Informacija internautams
Pirmasis Algimanto Bučio romanas pasirodė prieš 30 metų (1982 m.; vertimas į rusų kalbą – 1985; į latvių – 1986; į armėnų – 2004) ir sukėlė priešingus vertinimus nuo pasipiktinimo iki nuostabos.
Ano meto kritikų atsiliepimai:
„Taigi prieš mus – šviesaus proto nihilistai“
“A.Bučys savo pirmuoju romanu sukėlė šoką…
Romano estetikoje( jei estetiką suprasime kaip pasaulėjautos tipą) dominuoja įtūžis, nihilizmas, persmelkiąs visų veikiančiųjų figūrų, ypač Robio ir jo kompanijos, veiksmus ir mintis. Autoriaus žvilgsnis krypsta į vulgaroką, atsidūrusią tarp laukinio ir civilizuoto gyvenimo būdo jaunuomenę, o jei dar turėsime galvoj tai, kad tos jaunuomenės balsai romano tekste visiškai išstumia objektyvųjį pasakotoją, bus aišku, kad stipri nihilizmo intonacija ir “tulžingo stiliaus” spalva neišvengiama.
Nihilizmą A.Bučio romane, tartum karą maras, lydi vulgarumas (ypač personažų dialoguose), nors neretai prasimuša ir lyrinių susimąstymų, poetiškų sapnų bei vizijų spinduliai (…) Daugelis romano veikėjų ne šiaip sau šneka, o bando filosofuoti, ir jų pokalbiuose bei ribinėse susimąstymų situacijose, plaukiant rišlios ir pretenzingos minties tėkmei, dažnai iškyla žymių menininkų, filosofų, mokslininkų pavardės, jų sentencijos. Taigi prieš mus – šviesaus proto nihilistai, tik gerokai nugrimzdę į “gyvenimo dumblą”.
Į tą purvą jie glėbiais meta ir tradicines vertybes, tokias, kaip romantikų kultūra, tradicinė moralė ir t.t. (…)
O gal šitas romanas orientuotas į epistolinę, išpažintinę išsisakymo stichiją?
Šis klausimas pirmiausia iškyla šeštoje dalyje, kai autorius mus įtraukia ( tikrai įtraukia!) į Andriaus sapną-viziją, kuri primena kažkam rašomą epistolinę išpažintį, tai lyg nematomas Andriaus laiškas kažkuriai mylimajai, lyg monologas tolimųjų laikų klausytojams” (Silvestras Gaižiūnas Literatūra ir menas, 1982, lapkričio 20)
„…reikalauja įdėmaus skaitymo“
“A.Bučio romanas ne vieną gali šokiruoti plačiais vidiniais monologais, minčių proceso atodangomis, pateiktomis, beje, meniškai tikslingai, – tada, kai herojus išgyvena dvasinį pakilimą, sukrėtimą (…). A.Bučio vaizduosena yra taupi, bet kartu ir talpi. Iki minimumo sumažinta autorinių komentarų, pastabų ir charakteristikų dozė, todėl dažnai susidaro įspūdis, jog romano veiksmas vystosi savaime, spontaniškai išplukdydamas klausimus, kamuojančius ir Andrių, ir Robertą , ir kitus veikėjus.Be abejo, tokia polifoninė kompozicija, primenanti draminį paveikslą, reikalauja įdėmaus skaitymo, nes kiekvienas personažas yra vaizduojamas tarytum iš vidaus (…)Romano autorius nesutapatina herojaus poelgių su pigios romantikos ieškojimu, kadangi Andrius, netekęs tėvų, gerai supranta, kad už savo likimą atsako tiktai jis. Gal todėl tokios autentiškos ir įtaigios atrodo vaikino mintys, gal todėl skaitytojas simpatizuoja kaip tik šiam personažui. Tuo tarpu kiti bendraamžiai – visų pirma Robertas, apgobtas tėvo profesoriaus globa, bei Rina, ieškanti tvirtos atramos ir patikimos užuovėjos, – šalia Andriaus atrodo, kaip kaprizingi vaikai.
Tiktai vėliau, kai ateina pirmieji pralaimėjimai, kai tarsi apnašos nusitrina madingos pozos ir deklaracijos, jie tampa lygiaverčiais partneriais. Andriaus charakteryje su dideliu išraiškingumu įspaustas individualybės atspaudas: herojus nepuola kaltinti dėl nesėkmių kitų žmonių ( mokytojų, tėvų ir pan.), bet gilinasi į savo asmenybės pamatus…..Nesėkmių jis negali išvengti, tačiau savarankiškumas plačiąja prasme nubrėžia jam gaires į tam tikrą idealą, kuriuo Andriui tampa Dantės “Rojaus” iliustravimas” (Algis Kalėda, 1982, Tiesa, rugpjūčio 28).
„Bene visi jaunieji herojai, išskyrus hipukę Virgą, plaukia pasroviui“
„Sunku parašyti netrivialų tiesioginį dialogą apie būtį.
Gal abiturientams ir norisi šia tema paplepėti, tačiau pasakotojas turi būti atsargus. A.Bučio romano metafizinę problematiką tiesiogiai formuluoja ir pasakotojas, ir personažai; kadangi pastarųjų replikos neišradingos, pavojų neišvengta. Be to, pamažu įsitikini, kad ne pasakotojas interpretuoja replikas, bet personažams yra primetama jo metafizinė problematika.
Tiesa, šitaip A.Bučys sėkmingai peržengia daugelį šių dienų lietuvių romanistams aktualių socialinių klausimų. Galima prieštarauti; argi metafizinė problematika niekuomet nebūna personažų pokalbių objektas, juk kalbant, pavyzdžiui, apie meną jos beveik privalomos, o A.Bučio romane apie meną dažnai šnekama.
Bet kas šneka apie meną?
Diletantas Robis ir tik norintis menininku būti Andrius.
Šių vaikinų gyvenimas, išsilavinimas ( jie – tik ką buvę abiturientai) dar neišmokė jų originaliau svarstyti meno dalykų. Lygiai kaip stereotipiniai jų poelgiai neteikia dėkingos medžiagos ir pasakotojo apmąstymams, kurie dažnokai laužiami iš piršto, atitrūksta nuo romano fabulos…
Nors reikia pripažinti, kad labiau atitrūkusi nuo romano fabulos pasakotojo mintis, svarstymai kartas būna ir įdomūs, ir žaismingi ( vietomis A.Bučio technika primena A.Škėmą)… Bene visi jaunieji herojai, išskyrus hipukę Virgą, plaukia pasroviui; medicinos šulų sūnelis Robis nesipriešina tėvų “įkurdinamas” medicinoje, o Rinai nusispjaut į visas tas “Lietuvos istorijas”, nors ji tampa istorijos fakulteto studente…Andrius suvedžiotas ir paliktas, o juk galėjo laimingai mylėti tuštybę Riną ir gyventi iš meno.” ( Saulius Žukas, Pergalė, 1982, nr.10).
„…čia daugelio iš mūsų gyvenimas“
“A.Bučys atsisakė tradicinio nuoseklaus pasakojimo. Siužetas palaipsniui ryškėja iš veikėjų mąstysenos, pamąstymų, iš atsitiktinių epizodų. Sakyčiau, pagrindinis romano “herojus” ir yra vidinis poetinis monologas, kuris apjungia šituos trijų veikėjų gyvenimus į vieną monolitą. A.Bučys sėkmingai atkuria šiuolaikinio miesto atmosferą. Čia ir kankinantys savo paskirties apmąstymai, ir tikros meilės pasiilgimas, ir nesėkmingai susiklosčiusių likimų atgarsiai, žodžiu, čia daugelio iš mūsų gyvenimas…”( Vytautas Rubavičius ,Litva literaturnaja, 1982, nr.5).
Anų metų skaitytojo balsas:
„Romane įkūnyta stipri tyros meilės visam kam dvasia“
Ypač daug atsiliepimų po to, kai romanui buvo paskirta darbininkiška P.Ziberto premija, paskelbė centrinėj ir periferinėj spaudoj eiliniai skaitytojai.
Vieno iš jų, biologo Irenijaus Gimžausko manymu, „romane byloja skaudi gyvenimo tiesa. Svarbiausia romane – žmogiškumo klausimas. Šiuo požiūriu ( iš dalies ir savo kompozicija) romanas man asocijuojasi su A.Tarkovskio filmais, kurie nagrinėja opias problemas, drauge teigia grožį ir gyvenimą. Romane įkūnyta stipri tyros meilės visam kam dvasia, pati knyga, rodos, gyvena nuostabiame pakiliame gyvenimo džiaugsme, kuriame netgi mirtis, nusakyta paprasčiausiais žodžiais epiloge, atrodo graudi, liūdna ir kartu…graži! Ne beviltiška, tuo labiau ne ironiška.
Negali duoti blogų vaisių darbas, jeigu jis gimė iš didelės meilės žmogui. Ir neabejoju, jog daug jaunų skaitytojų rado jame ką nors labai sau brangaus ir artimo”( Komjaunimo tiesa, 1983, sausio 14).
Autoriaus žinutė XXI a. skaitytojams:
Džiaugiuosi, kad romane nereikia nieko keisti ar išbraukti, nors pasikeitė politinės santvarkos ir net epochos.
Pakeičiau tik kelis kodus ( BAMas, „Kaip grūdinosi plienas“), kurie dabartiniam lietuvių skaitytojui nieko nebesako; vietoje kapeikų įvedžiau centus ir pan.). Supaprastinau romano pavadinimą ( „Tavo priešų priešas“ vietoje ankstesnio biblijinės citatos kodo „Tik priešas tavo priešams“) ir pridėjau pavadinimus skyreliams. Visa kita – kaip anuomet parašyta.
Prisimindamas kardinaliai skirtingus vertinimus, pamaniau, kad verta patikslinti skaitymo raktą: „simbolių romanas“, o ne nuotykių (kriminalinių ar socialinių, ar kokių kitokių). Simboliniai žodžiai romane anuomet buvo ir dabar lieka išryškinti DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS. Ir šiandien tikiu, kad simbolis – be galo talpus seifas arba tuštoka piniginė, į kurią kiekvienas mūsų įdedam ne daugiau, negu patys turim.