Ištraukos iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).
Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.).
Taip pat rinktinės ištraukos iš Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“ (Vilnius, 2009).
1. Istorikai kaip rašytojai Viduramžių tekstų skaitytojams ir tyrinėtojams tenka susidurti su įvairiais rašytiniais istorijos šaltiniais, bet dažnai ne vienas skaitytojas ir net istorikas užmiršta, kad jis skaito raštininko sukurtą aprašą, nagrinėja raštininko viziją, komentuoja raštininko regėjimą, ir ne daugiau.… Skaityti toliau
3. „Gesta Dei per Francos“ Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik… Skaityti toliau
5. „Nesaviškių“ pranašo ir tikybos bjaurojimas Viskas prasidėjo, pasak G. Nožiečio, nuo pavydaus atsiskyrėlio, kuris dėl savo kritiško požiūrio į katalikybę nebuvo išrinktas Rytų bažnyčios patriarchu ir kupinas pagiežos pasitraukė į dykumą, kur nuolat mąstė, kokiu būdu atsikeršyti paskleidus netikro… Skaityti toliau
7. „Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi…“ (Kito požiūris) Judaizmo paradigmoje kryžiaus karai teikia visiškai kitokį atvaizdą ir kitokią terminiją. Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi, prancūzų ir vokiečių šutvė, subėgusi iš visų kraštų… Štai judėjų kronikos terminija kryžiaus žygio dalyviams apibūdinti.… Skaityti toliau
9. Apaštalo Pauliaus nukirsdinimas Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimtmečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti,… Skaityti toliau
11. Viduramžių judėjų literatūrinė parodija – „Anti-Evangelija“ Jau ankstyvaisiais viduramžiais žydų bendruomenėse ėmė sklisti itin slaptas literatūrinis kūrinys, tiksliau keli jo nuorašai ir variantai, sudėlioti iš itin neigiamų pasakojimų apie Kristų ir jo mokymą, ir tai sunku buvo paneigti net… Skaityti toliau
12. Krikščionybės diskreditavimas „Anti-Evangelijoje“ Viduramžių judėjų rašytojai kūrė kitokioje situacijoje nei mūsų aptartasis G. Nožietis, kuriam, atrodo, pakako kuo bjauriau sudergti islamo pranašą, kad tuo pačiu būtų paneigtas ir jo sukurtas tikėjimas. Viduramžių judėjai – ir rabiai, ir visi tikintieji… Skaityti toliau
1. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) Ne kur kitur, o Lenkijoje paskutiniojo lemtingo Abiejų Tautų Respublikos seimo (1788 – 1792) laikais pasirodė veikalas, kuris atvirai ir nenuginčijamai, su konkrečiais istoriniais pavyzdžiais, faktais ir jų… Skaityti toliau
2. Nutautėjimo formulė – aštuntoji Griežtai ir tiksliai suformuluotas nutautėjimo dėsnis ypač retai sutinkamas tuometinės Europos moralistikoje. Taigi jis atrodo ypač originalus visame universalaus švietėjiško XVIII a. kosmopolitizmo fone. Tačiau mūsų tyrimui jis dvigubai įdomus, nes gana netikėtai artikuliuoja ne… Skaityti toliau
3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji Taigi priešpaskutinioji, devintoji, formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“. Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti… Skaityti toliau
4. Liūdnas Kristaus priesakų likimas – dešimtoji formulė Būtent dešimtoji formulė apibendrina galutinį rezultatą visų svarbiausios ir iki šiolei pirmiausiai istorikų akcentuojamos idėjos, kuo tampriausiai nuo seno jungiamos su kilniu pagonies Jogailos pažadu „priglausti“ Lietuvą prie Lenkijos po vedybų su… Skaityti toliau
Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai. Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje… Skaityti toliau
2. Švietėjiška Lietuvos charakteristika 1795 m. tragedijos išvakarėse Visus S. Stašico nužymėtus Lenkijos silpnėjimo ir dvasinio nuskurdimo simptomus galime lengvai atsekti ir Lietuvos 400 (nuo 1386 iki 1795 ) metų istorijos finale. Apie XVIII a. pabaigos Lietuvą galima būtų pasakyti… Skaityti toliau
3. Lietuvos vardo išnykimas iš Konstitucijos Abiejų Tautų Respublikos likvidacija ir pavertimas Lenkijos valstybe, kuri nuo šiolei unitarizmo pagrindu iš vieno centro valdys visus administracinių teritorijų vienetus (tarp jų ir lietuviškąją provinciją), buvo principinis bendrojo perversmininkų sumanymo dėmuo. Valstybinio perversmo… Skaityti toliau
4. Istorinė Lietuvos būtis, nesutilpusi švietėjų tekstuose Anuomet kitaip, ko gero, ir negalėjo būti. Lietuva, kaip valstybė, jau buvo ištrinta iš XVIII a. pabaigos Lenkijos piliečių sąmonės, juo labiau, kad tie visateisiai Lenkijos piliečiai sudarė valstybės gyventojų mažumą – visomis… Skaityti toliau
Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir… Skaityti toliau
XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000 krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį. Jau liturginio homilijos… Skaityti toliau
Mane seniai domino vienas paslaptingiausių ir įdomiausių Lietuvos istorijos veikėjų – karaliaus Mindaugo vyriausiasis sūnus Vaišvilkas. Nors, antra vertus, iš pirmo žvilgsnio, visą Vaišvilko gyvenimą aprėptų, sakytum, paika ir skurdi biografija: pirmojo mūsų karaliaus, Lietuvos valstybės kūrėjo sūnus nenuėjo garsiojo… Skaityti toliau
2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai? Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“,… Skaityti toliau
3. Vaišvilko įvaizdis lietuvių išeivijos raštuose Laimei, už Lietuvos ribų Vaišvilko fenomenas susilaukdavo daug didesnio dėmesio. Turiu galvoje, be abejo, ne tik senuosius rusinų metraščius, kur Vaišvilkas minimas netgi dažniau ir plačiau už savo tėvą Mindaugą. Įdomiausia, kad Vaišvilko figūra… Skaityti toliau
4. Pasaulietinis Vaišvilko gyvenimas iki krikšto Iš mus pasiekusių žinių istoriniuose epochos šaltiniuose galime spręsti, jog Vaišvilkas pirmiausia turėjo eiti tėvo pėdomis – dalyvauti kovose dėl valdžios ir naujų žemių, gintis nuo priešų ir ieškoti sąjungininkų. Iš pradžių taip ir… Skaityti toliau
5. Pirmasis Vaišvilko akibrokštas kariūnų dinastijos tradicijai Dabar Vaišvilkas nemato jokio reikalo toliau būti savo tėvo vasalu, tai yra – Mindaugo vietininku Naugarduke, kur turėtų sėdėti ir prižiūrėti duoklės rinkimą, palaikyti tvarką, sekti pavaldinių ištikimybę Lietuvos valdovui ir panašiai. Kam… Skaityti toliau
7. Pravardė vietoje vardo? Mindaugo vyriausiojo sūnaus vardo rašymas istoriografijoje įgavo dvejopą tradiciją. Viena tradicija – rytietiška, paremta rusų kalba rašytais metraščiais, kai linkstama naudoti iškraipytą (surusintos transkripcijos) vardo formą – Vaišelga (nors ir rusų metraščiuose dažnai randame tikslesnių transkripcijų… Skaityti toliau
9. Vienuolis karžygio kailyje Kad ir kaip ten būtų, nepriklausomai nuo to, ar keistas ir įžūlokas Vaišvilko akibrokštas kariūnų dinastijai pakeitė Mindaugo sūnaus įvaizdį ir vardą amžininkų akyse, ar nepakeitė, bet atkaklusis karalaitis liko ištikimas sau pačiam. Priėmęs vienuolio įžadus… Skaityti toliau
10. Bizantinės kultūros židiniai Lietuvos kaimynystėje XIII a. pirmoji pusė, kai Mindaugas augo, brendo, vienijo, plėtė ir stiprino savo valstybę, smarkiai skyrėsi nuo to paties šimtmečio antrosios pusės, kai brendo Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas, ilgainiui sumanęs įkūnyti naujovišką Lietuvos tikybos,… Skaityti toliau
11. Ir priešai, ir… giminaičiai Neužmirškime, kad viduramžiais tarptautinės dinastinės vedybos ir giminystė vaidino didžiulį vaidmenį. Neretai būtent giminystės ryšiai paaiškina daugelį įvykių ir faktų, kurie atrodo labai keisti ir sunkiai grindžiami politiniais ar ekonominiais tikslais. Taigi dera žinoti, kad… Skaityti toliau
13. Ką niokojo ir ko nenaikino mongolai Įsidėmėtina, kad Rusios užkariautojai mongolai, be gailesčio naikindami jiems pasipriešinusią politinę valdžią ir jos šalininkus, stebėtinai tolerantiški buvo kitų tautų tikyboms. Popiežiaus pasiuntinys į mongolų sostinę P. Karpinis (it.Giovanni da Pian del Carpini,… Skaityti toliau