Kokius turėjome pirmuosius lietuvius krikščionių šventuosius? Dažnas šiuolaikinis lietuvis atsakys: pirmasis mūsų šventasis buvo šv. Kazimieras, gyvenęs XV šimtmetyje. Tačiau tai ne tiesa. Žinoma, Romos katalikų Bažnyčia yra kanonizavusi, tai yra – paskelbusi XVI a. Jogailos vaikaitį Kazimierą (1458 –… Skaityti toliau
3. Pirmosios emigracijos mastas Šiaurės Rusios[1] metraštyje, rašytame Naugarde (vadinamasis Naugardo pirmasis metraštis) pateikiama 1265 m. žinia, jog „tada į Pskovą pabėgo 300 lietuvių su žmonomis ir vaikais“ [2], papildo pirmosios lietuvių emigracijos vaizdą. Viena vertus, matome, kad emigracija buvo įspūdingo… Skaityti toliau
5. Lietuvos valstybės santykiai su Naugardu XIV–XVI amžiais Pirmosios lietuvių emigracijos likimas nepaprastas tuo, kad lietuvius priglaudę Šiaurės Rusios miestai netrukus atsidūrė sustiprėjusios Lietuvos valstybės interesų akiratyje, o tarpais buvo ir tiesiogiai nuo jos priklausomi. Kitaip tariant, lietuvių emigrantų palikuonys,… Skaityti toliau
7. Naugardo nepriklausomybės praradimas Netrukus prasidėjo Maskvos kunigaikštystės kova su abiem nepriklausomais Šiaurės Rusios miestais. Jau Sofijos Vytautaitės sūnus Vasilijus II surengė karo žygį prieš Naugardą, apdėjo miestą duoklėmis ir 1456 m. Naugardas turėjo pripažinti priklausomybę nuo Maskvos. Toliau Naugardo… Skaityti toliau
9. Negrįžtančiųjų emigracijos lemtis Sudėtinga pirmosios lietuvių politinės emigracijos istorinė situacija, kasdienybė ir pagaliau būtis Rusios teritorijoje nulėmė lietuvių ten sukurtos literatūros painų likimą. Šiuo atveju, kaip visais emigracijos ar egzodo („Išėjimo iš Tėvynės“) atvejais, tenka kalbėti apie literatūros kūrėjus,… Skaityti toliau
Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas. Jei visus rimtesnius straipsnius apie… Skaityti toliau
3. Aprioriniai literatūros istorikų siekiai – tautinių pozicijų disputas Pradėkim nuo „Pasakojimo apie Daumantą“. Kol kas niekas, mano manymu, nėra nuveikęs daugiau, tyrinėdamas šį kūrinį, už senosios rusų literatūros specialistę V. Ochotnikovą, paskelbusią daug mokslinių straipsnių ir stambią studiją „Povest… Skaityti toliau
5. Prologinis šv. Daumanto gyvenimas – stilius ir kodai Beveik iš karto po mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo Daumanto atminimo ir vardo įamžinimo procesas, nusitęsęs, kaip matysime, ilgus amžius. Turbūt pirmiausia atsirado iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai buvo… Skaityti toliau
7. Promaskvietiška kova su šv. kunigaikščio Daumanto atminimu ir jo kultu XIX a. pabaigoje žmonės, apsilankę Pskovo Švč. Trejybės sobore, galėjo dar savo akimis pamatyti šalia dešiniojo altoriaus prie antrojo lango pietinėje pusėje pastatytą šv. Ištikimojo kunigaikščio Daumanto ąžuolinį sarkofagą,… Skaityti toliau
8. Pasaulietiniai pasakojimai apie karvedžio Daumanto žygius Greta sakralinių prozos kūrinių apie šv. Daumantą Timotiejų, išliko pasaulietinių pasakojimų apie legendinio lietuviškos kilmės karvedžio Daumanto žygdarbius. Iš jų chrestomatijoje pateikiame jau minėtąją bene seniausią redakciją, kuria prasideda Pskovo I metraštis, tiksliau… Skaityti toliau
9. Išplėštų metraščio lapų paslaptis Taigi neturime seniausio „Pasakojimo apie Daumantą“ pradžios. Kas buvo parašyta pradžioje – nežinia. Sunku nuspėti, kas ir kodėl išplėšė įvadinę Pskovo pirmojo metraščio dalį, juo labiau kad tai ne vienintelis nuorašas su išplėšta ta pačia… Skaityti toliau
10. Lietuviškieji „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodai Nesvarstydami restauracijos detalių ir tikslų, rūpėjusių rusų literatūros istorikams, vis dėlto trumpai peržvelkime pradinius „lietuviškuosius“ „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodus. Daugelis jų atsirado Antrojo ir Trečiojo Pskovo metraščių redakcijose, o vėliau tik papildomi ir įvairiai… Skaityti toliau
11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba. Taip jau yra pagal gamtos dėsnius… Skaityti toliau
12. XIII a. lietuvių sakralizavimas literatūroje: paskatos ir prasmė Šioje knygoje apie seniausiąją lietuvių literatūrą ne kartą aptarta sakralinė literatūra, šventosios įvairių senovės tautų (egiptiečių, žydų, indų, arabų ir kt.) knygos, ne kartą aiškintasi sakralinės literatūros funkcijos ir polemizuota su… Skaityti toliau
13. Skirtingos tikinčiųjų ir bedievių būtys pasaulyje Viduramžių istorijos realybė, kaip matėme ne viename šios knygos puslapyje cituotų ar aptartų literatūros kūrinių, kronikų, metraščių bei dokumentų liudijimuose, buvo tvinkte pritvinkusi nuožmių žudynių, religinių karų, kolonijinių žygių, prievartos ir neteisybių dvasios.… Skaityti toliau
Istorikai, kaip minėta, nesidomi paprastais žmonėmis, taigi senovės rusų metraščiuose mes nerandame jokių žinių apie lietuvaitę, kuri XIII a. atvyko į Didįjį Naugardą ir tapo vienuole, vardu Charitina. Jos vardą mums išsaugojo tik senosios Rusų cerkvės apeiginės knygos su įrašais… Skaityti toliau
3. Viduramžiška schizmos siena tarp nūdienos krikščionių Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims. Juk toje pačioje Niujorko Long Island apygardoje, kur veikia… Skaityti toliau
5. Kristaus mokymo pasekėjų viltis – krikščionijos vienybė Mūsų nagrinėjamos šventųjų ir palaimintųjų pripažinimo ir garbinimo problemos kontekse galime konstatuoti, kad XX a. įsisiūbavęs ekumeninis judėjimas (gr. Oikomene – žmonių apgyvendintas pasaulis), siekiantis suvienyti krikščionių konfesijų tikinčiuosius visame pasaulyje, įgauna… Skaityti toliau
7. Biografijos rekonstrukcija Nemažą pluoštą žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę pateikia vienas autoritetingiausių XIX–XX a. enciklopedinių leidinių Rusijoje – „Rusiškas biografinis žodynas“, kurio 25 tomai buvo išleisti 1896–1918 m., vadovaujant ir prižiūrint Rusijos istorijos draugijos įkūrėjui ir ilgamečiam pirmininkui, Rusijos mokslų… Skaityti toliau
9. Kunigaikščio Tautvilo palikuonių likimas Mums nėra reikalo gilintis į visas Mindaugo nužudymo aplinkybes, kurios netgi specialiuose istorikų veikaluose, kaip man asmeniškai atrodo, iki šiolei nerado nei pakankamai visapusiško aprašymo, nei pakankamai įtikinamo objektyvaus įvertinimo. Vieniems istorikams atrodo, kad, nužudžius… Skaityti toliau
11. Dėl šv. Charitinos Lietuvaitės vienuolystės vardo Būčiau linkęs iškelti dar vieną šventosios Charitinos Lietuvaitės likimo versiją, susijusią ne tiek su žmonių padavimais, kiek su jos krikščioniškuoju vienuolės vardu. Pasirinkę naują vienuoliškąjį gyvenimą asmenys privalėdavo išsirinkti ir naują vardą, kad… Skaityti toliau
13. Iš viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istorijos Siekdami išsiaiškinti šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui skirtų kūrinių genezę, pirmiausia privalome bent keliais žodžiais nusakyti viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istoriją ir kanoninę tvarką. Įsidėmėtina, kad ankstyvaisiais viduramžiais šventųjų… Skaityti toliau
15. Malda į šv. Charitiną Lietuvaitę Malda į šventąją ar šventąjį, manau, labiau įprastas Lietuvos krikščionims kanonas, nors istorinės maldų šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui metamorfozės, suprantama, turėjo būti žymesnės negu giesmių. Maldos nuolatos kito. Ir vis dėlto… Skaityti toliau