5. Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( V )

9. Apaštalo Pauliaus nukirsdinimas

Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimt­mečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti, kad Jėzaus mokslo pasekėjai galintys būti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Judėjai šį momentą laiko pradiniu Jėzaus suburtos judaizmo sektos atskilimo nuo judaizmo tašku, atskyrusiu judėjus nuo krikščionybės.

Mat dabar krikščionimis galėjo tapti ne tik apipjaustytieji žydai, bet ir neapipjaustytieji žmonės, tai yra tie, kurie nevykdo Toros priesakų judėjams, tarp jų – ir apipjaustymo ceremonijos, nes apipjaustymas ^[1] – vienas iš 613 Visagalio ir žydų tautos sandoroje duotų įsakymų (hebr. Mitzvot), įamžintų Toroje. Plintant krikščionybei didėjo pavojus pačiam judaizmui, ir teologinė Pauliaus polemika netrukus virto jo konfliktu su judaizmo elitu – Paulius buvo suimtas Jeruzalėje ir perduotas romėnų teismui Romoje, kur jį ir nuteisė mirti nukirsdinant galvą.

Atvirai kalbant, apaštalo galvos nukirsdinimas – galutinis taškas nesusikalbančių religinių monoparadigmų priešpriešoje ar diskusijoje.

Lietuvos filosofas Arūnas Sverdiolas parašė puikų etiudą apie trijų religinių paradigmų – pagonių graikų, žydų judėjų ir krikščionių – požiūrių sankirtas apaštalo Pauliaus ginamoje nuodėmės sampratoje. Tai vienas iš retų bandymų Lietuvoje nagrinėti teologines ir filosofines problemas poliparadigminėje plotmėje. A. Sverdiolas naudoja „policentrinio lauko“ terminą ir konkrečiai jį apibūdina savo tiriamu atveju: „tai pagonys, arba graikai su savo filosofija, žydaiarba judėjai su savo įstatymu ir krikščionys, kurių pasaulis kaip tik formuojasi abiejų pirmųjų pagrindu“^[2]. Etiudo unikalumas ir svarba kyla iš paties sumanymo: pasižiūrėti, kaip „policentrinis laukas“ išsidėsto ne geografinėje erdvėje (graikų Atėnuose, judėjų Izraelyje ar krikščionių gyvenamoje teritorijoje), bet „vieno žmogaus galvoje“. Filosofas paaiškina:

Kontekstą, kuriame skleidžiasi Pauliaus mintis, vadinu policentriniu mąstymo ir veikimo lauku, kadangi tai nėra tiktai realiosios kultūrinės istorinės jo mąstysenos aplinkybės, prielaidos ar sąlygos; pats Paulius jas suvokia ir apmąsto. Paulius reflektuoja savo vietą priešingai negu žmonės, kurie tuose trijuose pasauliuose tiesiog gyveno ir gyvena, orientuodamiesi pagal vienokias ar kitokias vertybes, bet egzistenciškai nesusidurdami su kitokiais nei jie patys ir nesvarstydami, kas iš tokios skirtingų pasaulių sandūros išeina jiems patiems.

Siekis išlikti akademinės filosofijos „grynajame lauke“, be abejo, šiek tiek suprastina ir sterilizuoja „policentrinį lauką“, nes apaštalo Pauliaus laikais, ko gero, jau nebuvo bent šiek tiek mąstančių graikų, judėjų ir krikščionių, kurie gyventų nesusidurdami su „kitokiais, nei jie patys“ ir nesvarstytų (tarp visų kitų ir teologiniame ar filosofiniame lygmenyje), „kas iš tokios skirtingų pasaulių sandaros išeina jiems patiems“. Tiesiog mes jų „svarstymo apie konfliktą“ (šiuo atveju straipsnyje) neišgirstame – už juos kalba tik klasikiniai graikų ir judėjų mokymų „aidai“, kuriuos autorius įžvalgiai ir elegantiškai atseka paties apaštalo Pauliaus laiškuose ir minties vingiuose.

Kitaip tariant, turime grįžti prie „vieno žmogaus galvos“ metaforos, tai yra pripažinti, kad „policentrinis laukas“ čia atkakliai talpinamas į „monocentrinį lauką“, į krikščionišką Pauliaus viziją ar monoparadigmą, kur neatsiras vietos nei graikų pagonybės racionalizmui, nei judaizmo Įstatymo kultui. Iš čia ir A. Sverdiolo filosofinio tyrimo vidinė prieštara ar neapibrėžtumas. Viena vertus, „Policentrinis laukas yra kultūrinio polilogo, diskusijos vieta“ (p. 170), o kita vertus, polilogas ar diskusija neįvyksta daugeliu klausimų, kurie tiesiog neegzistuoja už kokios nors monoparadigmos ribų. Pavyzdžiui, kaip pažymi filosofas, pats Pauliaus „teologinio istorijos orientavimo principas – kristocentrizmas“, kaip argumentas diskusijoje, „žydams… būtų beprasmiškas“ (p. 183). Savo ruožtu, kaip matysime, graikų filosofinis racionalizmas Pauliui tebuvo „gryna beprotybė“…

Atrodo, derėtų atsižadėti iliuzijos ir palikti aporemų sričiai tikėjimą, kad gamtos ir žmonių pasaulyje kada nors galima buvo ar bus įmanoma steriliai išnarplioti religinių konfliktų „Gordijo mazgus“. Tad niekad neišleiskim iš mąstymo akiračio klasikinės istorijos galutinio moralo, jog visi neišrišami „Gordijo mazgai“ perkertami kardo kirčiu. A. Sverdiolas savo etiude nemini mirties bausmės apaštalui Pauliui.

Deja, apaštalų, jų pasekėjų, misionierių ir net jų išpažįstamų dievų „galvų kirsdinimas“ nužymėjo žmonijos istoriją iki pat mūsų dienų ir nežinia, ar kada nors pasibaigs. Tai neišvengiamas faktinis argumentas ne tiek „policentrinei diskusijai“ tęsti, kiek ją įamžinti istorinėje tikėjimų ir religijų priešpriešoje.

10. Judėjų atsiribojimas nuo tautiečio Jėšua (Jėzaus)

Judėjų santykis su krikščionybe ir Jėzumi laikui bėgant pagimdė itin priešišką terminologiją paties Jėzaus įvaizdžiui sumenkinti ir pažeminti. Gimtąja Jėzaus kalba (aramėjų) rašytame Talmude^[3] jau II a. atsiranda žinių apie nepagarbų atskalūną Jošua (pramintą Jėšu), ir ilgainiui rabinų atsiliepimai Talmude įgauna vis nuožmesnį pobūdį, nenusileidžiantį, ko gero, aukščiau cituotam krikščionio G. Nožiečio atsiliepimui apie islamo pranašą Mahometą.

Antai Babilono Talmude randame drastišką rabino pasakojimą apie pomirtinį Izraelio priešų likimą. Magiją išmanantis žmogelis išsikvietė tris vėles ir kiekviena jam nusakė savo pomirtinės bausmės pobūdį. Romos imperatorius Titas (imp. 79–80), sudeginęs judėjų šventovę, atsakęs taip:

Mano pelenus kasdien surenka ir mane atkuria, kad galėtų vėl sudeginti ir pelenus išbarstyti vėjais virš septynių jūrų.

Ankstesnis kanaaniečių Dievas, po judėjų atsikraustymo į Kanaano žemes tapęs pagrindiniu Izraelio Dievo varžovu, prisipažįsta: „Esu virinamas verdančioje spermoje“. Jėzaus vėlė atsakiusi: „Esu virinamas verdančiame šūde“. Ir nuo savęs rabinas, atpasakojęs šią istoriją, prideda, remdamasis kitu Talmudo rabinu:

Kaip pasakė mokytojas: kiekvienas, kas tyčiojasi iš išminčių žodžio, bus nubaustas virimu šūde (Babilono Talmudas, Hittin, 56 b–57 a).^[4]

Sunku įsivaizduoti, kad šitokie drastiški atsiliepimai apie Jėzų Kristų galėjo išlikti nežinomi viduramžių krikščionims, nors Talmudo tekstai laikyti žydų bendruomenių paslaptyje. Krikščionys anuomet, beje, kaip ir šiandien, vargu ar mokėjo rabinų vartotas aramėjų ar hebrajų kalbas, kurios tarsi savaime buvo patikimas judėjų slaptaraštis viduramžių pasaulyje ne tik Europoje, bet ir musulmonų kraštuose.

Žinoma, netrūko išdavikų perkrikštų.

Kuomet krikščionybę priėmęs viduramžių žydas Mykolas susilaukė visuotinės savo buvusių bend­ratikių paniekos, jis, pasak S. Dubnovo,

paskundė popiežiui Grigaliui IX (1227–1241), jog Talmude yra daug žalingų nuomonių ir įžeidžiančių atsiliepimų apie krikščionybę. Popiežius pavedė vyskupams susipažinti su Talmudo knygų turiniu ir, jeigu Mykolo skundas pasitvirtins, viešai sudeginti tas knygas. Tyrimas prasidėjo Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Iš kai kurių paryžiečių žydų buvo atimti Talmudo egzemplioriai, o rabinai pakviesti paaiškinti tekstą. Netrukus Paryžiuje buvo paskelbtas viešas disputas (ginčas) tarp skundiko Mykolo ir keturių rabinų, kuriems vadovavo visų gerbiamas paryžietis rabinas Ijechilis. Disputas įvyko 1240 m. birželį, dalyvaujant aukščiausiems karaliaus dvaro, dvasininkijos ir aukštuomenės atstovams. Rabinas Ijechilis karštai neigė Mykolo kaltinimus, įrodinėdamas, jog Talmude apskritai nėra jokių šventvagiškų teiginių ir konkrečiai nėra išsireiškimų, įžeidžiančių krikščionis. Tačiau veltui stengėsi rabinai. Talmudo likimas buvo iš anksto nulemtas. Iš visų Prancūzijos apskričių imta vežti į Paryžių atimti iš žydų daugiatomio Talmudo egzemplioriai. Dvidešimt keturi vežimai šių knygų buvo viešai sudeginti ant laužo vienoje Paryžiaus aikščių (1242 m.). Žinia apie šventųjų knygų sudeginimą giliai nuliūdino visų šalių žydus (S. Dubnov; op. cit., p. 430).

Deja, Prancūzija nebuvo išimtis.

Vakarų Europoje XIII a. buvo surengta nemaža panašių viešų disputų, dalyvaujant judėjų rabinams ir mokyčiausiems krikščionims dominikonams. Visa tai tik aštrino judaizmo ir krikščionybės priešpriešą.