Lietuvos vardas, kaip žinome, buvo pirmą kartą paminėtas 1009 m. Vakarų Europos kronikoje kaip tik todėl, kad tais metais Rusios ir Lietuvos pasienyje tragiškai žuvo vienuolis Brunonas, atvykęs čia gelbėti pagonių sielų.
Kvedlinburgo miestelio Saksonijoje ( netoli Magdeburgo, Vokietija) analuose anuomet atsirado įrašas :
Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos (Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų (vertė A.Bumblauskas).
Šis sakinys pastaraisiais metais tapo išeities tašku daugybei mokslinių tyrinėjimų ir garbingu pretekstu Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui. Kaip pastebėjo prof. A.Bumblauskas, padėjęs daug gražių pastangų Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui išgarsinti, „šiuo požiūriu Lietuvos tūkstantmetis niekuo nenusileidžia, o gal net yra turiningesnis už 1996 m. minėtą Austrijos tūkstantmetį, kuris ženklino tiktai atsitiktinį Austrijos vardo paminėjimą viename bažnyčios dokumente. Ir juo labiau turiningesnis už 1896 m. minėtą Vengrijos tūkstantmetį, ženklinusį sutartinę madjarų genčių įsiveržimo į Panoniją datą“. ( Tūkstantmetis ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. http://www.iaa.lt/lt/main/millennium)
Kita vertus, plačiai nuskambėjusi Brunono Kverfurtiečio ( Bruno von Querfurt ; apie 974–1009 m.), kitose viduramžių kronikose dažniau šv.Bonifaco vardu vadinamo vienuolio, saksų grafo sūnaus žūtis pateikė istorikams, mitologams, etnografams daugybę problemų.
Klaustukai po šauktukų
Tebevyksta diskusijos, kur iš tikrųjų galėjo būti nužudytas šv.Brunonas-Bonifacas.
Paneigdami vienas kitą mokslininkai ieško žūties vietos ir Prūsijoje, ir jotvingių krašte, ir Sūduvoje, ir vadinamoje Mindaugo Lietuvoje ( E.Gudavičius, A.Bumblauskas), nors pastaruoju metu prieinama išvados, kad vis dėl to tiksliausiai nusako vietą būtent Kvedlinburgo analai. Kaip jie, taip ir lingvistiniai bei istoriniai argumentai leidžia teigti, jog tragedija turėjusi įvykti į pietvakarius nuo Naugarduko, kur XI a. esą susisiekusios „Prūsijai pavaldi Sūduva“, Kijevo Rusia ir „dar neišsiplėtusi“ Lietuva ( T.Baranausas, B.Savukynas).
Anksčiau ar vėliau, diskusijų bei patikslinimų, manyčiau, susilauks ir pačios jubiliejinės euforijos pagimdyti teiginiai, esą panašiai kaip „Kolumbas atrado Ameriką, taip šv. Brunonas – Lietuvą“, esą ankstesnieji Lietuvos istorikai ( A.Šapoka ir kt.) neįvertino šios datos ne tik todėl, kad visuose kituose Vakarų Europos šaltiniuose ji susieta ne su Lietuva, o su Prūsija ir pan.
Labiausiai apmaudu, kaip teigė A.Bumblauskas, polemizuodamas su praeities istorikais lietuviais, jog
negalėjome patikėti, kad Lietuva ir jos vardas yra tokie vėlyvi. Išmokyti Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus aisčius (baltus) tapatinti su lietuviais, vylėmės paskui šiuos Tėvynės patriarchus surasti dingusią baltų Atlantidą, todėl Kvedlinburgo analų žinutė atrodė fragmentiška ir atsitiktinė. Nors paprastai istorinėje kultūroje pirmasis reiškinio paminėjimas laikomas ir jo atsiradimu (pvz., pirmasis Vilniaus paminėjimas laikomas Vilniaus įkūrimu), toks turinys Lietuvos paminėjimui nebuvo suteikiamas, lyg ir viliantis, kad bus surasti kiti dokumentai, liudijantys daug didingesnę Lietuvos praeitį. ( Idem).
Jubiliejinė euforija, pastiprinta aktualaus propagandinio siekio kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, vertė net blaiviausiai mąstantį mūsų istoriką A.Bumblauską sutapatinti kraštą su jo vardu, o vardo paminėjimą – su krašto atradimu.
Kuomet istorikui vienintelis argumentas tėra rašytinis šaltinis , tuomet jo pozicija pavojingai priartėja prie anekdotinės biurokrato pozicijos ( parodyk, žmogeli, pažymėjimą, kad tu egzistuoji!).
Be to bjauriausia, kad anksčiau ar vėliau žmonijos istorijoje , tarsi yla iš maišo, išlenda iš rašytinių šaltinių mitografijos burbulo koks nors sutrūnijęs medgalis, kuris įrodo, jog ne Kolumbas atrado Ameriką, o kažkokie barzdoti vikingai išlipo iš savo kovinio laiviūkščio ir įsikūrė prie būsimojo Niujorko net kelis šimtus metų anksčiau už garsųjį „Amerikos atradėją“ Kolumbą…
Taigi, rašytinio pažymėjimo turėjimas ar neturėjimas istorijos nekuria, nors gali sukurti vieną ar kitą legendą, ypač jubiliejinę.
Kur keliavo ir kur nukeliavo šv. Brunonas-Bonifacijus?
Mums, mąstantiems apie seniausiąją lietuvių kultūrą ir literatūrą bene svarbiausias dalykas turėtų būti Kvedlinburgo analų garsiajame sakinyje nuskambėjęs XI šimtmečio žmogaus pasakymas apie šv.Brunoną-Bonifacą:
pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų .
Sakytum, įprastas standartinis bažnytinio leksikono pasakymas.
Kita vertus, būtent šio pasakymo šviesoje menki ir juokingi ima atrodyti visi mūsų ginčai dėl žūties vietos ir dailių jubiliejų, dėl žemiškosios istoriografijos tiesų ir klaidų, dėl mūsų praeities, dabarties ir ateities žemiškųjų iliuzijų etc.
Žinoma, Kvedlinburgo analų raštvedys fiksuoja nelaimės datą ir vietą, tačiau, Viešpatie, iš kokių aukštybių jis žvelgia į žemiškuosius vargus! O dar svarbiau – žemišką žinią užrašantis X šimtmečio žmogus žino pomirtinę žuvusiųjų misionierių būtį ir pomirtinės būties vietą – nukeliavo į dangų!
Ir ne jis vienas, tas Kvedlinburgo analų raštvedys, žino galutinį šv.Brunono-Bonifaco žemiškosios kelionės tikslą.
Žinojo tąjį tikslą ir pats šv. Brunonas-Bonifacas.
Šv. Brunonas Bonifacas
Argi ne jis savo paties ranka aprašė[1] šv. Adalberto-Vaitiekaus ( apie 956 – 997) gyvenimą ir tragišką žūtį, kokia po keletos metų laukė jo paties?
Mes vėliau aptarsime ir anksčiausią viduramžių hagiografijos kūrinį apie šv. Adalbertą (Vaitiekų), o kol kas tik pažvelkime, kaip spėjamas jo autorius, Romos benediktinų vienuolis Jonas Kanaparijus (Johanes de Cannapara; m. 1004) aprašo mirtinai pagonių ietimis sužeisto šv. Adalberto žemiškosios kelionės pabaigą ir iškeliavimą į dangų:
Pasipylė purpurinis kraujas per skyles iš abiejų šonų; bet jis stovėjo rankas ištiesęs aukštyn ir, pakėlęs akis į dangų, meldėsi. Pasipylės rausvas upelis iš storosios venos, o ištrauktos ietys atvėrė septynias didžiules žaizdas. Iš grandinių išlaisvintas rankas jis kryžiumi ištiesė ir, karštai melsdamasis už savo ir persekiotojų išganymą, šaukėsi Viešpaties. Taip ta šventoji siela palieka savo kalėjimą; taip kilnus kūnas guli paslikas kryžiumi ant žemės; taip pagaliau, netekęs kraujo ir iškvėpdamas gyvybę, jis amžinai džiaugsis dangaus karalyste ir gėrėsis brangiausiuoju Kristumi.
Šv. Adalberto nužudymas
Viduramžių rašytojo kuriamas vaizdinys, be abejo, maža turi ryšio su vėlesniųjų amžių realistine literatūra. Koks bebūtų viduramžių rašytojo talentas , jis vis viena nebus skirtas žmogaus kūno mirčiai aprašyti su visomis siaubingomis fiziologinės mirties detalėmis, kuriomis šiurpino, tarkim, XIX a. skaitytojus natūralistas prancūzas Emilis Zolia, o XXI a. siaubo romanų ir filmų mėgėjus aprūpina amerikietis Stivenas Kingas.
Viduramžių vienuolis aprašo simbolinę kūniškos mirties prasmę, pakartodamas Jėzaus Kristaus mirties aprašymo kanoninius vaizdinius…
Kankinio mirties ieškojimas kaip siekiamybė
Tarp daugelio privalomų viduramžiams simbolių mums svarbiausias būtų „sielos išėjimo iš kūno kalėjimo“ vaizdinys, kuris teikia naują raktą misionierių veiklai pažinti.
Kiekvienas atidesnis viduramžių misionierių gyvenimų aprašų skaitytojas negali nepastebėti, kad misionieriai dar toli iki kelionės ar mirties trokšte trokšta numirti kankinio mirtimi.
Nūdieniam žmogui sunkokai suvokiamas troškimas, tačiau viduramžių misionierių pasaulėtoje jis visiškai logiškas ir siektinas. Šv.Adalberto žodžiai savo bendrakeleiviams mirtino pavojaus akivaizdoje skamba ne kaip paguoda, o kaip džiaugsmingas paskatinimas:
Juk kas gi yra narsiau, kas gražiau, kaip paaukoti savo brangiąją gyvybę už saldžiausiąjį Jėzų.
Platesnė misionierių kankinių hagiografijų analizė akivaizdžiai parodytų, jog prieš tūkstantį metų kankinio mirties ieškojimas buvo esmingoji šventosios misijos siekiamybė, kartais – ir šventas tikslas.
Kelias dešimtmečiais vėliau rašęs viduramžių hagiografijų rašytojas ir teologas Bažnyčios Tėvas Petras Damianis ( 1007 – 1072) savo žinomoje šv. Romualdui skirtoje hagiografijoje ( Vita S. Romualdi ) epizodiškai aprašo ir šv.Brunono misijinę veiklą. Mat, šv. Romualdas, reformavęs Benediktinų ordiną, turėjo nemaža garsių mokintinių, ir vienas jų buvo šv.Brunonas Bonifacas.
Taigi P.Damianis pirmiausia aprašo misionieriaus likimo pasirinkimą, kaip sekimą garsiuoju vokiečių Apaštalu Bonifacu ( Wynfried, Wynfreth; apie 672/675 – 754), kuris atvyko iš Britanijos į Germaniją skleisti krikšto ir buvo ten pagonių nužudytas. Pasak P.Damianio, Brunonas atvyko svečiuotis pas savo giminaitį karalių ir ten,
būdamas karališkoje koplyčioje, regėdamas bažnyčią, pašvęstą senovės kankiniui Bonifacui, tuojau savo bendravardžio pavyzdžio pašauktas trokšti kankinio likimo, taria:
– Ir mano vardas Bonifacas; kodėl gi aš neturėčiau tapti kankiniu už Kristų.Po to, jau tada, kai tapo vienuoliu, taip smarkiai apribojo sau maistą, kad dažnai valgydavo savaitėje tik sekmadieniais ir ketvirtadieniais. Neretai kur pastebėjęs tankų dilgėlyną ar spygliuotus krūmokšnius, krisdavo į juos ir voliodavosi. Kai kartą pričiupo jį taip darant kitas brolis vienuolis sakydamas: Apsimetėli, kodėl taip elgiesi viešumoje dėlei pagarsėjimo, o tas tik pasakė:
– Tavo pavyzdžiu tebūnie išpažintojai, o mano – tebūnie kankiniai.( čia ir toliau mano vertimas iš lenkų kalbos – A.B.)
Pasirengimas misijai ir pati kelionė turėjo grūdinti vienuolį kankinio ateičiai: dažniausiai eidavo pėsčias, nuolat giedodamas, ir tik išvykdamas iš Italijos, sėsdavo ant žirgo, bet irgi, pasak Damijanio, basas, iškęsdamas anų kraštų šaltį taip kantriai, kad atjojus į atokvėpio vietą nebegalėdavo ištraukti kojos iš balno kilpos, nes būdavo prišalusi ir be šilto vandens neišlaisvinama.
Bet štai paradoksas nūdieniams skaitytojams:
Atvykęs pagaliau pas pagonis, – pasakoja Damianis apie ankstesnę šv. Brunono kelionę į pagonių žemes, – jis su tokia ištverme, kylančia iš liepsnojančios širdies, ėmė skelbti Dievo Žodį, jog niekas neabejojo, kad šventasis vyras trokšta kankinystės. Betgi vietiniai, bijodami, idant neatsitiktų taip , kaip atsitiko po kankiniškos palaimintojo Vaitiekaus mirties, kai po to sekę stebuklingi ženklai privertė daugelį slavų priimti krikštą, gana ilgą laiką, gudrios klastos vedami, jo neliečia. Trokštantįjį numirti, žiauriai tausoja be jokio noro užmušti.
Mums , šiuolaikiniams žmonėms, gali atrodyti, kad įsivėlė kažkokia klaida.
Kaip čia gali būti: viduramžių rašytojas tarsi priekaištauja klastingiems pagonims, kad tie delsia ir nežudo misionieriaus vienuolio, trokštančiojo numirti kankinio mirtimi?
O juk čia ne klaida ar autoriaus neapsižiūrėjimas, bet iš tiesų, kaip matysime, aptariamų misijų vidinis stimulas ir tikslas, arba, viduramžių autorių žodžiais tarus, „kankinystės viršūnė“.
Misionieriaus žūtis , kaip „kankinystės viršūnė“.
P.Damianis toliau labai aiškiai išdėsto mums paradoksalią situaciją, pasakodamas, kaip patsai šv.Romualdas, išgirdęs apie kankinišką savo mokintinio šv.Brunono Bonifaco mirtį, nusprendė eiti jo keliais:
Degdamas didžiu troškimu pralieti kraują už Kristų, nusprendė tuojau pat vykti į vengrų žemę [ …] Gavęs Apaštališkojo Sosto leidimą ir įšventinęs du mokintinius į arkivyskupus, patraukė kelionėn drauge su dvidešimt keturiais broliais. Tokiu didžiu troškimu numirti už Kristų degė visi, kad šventajam vyrui sunku buvo iškeliauti į šios rūšies kelionę su nedaugeliu.
Bet pasiekus Vengriją Romualdas staiga apsirgo ir negalėjo toliau keliauti:
Ilgokai sirgdamas tuojau pat imdavo sveikti, vos tik nuspręsdavo grįžti atgal. Tačiau vos tik mėgindavo eiti toliau, visas jo veidas akimirksiu ištindavo. Dėl skrandžio ligos nebesulaikydavo maisto. Tad sukvietęs brolius sako: Manau, – taria, – jog nėra Dievo noro, idant eičiau toliau. Bet gerai žinodamas jūsų troškimo karštį, nė vieno neskatinu grįžti. Iš tikrųjų daugelis iki mūsų visomis jėgomis stengėsi pasiekti kankinystės viršūnę, betgi turėdavo nutraukti savo kelionę, kadangi Dieviškoji apvaizda kitaip manė. Nors gerai žinau, kad apturėsite kankinystę, patys nuspręskite, ar eiti toliau, ar grįžti su manimi. Tik septyni mokintiniai liko su mokintoju, o penkiolika nuėjo į Vengriją, du buvo nusiųsti kitur.
Kaip rimtas teologas, P.Damianis aiškiai mato atpasakojamuose įvykiuose ne atsitiktinumą, o teorinę mokymo problemą. Juk tie, kurie nuėjo toliau į Vengriją, vis dėlto nesulaukia trokštamos kankinio mirties:
Kai kurie iš tų, kas nuėjo,yra plakami bizūnais, dauguma parduoti, patenka į nelaisvę. Betgi kankinystės, kurią pranašavo mokintojas, nepasiekia.
P.Damianis spręsdamas akivaizdžią žadėtos , bet neišsipildžiusios žūties siekiamybės problemą daro teologinę išvadą:
Būtinai reikia atkreipti dėmesį, kad šventas vyras, nebūdamas lengvatikiu, vis dėlto gali patirti savo įsivaizduojamo dalyko tuštybę, jeigu kas nors mano, kad savo paties noru gali gauti kankinystę lygiai taip, kaip tas, kursai Dievo noru buvo nusiųstas pas tuos, kuriuos atvertė [ į tikrąjį tikėjimą]. (Vita S. Romualdi)
Viduramžių teologo sprendimas vis dėlto siekiamybės nesėkmę paverčia Dievo visagalybės eiliniu įrodymu: netgi kankinio žūties nesuradęs misionierius mirties neturėtų suvokti šio fakto, kaip savo misijos tuštybės, kadangi niekas negali be Dievo valios gauti kankinystės vainiką.
Istorinių įvykių prasmė už katalikijos ribų
Kodėl čia tiek dėmesio skiriu pirmųjų krikščionių misionierių, žuvusių ikikrikščioniškuose Baltijos kraštuose, pasaulėjautai, likimo pasirinkimui ir jų pačių kankinystės idealui ar vizijai?
Pirmiausia dėl to, kad norim mes to ar nenorim, vis dėlto taip gražiai švenčiamas pirmasis Lietuvos paminėjimas prieš tūkstantį metų, turi tikrai ne itin gražų ir malonų aspektą.
Juk, blaiviai mąstant, kiekvienam tikram europiečiui turėtų kilti klausimas: ką gi tie lietuviai ten švenčia – doro vokiečių vienuolio misionieriaus nužudymo datą ir ta proga nori dar pagarsinti Lietuvos vardą visame pasaulyje?
Maža to: toks keistokas „Lietuvos ir jos vardo atradimo“ variantas gali iš tikrųjų užgožti visą Lietuvos istoriją iki 1009 metų. Ir ne tik Europai ar pasauliui gali imti atrodyti, kad iki to „epochinio lūžio“ Lietuva skendėjo nežinia kokioje priešistorinėje tamsybėje, o pirmieji atvykėliai švietėjai ir krikštytojai buvo vienas po kito užtvojami vėzdais ar užbadomi ietimis iki mirties.
Turime jau ir Lietuvoje istorikų, kurie, kaip matysime, panašiai ir dėsto senovės Lietuvos istorijos epizodus, apie kuriuos čia rašau. Nenustebčiau, jei vieną gražią dieną kas nors paskelbtų, kad būtent 1009 m. ir yra tikroji raštu užfiksuota, taigi vienintelė rimto dėmesio verta Lietuvos istorijos pradžia…
Atrodo, jau dabar retas lietuvis susimąsto: o kaip ir kuo gyveno Lietuva iki pirmojo jos vardo paminėjimo 1009 m.?
Mažai, atrodo, mums žinomas ir anuometinis Lietuvos kaimynų gyvenimas – kaip ir kuo gyveno prieš tūkstantį metų Baltijos kraštus iš visų pusių apsupę slavai ir germanai?
Kokia buvo anuomet Vakarų Europa, kurios gyventojams Lietuva buvo terra incognita – nežinoma žemė?
O po Lietuvos paminėjimo germanų kronikose?
Kaip gyveno lietuviai ir žemaičiai nuo 1000-ųjų metų iki garsiojo Mindaugo krikšto ir karūnavimo 1253 m.?
O po to? Net istorikai profesionalai sutaria, kad Lietuvos likimas po Mindaugo mirties 1263 m. iki pat Gedimino laikų yra vienas paslaptingiausių ir mažiausiai ištyrinėtų laikotarpių Lietuvos istorijoje.
Ką gi aš galiu padaryti, jei būtent šie neaiškiausi laikai norom nenorom atsiranda mano knygos dėmesio centre, vos tik pradedu rašyti pirmąjį puslapį lietuvių literatūros istorijoje apie seniausiąją mūsų literatūra XIII šimtmetyje.
Mano supratimu, visų šių klausimų atsakymai gali rastis tiktai iš platesnio, netradicinio požiūrio į praeities istoriją ir kultūrą, nes tradicinis monopaadigminis požiūris neretai XXI šimtmetyje jau ribojasi su mokslo parodija.
Monoparadigminio požiūrio siaurumas
Idant būtų akivaizdžiau, ką turiu galvoje , kalbėdamas apie monoparadigminį požiūrį, pažvelkime iš arčiau į seną, bet gana paplitusį istoriografinį štampą ar mitą, susijusį su pagonių atsaku į krikščionių misijas. Atseit į taikias krikšto misionierių keliones ikikrikščioniškų Baltijos kraštų gyventojai atsakė žiauriausiais žmogžudiškais susidorojimais su Kristaus žodžio nešėjais.
Iki šių dienų šis mitas susilaukia gyvų išraiškų, kartais tokių temperamentingų, kad primena patetišką liūdnojo Donkichoto kovą su klaikias siaubūnais milžinais, kurie, pasirodo, besą tik paprasčiausi mediniai malūnai… Antai dar visai neseniai istorikas D. Baronas su didžiausiu patosu piktinosi X šimtmečio baltais:
Šv. Adalbertui ir keliems jo palydovams pasiekus prūsų žemes teko sueiti į tiesioginį kontaktą su pagonimis. Pastarieji į Evangelijos žodžius atsiliepė šunišku urzgimu ir lazdų beldimu į žemę. Tarp jų buvo ir tokių, kurie dėvėjo šunų kaukes. Na, ką gi galima pasakyti apie tokius veikėjus? Nusiėmus istoriko akinius ir išjungus etnologo diktofoną, aišku, kad tai buvo šunsnukiai savo noru. Štai jie ir nužudė šv. Adalbertą Vaitiekų, mikliai ietimi perverdami jo širdį. Tikras moralinis dugnas buvo pasiektas tada, kai prūsai lavonui kirviu nukirto galvą ir ją pamovę ant ieties savo piktadarystę palydėjo linksma daina.
Simpatijas kelia nuoširdus pilietiškas ir giliai katalikiškas D.Barono susijaudinimas dėl katalikybės likimo nūdienėje Lietuvoje, dėl krikščioniško paniekinimo ir pačios Lietuvos nūdienio moralinio nuosmukio ( Šių dienų Lietuvoje išplitęs banditizmas, vagystės, prievartavimai ir palestuvavimas, ką ir kalbėti apie klaninę sistemą ). Tikuosi, suprantu ar bent stengiuos suprasti istoriko pasišlykštėjimą klaikias nekrikštais baltais, juo labiau, kad istorikas galbūt išpažįsta kovingojo konservatyvaus katalikizmo idėjas ir yra pasiryžęs parodyti tikrąjį baltų pagonių veidą šiuolaikinei bedvasiai Lietuvai ir jo iškeiktiems neopagonims. Čia jo teisė ir netgi gerbtina tradicinė švento įsitikinimo pozicija . Galima suprasti ir autoriaus irzlų toną, kurį turbūt išprovokavo dar irzlesni skaitytojų atsiliepimai internete į ankstesnį jo straipsnį apie pagonis ir neopagonis.
Tačiau ką galima pasakyti apie Lietuvos istoriką, kaip jis pats sako, „nusiėmusį istoriko akinius“?
Ar jis dar istorikas?
O gal jau tik savo tikėjimo įkvėptas pamokslininkas?
Juk jis peikia visus, kas yra pasakęs ką nors gera apie senovės baltus ir pagonis. Tokiais atvejais jam netinka nei baltų istorijos tyrinėtoja Marija Gimbutienė, nei antropologas Jurgis Žilinskas. Ką ten šiuolaikiniai autoriai! Net istorijos šaltiniuose “istorikas be istoriko akinių” mato tiktai sentimentalią “Petro Dausburgiečio pasaką apie gailestinguosius prūsus, šelpiančius alkanus kaimynus”. O ką tik paties autoriaus pagirtas Adomas Brėmenietis iš karto pavadinamas tipišku, nors ir kilniu, melagiu, vos tik “istorikas be istoriko akinių” mėgina kaip nors paaiškinti žinomą Brėmeniečio atsiliepimą apie prūsus kaip humaniškiausius žmones[2].
Nenuostabu, kad “istorikas, nusiėmęs istoriko akinius”, ima savaip regėti ne tik istoriją, bet ir istoriko pareigą. Vis svarbesnė jam darosi propagandinio pašaukimo viziją, esą jis, gramdydamas visas baltesnes spalvas nuo baltų pagonių įvaizdžio istoriografijoje, pačiu laiku pakilo “pilti karčią tiesą į saldaus melo jūrą, kurioje pliuškenasi įvairaus plauko baltofilai”.
Neatrodo, kad šitaip įsivaizduojama ne tik istoriko, bet ir nūdienio kataliko misija gali pasėti krikščioniško gėrio sėklą ar duoti kokį naudingesnį ekumeninės diskusijos vaisių XXI šimtmetyje.
O patį D.Barono straipsnį čia priminiau tik tam, kad akivaizdesnė būtų monoparadigminio regėjimo aklavietė eikumeninėje diskusijoje.
Kas ta monoparadigma?
Monoparadigma ( iš graikų k. mónos – vienas, vienos ypatybės, vieno pagrindo + parádeigma – pavyzdys), yra kokia nors vienintele vertybių sistema apribotas visų kitų vertybių matas. Panašiai sudaryta monodrama, kur vaidina tik vienas aktorius, lygiai taip suvokiamas monoteizmas, kuris nusako tikėjimą vieninteliu dievu, nepripažįstant jokių kitų dievų. Monoparadigmoje atmetami kitų ir kitokių vertybinių sistemų pavyzdžiai. Panašiai kaip judėjų sinagogoje neleistina būtų atlikti katalikiškas apeigas, taip ir katalikų bažnyčioje nežutiksime islamo apeigų.
Kas pateisinama tikyboje, sunkiai priimtina moksle.
Moksle bet kuris monoparadigminis požiūris ( judėjiškas, katalkiškas, islamiškas) sukausto tyrinėtoją.
Vaizdžiai tarus, monoparadigminis principas kiekvieną tyrinėtoją paverčia senoviniu kuinu, kuriam patyręs vežikas uždėjo ant akių specialius akidangčius, kad gerasis arkliukas nesidairytų į šalis, nematytų, kad dedasi kairėje ar dešinėje, o regėtų tik priešais save seniai kitų išvažinėtą keliuką, tiesią vagą ar gražų lygų vieškelį.
Poliparadigminis požiūris priešingai – negali priimti patogaus ir gyvenimiškai naudingo ( pelningo) „mokslinių akidangčių“ principo. Poliparadigminis ( gr. polýs – daugis, gausa + parádeigma – pavyzdys) numato daugiamatę sistemą, kur skirtingų sistemų pavyzdžiai ( paradigmos) suvokiami ir tiriami kaip saviti skirtingų sistemų reiškiniai.
Mano taikomas poliparadigminis požiūris parankus ir man patrauklus dar ir tuo, kad poliparadigminis požiūris neverčia nieko fanatiškai neigti ir neleidžia su niekuo patetiškai ginčytis, menkinant „netinkamus“ istoriografinius šaltinius ir bjaurintis oponentais.
Man labiau prie širdies komparativystinės pastangos atidžiau pasižiūrėti į skirtingų religinių ir kultūrinių paradigmų istorines sankirtas, patyrinėti iš jų kylančius kultūrinius viduramžių konfliktus .
Misionierių mirtys religinio konflikto byloje
Vargu ar rastume žmogų, kuris nesibaisėtų krikščionių misionierių žūtimis pagonių kraštuose. Šiurpu skaityti viduramžių literatūroje ypač paplitusius krikščionių kankinių gyvenimus ( vitae martyri), kur aprašoma misionierių žūtys.
Tarkim, neįmanoma be švento gailesčio ir nuoširdžios užuojautos ar pasipiktinimo skaityti, kaip patys germanai, dar nepriėmę krikšto, žiauriai užpuolė savo pirmąjį, mūsų jau minėtą misionierų, dažnai vadinamą germanų Apaštalu šv. Bonifacą ir nužudė kartu su visais 40 jo palydovų.
Bet ką daryti, kad įvairių tautų istorikai šiandien vis dažniau primena mums ikikrikščioniškus germanų įstatymus, kurie reikalavo mirties bausme nubausti kiekvieną įsibrovėlį į vieno ar kito dievo šventovę?
Priminsiu lietuvių istoriografijoje lyg ir neminėtą germaniško Frizų Įstatymo ( Lex Frisionum) specialų straipsnį dėl šventovių išniekinimo atvejų. Be abejo, daugeliui šiuolaikinių istorikų keista, kad šitoks žiaurus straipsnis galėjo išlikti germanų fryzų baudžiamajame kodekse, kuris buvo pirmą kartą lotyniškai užrašytas jau Karolio Didžiojo (742 – 814) laikais , taigi krikščioniškoje Karolio Didžiojo imperijoje. Netenka abejoti, kad jis iš viso negalėtų būti užrašytas be anuometinės krikščionių bažnytinės valdžios atstovų ir viduramžių teisės žinovų pritarimo. Taigi senojo germanų paprotinės teisės straipsnio neišmetė, nepasmerkė, o dargi įrašė į krikščioniškų žemių teisyną. Straipsnis toks:
Jei kas įsiveržia į šventovę ir iš ten kažkaip šventus daiktus išneša, jis turi būti nuvestas prie jūros, ir ant kranto, kurį [netrukus] užlies potvynis, jam turi būti pradurtos ausys [ ausų būgneliai], jis turi būti iškastruotas ir paaukotas tam Dievui, kurio šventovę išniekino[3].
Galima neabejoti, kad teisinėje senovės germanų praktikoje ( dargi ir žodinėje Lex Frisionum stadijoje) pastarasis ar panašus straipsnis buvo reikalingas ir taikomas – kitaip jis nebūtų nei artikuliuotas, nei užrašytas jau krikščionių imperijoje, kurioje taip pat, matyt, reikėjo įstatymo jėga gintis nuo šventovių išniekintojų.
Ką tas reiškia?
Bausmė įstatymo laužytojams
Tas reiškia, kad germanai fryzai pagal savo baudžiamojo kodekso dvasią ir žodį nubaudė 520 m. mirties bausme misionierių Bonifacą ir jo palydovus, jeigu šie įsibrovė ir senovės germanų teisės požiūriu netinkamai elgėsi sakralinėje vietoje.
Mes negalime leistis į pirmųjų misionierių elgesio nagrinėjimus, nors net ir pačių krikščionių parašyti liudijimai apie šv.Adalberto – Vaitiekaus kankinišką mirtį Prūsijoje ir šv.Brunono Bonifaco žūtį senovės Lietuvos pasienyje akivaizdžiai rodo vietinių žmonių ir jų valdžios atstovų teisines procedūras nuo pat pirmo susitikimo su atvykėliais.
Pirmiausia atvykėliai įspėjami, reikalaujant nelauktus krikščionybės skelbėjus keliauti atgal, pasitraukti iš baltų žemių, nes kitaip jų lauksianti mirtis. Jau pirmieji žvalgai, atplaukę mažu laiveliu griežtai perspėjo misionierius:
„Jei neišeisite, – tarė, – kuo greičiausiai, užmokėsite savo galva, būsite žiauriai nubausti ir nukankinti“.
Ne aš pirmas, be abejo, cituoju šią įsimintiną, vieno misionieriaus ranka parašytos kito misionieriaus biografijos vietą ( Šv. Brunono parašytas šv. Adalberto gyvenimas, vadinamasis Antrasis aprašymas; visas tekstas lotynų ir lietuvių kalbomis: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai; t.1, Vilnius, 1996, p.177-187). Tačiau cituoju savu tikslu ir , tikiuosi, naujesnės interpretacijos labui.
Noriu atkreipti dėmesį į čia užsimezgančio konflikto specifiką .
Akivaizdu, kad turime reikalo su ypatingu konfliktu, neturinčiu nieko bendra su, šiuolaikiškai tariant, civiliniu kodeksu ar jo kokiais pasaulietinio pobūdžio straipsniais ( rašytais ar žodiniais), reikalaujančiais išvaryti, sakykim, atvykėlius pirklius, keliautojus ar šiaip atklydėlius. Turim aibę istorinių ir nuolat patriotiškai cituojamų šaltinių apie ikikrikščioniškos eros baltų vaišingumą, pagalbą atvykėliams ar nelaimės ( audros) ištiktiems svetimšaliams ir pan.
Šiuo atveju nuo pat pradžių ima ryškėti religinis konflikto pobūdis: susiduria dviejų skirtingų tikybų, dviejų skirtingų religijų išpažinėjai.
Laiveliu atplaukę vietiniai vyrai, sakytum, iš karto atpažino nekviestų svečių tikruosius tikslus ir smarkiai perpyko. Jie nuo pat pradžių, Brunono žodžiais tarus, „kažkaip tarsi laukiniai griežė dantimis, degė dideliu pykčiu“.
Ko gi jie iš anksto taip baisiai siuto ir ką jie iš tikrųjų pamatė, išlipę į krantą?
Tikybos gynyba įstatymais
Neteko domėtis, ar iki šv.Adalberto prūsus buvo lankę krikščioniai misionieriai ( tikriausiai buvo lankę), tačiau iš viduramžių teksto susidaro įspūdis, kad vietiniai vyrai labiausiai įpyko dėl to, kad išvydo ne pirklius ar paklydėlius, o dvasininkus.
Jie pamatė žmogų, kuris „sėdėdamas laikė priešais save psalmių knygą“. Tai išvydęs, vienas vietinis vyras, „blogiausias iš blogiausių“, priėjo prie sėdinčiojo misionieriaus ir „baisiai sušuko, aukštai iškėlė raumeningas rankas ir kartimi, kuria laivelį stūmė, labai smarkiai trenkė tarpumentėn vyskupui, besikalbančiam su dangumi“. Po to, kaip minėjome, pareikalavo išeiti, pranešęs apie laukiančią nepaklusimo atveju mirties bausmę.
Taigi prieš mus akivaizdus religinio konflikto atvejis, kuris įgaus, kaip žinia, tragišką atomazgą.
Čia svarbu įsidėmėti, kad pradžioje joks nuosprendis nevykdomas. Priešingai – pasaulietinis vietinių gyventojų valdovas, kuriam paklusta visa susirinkusių į aikštę minia, pirmiausiai išklauso atvesdintų atvykėlių pasiaiškinimą.
Dabar misionierius pats aiškiai išdėsto religinį – pagrindinį ir vienintelį – atvykimo tikslą:
Iš lenkų žemės, kurią Boleslovas , labai krikščioniškas kunigaikštis, Viešpačiui parūpino, aš ateinu pas jus, rūpindamasis jūsų išganymu; tarnas to, kuris sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir visus gyvius. Ateinu jūsų išvaduoti iš velnio nagų ir žiauraus pragaro prarajos, kad jūs pažintumėt savo Kūrėją, kad atsisakytumėte šventvagiškų apeigų, sutrumpindami mirtinus kelius su visais netyrumais, ir kad, apiplauti išganymo pirtyje, taptumėte krikščionimis Kristuje ir jame susilauktumėte nuodėmių atleidimo ir amžinosios karalystės.
Viduramžių rašytojas, šiuo atveju šv.Brunonas, labai aiškiai išdėsto religinę programą, kurią skelbė ir jo aprašymo herojus šv.Adalbertas Vaitiekus, o vėliau ir jis pats, susilaukęs tokio pat tragiško likimo.
Galima įsivaizduoti, kaip galėjo reaguoti susirinkę į aikštę vietiniai žmonės, išgirdę garsiai skelbiamą būtinybę pakeisti jų senąją tikybą ir atsisakyti ligšiolinių nedorų, bedieviškų, šventvagiškų apeigų.
Čia nereikia ypatingos fantazijos. Užtenka virtualiai įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei Martynas Liuteris būtų savo reformatoriškas antipopiežiškas tezes ne Vokietijoje prie bažnyčios durų būtų paryčiais prikalęs, o nuvykęs į Romą garsiai jas paskelbtų aikštėje priešais šv.Petro baziliką gausingai katalikų dvasininkų ir maldininkų miniai…
Nežinia, kas būtų…
O kas atsitiko krikščioniui misionieriui šv.Adalbertui Vaitiekui ikikrikščioniškame Baltų krašte mes, ačiū Dievui, žinome, gali sakyti, iš bendražygio lūpų.
Viešas teismas
Minia, kaip skaitome Brunono aprašyme, klausydamasi misionieriaus kalbos vertimo, stačiai šėlsta:
Taip kalba šventasis, o jie , jau seniai piktindamiesi, šaiposi iš dangiškųjų žodžių, muša lazdomis į žemę, orą pripildo maurojimo…
Tačiau keistas dalykas, o jį liudija pats Brunonas, pašėlusi minią lieka vietoje, nieko nedaro:
…šaiposi iš dangiškųjų žodžių, muša lazdomis į žemę, orą pripildo maurojimo, tačiau rankų dar nepaleidžia į darbą, tiktai parodo savo įtūžį.
Ir pagaliau pasižiūrėkime į patį nuostabiausią viso to atvykėlių susitikimo prekyvietėje su nemaža suplaukusių žmonių minia ir visais tais „šunsnukiais, atvėrusiais kruvinus nasrus“ rezultatą: atvykėliai misionieriai paleidžiami į laisvę su sąlyga, kad svetimšaliai veikiai išsinešdins atgal į savo kraštus. Nuosprendis skelbiamas viešai:
…svetimšalių ausims siunčia neregėto žiaurumo žinią: „…Kuo skubiausiai išeikite, dinkite iš mūsų žemės.Jeigu veikiai neišsinešdinsite, žiauriai būsite nubausti ir nelaiminga mirtimi mirsite“
Akivaizdu, kad turime reikalo su teismo aprašymu, tegul ir fragmentišku ar tendencingu. Nesu juristas, juo labiau viduramžių jurisprudencijos žinovas, tad norėčiau tikėtis, kad vis dėlto anksčiau ar vėliau juristai savo požiūriu perskaitys ir panagrinės teisines procedūras, aprašytas šv.Adalberto ir šv.Brunono hagiografijose.
Tačiau ir rašytojo akimis žiūrint akivaizdu, kad abi šios hagiografijos pateikia visai kitokį misionierių mirties atvejį, negu, sakykim, to paties laikmečio garsieji hagiografiniai penkių misionierių nužudymo Lenkijoje aprašymai.
Taigi – mažas, bet būtinas, mano supratimu, komparatyvistinis ekskursas į Lenkiją.
Misionierių mirtys kriminalinio nusikaltimo byloje
Kaip žinome, Lenkija XI a. pradžioje jau senokai buvo oficialiai priėmusi krikštą (965 m.) ir visur to meto dokumentuose buvo vadinama krikščioniška šalimi. Tačiau oficialus šalies valdovų krikštas dar toli gražu nelėmė viso krašto kristianizacijos nei krikštą priėmusio Mieško I laikais, nei vėliau.
Neatsitiktinai šv. Adalberto ir šv.Brunono globėjas lenkų kunigaikštis Boleslavas Narsusis ( Bolesław I Chrobry; 967 – 1025) mūsų aptariamu laikotarpiu kvietėsi misionierius pirmiausia į pačią Lenkiją, o ne į pagoniškus Baltijos kraštus.
Sakytum, paradoksas – kam gi 1003 m. keliauti misionieriams į krikščionišką kraštą, kuris jau prieš keturiasdešimt metų buvo priėmęs krikštą? Tačiau šaltiniai liudija būtent tai: lenkų valdovas kviečiasi misionierius į Lenkiją.
Kodėl?
Ten, matyt, taip pat reikėjo skelbti Dievo žodį.
Net garsusis lenkų metraštininkas katalikas dvasininkas J.Dlugošas rašo, kad Boleslovas Narsusis ne kartą kvietėsi misionierius iš Italijos. Vėlesni istorikai gana detaliai aprašė mūsų jau minėto šv. Romualdo reakciją į lenkų kunigaikščio prašymus atsiųsti misionierius iš šv. Romualdo, kamandulių ordino įkūrėjo, vienuolyno. Dargi XIX a. Jogailos universiteto profesorius rašė:
……pasiuntė pas jį savo žmones su didžiu prašymu, kad jam atsiųstų iš savo ordino keletą brolių į Lenkiją, idant tie savo dievobaimingu gyvenimu ir mokymu aiškintų ir stiprintų lenkų tautą krikščioniškoje religijoje, kurią neseniai ( 965) į šią tautą atnešė Miečyslavas I, jojo tėvas. Neišpildė pradžioje Romualdas prašymo , kadangi tėvai Kamanduliai, gimimo italai, aiškino savo ganytojui, jog nemoka lenkų kalbos, o šiaurės krašte oras labai skiriasi nuo švelnaus oro italų žemėje.
Specialiai cituoju ne kokį modernų autorių, šiuolaikiškai interpretuojantį istorijos šaltinius, o XIX a. lenkų rašytoją kataliką, teologijos daktarą Petrą Penkalskį ( Piotr Pękalski), Jogailos universiteto profesorių ( rytų kalbų specialistą), kuris nemažą savo gyvenimo dalį paskyrė hagiografijų tyrinėjimui ir pats jų pamatu rašė apibendrintas katalikų šventųjų biografijas. Be to, įtariems oponentams priminsiu, kad P.Penkalskio tekstai buvo populiarūs ne tik XIX a., bet ir šiandien dažnai skelbiami radikaliųjų katalikų ( ultramontanistų) lenkų spaudoje ir jų interneto svetainėje ( iš ten ir cituoju mano išverstas ištraukas; Piotr Pękalski. Żywoty Świętych Patronów polskich, 1862; ).
Taigi, pasak P. Penkalskio, lenkų valdovas Boleslovas Narsusis ir vėliau pakartotinai prašęs vokiečių imperatoriaus Otono III, viešėjusio 1000-aisiais metais Lenkijoje, atsiųsti misionierių, o tas savo ruožtu, grįžęs Italijon, asmeniškai susitikęs su šv.Romualdu ir aiškinęs jam „didžią naudą religijai išsiunčiant keletą vienuolių į Lenkiją“. Neatsisakęs Romualdas, bet atidėjęs vienuolių siuntimą, o netrukus ir Otonas III miręs.
Tuomet Boleslovas Narsusis prašęs naujojo vokiečių imperatoriaus Henriko, ir jo pastangų dėka du vienuoliai kamanduliai Jonas ir Benediktas iškeliavo į Lenkiją. Ten prie jų
prisijungę keturi lenkai: Izaokas, Matas, Kristijonas ir Barnabas, idant iš jų mokytųsi atsiskyrėlių gyvenimo, o anuos išmokytų lenkų kalbos. Pagal atsiskyrėlišką tėvų kamandulių pašaukimą, liepė Boleslavas pastatyti jiems miške atskirus vienviečius medinius namelius toje vietoje, kur vėliau iškilo Didžiosios Lenkijos miestelis Kazimyras, o anuomet ją supo iš visų pusių šilai ir miškeliai. Į tą pašalį tiekė Boleslovas reikiamą maistą vienuoliams atsiskyrėliams, kurie savo dievobaimingumu ir pamokymais švietė lenkų tautą, daugel naudos davė; dėl to Boleslovas ir žmonės aukštai vertino jų darbą šv. Tikėjimo labui. Neturėjo anie jokios nuosavybės, tik iš jiems nešamų dovanų ir aukų tenkino savo gyvenimiškus poreikius. Maldininkų drabužis buvo abitas ir apsiaustas iš grubaus balto audeklo pasiūtas, kaip tėvų kamandulių dėvima, o jų maistas buvo visokios daržovės, duona, vanduo troškuliui malšinti, nes jų ordino draudžiama mėsos patiekalus valgyti, nebent tik ligos atveju ir vyresniajam leidus. Ne tik malda ir pasninku, bet ir rimbu vienas kita plakdami slopino jie savo kūno geidulius, idant neperžengtų ordino gyvenimo ribų. Tokiais poelgiais ir tvirtybę keliančiu papročiu gyvenančius, dieną naktį taurėjančius brolius ne tik pasauliečiai žmonės lankydavo, semdamiesi sveiko mokymo ir imdami iš anų dievobaimingo gyvenimo pavyzdį, bet ir dvasininkai, ir net patsai karalius Boleslovas atvykdavo pas juos į dykvietę, save ir savo karalystę jų maldoms patikėdamas
Taikioji vienuolių misija taip ir būtų vykusi, jeigu ne vienas lemtingas atsitikimas:
1005 metais Boleslovas Narsusis , lenkų karalius, savo dievobaimingo įpročio vedamas, kartu su savo visu dvaru atvyko į dykvietę pas šv. Ordino brolius ir čia viešėjo kurį laiką melsdamasis, o po maldų, žadėdamas grįžti į Gniezną, davė aniems Dievo maldininkams savo tarnų akivaizdoje tam tikrą kiekį aukso, idant patenkintų savo gyvenimo poreikius…
Pastarąjį įvykį, tiesa, kiek kitaip, nei Jogailos universiteto profesorius P.Penkalskis, yra aprašęs mūsų minėtas Petras Damianis ( 1007 – 1072) , teologas ir rašytojas, Bažnyčios Tėvas, galėjęs girdėti aptariamą istoriją, gali sakyti, iš įvykio amžininkų. Mūsų jau cituotoje šv. Romualdui skirtoje hagiografijoje ( Vita S. Romualdi ) jis užsimena ir apie Boleslovo Narsiojo neva perduotą vienuoliams auksą. Damianio tekstas teigia, jog vienuoliai nutarė pasiųsti į Romą pasiuntinį, idant tas gautų leidimą misijai tęsti ir atsivestų į Lenkiją dar kelis brolius kamandulius.
Ta proga pasinaudojęs Lenkijos valdovas:
Taigi Boleslavas, norėdamas iš popiežiaus rankų gauti karaliaus karūną, kreipėsi į minėtus garbingus vyrus su atkakliu prašymu, kad jie perduotų šv. Tėvui skaitlingas dovanas ir atvežtų iš Apaštališkos sostinės jam karūną.
Kaip ten buvo iš tikrųjų, niekas nepasakys, nors šv. Damianio tekste, atrodo, daugiau tiesos, nes ir keli kiti šaltiniai liudija, kad Boleslovas Narsusis ilgai ir įvairiais būdais stengėsi gauti karaliaus karūną, kurios jam taip ir nepripažino joks popiežius.
Bandymas nusipirkti karūną taip pat neturėtų per daug stebinti. Tais laikais galima būdavo nusipirkti ne tik karaliaus karūną, bet ir Romos popiežiaus tiarą ( trigubos karūnos formos galvos apdangalas). Po vokiečių imperatoriaus Otono III mirties, kuomet, L.Karsavino žodžiais tariant, „visa egzotiška Ottono imperija ėmė katastrofiškai griūti“, ne vienas popiežius per pusšimtį metų sėdo į šventąjį sostą už savus ar svetimus pinigus[4]. Galime stebėtis aprašomojo meto korupcijos mastais Romos popiežiaus aplinkoje ir Boleslovo Narsiojo metodais siekiant karaliaus karūnos, tačiau penkiems misionieriams lenkų kunigaikščio poelgio pasekmės buvo tragiškos pagal visus šaltinius.
Pagal Damianį, misionieriai atsisakę imti iš Boleslovo brangias dovanas , skirtas gabenti į Romą popiežiui:
Jie labai maloniai atsisakė vykdyti karaliaus prašymą: Esame vienuoliai, mums absoliučiai nedera užsiimti pasaulietiškais reikalais. Ir palikę karalių grįžo į celę. O tam tikri žmonės, žinantys karaliaus sumanymą, bet nežinodami, ką jam atsakė šventieji vyrai, įsivaizdavo, kad didelį aukso kiekį, kuris turėjo būti pristatytas popiežiui, anie pasiėmė su savimi į celę, kur gyveno.( P.Damiani. Vita S. Romualdi)
Dar kiti šaltiniai ir legendos teigia esą kunigaikštis Boleslovas davęs vienuoliams ne auksą, o 10 svarų sidabro, prašydamas, kad pasiuntinys vienuolis Benediktas būdamas Romoje išrūpintų iš popiežiaus sutikimą Boleslovo karūnavimui.
Mums , be abejo, svarbu ne aukso ar sidabro kiekis, atsidūręs ar neatsidūręs pas misionierius, o tragiški įvykiai, palydėję gandą apie misionierių gautą turtą.
Kas dėjosi toliau, galime spręsti iš šv. Brunono (Bonifaco Kverfurtiečio) beveik iš karto po penkių misionierių žūties parašyto teksto Penkių brolių gyvenimas. Rašydamas apie tragišką 1005 naktį šv.Brunonas, kuris pats, atrodo, ketino artimiausiu metu prisijungti prie penkių misionierių Lenkijoje, vaizdingai piešia vaizdą, kaip vidurnaktį vienuolių Benedikto ir Jono celę užpuolė ginkluoti vyrai, o jų vadas, vienoje rankoje laikydamas žvakę, kitoje – kardą, pažadino misionierius:
Pakilo broliai pusiausėdom savo ne itin patogioje lovoje[…] Jonas, kantrybės sūnus, kurs geriau mokėjo [vietinę] kalbą ir už juos abu įpratęs buvo kalbėtis su ateiviais, o dabar per kankinio mirtį turėjęs tapti šventuoju, ėmė kalbėti šitokiais žodžiais: „Bičiuli, ko čia atėjai ir ką naujo norėtų [ išgirsti] tie ginkluoti žmonės? Priblokštas plėšikas, kurs dabar jau gailisi paskatinęs gėrį savo piktu darbu, atsakė: Šios žemės ponas, Boleslovas, atsiuntė mus, kad jus be gailesčio surištume. Nusišypsodamas atsakė anas šventas žmogus: Niekada tokio įsakymo nedavė gerasis kunigaikštis, kurs dėl Dievo meilės mus labai myli.Kam be reikalo meluoji, mano sūnau? Žmogžudys atsakė: Bet mes norime jus užmušti. Štai ko čia atėjome. O šv.Jonas tarė: Tepadeda Dievas jums ir mums! Pabalo, išgirdęs šiuos žodžius žmogžudys ir čia pat , ištraukęs siaubingą kardą iš makštų, užmušė jį, prakirtęs dvi žaizdas tame šventame kūne.( Brunonis Vita Quinque Fratrum ).
Siaubingą ir detalesnį, matyt, paremtą ir kitais šaltiniais , tragedijos vaizdą pateikia profesorius P.Penkalskis, aprašydamas 1005 m. lapkričio 13 nakties įvykius:
…naktį kai kurie Boleslovo tarnai, kurių akivaizdoje karalius davė [misionieriams] aukso auką, pinigų godulio apimti, pasikvietę sau į pagalbą dar kelis dviveidžius bedievius, tamsiausiu metu užpuola atsiskyrėlių buveinę, idant atimtų karaliaus dovaną. Žiauraus įtūžio apimti apsupa dievotus atsiskyrėlis, šlovinančius psalmių giedojimu Dievą prieš pat vidurnaktį, ir rūsčiai liepia, kad atiduotų auksą, kurį prieš dvi dienas paaukojo jiems karalius Boleslovas, ir kiekvienam iš jų mirtimi grasina, jei neatiduos. Ne tik įžeidžiančiais žodžiais apšaukia dievotus maldininkus, bet ir stropiai apieško visus jų celių kampus. Ir nors anie Dievo tarnai nuoširdžiai ir ištikimai aiškinosi, kad jų neturtingumo įžadai neleidžia jiems turėti aukso, kad jie jau grąžino jį karaliui, piktadariai dar labiau įkaista iš pasiutimo, manydami, kad vienuoliai meluoja išsisukinėdami, o auksą kur nors užkasė; taigi dabar jau ne įžeidimais ir prakeikimais, o lazdomis švaistosi. Betgi aukso godulio tas barbariškas elgesys nenumaldo, tik verčia griebtis dar žiauresnių kankinimų, kuriais mėgina priversti atsiskyrėlius atiduoti pinigus. Įniršusi grobikų šutvė velka kiekvieną vienuolį atskirai laukan ir padūkusio žiaurumo įkarštyje pririšinėja juos prie medžių, ugnimi degina jiems šlaunis. Po to grobikai pririša kankinius prie ratų vežimo, kuriuo atvažiavo; suka ratus su kūnais, norėdami bet kokiais būdais priversti Dievo tarnus prisipažinti, kur paslėpė auksą. Visagalis Dievas davė savo tarnams tiek vyriškumo ir ištvermės atlaikant kankinimus, kad visi garbina šventą Jo vardą, atsakinėdami : Pinigus, kuriuos mums davė monarchas, visus jam atgal išsiuntėm“, visi vieną ir tą pačią tiesą sakė ramiomis lūpomis, nes sėmėsi jos iš amžinojo tiesos šaltinio. ( P. Pękalski, idem).
Viskas baigėsi kankinių mirtimi: Benediktą užmušė vienu kardo kirčiu į galvą, Izaokui, laiminančiam užpuolikus, kirto kardu per rankas ir kojas, bebėgantį Matą suvarstė ietimis, užmušė ir Kristijoną, mėginusį gintis…Neradę nei aukso, nei sidabro, pagrobę, ką radę ( liturginius indus, drabužius) , užpuolikai padegė trobeles ir pabėgo.
Kriminalinio nusikaltimo tyrimas
Galima įsivaizduoti, kas nutiko ryte, kai žmonės rado kankinių kūnus.
Tęsiant mūsų aptariamą misionierių žudynių istoriją, reikia pirmiausia pastebėti, kad penkių brolių nužudymas Boleslovo Narsiojo valdomoje krikščioniškoje Lenkijoje iš karto sukėlė prieštaringas interpretacijas.
Dauguma šaltinių teigia, kad priblokštas Boleslovas Narsusis buvo didžiai sukrėstas ir puolė ieškoti žmogžudžių, tačiau kiti šaltiniai liudija, kad pirmiausiai į tragedijos vietą atvyko baisiai susirūpinęs Poznanės vyskupas Ungeras, baimindamasis, kad neprasidėtų jau ne kartą vykęs Lenkijoje „pagonių sukilimas“, ir tik pats įsitikinęs, kad įvykis neturi jokio politinio nei religinio pamato, nurimo.
Jis pats nuvyko vėliau į Romą ir popiežius Jonas XVIII , išklausęs liudininkus, nedvejodamas priskyrė penkis brolius prie šventųjų sąrašo.
Kaip matome, visi įvairių laikų tekstai apie penkių misionierių nužudymą krikščioniškoje Lenkijoje liudija, kad užpuolimas ir žudynės buvo įvykdytos ne religiniais,o kriminaliniais tikslais.
Tekstuose aiškiai teigiama, kad užpuolikai tikėjosi rasti misionierių buveinėse aukso ar sidabro, kurį vienuoliams buvo davęs juos atsikvietęs Lenkijos valdovas Boleslovas Narsusis. Tačiau misionieriai esą jau buvo sugrąžinę auksą ir sidabrą tam pačiam Boleslavui Narsiajam, tad nieko neradę užpuolikai perpyko ir nužudė Dievo žodžio skelbėjus.
Skandalinga žinia apie žiaurias penkių misionierių žudynes krikščioniškoje Lenkijoje sukrėtė amžinininkus visoje Europoje, ir visi penki vienuoliai buvo paskelbti šventaisiais kankiniais, esant visiškai aiškiam kriminalinių žudynių pobūdžiui.
Dabar , tikiuosi, mano skaitytojams šiek tiek aiškiau matyti, jog šv. Penkių brolių žudynės 1005 metais Lenkijoje iš principo skiriasi nuo šv.Adalberto ir šv.Brunono hagiografijose aprašytų tragedijų Prūsijos karalystėje ( regno) 997 m. ir Lietuvos pasieniuose 1009 m.
Akivaizdu, kad pastaraisiais dviem atvejais nė kalbos negali būti apie kriminaliniai apiplėšimo tikslais vykdytas žudynes.
Viduramžių teismų procedūros
Abu misionieriai – ir šv.Adalbertas Vaitiekus, ir šv.Brunonas Bonifacas, atkeliavę į baltų žemes, nei apiplėšiami, nei vietoje nužudomi, neradus kokių nors brangenybių ar vertybių.
Abu suimami ir kaimo seniūno ( dominus villae) pristatomi į vietinės bendruomenės susirinkimą.
Istorikai ir juristai, tikėkimės, anksčiau ar vėliau mums nuodugniai išaiškins, kokios juridinės galios buvo baltų bendruomenių susirinkimai ir kaip juose vyko teisinės procedūros.
Betgi,pasikartosiu, nereikia būti juristu, kad suprastum, jog hagiografijose minimi baltų bendruomenės susirinkimai yra ne kas kita, kaip viešojo teismo procedūros.
Be abejo, teismą abiem aprašytais atvejais tenka ir būtina vertinti atskirai ir istoriškai. Jeigu mes ieškosime aptariamuose tekstuose istoriškai vėlesnių teisinių institucijų aprašymų ar teismo procedūros protokolų, tuomet, be abejo, ne ką galėsime rasti. Viduramžių teisės procedūros tuo ir keblios, sunkiai įsivaizduojamos ir dar sunkiau restauruojamos, kad jos buvo vykdomos pagal paprotinės teisės įstatymus, dažniausiai žodinius ir net vėliau niekieno neužrašytus, taigi mums nežinomus arba žinomus tik fragmentiškai, kiek jie išlikę, sakykim, garsiuose Lietuvos statutuose.
Tačiau šiuolaikiniai viduramžių jurisdikcijos tyrinėjimai vis dažniau remiami ne tik išlikusiais vadinamaisiais „barbarų kodeksais“ ( tarp jų jau minėjom Lex Frisionum), bet ir teisės teorijos požiūriu, kai pats teismo ritualas yra „perskaitomas“ ir vertinamas, kaip viduramžių teisėsaugos kalba greta kitų teismo procedūrų.
Vienas iš tokių tyrinėjimų – nauja mediavistės O.Togojevos knyga „Tikroji tiesa“: viduramžių teisėtvarkos kalbos ( Тогоева О.И. “Истинная правда“: языки средневекового правосудия“, 2006). Knyga skirta viduramžių Prancūzijos teisėsaugos problemoms, tačiau jų sprendimams autorė pasirenka, mano manymu, labai perspektyvią semiotinę teismo interpretaciją. Jos pačios žodžiais tariant:
darbas skirtas viduramžių teismui. Tačiau teismas čia bus nagrinėjamas ne kaip valstybinė institucija, o kaip susitikimo vieta, kur susitinka valdžios atstovai su savo valdiniais. Tokiu būdu svarbiausia problema taps komunikacijos problema, šių dviejų galių kontakto problema, jųdviejų sugebėjimas kalbėtis vienas su kitu, keistis informacija. Kaip vykdavo panašus kontaktas? Kaip, kokia kalba bendravo teisėjai su kaltinamaisiais? Ką jie norėjo pasakyti vieni kitiems? Kokiais žodžiais, kokių sąvokų ir analogijų pagalba, kokių gestų pagalba kiekvienas iš jų mėgino įtikinti aplinkinius savo teisumu? Šie klausimai man atrodo daug mažiau už kitus yra tyrinėti šiuolaikinėje istoriografijoje, todėl būtent jie mane domins visų pirmiausia“( p. 2-3).
Kiek pastebėjau, lietuvių istoriografijoje taip pat nėra nuodugniau tyrinėti abu šv.Adalberto ir šv.Brunono hagiografijose aprašyti misionierių ir vietinių valdžios atstovų susitikimai bendruomenės akivaizdoje, kaip teismo procedūros, nors tekstai būtent tai liudija.
Prisiminkim šv.Vaitiekaus hagiografijos konflikto raidą.
Juk po audringos suimtų misionierių akistatos su valdovu ir minia prekyvietėje, kur abi pusės – ir teisėjai, ir kaltinamieji, ir net proceso klausytojai ( triukšmaudami) – išdėsto visais įmanomais būdais savo argumentus ir pozicijas, misionieriai paleidžiami.
Tačiau dabar dar kartą pakartojamas, šį kartą jau kaip teismo sprendimas, pradinis pasienio sargybinių įspėjimas:
Jeigu veikiai neišsinešdinsite, žiauriai būsite nubausti ir nelaiminga mirtimi mirsite.
Misionieriai, kaip žinia, nepasitraukė, ir atsitiko, kas turėjo atsitikti pagal vietinius įstatymus, netgi du kartus išdėstytus nepaklusniems ateiviams.
Religiniai apsišaukėliai viduramžiais
Paskutinėje viešo teismo numatytos bausmės įvykdymo stadijoje, atkreipkime dėmesį, mirties bausmę vykdo ne pasaulietinės, o religinės valdžios atstovas.
Dauguma specialistų, tyrinėjusių tekstą, sutinka, kad įvykdęs mirties bausmę Sikas ( „Nelabojo būrio vadas ir tvarkytojas ugningasis Sikas iš pradžių perduria pačią širdį“) yra ne asmenvardis, o religinės pareigybės pavadinimas, reiškiantis „žynys“ ar „žynių vyresnysis“. Pirmasis šv. Adalberto gyvenimo biografas italų vienuolis, gyvenęs Romoje ir niekad nebuvęs baltų kraštuose, taip ir perduoda liudininkų pasakojimus, užrašydamas, kad „jis [ Sikas] buvo stabmeldžių šventikas ir tos sukilusios minios vadas“(Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t.1, p. 175) . Kitaip sakant, netikėtai atsiradusį ir neleistinai užtrukusį religinį konfliktą mirties bausme užbaigia religinės valdžios atstovas.
Ką tas reiškia poliparadigminu požiūriu ?
Labai paprastą dalyką: vienoje teritorijoje negali būti dviejų skirtingai mokinančių Dievybės skelbėjų, vienas iš jų yra Apsišaukėlis.
Tenka pripažinti, kad viduramžiais bet kuriame krašte – katalikiškame ar pravoslavišame, islamiškame ar , kaip išsiaiškinome, ir pagoniškame – viešpataujančios religijos atstovai atkakliai ir nuosekliai kovojo su „kitokio tikėjimo“ skelbėjais.
Ne tik kovojo, bet baudė, neretai naikino be gailesčio.
Tai universalus dėsnis, veikiantis visais laikais visų civilizacijų ir visų etninių kultūrų paradigmose. Galima tuo baisėtis ar džiaugtis, bet šitaip yra ir dar ilgai, mano manymu, šitaip bus, kol žmonės tebetramdo savo prigimtį ir nepavirto robotais.
Mums , be abejo, lieka teisė diskutuoti dėl bausmės dydžio, žiaurumo ar švelnumo, jos vykdymo būdų humaniškumo ar nežmoniškumo. Tokią teisę mes turim net atbuline data kalbėti apie tolimą praeitį.
Lietuvių istorikui D.Baronui, kaip matėme, siaubą ir pasibiaurėjimą kelia prūsų įvykdytas susidorojimas su Kristaus mokslo skelbėjais ikikrikščiniškuiose baltų kraštuose. Perdūrė pamokslininko širdį, nukirto galvą, užmovė ant mieto ir t.t
Ir jis teisus. Tačiau pasidalinsiu su juo ir savo pasibaisėjimais. Ką man derėtų manyti apie beveik tuo pačiu metu įvykdytas žmogžudystes , tik ne baltų kraštuose, o pačioje krikščioniškojo pasaulio širdyje – katalikiškoje Romoje?
Prisiminkime, ten taipogi staiga atsirado Apsišaukėlis, pasiskelbęs nauju Kristaus vietininku Žemėje.
Ir kaip gi su juo elgėsi teisėtas Romos popiežius ir popiežių remiantis imperatorius?
Šaltiniai paaiškina: kuomet Apsišaukėlis išgirdo, kad imperatoriaus Otono III kariai nori jį pačiupti, jis bandė pabėgti iš Romos, bet ištikimieji kariūnai buvo greitesni. Jie pasivijo ir sučiupo Apsišaukėlį, čia pat nupjovė jam nosį ir ausis, išlupo akis, išrovė liežuvį, sutraiškė rankų pirštus ir pristatė bėglį imperatoriui ir teisėtam popiežiui. Kas toliau?
Abu bičiuliai – ir aštuoniolikmetis Otonas III, ir teisėtas popiežius dvidešimt šešerių metų Grigalius VI teisė Apsišaukėlį.
Nuosprendis buvo toks: nuteistąjį pasodino atbulą ant asilo, ant galvos vietoje kepurės užmovė išskobtas karvės tešmenis ir per visą šventąjį miestą didžiuliam krikščioniškos minios džiaugsmui nujodino į vienuolyno požemį kalėti iki mirties.
Gal tai kilniau ar humaniškiau negu iš karto perdurti Apsišaukėlio širdį, ne man spręsti.
Bet nedora būtų, beje, nepaminėti, kad Apsišaukėlio popiežiaus bendražygiai taip pat buvo deramai nubausti: Romos aristokratui Krescentijui ( Crescencius) buvo nukirsta galva, kūnas numestas nuo pilies sienų, o vėliau drauge su 12 jo bendražygių, pakartas aukštyn kojomis Marijo kalvoje ( 139 m aukščio) , kad visi romiečiai galėtų iš tolo pasigėrėti ir dievobaimingas išvadas sau pasidaryti…
Nors kas gali žinoti, kam derėjo Dievo bijoti?
Prisipažinsiu, man asmeniškai bene labiausiai nejauku dėl to, kad minėtas apsišaukėlis popiežius buvo ne kas kitas, o geriausias Otono III šeimos bičiulis, jo paties auklėtojas ir mokytojas vyskupas Jonas Filigatas (Philagathos, lot. Piligato arba Filagatto), graikas iš Bizantijos.
O kaip jam atsidėkojo viso krikščioniškojo pasaulio anuometinis valdovas Otonas III?
Senas Jono Filigato bičiulis, taipogi graikas, garsus ano meto atsiskyrėlis šv.Nilus ( Nilus, 910 – 1004), išgirdęs apie paskirtą bausmę Jonui Filigatui, atėjo prašyti Grigaliaus V ir Otono III malonės ir pasigailėjimo nelaimingajam, prašė leisti parsivežti kankinį į savo vienuolyną, tačiau tiedu nenorėjo nė klausyti vienuolio. Devyniasdešimtmetis atsiskyrėlis išėjo iš Romos, palikęs raštelį, kuriame pranašavo, jog Dangiškasis Tėvas daugiau nebeatleis nuodėmių tam, kas neparodė gailesčio, nors galėjo…
Netrukus, kaip žinome, gana paslaptingai mirė abu jauni vyrai – pirmasis pasaulį paliko Grigalius V ( 999 m.), o vėliau ir Otonas III ( 1002 m.)…
Yra bausmė ir yra Bausmė.
Kaip ten bebūtų, Otono III garbei reikia pripažinti, kad jaunasis imperatorius vis dėlto gailėjosi graiko, neseniai grįžusio iš nuotakos Otonui III paieškų Bizantijos dvare, gal net bandė užtarti, bet teisėtas popiežius Grigalius V liko nepermaldaujamas. Visai kaip prūsų šventikas Sikas.
Romos Apsišaukėlio likimas gal tik tiek pasikeitė, kad vėliau aklasis nebilys buvo išgabentas į germanų kraštus, kur ir užbaigė savo gyvenimą kažkurio vienuolyno požemiuose.
Galima įvairiai vadinti taip žiauriai nukentėjusį Romos popiežiaus konkurentą – apsišaukėliu ar pseudopopiežiumi.
Antai anų laikų garsios kronikos autorius Titmaras antipopiežių Joną Filigatą vadina Uzurpatoriumi ( lot. usurpo – naudoti, vykdyti, užgrobti, pasisavinti, kalbėti, svarstyti, vadinti). Specialų vardą staiga atsiradusiems dievo skelbėjams tikriausiai turėjo ir ikikrikščioniškų Baltijos kraštų gyventojai ir jų žyniai, susidūrę su pamokslininkais misionieriais.
Tačiau akivaizdu, kad kiekviena viduramžių ir ne tik viduramžių bendruomenė ryžtingai baudė apsišaukėlius žynius, pretendavusius pasisavinti svetimas teises, uzurpuoti aukščiausiąją religinę valdžią bet kokiame krašte – judėjų ar krikščionių, musulmonų ar pagonių.
Šventvagystės žemiškųjų įstatymų akivaizdoje
Tarpininkai tarp žmonių ir dievų visur ir visados griežtai saugo savo teises.
Kiekvienos šventvagystės, kaip religinės valdžios savavališko perėmimo, prasmė visados lieka ta pati, nors gali keistis istorinės priežastys, tikslai, ritualai.
Baltijos pagoniškuose kraštuose, kaip matėme, teismą vykdė ir nuosprendį misionieriui paskelbė pasaulietinė valdžia – karalius ar karaliaus atstovas ir bendruomenės susirinkimas. Kaltinimo metu misionieriams buvo aiškiai nurodyta, kad jie privalo paklusti šalies įstatymams:
„Mus ir visą šią karalystę… valdo bendri įstatymai“ ( Nobis et toto huic regno…communis lex imperat; ibidem, p. 172).
Pagal vietinius šalies įstatymus buvo paskelbtas misionieriams minėtas teismo sprendimas. Nuteistiesiems nepaklusus teismo sprendimui, buvo įvykdytas nuosprendis. Štai ir viskas juridine prasme.
Kodėl teismo nuosprendį vykdė religinės bendruomenės žynys, tai jau klausimas mitologijos tyrinėtojams. Kaip buvo vykdomas mirties nuosprendis, vėlgi klausimas mitologijos specialistams.
Kodėl vyriausiajam misijonieriui buvo nukirsta galva ir kodėl „galvą pamovę ant mieto ir linksma daina garsindami savo nusikaltimą, visi iki vieno sugrįžo į savo gyvenvietes“, taipogi klausimas mitologams , o gal ir Vakarų Europos teismų kultūros žinovams.
Neužmirškim, jog nuteistiesiems galvas kirto Vakarų Europoje ne tik viduramžiais, bet Apšvietos laikais. Kaip žinome, net Didžiosios prancūzų revoliucijos metu Bastiliją užėmusi ( 1789 m. liepos 14 d.) krikščioniškoji Paryžiaus minia džiaugsmingais šūkiais sveikino ir džiaugėsi, kuomet vyriausiajam kalėjimo prižiūrėtojui buvo nukirsta galva ir pamauta ant mieto, kad visi geriau matytų ir pasidžiaugtų…
Kiekviena epocha, kiekviena bendruomenė, kiekviena kultūrinė paradigma turi savus nusikaltimo nustatymo mastus ir bausmės metodus, kurie gali mus tenkinti ar šiurpinti.
Nors per daug nusiminti neverta, žmonija tobulėja ir vis humaniškesni patampa bausmės vykdymo būdai. Užtenka prisiminti, kaip laiku ir humaniškai sunkų britanišką budelio kirvį pakeitė darbšti prancūziška giljotina, o griozdišką katalikiškos inkvizicijos laužą su gyvais kepamais eretikais ir pseudoraganomis pakeitė labai patogi modernaus dizaino amerikietiška elektros kėdė…
Kas gi čia ginčys, kad žmonija tobulėja, pažanga plinta, civilizacija skleidžias ir taip toliau, bet vis dėlto neužmirškim, kad bet kuri bausmė visados lieka pelnyta ir teisėta savos bendruomenės teisinėje sistemoje.
Poliparadigminis požiūris į žmonijos istoriją bei kultūrą kartais gali atrodyti netradiciškas ir nemielas monoparadigminės tiesos išpažinėjams ( šiuo atveju katalkams), tačiau mokslas tuo ir nesutampa su tikyba, kad negali apsiriboti išankstiniu tikėjimu šventenybių dogma.
[1] Juozas Tumelis: Spėjama, kad Šv.Adalbeto gyvenimą, kuris laikomas geriausiu iš trijų išlikusių šv.Adalberto biografijų, Brunonas Kverfurtietis parašė 1004 metais Vokietijoje, rengdamasis misijų kelionei į Vengriją. Kitų tyrinėtojų teigimu, jis parašytas 1005 metų pabaigoje ar 1006 metų pradžioje ( o gal 1008 metais), kai Brunonas Kverfurtietis rengėsi misijoms Prūsuose. Išliko dvi aprašymo redakcijos – plačioji ir trumpoji. Tarp jų yra ideologinių skirtumų, susijusių su politinėmis jų parašymo aplinkybėmis ( Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I, p. 177).
[2] D.Barono straipsnį galima rasti: Naujasis židinys-Aidai, 2005, Nr. 5; taip pat – http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/29675.
[3] Žr. : Lex Frisionum. De Honore templorum Add. XI; lotyn . tekstas: Qui fanum effregerit, et ibi aliquid de sacris tulerit, ducitur ad mare, et in sabulo, quod accessus maris operire solte, finduntur aures eius, et castratur, et immolatur Diis quorum templa violavit (cit. iš: http://www.keesn.nl/lex/lex_en4.htm#Honore).
[4] L.Karsavinas primena beveik neįtikėtinas situacijas: „ Jonui XIX numirus (1032 m.), vyresnysis jo ir Benedikto VIII brolis grafas Alberikas paskyrė „Romėnų konsulu“ savo sūnų Grigalių, o popiežiumi – antrąjį sūnų Theofilaką. Šis 12 metų vaikas pasivadino Benediktu IX ( 1032 – 1045) ir ėmė kuo begėdiškiausiai popiežiauti. […] Pagaliau sukilo patys Romėnai – jiems vadovavo, rodos, Tuskulumo grafų priešai Krescentijai – išvijo Benediktą iš Romos (1044 m.), o jo vietoj išsirinko Krescentijų kandidatą Silvestrą III (1045 m.). Tačiau naujasis popiežius ne geresnis už Benediktą IX buvo ir non vacua manu ( ne tuščia ranka – A.B.), vadinasi, savo paties arba Krescentijų pinigais popiežių tijarą įsigijo. […] Nepraėjo nė dviejų mėnesių, kaip Silvestras išsižadėjo popiežių sosto ir, su Benediktu sisitaikęs, grįžo vyskupauti į savo Sabinos diceziją, kur viešpatavo Krescentijai. Benediktas nugalėjo, bet, rasit, suprato, kad nebeduos jam romėnai ilgai popiežiauti; be to, sumanė jis vesti. Taigi, sutiko parduoti popiežiaus sostą savo „patrinus“ ( krikšto arba dvasiškam tėvui) kunigui Jonui Gratianui. Tas Jonas buvo perkrikšto žydo turtuolio Benedikto Krikščionies ( Benedictus Christianus) sūnus; tad gerai galėjo įsprausti saujon – užmokėti Benediktui 1000 ( ar 2000) svarų aukso. Benediktas „pats savė pasmerkė ir pontifikato išsižadėjo“, semetipsum damnavit pontificatuique renunciavit. Tačiau Jonas Gratianas buvo „maldingausias ir šventu gyvenimu pasižymėjęs“, „maldingesnis už visus kitus Romos kunigus“. Popiežiaus sostą nusipirko ( surašytas buvo net oficialus aktas, cartula), nes norėjo Bažnyčią reformuoti. Mielai išrinko jį Romėnai. Tokie karšti reformatpriai kaip Petras Damiani, sveikino naująjį popiežių – Grigalių VI (1046 m.); prancūzų karalius nusiuntė Romon ypatingus pasiuntinius; vokiečiai pirma teipaja Grigalių pripažino. Jo mokinys ir padėjėjas buvo ir Hildebrandas, būsimasis Grigalius VII ( (L. Karsavinas. Europos kultūros istorija, t. 2, p. 426-427).