8. Pasaulietiniai pasakojimai apie karvedžio Daumanto žygius
Greta sakralinių prozos kūrinių apie šv. Daumantą Timotiejų, išliko pasaulietinių pasakojimų apie legendinio lietuviškos kilmės karvedžio Daumanto žygdarbius. Iš jų chrestomatijoje pateikiame jau minėtąją bene seniausią redakciją, kuria prasideda Pskovo I metraštis, tiksliau – ankstesnių metraščių sąvadas, sudarytas XV a. pabaigoje.
Jame yra išlikęs pačioje sąvado pradžioje įdėtas „Pasakojimas apie Daumantą“.
Tik po jo eina trumpa tradicinė chronografija nuo pasaulio sukūrimo.
Tai labai neįprastas dalykas rusų metraščių istorijoje. Keista, bet susidaro įspūdis, kad metraščio pradžioje atsiradęs „Pasakojimas apie Daumantą“ buvo metraštininko suvokiamas kaip savotiškas įvadas į seniausią Pskovo metraščių sąvadą, o tai liudytų ypatingą „Pasakojimo…“ reikšmę tiek Pskovo istorijoje, tiek miesto sisteminės pastovios metraštijos pradžioje, kai buvo nuspręsta rašyti savo nuolatinį metraštį.
Juk iki tol savo metraščio Pskovas neturėjo – yra išlikę tik atsitiktiniai XIII a. įvykių įrašai. Dera atkreipti dėmesį, kad vėlesnių metraščio redakcijų autoriams nelabai, matyt, patiko protografo kompozicija. Jau antroje Pskovo metraščio redakcijoje (turime XV a. nuorašą) „Pasakojimas apie Daumantą“ atsiduria po trumpai nupasakotos Rusios istorijos ir po didžiojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio gyvenimo aprašo.
Ir „Pasakojimo…“, ir paties Daumanto statusas vertybių hierarchijoje tarsi keičiasi, sąmoningai sumažinamas. Pskovo trečiojo metraščio nuorašuose (turime nuo XVI a. iki XIX a.) „Pasakojimas apie Daumantą“ jau įjungiamas į metraštį pagal chronologiją tarp 6773 m. įvykių. Visi šie kompoziciniai pertvarkymai, be abejo, susiję su bendrais bruožais mūsų jau nusakyta pskoviečių ir jų metraštininkų politinių interesų bei Lietuvos–Rusios santykių kaita, kuri atsispindėjo mus mažiau dominančiose promaskvietiškose „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcijose.
Deja, seniausio Pskovo metraščio – vadinamo Pirmuoju metraščiu, pirmieji puslapiai, kaip minėta, išplėšti. Tekstas prasideda žodžiais „ir nukariavo Pamarį…“, o tai yra tąsa pasakojimo apie Daumanto dalyvavimą Rusios kunigaikščių žygyje į kaimyninę Livoniją 1268 m., kur tuo metu vyko danų ir vokiečių ordino tarpusavio rietenos dėl danų anksčiau negu vokiečių nukariautų Estijos bei dalies Livonijos žemių.
Išlikusi „Pasakojimo…“ dalis, kurią ir vadinsime „Pasakojimu…“, kadangi nežinome, kaip buvo pavadintas seniausias tekstas, pasižymi visomis pasaulietinio pasakojimo apie karžygį bruožais. Daumanto portretas čia piešiamas tarsi dviem etapais.
Pirmiausia autorius aprašo kokį nors realų įvykį, kuriame pasižymėjo būtent kunigaikštis Daumantas. O po to jau pats Daumantas arba apibūdinamas tradiciniais karžygio epitetais, kuriais nusakomos arba jo pilietinės savybės – narsa, sumanumas ir pan., arba pristatomas religinėmis kategorijomis, kurios pabrėžia tvirtą kunigaikščio tikėjimą bei meilę Dievui.
Kariniai epitetai santūrūs, bet iškalbūs. Daumantas čia pasirodo kaip išdidus ir labai ryžtingas karys – jis veikia nedelsdamas, „nė nemanydamas pakęsti patirto įžeidimo ir užpuolusių netikėlių vokiečių skriaudų“, atakuoja priešą staigiai, nelaukdamas, kol ateis pastiprinimas.
Pasakojimo autorius aprašo glaustai, bet ekspresyviai, kaip
Daumantas su visu savo begalinės narsos įniršiu, nelaukdamas naugardiečių pulkų, su maža savo kariauna ir pskoviečiais vyrais išjojo ir su Dievo pagalba sutriuškino anų pulkus, o patį magistrą sužeidė kardo kirčiu į veidą. Ir anie savo žuvusiųjų lavonus sukrovė į daugelį laivų, vežėsi į savo žemę, o jų likučiai išlipę į krantą bėgo, birželio mėnesio 8 dieną, minint šventąjį kankinį Teodorą Stratilatą.[1]
Skaitant išlikusį tekstą susidaro įspūdis, kad pasakotojas pats dalyvavo viename ar kitame mūšyje, pats matė savo akimis, kaip Daumanto vadovaujami kariai
nugalėjo 800 vokiečių Miropovnos upėje, o du vokiečių laivai paspruko į kitas salas. Bet dievą mylintis kunigaikštis Daumantas atsivijo ir padegė salą, ir sudegino juos sausose žolėse, o kiti bėgo, bet jų plaukai liepsnodami degė, o kitus iškirto kardais, o dar kiti paskendo vandenyse.
Tokių karo vaizdų neišgalvos vienuolis, sėdintis vienuolyno skriptoriume, nebent jis pažodžiui užrašinėtų kautynių dalyvių žodžius.
Karžygio portretas čia pat, kaip minėta, nuolat nuspalvinamas gilios krikščioniškos savivokos ir pasitikėjimo Dievo pagalba. Iš Livonijos atvykstančius vokiečių riterius autorius vadina „netikėliais vokiečiais“ (поганых НѢемець), tačiau nusako ir savo pasipiktinimo giluminę priežastį, vadindamas riterių kariaunas „žmonėmis be proto ir be Dievo“.
Tuo tarpu Daumantas,
kai išgirdo, kad susitelkė didžia jėga žmonės be proto ir be Dievo, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės cerkvę ir padėjo savo kardą priešais Viešpaties altorių, puolė ant kelių, ilgai meldėsi su ašaromis akyse, šitaip sakydamas: „Viešpatie Dieve galingasai, mes, tavo žmonės ir tavo ganyklos avelės, tavo vardo šaukiamės, apsaugok iš aukštybių romius ir paklusniuosius, o aukštas išdidžiųjų mintis suniekink, idant neištuštėtų ganykla tavo avelių“. Paėmė kardą vyresnysis vienuolis Sidoras visų dvasininkų akivaizdoje, apjuosė[Daumantą]ir kardą prisegė, palaimino ir išlydėjo.
Ir kiekvieną kartą Daumantas, grįžęs po eilinės pergalės su gausiu laimikiu, liepdavo pastatyti cerkvę to šventojo garbei, kurio minėjimo dieną buvo iškovota jo kariūnų pergalė.
Skaitant išlikusį seniausią tekstą galima įžvelgti, ir senosios rusų literatūros specialistai nuolat tą pastebi, kad pasakojimuose apie Daumantą dažnai naudojami standartiniai kitų Rusios karžygių aprašymų epitetai, palyginimai ir ištisos frazės. Nurodoma, kad „Pasakojimas apie Daumantą“ tiesiog nusižiūrėtas ir parašytas pagal buvusius pavyzdžius.
Pasak V. Ochotnikovos, metraštinio „Pasakojimo apie Daumantą“ autorius,
neturėdamas pakankamai medžiagos išplėstinei Daumanto charakteristikai, remdamasis literatūriniais pasakojimais apie krikštą priėmusį kunigaikštį – pagonį Vladimirą Sviatoslavičių, ir kunigaikštį – švedų bei vokiečių nugalėtoją Aleksandrą Neviškį, pavaizdavo Daumanto krikštą žodžiais iš Vladimiro gyvenimo aprašo, o Daumanto pergales prieš vokiečius ir Lietuvą nusakė karine frazeologija iš metraštinio pasakojimo apie Aleksandrą Neviškį ir jo gyvenimo ypatingos redakcijos(op. cit., p. 67).
Ir tas tiesa.
Tačiau viduramžių tekstuose citatos, kaip mes jau minėjom kalbėdami apie kunigaikštį Vladimirą, nebūtinai atsiranda iš „medžiagos trūkumo“. Kartais viduramžių autoriai specialiai ir kantriai ieško ir atrenka būtent tas citatas, kurios leidžia įvesti jų herojus į svarbų istorinį kontekstą, suteikia naujai aprašomam kunigaikščiui tas didžiules prasmes, kurios viduramžių skaitytojams yra tiesiogiai susijusios su ankstesniųjų karžygių vardais.
Būtent šitaip naujasis herojus (Daumantas) skiriamas į tą pačią gretą, kurioje tradicija jau pastatė ankstesnius legendinius veikėjus ir didvyrius (Rusios krikštytojas Vladimiras, nenugalimasis Aleksandras Neviškis).
Neatsitiktinai daugelį vėlesnių „Pasakojimo apie Daumantą“ redaguodami Maskvos vienuoliai savo pastangas nukreipė į Daumanto asmenybės sumenkinimą, išbraukiant jo vardą iš istorinių paralelių.
Pastebėta, kad, pavyzdžiui, Maskvoje sudarytuose bendruose visos Rusios metraščių sąvaduose (vadinamajame Sinodo pirmajame metraštyje)
pagyrimas Daumantui su užuomina, kad jo šlovė ir nuopelnai lygintini su Aleksandro Neviškio ir jo sūnaus Dmitrijaus šlove, aiškiai nebeatitiko bendrarusiško (maskvietiško pagal kilmę) sąvado tendencijoms, tad buvo praleistas.[2]
Tačiau, kaip minėjome, mums neturi rūpėti „Pasakojimo apie Daumantą“ vėlesnių redagavimų istorijos ir tendencijos. Svarbiausia, kad išlikusi seniausio nuorašo atkarpa išsaugojo įdomų, informatyvų ir vaizdingą „Pasakojimą apie Daumantą“ po jo žygio į Livoniją 1268 m. Dėl to išlikęs seniausias fragmentas ir dedamas į chrestomatiją.
[1] Čia ir toliau citatos iš kūrinių apie Daumantą pateikiamos mano verstos į lietuvių kalbą iš slavų bažnytinės, iš senosios slavų ir iš senosios rusų kalbų. Išverstų kūrinių tekstai pateikiami chrestomatinėje knygos dalyje.
[2] В. И. Охотникова. Повесть о Довманте. Исследование и тексты. 1985, p. 80.
Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012.