Gyveno kartą uolus misionierius vardu Jeronimas. Kadangi buvo kilęs iš Prahos, visi vadino jį Jeronimu Prahiškiu. Ir nusprendė Jeronimas Prahiškis keliauti į Lietuvą, idant priveiktų klaidatikius lietuvius.
Jeronimo žygiai Lietuvoje, kurią anuomet valdė Vytautas Didysis, tapo plačiai žinomi Europoje dėl to, kad juos gražiai perpasakojo talentingas oratorius ir rašytojas Enėjas Silvijus Pikolominis (ital. Enea Silvio de Piccolomini, 1405–1464) savo įvairenybių knygoje „Įvairių įvykių bei vietų aprašymas“ (Historiarum ubique gestarum locarumque descriptio, Venecija, 1477).
Talentingo rašytojo plunksna sukūrė ištisą novelę apie šventąsias giraites ir jų likimą krikščionybės skleidimo laikais. Ją verta plačiau pacituoti, kad šiuolaikinis skaitytojas geriau įsivaizduotų viduramžiais bene populiariausios pusiau kelioninės, pusiau fantastinės lektūros pobūdį, juolab kad E. Pikolominio knyga buvo ne kartą pakartotinai leidžiama (Paryžiuje – 1509 m.; Kelne – 1531 m.; Bazelyje – 1551 m., 1571 m.) ir suteikė peno daugeliui XVI–XVIII a. plagiatorių ir kronikininkų, rašiusių apie senovės Lietuvą.
Talentingasis popiežius apie uolųjį misionierių
Enėjas Pikolominis, prieš tapdamas popiežiumi, mėgo save vadinti poetu, ypač po to, kai tarnaudamas vokiečių imperatoriui Frydrichui III (1415–1493) parašė jo garbei eiles, o dėkingas imperatorius suteikė jam laureato ir Šventosios romėnų imperijos poeto vardą.
Tačiau rašytojo šlovę E. Pikolominis pelnė 1444 m. parašytu prozos kūriniu, kurį literatūros istorikai vadina erotine apysaka, tapusia tikru bestseleriu, juo labiau tada, kai E. Pikolominis 1458 m. tapo Romos popiežiumi Pijumi II.
Popiežius Pijus II, Freska Pikolominio biblotekoje, Sienos katedra (it. Duomo di Siena)
Be abejo, pats autorius, tapęs popiežiumi, stengėsi įvairiais būdais atsiriboti nuo savo kūrinio, ragindamas visus „atmesti Enėją ir tvirtai laikytis Pijaus“, tačiau lotyniškai parašyta „Eurialo ir Lukrecijos, arba dviejų įsimylėjėlių istorija“ (Historia de Eurialo et Lucretia, aut De duobus amantibus) vien XV a. susilaukė trisdešimt penkių leidimų.
Tad nenuostabu, kad E. Pikolominis, Bazelyje susipažinęs su minėtu vienuoliu Jeronimu Prahiškiu (Jeronim Jan Silvanus Pražsky, apie 1369–1440), kuris noriai pasakojo Bažnyčios susirinkimo (1431–1449) dalyviams daugybę keistų dalykų apie anuomet itin galingą Lietuvą ir lietuvių tikybą, nusprendė užrašyti vienuolio pasakojimus.
Taip atsirado beveik klasiška viduramžių novelė, kurios siužetas ir vaizduojami dalykai iš pradžių pačiam rašytojui „atrodė beveik neįtikėtini“ (pene incredibilia uidebantur; čia ir toliau cit. pagal: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1996; iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė).
Pirmiausia pristatomas novelės herojus, kurį autorius asmeniškai pažinojęs kaip „labai gerai išmanantį šventuosius mokslus, pagarsėjusį doru gyvenimu bei nepaprastu iškalbingumu“ vyrą. „Daugiau kaip dvidešimt metų jis atgailavo kamaldulių vienuolyne etruskų Apeninuose, o kilus husitų erezijai Čekijoje, bėgdamas nuo šitų pražūtingų [erezijos] nuodų persikėlė į Lenkiją. Ten gavęs raštu karaliaus Vladislovo [Jogailos] rekomendacijas, atvyko pas Lietuvos valdovą (prinsipem in Lituaniam) Vytautą skelbti Kristaus Evangelijos“.
Misionieriaus nuotykiai Vytauto Lietuvoje
Keliaudamas po Lietuvą misionierius pirmiausia, anot rašytojo, aplankė lietuvius, kurie
garbino žalčius (sepentes colebant). Kiekvienas šeimos tėvas savo namų kampe laikė žaltį, kurį maitino ir gulinčiam ant šieno aukojo aukas. Visus žalčius Jeronimas liepė nužudyti ir atneštus į aikštę viešai sudeginti. Tarp jų atsirado vienas, didesnis už kitus, kurio ugnis jokiu būdu neįveikė, nors daug sykių buvo į ją metamas.
Po to Jeronimas surado gentį, kuri garbino šventą ugnį ir vadino ją amžinąja (sacrum colebat ignem, eumque perpetuum appellabat). Žyniai prižiūrėjo, kad šventykloje neužgestų ugnis. Artimieji teiraudavosi jų apie sergančiuosius. Žyniai ateidavo naktį prie ugnies, o rytą klausinėjančiam atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodydavęs mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis stovėdavęs veidu į ugnį, o jeigu stovėdavęs nugara, reiškė, jog mirs. Žyniai įtikinėjo, kad jie tai paliudija ir saviškiams padeda, bet Jeronimas paaiškino, kad tai yra apgaulė. Įtikinęs tautą, sugriovė šventyklą, išžarstė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius […].
Pagaliau Jeronimas pasiekė kitas gentis, kurios garbino dvasioms pašvęstus miškelius ir manė, kad iš visų miškelių yra vienas, vertas didesnio garbinimo. Šiai genčiai [Jeronimas] daug dienų kalbėjo, aiškino mūsų tikėjimo tiesas, pagaliau liepė miškelį iškirsti.
Kai žmonės su kirviais atėjo, neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs šventus miškus geležimi paliesti.
Jeronimas, paėmęs dviašmenį kirvį, pirmasis nukirto vieną aukštą medį. Tada juo karštai pasekę ir daugelis kitų: vieni pjūklais, kiti kapliais, treti kirviais pradėję kirsti mišką. Kai priėję miškelio vidurį, kur augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus medžius ir laikomas dievų buveine, kurį laiką niekas nedrįsęs jo paliesti. Pagaliau kaip paprastai atsiradęs vienas, drąsesnis už kitus. Kviesdamas į pagalbą draugus, kurie bijojo paliesti bejausmį medį, jis pakėlęs dviašmenį kirvį ir, plačiai užsimojęs, tikėjosi jį nukirsti, tačiau persikirto sau blauzdą ir leisgyvis krito ant žemės. Aplinkui stovinti minia apstulbusi ėmė raudoti, aimanuoti, kaltinti Jeronimą, kam įkalbėjo išniekinti šventą dievo būstinę, ir jau nebeatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs pakelti kirvį.
Tada Jeronimas, sakydamas, kad tai – tik velnių išmonės žmonių akims apdumti, liepė atsikelti tam, kuris, kaip minėjau, pargriuvo susižeidęs, ir parodė jį esant sveikut sveikutėlį. Paskui, pakėlęs kirvį, padedant daugeliui kitų, su dideliu triukšmu nuvertęs milžinišką medį ir iškirtęs visą miškelį.
Išdėstęs Jeronimo nuopelnus skelbiant Kristaus evangeliją Lietuvoje autorius, kaip ir dera novelėje, pereina prie novelės konflikto. Pasak autoriaus,
buvo šiame krašte labai daug miškų, tokių pat šventų [kaip anksčiau minėti]. Nespėjus Jeronimui tenai nuvykti ir juos iškirsti, būrys moterų raudodamos ir aimanuodamos atėjo pas Vytautą pasiskųsti dėl iškirsto švento miškelio ir atimtos iš dievų buveinės, kurioje jos paprastai visados melsdavusios dievą sulaikyti lietų arba saulę, o dabar nebežinančios, kur reikėsią ieškoti dievo, iš kurio atimtas būstas. Esą dar keletas mažesnių miškelių, kur jos galėtų garbinti dievus, bet ir juos Jeronimas norįs sunaikinti.
Įžvalgusis autorius nesitenkina konflikto atpasakojimu ir čia pat atskleidžia jo gilesnę religinę esmę, kurią puikiai suvokė pasiskundusios Vytautui moterys, sakiusios valdovui, kad Jeronimas
įvesdamas naujas apeigas, griauna tėvų papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti protėvių tikėjimo vietų ir apeigų. Moterims pritarė vyrai, sakydami negalį pakęsti naujo tikėjimo ir geriau sutinką palikti tėvynę ir namus, negu atsižadėti iš protėvių paveldėto tikėjimo.
Įžūlaus misionieriaus konfliktas su vietos gyventojais, kaip matome, įgyja platų mastą ir pasiekia Lietuvos valdovo dvarą.
Klaidatikių lietuvių valdovo Vytauto išmintis
Suintriguotas novelės skaitytojas laukia konflikto atomazgos, ir E. Pikolominis pateikia ją pagal visas viduramžių pasaulietinės beletristikos taisykles.
Novelės atomazga turi būti ne tik įtikinama, bet ir netikėta.
Juk literatūros teorija pačią novelę kildina iš anekdoto, kur būtinai reikalinga nelaukta ir šmaikšti atomazga, kad klausytojas nustebtų ir imtų juoktis, sužavėtas herojaus mąstymo ar poelgio, pagrįsto nestandartine logika.
Toks herojus E. Pikolominio novelėje atsiranda kartu su atomazga. Tai Lietuvos valdovas Vytautas, kuris, anot autoriaus,
nusprendė, jog geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus, negu nuo jo. Ir, atšaukęs raštus, duotus provincijų valdytojams, kad klausytų Jeronimo, įsakė jam palikti šalį (ibidem, p. 596).
Novelės atomazga nepalanki krikščionims, ir visai galimas dalykas, kad autorius, aukštas Romos katalikų dvasininkas, asmeniniais sumetimais diplomatiškai siekė sumažinti Vytauto Didžiojo autoritetą savo skaitytojų akyse.
Vienas iš reprezentacinių Vytauto Didžiojo portretų
Tačiau neužmirškime, kad E. Pikolominis buvo jau Renesanso dvasios paveiktas žmogus. Net kviesdamas visus „atmesti [lengvabūdį rašytoją bei šmaikštų oratorių] Enėją ir tvirtai laikytis [dievobaimingo popiežiaus] Pijaus“, E. Pikolominis nebegalėjo grįžti į viduramžių scholastikos savitikslį fanatizmą, kuris Renesanso laikais (XIV–XVI a.) ėmė braškėti ir trauktis prieš gyvybingą ir linksmą laisvai mąstančio žmogaus prigimtį.
Tą liudija ir autoriaus pastaba novelės epiloge (pabaigoje), kur E. Pikolominis pabrėžia, kad įdėmiai išklausė neįtikėtiną Jeronimo pasakojimą ir siūlo juo pasikliauti, nes
visa tai Jeronimas pasakojo mums ramiu veidu, nė kiek neabejodamas ir prisiekdamas. Kad verta juo pasikliauti, rodė jo rimta kalba, išsimokslinimas ir tikėjimas. O mes, ką sužinojome, nepakeitę užrašėme. Neprisiimame abejotinų dalykų, tačiau ir mes, ir palydovai grįžome iš jo įtikinti (ibidem).
Istoriniai viduramžių „lietuviškos novelės“ kontekstai
Šiuolaikiniam E. Pikolominio novelės apie uolųjį misionierių, lengvatikius lietuvius ir praktiškąjį Lietuvos valdovą Vytautą skaitytojui verta turėti galvoje galimą šio kūrinio atsiradimo priežastį. Neužmirškime, kad Jeronimo pasakojimų vieta – Bazelio miestas Šveicarijoje, kur vyko Bažnyčios susirinkimas.
Tais laikais Europoje tebebuvo gyvi Didžiosios schizmos (skilimo) Romos katalikų Bažnyčioje padariniai, nors vietoje ankstesnių trijų popiežių dabar tarpusavyje varžėsi du antipopiežiai Benediktas XIV (prancūzas Bernard Garnier; liet. Bernardas Garnjė) ir Feliksas V (Savojos grafas Amadėjus VIII) ir vienas popiežius Eugenijus IV (italas Gabriele Condulmer; liet. Gabrielis Kondulmeras).
Kiekvienas iš jų skelbėsi esąs vienintelis tikras ir teisėtas popiežius, be jokio pasigailėjimo kritikavo ir šmeižė konkurentus ir, žinoma, stengėsi patraukti savo pusėn Europos valdovus, dalindami jų aukščiausiems dvasininkams vyskupų bei kardinolų titulus.
Šitaip už palankumą Eugenijui IV kardinolo titulą gavo didžiausias Lenkijos karaliaus Jogailos priešininkas Zbignevas Olesnickis (Zbigniew Oleśnicki, 1389–1455), kuriam kardinolo regalijas ir skrybėlę iš Bazelio atvežė jo valdinys lenkų istorikas J. Dlugošas.
Kai kurie duomenys leidžia manyti, kad ir J. Prahiškis buvo atvykęs į Bazelio susirinkimą su viltimi gauti vyskupo ar kokį kitą aukštą titulą. Neatsitiktinai jis taip noriai pasakojo susirinkimo dalyviams apie savo misionieriškus žygius Lietuvoje.
Matyt, neatsitiktinai ir E. Pikolominis kartu su savo trimis palydovais, „rimtais ir mokytais vyrais“ (Jeronimą globojusio kardinolo patikėtiniu, Milano arkivyskupo raštininku ir kardinolo Firmianio sekretoriumi) nuvyko pas Jeronimą išklausyti ir užrašyti jo pasakojimo apie nuopelnus Lietuvoje.
Šie nuopelnai, kaip matėme, taip pat byloja daugiau apie literatūrinę, o ne gyvenimiškąją jų kilmę.
Visa istorija apie seniausią ir švenčiausią didžiulį ąžuolą, kurį nukirtęs Jeronimas, labai primena garsųjį chrestomatinį krikščionių pasakojimą apie germanų apaštalą šv. Bonifacijų (anglas Winfried; liet. Vinfridas, 672/675–754), kuris rėmė krikščionybę priėmusią Karolingų dinastiją ir narsiai kovojo su germanų pagonimis.
Išliko legendinis pasakojimas, kaip drąsiai vienuolis Bonifacijus misionieriškos ekspedicijos metu, lydimas karinės apsaugos būrio, 723 m. nukirto didžiulį seną ąžuolą, vietinių germanų fryzų vadintą Donareiche (germanų dievo Donaro, arba Thoro, buveinė), kuris germanams pagonims buvo viena didžiausių šventenybių).
Bonifacas kerta šventąjį ąžuolą
Naikindamas senovės germanų tikybos šventvietes ir dievų buveines šv. Bonifacijus tuo norėjo parodyti ir įrodyti senovės germanų dievų bejėgiškumą. Dievų buveinės gal ir buvo bejėgiškos, bet jų gerbėjai germanai – anaiptol ne, ir 754 m. eilinės ekspedicijos metu šv. Bonifacijus kartu su penkiasdešimčia jo ginkluotų palydovų buvo nužudytas šiaurės Fryzijos germanų pagonių, nenorėjusių atsisakyti savo senosios religijos.
J. Prahiškis buvo laimingesnis – lietuviai pagonys jo nenužudė ir niekas net ranka nepalietė, tik Lietuvos valdovas įsakė jam apleisti lietuviškas valdas.
Deja, J. Prahiškiui, atrodo, nepasisekė įgyvendinti savo siekio ir jis negavo vyskupo pareigybės nė mantijos, nepaisant palankių E. Pikolominio rekomendacijų ir minėtų viešų atsiliepimų.
Tačiau šv. Bonifacijus, kertantis kirviu didžiulį ąžuolą, ilgainiui tapo mėgstamiausiu viduramžių sakralinės literatūros bei dailės siužetu, neretai įgaunančiu, kaip matėme, vietinį vieno ar kito krašto koloritą.
Germanai nužudo šv. Bonifacą
Tūkstantmetės mitinės šventųjų ąžuolų šaknys
Šventųjų ąžuolų garbinimas Vytauto Lietuvoje vis dėlto buvo senesnis reiškinys , negu šv. Bonifacijaus žygdarbis nukertant legendinį germanų ąžuolą.
Šventojo ąžuolo mistika gyva jau romėnų poeto Ovidijaus (43 m. pr. Kr.–18 m. po Kr.) siužete apie Erisichtoną iš aštuntosios „Metamorfozių“ giesmės. Norėdami suvokti klajojančius viduramžių literatūros siužetus ir jų kilmę stabtelkim ties legendine senovės romėnų istorine medžiaga.
Ovidijus gimė, kai dar nebuvo gimęs nei šv. Bonifacijus, nei J. Prahiškis, o ir pačios krikščionijos nebuvo.
Ir vis dėlto senovės Romos imperijos piliečiai jau žinojo pasakojimą apie kultinio šimtamečio ąžuolo nukirtimą ir bausmę, kurios sulaukia kirtėjas.
Talentingasis Ovidijus įamžino tautosakinį siužetą savo nemirtingais hegzametrais atpasakojęs senovės graikų legendą apie Tesalijos karaliaus Triopo sūnų Erisichtoną, kuris
žinot nenorėjo
Valios dievų ir nepagerbė jų smilkalais gardžiakvapiais.
Maža dar to: kirviu jis palietęs, sako, Cereros
Šventą giraitę ir taip išniekinęs seną jos alką.
Ąžuolas augo jame šimtametis, kaip milžinas tvirtas,
Vienas – didžiulė giria. Su daug kaspinų ir vainikų,
Su atminimo lentelėm, kad buvo maldų išklausyta […].
Betgi dėl to Triopo sūnus nuo jo nesulaikė
Kirvio ir liepė tarnams tą šventąjį milžiną kirsti,
O kai pamatė, kad jo įsakymą vykinti delsia,
Kirvį ištraukė vienam ir suriko, nedorėlis, rūsčiai:
„Nors man ir deivė pati, ne tik numylėtinis deivės
Būtų jisai, bet žemę pašluos jo žalioji viršūnė!“
Tarė ir kirvį piktai užsimojęs suvarė kamienan.
Lapais sudrebo ir net suvaitojo ąžuolas senas.
Lapai pradėjo tuojau ir gilės nebrendusios gelsti
Ir geltonumas blyškus plačiąsias šakas jo nudažė […].
Varo toliau sau darbą jisai, ir medis, palaužtas
Kirčių be skaičiaus ir dar patrūkėtas virvėm į šoną,
Griuvo ir savo svoriu daugybę miško išlaužė .
Medžio nukirtimas šventoje girioje – senas siužetas, tačiau jo vertinimas ir atomazga diametraliai skiriasi antikinėje pagonių literatūroje ir krikščionių kronikose bei rašiniuose.
Klasikinis šimtamečio ąžuolo siužetas: nukirtimas ir bausmė
Jau minėjome, kad J. Prahiškis, pasakodamas Bažnyčios susirinkimo dalyviams apie savo misionierišką veiklą Lietuvoje, neslėpė pasididžiavimo atliktu žygiu nukertant seniausiąjį ir didžiausiąjį ąžuolą šventajame miške. Tai buvo tik tradicinės misionieriškos veiklos viršūnė ir simbolis, reiškęs krikščionybės pergalę prieš tamsybėje skendinčius pagonis.
Tuo tarpu antikiniame senovės graikų bei romėnų pasaulyje didžiojo ąžuolo nukirtimas šventoje girioje buvo suvokiamas kaip nusikaltimas, kuris turėjo sulaukti dievų bausmės.
Ir Ovidijus, perpasakodamas senovės graikų mitologinį siužetą, pateikia mums šiurpų suįžūlėjusio šventvagio Erisichtono bausmės paveikslą.
Deivės pasiųstas Badas, atvežtas oru
Į palieptuosius namus, nelaukdamas nieko, įžengia
Šventvagio menėn aukšton ir miego suglebintą visą
(Metas mat buvo nakties) jį rankom abiem apkabina,
Smelkiasi vyro vidun, padvelkia per burną ir gerklę
Tiesiai krūtinėn ir gyslų takais atvaro jam alkį…
Šitaip įžūlusis karaliaus sūnus Erisichtonas nubaudžiamas amžinu alkiu, kurio jis nebegalės pasotinti iki pat savo siaubingos mirties:
Miegas, atskridęs lengvai, švelnučiais sparnais tebeglosto
Erisichtoną, ir jis jau užkandžio prašo per sapną.
Mala tuščiai žandais, į dantį barškina dantį
Ir susapnuotu valgiu ramybės gerklei neduoda,
Rydamas orą tiktai apgaulingo užkandžio vietoj.
O kai praėjo miegai, jį noras valgyti žudo,
Goduliu gori gerklė ir vidurius raižo it peiliais.
Viską suvalgytų jis, ką jūra, žemė ir oras
Gali pateikt, ir skundžiasi alkiu prie stalo apkrauto.
Valgių krūva, ir valgyt jam duok: ko miestui didžiausiam,
Ko tūkstantinėms minioms užtektų – vienam nepakanka,
Ir kuo daugiau jis kemša pilvan, tuo noras didesnis […]
Jau išeikvojo seniai per kiaurą pilvą ir alkį
Protėvių krautus turtus, bet valgyti noras prakeiktas
Nesumažėjo nė kiek, nenumaldomas alkis jam gerklę
Degina vis įkyriau, bet sukimšta viskas į pilvą,
Likusi vien duktė, verta ne šitokio tėvo.
Tąsyk iš skurdo ir ją parduoda… […]
Erisichtonas parduodą savo dukrą Mestrą
O kai galinga liga, sunaikinus, kas valgoma, viską,
Ėjo kas karta sunkyn, vis naujo ieškodamas peno,
Sąnarius savo, dantim įsikąsdamas, ėmė draskyti
Ir taip, naikindamas juos, nelaimingą kūną penėjo (op. cit., p. 177–178).
Antikinių mitų sistemoje šventvagystė nubaudžiama klaikiu nepasotinamu alkiu, kuriam vėlgi, tarsi baisios ironijos galia, paaukojama viskas, kas vertinga (protėvių turtai) ir brangu (sava duktė), bet pasekmės vis tiek tragiškos: šventvagis (tarsi sąžinės ėdamas) ima ėsti… pats save.
Bausmės už šventvietės išniekinimą pranašavimas ir vykdymas, kaip žinoma, būdingas ir senovės baltams. XV a. rašęs lenkų istorikas J. Dlugošas tvirtino, kad lietuviai
garbino girias, kurias laikė neliečiamomis, ir manė, kad kirviu jas paliesti yra bedieviška ir pragaištinga: kiekvienam, kuris kirviu jas paliesdavo ir išniekindavo, šėtonas gudrumu ir suktumu, Dievui leidžiant, pažeisdavo ranką, akį, koją ar kurią kitą kūno dalį, kad savuosius garbintojus išlaikytų šventvagiais, ir tik sudeginę, kaip auką avinuką ar veršiuką, jie jam įsiteikdavo ir atgaudavo prarastą sveikatą.
Siužeto veikėjai, kaip matome, ryžtingai sukeisti vietomis.
Romėnų literatūros klasikui Ovidijui šventvagis yra šventojo ąžuolo kirtėjas, o katalikų raštininkui J. Dlugošui atrodo, kad pats šėtonas globoja „šventvagius“, kurie bijo ir neiškerta kulto giraičių ir medžių…
Klasikinio siužeto įamžinimas Ovidijaus poemoje tėra vienas iš daugybės mitologinių bei literatūrinių „nukirsto šventojo ąžuolo“ variantų, tačiau istoriniai duomenys tarsi paliudija šventojo medžio apeigų neiškertamą, neišnaikinamą gajumą.