26. Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IX )

11. Ir priešai, ir… giminaičiai

Neužmirškime, kad viduramžiais tarptautinės dinastinės vedybos ir giminystė vaidino didžiulį vaidmenį. Neretai būtent giminystės ryšiai paaiškina daugelį įvykių ir faktų, kurie atrodo labai keisti ir sunkiai grindžiami politiniais ar ekonominiais tikslais.

Taigi dera žinoti, kad abiejų brolių, bene svarbiausių Mindaugo ir Vaišvilko amžininkų bei konkurentų, tėvas Romanas II (ukr.Роман Мстиславич, 1155–1205) buvo kilęs iš vikingų Riurikų dinastijos, jo tėvas Mstislavas II valdė Kijevą, o motina buvo lenkų kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio duktė.

Antroji Romano II žmona, kaip teigia dalis istorikų, buvo kilusi iš imperatoriškos Bizantijos valdovų šeimos, bet neaiškiomis aplinkybėmis atsidūrusi kryžiaus žygių dalyvio Vengrijos karaliaus Andriaus II (vengr. András, Endre, apie 1175–1235) dvare. Būtent ji pagimdė Romanui II du sūnus – Danilą ir Vasilką, kurie Mindaugo laikais suvaidino artimiausių ir neramiausių Lietuvos kaimynų vaidmenį.

Abu broliai vaikystę ir paauglystę praleido Vengrijos karaliaus ir lenkų kunigaikščių dvaruose, ir būtent Andrius II ir Krokuvos kunigaikštis pasodino vienuolikmetį Danilą į jo tėvo sostą Haliče, nors neilgam, ir kovos dėl garsiojo tėvo žemių bei valdžios vyko dešimtmečius, aktyviai dalyvaujant vengrams, lenkams, rusinams ne tik diplomatiniuose manevruose, bet ir tarpusavio karuose.

Toliau – neužmirškime, kad Danilas po savo pirmosios žmonos Anos iš Riurikaičių dinastijos mirties (1245) buvo vedęs lietuvių kunigaikščio Dausprungo, vyresniojo Mindaugo brolio, dukterį. Pridėkim – Mindaugo pavojingojo priešininko Tautvilo seserį. Tik todėl vėliau Tautvilas, susikirtęs su Mindaugu, rado prieglobstį ir karinę paramą pas giminaitį Danilą. Taigi Danilas buvo ne tik karingas kaimynas, bet ir Mindaugo bei Vaišvilko giminaitis. Vaišvilkas, kaip minėjom, dar labiau sustiprino dinastinius giminystės ryšius, išleidęs savo seserį už Danilo sūnaus Švarno.

Ar reikia stebėtis, kad Vaišvilkas ne kartą jautėsi Danilo dvaro aplinkoje kaip tikras giminaitis, o tapęs vienuoliu dargi pakrikštijo Danilo sūnaus Levo(Лев Данúлович, apie 1228–1301), savo būsimojo žudiko, sūnų Jurijų (1252–1308/1316), kurį Levui pagimdė vengrų karaliaus duktė Konstanca…

Argi verta stebėtis, kad Vaišvilkas tapo nuolatinis svečias graikų apeigų vienuolynuose, kurie Danilo ir Vasilko valdomose žemėse nuo seno garsėjo savo dievobaimingumu ir bibliotekomis?

Po šimtmečio, beje, tos pačios Voluinės ir Haličo žemės atiteko Lietuvai, tad Lietuva tuo pačiu gavo ir stambų kultūrinį paveldą iš Kijevo Rusios, nors Lietuvos kultūros istorikai paprastai par procédé palieka be dėmesio ir tyrimo „nevakarietišką“ Lietuvos imperijos kultūrą.

12. Kas laukė Vaišvilko vakarų Rusios vienuolynuose?

Dar gerokai iki XIII a., kaip minėjome, nykstant Kijevo Rusios karinei galiai, nemaža bizantiškos slavų kultūros paveldo dalis pasklido po Vakarų ir Pietų Rusios teritorijas (dabartinė Ukraina ir Baltarusija), pirmiausia – po vienuolynus. Vienuoliai traukėsi iš Kijevo į pietvakarius su savo statutais, bibliotekomis ir senomis kultūrinės veiklos tradicijomis.

Legendiniuose Kijevo Lauros vienuolynuose nuo Rusios krikšto laikų (X a.) vyko intensyvus graikų ortodoksinės literatūros studijavimo, vertimo ir perrašinėjimo darbas. Vienuoliai ne tik dirbo žemės ūkio darbus, už parduotus dirbinius – pačių pagamintą apavą, krepšius – apsirūpindami maistu ir drabužiais, bet ir slaugė ligonius, tapė ikonas.

Reikia iš karto pasakyti, kad visa krikščionybės plėtra Kijevo Rusioje nuo pat pradžių vyko po Bizantijos teologinės, bažnytinės ir literatūrinės kultūros žvaigžde, tiesiogiai remiantis bizantiškosios civilizacijos patirtimi ir tradicijomis.

Nuo pat Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro I (sen. sl. Володимръ Свтославичь, apie 960–1015) asmeninio krikšto ir vedybų 988 m. su Bizantijos imperatoriaus Bazilijaus II seserimi Ana(Anna, 963–1011) graikų kolonijos mieste Chersonese (Kryme, dabartinio Sevastopolio pakraštyje) prasidėjo bizantiškosios kultūros sklaida Rusioje.

Kaip rašoma seniausiame Kijevo Rusios metraštyje „Praėjusių laikų pasakojimas“ (Povest vremennych let), iš karto po vestuvių Vladimiras grįžo į Kijevą, pasiėmęs su savimi graikų dvasininkus, bažnytinius reikmenis ir bizantiškas ikonas. Kijeve graikų dvasininkai masiškai krikštijo gyventojus, o Vladimiras

įsakė statyti cerkves tose vietose, kur anksčiau buvo garbinami stabmeldžių šventieji. Ir pastatė cerkvę šv. Bazilijaus garbei ant kalvos, kur anksčiau stovėjo Perūno (Perkūno) stabas ir kiti stabai, kuriems aukodavo kunigaikštis ir žmonės. Ir kituose miestuose ėmė statyti cerkves […]. 6499 (991) metais Vladimiras sumanė pastatyti mūrinę cerkvę Švenčiausiajai Dievo Motinai ir pasiuntė atvežti meistrus iš Graikų žemės. Ir pradėjo ją statyti, o kai baigė, išpuošė ją ikonomis ir pavedė graikui Anastazui Chersoniečiui, ir paskyrė jai graikus chersoniečius dvasininkus, atidavęs jai viską, ką buvo paėmęs Chersonese: šventuosius paveikslus, bažnytinius indus ir kryžius.^[1]

Krikščioniškame Kijeve buvo pradėtas rašyti ir seniausias, ką tiktai pacituotas, Rusios metraštis, kurį apie 1113 m. surašė, remdamasis Bizantijos chronografų pavyzdžiais, „rusų istorijos tėvas“ vienuolis Nestoras (Нéстор, apie 1056–1114). Perėmęs bizantiškų chronografų struktūrą jis plačiai rėmėsi bizantiškais duomenimis, sutarčių dokumentais, liudininkų pasakojimais, rusinų ir vikingų padavimais, sukurdamas „Praėjusių laikų pasakojimą“, vadinamąją „Nestoro kroniką“, rėpiančią Rusios istoriją nuo 850 iki 1110 m., ir tuo padėdamas pamatą visiems vėlesniems rusų metraščių sąvadams.

Kijevo Pečoros laura tapo įžymiu švietimo centru, kur šimtmečiais buvo laikomasi to paties šventojo Nestoro Metraštininko priesako:

Didžiulė būna nauda iš knyginio mokslo, knygos kreipia ir moko mus kelyje į atgailą, kadangi iš knygų žodžių įsigyjame išmintį ir savidraudą. Tai upės, užpildančios visatą, iš jų sklinda išmintis. Knygose neišmatuojama gelmė, jomis pasiguodžiame liūdesyje, jos – susilaikymo žąslai. Jeigu stropiai paieškosi knygose išminties, tuomet gausi didžiulę naudą savo sielai. Nes tas, kas skaito knygas, šnekasi su Dievu ir šventais vyrais (ibidem).

Pasak Nestoro, savo tėvo Rusios krikštytojo Vladimiro pėdomis ėjo toliau ir jo sūnus Jaroslavas Išmintingasis (Ярослáв Владúмирович; Ярослáв Мýдрый, apie 978–1054), apjuosęs Kijevą 1037 m. sienomis su vadinamaisiais

Auksiniais vartais; pastatė ir Šv. Sofijos cerkvę [pagal Konstantinopolio Šv. Sofijos soboro pavyzdį], įsteigė metropoliją, o po to pastatė mūrinę cerkvę prie Auksinių vartų – Šventosios Dievo Motinos Pranašautojos [Cвятой Богородицы Благовещения; lot.Annuntiatione Beatæ Mariæ Virginis]. Tasai išmintingasis kunigaikštis Jaroslavas tam pastatė Šventosios Pranašautojos cerkvę prie vartų, kad padovanotų miestui visiems laikams Dievo pranašavimo ir Dievo Motinos maldos džiaugsmą. Po to įsteigė Šventojo Georgijaus vienuolyną ir Šventos Irenos. Ir ėmė jo laikais krikščioniška tikyba daugintis ir plisti, ir juodarūbių vienuolių vis daugiau radosi, ir vienuolynų atsirasdavo. Ir mėgo Jaroslavas bažnytinį mokymą, mėgo dvasininkus, bet ypatingai mylėjo vienuolius, ir didžiai mylėjo knygas, skaitydamas jas dažnai ir naktį, ir dieną. Ir surinko daugel raštininkų, ir vertė jie knygas iš graikų kalbos į slavų kalbą ir raštą. Perrašė jie ir surinko daugybę knygų, kurios mokė tikinčiuosius žmones, ir žmonės gėrisi Dieviškojo žodžio mokymu. Taip, kaip vienas žmogus žemę suaria, o kitas ją apsėja, o dar kiti nuima derlių ir maitinasi nenykstančiu maistu, taip ir tasai. Juk jo tėvas Vladimiras žemę suarė ir suakėjo, tai yra – krikštu apšvietė. O tasai Jaroslavas, Vladimiro sūnus, pasėjo knyginius žodžius į tikinčiųjų žmonių širdis, o mes nuimam derlių, priimam knygų mokymą (ibidem, 1037 m. žinia).

Mes dar ne kartą turėsime aptarti Kijevo Rusioje paplitusios literatūros žanrus ir veikalus, tačiau iš pat pradžių dera prisiminti seniausios rusų literatūros specialisto O. Tvorogovo išvadą, jog

susipažindami su seniausiais XI–XIV a. Rusios rankraščiais, nustatinėdami šaltinius, kuriais naudojosi Rusios rašytojai – metraštininkai, hagiografai (šventųjų žmonių biografai), iškilmingų prakalbų bei pamokymų autoriai, mes įsitikiname, kad [Nestoro] metraštyje ne šiaip sau abstrakčiai deklaruojama švietimo nauda; jau X a. ir pirmoje XI a. pusėje Rusioje buvo atliktas didžiulės apimties darbas: iš bulgariškų originalų buvo perrašyta arba iš graikų kalbos išversta didžiulė literatūra. Rezultatas buvo toks, kad per pirmuosius du savo slaviškos raštijos egzistavimo šimtmečius senosios Rusios rašto žmonės susipažino su visais pagrindiniais Bizantijos literatūros paminklais.^[2]

Ir dar vieną istorinę tiesą dera mums prisiminti prieš pradedant pokalbį apie bizantiškosios literatūros paplitimą Lietuvos kaimynystėje ir Lietuvai XIII a. priklausančiose slavų žemėse.