III. Padavimai apie tūkstantmetes lietuvių tikybos šaknis

Senovės Lietuva XIII amžiaus viduryje atsidūrė lemtingoje kryžkelėje, ir ne šiaip sau kryžkelėje, o trikelio pradžioje:

1) tiesiai einant reikėjo laikytis senosios tėvų tikybos;
2) pasukus į dešinę tektų rinktis Romos katalikybę lotyniškomis apeigomis;
3) patraukus į kairę reikėtų laikytis graikų ortodoksinės tikybos (maždaug iki XVI a. vidurio), o vėliau (po Bizantijos imperijos žlugimo XV a.) – carinės Rusijos pravoslavų tikėjimo.

Neilgai stovėjo Lietuva keisto trikelio pradžioje – XIII amžiau antroje pusėje buvo pabandyta žengti visais trimis keliais.

Pirmasis pasuko į dešinę karalius Mindaugas, priėmęs krikštą iš katalikiškos Romos ir už tai gavęs Lietuvos katalikiškojo karaliaus karūną.

Beveik tuo pačiu metu patraukė į kairę vyriausias Mindaugo sūnus karalaitis Vaišvilkas, priėmęs krikščionybę pagal graikų apeigas. Jis tapo vienuoliu ir įkūrė pirmąjį Lietuvoje vienuolyną su skriptoriumu, kuriame buvo parašytas maždaug 1255-1260 m. pirmasis lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.

Vidurinis kelias kurį laiką liko be didžiųjų valdovų, bet katalikišką krikštą priėmęs Mindaugas po kelerių metų tarsi susigriebė: grįžo atgal į savo pasirinkto kelio pradžią ir toliau ėjo tiesiai – su senosios daugiadievės tikybos Lietuva, kuri netrukus susilaukė didžių valdovų Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir tapo milžiniška imperija nuo jūros iki jūros.

Lietuvos istorikai yra nemažai prirašę apie lietuvių kelią į katalikiškąjį krikštą.

Kiek mažiau rašyta apie lietuvių valdovų sąsajas su viduramžių Bizantija ir graikų ortodoksine tikyba.

Betgi mažiausiai turime raštų bei žinių apie pačių lietuvių senąją tikybą. Tuo tarpu senovės lietuvių tikyba – įdomiausias ir paslaptingiausias Lietuvos kultūros kontinentas.

Taigi – trys padavimai apie senovės lietuvių tikybos šaknis.