2. Už Lietuvos ribų sukurti padavimai

Atsiliepimai svetur apie A.Bučio kūrybą ėmė rodytis dar iki jo knygų svetimomis kalboms.

1973 metais, kai A.Bučiui Tarptautinės literatūros kritikų asociacijos kongrese Maskvoje buvo įteikta TSRS Rašytojų sąjungos premija, savaitraštis “Literaturnaja gazeta” apibūdino Algimantą Bučį, kaip “jauną lietuvių kritiką, žinomą sąjunginiams skaitytojams iš jo daugelio straipsnių periodikoje. Kritiko darbams būdingas visuomeninis temperamentas, estetinių sprendimų tikslumas. Lietuvių literatūros reiškinius A.Bučys nagrinėja plačiame daugianacionalinės tarybinės literatūros kontekste, gretina su Armėnijos, Latvijos, Estijos rašytojų kūriniais”( 1973, gegužės 23).

Pasirodžius rusų kalba A.Bučio monografijai “Romanas ir dabartis”(1977) , vadinamoje centrinėje rusiškoje spaudoje ir atskirų respublikų leidiniuose įvairiomis kalbomis paskelbta nemaža recenzijų, darbas anotuojamas ir diskutuojamas dešimtyse straipsnių, atskirų literatūrologų bei kritikų knygose, disertacijose.

Literatūrologė Jelena Gorbunova žurnale “Novyj mir” iš dalies paaiškina susidomėjimo priežastis:”Tuos skaitytojus, kurie domisi šiuolaikiniais romanais, lietuvių kritiko Algimanto Bučio knyga patrauks giliu ir turiningu lietuvių romano nagrinėjimu, pirmiausia J.Avyžiaus, J.Baltušio, M.Sluckio, V.Bubnio, J.Mikelinsko ir kitų rašytojų romanų,  šiandien žinomų tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. O tie, kas domisi romano žanro teorija, šiuolaikinių jo formų raida,  ras šioje studijoje atsakymus į sudėtingus, nūnai aktualius romano estetikos klausimus.

Autoriaus dėmesio centre – žanro kaitos procesai šiuolaikinėje tarybinėje ir pasaulio literatūroje, neretai – patys sudėtingiausi ir mažiausiai tyrinėti.Kritiko pastebėjimai, išvados ir prognozės remiasi gyva literatūrinio proceso realybe, atidžia kūrybinės praktikos analize. Knyga parašyta įdomiai, paprastai, gyva kalba. Ir čia nemažas jos privalumas.

Lietuvių romanai knygoje įjungiami į bendrų “rūpesčių”, interesų ir ginčų ratą, susijusį su pasaulinio romano likimu. Lietuviškos romano raidos dėsningumai, jos individualus, nepakartojamas pavidalas, aiškiai išryškintas knygoje, daug ką paaiškina ir visuotinių romano formų raidos tendencijose bei dėsniuose. Ir atvirkščiai , pasaulinis ir tarybinis romanas, kaip parodo autorius, savaip atsispindi šiuolaikinio lietuvių romano patirtyje ir pasiekimuose, įtakoja nacionalinės tradicijos kaitą. Ta dialektika ir yra savotiškas A.Bučio analitinės minties variklis.(…) Toks kelias tam tikra prasme sunkesnis ir mažiau žvalgytas, kadangi veda ne akivaizdžių palyginimų ir analogijų paviršiumi, o reikalauja įsigilinti į  dabarties idėjinių ir estetinių procesų sferą. Tačiau būtent toks kelias , be abejonės, vaisingas ir daug žadantis, ką ir patvirtina A.Bučio knyga. Autorius tarp kitko laužo daugelį metodologinių prietarų, tarpstančių mūsų literatūrologijoje, siaurinančių realizmo akiračius, ginčija romano mirties teoriją, polemizuoja  su “naujojo” ir “naujo naujojo” vakarietiško romano estetika, plėtoja vadinamojo vidinio monologo, arba sąmonės srauto, romanų tyrinėjimus.

Puikiai pažįstantis ne tik gimtąją literatūrą, bet ir daugelio tarybinių tautų bei pasaulinio romano palikimą, A.Bučys profesionaliai ir įtikinamai analizuoja sudėtingas pasaulinės literatūros raidos peripetijas. Kritikas moka ne tik laiku pastebėti ir palaikyti novatoriškas tendencijas, bet ir pajusti momentą, kuomet dėl vienų ar kitų priežasčių vakarykščiai “atradimai” tampa savotiškais štampais, meninės kūrybos stabdžiais.

Kartoju: A.Bučio knyga “Romanas ir dabartis” – naudingas įnašas į mokslą apie tarybinę daugiatautę literatūrą, į socialistinio realizmo teoriją”.(Novyj mir, 1979, nr. 1).

Pastaroji J.Gorbunovos frazė, atrodo, paaiškina, kodėl A.Bučio monografija apie pokarinį lietuvių romaną ilgainiui pasidarė labai patogus ir įtaigus faktas įvairių oficiozinių literatūrologų – J. Surovcev, L.Novičenko, A. Eljaševič, G.Brovman, V.Piskunov, V.Oskockij ir kitų straipsniuose ir knygose įrodinėjant  socialistinio realizmo galimybes ir perspektyvas. Bet įdomu, kad būtent oficiozinė Maskvos literatūrologija ir kritika daugiausiai priekaištavo A.Bučiui dėl nepakankamai gilaus ir plataus dėmesio socialistinio realizmo korifėjams ir teiginiams.

Šiuo požiūriu tipiška būtų stambi Jevgenijos Knipovič recenzija .Žinoma vokiečių literatūros specialistė, nukentėjusi nuo Stalino kulto ir tik po 1956 metų “reabilituota”, literatūrologė ir kritikė, nemaža rašiusi ir apie lietuvių prozą, savo recenziją žurnale “Literaturnoje obozrenije”     pavadino “Talentingas tyrinėjimas”    ( vėliau perspausdinta jos knygoje “Gyvenimas ir atmintis”,1983).

Daug kur pritardama ir cituodama A.Bučio teiginius, ji  ne vienu atveju diskutuoja ir plėtoja “nepakankamai pažangias” lietuvių kritiko išvadas. “Mano nuomone, A.Bučys pagrįstai pradeda naujos “žmogaus koncepcijos” pokariniame lietuvių romane analizę nuo labai giliai tautinėje ir istorinėje dirvoje įsišaknijusio romano – J.Baltušio “Parduotų vasarų”. Bet labai subtilioje ir tuo pačiu metu temperamentingoje analizėje man asmeniškai trūksta vieno dalyko – sąjunginio ir pasaulinio konteksto, tai yra – “Parduotų vasarų” sąlyčio su gorkiškąja tradicija.(…) Ji pasireiškia ir J.Baltušio gebėjime parodyti, kaip vilkiški savininkų pasaulio neapykantos dėsniai gali apjungti antižmogiškais “junginiais” tokius charakterio bruožus, kaip protas, valia, įžvalgumas. Skaitytojo sąmonėje už tokių buožių , kaip senis Dirda ar senė Bataitienė neabejotinai iškyla Vasos Železnovos ir vyresniojo Artamonovo šešėliai” ir t.t.

Lygiai taip J.Knipovič pritaria A.Bučiui , kad kontekstinis lietuvių literatūros “sugretinimas pagal kontrastą” su Vakarų Europos literatūra, kaip ji rašo, su “nerealistiniu buržuaziniu menu (Džoisas, Kafka, Kamiu, Sartras) turi savo racijos. Bet aš manau, kad dar svarbiau sprendžiant socialistinio realizmo estetikos klausimus , sprendžiant esminius idėjinius-meninius uždavinius – “ sugretinimas pagal giminystę” visose Tarybų Sąjungos, socializmo sandraugos šalių literatūrose ir progresyvioje, revoliucinėje pasaulio literatūroje”.

“Neabejotinai A.Bučys teisus, atskleisdamas, jog naujo lietuvių prozos herojaus koncepcija prasidėjo nuo buitinio “herojaus įžeminimo”. Kalbėdamas apie Baltrūno ir Mikelinsko romanus, autorius pastebi, kas nauja juose atsirado ( žmogus išjungiamas iš siaurų socialinės tipologijos schemų, gyvai vaizduojama jo nepoetiška kasdienė būtis, visu balsu prabylama apie intymų, šeimyninį žmogaus gyvenimą ir t.t.)….Tačiau visas reikalas tas (tęsia recenzentė), kad ir šiuo atveju, kaip visuose tikrai realistiniuose kūriniuose ( o čia klasika susilieja su socialistinio realizmo literatūra) , “visažinio” pasakotojo, “menininko, “vedlio ir mūzų palydovo” išnykimas buvo gryna fikcija. Laisvę herojui suteikdavo, jo teisę saviraidai įtvirtindavo tik autorius, demiurgas. Priešingu atveju – asmenybė iširdavo ir išnykdavo, ką rodo meninė, sakykim, prancūzų naujojo romano praktika”.

“Lygiai taip pat( tęsia recenzentė) ir skyriuje “Sintezės kryptis”, gal būt, ne taip esminga ir svarbu prisiminti tas “Sąlyginio”, “kompaktinio” romano formas, kokias pateikia Kafkos “Procesas” ar Kamiu “Maras”….Verčiau būtų buvę pasižiūrėti į tuos “sąlyginės, alegorinės formos” romanus, kurie pasirodė Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijos Demokratinėje respublikoje”.

Galutinė J.Knipovič išvada taip pat grynai socrealizmo ir modernizmo kovos dvasioje :” Protinga ir talentinga A.Bučio knyga dar kartą liudija ne tik modernistų daugkart palaidoto romano žanro gyvybingumą, bet ir jo gyvą  ir veiksmingą įtaką gyvenimui”( Literaturnoje obozrenije,  1978, nr.10).

Kelis recenzijos variantus ( sąjunginėje ir lietuvių ) spaudoje paskelbė literatūros kritikas Leonidas Terakopianas. Jo nuomone, A.Bučio knygoje “Romanas ir dabartis” lietuvių proza “natūraliai įvesta į sąjungini ir pasaulinį kontekstą. Nacionalinė kūrybos patirtis nuosekliai tikrinama internacionaline. Ir tai ne iner­tiškos, mechaniškos paralelės, o aktyvus tyrinėjimo principas.

Būkime atviri: toli gražu ne kiekvienos literatūros reputacija atlaiko griežtą lygi­namąją analizę. Lietuvių romanas atlaiko. Problemų, stiliaus, tipologinės analogijos gerai parodo jo savitumą. O juk šis ro­manas dar labai jaunas.

A. Bučiui yra svetimas požiūris į roma­ną kaip i suakmenėjusių kanonų sistemą. Žanro bruožai, būdingi vienai krypčiai ar­ba laiko atkarpai, pasirodo visai nebūtini kitai. Kas viename etape buvo antraeilis elementas, kitame gali tapti sandaros pa­matu. Ar ne dėl to tokie neįtikinantys yra bandymai pateikti universalią, visa ap­imančią žanro charakteristiką, kurią kriti­ka paskui nuginčija, atmeta?.. Manau, knygos autorius visai pagrįstai teigia, kad žanro sistemoje nuolat vyksta įvairių ele­mentų dialektinė kova, meninės priemonės kinta ir atsinaujina, vienos atmiršta ir iš­kyla kitos, anksčiau buvusios vos pastebi­mos.

Ši nenutrūkstanti kaita, stebinantis lanks­tumas, plastiškumas ir yra žanro gyvy­bingumo paslaptis. Jis keičiasi, tobulėja kartu su laiku, su naujomis reikmėmis, problemomis ir žmonių įsitikinimais.

Tų ar kitų priemonių ir elementų ak­centavimas priklauso nuo Ištiso priežasčių komplekso. Jų tarpe — menininko talento ir dvasinio akiračio ypatybės, medžiagos specifika, nacionalinė tradicija, sąlyčių su filosofija ar psichologija intensyvumas ir t. t.

Iškart sakau, kad A. Bučys neteigia, jog vienos formos esančios pranašesnės už ki­tas, nestato kažkokios hierarchinės pira­midės. Jis žiūri, kiek pasirinkta maniera yra organiška rašytojo ir jo sumanymo požiūriu. Ir vis dėlto nesuklysime sakyda­mi, kad turiningiausi yra monografijos puslapiai, skirti vidiniam monologui.

Kritikas išties kapitališkai ir argumen­tuotai aptaria šios formos genezę ir toles­nį vystymąsi — jau vien tai yra jo prin­cipinis nuopelnas. Aptaria pasauliniame kontekste, atsižvelgdamas ne tik į tarybi­nių, bet ir  užsienio teoretikų nuomones. Pripažindamas, kad pasąmonės vaidmuo neabejotinas, A. Bučys ryžtingai pasisako prieš šios kategorijos fetišizavimą. Užsida­rant pasąmonės labirintuose, neįmanoma atkurti individo dvasinio gyvenimo pilnat­vės, surasti saitus, jungiančius jį su aplin­ka.

Geriausių lietuviškų vidinio monologo romanų taikinys visada yra aktualios idė­jinės ir moralinės dabarties problemos. Herojaus išpažintis kartu yra bandymas analizuoti aplinkybes, apibrėžti poziciją. Šią išvadą patvirtina Alf. Bieliausko, J. Mikelinsko, M. Sluckio ir kitų prozininkų kūryba. Jų personažai ne atsiriboja nuo tikrovės, o atvirkščiai — stengiasi su­griauti bet kokias užtvaras tarp savęs ir visuomenės, suvokti atsakomybę už gyve­nimo būvį.

Dar vienas knygos privalumas: joje ap­tariami įvairus vidinio monologo variantai. A. Bučys jautriai diferencijuoja subjekty­vias formas — išpažinime, monologą pir­muoju ir trečiuoju asmeniu ir t.t. A. Bučio požiūriui pritartų nemaža au­toritetingų kritikų. Beje, samprotavimai apie J. Avyžiaus „Kaimą kryžkelėje“ — mąslaus epinės prozos interpretavimo, jos filosofinių mo­tyvų atskleidimo pavyzdys. Tiesa, iš pra­džių kiek nustebina netikėtos paralelės su F. Kafkos „Procesu“, bet paskui jau pri­pažįsti jų pagrįstumą. Ypač reljefiška, ir kaip tik lyginant su modernizmo praktika, yra liaudies paveikslo, viso „makropasaulio“ humanistines prasmės analizė. „Dau­geliui Vakarų rašytojų, — pažymi A. Bu­čys, — tas visuomeninis ,,makrokosmosas“ tėra žmogui priešiška ir negailestinga civi­lizacijos ,,mašina“, sukelianti chaosą, ku­riame tik paskira individuali sąmonė gali būti pripažinta autentiška vertybe. J. Avy­žius kuria visai kitokį kolektyvo, masės paveikslą: parodęs vidinę jo diferenciaciją, giliai individualizavęs kiekvieną jos „atomą“, rašytojas apmąsto ir bendruosius jos vidinio gyvenimo dėsnius“.

Daug kas pasisekė A. Bučiui jo pirmoje knygoje rusų kalba: ir konkretūs kritiniai aptarimai, ir taiklios mintys apie stilių… Pasisekė pagaliau tai, kas svarbiausia: per­teikti XX a. lietuvių romano pulsą. Tačiau turiningesni, platesnio užmojo galėjo būti samprotavimai apie sąlygiškas formas. O groteskas, mitologiniai, alegoriniai moty­vai dabartinėje prozoje vis labiau plinta. Matyt, vertinant šių stiliaus tendencijų galimybes ir perspektyvas, drąsiau reikėjo eiti už respublikos ribų, remtis sąjunginės Ir pasaulinės literatūroj patirtimi. Lygiai taip. kaip elgtasi, analizuojant vidinį mo­nologą. Žinoma, šis uždavinys ne iš leng­vųjų. Bet ir pats A. Bučys neieško lengvų sprendimų.( Literatūra ir menas”, 1978, sausio 14).

Latvijoje A.Bučio monografiją recenzavęs literatūrologas Karlis Kraulinš pažymėjo, jog “apie romano vystymosi raidą atskirų tautų literatūrose pas­taraisiais metais pasirodė gana daug plačių ir rimtų tyrinė­jimų. Galima būtų paminėti tokius darbus, kaip M. Parcho-menkos knygą „Tradicijų atnaujinimas“— apie ukrainiečių ro­maną, A. Adamovičiaus „Baltarusių prozos tradicijos“—apie baltarusių, V. Boguslavskio „Veikla ir asmenybė“—apie azer­baidžaniečių, M. Karatajevo „Nuo dombros iki knygos“—apie kazachų, ir A. Bučio „Romanas ir dabartis“—apie lietuvių ta­rybinio romano formavimąsi ir vystymąsi.

Pastarąją knygą, paties autoriaus išverstą į rusų kalbą, 1977 m. išleido Maskvos „Sovetskij pisatel“ leidykla. Tai rim­ta studija. Už ją filologijos kandidatas A. Bučys <gavo 1975 me­tų Lietuvos TSR respublikinę premiją.

Lietuvių romano apžvalgą A. Bučys pradeda nuo pačių pir­mųjų šio žanro darbų. Jie, kaip pripažįsta ir J. Žėkaitė, para­šiusi išsamią monografiją „Lietuvių romanas“ (žanro raida iki 1940 m.), pasirodė gana vėlai — pačioje XX amžiaus pradžioje. Dinamiškesnį vystymąsi lietuvių romanas patyrė ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet kūrė žymūs prozos meistrai Petras Cvir­ka ir Ieva Simonaitytė.

Ir pirmaisiais tarybų valdžios metais lietuvių literatūroje romanas neturi tokio pasisekimo ir populiarumo, kaip latvių. Kaip pažymi A. Bučys, pirmasis lietuvių tarybinis romanas pasi­rodė tik 1948 metais. Šeštajame dešimtmetyje įsisavinęs to meto tarybinio romano patyrimą ir kūrybinius principus, įveikęs daugiaplanio panoraminio romano iliustratyvumo ir schematiškumo negalavimus, septintojo dešimtmečio lietuvių romanas, sekdamas bendrąja tendencija, vis ryžtingiau atsigręžia į psi­chologinio konflikto situacijas pavieniame individe. Romanas tampa vis psichologiškesnis, kartu ir individualesnis, sudėtin­gesnis ir originalesnis, novatoriškesnis savo struktūra ir me­ninių ieškojimų būdais. Atsivėrė naujos didžiulės kūrybinės perspektyvos. Ir talentingiausi, drąsiausi lietuvių epikai narsiai nueina šiais kūrybinių ieškojimų keliais. Ir pasiekia netikėtų laimėjimų. Nėra nė vieno objektyvesnio literatūros žinovo, ku­ris paneigtų akivaizdų lietuvių romano suklestėjimą septin­tajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Šiuolaikinis lietuvių roma­nas — vienas populiariausių, novatoriškiausių ir reikšmingiau­sių daugianacionalinėje tarybinėje epikoje.

Visai natūralu, kad tai ypatingai patraukė literatūros tyri­nėtojų dėmesį. Apie šiuolaikinį lietuvių romaną ir atskirus ro­manistus pasirodė daug straipsnių sąjunginėje spaudoje. Ir A. Bučys savo knygoje pagrindinį tyrinėtojo patosą skiria sa­vitai M. Sluckio, Alt. Bieliausko, J. Avyžiaus, J. Mikelinsko, V. Petkevičiaus kūrybai. Analizė — rimta, stipriai detalizuota, pagrindinai nukreipta i meninių priemonių nagrinėjimą, mažiau vertinamas idėjinis kūrinių krūvis. M. Sluckio romano „Uostas mano — neramus“ ir J. Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ analizė, sakyčiau, tiesiog meistriška. Čia vienodai pui­kiai atskleistas romanų meniškumas ir idėjinis kryptingumas. Tad aišku, jog A. Bučio asmenyje ne tik lietuvių, bet ir visos daugianacionalinės tarybinės literatūros mokslas ir kritika su­silaukė talentingo, dėmesingo ir drąsaus tyrinėtojo. Jis geba pastebėti mažiausias skirtybes rašytojų stiliuose, manierose, charakterių įkūrime, ne tik pastebėti, bet ir preciziškai, vaiz­dingai, gera moksline kalba papasakoti. Visa tai pakelia kny­gos vertę.

Tačiau A. Bučys, manding, kartkartėmis pasiduoda skubo­tiems samprotavimams, nuvedantiems į vidinius prieštaravimus ir abejotinas išvadas tokiame rimtame tyrinėjime.

Taip, pavyzdžiui, prieštaringai plėtojamas lyrizmo momen­tas lietuvių prozoje. Vietomis knygos autorius neabejotinai per­deda. Lyrizmą jis apskritai laiko lietuvių prozos nacionaliniu požymiu, įkalba apie šios prozos lyrizaciją. Jis rašo: ,,. . .lie­tuvių prozoje, visais laikais paženklintoje lyrizmo žymėmis, randame sumaniai išpuoselėtas lyrinės pasaulio interpretacijos tradicijas“. Kitoje vietoje: „. . .lietuvių tarybiniame romane lyrizmas visados, ypač pastaruoju dešimtmečiu, buvo galingas kūrybinis pradas“, „bet ilgainiui lyrizmas lietuvių tarybinėje prozoje įgavo didesnių teisių, vis labiau nuspalvindavo prozą ne metaforiškų įvaizdžių papuošalais, o esminėmis lyrikos sa­vybėmis, įgalinančiomis poetiškai transformuoti tikrovę“. Prozos lyrizacijos procesas, A. Bučio nuomone, labiausiai suklestėjo M.Sluckio  kūryboje. Tačiau, kalbėdamas konkrečiai apie romanus, kritikas priverstas pripažinti, kad net “Laiptus į dangų“ ,,sunku pavadinti lyriniu romanu“, o tokiuose M.Sluckio kūriniuose, kaip „Adomo obuolys“ ir ypač “Uostas —

mano neramus“ jis jau neabejodamas iškelia analitinį momentą, intelektualią gyvenimo analizę, apie lyrizmo principą daugiau  nebekalba. Čia reikia paaiškinti, kad į terminą “lyrinis romanas“ A. Bučys žvelgia labai skeptiškai, pats nevartoja  ir nerekomenduoja vartoti, nes jis labai neaiškus, todėl pateikia įvairiausius atitikmenis. Tačiau neaiškius terminus būtina išaiškinti. Nuo šios užduoties neatleistas ir aptariamos knygos autorius. A. Bučys vartoja terminą ,,lyrinė proza”, tai, galima sakyti, ir lyrinis romanas, ir lyrinė novelė,suprantant juos kaip lyrines prozos žanro simbolius. Ir jeigu jau pripažįstama, kad ,,lyrinis pradas, įsibraudamas į romano žanrinę sistemą, gana ryžtingai pertvarko įprastus charakterio kūrimo, komponavimo, pasakojimo dėsnius, pajungdamas juos  subjektyviajam gyvenimo suvokimui“, tada, rodos, nėra jokio pagrindo atmesti lyrinio romano terminą.

Pagaliau A. Bučys per daug lyrizuoja lietuvių romaną. Tai yra blogai, nes orientuoja į vienpusiškumą, ignoruoja įvairovę. Koks įvairus šiuolaikinis lietuvių romanas, tai įrodo pats A. Bučys, tipologizuodamas skirtingas romano formas. Ir nesuprantama,  kodėl jis  įžiūri tik vieną psichologinės prozos formą — lyriškumą.Yra juk ir psichologinis analitinis romanas, į kurį laisvai lygiuojasi M. Sluckio ir Alf. Bieliausko vidinio monologo romanai.

Kad lyrizmas anaiptol nedominuoja lietuvių prozoje, įrodo jau tai, jog iš tiesų didžiausio pripažinimo susilaukė epiniai F. Avyžiaus ,,Kaimas kryžkelėje“ ir „Sodybų tuštėjimo metas”, kuriuos pats A. Bučys laiko .bene ryškiausiais daugianacionalinės prozos pasiekimais.

Rodos, vienas geriausių A. Bučio knygos ypatumų iš tiesų yra tai, kad dėmesingesniam skaitytojui neleidžia sutikti su nuomone, esą lietuvių romane viešpataująs lyrizmas ir vidinis monologas.Jame, kaip ir kiekviename gyvame reiškinyje, viešpatauja tikra įvairovė. Žanrų, stilių, formų, meninių ieškojimų įvairovė. Tai A. Bučio tyrinėjimas įtikinamai parodo.

A. Bučio knygoje daug reikšmingų apibendrinimų. Tai bū­tina. Tiktai norėtųsi, kad jie niekada neatsirastų skubotai. Ap­skritai jie apmąstyti ir argumentuoti. Tačiau gali atrodyti, kad kartkartėmis autoriui pritrūko mokslinio objektyvumo. Pavyz­džiui, jis pripažįsta, kad „Grįždami prie pokarinės lietuvių prozos, turime pripažinti, jog Lietuvos, o ir viso tarybinio Pabaltijo literatūrų specifiką nulemia iš dalies tai, kad būtent literatūros savimonė ilgą laiką racionališkai ir netgi dogma­tiškai koregavo gyvą literatūrinį procesą“ ir kad nuo 1940 me­tų pradėjo griūti individualinės ir antimokslinės literatūros koncepcijos. Kyla pagrįstas klausimas: ar į šį procesą nerei­kėtų vis dėlto pažiūrėti klasiškai ir konkrečiau? Ar buržua­zinės pažiūros į literatūrą nebuvo sukritikuotos pažangiųjų proletarinių rašytojų ir atmestos jau prieš 1940 metus? Ir ar čia vis dėlto nereikėtų nuodugniau išsiaiškinti atskirų Pabaltijo tautų literatūrų skirtumus todėl, kad buvo literatūrų (pavyz­džiui, latvių), kuriose revoliucinis nusiteikimas buvo aštresnis ir meniškai įspūdingesnis, novatoriškesnis? Todėl vargu ar būtų teisinga vienodai interpretuoti buržuazinių pažiūrų pasireiškimą visose Pabaltijo literatūrose iki 1940 m.? Ar čia A. Bučio metodologinė pozicija būtų teisinga?

Rimtame A. Bučio darbe šen bei ten randame abejotinų, skubotų formuluočių. Bet apie tai plačiau čia nebus kalbama. Ne jose knygos esmė.

Labai pozityvus ir vertas dėmesio momentas A. Bučio kny­goje tai, kad lietuvių romano vystymasis glaudžiai siejamas su viso daugianacionalinio tarybinio romano vystymusi, su nū­dieniu užsienio romanu, pabrėžiant lietuvių romano ir moder­nizmo disharmoniją. Manding, tyrinėtojams vertėtų įsiklausyti į A. Bučio nuomonę, jog reikėtų dažniau „pažvelgti į mūsų prozą kaip nacionalinę visumą su dar nerealizuotomis vidinė­mis galimybėmis“.

Ir apskritai, manyčiau, A. Bučio knyga įgauna išskirtinę reikšmę, nes joje i viską žvelgiama ne kaip į gatavų išvadų sumą, o kaip į paskatą mąstyti, tyrinėti, pripažinti. Tos paskatos nuveda ir iki brandžiausios išvados, kad lietuvių romano su­klestėjimo pagrindas yra rimti, gilūs, ne vien individualūs psichologiniai, bet ir socialiniai žmogaus tyrinėjimai bei ati­tinkami meniniai ieškojimai, nepaliaujami ir drąsūs.

(Karogs, 1978,nr.4).

Estijoje apie A.Bučio romano tyrinėjimus teigiamai rašė literatūrologai Naftolis Baselis, Michelis Lodus. Pastarasis palaikė A.Bučio nuomonę, kad “palankią dirvą vidiniam monologui atsirasti galėjo sudaryti lietuvių prozoje pastoviai pulsuojanti lyrinė srovė ( nėra abejonės, kad vidinis monologas turi lyrinį pagrindą).(…) Romanų su vidiniu monologu, visos lietuvių “išpažintinės prozos” komplikuotus ir pamokomus patyrimus taikliai apibūdino A.Bučys:”Atrodo, kad mūsų psichologinės prozos herojams pats laikas ne vien logika ir intuicija patikrinti savo gyvenimo pažinimo hipotezes …Subtiliai mąstantis vidinio monologo žmogus, netgi gatvės sūkuriuose neišpuolantis iš somnambulinių autoanalizės būsenų, turėtų tarsi atsitokėti…., nes visuomenė vis dėlto nėra begarsis kosmosas, kur kiekvienas kūnas skrieja savo nepažeidžiama orbita. O kasdienių socialinių konfliktų ir katastrofų triukšmo kaip tik ir maža lietuvių romane, vėl, atrodo, priėjusiame neišvengiamos kokybinės kaitos ribas”.

Tolimesnė lietuvių romano raida patvirtino šiuos A.Bučio žodžius”.

(Looming, 1974, 7).