3. Tavo priešų priešas – Simbolių romanas: Vidurdienis

VIDURDIENIS

3

O tuo metu senasis gyvenimo smagratis sukos toliau. Taip, taip, atsimink visados, kad ir kur būtum, nieko naujo čia ir nebūna, nieko naujo negali būti, tiesiog paprasčiausiai DIDYSIS GYVENIMO SMAGRATIS SUKASI SAU TOLIAU NUOLATOS, kaip yra pasakyta senovės išminčių, tikriausiai be galo žilų, nors gal ir nuplikusių senių, filosofų ar astronomų, dabar nesvarbu, svarbu, kad visai neblogai pasakyta, kad Robertui jis patinka, šitas pasakymas, psichoterapinis toks užkeikimas, mėgdavo pats paaiškint. Būtina raiškiai ir garsiai ištarti kasdien sau pačiam, pirmą sykį – tik atsibudus, dar lovoj, jokiu būdu neišlipus, antrą kartą – jau nusiprausus, kada baigiam šukuotis priešais veidrodį ir toreadoro žvilgsniu įvertinam save visą bendrai ir atskirai kiekvieną neklustų plaukelį – ar tinkamai mes pasiruošę naujos dienos naujiems vaidinimams? Nepatinka vaidinimams? Gali būti – kovoms. Už būvį – per daug vulgaru, gyvūnijos pasaulis. Galima ir gražiau – už gerą savo vardą. Arba šiaip – už gražesnį gyvenimą. Už visų idealiausią idealą! Viens!..

Štanga virpa aukštai ant iškeltų Roberto rankų gal kokias tris sekundes, dvidešimt viens, dvidešimt du, dvidešimt trys, ir vėl staigiai smenga prie Roberto kojų. Korektiškai, tykiai. Ir dėl to, kad jam šitaip labiausiai patinka. Ir dėl to, kad įprato, apačioj superjautrūs kaimynai, pensininkai, atrodo, nes viską mato ir viską girdi. O be to, dar fizikos dėsniai – jeigu mėtyčiau taip, kaip anie gladiatoriai ant pakylos, būčiau seniai prasmegęs su visom tom grindim ir lubom mažiausiai per tris aukštus, visų davatkėlių džiaugsmui, o gal ir žemiau, ligi rūsio. Ir viens!

Vėl štanga plauko šiek tiek pirmyn ir atgal virš galvos ir vėl tyliai sklendžia prie kojų. Nes pats gi puikiausiai anądien girdėjo kopdamas laiptais. Ir kas? Šitos Dievo karvytės, dvi mažos bažnytinės senučiukės, kur per dieną kuopia ir šeria apskritučius anūkus, o paskui ristute per tiltą bėga į bažnytėlę, nieko sau bažnytėlė, Petro ir Povilo baltas stebuklas, ir bėga, suprantama, ne baroko žiūrėti, nors malas kartu su visais tais didžiai mandagiais tolerantiškais ateistais iš minkštų autobusų TURIST, skuba Dievulio prašyti tikriausiai sveikatos ir laimės kvailiems tiems savo vaikams ir lengvos sau mirties, tai net šitos pelytės sujudo prieš Robį, anąsyk susikuždėjo laiptinėj taip, kad ir jis, nevidonas, teisybę išgirstų, – trankos ir trankos tas kaimynėlis, – viena, o kita – kad jis kur prasmegtų! Gėdos visai neturi jaunyliai, ar tokios mes buvom? – O leiskit paklausti, kaip tu prasmegsi, štanga tik treniruotėms, vaikiški svoriai. Nors, žinoma, ne visai. Gal ir reikėtų kada užtaisyti apokalipsį mūsų kooperatyve? Ir viens!

Robertas treniruojasi kasdien. Bet lengvai. Nes pats sau, be rekordų, be traumų ir trūkių… Marazmas kitaip…

Palei sieną ant gelsvo parketo pūpso griežtai surikiuoti kubiniai ir apvalaini svarsčiai – 6 kg, 12 kg, 32 kg, guli danteliai po 2, po 8 kilogramus. Blizga užmestos ant senoviško krėslo plieninės espanderio spyruoklės, nukarusios abiem rankenom iki pat raštuoto kilimo. O tamsiai raudono kilimo vidury – trumpa štanga. Ir viens!..

Geležis vėl iškyla.

Vėl blyksėdama nusileidžia minkštai.

Robertas užkelia basą pėdą ant melsvo poliruoto skersinio – jis mankštinasi vienom glaudėm, spartietiškai. Atsipūsdamas iš lėto ritinėja sunkų geležies gremėzdą ir neskubėdamas sako, sau pačiam sako, nes kambary nieko daugiau nėra, net Andrius kažko vėluoja, o už didžiulio plataus lango – vien langai, vien langai langelyčiai toli ir arčiau mūro sienose, sako garsiai pats sau: taip, didysis gyvenimo smagratis sukas. Tiktai retkarčiais sveika pridėti: sukas kartu su visais mažyčiais savo smagračiukais, sveika priminti visiems, ir mažiems, ir dideliems, nes viskas tada daug paprasčiau pasirodo, be susapnuotų, be išgalvotų tavo niuansų, paprasčiau ir aiškiau visados ir visur, o ypač, kai laikas nuimti derlių, kai užsuki į pačią šokių pabaigą, ne pašokti, o palydėti, ir išsivedi kokią nors porcelianinę klusnią klausytoją, nors ne visos, kaip moko istorija, leidžiasi pabučiuojamos pirmą vakarą, nes joms ir pačioms neleidžia kažkas viduje, kažkoks budintis žadintuvas ar duslintuvas, bet klausytis teikiasi visos ir visko, ypač jeigu eilėraščiai arba juokinga. Ir viens!

Štanga gula dabar ant sprando, ir plačiai išsižergęs Robertas sunkiai pasilenkia į priekį ir vėl atsitiesia, lenkiasi ir atsitiesia, rankos užmestos ant abiejų skridinių – lyg sparnai į šalis, tingūs šonkauliai slankioja po odą, o nugaros gumbuoti raumenys visai melancholiškai juda, nors vis dėlto drėksta nuo prakaito, išrasoja kakta…

…Tik dar niekas nežino, nė pats Robertas nenumano, kad kažin kur, kada nors, daug vėliau, kada Rina jau klusniai eis šalia jo, o iki diplomo beliks tik ranką ištiesti, gal kokie metai ar pusantrų, tąsyk velniškai jam pasitarnaus tas idiotiškas judesys: pasilenk – atsitiesk, pasilenk – atsitiesk, pasilenk – atsitiesk, nes tu niekados nežinai, iš kur jie išdygs, tie, atrodo, pakilo tiesiog nuo žemės, nes turbūt ir gulėjo tamsioje žolėje aplink taką, nes buvo bedugnis vakaras, beveik jau naktis, nors akį durk, juoda žemė tarp kylančių parko kamienų po juodu dangum, kai ėjo abudu su Rina, dviese po savo žvaigždėm, nuvargę turbūt, ir turėjo būti ir buvo jiems gera, kad aplinkui nėra žmonių, ir tada ėmė kilti, išdygo lėtai šeši, o gal tik penki, nes jie visada išdygs ir artės iš tamsos, siaus ankštėjančiu ir grėsmingu lanku, kol vienas ištars, jau visai iš arti, tiesdamas cigaretę: GAL PRIDEGTI TURI? Ir net nemėgink atsakyt: NERŪKAU, ir nebruk susimildamas rankos kišenėn, kur guli degtukai, nes toks ir yra sutartinis ženklas: smogti, kai rankos užimtos! Rina spėjo tik riktelėt: ROBI! – bet jam jau nebuvo laiko žiūrėti, kur jinai rėkia ir kas su ja daros, jis tik galėjo pats suriaumoti: BĖK! BĖK! VIENA! – nes jau pirmas kirtis buvo atremtas alkūne, ir liko akimirksnis dar linktelti riaumojant: BĖK, PO VELNIŲ! NESTOVĖK! – ir griebti abiem saujom žvyro nuo tako ir žerti vėl puolantiems trims ar penkiems į akis, nes jie visada išdygs iš po žemės, ir būsi iš karto, vietoje, surakintas apkibusių svetimų raumenų, tvankioje tamsoje, ir tik vienu akies mirksniu pamatysi, kaip klupdama neviltinai bėga mėnulio ar blyškių neoninių lempų marguos atšvaituos liekna tavo meilė, mergaitė tavo ar moteris tavo, vienintelė, kurią vejasi du drambloti šešėliai tarp nebylių pušų kamienų… Tada tau padės ne Dievas, ne tėvas, o vienintelis tavo paties judesys – atsitiesk. Kada jis jau buvo nutrenktas į drėgną, turbūt nuo rasos, o gal ir nuo kraujo žolę, kada nebematė jau Rinos blyškiuose kažin kokio mėnulio ar neoninių lempų atšvaituose, nes buvo užgriuvę ant jo visi, ir nieko daugiau neliko – tik smūgių, nirtulingų keiksmų ir gyslų spengimo chaosas idiliško parko tamsoj, va tada, tada jam pavyko po marmančia kūnų krūva pradžioje atsistoti keturpėsčiam ir iš lėto, bet jau nepamygiamai atsitiesti, o jie liko apačioje ir iš pradžių tamsoj net nesusigaudė, kas čia atsitiesė, kas čia išlindo, nes viršutiniai įnirtę murkdė apatinius ir tankiai plūkė kastetais, atrodo, o gal ir akmenimis, nes ir šonai, ir kupros dunksėjo, jis net šyptelėjo, žvilgtelėjęs į juos iš viršaus, linksmas gyvatėnų mazgas, laimė – įgėrę, o kada jis jau bėgo, kur matė nubėgančią Riną, ir vėl, jų privytas, traukėsi atbulas, sekdamas juos visus kraujo ar prakaito užpiltom akim ir neprisileisdamas artėliau riaumojo: UŽMUŠIU! – ir būtų užmušęs, nes iki alpulio troško užmušt, bent perplėšt žiaunas, bent pergraužt gerklę, arba jį patį būtų užmušę, užmuštų, užmuš, juk jie visados turės pasiruošę, turės pasidirbdinę kasteltus ar kokios neolitines kuokas, muškietas ar begarsius revolverius, arba durklus, ak, arba visą karo laivyną, tikrai, nors šį sykį jiems buvo jau per vėlu – už Roberto nugaros jau švietė pažįstamas parko pakraštys, ir ten klykė netildama Rina, ją Robis rado prisispaudusią prie pirmojo namo sienos, klykiančią, kad subėgtų žmonės, kurie jau atidarinėjo tarškančius langus ir šūkavo balkonuose, o ji: jie manęs nepagavo, iki čia nesivijo, aš tik iš pradžių negalėjau nė garso išrėkti, tik bėgau, žinai, užmiršau, kaip rėkiama, o kai pamačiau šviesas ir langus, aš taip surikau, taip užklykiau, ir jie toliau nesivijo, – šitaip va bus toliau, šitaip kalbės ir šluostys virpanti tavo meilė tau kraują nuo sprando ir nuo kaktos, ir bus tasai kraujas nematomas tamsoje, bet, šiltas, lipnus, ir viskas bus niekniekis, nes anie liks miške amžinai, liks ir bus visados tamsoje tavo priešai, o tu niekados nežinosi, kada ir iš kur jie išdygs prieš tave, nes jie išdygsta iš po žemės, iš tamsos, o gal iš tavo ir jos vienatvės, nes čia ir dabar, tai ten ir visur: už kampo, už posūkio, nakties tyloje, tamsoje, ten vėliau…

Penkiolika!.. Šis tas. Robertas išmeta staigiu sprando judesiu štangą kiek aukštėliau, perkelia sau per galvą ir terkšteli ant kilimo… Šitaip, brangūs kaimynai, tikintieji ir ateistai!..

– Pri ar nepri? – garsiai pasako.

Ir tyli.

Geriau negalvot, nors nuo šito kai kas priklausys. Mūsų visų orbitos. Rinos. Ir Andriaus. Ir mano, nors mano lyg ir aiškiausia – jau vakar skambutis tėvukams: GALIT SVEIKINTI ROBERTĖLĮ! PRI… PRI… SMULKMENOS NE TELEFONU…

Robertas paskalauja gerklę virintu šiltu vandeniu ir išspjauna į rudą glazūruotą dubenėlį. Dar sykį gurkšteli iš rudo puoduko, nuryja. Negi dar nėr sąrašų?.. 12.10… Va!.. Robertas stveria telefono ragelį nuo tyliai suzyzusio aparato.

– Klausau… Violeta?.. Aišku, iš balso… Sėdžiu, o ką?.. Būti negali! Studentas?! Priimtas?! Jau iškabino?.. Gražu… Paklausyk, Viliuk, o istorikų neiškabino?.. Tikriausiai ten pat, nematei?.. Ne, ne Rina… Tiek to… Tu geriau paklausyk, kas dabartės bus pasakyta tau iš aukščiau, nes, šiaip ar taip, iš penkto aukšto, tai va šį šeštadienį, 19.30, ERFURTE tamsta esi laukiama, nebijok, užsakyta… Žinojau, aš viską žinau, kaip žinai… Po to kukliai pereisim į naktinį… Aišku, visi tik savi, patys saviausi… Ir tavo, ir tavo… Po to – pas mane, kas dar turės, ir norės… Ne kasdien juk tampi studentu, ar ne?.. Ačiū… ir aš tave… Dar labiau… Tik neužmiršk: šeštadienis, ERFURTAS, kylant teatrų uždangoms… Nepramiegok!.. Iki…

Ramiau, Robertėli, ramiau. Gyvenimo smagratis sukasi. Turi suktis. Ir turi sektis! Žinau, pasiseks ir jai, rudaplaukiui gatvės stebuklui, kai pamatai iš tolo. Per daug aš to noriu, kad būtų kitaip. Nes kitaip – nežinia, kas bus: ir su ja, ir su manim, o dar Andrius…

Dzingteli durų skambutis.

…Eisim, įleisim, tik pirmiausia pasižiūrėsim, ką Dievas siunčia, kaip sako tamsuoliai, ką velnias neša, kaip sako irgi tamsuoliai.

Mažytėj durų vilkelio akutėj – visiškai šviesu, tolokoj nerealioj perspektyvom matyti gelsvai dažyti turėklai, rudos kaimynų durys ir… nieko…

– Baik, Andriau, ba neįleisiu. Aš nuogas! Girdi?

Iš apačios ima kilti juodi suvelti plaukai lyg viksvynų kuokštas, kyla aukštyn, klaikiai ištįsdamas praslenka veidas, tvinsta kažkur aukštyn, ir visą akutę uždengia žalsvas petys… Andriaus žalsvi marškiniai.

– Nieko tu negali padaryt kaip žmogus… – skundžiasi Robertas, atšaudamas tris spynas, kurios taip solidžiai blizga daug mačiusiose duryse – laužtose, sukalinėtose, vėl laužtose – chroniškai kas nors raktą pamiršta… – Lįsk gi, greičiau, kapitone!..

– Dar kankinies? – murma įeidamas Andrius. – Tyčia delsiau, laiką marinavau, zigzagais ėjau, ten ir atgal du kartus per tiltą, kad tik nematyčiau to cirko, tai ne, jis irgi, atrodo, per daug nesiskubina…

– Sėskis, beveik jau baigiau, liko tik svarsčiai…

Andrius pereina kambarį ir, atsisėdęs ant žalio pliušo sofutės, įsižiūri į vienintelį kambaryje peizažą ant priešingos sienos, už Robio nugaros…

Robertas jau švaisto dešine ranka kvadratinį svarstį.

Danieliaus padovanotas peizažas ŽIEMA. Sniego žemynas – blyškiai mėlynas – švelniai persirita per tamsiai mėlyną horizonto brūkšnį ir pavirsta blankiai melsva padange iki viršaus, iki balto rėmo… Toks papedaliuotas mėlynumo absoliutas… Andrius žiūri į peizažą ir klausia:

– Kodėl tu stiprus? Kodėl tu nori būti stiprus?

Pasako ir įsižiūri į Robį.

– O ką, blogai? Būsiu sau toks didelės fizinės kultūros žmogus!

Andrius tyli.

– O jei atvirai – nežinau. Rodos, tyčia, – Robertas pakelia galvą ir pasižiūri į didelį langą.

Už lango vasara. Žalia po langais.

Pažiūri į Andrių ant žalios sofos ir nusijuokia. Nieko turbūt nuo jo nenuslėpsi.

– Tyčia noriu būti stiprus. Tik tyčia. Tegul tas visas mano raudonas kraujas paverda, pašokinėja tie velnio raumenys, tegu pučiasi rupūžiški bicepsai, visos skaidulos, tricepsai, muskulai ir audiniai, tegul brinksta tas asilo sprandas.

Robertas nusišypso.

Andrius žiūri Robiui į veidą.

– Netišku? Ir man netišku. Bet noriu. Noriu, ir viskas. Kad tie raumenys augtų, brinktų, tamprėtų, platėtų, kad siustų… Tada, va tada aš iš jų pasijuoksiu. Nepajudėsiu nė per milimetrą. Nei dulkelės, nei šapelio nepakelsiu. Tegul jie pasiunta.

Staigiai linktelėjęs Robis pasiekia nuo krėslo esanderį, patikrina kablius, tvirtai apgniaužia delnais rankenas ir ištiesia rankas priešais save.

HŪCH HŪCH, HŪCH HŪCH, HŪCH HŪCH… Dunksi krūtinės ląsta, kvėpavimas tankus, bet ritmiškas, ritmiškai dirba krūtinės raumenys, rankos skraidyte skraido, ištempdamos spyruokles į šalis ir grįždamos dar energingiau atgal… Ant krūtinės įraudo dryžis nuo monotoniško spyruoklių plakimo.

– Kodėl? – Robis numeta espanderį ant krėslo gėlėtu apmušalu. Krūtinė tebesikilnoja tankiai. – Todėl, kad jie tyčiojas iš manęs! Iš mūsų! Kas? Dievai, jeigu nori. Arba – gamta, man visiškai vis tiek.

Robertui ant smilkinių ir kaktos palei plaukus pražysta smulkučiai lašeliai. Kambary juda šiltas vidurdienio oras, miešiamas prakaito dvoko.

– Net nesityčioja – šaiposi tingiai! Kodėl ta vasara? Kodėl po vasaros ruduo, po rudens žiema, po žiemos pavasaris, po pavasario vasara, paskum vėl ruduo, po rudens vėl?.. Niekas tau neatsako. Ir neatsakys! Net klaust nepritinka. Kvaila. Vaikiška. Naivu. Netikslinga. Net lyg nedėkinga… Atseit, pastatytos tau ėdžios su gyvenimo šienu, ir būk malonus…

Robus nebežiūri į Andrių, žiūri į numelsvėjusį bedugnį dangų lange.

Šypteli.

– Tai va, aš pasistatysiu ėdžias ir neėsiu. Tegul raumenys padūksta nuo kraujo tempo. Nepakelsiu nė šapo.

Pasilenkęs jis paima didįjį svarstį už masyvios ketaus ąsos. Kaire ranka.

Viens, du, trys… šeši… devyni… dvylika… penkiolika… aštuoniolika… devyniolika… Andrius stebi skraidančios rankos judesius. Po dvidešimto karto svarstis nutupia ant kilimo, o sudrėkusią ąsą perima, apsirango pirštų godžiais čiuptuvais dešinė plaštaka. Viens, du, trys, keturi… septyni…

Staiga svarstis sminga žemyn ir net dunksteli neįprastai, o Robis, žiūrėdamas į Andrių, atsitiesia.

– Tavo kojos nerimsta, kraujas varo tave kažkur, gal net raumenys virpa. Kaip eržilo. Priešais tave kliūtis. Šokt ar nešokt? Aš noriu suprasti. Šokti tiktai todėl, kad tu gali šokinėti? Kad aplinkui visi šokinėja? Bizūną palikim ramybėj – čia kita pasakaitė… O žvaigždės? Tu niekados negalvojai, kodėl sukasi Žemė, Saulė ir žvaigždės? Sukasi vien todėl, kad gali suktis?

Andrius žiūri į Robį, o tas į Andrių.

– Tu iš baimės nori būti stiprus, – pasakė Andrius.

Abu tyli.

Tada Andrius pakyla, prieina prie lango ir ištiesia abi rankas langelį atverti.

– Nereikia, – išgirsta už nugaros.

Atsigręžia. Robis sako visai ramiai:

– Kol kas. Juk žinai, reikalingas karštas, tankus oras. Kitaip – be naudos, raumenys tik save apsišildo. Nebrinksta, gyvatės.

Andrius vėl pereina kambarį ir atsisėda ant spyruokliuojančios sofos.

– Gerai. Iš baimės. Bet juk tu pats žinai, kad baimė praeina, pripranti, ir tarytum praeina, tegu ir visai praeis, o tada ją pakeis… kas?

Andrius žino ir tyli.

Robis vėl žiūri į langą, tik nesišypso. Balti lango rėmai. Žmonės pasirodo ir išnyksta savo butų languose. Pamatai dar linkstančius nuo žalumos medžius ir krūmus. Saulės ežerus. Paukščio skrydį kažkodėl įsimeni. Aiškiai matai, kaip visa, kas gyva, kartu su mažiausiu rasos lašiuku smilgos šluotelėj virpa ir groja iš džiaugsmo. Svaiginasi savo paties buvimu. Matyti tą viską ir nesuprasti – kam? Kai kiekvienas ploniausias medelis, žemiausias krūmelis ir samana palei pat negyvą smėlį supranta daugiau už tave. Auga sau tylutėliai, svaigsta ir nieko neklausia iš laimės, iš būtinybės nieko nežinoti. Miškų miškai, bekraštės pievos, nesibaigiančios upės, beribiai dangūs. Viskas savo vietoj. Kruta ar nekruta – vis ramiai ir jaukiai. Net akmuo.

– Tu niekad nežiūrėjai į paprasčiausią gulintį akmenį? Kur nors prie upės – vandens suneštam smėly, palei kaimo keliuką kur nors. Pamiškėj. Taigi tas prakeiktas akmuo guli taip ramiai, didingai, taip patogiai įsitaisęs, įsirausęs į žemę – lyg jis viską o viską suprastų! Šaltas, bukas akmuo. O aš? O mes? O tu? Paskutinis, pats tobulinusias visos šitos knibždančios ir negyvos gamtos produktas, šauniausias per milijonus metų jos triukas – tu gi nieko, nė velnio juk nesupranti. Kaip ir aš! Kaip visi mes! Palauk! Nes mes nesuprantam svarbiausio: kam? Kam viskas nuo A iki Z? Kam skraido šitaip tvarkingai šitas toks mielas televizoriaus ekrane rutuliukas – Žemė? Skraido ir skraido punktualiai po juodą Visatą tuo vis tuo pačiu maršrutu – aplink Saulę. O gal pasakysi, kam mažulytį laiko tarpelį turi ant jo dar krutėt ir krebždėti dvikojų būtybių tuntai, gerbiama žmonija? Kaip atsakysi, kai tau kiekvienas pareigingesnis mokinukas šiandien kaip žirnius išbers, kad visas tas rutulys, ta pati prakeikta apdainuota, krauju ir prakaitu aplaistyta Žemelė, susilipdė prieš penketą milijonų metų, taip, tamsta mokytojau, iš dujų ir šaltų dalelyčių, o dar po milijardų metų vėl subyrės į dulkes?.. Jeigu, žinoma, ne anksčiau su mūsų pačių, genialių išradėjų, pagalba… Kas kam paliudys, kad iš viso buvo toks rutuliukas, gaubliukas?

– Jau apie ateivius?

– Pardon, aš ne panelė – tikiu tik skaičiais. Nors velniškai patogu ateiviai – ėmei ir patikėjai. Už to juk visi ir kabinasi – vis geriau negu nieko.

– O tau geriau nieko?

– Man geriausia – teisybė.

– O jeigu jos nežinai?

– Jei nežinau, stengiuos bent sužinoti kuo daugiau melo variantų. Neišsigąsk – hipotezių. Tegu sau perisi tenai, kažkur galaktikų miglose, visi tie primityvesni ar gudresni padarai, tegu jie, supergudriausi, renka į savo metraščius visas žinių kruopelytes apie visas planetas, planetėles ir jų cheminę dvasinę sudėtį. Kas jiems uždraus? Netgi – prašom? Tiktai ką jie galėtų tenai užrašyti į tuos savo kosmometraščius? Kad vienu metu, labai seniai, labai labai toli, už devynių galaktikų, už devynių kvazarų, po devyniomis juodomis žvaigždėmis egzistavo šešiasdešimt devynias sekundalas planeta, kurią pirminiai šaltiniai žymi Žemės vardu? Ir dar: o ant tos Žemės apytikriai devintam megalaikotarpy pastebėta sąmonės forma, kurią pirminiai šaltiniai, mūsų, deja, nepasiekę, labiausiai sieja su Žmogumi. Ir dar skliausteliuose kukliai pridės: egzistavo šimtąją sekundalos dalelytę. Kaip tau patinka? Gal jaukiau pasidarė? Kaip pas Dievą užpečky, ne? Laikas neegzistuoja, Andreli! Nei tavo sekundės, nei mano sekundalos! Nei šimtmečiai jokie! Ta mūsų civilizacija, nors tu ir nemoki skaičiuoti, žinok, kapitone, apima tik 800 žmonijos kartų, jei vienai kartai duosim gyventi ramiai bent po 60 metų. Taigi tokia giminaičių procesija – tik akimirka, tik nusičiaudėt kažkam Visatoj. Ir tu man nerodyk laikrodžio! Tu, Andreli, geriau neprileisk manęs šiandien prie šnapso…

Robis gurkšteli iš rudo puodelio. Susiraukia ir triukšmingai išpurkščia į dubenėlį.

– Bet ir išdėt netrukdyk! Pats užkabinai! Su ta baime.

– O ko tu pyksti?

– Nepykstu. Tik pavydžiu tiem, kas moka būti laimingas ant parako statinės.

– Va, matai, jau parako statinė atsirado. Ko tu, Robi, šiandien visą laiką gąsdini? Pasakytum tiesiai, kas čia daros…

– Aš jį gąsdinu! Aš tik galvą ištraukiau iš smėlio, strause tu neplunksnuotas! Ar matei kada nors muilo burbulą?

– Tamstai leidus,mačiau.

– Mielas likimo drauge! Tobuliausias kosmoso modelis – burbulas. Gal dar teko matyt, kaip sprogsta muilo burbulai? Išlaksto mažais burbuliukais, o šie tolsta, tolsta tolyn ir toliau sproginėja… Pūtei pro šiaudelį?

– Pūčiau. Gražu.

– Gražu! Tai žinok: visos kitos Visatos galaktikos tolsta nuo mūsų kaip tie burbuliukai – po didžiojo kosminio sprogimo, po didžiojo burbulo sprogimo, nuo kurio ir skaičiuojamas mūsų Visatos amželis.

– Vis viena gražu!..

– Tu jauti, žmogau, kuo mes skiriamės? Jam gražu burbuliukai! Kaipgi! Visos vaivorykštės spalvos plazdena… Fantastiškai taip… O man? Aš, jeigu nori žinot, žiūriu kiaurai! Ir noriu matyti kiaurai!

– Ir ką tu matai? Tik nešauk.

– Matau, kad mums siūloma žaisti vaikų žaidimus. Net ne siūloma, o lemta… Visiems! Nuo pradžios iki galo. Visur.

– Kur visur?

– Kur tiktai nori! Su visais tais tikslais ir tikėjimais. Ir mane nuo to ne siaubas, o siutas ima. Niekas nenori net pagalvoti. Velniam?! O tu pamėgink! Pažiūrėk! Tegu būna – palikim ramybėj sprogimą. Galvokim, jeigu taip jau patinka arba kitaip negalim, nenorim, nemokam, galvokim, kad niekas nesprogo ir niekad nesprogs nei žmogaus, nei dangaus valia. Pasirinkim visų gražiausią variantą. Patį švelniausią, Andreli. Galvokim, kad mes, aišku, ne tu ir ne aš, o mes, jeigu, žinoma, mūsų ainiuose bus dar, tikėkim, bent vienas, radiacijų ir chemikalų neišnuodytas, bent lašelytis, sakau, mūsų kraujo arba mūsų genų bent koks atgarsėlis, žodžiu, kada nors, tikėkim, jauti, kiek čia reikia šitų tikėkim, kad mes pagaliau imsim ir susitiksim su tais šalmuotais dievais ar pusdieviais, kuriuos mes paišėm uolose jau prieštvaniniais laikais, ar ne, atsimeni dar, tikiuosi, PRISIMINIMUS APIE ATEITĮ, graži buvo filma, tai va, ar tu, kapitone, jauti, koks tai bus įžymus neregėtas susitikimas?

– Rina neskambino?

– Ne! Ir dar sykį ne! Velniop visos rinos, robiai ir andriai! Negi tu negirdi, ką aš kalu tau į tavo makaulę? Kaip tas Janonio kalvis, buržujau tu! Taigi šungrybiais smegenys jums užeis! Be erdvės. Be oro. Įsibedus nosim į ėdžias…

– Aš dar be pusryčių.

– Nieko! Užtat teisybės žodį išgirsi. Apie tavo idealų variantą. Susijungs dvi išimtys! Gal vienodos sąmonės formos, o galbūt dvi skirtingos materijos būklės. Mūsų, beatsibostanti, ir jų, pikantiškoji. Neregėtas šuolis materijos žydėjime. O gal ir antimaterijos? Kokie pavadinimai žurnalistams! Sujungsime patirties vaisius, mičiuriniškai sukryžminsim, gal išaugs antenos vietoj ausų?! O kiek, kapitone, galės politinių paslapčių išaiškėti už bendro posėdžių stalo! Kokioj nors Ženevoj! Tai bus supersužydėjimas. Bus nutiesti nauji pažangos keliai į begalybę! Jauti?..

– Nejaučiu.

– O žinai kodėl?

– Ne.

– Dėl to, kad nėr ką jausti. Kiaura, kapitone! Begalybė! Koks geras žodis, ne? Šito žodžio padarymas – gal ir yra didžiausias mūsų smegenų pasiekimas. Toks didelis, kad ir patys smegenys jo nesuvokia. Nebeaprėpia. Ar kada pagalvojai? Begalybė pirmyn ir begalybė atgal. Begalybė į kairę ir begalybė į dešinę. Kam kur reikia. Begalybė viršun, begalybė žemyn. Nebuvo pradžios ir galo nebus, nes pradžia jau nuo pat pradžios neturėjo jokios pradžios ir galas net pačiam gale neturės jokio galo. Didžioji evoliucija, žodžiu; toks fantastiškas siūliukas, ne? O kai tu negali to visko suvokti savo minkštais pilkais smegenim, tau dar maloniai paaiškins, na, suprantate, čia toks antisiūliukas, arba, mokslo kalba, jei netikit, toks ATOMIŠKAI KOSMINIS NEAPIBRĖŽTUMAS, va tau mokslo minties viršūnė, kol kas, žinoma, nes juk ir mokslas vystysis iki begalybės…

– Gal traktatą rašai?

– Gal ne traktatą. Bet ar supranti, ko mane siutas ima? Man senelė vaikystėj pameluodavo daug gražiau, kai rodydavo žvaigždes: ten, Robertėli, skrido dangiški paukščiai ir pametė plunksnų, ir dabar tenai šviečia PAUKŠČIŲ TAKAS… Tik aš, kaip matai, paaugau ir noriu žinoti tiksliai arba… suabejoti kai kuo.

– Tu tiesiog nieko nedirbi, Robi. Tavo smegenys ir siunta. Ir tie raumenys čia niekuo dėti.

– Gražu, Andreli, gražu! Gal dar pasiūlysi man išsikastruoti tuos smegenis? Kaip siūlė Hitlerio šaunūs mokslo žiniuonys? Girdėjai? Pavirskim romiais ropliais, patikimais darbiniais žolėdžiais. Visi kartu ir savo noru. Besmegeniai mokinukai. Besmegeniai studentukai. Besmegeniai kareivukai. Besmegeniai valdininkai. besmegeniai giesmininkai.

Visi seniai

Besmegeniai.

Rateliu.

Rateliu

Aplink žėrinčią eglutę…

Robertas jau šoka, meškiukai pasiskeryčiodamas, aplink savo geležis. Andrius juokiasi.

– Robi, aš negaliu šiandien ginčytis. Aš – nevalgęs, taktiškai primenu šeimininkui. O tu irgi šiandien kažkoks visai pasiutęs. Jau žinai ką nors?

– Gal ir žinau, nors nieko tikslaus. Užtat, pabrėžiu, ir tyliu. Turėtų ateiti Rina – gal ką pasakys naujesnio…

– Čia?

– Čia. Lyg ir susitarę esam… O dėl darbo – galėtum nesiknist. Dirbu kaip juodas jautis. Vieną dalykėlį verčiu, tokį kietą, kad silpna daros. Be enciklopedijų – nė iš vietos. Nekalbu jau apie žodynus. Ir senelio, ir tėvo susitempiau, kaip matai.

Robertas užkiša ranką už knygų, graibo lentynos gilumoj ir pagaliau ištraukia išmargintą įvairiaspalviais flomasteriais rankraštį.

– Ot šitaip, kapitone! – pakrato plasnojančiais lapais viršum galvos. Nuogas, tik raudonomis glaudėmis. – Gal paklausysi, alkanas darbo žmogau?

Andrius laukia, ir pasimuistęs Robis pradeda dainingu balsu:

Vietoje vienatinumo: sąlyginė prasmės stoka;

Vietoje padėties centre: vieta pakraštyje;

Vietoje vienovės: nepabaigiama įvairovė;

Vietoje poilsio: judesys. Istorija: horizontų atsitraukimas.

Tuo metu, kada Žemė sukasi aplink seno vežimo ratą.

Tai Kantas, žvelgdamas pro vaizduotę, o ne pro teleskopą,

vėl horizontą nustūmė: „Ūkai – tai ne atskiros

vienišos saulės,

o žvaigždžių sistemos“.

Ir tik 1785 metais Heršelis, pasidirbdinęs

dvidešimties colių teleskopą, žvelgė

Ir teigė, kad permatė Paukščių taką nuo krašto ligi krašto;

Ir tik vėliau, įsigijęs dukart didesnį prietaisą,

patsai liūdnai pripažino, kad nesugeba netgi

įžvelgti jo gilesniųjų ribų.

Heršelis: „Coelorum perrupit clausta“. Tai antkalis jam pačiam.

Vėliau Keptainas nustatė, kad rato skersmuo yra 55 000…

Džirkššššt skambutis prieškambaryje.

Robis pakelia delną lyg laimindamas, lyg suturėdamas ir varo toliau:

o jo storis – 1400 šviesmečių

Ir geometrinis centras – kažkur netoliese Šaulio.

Skambutis vėl sudžerškia, tik atkakliau, ir Robis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo virpančių popieriaus lapų, linkteli į duris:

– Įleisk. Jeigu Rina… – žvilgteli į Andrių. – Eina visi velniop!.. Tyliai prieik.

Andrius įleidžia Riną, o Robis, jai pasirodžius, vėl kelia delną lyg laimindamas, lyg suturėdamas ir tęsia toliau, tik dar iškilmingiau, dar atkakliau palinguodamas galva į monotoniškai nubanguojantį ritmą:

O gal Paukščių takas pats tėra tik ašis smagračių deriny?

Tik dalis išdrykusio galaktikų supersambūrio,

kaip teigia de Vankiuleris?

Tik vienas iš daugelio ritulinių guolių, kurie sukasi aplink ašį?

Ašį, kuri yra galbūt kažkur netoli Mergelės?

O patsai supersambūris sukasi ir dabar plečias vienu metu?

Istorija: horizontų atsitraukimas, bent jau geografinių.

Visa kita: susitraukimas, reikšmių ir prasmių

susitraukimas iki pat mūsų proto ribų.

„Mes negalim pakelti kėdės, ant kurios sėdim.“

– Prašau sėstis, miledi, – Robis siūlo gėlėtą krėslą, nubloškęs espanderį. – Ir atleiskit, kad mes be frakų! Jūs, atrodo, laiminga? Jau?

– Jau! O kaip tau?

– Ir man!

– Jau?

– Jau!

– Kaip visados! Berniukai, o aš, kai pakabino tuos ašarus…

– ?!

– Sąrašus tuos, berniukai, aš penkias minutes negalėjau prieiti, tiesiog nebuvo jėgų. Laikiaus už palangės koridoriuj, neva atsirėmus, tokia šaltakraujė dama, ir žiūrėjai, kaip klykauja prie skelbimų lentos laimės kūdikiai. Pagaliau priėjau plieniniu žingsniu ir perskaičiau: 23. IRENA MAŽIULYTĖ. Va čia ir aš – studentė.

– Pardon, aš į dušą. Atsipeikėt!.. – Robis dingsta.

– Matai, kaip viskas paprasta, – pasako Andrius.

Rina prieina prie lango ir plačiai jį atlapoja. Andrius vėl sako:

– Nežinojau, kad tu čia ateini.

– Per stojamuosius, prieš lietuvių, atrodo, buvau maloniai atvesta, reikėjo, atrodo, Putino, o gal Sruogos, kažko man reikėjo, atsimenu, Andriau, viskas man išgaravo šiandien, kai perskaičiau ten, sąraše… Viskas… Ir nieko nenoriu, nieko… Tiktai tavęs… Ir dar miego, miego, miego…

– Ir ateini čia?

– O kur man tavęs ieškot? Be to – skambino, prašė, maldavo, žadėjau, klasiokas, draugas… Ir tave suradau… Matai?

– Rina, mes nesimatėm šimtą metų.

– Savaitę ir pusantros dienos.

– Tūkstantį metų.

– Priglausk, visai pavargau.

– Pavargėlė Rina, mažytė mažiulytė…

– Einam iš čia?

– Kodėl? ar ne vis tiek – kur būti, matyti tave, aš prieš tūkstantį metų mačiau, matai, kaip seniai, šitą pūkelį virš lūpos, viršutinės, nes apatinė, žinai, kaip pievelė, kur auga kiškio kopūstai, ir būna gražiausia, kaip visa nusidažo pačiais šviesiausiais lūpų dažais, tik nereikia dažyti, nes dažas yra bjauru, o toliau – man visai nejuokinga, va čia, kur tos gyvos rudos sruogelės bėga pro šviesų smilkinį, pro Didžiosios ir pro Mažosios Lietuvos istorikės ausį, va čia, per kaklą, va matai – net neištiesinai, nesuimsi viso šito sunkaus ir švelniausio garbanos kritimo…

– Tau patinka taip, palaidi?

– Man patinka kiekvienas tavo lopelis, rudi tu auksinis, gal net akys patinka, kol kas nežinau, nes bijau aš tavo akių – ten manęs nebuvo, nėra ir niekad nebus…

– O va dabar?

– Tik gerai žiūrėk, nepražiūrėk…

– Žiūriu, žiūrėjau, žiūrėsiu…

– Paskui vėl bus kaltos mano akys.

– Bet, Rinuk, tenai nieko nėra. Niekam jokio keliuko, jokio takelio, kelio nėra, tik žalsvas dugnas, nusėtas auksiniais rudais akmenukais, o ten, dar giliau, pačiam dugno dugne, gyvena tavo dvasia, bet jos nematyti, nes bijo jinai kažkodėl ir manęs, ir šviesos, ir knygų, ir sąrašų, ir visko, ir niekados neiškyla iš aukso dugno kaip užburta žuvelė, gal tik sapne, o šiaip niekados neišnyra, kol tu neužmerki akių, kol nenusileidžia sunkūs ir švelnūs, nereikia, tau sako, dažyti, pabalę vokai, ir dėl to man labiausiai patinka bučiuoti užmerktas tavo akis, tavo paslaptį, pačią tave, kurios niekas niekados negalės pasiimti, net jeigu tu baisiausiai norėtum visai suvisai atiduoti save kažkam… O lūpos – kas kita…

– Robis, Andriau…

– Robis viską supras.

– O aš nenoriu. Nenoriu šičia.

Rina prieina prie sofos, nuspiria basutes ir kamputy susiriečia, paslėpusi kojas po žalia, kažkokiom gėlytėm nusėta suknele.

– Labanakt…

– Labryt!

Tarpdury stovi Robis. Aukštas ir lieknas. Toks darnus ir lengvas kūnas galėtų gyvent ir atskirai – be galvos ir be sielos, toks jis tvirtas ir laisvas. Bet yra ir galva – karūnuota juodais čigoniškais karčiais. Protingas veidas. Kam reikia – tam ir šypsena žaižaringais baltais dantim. Ir ne kokiam žurnaliuko viršely, o va – plačiapetis ir gyvas, pilku megztuku, pilkas megztukas, kaip ir dera, sueina smagiai į siauraklubes velvetines kelnes, taip pat pilkas, o apsiavęs – DEMOKRATIZMO VARDAI! – paprasčiausiom baltom basketėm…

Rina jau striksi ant kilimo – aunasi basutes:

– ŽANPOLBELMONDO! O nosis net gražesnė, Robi! Kur mes keliausim?

Andrius žvilgteli į raudonai nudažytą vokišką šalmą. Kuo dažniau prisimink, anot Robio, ir pirmą, ir antrą, ir visus pasaulinius karus.

– Maždaug du su puse, o su mano – trys…

– O su mano, – priduria Rina, – irgi trys. Išlėkiau be kapeikos, atrodo…

– Vadinasi, – skelbia Robis, – atsižvelgiant į šalies biudžetą, sultys ir kava, kava ir sultys.

– Berniukai, o kokias litanijas jūs čia deklamavot? – Rina priešais knygų lentynos stiklą nužvelgia, perbraukia šukom sunkiai krintančius vario plaukus.

– Kam nepatiko? – klausia Robis.

– Man patiko, – sako Rina.

– Kam patiko? – klausia Robis.

– Man, – sako Andrius.

– O kokybė?

– Man gražu, – sako Andrius. – Gal vietom griozdiška, turbūt nuo tų skaičių?..

– Jis ir yra keistuolis, o gal, kaip žinovai sako, ir genijus, mūsų amžiaus klasikas.

– Čia viskas?

– Juokauji! Tik trupiniukas. Tik iš tikrųjų tokia moderni dvidešimtojo amžiaus litanija apie žmogų. Varau nuo pavasario, gal ir ne visą išversiu, bet bus mano hobi. O ką? Senelis visą gyvenimą vertė sau iš lotynų visokias odes, aš varysiu iš anglų. Šiaip ar taip, ir aš per milimetrą jau medikas. Sąrašų nemačiau, bet nujaučiu. Kažkas skambino tėvukams. O medikas, gerbiamieji, kaip sakydavo mano senelis, turi žūtbūt į ką nors tikėti – į Dievą, arba į grobį, arba į žmogų, jeigu dar gali. Nes be tikėjimo, gerbiamieji, mediko nėr. Yra tik skūrlupys. Ir lupikas.

– Galėjai iš karto pasakyt, – priminė Andrius.

– Matai, aš čia neutraliausias. Taip norėjo tėvukai, likimas jiems pritarė. Aš susilaikiau nuo balsavimo. Kuo čia girtis?

– Su tokia pavarde galima, aišku, ir nebalsuoti. Senelis – Lietuvos medicinos patriarchas, tėvelis – ėl tė ės ėr medicinos šulas… Skamba!

– Be reikalo, Andriau… Buvo ir mano pazubrinta. Tu juk žinai, aš nemėgstu chaltūros.

– Berniukai, noriu kavos!

Ir trijulė jau leidžiasi laiptais, laiptinė skamba ir bilda nuo jų šuolių ir juoko, kol jie išnyra į kiemą, priešais vaikų darželį, kur klega, mirga už dailios žalios tvorelės, ritinėjas žeme įvairiaspalvių žmogeliukų laimė…

O jie jau eina trise jauni triukšmingai siauru šaligatviu, žmonės, būkit geri, nepykit, gražūs būkit ir duokit mums kelią, ir leiskite juoktis, ir bėgti į troleibusus, ir niurkyt senus jūsų kaulus, kuriems reikia taksi, o mums leiskit sėdėt pačiose pigiausiose, prišnerkštose, o gal tik rečiau pašluojamose kavinukėse, kur nėra įsigėrusių šveicorių, kurie niekur mūsų neleidžia, ir nėra padorių tėvelių, kuriems čia kava per prasta ir vaidenasi pragaro įsčios, perinčios paleistuvybę… Čia tiktai šnypščia įšilęs kavos aparatas, čia žiemą šilta, pavasarį linksma, rudenį gera, jauku dabar, ir nereikia bijot, kad kas nors užsivedęs aprėks, apmurmės, nes nėra padavėjų, ir gali sau sėdėti prie vieno kavos puodelio, kol išsiaiškinsi savo paties ir viso pasaulio esmę… Kol dar gali, kol tau smegenų neužliejo, visas tas pageidavimų ir pamokymų tvanas, machinacijos, begalinių gudravimų bjaurastis, suknistų išskaičiavimų gražūs pamokslai už stalo, prie stalo ir po stalu, ir net jūsų, tėveliai, lovose…

– Aš darau paprastai, – Robis žiūri į savo kavos puodelį ir šneka lėtai, lyg burtų iš tirščių, kurių, kaip žinoma, ten nėra ir nebuvo. – Niekados nesimokau pagal programą. Žinoma, susipažįstu. Bet visados paskaitau ką nors kieto, kas pačiam įdomu, bet neįtraukta į programą. Žinoma, susipažįstu. Bet visados paskaitau ką nors kieto, kas pačiam įdomu, bet neįtraukta į programą. O! Žybteli tamstos profesoriaus gerbiamoj smegeninėj, ne iš programos, ir jaunimas teisus, persenusios mūsų programos, užvakarykštė mokslo diena, būtinai reikės iš naujo, dar kartą priminti tarybos posėdy, snaudžiam, kolegos, darosi gėda, o tau, žiūrėk, už įžūlumą ir žingeidumą – labai gerai, nors neužmirškit, jaunuoli, ir fundamentų… Šalčiausiai įstosi, Andriau, ką čia kalbėt. O specialybė? Ką jie čia tau, kapitone, prikiš? Kaip žuvis vandeny…

– Niekur kol kas nestosiu… – Andrius čia pristumia, čia vėl atitraukia savo tuščią puodelį nuo tuščios lėkštutės, kur buvo anksčiau pyragaitis. Berods, Rinos.

– Akys?

– Ką akys? Akys dabar lyg gerai, gal tik kairė, kažkokie juosvi taškeliai vis plūduriuoja, dažniausiai – kai žiūriu į lubas. Akys kaip akys, nors armijai kol kas netiksiu.

Rina stebi manevruojančias Andriaus rankas. Jai labai patinka jo rankos. Savarankiškos rankos – gražios, stiprios, tarsi atskiros, gyvos būtybės.

– Bet va, į tas lubas žiūrėdamas, ir supratau, kad nestosiu. Kol kas. Nei dabar, nei turbūt kitąmet. Atsiėmiau popierius.

– Eis į statybas, – praneša Rina Robiui.

– Ko?

– Pasižiūrėti.

– Kaip taškeliai plaukioja padangėj?

– Ne visai, Robi, neperspausk.

– Tai kas dar, po velnių?!

– Nežinau, kaip tau pasakyt. Tu nespėji dar nė žodžio ištart, o tau išduria akis. Už ką?

– Nedaryk filosofijos, Andriau…

– Aš ir nedarau. Kokia čia filosofija, tiesiog biografija. Ir ne kieno kito, bet mano. Jeigu, žinoma, prisimeni…

– Andriau, tu visai be reikalo…

– Galbūt. Bet kai dabar aš vėl atgavau akis, kaip tu manai, ar ne laikas pasidairyt? Įsižiūrėt į viską, geriau apžiūrėt dar kartą. Pamatyt.

– Nebijai?

– Ko?

– Sustosi. Prarasi tempą. Skonį. Išslysi iš orbitos. Nutolsi. Nuo mūsų. Nuo savęs. Ir grabelis!

– Matai, Robi, visur tau vaidenas galas. Užtat ir begalybės negali įsivaizduot. Rina, paimk dar kavos, kiek išeis… – Andrius iš lėto stumia krūvelę kapeikų jos pusėn.

– Jau genat? Džentelmenai… – Runa nurenka tuščius puodelius, nusineša.

– Tu, Robi, nori viską suprasti, kiaurai matyti, ar ne, o aš, aš nenoriu nieko bijoti. Va kuo mes skiriamės, tu ir aš, jeigu taip jau atvirai. Paprasčiausiai aš nieko nenoriu daryti iš baimės. Kad sustosiu. Kad atsiliksiu nuo kito. Nuo kažko. Prarasiu tempą. Laiką. Skonį. Kad iškrisiu iš lošimo, juk taip norėjai pasakyt? O aš kol kas neturiu iš ko lošti, Robi.

– Jis neturi! Tu ką, šaipais? Kas tada turi, žmogau?! – Robertas net atsilošia nustebęs. Lyg ir nevaidina. – Gal Danielius turi? Su tuo savo leisgyviu piešiniu? Taigi ant kiekvienos jo linijos, net smagiausios, – klasicistiniai pelėsiai! Gal nematei? O ir to klasiškumo kiek? Kiek gipsinėj makaulėj!..

– Palik tu Danielių ramybėj.

– Nemėgau, nemėgstu ir nepamėgsiu! Nors skonį, žinoma, turi.

– Ne vien skonį, Robi, tiek to. Gal ir jis bijo iškrist iš žaidimo, bijojo nuo pat stojamųjų iki diplomo, gal ir po diplomo, kartais man taip atrodo, nežinau.

– Aišku, bijo.

– O aš… Dėl tos baimės… Man, Robi, paprasčiausia naktim, jeigu jau atvirai.

– Va, va!

– Palauk. Man visai nebaisu, gal net ramiau, kad aplinkui tamsa. Ir aš vienas, visai. Kad niekam čia faktiškai aš bereikalingas. O jei reikalingas – tik šiaip sau, atsitiktinai, probėgom. Kadangi vietoj manęs tik atsitiktinai nepasipainiojo niekas kitas, kai kažkam kažkas buvo labai reikalingas. Arba šiek tiek. Ir man visai nebaisu, kad kažkas nuolatos iš visur manęs tyko. Giliam ežere. Pasieniuose. Ar už kampo. Ta baimė, žinai, ne tokia jau baisi. Ypač iš arčiau. Mane vieną sykį, neprisimenu, kiek man buvo tada, dvylika ar keturiolika, o gal trylika, mane staigiai apsupo. Net nespėjau suprast – iš kur? Ėjau ramiausiai namo, vakare, prisižaidęs, bet ėjau, pasitaikė, ne savo gatve, o svetima, svetima teritorija, nes mūsų gatvės tada mirtinai kariavo. Tiesiog užmiršau – toksai šiltas vakaras, liepos pašėlusiai kvepia, prisimenu, dar kamuolį odinį, baltą, nešiausi… Ir staiga išdygo, tiesiog nuo namų sienų atšlijo ar iš tarpuvarčių išniro, iš abiejų pusių ir priešais. Ir aš nebėgau. Prirėmė puslankiu prie mūro, apstojo. Neskubėdami, rūkydami, godžiai nujausdami, kad man amen, taip ir pasakė vienas: tai ką, mamos sūneli, amen? Išmušė staigiu smūgiu kamuolį iš rankų. Galėjau rėkti. Aplink ir, atrodo, virš galvos buvo langai. Už langų – piliečiai. Tylėjau. Pats nežinojau kodėl. Ir dabar nežinau. Dviese, šlykštesni, paėmė už rankų, atlaužė į šalis ir nukryžiavo – prispaudė riešus prie mūro, dabar dar prisimenu – senoviškų lenkiškų plytų mūras. Laikė prispaudę. O kiti iš eilės ėmė gesinti cigaretes. Į mane. Pirmiausia tas, kur paklausė, ar amen. Užsitraukė giliausią dūmą, pasižiūrėjo specialisto žvilgsniu į žėruojantį galiuką ir įspaudė įgudusiai, patrindamas, užgesino į mano kaktą. Tada iš eilės kiti. Buvau trumpom rankovėm – spaudė į rankas, į pažastis. Skaudžiausia buvo – į kaklą. Tylėjau. Vadas atsagstė marškinius ir dar vieną, trumputę, beveik jau nuorūką, užgesino į pilvą įspausdamas. Dar likusi žymelė. Ir supratau, kad niekas nieko niekam negali padaryti! Tylėjau. Laukiau. Ir jie, matyt, suprato. Vienas dar pasiūlė nuleisti man kelnes, pasižiūrėti, kokį turiu. Vadas nutylėjo. Gal dėl to, kad vis dėlto buvo gatvė. Nors kas suprastų, ko tenai stovi grupelė pritilusių paauglių vakaro prietemoj? Ir tu žinai, jie mane iš karto paleido. Net kamuolį atidavė, nors baltas odinis kamuolys tada buvo retenybė. Tėvą turi, paklausė dar, neišleisdamas iš puslankio, vadas. Neturiu. Tai motinai nesirodyk šiandien. Ir tylėk. O mūsų gatve ir šaligatviu galėsi vaikščiot. Visiems aišku? Visiems buvo aišku, ir aš nuėjau pro juos, prasiskyrusius, tuo svetimu, nepriklausančiu mums šaligatviu, svaigiai kvepiant liepoms… Nuo mamos kažkaip nuslėpiau išsvilintas žymes ar pamelavau kažką, kad neverktų… Ko tada bijoti, Robi?

Robertas žiūrinėjo savo krumplius. Pakėlė galvą:

– Laukt, kol paskers?

– Už ką tave skers? Už odinį kamuolį? Už pustuštę piniginę? Netikiu. Skerdžia, žinok, už bailumą, nes šlykštu. Visiems. O be to, ko labiausiai bijoti – ar neužlėks mašina? ar karas neprasidės? ar nesusidurs tos tavo galaktikos? ar nesprogs mūsų burbulas?.. Visko bijok?.. Kada gyvensi?

– Nežinau, Andriau… Bet aš, atrodo, kol kas verčiau bijosiu.

– Bijau, Robi, ir aš.

– Ko?

– Savęs…

– O manęs?

– Kodėl tavęs?

– Aš noriu seniai tau pasakyt, įspėt, kapitone, ar kaip, kad aš… kad man tavo Rina per daug patinka…

Abu nutilo.

– Yra dar Rina, neužmiršk, Robi…

– Bent atsinešti galėtumėt, lordai!.. – šūkteli iš tolo Rina, ir vsia kavinukė sužiūra į liekną rudagalvę, kuri gal ir šūktelėjo tyčia, nes buvo ji čia visų gražiausia arba bent jau labai graži, ir puolė prie jos lordas Robis, ir puolė prie jos lordas Andrius, ir paėmė du puodelius, ir nešė, ir dėjo ant stalo, o trečio puoduko nebebuvo, nes buvo tik du, nes…

– Tiktai du išėjo… – paaiškino Rina.

– Užtat šeštadienį! – subliuvo Robis. – Kaip aš čia užmiršau? Vis per tas sumautas tavo filosofijas!..

– Per mano?! Girdėjai, Rina? – nusijuokė Andrius.

– Šeštadienį, broliai ir seserys, jūsų laukia karališka puota. Fuksų garbei! ERFURTE, 19.30, su NAKTINIU BARU ir tė tė…

– Robi, karaliau!.. – prisiglaudė Rina skruostu prie jaukiai pūpsančio peties. Šiltas petys po pilku megztuku.

– Tik be manęs, ponai fuksai. Apseisim, apseisim… Užtat aš sekmadienį jus kviečiu į epochos mačą! UNIVERKA – DAILĖ. Įėjimas – nemokamas. Danielius, kas gi kitas! Užverbavo kaip žvaigžde, atseit, kaip kažkokios vidurinės kapitoną, niekas nepažins, dailiečiams – lyg ir savas, visi priprato, filologams – irgi vis tiek, nes išvis nepažįsta… O žaisiu, pažadu, už save. Nors tiksliau – prieš save. Nes vis vien, Robi, aš labiausiai bijau savęs.

Rina žiūrėjo į Andrių, Robis – į Riną, o Andrius – į kavos puodelį, kurį jam pristūmė, šiek tiek nugėrusi, Rina.

Taip jie geria trise iš dviejų puodelių, ir nieko jiems, atrodo, nereikia, nes DIDYSIS GYVENIMO SMAGRATIS SUSTOJO IR LAUKIA, kol vaikai išgers savo kavą po 28 kap. už vieną…

4

Žaisti lieka 7 minutės.

Nei daug, nei mažai, kai rezultatas lygus.

Ar tu būtum žaidęs nuo pasaulio sutvėrimo, ar visą parą, nuo tamsos iki tamsos, ar tik dabar pradėtum, kai tau iš viso beliko žaisti 7 minutės.

Nes kvaila, kai lygu

Šlykščiai švilpia kažkas.

Ir šūkčioja. Rinos pusėj. Vis dėlto atėjo. Kartu. Sėdi dabar abudu tenai. Šalia geltongalvio berniuko. Gal net nežiūri. Nes į ką čia žiūrėt? Sėdi šiaip sau kartu. Atsargiau! Dviese juk vis viena kur būti. Kad ir čia, kur cirkus rodo klasiokas. Buvęs klasiokas! Žaidžiam! Kažkaip negraibai šiandien einas, be Dievo pagalbos, Andreli, užmiršta tave dievai, vis dažniau ir dažniau, be ugnelės, kaip treneris pasakytų, be cinko, sako tikriausiai ten Robis. Kažkas nuo kažko visados priklauso. Net kamuolio skrydis į krepšį. Tavo laukimas. Ir tavo meilė. Ir tavo laukimo tokia pabaiga ar kitokia. O vis viena jis žaidžia, nes kažkas dar čia bus, dar nelaukta kažkas erdvėje vis artėja. Ir skirta tik jam, būtent jam iš erdvės ir nežinomybės. Kaip tiksli pasuotė. Tam efektingam metimui. Galbūt lemiamam. Rezultatas nežinomas niekad. Iki paskutinės sekundės. tik pergalė nujaučiama. Arba pralaimėjimas, kurį nujauti iš pat pradžių, bet niekaip negali patikėti ir veji šalin savo geliančią nuojautą. Čia kažkas šiandien bus, kažkas pradeda virti, gal taip tingiai ir burbuliavo visą pirmąjį kėlinį, kai beveik visiškai ir viskam abejingas išbėgai vangia ristele į aikštelę. Visai neblogai, visai negerai, nes Rina su Robertu pasirodė paskutinę akimirką prieš rungtynes, tokie vos gyvi ir apspangę, visai nemiegoję, gal mintytę numigom pas Robį po to, po fantastiškų šokių, Andreli, nors man baisiai liūdna ten buvo, žinok be tavęs, baisiai liūdna, mes žinom, kaip baisiai ten liūdna be mūsų būna, kur mūsų nėra, tarp ne mūsų veidų ir šviesų, ir kalbų, ir juokų, kai be galo juokinga be mūsų, ir šitam, ir anam pasauly taip liūdna be mūsų, kad niekas valandų neskaičiuoja, tik juokias ir ilsis nuo juoko, ir dar juokingiau viskas būtų, jei būtų nuėjęs, gal reikėjo nueiti, bent būtų pamatęs viską savo akim, vis vien prasivartė per naktį, gražiai tenai būtų atrodęs laimės kūdikių puokštėj, toks našlaitis neužmirštuolis, nepripažintas toks baironas, net, gyvate, ne šlubas, užtat tylintis baisiai, nes negali išspausti nė žodžio iš to savo nepaprastumo ir tik trinasi pasieniais, aukščiau visko, ir dar bjauriai pavydi, ir jį patį, vargšelį, reikia užjausti, globoti, ištempti pašokt ir vis girdyt, ir pabučiuot į žanduką, ir, žinoma, Rina visados pasiruošus mylėti – drąsiai ir atvirai prisiglausti, ir liūdėti kartu šalia jo, ir pro jo petį, ir pro jį patį žiūrėti ir nežiūrėti į kankanus ir tangus, į rokenrolus ir polkas, kai duodas visi faini taip fainai priešais fainą visai orkestrą… Gražu. Viską matė, besivartydamas iš pasiutimo, o dabar dar gražiau atrodo, lakstydamas kaip kačiukas paskui tą kamuolį, kol jie ten dviese sau ulba, žiūri ir liečias, tarp kitko, savaime, o jis kažko laukia, nes šitas septintasis nepaprastas, žino, ką daro, o jis žvėriškai atsargus, nepasitiki niekuo, tik savimi, gal užtat ir nedaro klaidų, beveik ir kol kas, palaukim, tegu pabaksnoja, padriblinguoja, šalčiau, tegu delsia, pačiam atsibos, juk aš irgi jam priešas, tegu junta kiekvieną sekundę, tegu burbuliuoja, gal viskas ir burbuliavo per naktį prieš visą šitą žaidimą, prieš pradžią, kai pamatė iš tolo ateinant abu ir mojuojant gėlėm ir buteliais iš tolo, gal viskas ir burbuliuoja per amžius, kad kartą užvirtų, prieš pat finalą, kai lieka gal penkios minutės, lai viskas prasmenga, o ypač jis pats po velnių, buvęs Andrius iš Kauno, geriau jau iš pragaro ar iš mėnulio, toks melsvas šešėlis mėlynais marškinėliais su dideliu „5“ ant nugaros, lyg paženklintas žaibo kirčiu, ir tikrai…

Andrius ištirpo, nutolo, lyg pats išgaravo ar viskas išnyko – ir margas žiūrovų žiedas aplinkui aikštelę ant siaurų ilgalenčių suoliukų, ir medžiai toliau, ir sekmadienio saulė kažkur žydrame danguje, pačiame viršuje, ir įšilusiom padangom čežančios, prapleškančios kažkur mašinos anapus pasidabruotos stadiono tvoros…

Liko tiktai raudonas presuotas aikštelės žvirgždas ir vienintelis baltas skydas su krepšio tinklu – svetimas krepšis, kadangi savas irgi liko kažkur nerealybėj, ten, kur viskas savaime susitvarkys, kur įvyksta tik visiškai neišvengiama…

O va čia…

Priešais švytuoja aukštas, vingrus geltonųjų septintasis, švytuojantis kipšas, kurį Andrius dengia, dabar blokuoja. Jis per visą žaidimą juda laisvai ir tiksliai ir, atrodo, visai nežino, kas yra nuovargis, jis iš tikrųjų žaidžia, kai kiti tik apduję kapojasi, plėšos, sunkdami iš savęs paskutinius syvus, ir, žinoma, klysta kas žingsnis iš aklo, iš begalinio noro laimėti. O šitas iš karto, nuo pradžių, nuo pirmutinės minutės manevruoja lengvai, šokinėja aukštai ir tyliai, ir mėto užtikrintai, galima net nežiūrėti, nesekti kamuolio skrydžio. Kiauras! Ir kiauras! Roberto noras? Žaidėjo svajonė? Pižono tikslas? Palauksim…

Geltonasis ir vėl palengva artėja į Andrių, lėtai ir lengvai vairuoja kamuolį savo ilgiausios, atrodo, rankos ilgiausiais, atrodo, pirštais, tarytum nerealiais, driblinguoja spyruokliuojantį kamuolį, vis arčiau, dar arčiau, jau du kūnai sustingsta vienas priešais kitą, geltonas ir mėlynas, du susitikę, dar nesusidūrę kūnai, Andrius pavirsta siena, ištisine, šimtaake, kiekvienas raumuo ir mintis, ir kvėpavimo ritmas, ir nervas kiekvienas seka artėjančio kūno judesius, o pats septintasis, atrodo, žiūri savo žydrom ir skaidriom akim tiesiai į Andrių, bet žiūri kiaurai Andrių ir mato tik tuštumą, vien žydrą erdvę, kur nieko nėra, ir niekas o niekas netrukdo ramiausiai veržtis į priekį…

Ir Andrių tas žvilgsnis labiausiai kausto.

– Tu dabar jam pasakysi? – Robertas klausia, bet į Riną nė nepažiūri, siekia dar vieno butelio alaus, kur stovi prie kojų ant suplūktos žemės. Dangtelį atlaužia lenktiniu peiliu ir gurkšteli užsivertęs iš gurkliuko, tebežiūrėdamas į mirguliuojančius kūnus aikštelėj. Mėlyna ir geltona.

Rina tyli.

Septintasis tebešvytuoja, tačiau jo švytavimas jau tik iliuzija, praeitis, nes dabar šviesus kamuolys jau plaukia pro šalį, visai arti pro šalį, pro Andriaus krūtinę, kol jo rankos be galo aukštai ir vis dar negrįžta, ir Andrius tik sena praplaukiančius ilgus ir plotus – dabar tartum šaknys – septintojo pirštus, apsivijusius šviesų kamuolį… Penktasis mėlynas puola jam už akių, bet jo pakilęs į orą kūnas tik slysteli per geltonojo petį, ir septintasis jau mėlynųjų penktajam už nugaros…

Dar sykį baigta.

Dar sykį Andrius, kelintą sykį, atbulas krisdamas, tebelėkdamas iš inercijos dulkėse, išgirsta duslų žiūrovų ūžtelėjimą – vėl metimas, vėl septintojo.

O septintasis ramiausiai grįžta į savą pusę pro pakylantį iš dulkių Andrių. Kelkis iš dulkių rusvų, murzinas fenikse!..

– Galima ir nesakyt, – sako Robertas. – Praktiškai niekas nuo to nepasikeis. O ir aš jam daviau suprasti. Ne aklas galų gale.

– Tu ne viską, Robi, žinai.

– O aš ir nenoriu visko žinoti.

– Bet aš juk viską žinau. Ir nuo to mes niekur nepabėgsim. Nei aš, nei tu. Nei Andrius dabar.

– O man patinka. Ir jam pasiseks, pamatysi, ką tėt?.. – sako geltongalvis berniukas vyrui, kuris sėdi šalia, kultūringai apgniaužęs per etiketę savo sekmadieninį rašaliuko butelį, ir po truputį gurkšnoja, stengdamasis bent kiek prisiderint prie Robio chaotiško tempo, kai tas maukia alų, tiesiog išvis jokio tempo, žalias jaunimas, praktikos be, subtilybės taip pat, geria, o pats nesupranta, kad geria, viskas dabar PRO FORMA, nieko jie iš pagrindų, sistemingai, tvarkingai nedaro, nieko…

– Ką, tėt?..

– Ir man jis nekliūna. Nors visi jie vienodi, tie penktieji, septintieji, tūkstantieji. PRO FORMA. Žiūrėk…

Kamuolį išmeta nuo galinės linijos.

Šviesus kamuolys lengvai paskrajoja tarp mėlynųjų, perkerta baltą centro liniją ir sustingsta Andriaus rankose.

Andrius žaidė gerai. Taisyklingai. Kietai. Žiūrovai jau nuo pirmųjų metimų įsidėmėjo ne itin aukštą mėlynųjų penktąjį. Žaidžia drąsiai ir darbščiai, mėto originaliai ir taikliai. Ko jam vis dėlto trūksta? Gal be reikalo prisisegė prie to septintojo? Va ir dabar – turi kamuolį, o ką darys? Vėl stovės, dangiškos manos laukdamas? Penktasis lėtai pajudėjo, varosi priekin, įdėmiai sekdamas saviškius ir septintąjį, kuris jau paėmė penktąjį savo globon. Jo ilgos įdegusios rankos ima suktis priešais Andriaus akis lyg vėjo malūno sparnai, o tarp jų boluoja priešininkų skydas. Ir krepšis. Skydas ir kalavijas, šypteli Andrius, bet jis tiktai penktasis. Ramiau. Saviškiai kažkur manevruoja po raudoną aikštelę – vis per gudriai, o laisviau, patogiau neišnyra nė vienas.

– O geriausiai jūs patys, Rina, – Robertas žiūri į plaukus, kurie dengia jos veidą. – Be manęs. Aš nieko daugiau nenoriu girdėti, Rina. Man užteko, ką pasakei naktį. Ką pati jauti. Ko nori. Argi to maža? Juk nieko daugiau ir negali būti, Rina. Iš viso nėra ir nebūna, ar tu girdi?.. Viešpatie, kada gi pasibaigs tos idiotiškos rungtynės?..

– Jau greitai, – sako berniukas ir traukia tėvo rankovę. – Kiek dar minučių liko, tėt? Dvi? Ar trys? – aiškinasi pats, palinkęs prie ciferblato, kai tėvas jam atkiša laikrodį.

– Robi, o man atrodo, Andriui iš viso nieko nereikia sakyti. Jis ir taip viską žino. Tikriausiai…

Andrius ryžosi – blyksteli staigiai kamuoliu septintajam priešais nosį. Ne, bičiuli, šiandien nelaimėsi, ir vien dėl to, kad esi geltonas, ir ilgu driblingu šauna pro dešinį šoną, jau septintasis lyg už nugaros, apstatytas, bet čia… Septintasis griūva genialiai, o tiksliau – staigiai krisdamas, gulasi ant nugaros, paskui kylantį šuolyje Andriaus kūną ir visiškai aklai, atžagaria ranka, kerta per orą. Toks paskutinis jo šansas, neužtikrintas triukas, bet šį kartą jo ir užteko – žaibiškas smūgis lyg kūju išmuša Andriui iš rankų šviesųjį kamuolį… Septintasis dunkstelėjo į kylančias dulkes penktajam po kojų, o šviesus kamuolys jau blaškėsi tarp geltonųjų, ir geltonieji tuoj pat lengvai, tiesiog žaismingai vėl persvėrė rezultatą dviem taškais…

– Jam iš tikrųjų nesiseka! – pyksta berniukas. Net sutrepsi kojom.

– Nieko nebūna, žinok, iš tikrųjų. Girdi? – sako vyras dvylikamečiui berniukui, o gal ir trylikamečiui, pagalvoja Robis. – Jam, jeigu nori žinot, arba atsitiktinai nesiseka, arba jam atsitiktinai pasiseks… Va taip!.. – užbaigia vyras, reikliai nužvelgdamas savo vynelio atsargas.

Ir Andriui nesisekė. Ne koks šuolis, metimas, o visas, kaip sako guvūs telekomentatoriai, audringas finalas. Jis laukė, nuo seniai, nuo kažin kada, nuo išnykusio nebūty ir vis viena visai realios vaikystės sapnų pažinojo ir iš karto dabar atpažino tą ženklą, tą būseną, pats jis vadino ją kregždės skrydžiu: kuo daugiau kliūčių, tuo įstabiau, kuo staigesnės, tuo lengviau jų išvengi, tuo grakščiau apeini! Nes nėra kliūčių kregždei, smingančiai iš dangaus aukštybių pro išsikėtojusias klevo šakas, elektros laidus ir plyšelį klojimo pastogėj – tiesiai į savo žemės dulkių lizdelį, vienintelį, pilką, kregždiškai trapų tikriausiai…

Andrius net žvilgtelėjo dabar į savo orientyrą – šviesiagalvį berniuką ten, kur turėjo sėdėti Rina. Jis traukė kaip tik kairiuoju kraštu, kur budėjo šviesi galvutė, ir staigiai plėštelėjo į dešinę – iki baudos aikštelės, ir metė. Ir nusigręžęs, net nepasekęs skrydžio, nubėgo atgal. Šviesus kamuolys tik čekštelėjo į tinklą, neužkliudęs nei skydo, nei lanko.

– Kiauras! – ūktelėjo vyras, ir dabar jau berniukas nužvelgė tėvo vynelio atsargas.

– Andriau!.. – ištrūko Rinai.

Andriau, aš viską matau, mano Andriau, matai, kaip tau sekas, turi sektis, ir geltongalvis taip sako, o jie viską žino, šitie geltongalviai, bet ir mane tu suprasi, Andriau, atsimeni, vieną kartą aš tau sakiau, kad esu stipri, kad viską galiu dėl tavęs, viską pakelsiu, ar prisimeni, neteisybė, žinok, negaliu, aš visai negaliu viena, nei dėl tavęs, nei dėl savęs, patikėk, nieko aš negaliu, ir niekados negalėjau, tu nežinai dar visko apie mane, ir nereikia žinoti, aš tik žmogus, dar mažiau, aš tik moteris ir turbūt visiškai silpna, aš visad buvau silpna, tu nežinai, o dabar dar labiau, nes aš nieko jau neturiu, aš savęs neturiu, ir todėl aš ne tavo, aš niekieno, viešpatie, aš gal visų visados ir visur nuo pradžių, o tu nežinai, kam aš tau reikalinga, tu geras, tu nuostabus, bet man reikia kažko šalia, aš galvojau, – tavęs, nes be tavęs man tuščia, blogai, aš prisimenu viską, ko negalima prisiminti, vaiduoklį, paskui tave, bet ir su tavim baisu, man baisu, nes dabar aš jau gerai žinau, kad niekas nesikartoja ir viskas kartojasi, kartojasi ir viskas dabar tik iš naujo kartosis, kai nieko nėra po kojom, nei žemės kietos nėra, nei dangaus nebebūna virš galvos, kai esu su tavim, veržkis, Andreli, mesk, dar kartą mesk, matai, kaip tau sekas, tau seksis, būk tu protingas ir geras, tu juk esi…

Risai viskas virpėjo drėgnose akyse – ir mėlynieji, ir geltonieji, ir šviesus kamuolys keistai suspurdėjęs nyko lūžinėjančioj erdvėj…

O Andrius lygino. Po trijų iš eilės jo metimų geltonieji dar spietės puolimui, ir mėlynųjų tinkliukas dar vieną sykį plastelėjo po kiauro, bet mėlynieji dabar jau žydėjo po visą aikštelę, atrodė, kad jų net daugiau atsirado. Ir nors Andrius dar įmetė tiktai vieną tolimą, tokį tolimą, kad negausūs žiūrovai netikėtai griausmingai ūbtelėjo, bet ir geltonųjų septintasis po penktojo sparnu daugiau nepridėjo saviškiams nė taško.

Ir to INSTITUTUI užteko – 65:61.

Rina puolė su savo ramunėm į aikštelę, Robiui plojant kartu su visais ant suoliuko, šypsojosi Andrius, dulkinas ir prakaituotas, ir viskas vyko toliau taip greit ir buvo taip laikina, kad vos kažkas spėjo keletą kadrų spragtelėt, nepriprašydamas išsirikiuoti…

…Rina veda Andrių, įsikibusi jam už parankės, juokias laiminga, graži visados bus ta nuotrauka, nes joje ir nebus matyti skaisčios išdavystės, plazdančios lyg šventos kankinės aureolė Rinai viršum galvos, bus tik matyti, kaip penktasis eina, eina su prisiglaudusia dailia mergina, mergaite, moterim ir šnabžda kažką į jos plazdančius plaukus. O gal bučiuoja; bedieviškai laikina, dieviškai amžina, tokia bus ta nuotrauka, kurią Andrius ilgai vežiosis visur su savim lyg meteoro nuotrupą su visokiais mokykliniais meilės laiškeliais, su tėvo laiškais tamsiai mėlynam voke POČTOVYJ NABOR ir laikys ant stalo ar virš lovos kabins visur, kur apsistos ilgėliau, kur turės savo laikiną lovą, savo laikiną kampą bendrabuty, viešbuty ar kitokiuos svetimuos namuos, kur jam lemta bus gyventi ilgiau ar trumpiau po lempom, po saule, su tom išpaišytom baltom žvaigždėm ant plyštančio mėlyno voko POČTOVYJ NABOR su mokykliniais meilės laiškeliais, tėvo laiškais, asmens dokumentais…

– Už nugalėtojus! – pasitinka Robis, tiesdamas ir alų, ir mineralinį.

Andrius užsiverčia žalią mineralinio butelį, godžiai geria, išgeria beveik visą, žiūrėdamas, kaip Robis geria savo alų ir žiūri į Andrių, ir juokias abu.

Ir tik atitrūkęs nuo butelio Andrius pamato stovintį šalia geltongalvį, dvylikametį, o gal keturiolikos metų berniuką – stovi sau, žiūri į Robį ir Andrių, žiūri, ačiū Dievui, dar neišdurtom akim į nugalėtoją, kuriam turėjo sektis ir, žinoma, sekės.

– Gal autografą? – juokiasi Andrius ir pasilenkia prie berniuko ausies. – Čia tu man padėjai, žinok.

– Laimėti?

– Laimėti.

– Laimėti, gražiai pasakyta… – vyras susuka rūpestingai į LITERATŪRĄ IR MENĄ savo tuščią buteliuką, suvysto su meile, o suvystęs ima berniuką už rankos ir nusivesdamas pusbalsiu dėsto lyg dar Andriui, lyg jau berniukui, lyg sau:

– Laimėti, galvą guldau, galėjo ir geltonieji… Jeigu, žinoma, mėlynieji nebūtų laimėję… Visi iš karto niekados nelaimės… Ir atsimink, net šūdiniausiai pergalei žūtbūt reikalingi tikri pralaimėtojai, ir nepyk, mes tylėsim, tylėsim, treniruosimės tyliai tylėti kapuos… Gal nori dabar į kiną?

O kadai visi prisišaipė, prisišnekėjo, besirengdami čia pat prie suoliukų, besitaškydami vandens laistymo štanga, ir pagaliau išsiskirstė kas sau, ir liko tik žalio jaunimo išmėtyti tušti buteliui aplink šiukšlių dėžę, tada…

Tada jie ėjo trise skersai tuščią futbolo aikštę; o prie išėjimo Rina sustojo ir per garsiai pasakė:

– Dabar tu mus palik, Robi. Aš pas tave ateisiu vakare. Būk.

Ir viskas visiems tapo aišku.

Tik tiems, kas turėjo dar kažin kokią nežemišką viltį, vis buvo netišku.

Nuo šiltos asfaltuotos gatvės atsiskyrė takelis ir bėgo žemyn prie upės, kuri tekėjo pro stadioną, ir Andrius pirma, o Rina už jo nugaros ėmė leistis šituo slenkstėtu ir šaknytu takeliu tarp bežiedžių ramunių ir didingų varnalėšų prie judančio vandens.

O žiūrint į vandenį, sėdint beveik šalia, prisiliečiamai, vis nebuvo ką sakyti, tiktai kleketavo srovė palei kojas.

– Aš būsiu dabar su Robiu. Mums daugiau nereikia būti kartu. Visiems kartu. Tu nebeateidinėk daugiau. Nei pas mane, nei pas Robį. Iš viso. Taip visiems bus geriau.

– Kodėl?

– Man be tavęs tuščia, blogai. Ir man reikia priprasti būti be tavęs. O su Robiu man geriau. Aš daugiau negaliu kitaip. Negaliu. Pati nežinau, ką sakau, tik žinau, taip turi būti.

– Kodėl?

– Man tavęs buvo gaila tada, Andriau. Kai nusiėmei tuos tvarsčius miegamajam. Ir anksčiau. Visą laiką. Man ir dabar tavęs gaila. Labai. Aš žinau, aš pati kalta, bet aš negaliu tau padėti. Man taip ir reikia. Bet aš negaliu ir viena būti. O Robis stiprus.

– Jūs gulėjot kartu?

– Ar ne vis tiek?

– Ne vis tiek.

– Mes gulėjom, po to, kai grįžom paryčiais per tuščias gatves iš naktinio, bet apsirengę, ant pripučiamo matraco. Ant sofos miegojo Danielius su Violeta, kažkas dar kažkur, mudu gulėjom po Robio švarkais, po visais, kiek jis turi, ir jis man kalbėjo, kalbėjo, kol aš užmigau, ir vėliau jis pasakė, ką jis kalbėjo, nes aš neprisiminiau nieko, ką jis kalbėjo, kol aš miegojau, tokiai miegančiai, sako, gražuolei pasakė, kad myli…

Tekėjo pro šalį balta, ta pati, retkarčiais sublykstanti upė.

Tik tiltas dabar buvo ne iš kairės, o iš dešinės, ir per jį slinko lyg žaislinis gelsvas troleibusiukas už ažūrinių ketaus turėklų.

Ir niekas niekur nežvejojo.

– O tu? – Andrius pažino savo balsą.

– Tu bus tiktai geriau, – pasakė Rina, lyg neišgirdusi nieko, kvadratėliu rūpestingai sulankstydama kažin kokią žolelę ar smilgą. – Tu dirbsi. Turėsi naujų draugų. Kurių mes nepažinsim. Užmirši mus. Būk geras. Negi tu nori, kad aš apsižliumbčiau. Matai, jau verkiu. Nepyk, nei už rytą aną, nei už nieką. Man tikrai su tavim buvo baisiai gera. Ir aš pavargau, pavargstu. Niekada nežinau, ką tu ištarsi, ką tu galvoji, kur tu esi. Aš taip negaliu daugiau. O tu juk nebūsi kitoks. Dėl to aš būsiu su Robiu. Žinosiu, su kuo esu, o su tavim nežinau net, kas aš esu. Aš net pradėjau bijoti savęs, man daros baisu pasilikti, būti vienai. Aš tau nesakiau. Aš naktimis, nežinau nei kelintą, tyliai tyliai, kai miega visi, išeidavau iš namų dažnai, po to ryto, kai tu mane bučiavai, eidavau tyliai į gatvę, viena, nes kambary bijodavau būti, o močiutės nenorėdavau šauktis vidury naktis, ką jai sakyčiau, užtat išslinkdavau pataliukais iš miegančio namo, laiptelių kojom neliesdama, beveik kaip vėlė, ir nueidavau, eidavau per miegantį miestą, pačiu ištuštėjusių gatvių viduriu, iki didžiojo tilto, sustodavau prie turėklų irgi per patį vidurį, ir žiūrėdavau į atbėgančią upę, ilgai žiūrėdavau, o paskui pereidavau į priešingą pusę, prie kitų turėklų, ir žiūrėdavau į nubėgančią upę, tokią artimą, gyvą, tamsią, po to vėl atgal sugrįždavau ir žiūrėdavau vėl į atbėgančią, ir taip vėl, ir vėl, ten ir atgal, kol ta juoda srovė imdavo atbėgdama po truputį šviesėt, o tiltu lėtai atvažiuodavo šnypščianti vandens laistymo mašina, sustodavo prie manęs, aš įlipdavau į kabiną, ir mes važinėdavom visą naktį tyliai švintančio, bet vis miegančio miesto gatvėm, ir tu miegodavai kažin kur, o mes laistydavom tuščias gatves, ir jos taip gyvai sujuoduodavo, kaip nubėganti upė, už mūsų, sublizgėdavo švarios, aš turėjau tenai draugų, beveik kiekvienoj mašinoj, ir vėliau jie net palaukdavo manęs ant tilto, ir mes važinėdavom, važinėdavom, ir neatsimenu, apie ką plepėdavom, tik žinau – būdavo ramu, ir nė vienas nemėgino nei bučiuoti, nei lįsti, kieti tokie vyrukai, atveždavo penktą arba ketvirtą prie mūsų kvartalo, visi jau žinojo, kur, ir aš tyliai įslinkdavau ir galėdavau jau iš karto užmigti, susirietus, apsikabinus kelius, savo princesiškoj lovoj, o iš ryto galėdavau keltis ir juoktis, labas rytas, močiute, kaip tu miegojai, vėl nesudėjai akių, ir juoktis, ir praustis, ir pusryčiauti kartu su tėčiu virtuvėj… Ir tuos stojamuosius kažkaip išlaikyti, Andriau, matai?..

– Ir visai jau nemyli?

– Myliu. Labai. Bet labiau jau, atrodo, nemyliu…

– Rina, o aš? Tu žinai, kaip tave visą…

– Nekalbėkim, Andriau, daugiau. Tu dabar irgi viską žinai. Pasigailėk. Negi tau nė trupučio manęs negaila? Ir žinok visados: tu ne vienas.

Rina pakyla, nubraukia nuo suknutės žalias žoleles, kelios gelsvos, ir eina.

– Taip paprastai ir nueisi?

– Taip paprastai ir nueisiu.

– O gėlės?

– Čia tau. Bučiuoju! – Rina pamoja ir ima tolti, tolti, kol dingsta.

Stambios baltos ramunės su geltonom saulytėm vidury žiedų guli padrikai ant bežiedžių paupio ramunėlių.

Jau ima vysti, pagalvoja Andrius.

Jis irgi pakyla, apeina tas rėkiančias ramunes, kopia slenkstėtu, šaknytu takeliu ir pradeda eiti, eiti lėtai – į priešingą pusę negu nutolo Rina.

Dar prisivysiu, galvoja, jeigu eisiu tenai, paskui ją, ir pradeda bėgti palengva į priešingą pusę, negu nutolo Rina, už kampo pradeda bėgti sparčiau, dar sparčiau, vyrai rūko kavinės tarpdury, tyli, pažiūri į bėgantį tyliai vaikiną, gerai, kai galima bėgti šitaip plačiai ir tyliai, sako Andrius bėgančiam Andriui, tegu jiems atrodo, kad bėga visai ramiai į priešingą pusę, negu nutolo Rina. Tegu jiems atrodo, kad bėga jisai nuo lietaus, kuris gali va va užgriūti iš ano va tamsaus debesies. Tegu jiems atrodo, kad jam dar toli reikia bėgti. Kam jam dar yra kur bėgti. Rungtynės. Lenktynės. Tegu atrodo, kad velniškai dar toli, ir viskas labai gerai. Tegu jiems atrodo, kad jo kas nors laukia. Gal mergina. Tegu atrodo, gera mergina kokia nors. Su lūpom šiltom, su naminėm šiurikėm. Taip tik atrodo, kad ji negera. Tu negalvok, kad ji nieko nežino, nieko nemoka, nieko nemato. Tos žalsvos akys jau mato mažytę mažytę plunksnelę, nežinomo paukščio pūkelį, įsivėlusį tau į plaukus, nuima dviem pirštais, perbraukia šiltu delnu tau smilkinį, kvėpuodama tyliai į skruostą. Tegu atrodo. Tegu atrodo, kad reikia nepavėluoti, o jis vėluoja, vėluoja, vėluoja užlėkti dulkėtais laiptais, rakinti gelsvu rakteliu vario spyną, vėluoja praverti duris ir pamatyti kitam kambary, raudonos lempos šviesoj, vėluoja…

Andrius bėgo kažkokiais tuščiais kvartalais. Bėgo dabar po šniokščiančiom ir pasipūtusiom liepom, kad jam tektų mažiau lašų, nes tikrai ėmė smarkiai lyti, tarp liepų šaligatvis pekliškai burbuliavo. Dabar jau tikrai atrodė, kad jis bėga kažkur netoli, čia pat, bėga per gatvę pas draugą, pas draugą tiktai per gatvę, kur laukia ant stalo nesurinktas magnetofonas. Kad jie susitarę surinkti, ir liko visai nedaug. Sureguliuoti greitį. Prilydyti kontaktus mikrofono lizdui. Pasikalbėti visai atvirai. Įdėt į blizgančią plastmasinę dėžę. Pasijuokt kartu iš visko. Ir gros šitas griozdas, dar kaip pagros. Prisuksim tik lizdą ilgais ilgais sraigtais. Tegu…

Tegu jam pačiam atrodo, kad jau arti jo namai. Kad jis turi čia savo namus. Jo namas senas. Senovinis namas. Jo marmuriniai laiptai į jo aukštalubę šventovę. Kur jo akvarelės ant sienų žiūri viena į kitą. Kur tėvo portretas ant sienos žiūri į savo knygas knygų spintose už stiklų – savo Hegelius, marksus, žemaites, Vaižgantus ir lietuvių tautos patarles, ir mįsles, KAM LENGVA DIENĄ, KAM NAKTĮ, O KAM… Ten stovi ant žalio, gelumbe aptraukto stalo marmuro rašalinė ir žalvario lempa tarp Andriaus sujauktų sąsiuvinių. Ten dabar jo kambarys, tegu taip atrodo toms protingoms tėvo knygoms už besielių stiklų…

Tegu iš tikrųjų atrodo, kad nenori žmogus sulyti, kai taip skuba per vasaros lietų.

Juk tas, kas bėga per lietų, žino, kas tas lietus…

Andrius užbėga laiptais. Lengvai taip užbėga. Tegu dar ir laiptams atrodo, kad jis mėgsta lengvai užbėgti.

Išsitraukė gelsvą raktelį, įtaikė į vario spyną.

Durys lėtai atsivėrė, jis ėjo ir įėjo, ir užtrenkė duris.

Nusimetė sunkų ir drėgną švarką. Pakabino ant kėdės atramos. Ir pats atsisėdo ant tos pačios kėdės.

Nugara į duris.

Daugiau niekados jis taip nesėdės.

Gal tiktai vieną dar kartą. Vėliau. Po mėnesio. Kada aplankys motiną ligoninėj. Taip pat smerktinai lengvai užlėks ligoninės laiptais į trečią aukštą, tyliai pravers baltas duris į palatą – ir motinos lova bus tuščia, ir kitos moterys, neregimai paženklintos vėžio, baltais marškiniais sėdės ant savo lovų ir tylios žiūrės į jį.

O mama bus šalia, už sienos, mirtininkų palatoj – pačiam vidury ant paaukštintos lovos, kada jį tenai įves ir paliks. Netikėtai stipri širdis, gydytojas dar pasakys, o mama, neviltinai kvėpuodama, gargaliuos be sąmonės dar dvi paras.

Ten jis šitaip sėdės ant kėdės prie lango.

Ir nebus apie ką galvoti, nes jis tykiai tykiai, kad niekas nieko neišgirstų, tik ji, klausinės, lyg liūliuos, klausinės, kur bėgti dabar uždusus, mano mamyte mama, iš kokios saulėtekio pusės vejasi juoda sutema, kur tu dabar nubėgsi, kur aš tave pavysiu, kur mes dabar susitiksim, kur būsim, atbėgę kartu, ir kur tau dabar grąžinsiu tavo visas dienas, o ji tiktai duso, vis bėgo lenkčių su kažkuo ir duso nuo nežmoniško šito bėgimo jau pro puvimo tvaiką per dvi paras ir per naktį, kol jis šitaip sėdėjo, ir nieko ji jam nepasakė, ir jis niekados nežinos, nes jau niekas jam nepasakys, nuo ko ji bėgo tada – nuo mirties ar nuo gyvenimo?..

O rytą, o kitą rytą, kai viskas jau buvo baigta, kai nupirktas karstas laukė sunkvežimy už geležinių vartų ir Andrius įvažiavo, įsitvėręs to rudo karsto, į ligoninės kiemą su mažyčiu suglamžytu leidimu ATSIIMTI KŪNĄ, jis dar vieną sykį, vis dar tikėdamasis stebuklo, turėjo ją pamatyti.

Ji gulėjo nuoga.

Jis niekados nemanė, kad ji tokia plonutė, sudžiūvusi ir mažulytė, ir tikriausiai labai lengva, lengvutė, gal kaip nežinia kokios tolimos prabėgusios vasaros žiedas ar ūkas, gulėjo ant ilgo ir balto, dar šlapio ir plokščio lavoninės prausyklos stalo nikeliuotais kraštais.

Po ošiančiomis dirbtinės dienos šviesomis balto emalio pasauly…

Gulėjo, pabėgusi jau nuo visų…

– Gal giminė?

Klausė storulė moteris šviesia gumine prijuoste.

– Gal sūnus, sakau, būsit?

– Sūnus.

– Paimkit žiedelį.

Ir moteris atkišo ant savo balsvo išburkusio delno spindintį žiedą.

– Numovėm apiprausdamos. Jai ten nebus reikalingas. Persilydo kiti, kaip seniau. Arba parduoda, jauni… Visko jums reikia…

Andrius išėjo su tuo žiedu saujoj, ir žiedas, kietas žiedas irgi keliaus su Andrium kartu ant šviesios grandinėlės ant kaklo – senovinis aukso žiedas, TAVO TĖVO DOVANOTAS MOTINAI TAVO, IR MOTINOS TAVO PRIIMTAS NUO TAVO TĖVO, o jų nebėra niekur ir niekad…

Kambariai buvo tušti.

Piniginė buvo tuščia.

Tikrai reikėjo eit dirbti.

Ir kuo greičiau, tuo visiems geriau.

Tik neįmanoma pasikelt nuo kėdės…

5

Pradžia kaip pradžia – nežadėjo atrodo nei gero per daug, nei blogo.

O ir ko čia norėti?

Du vaikinukai ištampytais medvilniniais megztiniais parodė brigadininką medinio sandėliuko tarpdury.

Andrius priėjo ir padavė jam raštelį. Jiedu stovėjo dabar mažyčiame prieangyje, kur šviesiau, ir Andrius girdėjo už nugaros, tiesiog juto apžiūrinėjančius jį žmones žemutėj patalpoj, viduj. Pats žiūrėjo į baltą lapelį brigadininko rankoj.

– Gerai! – žvilgsnis peršoko nuo raštelio į Andrių. Skaidrios melsvos akys. Tiesiog perregimos – lyg jų ir nebūtų. Bet ir smailios. – Nueisit pas sandėlininkę, gausit plaktuką, gausit mentę. Apmokysiu aš pats, bus greičiau. Klava! Kas matėt Klavą?! Klava, duok žmogui plaktuką, mentę, žodžiu, viską.

Ir pats dingo kaip vandeny.

Klava nužvelgė Andrių kažkaip lakiai. Andrius žiūrėjo į Klavą ir laukė. Visi atvirai sau žiūrėjo į Andrių – žmonės sėdėjo ant vienalenčių suolų palei sienas, išklijuotas vienu ir tuo pačiu plakatu: BALSUOKIME UŽ KOMUNISTŲ IR NEPARTINIŲ BLOKO KANDIDATUS!

Mergina balta skarute sėdi ant keturkampio žalsvo staliuko palei langiūkštį ir linksmai sau tabaluoja kojom sunkiais auliniais batais. Ir visi jau darbiniais drabužiais. Kažkas susirietęs baigia autis.

Dar likusios kelios minutės ligi aštuonių.

– Einam, pasirašysi, – Klava įsmunka į gretimą kambariuką.

Ir Andrius iš paskos. Čia ant poros stalų po stiklais guli rausvi brėžiniai. Andrius apžvelgia sienas, keletą kėdžių, trumpą medinį suoliuką, dar striukesnę knygų lentynėlę – kažkokios mokslinės techninės biblijos.

Kampo prietemoj – raudonas kryžius ant baltos kabančios spintelės.

– Šičia.

Andrius pasilenkia ir pasirašo prie pat sidabru lakuoto Klavos nagiuko.

Vėl abu sugrįžta į didesnį kambarį, bet jau niekas į jį nebežiūri, plepa visi, gana garsiai, nes iš radijo taško sklinda MELODIJOS IŠ OPEREČIŲ. Susivėlinęs, maža to – fejerverkiškai susivėlęs vyrukas maunasi prie visų savo džinsus ir lenda skubiai į kalkėtas kelnes, irgi, matyt, savas, nes labai jau madingai siauros per klubus. Tamsūs išsikėtoję kombinezonai kabo kampe. Nežavi, matyt, darbo liaudies.

– O kur tu, Aldute, vakar, sakyk, buvai? Lygiai pusę šešių?

– Ogi kur?

– Va, jau nežino! – meiliai kreipiasi storalūpis dėdulė lyg į visus ir kartu lyg į nieką. – Tu gi, Ada, su savo berniuku buvai vakar, aha! Oi tu, Adule, kaip greit užmiršai…

– Kokiu berniuku? Jokio berniuko aš neturiu, besarmati!

– Aha, neturiu! O tas juodas, toks aukštas? Vakar einu, gi žiūriu – per prospektą atplaukia gulbių porelė, ot kaip tik prie centrinio pašto. Eina tik, čiuožia… Ranką norėjau duot, kur tau – nemato nieko…

– Dzievuliau tu mano! Argi aš ten ėjau? Aš gi vakar skalbiaus, gi sekmadienis vakar, ir niekur visai aš nėjau, nė pro jokį tą tavo paštą!

– Ajau, Adut, nesigink, nesigink… O tu, Petrai, žiūrėk, oi žiūrėk!..

– Vo kam? Ko nor, ten en. Mon vesteik, jė tep…

– Tai kur aš jau taip einu? Och, melagiau tu, nevidone!..

Ir Ada jau skalbia kuprą dėdulei abiem brezentinėm, nelengvom savo pirštinėm, o tas ir nesigina, švyti laimingas. Juokiasi ir kiti. Ir Andrius kaip svečias.

– Šita nebloga, tavim dėta paimčiau, – sako Klava jau rūsyje, po neįrengtu dar namu, kada jiedu įėjo į vienintelį su durimis sandėliuką. Jinai ir liko prie durų, stovi, atsišliejus į staktą, su žvangančių raktų karoliais ant sūpuojamo piršto, toksai sijonuotas šventas Petras, o jos saugomam rojui tamsoka, drėgna, priversta praplėštų įvairiausių dėžių su visokiais varžteliais ir varžtais, vinim, apkaustais langam ir durims, pristatyta skardinių, matyt, su dažais, kibirų, tolio rietimų, suversta krūva lopetų be kotų ir kotų atskirai parikiuota palei akytą mūro sieną. Tarp visų šitų lobių prie vienos dėžės Andrius kuičias pritūpęs, renkasi mentę…

– Gal ir tikrai šita nieko, – svarsto, kad netylėtų, nes visiškai nejaučia nei parankumo, nei mentės svorio – kadaise, be galo seniai, vasarą pas senelį kaime pasižaidė, mūrijant vyrams krosnį, ir visos dabar jos be galo svetimos, visos vienodai neklusnios.

– Pradžiai tikrai bus gera, – guodžia Klava. – Su šitom ir dirbo mūsiškiai, kol gavau naujas.

Plaktukai daugiausia visai be kotų.

Andrius vėl rausiasi ankštoj dėžėj, nusibalnoja krumplį, demonstratyviai palaižo, kad Klava tik nesumotų, jog nė velnio jis nenusimano ir apie tuos mūrininkų plaktukus.

– Imk šitą riestą, smagesnis…

– Atrodo…

Abu išeina iš sandėliuko, ir Andrius laukia, kol Klava rakina didžiulę spyną.

Aitriai tvoskia šviežiu tinku, matyt, sienos, o gal šitas pilkas vanduo, nes cementinės grindys apsemtos beveik iki pat išėjimo iš rūsio…

– Po lietaus vis pribėga nuo kalno. Kol visko neužbaigėm, – Klava šokinėja nuo plytos ant plytos, Andrius žirglioja už jos, – negalima trasos tiesti.

Ir jiedu išsmunka į šviesą.

– Čebatų nenori? Kombinezono? Nauji!

– Bus gerai taip…

Ji nužvelgia Andriaus treningą, slidinius jo batus.

– Ni pucha, ni pera! – sako Klava ir juokiasi. Ir jos dantys balti balti pro tą juoką.

– Ačiū! – sako Andrius, bet niekur neina.

– Prie internato visi… Viršuj… – rodo Klava.

– O čia?..

– Čia, kur mes buvom? Čia, pakalnėj, bus mokykla. Ką, tu nežinojai?

– Žinojau. tik nežinojau, kur kas…

Ir Andrius patraukia įkalnėn tarp išraustų griovių ir išmėtytų lentgalių – su plaktuku, su mente vienoj rankoj, kol kaire sau diriguoja, šokinėdamas per balas…

– Eikš, eikš, studente! – brigadininkas pats kone ristute pasitinka Andrių, čiumpa kibiai už rankovės, vedasi…

– Aš ne studentas!

– Man sakė PRISISTATYS TOKS STUDENTAS, TRENKTAS TIKRIAUSIAI. Niekaip jis nesuprato, ko čia tau reikia. Ir ko tu nori. Nieko jie ten nesupranta. PUT PUT… Aš išvis, būtų mano valia, išvaikyčiau tą visą kudakuojantį vištyną, mažiausiai pusę visos tos kontoros velniop!

Jiedu kariasi metaliniais pastoliais, sustatytais iš vidaus pagal mūrą, kuris gal tiktai per kokius du tris metrus pakilęs nuo žemės.

– …Nes kam? Vieną inžinierių turim savą, darbų vykdytojas irgi yra, aš pats – trečdalis inžinieriaus. Velniam ta popiergraužių prieglauda, klausiu? Kad per visą mielą dienelę trankytų kabinetų duris? Telefonais kad suoktų nuo ryto ligi vakaro? Ar pakampiais pypkiuotų išpurtusiais nuo lakimo snukiais?.. Paleist visus be algų! Į visas keturias puses!.. Kaip Jugoslavijoj. Nebuvai? Nesvarbu. dar pabūsi, dar jaunas. Savo akim pamatysi, jei negeri. Negeri? Ir gerai. Socializmas, žinok, racionaliausia tvarka. Ir švelni! Tik mokėk dialektiškai koreguot. Ekonomika, brol, ir pakoreguos. Išvaikysim ir mes! Niekur, žinok, nesidėsim, kai kompiuteriai paskaičiuos, kiek tie popieriai, tų popiergalių rašinėjimai, pasirašinėjimai, tie planavimai iš akies, perplanavimai dėl akių, tie eiliniai ir ekstrapliurpimai atseina… Oho, brolyti!.. Gal va čia dar viena mokykla jau stovėtų! Šalia šitos… Ir ne tik!.. Pažangūs, turtingi, galingi, gražu, bet pasakyk tu man, aš tavęs klausiu: velniams dykaduonius veisiam? Juk ne karališki karpiai! O kada tik nueisi – taigi neturi, vargdieniai, laiko net kokios sumautos paskyros išrašyti… ŠITO nėra, o ANO palauk, KITAS žadėjo dar būti, o PATS PATS iškviestas, žinok, pas PAČIAUSIĄ nuo ryto… Ką jūs, nesuprantat lietuviškai: UŽ-SI-LAI-KO!..

Liesutis žmogus jau vaidino, vaizdavo kontorų vištas ir žąsinus, bet ir spėjo išdėlioti sau parankiau plytas, išmušė plaktuku iš metalinės dėžės vakarykščio skiedinio krešulius – koks keverza paliko? Brigados vyrai vadina jį už akių Vijurku, ir Andrius vėliau taip vadins, o kiti, atsiėmę eilinį kartą velnių, dar vadina jį Gysla, bet jam nesvarbu, nes tiktai jis kaip koks buratinas, tiktai ne iš medžio pliauskos, o iš kaulų ir gyslų, ir žmonikė taip sako, ir iš tikrųjų visą dieną, visas dienas jisai striksi po statybos aikštelę, visur jo pilna, visur suspėja pamatyti viską, įspėti ir duoti velnių, rusiškai nesikeikia, reikia iškart pasakyti, visur pasipainios pačiu laiku, o svarbiausia – išdygs ne laiku ir čia pat sutikrins su brėžiniais, pasiginčys su inžinierium, nežinia ko sėdėjusiu institute, lieps pataisyti, o algalapį…

…O algalapį taip sustatydavo vyrams, kad kontorų panelės kas mėnesį sistemingai puldavo purkštaut: kiek tiems gyslėnams išeina, BAISU! O kas čia baisu, gražuolės, kai viskas JUODU ANT BALTO, kiekvienas išmūrytas kubas, perdengimas kiekvienas, anga kiekviena ir skylė… Oi mėgdavo vyrai užjaust ponią kasininkę, atvežamą kaskart į statybą su tokia siaubingai sunkia terba. Šutnutė, minkštutė, lūpytės ružavos, tokia musmirikė, žodžiu, viena pasaka pasiklausyt, kol stovi eilutėj vykdytojo kabinete: Vėl tau, Jurgi, duosiu daugiau, negu proto gavai, visą parą prie knygų, kankinas žmogus naktim, vartosi, rėkia, žinoma, bus lengviau, kai bus daktaras, jei apsigins nuo kitų daktarų, senesnių, mano gi jaunas, kas kad praplikęs… Tokie laikai daba, ponia, aba plikė, aba infarktas… Eik tu, kaimo tu Jurgi, geriau pagalvok, kokį baldą nupirktum, turi gi žmonelę, vaikelį gi, rodos, įsigijai, negi taip viską ir pravarysi per gerklę?.. Ale kur aš tą baldą, poniai leidus, statysiu, kad mano namą da tik projektuoti žada, o pats papaišyk nemoku, išmūryčiau gal greičiau, užtat sėdžiu bendrabuty, kad žinotute, ponia, sakau, ant tų devynių kvadratų trise, kaip žvirblyčiai, matytute… Eik, eik, fariziejau, tuoj krautuvę uždarys, liksi be rašalo, neužlaikyk man eilės… O gerąją fėją graudena jau kitas artistas, ir šitaip kiekvieną kartą linksmai ir maloniai per nuostabiausias šventes – avansų, algų ir dar premijų dienomis, nors tiek to…

Liesutis žmogus moja Andriui ir siūlo:

– Sėskis, studente! Arčiau, dar arčiau, nenudegsi!

– Aš ne studentas.

– Būsi mano studentas, nieko. Sėsk ir žiūrėk. Mano metodika paprasta: sėdėk ir žiūrėk! Bet nežiopsok!

Andrius pasidėjo keletą plytų, atsisėdo ir laukė. Ir buvo tai plytų dėjimas toksai, koks jis tegali ir turi būti: maksimum tempo ir tikslumo, minimum judesių ir skiedinio. Niekad ir niekur vėliau nematė Andrius šitokios mūrijimo meistrystės, nors teks dar jam matyti ir čia, ir kitur visokių – ir senų, ir jaunų virtuozų.

– Matei?

– Mačiau?

– Viską?

– Atrodo.

– Matai siūlų derinį?

– Matau.

– Supranti? Va šitaip?

– Atrodo.

– Stok mano vieton. Nebijok, čia vidinė. Pakreivinsi – užtinkuos. Varyk ir neskubėk. Vakarop ateisiu, pasižiūrėsim kartu. Ir nesijaudink. Atsimink, neišmokstama, kai nesimokoma. Petrai!.. – rikteli drimbai vaikinui, triūsiančiam iš dešinės, už kokių šešių metrų. – Tu dažniau užmesk akį, Petriuk, paaiškinsi žmogui, jei kas. Einu skambint į tą bordelį – kur skiedinys, panelės?!

Ir Andrius liko vienas.

Išnyko ir laikas.

Viskas prapuolė, o jis vis dėjo skiedinį ir plytas, bandė ir bandė visą šitą masę ir chaosą pavaldyt keletu įprastų ir tikslių judesių. Kuitėsi pasilenkęs virš sienos briaunos, virš dėžės su skiediniu, bet matė, net nežiūrėdamas, jautė šviesiai dunksantį apačioj, pakalnėj, baltą mokyklos mūrą, jautė čia pat, netoli, kažkur į pačias padanges iškilusį ant geležinių kojų liekną kraną tartum fantastinę gervę, o dar aukščiau, melsvose aukštybėse svilo saulės kiaurymė, ir tiško šviesa iš ten, iš viršaus, į akinančias plytas, į žaliuojančias kalvas, sutūpusias smalsiai apie statybos aikštelę…

Čia, kur dabar jis dirba ir dirbs.

Čia, kur atsiranda namai.

O dvimetrinis, gali sakyti, Petriukas vis pasižiūri, kaipgi pluša išbalęs ponas vaikiokas sportiniu treningu. Delikatnas. Stengiasi. Petras rūsčiai žiūri į naujokėlį savo vienintele akimi, aną prarado, kai pats dar buvo žalias, irgi statyboj, jau nepamena gerai net kur, prie Naujosios Akmenės, atrodo…

Užmirš ir Andrius pirmąją savo darbo dieną, išvis užmirš, kad kažkada negalėjo nuvaldyti trikampės mentės su tyžtančiu skiediniu, kad niekaip jam nėjo nuskelti vienu plaktuko smūgiu pusės ar ketvirčio plytos ir visai nemokėjo kelti kampų, be gulsčiuko varyti sienos, o trumpesnę – be virvės, tiesiog iš akies. Užmirš ir stebėsis, ir pyks ant Petriuko, kai tas kitąsyk, prie buteliuko, rodys, kaip Andrius dėliojo tada medinį gulsčiuką ant kiekvienos priklijuotos plytos ir pritūpęs veizėjo, a ta plyta yr kaip Didžioja vandenyna paveršius, a ne… Užmirš visą virtinę begalinių darbų, kurie, kaip atrodys vėliau, niekados ir nebuvo nudirbti, o vis dėlto buvo, nes be jų ir to namo nebūtų buvę dabar, ir jis ėmė, nešė, kėlė, klojo plytas, gelžbetoninius perdengimus tarp aukštų kirto, kapojo ir kalė dulkinas ir apsidrabstęs skiediniu, o skiedinys dar ėdė rankas, kartais graužė akis, o visą į niekur keliaujantį valandų ir dienų karavaną lydėjo tarytum pasienio stulpas aiškus žinojimas: čia, tarp šitų didžialangių sienų, bus jų valgykla, o šituo va, tik vakar išmūrytu perėjimu jie galės tiesiai pereiti iš internato į savo valgyklą, ir jiems nereikės bėgioti per kiemą jokiais metų laikais, lyjant ar šąlant, o čia jie miegos, nežinia po kelis kambary, nes šitoj netinkuotų dar sienų tuštybėj neina lovų įsivaizduot, o šičia jie prausis, nors jokių kriauklių nei vamzdžių dar nėr, tik betonas ir plytos, o čia va siusios ir kakos, nes ačiū Dievui, jie iš tikrųjų bus žmonės, nežinomi žmonės, nes turbūt jie ne visi ir gimę, ir visai nežinia, kada ir kokie jie gims, tik, žinia, jie neturės nei motinų, nei tėvų, kartais jau mirusių, o kartais gyvų neturės, nes motinos ir tėvai juos paliks šičia vienus, kai mirs arba šiaip sau pames, atiduos, nes trukdys kažin kam ar viskam, atiduos, įtaisys čia šiltai ir pigiai, ir toliau jie gyvens vieni ir visi kartu šitame mokyklos brūkšnys internato pasauly…

Čia, kur dabar vienos dulkės ir trenksmas.

Ne kas kitas, o Andrius ir kalė betoną didžiuoju laužtuvu.

Buvo saulėta ir smagu.

Jam patiko, kad buvo penktadienis. Patiko, kad laukia ilgas šeštadienis ir trumpesnis sekmadienis, nes juk reikės bent sykį išsimiegot padoriau, atsigulti laiku, kad linksmesnis bet sykį atrodytų tas švininis pirmadienis. Ir dar patiko, kad jam Vijurkas popiet, kai skiedinio vėl pritrūko, skyrė kietą, bet paprastą darbą – kiaurai perdengimus iškalti iš aukšto į aukštą skyles būsimiems kanalizacijos vamzdžiams.

Patiko galvoti sau apie juos, apie viską, ko nepavadinsi žodžiu, kas vaidenasi nuojautom, kol daužai ir daužai, ir daužai gelžbetoninį pilką luitą… Kol įskausta abidvi rankos, įskausta iš tikrųjų nepakeliamai, nes nebegali pakelt aukštyn geležinio laužtuvo. Tada dėdulė Vincas sunkiai pakyla nuo lentgalio, ant kurio sėdi, atsišliejęs nugara sienos, prieina, rūpestingai apžiūrinėdamas kiekvieną, užsimauna kietokas darbines pirštines ir perima negraibom brezentinėm letenom laužtuvą…

Ir vėl monotoniškai dunda gelžbetoninės grindys ir lubos, o tu sau gali ilsėtis, kol gruoblėtas duobutės dugnas lėtai lėtai leidžiasi vis giliau į betoną.

Buvo iš tikrųjų gera.

Gal dar dėl to, kad Andrius visu besiilsinčiu savo kūnu, visu tuo penktadieniu, kylant betono dulkėms saulėtam būsimam kambary, aiškiai saulėtai jautė, beveik kaip dukart du žinojo, kad žmogui geriau nebūna, negali būti geriau, nes jis tiktai dulkė kylančių darbo dulkių debesy saulės akivaizdoj.

Visi ten, už lango, dirbo, krutėjo, mirgėjo.

Andrius dabar ilsėjos.

Užsirėmęs alkūnėm ant netinkuotų plytų, ant būsimos palangės, antram aukšte. Žiūrėjo pro nedažytą, pro nestiklintą, pro būsimą langą, dar be jokių rėmų, žiūrėjo žemyn į statybos aikštelę.

Pažįstamos iš drabužių žmonių figūrėlės, plytgalių krūvos, gelžbetoninių blokų stirtos, vaikiškai besisukiojantis duobėje ekskavatorius, trasų grioviai, viskas čia pat ir pašėlusiai realu…

Ir nėra realybėje properšos nerealybei.

Ir praeičiai su varinių plaukų banga danguje virš tavęs, kol tu negali, žmogau, pajudėti bejėgis savo sapne…

Čia viskas yra, kas yra prieš tave ir bus po tavęs.

Ir gera ramiai į viską žiūrėti, matyti būsimą realybę.

Ir laukti, kol liausis klaikus dundėjimas už nugaros, tada tu mausies storas brezentines pirštines, imsi laužtuvą, ir vėl dundės gelžbetonis, visas būsimas namas, ne internatas, o kol kas internato miražas…

Ten toliau, už blokų ir plytų krūvų, po rausvo molio pakriauše, kurią nurausė ekskavatorius, tebežaliuoja lopelis pievos. Lopelis kaimo. Lopelyje mirga būrelis moksleivių. Įvairiaspalvės mergaitės, vienplaukiai berniukai. Irgi ilsisi. Gal technikumiečiai, gal ne. Talkininkauja antra savaitė. Tokios gležnutės ir trapios atrodo mergaitės kasdieną tarp plytgalių, tarp didžiulių medinių dėžių su rėmais langams ir durims, tarp išardytų pastolių. Gal jos? Galbūt jie? Jis iškart akimis susiranda tamsią mergaitę mėlyna suknele. Atrodo vyresnė, kažkaip atskira, tartum lemties pakylėta ir gražesnė galbūt dėl to. Jis ją matė tom dienom ne sykį, ir dabar ji jam kaip ir sava. Ta viena iš jų. Buvo tiesiog ramiau ir geriau, kad kažkur netoliese, aplink, ji čia vaikšto – kad ji bus graži, nes dabar jau graži, kad mylės sau ką nors, kad pažins ir žinos pirmo ir paskutinio bučinio kartį…

Gelžbetonio dundėjimas už nugaros liovėsi, ir Andrius, lėtai užsimovęs pirštines, ėmė daužti smilkstantį dulkėmis luitą. Dėdulė Vincas dabar pakibo ant netinkuotos palangės.

Dairėsi, žvalgėsi, švilpavo.

– Visos, rupučke, sirpios! Visas jas galėtum dulkint. Nors kas jas žino, tokie neaiškūs laikai, – filosofavo dėdulė Vincas nuo lango.

O tu kalk, galvojo sau kaldamas Andrius. Pasaulis, dėdule Vincai, per daug, ačiū Dievui, platus, kad visą apžiotum. Patinka ir tau šitos margos įvairiaspalvės dienos, patinka ir tau, ir giedi, ir pats nežinai, ką giedi…

– Geriau jau tu švilpauk, dėdule…

Jis kalė ir kalė pilką betoną, ir duobutė prie kojų po kruopelytę gilėjo.

Kai Andrius vėl priėjo prie lango, o laužtuvas vėl dundėjo už nugaros, mergaitės dirbo tiesiog po langais. Jos rinko nuo žemės plytgalius ir mėtė į plačią medinę dėžę. Plytgaliai eis šiluminei trasai užversti. Jis žiūrėjo pro būsimą langą į mergaites. Jo tamsiaplaukė taip pat buvo čia. Ji atsargiai ir kartu ramiai ėmė vien pirštais nuo žemės plytgalius ir iš tolo mėtė į dėžę… Ir staiga jis apkurto. Pro mėlynos gėlėtos suknelės iškirptę matėsi mergaitės krūtys. Merginos krūtys. Ji lankstėsi, ir jos čia atsidengdavo, čia vėl… Visi jo pulsai užtrenkė viską, net Vinco kalimą. Ir jis nusigręžė. Į mūro sienas ir betono dulkes. Ir kai vėl pažiūrėjo žemyn, ant juosvos liemenuko juostelės gulėjo dvi tylios pailgos nedidelės krūtys. Švietė šviesiam šešėly pusiau nudegusios, pusiau balsvos su tais tamsesniais galiukais. Jis matė jas pro siūruojančius juodus plaukus – ten, šviesiai gulinčias ant juosvos juostelės…

Gręžkis, Andriau, nuo lango. Nuo visko. Čia viskas ne tau ir ne tavo. Po šituo dangum ir tenai. Ir kitur kažin kur. Tavo ir tau – šitas dundantis gelžgalis. Viską užmirš. Arba geriau – prisimink, kas buvo. Niekados neužmiršk. Ir jis daužė vėl pilką betoną, vėl po laužtuvo galu trupėjo įlydyti akmenukai, rūko baltutės dulkės. O jis tebematė tyliai sugludusias, nebylias ir laisvas krūtis. Kas čia jam… Ir už ką?.. Jis kėlė laužtuvą aukščiau ir aukščiau, daužė: išmušti, išmušti, išmušti! Nereikia! Nieko nereikia daugiau, aš jau bučiavau jas kažkur kažkada pro tamsą tamsoj. O ant kėdės bolavo pro tamsą pilkas megztukas. Ir buvo, ten buvo kažkas, kam sakiau TAVE MYLIU, o kažkas tyliai sakė IR AŠ, ir aš bučiavau švelnumą, pro meilę, pro tamsą, ko jūs dar norit dabar iš manęs? Ko ten jos guli man akyse, liūdnos ir švelnios? Temsta lėtai, kur mane kviečia? Palikit, nenoriu iš naujo atgal, ar girdit?

Andrius stovėjo baltų dulkių stulpe ir talžė trupantį betoną.

Dėdulė Vincas atsigręžė nuo lango, pažiūrėjo tylėdamas į dulkes po kojų ir išėjo kažkur.

Andrius talžė ir talžė, ramiau ir lengviau, nejausdamas rankų. Dink ir pradink su visais savo plytgaliais, su tom savo krūtim pailgom ir tyliom, aš negrįšiu daugiau niekada, net kada sužaliuos ta lazda, nei danguj, nei pragare, nei žemėj nereikia man jūsų švelnumo, nes aš neturiu jėgų, aš daugiau neturiu jėgų sakyti kažkam tą patį pro tamsą, aš neturiu jėgų, man rankos ir siela nutirpo…

Dundėjo gelžbetoninės grindys per visą antrąjį aukštą, ir dundėjimas daužėsi tarp netinkuotų sienų, atsidauždamas į aklinas gelžbetonio lubas ir plasnodamas duso aižiam gelžbetonio karste…

Kai Andrius numetė laužtuvą ir geležinė dalba žvangtelėjo spengioj tyloj, visu ilgiu atsidauždama į betoną, plaštakos nebegalėjo atsitiest – pirštinės nenusimauna. Andrius pakėlė dešinę ranką ir perbraukė iš viršaus apačion per mūro sieną – pirštai atsilenkė. Perbraukė kairiąja – pirštai atsilenkė. Numetė pirštines ant lentgalio pasieny. Dar negyvais pirštais užsirūkė cigaretę. TAS BEPROTIŠKAS, BEPROTIŠKS, BEPROTIŠKAS PASAULIS, rodos, ėjo toks filmas kažkada tame protingame, protingame, protingame pasaulyje, be reikalo ėjo, nes nežinia apie ką, tik pavadinimas liko gražus…

Turbūt ir mergaitė seniai sau nuėjo kažkur…

Nereikia eit prie lango.

O kurgi dėdulė dingo?..

Andrius pasuko koridoriun, o tenai, pro angą į kitą kambarį, matėsi dėdulės Vinco plati nugara – kaire ranka įsitvėręs palangės, net pasistiebęs žvelgė vogčiom laukan, žemyn, o dešinioji alkūnė šoko pasiutpolkės ritmais…

Apmirė Andrius.

Kokia tada sėkla tave apvaisins, vienatine iš jų? Juk čia…

– Dzieduliau! – staiga iš dangaus pasigirdo balsas.

Pro šalį palei namą slinko geležinkojis kranas.

– Kas tau ten niežti, dzieduli? – juokės Adelės balsas iš kabinos aukštybių…

Atšoko diedulis lyg nuplikytas, nesvietiškai keikdamas viską už viską…

Andrius grįžo prie laužtuvo ir vis dar girdėjo:

– Nusišvilpt jau žmogui greitai neduos!

Taip šaukė dėdulė iš lango už sienos, o Ada iš savo aukštybių domėjos:

– Ir tau, dziedulyti, da rūpi tokie dalykai?!

– Kokie dalykai, Aldut?

– Tokie negražės, dzieduli?

– Nerūp, kam nestov, velnio varna! – išrėkė aukštyn nepasiduodamas diedulis ir keiksnodamas įžengė į dulkiną kambarį, kur Andrius bilsnojo iš lėto betoną.

– Girdėjai?

– Gir…

– Maunu į parduotuvę! Vienos papais prieš nosį mosuoja, kitos tave dar išdirbs kaip per radiją… Šaudyt visas iš eilės!.. Uždėt už tave?

– Dar turiu porą rublių. Viduramžiais degino.

– Ką?

– Ir už grožį, ir už bjaurumą.

– Ką tu čia sudeginsi, šitokią padermę. Nuo pažiūrėjimo silpna… Užkandėlės, rodos, dar yra, ragana įdeda…

Dėdulė Vincas smagiai išsirita.

O jam atsiritus su savo muziejiniu portfeliuku, kuris matė statybų statybas ir dėl to solidžiai apsitraukė cemento ir kalkių žile, prasideda trumpas penktadienio pasisėdėjimas.

Trumpas, nes ryt laisva ir laukia namai, o pasisėdėjimas, – nes avansas buvo ne taip dar seniai, ir vienas kitas nepriklausomas rublis tikrai dar šildosi darbo kelnių kišenėj. O rytoj užtikrintas alaus buteliukas ant vėlyvų pusryčių stalo, šventa privilegija, proletariškai iškovota, ir dar tingūs bambėjimai, sotūs naminiai pietūs, plepus televizorius, – gal ką gero netyčia parodys, seniai pažadėta kelionė pas uošvius, miegas lig valiai, priešpiet ir popiet, ir su vyrais tą viską ir kitką reikia dabar kuo gražiausiai aptart ir drūtai pasakyti gale, kad viskas tas šūdas, bet reikia jau eiti namo, nes žinai, ir tie pagėrimai ne liuksas…

Ir tikrai – po savaitinio maratono jie sėdėjo dabar kažkelintam aukšte, nuošaliausiam kambariuke, kur, atrodo, bus jų miegamasis ar kas, o kol kas čia sėdi jie ant plytų, sukrautų „kėdute“, naujas rišimo būdas, dėdulės patentas, sėdi sau aplink žemą modernų staliuką – naujitelaites, dar nedažytas duris, paguldytas ant plytų.

Kvepia sakais…

Gražiai Adutės patiestas laikraštis, stiklinės, virtos dešros griežinėliai, duonos juodos paraikyta, skaidrus buteliukas, kriaušių ir mandarinų gėrimai – viskas aukščiausios klasės, kaip geriausiuos Paryžiaus namuos, liudija Andrius, ir niekas jam neprieštarauja, juk Studentas, o ir šiaip visiems jau daugmaž smagu – ir žmonių čia nėr, ir visi savi, ir Vijurkas jau dingo, išmetęs tradicinę savo „čerkelę“, prarijęs buterbrodėlį su sūriu, nes ligi valgyklos perpiet jam juk nėr kada nubėgti su visais…

– Jis neturi laiko gyvent… – geraširdiškai užsistoja Vijurką Ada. Ji beveik ir neragauja, savo dalį perleidžia vyrams, dažniausiai įsiūlo Petriukui, tik šiaip sau sėdi čia dėl kompanijos, su gerais žmonėmis nepakenks, nes kur jai, panelei, skubėt… į bendrabūdį?

– Nėr su kuo nė pasišnekėt, – guodžiasi Ada Petriukui, kuris sėdi šalimais ir kramto kažką, kad kramtytų. – Visos bėga, tik lekia, susirenkam vakare kaip širšės, kartais pasiplepam jau sugulusios lovose apie artistes, apie pinigus, apie Ameriką, apie vyrus visokius… Kitą sykį žiūriu, – jau kalbu su užmigusiom, jos miega, o aš sau viena kalbu ir pati savęs klausausi… O su kuo tu pasišneki, Petriuk, kai tau reikia?

– Aplink kon?

– Apie viską.

– Nier api kon šnekiete, jė dirbi…

– O čia tai be reikalo pasakei! – dėdė Vincas iš karto palieka Vijurką ramybėj. – Ir nemaigyk Adutės. Pakol kas dar ne tavo. Va išgerti tai tau. Pavaryk! Vienas toks prieš mane, priešais mūsų duris gyveno. Ir ką? Negėrė, vis tylėjo, tylėjo, aha, žodžio, būdavo, neištrauksi. Tai pasikorė žmogus! Rado vonioj žmona, mat buvo jau vedęs. O būt išgėręs kaip reikalas, išsirėkęs, aha, snukį bobai ištalžęs, matytum, ir šiandien gyventų žmogus. O dabar nebėr. Išeini sekmadienį, nei kam labas sakyt, su ta boba, aha, taigi nesisveikinsi, viskas per ją gi, rupučke, ir pasidarė – turėjo kažkokį ten kitą, DIDELĖ MEILĖ, sakė, o kur, kur dabar? Tiktai piššš! Tas pisoklis, aha, iš karto pradingo, nusiplovė moment – kam jam boba su dviem bambliais, kai pilna aplinkui ir be vaikų, ir jaunesnių?.. Ot ir negerk! Nesikalbėk! Nesisveikink! Žmona ten vis nuneša kokį kąsnį ar skuduriuką, aha, negali gi žiūrėt – artimiausi kaimynai, bet aš tai jau kojos nekelsiu, bambliai tie pas mus gi ir sėdi, šitaip ir auga, gali sakyt, kol motina dirba dienom…

– Sama vinovata! – įterpia Klava. Ir priduria: – Baigiam, berniukai, baigiam…

Ir visi ją supranta – reikia duris, kurios taip necementiškai kvepia sakais, nunešti atgal, po raktu, nes pirmadienį rytą gali neieškoti – bus išgaravusios, kas ne vietoj padėta – garuoja kaip kamparas, tikina Klava, nešykštėdama pavyzdžių iš gyvenimo, bet niekas nė nepajuda, nepakyla kaip ir ji pati, nes Andrius labai konkrečiai paklausia:

– O kur tada meilė, Klava?

– Meilė – po svadby! Iki vestuvių. jeigu sekasi – iki vaikų. Tada meilę guldyk į grabelį ir gyvenk sau ramiai ligi mirties, kak položeno. Jokių fokusų, jokių meilių – vot tak! Išsirinkai – ir turėk, niesi slovėno krest… O tu va dabar, Studente, tu tai, Andriuša, nepražiopsok savo meilės, pats laikas!..

– Mano meilė jau ištekėjo. Už draugo. Beveik geriausio.

Pirmąsyk viskas sutilpo į vieną sakinį, ir Andrius net truputį nustebo, viską iš karto išgirdęs. Ir dar iš savo lūpų.

– Ot šitaip dažniausiai ir būna! – nudžiugo dėdulė Vincas. – Tu, Petriukai, žiūrėk!

– Kon če suveiziesi…

– Seniai?

– Prieš metus.

– Dar gyvena?

– Gyvena.

– Laimingi?

– Turbūt.

– Negeria?

– Išgeria. Kaip visi.

– O jinai?

– Ko pristojot dabar prie Studentėlio namo? – Ada paleidžia Petriuko leteną, prisiglaudžia prie Andriaus. – Juk tu mano, ar ne, Studenčiuk?..

– Svarbiausia, kiek jisai gauna! – sprendė bylą toliau dėdė Vincas. – Jei uždirba gerai, tai gyvens, nieks neišskirs, brolyčiai, ar jum sakau. Butą turi?

– Lyg statosi. Kooperatinį.

– Kelių kambarių?

– Nežinau, lyg trijų.

– Tokie ir mašiną turės, matysit.

– Jau turi.

– Oho!

– Tėvukų.

– O patys?

– Dar mokos.

– Ė, rupučke, prasti tavo popieriai, Andriau. Šitie žino, ką daro. O kuo gi išsimokins?

– Ar ne vis tiek? – klausia dabar jau Andrius, ir visiems pasidaro aišku, kad, aišku, vis tiek, iš tikrųjų vis tiek, kas kuo mokinas ir išsimokins, kokias knygas skaitys ir kals atmintinai, kur gyvens ir kokius pyragus ten valgys, nes ne pyragais gyvas esi. Studente, bus tų mergų ir draugų…

Ir visiems pasidaro nelinksma.

– Kokia čia degtinė, kad neima? Viską, rupučkės, skiedžia dabar…

Mautų jau Andrius iš čia, nes labiausiai jam ir nelinksma, kad išdavė Riną ir Robį šitiems niekuo dėtiems žmonėms iš tos niekuo dėtos statybos šitam niekuo dėtam pasauly, tik dabar ir blogiausia nueiti, visi jau supras, kad ne kas, kad nereikėjo tardyti, kad reikėjo verčiau pajuokaut, pajuokint savo Studentą, va, jau dėdulis pradeda…

– Tiems visada viskas lengviau. Pinigas jų lengvesnis, užtat! Prie mūsų namo vienam tokiam vieną naktį nuvarė mašiną. Ne naują, bet dar, Dieve duok. Stovėdavo toks ŽIGULIUKAS geltonas. Tai ką tu manai? Tas porą parų pagėrė, perėjo per pažįstamus, pas mane, kaip šauniausią kaimyną, dar buvo įgriuvęs su buteliu beveik naktį, pasidžiaugė, kad pagaliau, aukščiausiajam ačiū, nuvarė jam šitą GELTONĄ RUPŪŽĘ, nes jis nuo vaikystės negali pakęst geltonos spalvos… Ir viskas! Milicijai tik iš gilios pagarbos, sako, iš mandagumo pranešiau, kad, sako, žinotų, kas dedas jų stebuklingam mikrorajone… O milicija ką? Nebuvo net apsidraudęs… Papūsk!..

– Nabėjuok, tuoks nosepėrks da ne veiną, je žena, kor pasisemt…

– Ir nusipirks! – dėdė Vincas jau pyko ant visko. – Tokie nesėdi kaip tu arba aš sumautoj statyboj prie tuščio butelio… Tokie kombinuoja!!! – pakėlė smilių dėdulis ir vėl nuleido pakratęs. – Tik aš nemoku, gyvate… Žmogus gyveni, gyveni, o tave ims ir užkas į žemę, aha, nesiklausę… Man visam nesisekė, rupučke… Teisybė, tas mano kaimynas irgi ne toks, ne iš valstybės kišenės išmilžo tam ŽIGULIUKUI, aha… Rašo knygas… Neskaičiau, bet kai šneka, ypač paėmęs, o dar apie valdžią, brolyčiai, man ima atrodyt, kad viską sapnuoja, bobą prie durų sargybon statau, jeigu mano namuos, taip vaizdžiai varo vyrutis… Kiek jie ten gauna, Studente?

– O aš nežinau. Gal kaip kas…

– O maždaug?

– Vertėjams, žinau, už kiekvieną eilutę moka, poetams taip pat turbūt už eilutę, kitiems – lyg už puslapius, kiek parašo…

– Nuo išdirbio, taip išeina?

– Lyg taip.

– Kuo daugiau prirašysi, tuo brangiau užmokės?!

– Tikriausiai…

– Auksinė chaltūra, gyvate, aha, kas galvą, žinoma, turi…

– Kaip kam…

– Gal rašysi, dzieduli, ir tu? – erzina Ada, vėl prigludusi prie Petriuko, užmiršusi Studentėlį savo…

– Ir parašyčiau, varna tu, varna! Oi turėčiau ką parašyt! Ale kad knygų ir taip nėr kur kišt… Bibliotekos, brolyčiai, traška… Eisim, žinokit, ir mes va po šito objekto prie knygų saugyklos, papildomos patalpos bibliotekai ar kaip, Vijurkas minėjo, o jis jau žino, ką sako… Fainas tas mūsų Vijurkas, partinis, aha, tik baisų felerį turi, negeria, rupučka, nei su darbo žmogum, nei su valdžia… Argu mums tokias normas skirtų?..

…Mauk dabar, Andriau, keliauk, kviečia tave trimitai, iki, pirmadienį susitiksim, pirmadienį pasijuoksim, pirmadienį kalsim ir mūrysim, kelsim valgyklos sieną, kilsim kartu su pastoliais – su mediniais ir su tais aprūdijusiais, lipsim kartu su mūru į dangų, į dangų, į dangų…

Andrius lipo dabar, išsmukęs iš kambariuko, pamojęs visiems – kažin ar kas pastebėjo, ar įsiminė kas, o jis lipo blokiniais laiptais, dar be turėklų, atrodė, puriais nuo dulkių, užgriozdintais kalkėtom lentom, plytgaliais, visokiom šiukšlėm…

Bet lipo jis ne žemyn, o aukštyn ir aukštyn, kol atsidūrė ant plokščio didžiulė betoninio stogo, dar net neužlieto derva, pilko pilko, tiktai švaraus, nes čia lakstė ir siautė dieną ir naktį vėjai, žiemą vasarą pūtė ŠIAURYS ar PIETYS, RYTYS ar VAKARIS, o kai stoja nyka, ima tykiai šiugždėti balandžių sparnai, nes jų namas kilo aukštai ant kalvos, ir visas miestas gulėjo gerokai žemiau slėny, po kojom, kur pilna namų ir bažnyčių, ir statybų kranai siūravo klaustukais, sustingo šauktukais virš didmiesčio klony, sklidiname gyvybės iki žalių miškingų kraštų…

Andrius atsiklaupė ant žemutės stogo atbrailos.

Miestas gulėjo ir alsavo tolumoj.

Andrius dabar atsistojo ant žemo atbrailos mūriuko.

Apačioj maži maži atrodė nedažytų lentų sandėliai, o tarp jų po statybos aikštelę kryžiavosi grioviai, išmaltos vėžės. Be galo mažytės tapo dėžės su rėmais langams ir net gelžbetoninių blokų stirtos, ir dar mažesnės boluojančios plytų kupetos, o plytgalių iš viso beveik nesimatė, ir jokios juodaplaukės niekur nebuvo…

Andrius nužengė nuo atbrailos ant betoninio stogo ir atsigulė aukštielninkas, pasidėjęs plaštakas po pakaušiu, o po plaštakom – dulkėtą kepurę.

Gulėjo ir žiūrėjo nuo savo betoninio plaukiančio denio į stovinčius, ne, irgi plaukiančius, tik į priešingą pusę, baltaplunksnius debesis tenai. ŽYDRAJAME VANDENYNE.

Gulėjo sau ir žiūrėjo.

Kur tu nesi gulėjęs, Andriau?

Gal išgirs koks Neptūnas viršuj?

Tu gulėjai juodų kalvų viršūnėj,

Pakišęs galvą po skarota egle,

O kojas tau šildė seni rusenantys kelmai.

Dar tu sykį gulėjai pasaulio dugne,

Žolėse,

Ir žiogai buvo daug didesni už tave ant žolių stiebų.

Kartą

Gulėjai

Vienas,

Baltais patalais apsiklostęs, sakė, prieš mirtį,

O ant lubų blaškėsi gatvės žibinto šviesos,

Skirtos ne tau.

Tu gulėjai kampe,

Toliausiam kampe, atsirėmęs galva į sieną,

Ir žiūrėjai,

Kaip ąžuolo šakos isteriškai kaunasi tarp savęs už stiklų.

Dar gulėjai

Bedugnių liūnuose,

Švelniai apkabinęs sparnais

Grimztančią

Šiltą merginą – moterį.

O dabar –

Ar matai tu iš savo aukštybių,

Visų vandenynų nusenęs Neptūne? –

Dabar aš guliu po darbo,

Mano rankos ir akys, atrodo, nuvargo, viskas rimuojas,

Guliu ant betono

Ilsėdamas,

Plaukdamas prieš debesiūkščių tvaną.

Jausdamas didelį miestą apačioj, slėny.

Mano rankos ir akys visai pavargo.

Aš baigiau savo darbą penktadienį pavakary, saulei, teisybė, dar nenusileidus, bet aš nieko daugiau neturiu, ką pridėt ar ką išaiškint, ko tikėtis ar kuo pasiteisinti… VISKAS… Šiandien turiu teisę gulėti, gulėti, gulėti, nes šitaip ateina ir lai ateina VISKAS, kurio vardas NIEKAS, ir ateina NIEKAS, kurio vardas VISKAS…

Aptemstančiose Andriaus akyse pro virpantį ir vis siaurėjantį blakstienų tinklelį žydra iš lėto ėmė viršų mėlyna, mėlyna – tamsiai pilka ir tykiai toliau – juoda.

Žmogus užmigo.

6

– – – va, net prasmė, pavirtus pelenais, ir dabar plevena tingiais drugiais už miesto, nors mieste dar išlikęs vienas rūpestis, ir tas rūpestis – judėjimas – – – keista, bet yra dar ir jėgų, negi vien tik todėl, kad paprasčiausiai reikėjo, reikia iš įpratimo, iš pašaukimo, iš padorumo ar įžūlumo judėti toliau ir kartu su visais, su visais tais vežimais ir katafalkais aplink, nes kas gi čia juda, jei ne katafalkai, žiūrėk, šitie šaunūs vežimai, kur visuos keturiuos kampuos baltuoja liauni dramblio kaulo strypai, išraižyti gyvatiškais išdidumo motyvais, o kitur, ar matei, perlamutru išmargintos juodmedžio kolonėlės, o tenai – nikeliuoti fabrikiniai virbai, virš kurių raudonuoja, baldakimų šilkiniai stogai, plasta stogeliai ir plaukia visi kaip viena mirguliuojanti upė, šitie katafalkai ne katafalkai, gal tik brangios prabangios karališkos lovos važiuoja, pilnos prisėdusių margaspalvių žmonių, skrybėlėtų miestiečių ir linksmų ubagų, tu matai, kokios gražios ir plaukiančios priekin su visa neregėta minia tos karališkos lovos, tos, kur stovi muziejuose, spekuliantų svajonė, nors, atrodo, dabar nesvarbu čia niekam, o ir miesto istorijai su visais pelenais juk tas pat, juk vis tiek, kad jose kažkada kažin kas jau gulėjo po sunkiais ir vėsiais baldakimais su nukarusiais, su trūnijančiais nėriniais, niūrūs ričardai, liudvikai saulės, jekaterinos ir priemiesčių rūmų, kur lietuvas valdė ir valdė armėnijas, ir negirdėjo, kad švedai gyvena už neužšąlančios jūros, visai nesvarbu pelenams pelenų pelenai, kada juda, keliauja, krypuoja, važiuoja smagiais katafalkais, o gal tyčia retro dekoruotais, gal fordų epochos linksmais limuzinais keliauja vieni vagabundai poetai, nors aiškiai yra ir sukčių, artistų, teatrai tikriausiai turėjo su liaudimi trauktis, nes švyti aplinkui, žiūrėk, ir prieky – raudoni, geltoni, žydri, šilko rūbai, pigu, bet ir linksma, ir vien dėl to gal vertėjo andriui čia trintis, kartu su visais, su margiausia srove judėti, kad šitaip, va šitaip vienu sykiu pamatytum šitiek arabiško šilko rankovių, žiponų, chalatų, korsetų ir frakų skvernų palei žemę, būtis kaip siuvėjų triumfas, tik vėliavų viršų galvų nematyti jokių, nesuspėjo turbūt pagriebti pirmųjų akimirkų panikoj, nors kodėl gi pirmųjų, jeigu tęsiasi viskas tūkstančius metų, galėjo, tiesa, ir užmiršti arba dar paprasčiausiai tingėjo išskleisti plazdančius margumynus viršum galvų, juk svarbiausia dabar buvo trauktis, tik ne atgal, o pirmyn, nes šitokio miesto dar niekad andrius nematė, nors visi jau, atrodo, dabar apsiprato, nes moka visi visada su viskuo apsiprasti, net su savim kaip su savo ausim apsiprasti, kol yra ko tikėtis, kol yra kur judėti, o judėti, kaip visados, matyt, buvo ir bus kur, kol yra kam judėti, ir juda žmonių ir vežimų spalvota srovė, matai gi, kaip teka už miesto, tolyn į geltonus laukus ir už jų, vis arčiau prie kalnų papėdžių, nors netišku kol kas, pro kur, ar pro prūsus, ar pro eldoradus, ar pro atlantidos žemes reiktų traukti, dar planas ne iki galo aiškus netgi vadų vedliams ilgabarzdžiams, tik aišku kol kas – į kalnų papėdes, nes čia juk negalima likti, jei nenori palikti negyvas, nes čia viskas baigta, o ten viskas laukia, viską pradėsim iš naujo, jau minioje atgijo tas gandas kaip pulsas smilkinyje, ir linksma visiems, aprimus šiek tiek, nes reikia gi kartą aprimti, pakeliauti sau su daina, kai neišvengiamai laukia kažkur visai naujas pasaulis, ir jo užkariauti nereikia, o reikia tik privažiuoti, nes dar yra Kordiljerų, tibetų, pamirų, kur žydra, kur žalsvas pūkelis dengia uolieną, o pavasariais viskas sužydi rausvai, ir kaukarų, ir andų tapytojams nieko nereikia supernuspalvinti, jiems tereikia tiktai kopijuoti šventus ir rausvus savo kalnus, palikus kubizmą vaikams, nes žydi terasos ir uolos, dievų sudalintos plokštumomis ir kubais, o didžiausia turbūt baltai sielai palaima ir laimė yra kopijuoti tėvynę, kuriai nebereikia nieko atimti ir nieko pridėti, ir ten gal yra pažadėtoji žemė, kurią jiems ką tik pažadėjo garsiakalbiai gatvėse, andrius gerai nenugirdo, kuriam gi krašte, bet svarbiausia, kad juda, kad spėja sykiu su visais į pažadėtas žemes ir erdves kalnagūbrių ir kosmodromų papėdėse, o jos jau prasideda beveik čia, beveik šiandien, beveik ten, beveik ryt, už simbolinių miesto vartų iš nedegto molio plytų, pirmieji galbūt jau regi keterų kontūrus, bus reportažų apie tolimą artimą žemę, beveik jau visai ramu, kaip gražiai kažin kas iš italijos, taigi tas Benvenuto čelinio gizelis skambina gitara po nudriskusiu baldakimu, neužsikalė prabangesnio auksakalys, nemelavo, gerai, kad visi auksarankiai susirinko bent kartą į krūvą su visais ubagais, mecenatais, menedžeriais, su heterom ir sugėrovais iš savo kraštų ir amžių, nors kas dabar žino, gal jie savo šaly kiekvienas, kamšaty nelabai įžiūrėsi, o miestas lyg ir lietuviškas, lyg ir lenkiškas, lyg itališkas, lyg romėniškas, pasižiūrėk, tik pasižiūrėk, benvenutai čelini, koks miestas, benvenutas ir andrius, ir tūkstantgalvė minia kilsteli galvas margoj kamšaty ir pamato, tenai, virš galvų, kur erdvė, dunkso sienų kvartalai, apstoję tvinstančią skersgatviais minią, styro sustingę, nes liko iš jų tik fasadiniai griaučiai, lyg žmonių apgraužtos žuvys, pasakys kada poetas, nors griaučiai dar spokso, iš tolo, spokso savo tuščių ir bestiklių akiduobių, savo akilangių tūkstančiais į nuvingiuojančią, iškeliaujančią minią, o iš tikrųjų į nieką, į nieką, nes jie patys nulieti iš niekieno laiko, iš niekieno aukso, nors gal tik iš vario ar alavo dar nežinomo lydinio, kas gi lydys namų fasadus iš aukso, dar niekam nešovė į galvą, nors buvo visokių begalvių ir aukso karūnom ir aukso dantim, nesvarbu, juk saulėlydy švyti fasadai pliki, nuo nežemiško karščio ugnies apsilydę fasadai, auksiniai fasadai tamsiai mėlyno, beveik juodo dangaus fone, tokie šviesūs ir svarūs tarytum tauriausio metalo įžūlus lydinys ant negyvos nemarios manekenės juodo megztuko, iš kurio va, atrodo, ims ir iškils toks pažįstamas kaukolinis miražas, boluojanti kaukolė su vijokliniais siurrealizmo ūsais, bet juk čia tik išdegę fasadai saulėlydy, paprasčiausi žmonių namai išgriautam skruzdėlyne – – – nors gal tik namų atminimas, o ne namai, auksinis prisiminimas visiems iškeliaujantiems be atminties į naują pasaulį, pažadėtas erdves, galbūt mirusio miesto pamėklė, paminklas prie slenkančios, tekančios, bėgančios margaspalvės srovės, kur vien tiktai žmonės, žmonės ir žmonės, nes arkliai su emyrais ir faraonais jau seniausiai išnykę, o vežimai ir katafalkų karališki guoliai juda savaime, važiuoja maitinami antibenzinų, ir smarvės jokios užtat nėr, atsigręžk, pats gražiausias judėjimas, kokį kada esi matęs, net radiacija nebaisi su visais neatominiais užteršimais, kurie spėjo išėsti miesto akis, nunuodyti aukso miestą, nors sprogimo andrius ir negirdėjo, ir dujokaukių, pasižiūrėk, visai nebereikia, kai žmonės išmoko apsieiti be jų ir nemirti, ir džiaugiasi, groja, juda dabar visai be dujokaukių, skambina gitara benvenuto čelinio gizelis, nors gal ir koksai mikelandželo numylėtinis skambina mandolina, kol didysis maestro rašo itališkai, andrius mato per petį, išdraikytą sonetą nesuvokiamam moters pradui ir grožiui, prilystančiam savo jėga tik mirčiai, kuriai marmuras neatsispirs, kokia laimė, kad jiedu, nesusiėję gyvi, dabar gretimuos vežimuos važiuoja, jinai ir jisai, grožis ir grožio kūrėjas, ir nereikia sonetų siuntinėti paštu per visą neramią italiją, nes važiuoja pro vilniaus senamiesčio skersgatvio arką, ir per petį paduoda vienas kitam vašku užlydytus laiškus, kol juda dabar pro kaštonus, kuriuos čia taip gera būdavo rinkti iš ilgos ir sultingos žolės ir pakelt nuo šviesaus šaligatvio skaudžiai suskilusius priešais gucevičiaus nišas, ar pastebės, ar įvertins maestro, vis vien visi pro čia pravažiuos, nes juda su andrium kartu, nes bus čia anksčiau ar vėliau visi – – – va ir tylinti rina ateina ir praeina pro šalį, lenkia andriaus vežimą, rina, pažįstama mano, kur tu eini, ir greičiau už visus, neskubėk, mes vis vien visi į tą pačią pusę, gal tu radijo negirdėjai, matai gi pati, reikia keisti gyvenimo vietą, o ne gyvenimo būdą, kuris juk ne kaukė, o tik tavo veidas, alio, atsigręžk, nepalik nors dabar, antras kartas vis vien nesiskaito, palauk, o kur liko robis, gal ir jį palikai, antrą kartą tikriausiai lengviau, ak, jūs traukiatės su žiguliais, gal jie greitesni už laiką ir mano šitą vežimą, girdi, už mano šitą stebuklą be ratų ir be variklio, be nerimo burių, be vairo riestainio, be stabdžių, be irklų, alio, atsigręžk, šitame amžinos amžinybės triukšme ir visų tų laikų makalynėj prašau, atsigręžk, pažiūrėk, ir atsigręžė rina, truputį ne rina, truputį jau rūta, bet baisiai nedaug, galiu net iš viso jai nesakyt, jam jai žinot, o ir tau, kapitone, kas pasakys, koks tikrasis jos vardas, rina ar rūta, Julija ar kleopatra, aš vis vien tave pažinau, o ir aš, kaip matai, visiškai dar nepasikeitęs nuo ryto, nuo juodojo ryto, nuo didelio ryto toks pat, tik va tas raudonas šlafrokas, matai, koks per ilgas, velniai jį supras, ar tikrai iš teatro, ar iš kokio kilmingo šlėktelės man kliuvęs, miegojau gi nuogas kaip tu kažkada, kaip romėnai kadaise, o šičia staiga, juk matai, kokia sumaištis, reikia keisti gyvenimo vietą, o kam čia mane dar keisti, kam rūpi bėdinas andrius, net man jis nerūpi, nors aš, kaip žinai, visur dirbau už jį, ką reikėjo ir ko nelabai gal reikėjo, mūrijau, skiedinį meniškai skiedžiau, kai neatveždavo iš bordelio, kėliau į viršų sienas taip lengvai ir gražiai, kaip su pakeli ranką dabar va, ir gėriau, visai neseniai, jie galbūt dar ir geria, o mes va su juo važiuojam, kur jis, ten ir aš, nebijok savo Andriaus, tu prieik, juk ir tavo suknelė ilga ir visai reali, iš teatro ar iš mylimo mano aštuoniolikto amžiaus, o, ko gero, ir dar iš anksčiau, nors ne visada juk nešiojo moterys sukneles, o dar tokias ilgas iki grindinio, ar tau nesakiau visados, kad esi visai nešiuolaikiškai šiuolaikinė, matai, kai pati pamatai, duok man ranką, šiltą, kaip kadaise, šilta, sėsk ir ant krašto, aš va visą sapną svarstau, ar čia katafalkas, ar dėdės iš suvalkijos vežimas, apkaišytas šilkais, ar jekaterinos lova, tiktai ne ana, žinai, tau geriau nesakysiu, kaip išraižė meistrai katkai lovą, ypatingą, skandalingą tavo lovą, kaip sako poetas, ąžuolinę pornolovą, bet prisėsk, nesvarbu, juk svarbiausia, kad šitas, matai, tas žmogaus išradimas važiuoja be ratų ir vietoje netrūnija kartu su mumis, o važiuoja – – – madona, iš neregėto paveikslo, kurį aš regiu maišaty, tu sustink, nejudėk, kol keliaujam visi su visais, o tu dar dabar prie manęs, tavo veidą matau jau tik profiliu, jis gražus po plaukais, tarp plaukų negytų, bet gyvų, visados kažkodėl man patiko gyvas palukų rusvumas, žarijos pulsas tamsoj, bronzos amžiuj, žiauriausia tiesa apie neteisybę, kuri visados rusvuose plaukuose rusena, kai nebėr jau ištikimybės niekam, nes ugnies dvasia ir nebuvo, nebūna, nebus ištikima neugniai, gręžkis dabar lėtai į mane, dar lėčiau, tavo veidas, kaip mėnuo, virš mano smilkinio sukasi, virš manęs ir akyse pilnėja iš savo delčios į pilnatį savo, palauk, dar nenulenk galvos, dar leisk man matyti sapne tavo veido blyškų ovalą tarp vario plaukų, mirusio miesto su vis dar lapuotais kaštonais fone, pažiūrėk dar man į akis iš tenai, kur nelemta man būti, nors aš ir esu iš ten, pažiūrėk, iš senamiesčio jau išvažiuojam pro kolonas, o tu nulenkei galvą lėtai prie mano peties, gal dėl to, kad giriu taip tave, dar aną mano riną, bet jau man visiškai nepažįstamą, prisidengusią, prisidengusią rinos veidu, juk mudu, prisimeni, gal ir kalbėjomės kokius du šimtus dvidešimt tris kartus, o iš tikrųjų tik du, kai norėjau tave pabučiuoti patį pirmą sykį, o tu pasakei NE DABAR, ir aš nuėjau nusigręžęs, vienas ėjau nelaimingais laimės asfaltais, nes jau buvo naktis, ir namai užsimerkę snaudė, ir tada su tavim kalbėjausi pusbalsiu apie viską, ir dar kažkada, nes visai neatsimenu antro karto, tik buvo bedieviškai gera, o kokia kalba mes kalbėjom, gal tu bent prisimeni, gal žinai, nepažįstama mano iš niekur ir iš visur, kokia jūs ten šnekat kalba, aš tavęs nepažįstu, malonėkit rankutę, madam, nuo bučinuko pradėsim, susipažinkim, tremtinys į tą pačią pusę, gal mums pakeliui iki galo, nepyk, pasėdėk prie manęs dar truputį ir tau jau tuojau pasakysiu – AŠ BEVEIK MYLIU TAVE – – – neskubėk ir, žinok, tu manęs tik, žinok, nežadink, nepažadink, nes tu pati dingsi, išnyksi atgal į niekur, užbadys tave kruvinai dūkstantis žemėje jautis ir nusineš ant smailių ragų per laukus ir kalvas, ir išmėtys, išvėtys po nebūtį plačią kaip tvinstantis niekas, geriau sau važiuokim, sapnuodami šilkuose, su visais, va, matai, dieviškasis maestro įpusėjo sonetą, ir aš tau, laimingas nuo žodžių, sakysiu, kur aš važiuoju, kur manau, kad važiuoju, nesgi kas pažadėtoji žemė, o vardan pažadėtos keliaujam, pažadėta erdvė, begalybė, o vardan begalybės gyvenam, robis, turbūt tau šnekėjo, tiesa, nepaklausiau, kaip robis, kaip jūs ten leidžiat tuos medaus mėnesius ir metus, metai beveik begalybė kai kam, ar bent jau šis tas, bet svarbiausia, dabar ta žemė, į kurią jie keliauja visi, ir tas andrius, juk vis vien kiekvienas turės susirasti sau kampą, kur uogaus, kelmus raus, ars ir statys dangoraižius, nori, aš tau pasakysiu, ką turiu jam numatęs tenai, juk TAVE BEVEIK MYLIU IR AŠ, bet kur tu esi, kur dingai – – – nematau, tik žalsvumas, matau, ir žalsvumas, kažkur lyg matyto žalsvumo giria be krašto, be dugno, lyg aukštielninkas nugrimztu į samanas ir nebijau gyvačių, o virš manęs, virš tavęs gaudžia visai kaip tikri eglynai, viršuje tarp žvaigždžių sunkiai siūruoja tamsios viršūnės, susikibdamos šakomis, kad vargą išvargęs, žmogau, nematytum bedugnio dangaus ir nebūtų per daug jau gūdu auginti javus ir vaikus, ten, pagiry, geriausiai kulti javus, o vaikams, kol nemoka kulti, smagu bus lakstyti aplink ir lįsti gilyn į šiltus šiaudų kūgius, ir tarsi iš kito pasaulio klausytis, kaip žemėje vyrai ir moterys kulia, kol užeina naktis, bedugnė naktis pagiry, ir tada tu gali, dar gyvas ir niekieno nenušautas, ir žvėries iš gūdaus tankumyno nesudraskytas myriop, niekam sielos neatidavęs netyčia ar tyčia, gyvas ir šiltas, gali sau lėtai, neskubiai, ne senio chitono vaiduokliška valtim, o pats palengva ir basas pereiti, žadą užkandęs, juodąją laiko upę nuo pat sudilusio buities slenksčio iki gūdaus nebūties žemyno lauke, iš dainuojančių troboje žmonių karalystės į vabaliukais šnarančią viešpatiją, jauti, kaip eini aklo kiemo tamsa, perbrendi nesavom kojom šlapią nuo naktinės rasos, bet nematomą žolę, matau, kaip lipi medinėmis kopėčiomis į viršų, aukščiau ir aukščiau, netikėtai aukštai ant šalinės, vis girdėdamas troboje su žiburiu užsidariusius žmones, kurie sau ūlioja ir tebedainuoja drauge, užbaigę kūlimą, kol tu vis lipi, nes žinai, ten viršuj, po kraigu turi būti durelės į kitą pasaulį, kur tu, apsvaigintas įšilusio šieno, užmiegi plačiai atvertom akim bespoksodamas į visatą, užmiegi su krebždančiais vabaliukų, tykiai plazdančių dvasių ir žvaigždžių miriadais, ir miegi, klausydamas jau sapne basų milžinų dainos, supamas lėto žvaigždynų sukimosi tavyje ir žolių žalsvoje gelmėje, kur Dievo nėra, ir nieko nėra, tik pabaigtuvių naktis ir grūdų realybė, kurią aš kramtau iš lėto nakty, ko tu lauki, panerk, nebijok, savo virpančią ranką, geriausia ligi alkūnės, į supiltą gyvybės aruodą, jauti grūdo karštį, pilną saulės ir duonos šilumos, šitos pasakų pasakos, jeigu turi dar dantis ir esi dar lietuvis tarp medžių, tarp ežerų, kurie tvinsta ir bėga lėtai per pievos kraštus – – – o tu ar lietuvė, niekad neklausiau, aš taip ir maniau, tie nagai taip beviltiškai auga, negraužk, nekramtyk, geriau nežiūrėkim, tu juk vis vien jau kitur gyveni, nes turbūt iš kitur ir atėjai, iš kitokios tikriausiai pievos išaugo tavo plaukai, tokie rusvi ir ilgi, ir nagai be gimtinės auga ir auga, gal tikrai iš mėnulio tavo pirštai ir krūtys geltonos, nerūdijančio dramblio kaulo, cirko arenos šviesoj gelsvos krūtys, iš kur čia cirkas, ak, tu juk eini skubėdama amžinai, į vaidinimą, kuris tuoj prasidės tarp ilgų užkerėtų kulisų, nukarusių skudurų, amžinoj veidmainystės arenoj, tu bijok ten savęs, patikėk, aš meldžiu, išdavystės geluonis ten tampa tavim, ir tu nuskrendi, palikdama sudraskytą ir nuogą kūną, kai nėr kam nuplauti žaizdų – – – krito visi, taip ir žinojau, ir viską iš anksto gyvenime jau žinai, reikia tik priartėti, patikrint ir įsitikint, kad viskas taip ir yra kaip manei, kaip žinojai, nes guli visi didžio mūšio lauke, prūsijos žolėse, o mes traukiamės, kur tu pasimetei, rina ar lina, nei šilkų, nei karalių, nei benvenuto čelinio gizelio, ano, kur užrašė gražiausią pasaulyje knygą, kol maestro gražiausiai pasauly melavo apie savo garbingo gyvenimo kryžkeles, kol melavo ir, laimė, palangėje kalinėjo iš aukso gražiausią pasauly druskinę neregėtam šykštuoliui pranciškui kažkelintam, bet nėra nei prancūzų karalių, nei riterių, nei saulėlydžio miesto, senamiesčio vėrinio, vien žolė aplink mus, girdžiu baisiai aiškiai, girgžda, jaučiu su siaubu, be garso per žemę, nes žemė visa ir yra vienas vieškelis į milijoną pusių, ir čia prūsijos žemė, girdi, kaip perkūniškai tyli balti vyrų kaulai, visų kritusių mūšy ir mūsų išduotų be mūšio gentainių suskaldyti kaulai, o, kaip mums gera, o, kaip man gera, istorija tiktai sapnas, girgždant vežimams, ir visai mums nereikia gulėti apsikabinus kryžeivių kaulų ir mirtinai suaugus su jais, kad kryžiaus karių neprikeltų popiežiaus maldos po bazilikos kupolu, kur sušvis tuojau naujos freskos, nes didysis maestro jau pasuko iš vilniaus senamiesčio skersgatvio ir iškilmingai įrieda, turėjo jau įriedėti į šventąją romą, nors čia veša tik žolės iki juosmens, aha, mes važiuojam šienauti į užžėlusią tuščią prūsiją, visiškai ištuštėjusią po paskučiausio karo, o tas buvo anuo metu, kai paskučiausias maras praėjo šita baltų žeme, o balti baltų kaulai pavirto jau mūro dvarais, kur vyšnios žydėjo baltai, nors nespėjo vyšnios prisirpti, kai užgriuvo dar vienas paskutinesnis karas, ir vėl sužaliavo po karo aplinkui, ir mūrai pavirto žole, padėk Dieve, ir ji mums viena reikalinga, prapulkit su savo istorija, ar sapnuodamas nesupranti – ISTORIJA TIKTAI SAPNAS, girgžda geri, patepti degutu suvalkiečių vežimai, bus gero šieno, sultingo šieno iš baltų kaulų – – – girdi, gromuliuoja pasaulio tvarte žalmargės, atrajoja sultingą šieną, patį kvapniausią šieną iš prižėlusios žemės, gerk baltą pieną, baltą ir šiltą, ir paklausyk, kas būva visai ne sapne, sapnuoti daugiau nėr jėgų, vieną sykį sau gimsta, tik jau ne tvarte kaip jėzus, užgimsta ir auga, girdėjau jau šitą istoriją, auga gyvena mergaitė našlaitė tarp žydinčių grikių, rugių ir bijūnų, už kokių penkių sodybų nuo čia, gyvena gimtajam krašte, graži ir draugauja su lygiai dailiu vaikinu, visur vaikšto abudu kartu po pievas, dviese visur vakaruškose, vis kartu ir kartu, ir per vienas pabaigtuves, viskas vasarą buvo, žinok, juos abudu nugirdo, o gal jiedu patys, nuvarginti kuliamosios ir šokių, nutaiko kas kur numigti, jinai gal kamaroj, o jis daržinėj ant šieno, tiktai atsibunda abudu kartu, jam kelnės nutrauktos, o ji be sijono, nuoga iki juostos, ir abudu drūtai surišti į krūvą ilgom odos vadžiom, va šitaip, pilvais vienas prieš kitą, kiek buvo juoko bernams, apstojusiems juodu, kol jis atnarpliojo suvalkietišką mazgą, nes ji tik gulėjo, uždengusi veidą delnais, dar ilgai pasijuokdavo kaime, nors ir pagailėdavo, nes iširo vestuvės, kai našlaitei nuo to galvoje pasimaišė, nes kas gi kvaišelę ims, gal ir zagsas netuoktų su kvaišele, jei vaikinas ir būt užsispyręs, bet neužsispyrė, išvažiavo kažkur ir pradingo, žinok, kas išeina iš pieno, kai pienas būna iš šieno, o šienas iš mūšio lauko išbrinkusios žemės – – – tik žemė čia baisiai graži netgi naktį, tu turbūt niekad neatsipeikėsi nuo naktinių padangių, nuo žemės gražumo, prijaukintas prie žemės grožio, žmogau, kol tau lemta, kol man lemta regėt šitą naktį, reikia dabar kuo tyliau nusikloti sunkią avikailių skrandą tyliam vežime, nes jau stojom nakvynės, ir niekas pernakt nevažiuos, arklius reikia ganyt, paganyt ligi valiai prieš šienapjūtę ir po ilgos kelionės vyrams pakaitomis numigt svetimam krašte, kiek to nakties ilgumo, nors moterų nėr šalia, o su aušra jie jau šienauja, tad kelkis, andreli, dabar, dar prieš aušrą, tykiai nučiuožk nuo vežimo, prikrauto dar tėviške kvepiančio šieno, jauti žemės drėgmę žolėj, išsėlink neatsiklausęs iš rato, ratu sustumti vežimai su styrančiom ienom dar laukia laukinių puolimo laukiniuose vakaruose, nors priešai seniai po žeme, vieniems ji gimtoji, kitiems užmaršties dykuma, palik juos visus, saldžiai miegančius amžiną miegą, ir eik sau į girią, eik į apmirusią girią, ten visos paslaptys, ir tik ten išėjimas į žinojimo užgirį, eik, tik nekliūk už klastingų šaknų, kur nenori žemėje būti ir lenda su kurmiais į šviesą, eik paklusnus, tave supa, tave veda nematomos dvasios, stipresnės už baimę, tikresnės už tamsą, nes tamsios tamsoj, bet gėryje geros, nors be vardų, nes netinka joms jokie pagoniški žodžiai, nes gyvena jos ne miške, nes ugny, ne vandeny ir ne žemėje, o tavy, o kada tu girdėjai, sūnau, kad melstųs žmogus sau pačiam, eik, nesustok, melskis akimirkos žaibui ar medžiui, gyvam ar išdrožtam, melskis erdvei ar vardui kokiam svetimam, kaip sau nori, taip rinkis, bet maldauju – TU EIK, KUR EINI, stebint pelėdoms iš drevių, nuo kelmų šokinėjant varlėms karalienėms, traškant sausoms šakelytėms po kojų, basos kojos grimzta į samanas, tik nebijok, jeigu samanų neįmatai ir visai nežinai, koks čionykštis jų vardas ir kokie samanojuose uogų vardai, jeigu auga išvis čia uogos ir grybai, sveiki ir nuodingi, dėl to visiškai neragauk, kas padėta aplink tau, sūnau, sulaikyti, užburti ir užmigdyti amžiams, geriau trokšdamas alkanas eik tamsoje vis toliau, nes žinai – tik iš kur čia sužvilga ežeras girioj, gražiausi, žmogau, ežerai būna girios pačiam vidury, jau matau ir smėlėtą dugną, nubarstytą smulkiom monetom, skaidrioj mėnesienoj, o gal vėstančioj saulėj jį laižo skaidriausios bangelės, ir po jom dar šviesiau žaižaruoja sidabrinės, auksinės monetų monetos, brisiu, įbrisiu pasiraitojęs kelnes, braidžiosiu skaidriame vandeny, kimšiu ir kimšiu į kišenes ir į užantį monetas, kad galėčiau rytą išsinešti jas į gyvenimo krantą, žaisti su miesto vaikais mūsų kasdienį žaidimą grynais pinigais, tik aš žaisiu dabar auksiniais, irgi sunkiais ir grynais, juo toliau aš brendu, juo toliau į monetų ežerą, juo tamsėja jo dugnas, storėja monetų klodas, ir aš jau imu suprasti, koks gilus šitas ežeras, reikia grįžti atgal, prie pakrantės skaistaus žaižaruojančio dugno, brendu aš atgal ir matau, kad visai nepažįstu monetų, kur vartos dugne, skaidriausių bangelių žarstomos, visos senų laikų ar ateities epochų visai nepažįstamos, žalvarinės, varinės, akmeninės monetos, ir aš jau verčiu iš kišenių, semiu jau iš užančio ir pilu jas atgal į dugną, kur žėri monetos, nes kam man bereikia tampyti tą svorį, einu vėl tuščiom kišenėm, ir čeža po kojom slidūs, tikriausiai išblukę, pušų spygliukai, ir svaigina nežinomų miško gėlių lipnūs žiedai, nes jaučiu, turi būti čia pat, nes artėju – – – o priekyje strakalioja juokingai ant ilgų kojyčių mažulyčiai paršiukai, ak, jie strakalioja palei didelį didelį motinos kūną, ieško speniuko su stebuklingu gėrimu, žinda ir geria godžiai, o godžiai, ir auga, o auga kas akimirksnį šaunūs paršiukai, ir stebuklingas motinos pienas artina jiems stebuklingai, artina jiems skerdyklą, jie artėja, jie skrenda mašinom, gal kuris bilda lėtai vežimu, pats laimingiausias, dar trinasi šonais į aukštą lazdinį narvą, o juos jau grūda visus į didžiulį kriuksintį gardą prieš geležines svarstykles, įmontuotas į gelžbetonį, dvokia karštais šeriais, bet kiekvienas stengias įgrūst stačiaausę savo galvą kuo giliau tarp šiltų nugarų, tarp šonų šiltų, po šiltais svetimais pilvais, kuo giliau, kad vėliau, kuo vėliau tau įsegtų į dešinę ausį kvadratėlį šviesios skardos su rūšies ženkliuku, bus pinigų, kol visi jie drebėdami spaudžias prie grotų ir šlapinasi iš siaubo saugiom čiurkšlėm, ir pradingsta laimingi nukūrę ilgu tamsiu koridorium į pasvertųjų ir išrinktųjų gardą, nematau, kas toliau, priešmirtinis žviegimas, negirdžiu, kas toliau, gal daugiau, nei tyla – – – ji švyti, žiūrėk, tyliai dega be ugnies, be malkų, be laužo, be dūmų, žėruoja žolių tamsoje melsvas kaip išgąstis, kaip nereali smegenų išmintis, o vis dėlto reali, gali pasilenkt, nebijok ir pasemk melsvą šviesą virpančiu delnu, žiūrėk iš arti, žiūrėk veidą prikišęs, įsižiūrėk į šviesos stebuklą, melsvą lyg žaibas, bet ne iš žaibo, gajų lyg saulė, bet ne iš saulės, ne iš dangaus kibirkšties, bet pati iš savęs šviečia melsvoji šviesa viduryje miškų, kur neliko žmonių, nes priešų neliko, o draugai nenuėjo kartu su tavim, ir tu vienas dabar laikai delnuose purų šviesos stebuklą, jis trupa tarp virpančių pirštų, bet šviečia vis viena melsvai pažadėtosios žemės ir atrastosios erdvės šviesa, ir tu bėgsi ir bėgsi su ja delnuose, klupdamas, bet nepamesdamas neši greičiau gentainiams į jaukią vežimų stovyklą, bet, žinok, pasiklysi, atsimink, pasiklysi lenktynėse su pačiu savimi – – – neberasi kelio atgal, nes kelio atgal iš tikrųjų tolyn iškeliavusiems nebebūna, nes laiko neduoda sugrįžti atgal, nei susapnuoti atgal viską viską, kas buvo, tu tik bėgsi, betėvis, visai tuo pačiu mišku ir visai į tą pačią pusę kaip kitados, o vežimų stovyklos nebus, nors aplinkui iš lėto ims brėkšti, ir tu vis toliau įžiūrėsi kuprotas šaknis, nebijosi pargriūti ir išlieti šviesos stebuklo iš savo delnų laivelio, kuris irias šviesus tamsoje, bet žiūrėk, jis gi blėsta, tavo stebuklas, kaip tu spėsi nunešt ir parodyt, ir padovanot, juk jis blanksta kartu su aušra ir pavirsta pražilusiom pjuvenom, tu taip aiškiai matai jas dabar, kai išnėrei iš miško prie upės, o čia taip šviesu, kam gi tavo šviesos stebuklas žmonėms ir kaimynams, ir tėvo tėvui, kuris pripažins, ir užjaus, ir pritars, kad didžiojoje būtyje susikaupę kelmai trūnija ir šviečia tamsiausiom naktim melsva fosforine šviesa, tik jos dieną niekas nemato, nes jos niekam nereikia, nes dieną visiems užtenka šviesos tik nenusimink, gal nykiausią ir lemtingiausią akimirką, kada niekas iš niekur tau nebešvies ir negalės, neduok Dieve, pašviesti, galbūt tada, gal iš supuvusio kamieno tau blykstelės melsva ugnis, sakys poetas, o dabar tu išberk, paklausyk manęs, senio, andreli, suberk tuos pražilusius būties pelus į gyvą upę, gal ji juos, bedugnius, priims, juk – – – viena ji gyva amžinai po dangum, po ledu, po laiku, nes pati ji ir ledas, ir laikas, žiūrėkim nuo gyvenimo liepto žemyn, tiesiai į skaidrią srovę, kol krantuose dar bando balsus slapukės lakštingalos, o šienpjoviai ima pustyti mėlynus dalgių ašmenis, įsižiūrėkim, anūke, tu vyras, žiūrėk, kaip tvirtai šitame skaidrume stovi galingi ir tamsūs lydekų kūnai, stovi prieš gyvo stebuklo srovę, blyksteli retkarčiais savo šviesiais išminties pelekais, krūpčioja savo instinktų stangriom uodegom, ar matai, ir žinok – tenai blyksi tavo šviesos priminimas, šmėsteli tavo tiesos paslaptis, stovi rami, taip laimėdama maištą amžinai sraunioje tėkmėje, tamsios nugaros beprasmiškai skaidrioj traukoj, juodnugarės gyvybės, žiūrėk, o prisižiūrėjęs lig valiai, eik, atsimindamas viską lig dugno, ir kol neužmirši, gyvačių skelti geluonys tavęs neįkirs, užkeiksiu žuvies akim, ir tu be sparnų viršum žemės skraidysi, atmink ir jau eik į vežimų stovyklą pas žmones, kad nereiktų žmonėms ieškoti tavęs po raistus, po aidinčią girią, ieškoti ilgiausiomis kartimis po užutekio dumblą, po juodų ir klastingų dėlių karaliją – girdi, ten jau skamba arklių skambalai, o gal aidi seniai užrakintų bažnyčių varpai viršum mirusio miesto, kur tu, rina, prapuolei iš mano vežimo, iš mano gyvenimo, to mano sapno, prapuolei, gal šiandien šventė kokia užmiršta, kad man pasirodei sapne, atėjai iš tenai, kur gyvena ir juda ir guli tavo įdegęs ir svetimas kūnas, dabar, kokį ženklą man duodi iš didmiesčio lango, iš pušynėlio išnirus, iš gaudžiančios jūros putų: aš ne taip gyvenu? aš greit žūsiu? aš važiuoju ne ten su tais grojančiais dainiais ir klajojančiom kurtizanėm? betgi čia renesansas, matai, juk privalo ateit kažkada renesansas visiems, juk visuos vadovėliuos jis seniai aprašytas, žiūrėk, mikelandželas rašo kažką šalia piešinio ant išgeltusio lapo, gal tik parkeris amerikoniukas, o žymiausios heteros, matai, prašmatnių filosofų ir žiaurių karvedžių sugulovės, daro man garbę, vijurko studentui, kviečia, argi ir to nematai, į savo vežimą pažaisti kauliukais, nesmerk, gal ir tavo mestas kauliukas tenai, kooperatyvo rojui, retkarčiais rodo VISIŠKĄ NIEKĄ, ir tada gal prisimeni tu mane, gal tada išeini į sapnus ir klajoji po visokių žmonių, vos pažįstamų ar geriausių kaimynų intymiausius sapnus, po slapčiausius jų vingius, kol sutinki ir mane, užeini į mano sapną, kurį rodo kažkas man kas naktį, lyg paguosti norėdamas, lyg atsiprašyti, lyg atsipirkti laisvais reginiais už kasdienybės meniu iš pilkų tartum laikraščiai kasdienybės kiaušinių pusryčiams, priešpiečiams ir pietums, pavakariams, vakarienėms, niekus šneku, nepyk, šneku kad tik nenueitum dar kartą, kad pabūtum šalia, nepavirstum į baltą pelytę, rainą katę ar traktorių su mamuto iltim, kol tu nieko, dar nieko juk nepasakei, dar nė žodžio neištarei, aš nežinau, ką galvoji ir ką pasakyti man atėjai, kam pasirodei mano vienatvės kely – pasižiūrėt, kaip man seksis? man sekas kaip tau, nei geriau, nei blogiau, tu manai, tu tikrai, tu tik nori mane pabučiuoti į smilkinį, tik prisiliesti, bet aš gi ne čia, čia tiktai mano vaizdas spalvotas sapne, atspindys nuo pačios tolimiausios žvaigždės, čia ir tu juk esi tik šešėlio šešėlis, čia ir tu, pasilenkusi ties manim, tiktai ženklas mano akloj aky, dar netolk, neišnyk tarp spalvotų kryžkelės dulkių, tam karšty, vidurdienio tvankumoj – – – duok atsigert, šeimininke, kur tavo vanduo, čia pats velnias neatlaikys, klegesys, lipnios dulkės, o prietemoj ant šalinės, viršuj, dar ir jos, gražiausios pasaulio ir kaimo merginos, šviečia baltom skarutėm, baltais dantim tarp jų skraidančių pėdų rugių, gaudo po tris į glėbį, kvatoja ir guldo būsimą duoną jau po pačiu kraigu, po įkaitusiu stogu, bet apačioj, asloje, vis dar švaistosi šakėm bernai, dar pasiutesni ir karštesni už paraką tarp tų mirgančių dulkių, pamišę lengvai nuo blauzdų viršuje, nuo šlaunų išlakių, nuo švenčiausių panelių lakios begėdystės rugiapjūtės tvankiam pragare, duok man, Dieve, stiprybės arba kibirą šalto vandens, kur, šeimininke, vanduo, jokio mutinio, leiskit geriau prie šulinio, rina, nulipk, leiskis, rina, žemyn ir nerodyk dantų, man visai nejuokinga, kur šulinys arba ežeras, bėgam greičiau už kitus, tu negriūk, tu nešauk, tu nekrisk, dar nekrisk, nieko sau giminės pratęsimas, taip ir gims ne lietuviai, ir stumbrai, kietasprandžių tauta, kas taip sakė, atrodo, didysis magistras, rina, rinele, atleisk, atsiklaupkim geriau prie vandens, aš seniai taip negėriau šaltinio vandens, lygiai su juodbėrėliu, o pajuodęs dangus mums dar lemia netrumpą kelionę iki dalgių ir spragilų sukilimų, atleisk man, rinele raiboji, mane ima į karą, skriski namolio, o aš jau nekilsiu, matai, aš prikaustytas ir savim, ir tavim prie tos žemės žemynos, net pats Dievas nemato šitos kraujo grandinės, o nekaltas esu, ir tu nekalta, skrisk ir skrisk pas gyvuosius, vis į saulės tekėjimą skrisk, nes aš nepakilsiu nei dieną, nei naktį – – – tiktai dar pasakyk man bent žodį trumpiausią žodelį, be žodžio galiu čia prieš laiką užtrokšti prie kruvino šito vandens, sesule, aš visai ne iš lauko akmens, ne iš pilko beširdžio betono, mano nervų nytelės, matai ten, skrajoja, saulėtą rudenį su voratinkliais virš ežerų, mano pirštai taip išdavikiškai virpa po šaunesnio naminės ir maskovskajos palakimo, ir infarktas kažkur visiškai netoli, po širdim, va numirsiu be laiko, žinosi, mes baudžiauninkai, moč, neužmiršk, ir vaikams neužmiršk pasakyt, jeigu lenkiškas dvaras mane rykštėmis užkapos arba caras kazokais užpjudys ir į sibirus išvarys pėsčiomis, amžiną atilsį, aš jau kaip nors apsieisiu, jei dar tu prie manęs va, žmonele, pabūsi ir žodelį man meilų laiku pasakysi, vakarais būt geriausia, po visos nervatriopkos ir baudžiavos šitiems plikarūriams, kam tada mums dvarai, pagalvok tu, mamute, nors ir taip tu esi jau galvota, ne iš tų amžinai išsižiojusių bobų, kur nori ne buto, o mūro, ne mūro, o dvaro, ne dvaro, o rūmo, ne rūmo, o karalystės visos, ir žinai gi, ką gauna, užteks mums kol kas ir šito mūriuko, sodo namelio prie miesto, dailios mašinėlės ir po grūdelį, po grūdelytį auksiuko, matute, žiedelį kokį užtiksi, ypač su akute, neprasta, ar auskariuką, ir čiupk, neprapuls, va kas, moč, pergyvens ir carus, ir draugus, matysi, minėsi dar mano žodį, tik nevesk tu manęs iš kantrybės, rapūha, ir bus viskas olrait, net algelės nereik didesnės, mažiau gauni – mažiau gausi, kaip savo vyrai su galva, man ir taip jau vaidenasi kartais kamarėlė skaisti su grotelėm ir be tavęs, svarbiausia, raganėle tu mano, ištvirkus, čiulbėk kiek tik nori, čiulbėk, aš tavęs nepaliksiu vienos, nelauk, aš tau ne trečias brolelis, kur buvo per daug nervingas, ak nežinai, užtatai ir varai Dievulį į medį, matai, tenai buvo už mūsų toks laukas, o vidury to laukelio toks šiuolaikinis folkloras, pačiam vidury nuostabios rugienos, mat dobiliukai jau buvo spėję gražiai suželti, ganėsi trečio broliuko žalmargė, mano, tada dar gyvenom kaime visi, mano ganėsi kiek tolėliau, pas girią, šitaip va ganėsi mūsų karvutės, kol užėjo nuo šiaurės dangus tamsiais debesim, ir sugriaudė, ir sudundėjo, sužaibavo skersai išilgai, žinai gal, kaip rudenį būna virš nuvalytų laukų, įmanytum – po žemėm palįstum, ir kad pylė prapliupo liūtis, ir kad trenkė, o trenkė, sakau, kaip per širdį, bet pataikė į trečio broliuko karvę, ak tu kurva, ne Dievas, – girdžiu, išsigandęs pripuolu prie savo langelio, žiūriu, ogi mano brolelis pačiam vidury laukelio, vidury nuostabiausios rugienos, nes debesys jau pasislinko, ir dažėsi viskas, šviesėjo dangiškai taip melsvai, o brolelis tik šokinėja, tik verkia ir skeryčiojas palei gulinčią savo karvutę – vienintelę tą beturėjau, tu, kurva aukščiausias, vis viena pataikei į mano karvutę, maitintojėlę basų vaikelių, tada kas tu esi, pasirodyk, kaip kitaip prisišauksi tave, jeigu šitaip žmogui prastam padarei iš tų savo aukštybių, gal nematai, kitas turi po dvi ir po tris, ale ne, tau reikėjo mano karvutės, maitintojėlės mūsų, ir taip jau grobleliai matės, pienelio to tiek ir tebuvo, ašarojo tos rudos akelės, bet ir to pavydėjai vaikeliam plikiem, kuo dabar valgydinsiu, jeigu šitaip darai iš aukštybių, girdi, trenk nutrenk ir mane, nebenoriu ir aš gyvent, jei karvutės mano nebėr, jei teisybės nebėr, jeigu nieko nebėr ant žemės ir tavo dangaus karalystėj, trenk ir mane, jei esi, taip raudono savo karvutės tas trečias brolelis mano, matau, ne juokai, draskosi marškinius, mosikuoja iškėlęs rankoj lenciūgą, kad elektrą pritrauktų, iš tikrųjų dar gali trenkti, net jei nieko ten ir nėra, nulėkėm su vaikais visi, atplėšėm nuo šiltos dar karvutės, parvedėm verkiantį graudžiai trobon, paguldėm, apkamšėm, gyvas dar ir dabar, bet, matyt, vis kažkas ten yra, šitas Dievo vijimas į medį, trečiajam broleliui mano buvo atpildytas su kaupu, kitą vasarą tvėrės kolūkiai ir prie karvutės jam teko pridėti dar ir arkliuką, irgi vienintelį savo, supratai mano pasaką, ko tau, išdykėle, trūksta, gyvenk ir gyvenk, ir neužmiršk padėkoti, yra ten kažkas ar nėra, su manim neprapulsi, aš tau, mamut, ne trečias, bus, pasakyta, bus tau su subalai – – – o čia, kas čia lenda pro langą, gauruotas su kruvinu žandu ir letenos vietoj pirštų, lipa didžiulis tiesiog iš balkono, sakiau, išsikeiskim aukščiau, jis ateina manęs uždusint, aš žinau, aš seniai jo lauku, šypsokis, griebkim į glėbį, tempiam į vonią, reikia nuprausti, gal susimylės, gal pasigailės iš artimo meilės, šypsokis, gal ko stipresnio, kur spiritas, boba, reikia patrinti, žaizdelė visai mažytė, jūsų didybe, kraujo daug nuo stiprybės, bėk, sakau, pas kaimynus, paskutinioji užėjo, telefonas neveikia, varna, atleiskit, ne jums, ak, jūs lipat tiesiog ant manęs, košmaras, duok oro, o tvoskia spalvotų kokteilių tvaiku iš laukinio žvėries nasrų, lipa visai ant manęs, jau ant žemės krintu, kur tu dingai, mylimoji, va man ir galas, leteną kelia košmaras ir žengia, ir – – – peržengia per mane, perlipa tyliai ir atsistoja už nugaros man ir stovi, ir stovi, ir tyli, aš matyčiau bent kartą jo žvėrišką snukį, jo dievišką veidą, tik tu vis artėji iš priekio, rina, kur tu buvai visą sapną, nugaros, būk atsargi, tu eini artyn prie manęs, visai prie manęs, lenkiesi lėtai virš manęs, ir jau man, Dieve mano, neaišku, ar tu, rina, kartu su juo nužudysi mane, ar ištarsi man meilės žodžius, pasilenkusi prie manęs, nežinau, tik jaučiu, kad turiu apsiversti žūtbūt ir pažvelgti bent sykį, bent sykį, bent sykį…

Žmogaus kūnas apsiverčia ant visai supilkėjusio, vakarop patamsėjusio stogo betono.

Andrius atsimerkia ir guli aukštielninkas, žiūri į tamsų, spygliuotom žvaigždėm prasimušusį dangų, suvokia, kur guli, kur tebekeliauja, tebetraukia pro šalį vėjas, ir šnara žemė visa, kvepia drėgme tolima kur nors pievose sutemos, ir numėlynavusioj ganyklų juostelėj pasimato rūkas, ateinantis nuo girios, srūva dabar kur nors lėtas ir nesustabdomas, pasiūbuoja baltu debesiuku prūdo lomelėj, lyg veidrodėly savęs atsižiūri ir plaukia bulvių lauku, persirita per tuščią išdžiūvusį griovį ir atsargiai ir vėsiai pasiekia veidą, bet apiplaukęs apsemia vis toliau ir toliau tamsėjančią žemę…

O ji nieko taip ir nepasakė, prisimena sapną Andrius, dar mėgina kažką prisiminti tebegulėdamas ir pašoka, žvilgteli į apačioj žiburiuojantį miestą, pusbalsiu sako:

– O būtų gražu sužinot, kaip vadinasi miestas, iš kurio mes taip šauniai traukėmės!..

Ir nubėga laiptais žemyn.

O savo laiptinėj iš tolo jau mato, kaip kažkas boluoja pašto dėžutėj.

Laiškas?

ANDRIAU, NEGALIU BE TAVĘS, SUPRASK, KAIP NORI. TURIU TAVE PAMATYT. PASIGAILĖK. ŠEŠTADIENĮ DANIELIAUS GIMTADIENIS. BŪK. RINA.