4. Tavo priešų priešas – Simbolių romanas: Vakaras

Vakaras

7

Andrius gerokai vėlavo, bet gal taip ir buvo lemta.

Kai timptelėjo masyvią skambalo rankeną pas duris, viršuje sutilindžiavo, suskambo varpelis, po to pasigirdo lengvai bėglūs žingsniai mediniais laiptais žemyn ir durys pagaliau plačiai atsivėrė – prieangy stovėjo Rina.

Graži, visai tokia pat, jau įgėrus ir žino, kad graži, ir žino, ką galvoju, galvojo Andrius ir stovėjo priešais slenkstį, girdėdamas jaukų lyg avily Danieliaus spiečių šurmulį ir muziką viršuj, stovėjo ir žiūrėjo į Riną.

O ji stovi, įsinėrusi į visai paprastutę žalią triko suknelę, nužertą balsvais bevardžiais lyg žiedlapiais, lyg rombais, tokiais smulkučiais.

– Tavo, pievinė… – prisipažįsta, pasekusi Andriaus žvilgsnį ir pati nužvelgusi savo rūbą.

Tada žengia per slenkstį ir bučiuoja pasistiebusi į lūpas.

Pažįstama šiluma, pažįstami plaukai, pažįstami kvepalai, pažįstamas lūpų švelnumas…

Visi viską atsimena, po velnių, apsikabina ir Andrius prigludusią Riną. Apkabina viena ranka, negraibai, nes kita laiko už nugaros savo dovaną – baltą silikatinę plytą, išrašytą spalvotais flomasteriais SVEIKINU ir t. t. Visi viską atsimena. Kam tada laikrodžiai? Tie visi kalendoriai? Tas laiko skaičiavimas? Tuos visus ciferblatus, romėniškus, tuos arabiškus skaitmenis jau seniai reiktų keisti gėlių piešiniais. Rožės diena. Lelijos valanda. Rugiagėlės valanda. Bevardžio žiedo sekundė dabar…

Andrius šiek tiek jau irzo, kopdamas laiptais paskui Riną aukštyn, pro pažįstamas pasteles nedažyto medžio rėmeliuose ant lentų sienos. Nes turėjo irzti, reikėjo, o gal norėjo, jei taip sumautai sutvarkytas pasaulis. Tu užeisi į svečius ir sutiksi savo draugo, gal geriausio savo draugo gerą žmoną, ir nebus jai užrašyta ant kaktos SVETIMA ESU ŽMONA, bus, vyruti, atvirkščiai, iš visur, o iš visur, iš menkiausio rankos judesio, iš smulkiausios drabužio klostės, iš šitos žalios spalvos, iš susiraičiusios plaukų sruogelės tau šnabždės, o jeigu kurčias, tau rėkte išrėks – visi viską atsimena, viskas visur kaip seniau, kokia muzika ten, viršuje, begrotų, kas ir kaip ten šurmuliuotų, viskas taip, kaip kažkada, kaip tada, po didžiąja egle, nors eglės vieta pusnyne, o ne salėj, kur prie durų anąsyk stovėjo Rina, žalia suknele ji buvo beveik gražiausia tarp visų naujametinių veidų ir šviesų, kol jie šoko, kol sukos ir juokės, ir nubraukė žydrą žaisliuką – nedužo, pirštai suima dygią liauną šakelę ir vėl pakabina ant jos žydrą jūros žvaigždę, nedužo, – ir vėl juodu šoko, ir visas pasaulis šoko tą naktį, Eglės naktis, o šiandien Bevardžio žiedo diena, būk atsargus šiandien, Andriau, dar šmėkšteli jam, gyvenimas trumpas, bet ilgas ir jiedu panyra į šurmulingos Danieliaus svetainės prietemą:

– Andriau, duok ūsą!

– Nori kavos?

– Jėzau, jis ir čia su plyta!..

– Mano meile, išmūryk man sarkofagą!

– Žiūrėk, aš lauksiu…

– Šiku miku, seneli…

Andrius prasiiria pro pažįstamų ir nepažįstamų tankumyną, kaip visada pas Danielių daugiau nepažįstamų, ir susiranda svetainės kampe šeimininką, kuris jam jau moja iš tolo. Pasiraitojęs rankoves, bet su peteliške Danielius skrajote skrajoja apie puspilniais ir pilnais buteliais apstatytą staliuką, žongliruoja tais buteliais, pilstinėja smalsiausiems gėrikams savo gamybos antpilus antpiliukus, aiškina savo žolių ir šaknelių magiją, nepamiršta ir anekdoto. Andrius jam įteikia savo plytą ir raudoną gvazdiką stebėtinai ilgu kotu, pastovi, pamindžikuoja šalia Danieliaus, kol tas perbėga akimis, o paskum jau griausmingai perskaito visiems, nors niekas ypatingai ir nesiklauso, Andriaus išmargintą ant visų plytos šonų palinkėjimą ORIGINALIŲ TAU DARBŲ, DANIELIAU! SU JAIS IR SVEIKINU! DVIDEŠIMTAS, ARBA STANDARTŲ AMŽIUS. ANDRIUS. Tada abu išlenkia po taurelę, kartu su visais tais smagiausiais Danieliaus receptų gerbėjais, apsikabina, pasibučiuoja, dar įsipila…

Ir Andrius išlaviruoja su artipilniu savo stiklu į kitą kambarį, nes visos durys į visus kambarius, kaip visada pas Danielius, plačiai atlapos, ir svečiai slampinėja ar tūno, kur kam mieliau.

Robis, žinoma, čia.

Savo kertėj.

Po senovei įdubęs į seną sofą Danieliaus dirbtuvėj, šalia prigesusio židinio. Pasistatęs butelį arčiau savęs, ant žemo staliuko. Jau nugertą šauniai.

O priešais linguojasi supamojoj kėdėj Violeta su savo simbolišku, nes beveik visiškai neragaujamu sausvynio stiklu.

Ir nieko daugiau čia nėra. Mandagūs visi pasidarė. Visi tokie tolerantiški visiems, nors pasikark.

– Kiek tavęs galima laukt, kapitone?! – Robis nuoširdžiausiai nudžiunga. – Beveik baigiu nusipilt.

– Labas, Vilia… – Andrius pokšteli Violetai į kaktą. – Naujas?

Atsargiai, dviem pirštais kilsteli jis blizgantį metalo dirbinį ant odinio pasaitėlio, iš arčiau – fantastinis laumžirgis sidabriniais sparnais ir išpūstom žalsvo emalio akim.

– Čia ne šiaip barškalas, Andriau, – Violeta taip pat žiūrinėja laumžirgį ant savo juodo megztuko.

– Sakiau, atliksi, kapitone, – medituoja Robis savo kertėj. – Čia amuletas. Violeta įsirašė į raganas. Kuria naują madą. Vėl suskambės tūkstantmetis žodis blizgučių gamyboj. Gud baj, gintariniai karoliai ir bobučių sagės!

– Visai ne todėl. Amuletus pradėjau daryt, kad jie saugotų žmones. Va šitas vadinasi SERGĖJIMAS NUO NSO.

– Nuo ko?

– NUO SKRAIDANČIŲ LĖKŠČIŲ kitaip. O dabar tokį vieną baigiu NUO PIKTOS AKIES.

– Gražu.

– Turi dabar kokią mergaitę? Padovanosiu…

– Ačiū, Viliuk. Neturiu.

– Matai, amuleto negalima parduot. Ir nuodėmė didelė, ir galios jis neturės parduotas. Galima tik dovanoti. Užtat ir dirbu tik sau, gali sakyt. Ir draugams. Geriausiems. Kol subankrutuosiu.

– Laikykis!

– Kol kas šiaip taip.

– Su juodosios magijos pagalba! Ech, kapitone, o kiek aš turiu tau genialių dalykų išpasakot… – sudejuoja Robertas, kol Andrius sėdasi šalia jo, sugirgždindamas žemąją sofą. – Prisikaupė, prisigrūdo visokiausių fantazijų. Šiurpas! Tiek to. Geriau išgerkim. Senoviškai. Už susitikimus po šimtmečių. Už totalinius praradimus, kurie ir yra didžiausi atradimai. Ir atvirkščiai.

– Ir priešingai?

– Ne, Viliuk, šį kartą ir atvirkščiai. O ir tu pati galėtum už tai išgerti, tavo dvasios gal atleis tau alkoholio kvapelį, spiritas irgi dvasia. Ir ne bet kokia, o geroji, jei ne visų griausia…

– Vis baltą? – Andrius jau žino, kad šiandien su Robiu kalbos nebus, ir jam darosi ilgu, beveik gaila visų ir savęs, ir dar vieniša – nenuslėpsi. Netgi šalia ramios ir gražios Violetos, o gal kaip tik šalia jos, atsiskyrėlės, besisūpuojančios krėsle. Ne linksmesnis ir tas butelis degtinės. Andrius pats sau įsipila į taurelę skaidraus skysčio, ir žiūri, kaip jame plazdena gelsvas žvakės atspindys. Teliūškuoja vos vos.

– Tik baltą! Tegu ten Danielius nuodija konkurentus visokiom žolelėm. Aš jam ne priešas, ir jis tą žino, niekados net nesiūlo man, o be to, aš visad atsinešu savo buteliuką, geležinė taisyklė, šiaip sau, dėl visa ko, nes jie, žinok, – Robertas linkteli šurmulio pusėn, – tikriausiai jau kyla į karo žygį prieš mano stovyklą, Rinai, žinoma, vadovaujant… Turėk, kapitone, galvoj, jei mėgins nušvilpt šitą butelį…

Andrius nugeria, kad nereiktų nieko sakyti. Vienišas jau galutinai. Ak Vilia, padarytum iš plieno, iš kokio nežinomo, niekieno neatrastos dar planetos metalo, užburtum amuletą NUO VIENATVĖS, kai kalba visi aplink, geri visi, draugiški žmonės, kalba aiškiai ir paprastai, suprantamais žodžiais, tavo gimtąja kalba, tavo tėvų kalba, tavo paties kalba, o tau taip beviltiškai nesvarbu ir toli šitas žodžių skambėjimas ir barškėjimas, visos tiesos ir neteisybės, visados ir visur tokios pačios – teisingos ir neteisingos, tik čia menkesnės, ten stambesnės, čia naivesnės, ten suktesnės, kartais naujesnės ir pigesnės, kartais senesnės ir kietesnės, ir tu jau nustoji girdėt, nemoki klausytis, nors tebesėdi žmogus šalia, tebesisupa krėsle priešais, man kartais daros baisu, pereina šiurpas, man gėda už patį save, aš vėl puolu klausytis kuo įdėmiau ir nė velnio vis vien negirdžiu, stengiuos bent atidžiai žiūrėti į tą kalbantį, Vilai, o matau tik suskilusias lūpas, baikščias blakstienas ir pablukusias akis, jei dar prisimeni iš anksčiau tikrą jų spalvą, bet ir žiūrėt dar blogiau, žiūrėt ir matyt vien suskilusias judančias lūpas, parudavusius dylančius buvusio draugo, buvusio priešo dantis, gyvo dar draugo, negirdint, ką sako tos krutančios lūpos, tie dantys, tie dantys, tie kaukolės dantys, visai neįmanoma, Vilia, sukurk amuletą NUO MANO VIENATVĖS, nes čia tarp žmonių vis daugiau ir daugiau draugų, kurių niekas negaili, kurių laikas negaili, nors jie stengias kažkam vis kažką pasakyti savo skubančiom, savo skeldinčiom, savo krutančiom be garso lūpom…

– Koks nors amuletas NUO VIENATVĖS, kaip tau atrodo, Vilia? – Andrius stebi ramiai siūruojantį žvakės šviesoj siluetą krėsle ir gigantišką krėslo šešėlį ant sienos, ir junta, kaip verpetinga pirmoji, maloniausia kaip visados apsvaigimo bangelė lyžteli smegenis. Nieko tokio, greit nuslūgs, visų maloniausia, visų nekalčiausia, daug žadanti, nieko neduodanti, greitai nuslūgs, ir vėl bus ramu ir blaivu, tik viskas matysis aplink dar aiškiau, dar žiauriau ir aplink, ir savy.

– O kam? Nuo vienatvės nereikia slėptis. Ir nieko nereikia sergėt, – Violeta ramiai tebesisupa krėsle. – Pavyzdžiui, aš, viską, ką sugalvoju, ką padarau iš tikrųjų gražiausia, viską darau viena. Kai niekas nesikiša. Niekas nelenda. Neprašo. Nepatarinėja. O amuletai ir sergsti tik nuo kitų, nuo viso pasaulio, apsaugo nuo pašalinių, nuo svetimkraujų galių, o ne nuo paties savęs. Nes nereikia…

Į kambarį tyliai įeina Rina.

Atsisėda šalia Andriaus. Kadangi nelabai ir yra kur kitur. Nebent gal ant knygų šūsnių, kur pasieniais sudėliotos.

Tylu, kol visi žiūrinėja savo stiklus, kol sukioja tarp pirštų, gurkšnoja.

– Bet kaip dabar aišku, Rina, ar ne? Kad tu manęs nemylėjai. O aš, atrodo, nemylėjau tavęs… – sako Robertas ir prisipila pagalvodamas, per kelis kartus, gerą dvigubą dozę. – Dėl visa ko! – paaiškina garsiai visiems, atsargiai statydamas butelį vidury staliuko.

– Robi, gal nepradėsim? – paprašo Rina nepajudėdama.

– Ir dar mes padarėm didžią skriaudą savo geriausiam draugui Andriui! – netyla Robis, iškeldamas virš galvos savo sklidiną stiklą.

Nutyška keli lašai ant staliuko.

Blizga ant poliruoto paviršiaus.

– Ir negerk daugiau, prašau, – žvilgteli Rina į Robio pusę.

– O kodėl? Tegu pasiklauso, išgirsta. Visi čia savi. Ir išvis, kaip sako poetai, nėra nieko svetimo. Nes aš Violetą, atrodo, myliu, o tave, atrodo, dar vis myli Andrius. Gal nekišim galvų į smėlį? Čia ir smėlio nėr, pas tą formalistą. Aš pasakiau viską. Havgh!

Robertas nugeria gerą trečdalį ir tyli, žiūrinėdamas tamsų staliuko paviršių. Nulakuotas išilginis pjūvis. Faneruota seno šimtamečio medžio stilizacija. Masinis blefas!

– Būtų gražu, jeigu taip būtų, – sako Rina, tebelaikydama abiem rankom savo aukštą taurę. Iš lėto sukioja nerimstančiais pirštais. – Tik tu bjauriai meluoji. Kaip visados, tarp kitko.

– Kaip tu pragyveni iš algelės? – vis klausinėja Violeta iš savo siūruojančio krėslo.

– Kaip visi.

– Kiek tau duoda pinigų?

– Kaip kada. Priklauso nuo išdirbio. Koks išdirbis, toks uždarbis, kaip sako dėdulė Vincas. Toks filosofas.

– O be filosofijas?

– Kol buvau mokinys, minimum gaudavau septyniasdešimt per mėnesį, per du kartus.

– Ir tu dar gyvas?

– Ne, čia tik mano vėlė.

– Geriam už tavo vėlę?

– Geriam, Vilia! – Andrius seniausiai nori, dar kadaise, seniai, prieš statybas norėjo ką nors labai gero pasakyt Violetai. Kur nors. Be jokios progos. Tiesiog šiaip sau. Ir kartu būtinai. Gal padėkot? Už ką? Gal už jos tą ramybę? Ištikimybę sau? Už jos mokėjimą va šitaip nežemiškai suptis žvakės šviesoj, kada viskas aplinkui eina velniop. Ir vis nepasako. Ir tikriausiai niekad nepasakys. Nors gal niekam ir nereikia. Arba reikia mirtinai.

– O tu nenori, Andriau, papaišyt žurnalams? Kokią nors vinjetę, iliustraciją. Vis rublis. Galiu supažindint.

– Ačiū, Viliuk! Tiek to. O ir man tikriausiai neišeitų, kaip ten reikia.

– Juokauji? Visai kultūringa redaktorė, beveik viskas praeina, kas tikra. Ar bent įdomu.

– Nežinau, nesinori nuo šito pradėt. O ir kam? Kad pavalgytum. Man užtenka pavalgymui.

– O išgėrimui? – susidomi Robis. – Iš ko jūs ten geriat? Vagiat?

– Vagiam. Kas dieną po plytą kišenėj išsinešam. Va ir Danieliui šiandien atnešiau vieną. Gal tau pavogti?

– Nepyk, kapitone. Aš tik šiaip. Nes šlykštu. Nes visi visur vagia, ką gali.

– Ne visi, o vagys.

– Galbūt. Nesismulkinsim. Nes ir aš vagis. Ir tu vagis. Ir va Rina vagilė. ir Violeta. Visi vagiam vienas iš kito, apvagiam vienas kitą. Gal ne, brangioji mūsų Rina?

– Jau kartojies, Robi, – primena Rina. Bet primena nepiktai, lyg ir tingiai.

Ne, ji dar liks, ji nenori dar eiti namo ir iš viso nenori eit niekur, o dar vestis šalia burbuliuojantį Robį per miestą, gėdytis gatvėj žmonių, visų, ne tiktai pažįstamų, o ir kur tu išbėgsi, kur tu nueisi, kur būtų viskas ramu ir gera? Ir viskas jauku. Ir aišku. Ir vakar juk jiedu ėjo. Robis buvo beveik neįkaušęs. O vis viena paklausė, kodėl tu tada su manim nuėjai, Rini, tu, Rini? Robis žingsniuoja lengvai ir tiesiai, iš tolo tikriausiai net nesimatė, kad gėręs, o jo kaustyti batai sausai ir lygiai kaukšėjo į pilko vakaro pilką šaligatvį. Rina ėjo greta, taip pat lengvai ir lyg nerūpestingai. Ir taip pat nepajėgė suprasti, kaip čia jiems atsitiko, kad ji eina, klusni, greta kaukšinčios, abejingos uolos, eina abu kartu šiltu šaligatviu, vakare, ir negali nueit į skirtingas puses, mandagiai atsisveikinę LABANAKT… Gal tu, Rina, manai, žmonės nejaučia, kada jų nemyli? Ir velnias juos žino, kodėl būna kartu! Dėl to antspaudėlio pase? Sutuoktuvių liudijimo? Dėl bendro buto? Kad nėr kur išeit ir nakvot, ir gyvent? Kad neturi kur pasidėt? Robis siuto iš lėto, nors tebežingsniavo, atrodė, ramiausiai. Gal dėl bendrų pusrytėlių prieš dienos rūpestėlius? Sekmadienio pietūs su žvakėm ir staltiesėm, ir geriausių draugų porele, gal dar beviltiškesne? Dėl bendros didžiulės lovos, kuri seniai pavirto dviguliu ešafotu abiem? O sulaukus šventos senatvės, bus diskusinių poterių klubas, atidaromas tik sugulus ir uždaromas, pranešėjui užmigus. Ar klausytojui per miegus sustenėjus. Rina žvilgteli paslapčiom į Robį. O juk lūpos tos pačios. Ir blakstienos, ilgos ir staigios. Juodi neklusnūs gaurai. Gražus. Gal todėl dar truputį noris, kad apkabintų? Kad vėl pajustų dideles ir stiprias jo rankas ant pečių. Kad vėl ją neklausęs priglaustų prie savęs, tvirto, beveik galingo. O ji bejėgiškai priglustų. Ramiai. Beprasmiškai galbūt. Beviltiškai. Ir tada jis vėl pasakytų. Palauk, o ką jis pasakys? Ką jis tada pasakė? Toj naktų nakty su begalinėm žvaigždėm danguj, su tykiai siūruojančia pušimi, kurios kamieno atsirėmusi tylėjo Rina ir klausės jo balso. O jis vis kažką šnekėjo, nirtulingai ir įkvėptai, apie žvaigždes, apie visatas ne tik ten, viršuj, bet ir žolėse, šaknyse, po kojom, kiekvienoj dulkelėj, molekulėj, tamsoj, nes ir pats jis gulėjo įsikniaubęs veidu į tamsias ilgastiebes žoles, į samanas po tomis žolėmis, didelis toks, jis, atrodė, verkė ir sakė veidu į žolę myliu tave, nes nieko nėra daugiau šitam žolių ir žvaigždynų pragare, iliuzijų knibždėlyne, o ji klausės ir klausės jo nenutrūkstančio balso ir lyg sapne galvojo, kas gi jis toks, šitas žmogus prie jos kojų su liūliuojančiu tokiu balsu, tokiu audrinančiu balsu. Ir maldaujančiu. Vėl vaiduoklis? Dar vienas vaiduoklis, nors nežada nieko, nealsuoja į veidą, į ausį, išvešiu tave už jūrų, išvešiu iš čia, nepaliksiu šitam kambary, šitam viešbuty, būsi visur su manim, pamatysi pasaulį, keliausim, būsim kartu, tiesiai į ausį, į plaukus. O tada, kada sakė taip, nors žinojo, kad nieko, kad to visko nebus, kada ji kartojo taip ir matė, kaip to didelio vaiko akys blykstelėjo pro drėgnas blakstienas, ir ji spaudė rankom gauruotą jo galvą, ji dar pagalvojo, o kas jo laukia?

Ir tik dabar aišku, kas…

– Bėgam, Robi, namo. Nuo visų! Einam kartu! – Rina pakyla, nežiūrėdama nei į Andrių, nei į Violetą, nes žvelgia tiesiai į Robį ir stovėdama laukia.

Violeta sūpuojasi.

Andrius, atsišliejęs sienos, žiūri į dešimtis Danieliaus autoportretų, sukabinėtų aplink beveik nuo grindų iki lubų. Yra naujų.

– Rinule, tu klysti, deja. Namai ten, kur meilės stogas. O mudviejų namas seniai be stogo. Nepastebėjai? Aš kiekvieną kartą stebiuos jau iš tolo, kurgi to namo stogas? Sėdim sau čia ir dar pasėdėsim, kol turim aplink tiek draugų ir va dar šnapselio yra. Devyni arkliai manęs iš čia neištemps. Ir tu dar pabūk. Pasodink ją, Andreli. O aš mums visiems, artistams be vaidmenų, įpilsiu po lašelytį grynų gryniausio… Ir tau! Antiofelij! Ir ta-a-a-u, Antiromeo… Ir man!..

Pro duris įvirsta milžinas Rapolas, o paskui jį, kaip visada, tuntas gerbėjų, o paskui juos pats Danielius su keliais buteliais glėby, o paskui butelius Danielienė su savo firminiais pyragiukais ŠPYGELĖS GENIJAMS ant medinio padėklo…

Ir kambary tarp autoportretų nelieka ramybės. Nebus čia tylos, bus žaidimas ir gera, kaip visados ir visur, kur įsisuka Rapolas. Andrius myli šitą stambų ir vis vien gracingą žmogų, nors pats nežino už ką. Ir už atvirumą. Ir už paprasčiausią jėgą. Ir už tiesų žodį. Ir už jo tapybą, kuriai neprikiši nieko. Ir kad Rapolas nebijo gerti, kapitališkai, po keletą mėnesių per metus, ir niekas mieste negali suvokti, kada jisai spėja įsitapyti iki tokių tikrų dalykų. Už viską!

Sugarmėjusi palyda mėgina įsitaisyti kas kur. Net Rina vėl atsisėda arčiau Andriaus. Taip pat atsišlieja nugara sienos. Juodai pilki tapetai. Netepa. Ji palauks. Juodi hieroglifai pilkam fone. Ji dar pabus. Ir apkabins vėliau Andrių, galbūt paverks, Dieve, kaip seniai neverkė – verkt, išsiverkt ir pasiųsti visus po velnių.

– Įpilk man, Danieliau, ko nors linksmesnio, – paprašo Rina, nes Robis įgriuvusios ordos akivaizdoj ėmės griežčiau globoti savo skaidrų butelytį.

– O tu, Robi, man! – sugriaudėjo Rapolas.

– Sėsk prie manęs. Tik tada! Ir tu paverk su mumis. Mums čia ašarų lyg pritrūko.

– Kol yra šitų velnio lašų!..

– Mažiau jaudinkis…

– Gavo diplomą Venecijoj…

– Pilk, jei pili!

– Jau seniai iš balkono iššoko, gal pernai…

– Sakau, restauruos, projektas pasirašytas…

– Tikrai negirdėjai?

– Rašykit į Maskvą!..

– Jei seksas menas, tai mano meilužis mažiausiai Pikasas…

– Parašėk!

– Nereklamuok, oi nereklamuok…

– O ką, ar man gaila, menas priklauso liaudžiai…

– Sėdžiu visai be kapeikos…

– Ką nors sukrapštysim, paskambink rytoj… Iš pat ryto…

Paskambink rytoj iš pat ryto, ką nors sukrapštysim, atrodo, taip sakė, nes Andrius ir girdi, ir tarsi negirdi, ir nenori girdėti, kol jaučia čia pat Rinos petį, gyvą ir šiltą. Sėdi ir apžiūrinėja portretais nukabinėtą sieną tiesiai prieš juos, nes patapo šviesiau, Danielius įjungė gelsvą stalinę lempą tolimiausiam kampe. Visur, ir ten, viršum sidabruojančio aukšto veidrodžio plačiame pajuodusio medžio rėme, ir čia, virš staliuko, virš šūsnių žurnalų ir knygų pasieniuose, kur jau sėdėjo ir dūzgė svečiai, visur tyko tavęs sukabinėti Danieliaus autoportretai. Keista būti šitam kambary. Šitoj dirbtuvėj. Visada jam čia būdavo keista. Tartum parako fabrike. Įžūlių sprogmenų. Dvasinių minų. Andrius čia visad pritildavo. Iš visų pusių nuo sienų žvelgia veidai. Atlikti įvairiausios technikos, įvairiausiom manierom, skirtingais rakursais ir skirtingo dydžio beveik visi. Ir visi vienodai skvarbiai seka tave nuo sienų ilgu nesibaigiančiu, begaliniu vienu žvilgsniu.

Tiesiai priešais Andrių baltuose rėmeliuose berniuko, beveik vaiko, šviesi galva, aptapyta tamsiu fonu, beveik tamsiausiais dažais. Darbas patiko Andriui anksčiau. Ir dabar patinka. Akys pilnos drėgnos šviesos, o ant apatinės, vos vos atsikišusios lūpos vaikiškas patiklumas, liūdi. Žvilgsnis tas pats, atkaklus. Šalia jo – vyro veidas. Andrius dabar atsistotų, prieitų arčiau įsižiūrėti, bet guli Rinos ranka jam ant peties, jis net jaučia nervingus jos pirštus iš dešinės, palei kaklą. Anglis. Gal todėl vyro veidas grubokas, asketiškai atšiaurus. Lyg matęs ir vėl pamatęs mirtį priešais save, tuo klausiančiu žvilgsniu negražios lūpos. O čia pat, aukščiau, dar grubesnis veidas – lino raižinys. Išnyra iš tamsos pirmiausia galingomis, net nuožmiomis – tarsi ritualinės kaukės – raukšlėmis apie lūpas. Ribinė įtampa. Lyg stiklų šukės akyse. Nenoriu tikėti ir nenoriu netikėti. Bet akys tos pačios, žūtbūtinai atkaklios. Žiūri ir žiūri, visur visada tos pačios. Andrius slysteli žvilgsniu per visą sieną. Trys… šeši… devyni… vienuolika… keturiolika… septyniolika… dvidešimt… trisdešimt… keturiasdešimt… Čia nuo visų sienų žiūri ir žiūri veidai. Tartum skirtingi, tartum įvairūs, lyg vis kitokių likimų, vis kitokių epochų, laikų, papročių, apšvietimų, o vis dėlto visi ir visur tyko tavęs tuo vienodu žvilgsniu. Belaikiu žvilgsniu. Virš laiko. Arba už laiko. Šiapus arba anapus drabužio spalvos. Ir šiaip kokios nors laikinos istorijos ar šukuosenos. Anapus laikino susitarimo neklaust apie nieką nelaikiną. Vientisa nukryžiuota siela. Savo noru prisikalus prie kryžiaus. Tarp šėmų. Padalinta po lopą. Sudraskyta į gabalus. Šiurpiai padauginta įvairiausiais formatais. Juoduojanti, ruduojanti, kraujuojanti, žydrėjanti. Meldžianti ir prakeikianti. Ir vis klausianti atkakliai – kas esu? Keturiasdešimt kartų… keturiasdešimt vieną… keturiasdešimt du… keturiasdešimt tris… keturiasdešimt keturis… dešimtis kartų… devynias galybes kartų… aibes… O atsakymo nė vieno. Bent kiek pakenčiamo nė vieno. O ir kas turėtų atsakyt? Jis ar tu? Tu tikrai neturi, nežinai, ką tokiam atsakyt. O jis net nesitiki atsako. Net nelaukia. Atsako gamtoj nebūna, būna atkirtis, tikina jis. Gal dėl to čia taip nejauku? Ir sunku. O tačiau tu dažnai čia ateidavai, eidavai beveik tyčia, nors lyg nenorėdamas, atsisėsdavai ant kėdės prie durų ir sėdėdavai, mėgdavai čia sėdėti, turėdavai pabūti čia vienas. Nes dar sunkiau išeit nusigręžus. Nuo tų begalinių jo akių. Nuo visos kraupios jo nelaimės ir laimės. Kaip žemės drebėjimas arba karas, kurie kaupias ir užklumpa netikėtai. Norisi rėkt. O tyliai turi sėdėt. Nei riksmo, nei ašara kokia nesušvyti nė vienam portrete. Nelaimė. Tikra. Kurios neišvengsi, nes ji tyko tavęs. Ne tu ją pasirenki, o jinai tave pasirinko nuo pat nebeatmenamos tavo gimimo akimirkos, nes ji gimsta kartu su tavim. Ir tiktai tavyje, o ne kur nors šalia, už sienos, ne prieš didįjį tvaną, ne po didžiojo tvano, kuris bus kada nors po mūsų, o tiktai tavyje ir kartu su tavim. ir nėra kur išeit, nusigręžus nuo tokio žvilgsnio. Tu išsineši jį, tu tempi, tu velki visur su savim, kol akys teberegi šviesą. Gal todėl neregių portretai beveik visados nevykę. Ir Edipas tragedijai bereikalingas, kai tik išsiduria sau akis, iš karto finalas. Buvęs karalius žengia į neregėjimo rojų, tamsos karalystę, kur visi vienodi karaliai. Kur jau nesimato tikrovės su jos rietenom dėl valdžios, su jos kėslais išduoti tėvynę ir brolį, su beviltiška ištikimybe tėvynei ir broliui, galingesne ir už meilę, ir už norą gyventi. Mirk, Antigone, ir gyvenk, Antigone! Nešiok savyje savo randus kaip mitą. Žiūrėk ir žiūrėk į pasaulį be atsako. Brėšk, Danieliau, juoda anglim, medy išrėžk ir išsėk rūgštimi metale jo lemtį, jo nelaimės bičiulį…

– Jetitaratai! – girdi Andrius atgyjančiam šurmuly.

– Rapolai, mes juk inteligentai! Nors ir kūrybiniai… – aiškiai erzina Violeta nerimstantį milžiną. Jai visados iš visų nuostabių Rapolų labiausiai patinka širstantis Rapolas.

– Ot užtatai! – dar smagiau, dar artistiškiau įsiplieskia Rapolas. – Greit visi mes pavirsim inteligentais! Visa Lietuvėlė! Ot padiskutuosim! Ot pasiplepėsim per kiauras naktis prie va šitokių balanų apie sunešiotus amerikoniškus džinsus avangardistiniam padaže!

– Užkibo!..

– O kaipgi?! Juk pagaliau pirmą sykį mūsų tradicinio, mūsų lietuviško, mūsų nacionalinio klevo rėmuose! Kaipgi čia nesidžiaugsi nuo Balbieriškio ligi Nidos!..

– Nuo jūros ligi jūros! – pritaria Robis.

– Gal palikim ramybėj istoriją? – kerta Danielius Robiui. Kaip visados. Kaip akmuo su kirviu. Jiedu kažkaip iš viso viens kitam ne per labiausiai patinka. PERPETUUM MOBILE VIETOJE, ARBA LIBIDO MASTURBACIJA pavadino kažkur sykį Robis Danieliaus sumanymą nuolatos, nuolat tapyti autoportretus, tapyti visą gyvenimą, metai iš metų, negailestingai, visai atvirai, nieko negražinant, nieko neslepiant, jokių nuotaikų, jokių raukšlių, jokių minčių, kūryba kaip ištisinis autoportretas, užtat Danieliui nuo to karto Robertas ATSEGTAKLYNIS DENDIS, gerokai, aišku, abiem išgėrus.

– Kuo čia dėta istorija? – noriai nustemba Robis. – Asmeniškai aš, gerbiamieji, LIETUVOS ISTORIJĄ vartau ir skaitau tik dukart nusiplovęs rankas, Rina va gali paliudyt, kaip prieš operaciją be išankstinio atsakymo – išgyvensim ar mirsim?

– Tu jau neišgyvensi!..

– O ką, manai, lengva? Aš baigiu čia uždust! Aš noriu kvėpuot grynu oru, jeigu čia, Lietuvoj, gyvenu tą savo vienintelį, pirmą ir paskutinį kartelį… Noriu gryno oro ir grynos tapybos, o ne impotentiško kopijavimo, tegu ir didžiausių asų, atleiskit, panelės ir ponios, metodikams ir jų terminams. GRYNAS ORAS – SVEIKATOS IR GROŽIO ŠALTINIS, yra net brošiūra tokia miglų pūtėjams…

– Kokios ten miglos! Pakabintum va čia, ant sienos, gerą tapybą, ir kvit! Kas tau ką pakukuos? O dabar? – Rapolas, visu ūgiu iškilęs kambario vidury, skėsčioja rankom virš sėdinčiųjų galvų. – Taigi dabar jam kiekvienas sąžiningesnis svirplys galėtų, ačiū Dievui, kad bijo skandalo, galėjo kukliai per spaudą priminti, kad lygiai kaip tik užsidarė miela parodėlė, o toj parodėlėj kaip tik ir kabojo ant geltonos virvutės tie mėlyni džinsai su tabaluojančiu dirželiu…

– Viskas kur nors kada nors jau kabojo…

– Va taip ir sakytum! O tu mums čia giedi, Danieliau, apie ieškojimus.

– Jis ir ieško!

– Po svetimas dirbtuves?! Nežinau, aš to jauno ieškotojo nepažįstu, gal ir nieko vaikinas, tikiu, bet tikrai, Danieliau, tavim dėtas, jei susieinat, dar pageriat, aš tikrai jam priminčiau, kad vogt iš gyvų, dar tebekrutančių kolegų dvigubai nepadoru!

– Ko tu čia, Rapolai, plėšais?.. Nepagautas – ne vagis, sena mūsų taisyklė. Prozit!

– O ką ten gaudyt? Šmikių, teisybė, į savo palėpę neįsileidžiu, bet jei nori, gali atsivesti, padovanosiu jam tą katalogą su visom reprodukcijom, amerikoniška, aišku, kokybė. Tegu pasižiūri. Bet velnio jis eis, gal iš ten ir pasižiūrėjo naują lietuvių tapybos kryptį, jei toks geras ieškotojas, kaip sakai…

– Stasiuk, aš ničnieko nesuprantu, o tu?

Andrius dirsteli šnabždesio pusėn, kur knygų šūsnys pasieny. Guvus toks veidukas dailiai kirptų juodų plaukų šešėly. Žaismingam šešėly. Andrius iškart atpažįsta jaunutę aktorę, beveik mergytę, moment išgarsėjo po pirmo vaidmens, kioskai pilni žurnalų, visur tas veidukas viršeliuos. Pala, o kokiam gi filme? Filmas kažkoks baisiai ir toks žydras dangus kaip Ukrainoj… Bet ji tenai puikiai atrodė kerpėtų stogų, parudusių rąstų, malūnų fone, ir visai neblogai suvaidino baisiai reto tyrumo prieškarinę panelę, kuri, deja, žūsta nuožmioj detektyvinėj klasių kovoj, baisus toks likimas, o čia akys velniūkščio tik žvilga…

– Tu, Milduk, ir Einšteino nesupranti, neužmiršk.

– Tu vėl?

– Ne tu vėl, o tik E LYGU EM CĖ KVADRATU! Kas gali būt paprasčiau, žvirbli?

– O žinai, kas bus BĖ BĖ KUBU, Einšteine?

– Aišku, žinau! Pirmam kurse išėjom. Duok ausį, – glaudžias prie baisaus likimo panelės Stasys, kurio Andrius, beje, visiškai nepažįsta.

Tik čia Rapolas atsigręžia nustebęs:

– Kam ten kliūva Einšteinas?

– Mums, dėde, nekliūva! – suskamba Mildukas. – Mums net patinka! Kai reikia, net mylim!

– Už ką gi, vaikeli, mylit?

– Už EM CĖ KVADRATU!

– Ir viskas? – palinksta visu savo milžino ūgiu virš jųdviejų Rapolas.

– O ką, tau mažai? – pasišiaušdamas stojas Stasys.

– Stasiuk, nemažai! Nematai, tiktai sėskis… – timpčioja Stasį už skverno Mildukas.

– Visai ne už tai reik mylėt Einšteiną! Tu myli už rezultatą. Už reliatyvumą. Už gatavą formulę. Ir net ne jis pats, o jo pasaulinė šlovė tau gražu, vaikeli…

Rapolas iškilmingai atsigręžia į visus su teatrališkai iškelta taure. Būtų nieko artistas, jei būt ėjęs į sceną.

– Mylėkim Einšteiną už kitką! Už antrą jo gyvenimo pusę! Kada jis liko vienui vienas su savo jaunystės šlovės nuvalkiotu šleifu. Kada negalėjo susirasti nė vieno nusususio asistento. Nes nieks nenorėjo žlugdyti karjeros, atseit, dirbti su juo. Su seniu, kuris išprotėjo, atsiliko nuo mokslo, nuo visų atsiliko…

– Einšteinas?!

– Einšteinas, Milduk. Tas pats.

– O tas atsilikėlis senis, klausykis, vaikeli, mėgino sukurti gigantišką lauko teoriją, neregėtą teoriją, kur turėjo apjungti visas jėgas, kokios tik egzistuoja gamtoj. Nuo gravitacijos iki elektromagnetizmo!

– Bet nesukūrė! – dar vis šiaušias Stasys, nors Rapolas jo lyg visai ir nepastebi, kai šalia toks Mildukas bildukas.

– Trūko tik duomenų! Atramos taškų. Tuomet. Šios dienos mokslas gal dabar ir pateiktų, bet kur šiandien Einšteinas?! Išgerkim, gerbiamieji, už senį, kuris išprotėjo! O paskui, jau po to, už visus gudročius, kurie laksto kitų pramintais takais ir kas žingsnis spygauja EUREKA…

– Ar ne už save geri, šventas Rapolai?

– Ne! Aš ne fizikas. Aš mužikas.

Rapolas išgeria vienu mauku savo vyną ir ima šlėktiškai iškilmingai bučiuoti damoms baltas rankeles, visoms iš eilės atgailauti už jetitaratai, mat jo protėviai – tamsios lietuviškos meškos, o jis pats LOKYS, kaip sako kilmingi estetai prancūzai, skaitei gal, vaikeli?..

– Berniukai! – ramina visus Violeta, nors Andrius aiškiausiai mato, kaip dygūs kipšiukai ima striksėti jos akyse. – Ko jūs nepasidalijat?

Violeta atsargiai pamaigo ilgais laibais pirštais naują cigaretę, įsideda į lūpų kamputį, nedažo lūpų niekad, ir laukia, kol vyrai suras ugnies. Greičiausiai susizgrimba Danielius, nes Rapolas žavi Milduką, prancūziškai cituodamas Merimė.

– Visi jūs paišot įdomiai, kiekvienas kitaip. – Violeta giliai užsitraukia ir išpučia dūmą iš lėto aukštyn, į lubas. Gal neverta, bet jau per vėlu, per ilgai jie visi nesimatė. Pažaiskim nagiukais. – Kiekvienas savaip, anot kritikų. Ir gerbėjų užtenka beveik visiems. Jei ne spaudoj, tai dirbtuvėj. Ir pirkėjų ima rastis vis daugiau. Liaudis visur šviesėja, negaila dubliuko ne tik puodynei, Kaziuko šaukštui, bet ir paveikslui. Nors paveikslas netinka nei pienui įpilt, nei batviniams srėbt. O toliau bus dar šauniau. Tik tapykim, tik puoškim buitį, sienų užteks visiems… Tiek įkurtuvių!..

– O kiek mecenatų prisiperėjo! Kolekcionierių! – perima estafetę Rapolas, perpratęs Violetą. – Ir visi tokie įžvalgūs, toliaregiai, atskirs tau Manė nuo Monė, nebijok, žino kainas visas ir čia, ir Londono aukcionuose, neapstatysi mūsų…

– Tai gal tu neparduodi? – pristabdo Danielius.

– Kodėl? Jeigu perka, parduodam visi, – nesipriešina Rapolas.

– Užtat Andrius tiktai dovanoja, ar ne, kapitone? Ir Violeta. Retkarčiais… – tikslina Robis.

– Andrius kas kita. Jis dar žaidžia mene…

– Kaip žuvis vandeny?

– Neilgai, nesijaudink. Jam viskas dar prieš akis, paspurdės dar ir jis, ne kur dėsis…

– Pala! Dar aš nebaigiau, – pertaria Rapolas. Ir pertaria gan kietai. – Visi mes parduodam, kai perka. Bet!.. – rėžia kumščiu sau į kairės delną. – Dar ne visi, ačiū Dievui, raižom ir tapom smagiam pardavimui! Dar ne visi. Kol kas ne visi! O čia, Danieliau, žalty, atsimink, nes myliu tave, ir yra šioks toks skirtumėlis. Šioks toks, kuris lemia viską!

– Pašnekėk, pašnekėk, gražiai tau išeina. – Danielius be galo atidžiai gamina kokteilį. Savo firminį. Trispalvį.

– Ir tau gana dailiai. Neseniai aš mačiau tokį vieną, atleisk, portretuką. Pakeptą viešniai iš Kanados. Beveik dykai, už 100 er bė. Tai va, jeigu Dievas už tokią rupūžišką nuodėmę ir pasmerktų mane nutapyti tokį metrinį atviruką, aš jį sudeginčiau, toj pačioj vietoj kartu su tuo 100 er bė!.. Jei dar nebūčiau, žinoma, pralakęs iš gėdos…

– CĖ ŽĖ VĖ?

– Nebijok, paprasčiausiai buvau atsisveikint, sena pažįstama, beveik kasmet atvažiuoja, parodė, paklausė nuomonės…

– Įsivaizduoju…

– Gali būt ramus, pagyriau. Taip ir pasakiau: siurprizas, nelaukiau iš Danieliaus… Tegu vežas laiminga, jeigu neskiria grūdo nuo šė, pardon, ir dar pinigą kiša…

– O gal čia kam nereikia pinigų? Drobei, dažams, namams, vaikams, šnapsui, kuris, kaip matau, tinka visiems kuo puikiausiai?

– Atsiprašau, – mėgina stotis Robertas, bet nelabai sėkmingai, tad ir toliau protestuoja sėdėdamas: – Kai kas čia geria iš stipendijos! Iš kruvinos, brangus Danieliau…

– O jūs meldžiatės, Ganešai? – pasiteirauja iš savo dūmų aureolės Violeta.

Violeta, Violeta, ar tik tu pati nebūsi šįvakar PIKTOJI AKIS, tamsiagalvis siluetas, didžiulio šešėlio švytuoklė ant sienos, kiršini nerimą prie užgesusio židinio, užtarnauto stikliuko, o juk dar neužbaigei amuleto NUO PIKTOS AKIES.

– Yra toks indų dievas Ganeša, Indija – mano meilė, kaip žinot, tai va, jeigu drožtum iš dramblio kaulo, Ganeša turėtų galvą su dramblio straubliu, o ant galvos sunkią dantytą karūną, inkrustuotą visų žemynų garsiausiais brangakmeniais, jam ant kaklo kabotų stambus tarsi dešrelių virtinė aukso, sidabro ir visokių kitokių grynuolių taurus vėrinys, tiksliau – ne kabotų, o palaimingai ilsėtųs ant solidaus pilvuko, pilno keptų balandžių, naminio skilandžio, šernienos kepsnių ir gardaus alučio, nors pats Ganeša dailiai sėdėtų, jogiškai sukryžiavęs kojytes ir vien tuo jau būtų grakštus pavyzdys šiuolaikinių vyrų pilvotai padermei…

– Bul bul bul!.. – vėl Robis. Gal jau šnekasi su dievais.

– O svarbiausia – šventasis Ganeša yra išminties ir, įsivaizduokit, materialinio suklestėjimo dievas vienam asmeny, dvigubas dievas, taip sakant, jis turi keturias rankas, bet palaukit, šaukštą nusitvėręs laiko tik vienoj, o antrąja ranka Ganeša turi iškėlęs viršum galvos papiruso ritinėlį su išminties hieroglifais…

– O trečia?

– Trečia ilsis padėta ant dešinio kelio, saugo delne brangią dovaną – duoklę pirmam sutiktam bedaliui, beturčiui, benamiui…

– O kas ketvirtoj?

– O ketvirta tuščia ir laisva – gėrybėms gaminti, draugams apkabinti…

– Ir žmonai!

– Ir mylimiausiai žmonai, – užbaigia Violeta.

– Tai ko mes nestatom paminklų Ganešai?! – griausmingai stebisi Rapolas vidury kambario, nes visur jam per ankšta. – Būtų mano valia, statyčiau kas trečiame kieme! Tiesiai piliečiams priešais langus!

– Ir būtinai vaikų darželiuose! Kiekviename! – džiūgauja Violeta.

– O pradžiai ir tavo dvare nepakenktų, Danieliau! Turi dar tą ąžuolą?

– Guli…

– Tai va, iškertu tau per mėnesį! Už barščius! Be skilandžio. Toks modernus Ganeša. Tinka? Aš tau rimtai… Atsikvėpsiu nuo dažų, nuo sapnų spalvotų. Kaip ten tavo lydekaitės?

– Eik tu švilpt… – vangiai ginasi Danielius.

– O aš noriu Ganešos!

– Ir bus, Danielien!

– Čingu lingu…

– Už bedievių dievus!

– Jam tą trobą supleškino pernai…

– Toks baliukas be liemenėlių…

– Gal barzda nepatiko kaimynams, ir amen…

– Bet paskutinis žodis, aš jums sakau, bus atominės bombos…

– Nesutilpo į grafiką, vaikas jai mirė…

– Niekam tas neįdomu…

– O Mopasano dvasia mums atsakė: BRUN.

– Niekas nemoka tapyti visoj Lietuvoj!

– BRUN, ir viskas, galvok, ką nori…

– O tu?

– Aš mirtinai nemoku, besa me mučo…

– Sudiev!

– Pasilik!

– Nė už ką neišeisiu, kol ta alpstanti negrė dainuos…

Ir vėl visi šoka kaip moka, juda pritilę šešėliai, pavargę aiškintis vienas kitam ir neišsiaiškinti nieko, ginčytis ir priekaištauti, gintis ir gelti, teisti ir saugotis, viską stebėti ir nesistebėti, klausytis, kaip burnas kiti aušina ir kuria nebūtas pasakas apie save, apie artimą savo, niekados nepažintą, tartum savo negimusį brolį, ką apie jį tu žinai, gal jis būtų toksai kaip tu, o gal dar tikresnis, nes tu toks netikras, tu pats nežinai, kas esi tarp šitų savo brolių ir seserų, tarp šešėlių ant sienų, klausykis girgždėjimo, tepamo mūsų pačių viltimis ir spėlionėmis. Dūzgia kaukolės avily, zvimbia instinktų sparneliais. Andriui seniai jau noris nukelti galvą sau nuo pečių ir padėti kur nuošaliau, gal ant spintos būtų geriausia, ir šokti toliau sau lėtai, ramybėje ir nebūty, su visai prisiglaudusia Rina, tykiai tykiai judėti prietemoj, ritmo erdvėj, tarp tų tyliai judančių kūnų, tarp visai pajuodavusių langų, kuriuose tu matai ne visatą, o tik patį save, atspindį tamsų tarp senoviškų baldų, senesnių už tave, tarp daugybės paveikslų, tikresnių už tave, kol tu čia ir ne čia, kol dar negrė dainuoja ir myli balsu, ir muzika tvyro kaip amžinybė virš visų jų, gyvų, ir virš visko, negyvo, aplink…

– Aš jau girtas, Rina, – sako Andrius į svaiginančius plaukus, kur turėtų būti Rinos šilta ausis. – Ir geriau aš eisiu toliau nuo tavęs, ir gersiu toliau su Robiu, nes mes taip seniai nesimatėm, ir nežinau, kada ir kaip, ir kur pasimatysim…

Andrius palieka Riną priešais boluojantį veidrodį, vėl sėda prie lakuoto tamsaus staliuko, prie užgesusio židinio, prie sudužusio lovio, prie Robio, o Robis jau turi dar vieną visiškai grynos iš Danieliaus specatsargų ir gražiai somnambuliškai pilsto į taureles ir aiškina Violetai, už ką ir kodėl reikia Riną mylėti DIDŽIĄJA MEILE, o čia jau visi neišlaiko, netgi dar truputėlį išgėręs Andrius ir vėl atsiradęs gaudžiantis Rapolas, ir gaji aktoriukė su Stasiuku, ir visi ima ginti ir neigti DIDŽIĄJĄ MEILĘ, ir vėl netikėtai kyla visuotinis sujudimas, demokratijos ir balsavimo poreikis, bet, jau skaičiuojant balsus, Robis meta lemtingą šūkį MOTERYS NEPAŽĮSTA DIDŽIOSIOS MEILĖS, ir šito užtenka galop sužlugdyti teisybei, lygybei ir emancipacijos laisvei, nors Roberto šūkį vyrai vienbalsiai sutinka pakoreguot ir sušvelnint iki ŠIUOLAIKINĖS MOTERYS NEPAŽĮSTA DIDŽIOSIOS MEILĖS, tegu, nes iš tikro, kas tenai žino, kas buvo Elektros laikais ar Medėjos, ar to gero žmogaus Šekspyro, kadai susapnuotos Džiuljetos galvutėj, tegu bet vis vien VISI VYRAI PASKUI MANE, jau dirigavo masių judėjimui milžinas Rapolas, ir jie visi, viens kitą vyriškai paremdami, nubildėjo mediniais laiptais, net nepažįstamas niekam Stasys, palikęs savo Milduką, ir ji viršuje stovėjo kartu su visom, paliktom iš išlydinčiom moterim ir merginom, ir labai neramiu Danielium, kurį meiliai apsikabinusi laikė šviesi Danielienė, ir visos jos buvo gražios, šmėsteli atsigręžusiam Andriui, nes jam sušnabždėjo tik ką pabučiuodama Rina aš pats tave ateisiu, tokios kraupios ir taip kvailai neišvengiamos tos įkaušusių vyrų palydos į DIDĮJĮ ŽYGĮ…

– Banakt!

– Labanakt!

Durys trinkteli apačioj, ir viršuj dar lyg aidas skambteli variniu Danieliaus skambalu PASKUTINIS SUDIEV, ir lauke pasigirsta drauginga galinga nutolstančiųjų daina:

Aš ne tavo,

Tu ne mano

Nuo šio vakarėėėlioooooo…

Paskui vėl bildėjo mediniai laiptai į Rapolo dirbtuvę senamiesčio palėpėj, vėl buvo tamsu, paskui vėl pašėlusiai šviesu, kol akys apsiprato didžiauliam kambary, beveik salėj su stikline veranda, o gal ten stiklinės lubos į rytus…

Ir Andrius staiga išblaivėjo.

O gal dar labiau apgirto – iki baugios aiškiaregystės.

Kambario vidury ant dviejų molbertų stovėjo dvi drobės, dar penkios atremtos į tamsią knygų lentyną ir buvo aišku, visiškai aišku, kad šešios iš tų, kur atima amą, septintai tik uždėtas gruntas. Aišku, kad ir iš kur žiūrėtum. Susijaudino netikėtai, gal ir džiaugsmo, kad tokios drobės egzistuoja, pagreitintai plakė širdis…

Po to…

Buvo karštos ir piktos, aistringos ir įkvėptos šnekos, negailestingi ginčai ir klaidūs monologai apie tapybą, apie tapybą drobėj ir ant sarkofagų dangčių, ant pigiausio kartono ir ant akmens, ant sudužusio laivo lentos ir ant kiniško porceliano, ant stiklo ir ant nuogo moters kūno, ant šventovių lubų visuose žemynuos visais sumautais laikais, po to, kai stebuklų, kai meno sensacijų versmės išseko, kai ligi dugno nuslūgo Rapolo butelis ir išblyškęs miego dievaitis, tikras mirties brolis, velnio ten netikras, ėmė merkti visiems blakstienas, vyrai krito migti kas kur, ir gulėjo sukritę vyrai, nenusirengę, tartum grįžę iš mūšio lauko, tartum laisvės pakirsti, nepasikloję baltų patalų net ant žemutės įlinkusios sofos, kurią čia paliko užpernai miręs nuo vėžio grafikas, o tas ją buvo paveldėjęs iš nuskendusio skulptoriaus, o anas, dar studentaudamas, buvo gavęs iš savo maestro, tuoj po karo mirusio skulptorių skulptoriaus, ir nevalia šito laužo išmesti, relikvinis guolis, fanatikų gultas ir, žinoma, netapusių šventaisiais kankinių, dundeno Rapolas, guldamas ant grindų, nes išklypusi sofa priglaudė dar anksčiau nuvargusį Robį…

Taip jie ir gulėjo tarp priešistorinių griozdų, tarp vaiduokliškai išžergtų molbertų, tarp trijų kėdžių ir stalo, apkalto skarda, kad būtų smagiau ir kiečiau.

O virš jų, virš sukritusių kur jaukiau, kur minkščiau savo galvas padėjusių, švietė tylinčios dirbtuvės prietemoj Rapolo drobės.

Švietė truputį šviesiau už emaliuotą prausyklą tamsiam kampe, truputėlį šviesiau už Mikaldos pranašysčių lakštus, nuplevenusius ant grindų po įnirtingo ginčo, ir, atrodo, suabejojo dar Andrius, paskutinį sykį pramerkęs apvaizdos akį, atrodo, švietė tartum iš savęs ir tarytum šviesiau negu dar nemelsvėjanti būsimoji aušra, kuri kils už didžiulio palėpės lango į dangų ir apsems raudonus senamiesčio čerpių stogus apačioj, nes, atleiskit, aš dar nesapnuoju, paaiškino Andrius jau užsimerkęs barzdotam barzdaskučiui, kuris ciniškai rodė didžiulę špygą ir bekikendamas tykiai iširo tartum megztinis, nes per supančią miglą vis menkiau ir menkiau girdėjosi, kaip lašas po lašo laša į baltą emaliuotą kriauklę…

O paskui niekas nieko jau nebegirdėjo, ir lašai patys savaime, savo begalinėj lašelinėj vienatvėj, lašėjo lašas po lašo į baltą kriauklę tekš… tekš tekš…

Kas juos girdės, jeigu miega visi?

Tekš… Tekš… Tekš… Tekš…

 

8

Muzika kažkur labai girdėta, sava, gera, bet griūva kaip tvanas ir srūva aplinkui, palauk, laidoja, rodos, gedulo maršas, ir atsimerkęs Andrius mato vos vos vibruojančią didelę gramofono dūdą.

Milžiniška jūros kriauklė išsisriegusi viršum stalo, net parudusi nuo žalvarinio savo senumo ir nuo šaunaus grojimo. O groja!..

Rapolas vienom glaudėm palinkęs ties prausykle… Gal išgirdęs pakirdusią kambary gyvybę, atsigręžia žydinčiais nuo pastos dantimis ir paaiškina:

– Šitas maršas man geriausias žadintuvas. Tik išgirstu – tuoj prisimenu, ko nespėjau ir kur vėluoju…

– Nepavėluosi, nesijaudink… – Robis pasiremia alkūne, rūsčiai girkštelėjus spyruoklėms. Veltui žvalgos po pašalius.

– Sakiau, pasilikit rytui. Bet ne, iškaulijai. Kaip degalą diskusijai… – Rapolas šaipos, nes linksma, nes rytas pašėlusiai saulėtas, plačialangė dirbtuvė pilna šviesos. – Turim gryno šalto vandenuko. Yra uogienės.

– Rūgšti ar saldi?

– Saldi.

– Pasilik šermenims.

Pro balsus ir bruzdesį Andrius pirmiausia, iš lėto atsisėsdamas, stengiasi pasitikrinti, ar vakarykštis gražumas ne vakarykštė iliuzija?

Pakilęs apžvelgia iš naujo. Laimė, viskas čia pat ir taip pat, neišgaravo, nedingo, nė kiek nenubluko, nesubliuško ligi įprastos banalybės. Keturios drobės dieviškos, reta tokių Lietuvoj, ir ne tik, gal dar niekur nėra jis matęs tokios netikėtai švariadažės erdvės ne erdvės, stebėtinai šviesiatonio vandens, dangaus ir žemės derinio… Neregėtos žemės, nes ji buvo ką tik išdygusio rugio ar bulvės daigo žalsvumo, kai dar negali pasakyti, ar žalsvas, ar melsvas jis, o gal balsvas. Švytinčią žemę įstrižai kirto kelios tamsiai pilkos vieškelių linijos su drumstom praeivių figūrėlėm ir skaidriu palinkusios varpinės siluetu. Erdvė gal ir buvo švari kaip kartais Paulio Klė, tačiau be jo prancūziško išdailinimo, be vokiško griežtumo. Čia, jos plieniniame melsvume, buvo atšviestas legendinis, senas, išdilęs, daug matęs lietuviško dalgio blyškumas, skaudus aštrumas. O sustingęs vanduo visuos keturiuos variantuos buvo lyg toks matinis mitas, lyg dainingos nuotaikos ar negailestingo susimąstymo įtampa, kuri ištirpdo margiausių detalių ir niekniekių niekniekius ir išlieka palikdama tik esmės spalvą, tik prasmės kontūrą. Viskas čia sklidina skaudaus dvasingumo, ir visas tas pirmapradis turinio atavizmas irgi be galo lietuviškas. Ne abstrakti plokštuma, ne logikos sandūros. Rapolo dažo paviršiuje švietė visų Lietuvos ežerų nubalę paviršiai nuo Biržų iki Zarasų vandenų pamiglavimo brėkštant iki šviesios Vištyčio gyvybės prieš pat sutemstant, ir čia pat dar buvo gyvas jame kiekvienas liaunos palaužtos švendrelės suvirpėjimas ir pražilusio nuo lietaus, ir įlinkusio nuo dangaus siauro liepto begalinis skalavimas, atsitiktinė bangelė, ir viskas kartu, ir beveik negalėjo Andrius suvokti, kaip išvis egzistuoja šitokia KONKRETI ABSTRAKCIJA, ir pagalvojo, ar pats Rapolas ar jis suvokia, ką padarė?

– Dievas vis vien nubaus tave, Rapolai! – skelbia Robertas nuo slenksčio.

– Mane?

– Aišku, tave, eretike!

– Už ką gi, žmogau?

– Eik, apžiūrėk ekspoziciją, Andriau! Visi šlovės raštai, bienalių, trienalių diplomai, viskas įrėminta kultūringai ir sukabinėta aplinkui sėdynę… Košmaras!

– A… – susivokia Rapolas. – O aš pamaniau, – nėr vandens. Iš ryto dažnai nebūna. O tu nežinojai? Aš tik tęsiu tradiciją, pas maestro pačioj garbingiausioj vietoj, tiesiog priešais sostą, kabojo sidabro medalis iš Paryžiaus…

– Taigi senovėj!..

– Ir juk daug praktiškiau, negu kišti į stalčius, kiekvienas užeina, pasėdi, kritikų pasitaiko, pastudijuoja tarp kitko, prisimena laurus, tavo nuopelnus menui… Tu, Andriau, atrodo, kažką pamatei, ar man tik vaidenas?

– Čiagi šedevrai… – pradeda Robis.

– Stop! Jau per karšta! – abi Rapolo plaštakos iškeltos kaip kultuvės. – Kol aš čia, maldauju neplepėt apie du dalykus. Apie fašizmą. Ir apie tapybą. Pirma, kadangi mačiau iš pusmetrio, va kaip šitą butelį, tuščias, gaila, ir užtat, po velnių, net už patį dailiausią skiedalą galiu netyčia užvažiuot per marmūzę, savaime kažkaip, nes nieko negaliu padaryt… O tapyba?.. Tapyba… reikia tapyt ir žiūrėt, žiūrėt ir tapyt. Ne liežuviu, o teptukais, geriausia olandiškais, sakysim man…

Ir atsigręžia į Andrių:

– O tu pats, Andriau, ką dabar dirbi? Be tų namų, be tų mūrų, suprantama…

– Paišau.

– Ką?

– Lyg ir ciklas pagal Dantę.

– „Dieviškoji komedija“?

– Dieviškoji…“

– Kuo?

– Sangina.

– Žmogau, tai ko tu čia sėdi?! Žinoma, nevarau, bet vyrai, sakiau jums ir sakau – dažniau jūs klausytumėt gedulo maršo…

– Man ir taip jis makaulėj skamba… Kur čia rast kokį kaušą alaus? – skubina visus Robis, jau klebendamas žalvarinę rankeną.

– Aš neinu. O jūs maukit geriausia čia pat, apačioj, į valgyklą. – Rapolas rausias po kišenes. – Atsigerkit ir už mane. Neina nei gert, nei valgyt, nei miego žmoniško, nieko, žalty, kol iki galo neištapysi. Nors nesiskundžiu. Kitaip irgi turbūt pasikarčiau. Duodu daugiau, kad vėl neatlėktumėt. – Rapolas paduoda Andriui pinigų gniužuliuką. – Tu saugok kasą. Ir Robį. O grįžimas šičia tik tragišku atveju. Tiktai tragišku. Ir ničnieko nesivest, geležinė taisyklė. Žalčiai, ar jūs girdit bent ką nors, ką aš jums dėstau?

– O kaipgi, maestro!

Dalydamas patarimus, Rapolas palydi juos koridorium ir, kol vaikinai bilda mediniais laiptais, dar šūkteli žemyn:

– O tu, Andriau, parodyk, kada jau turėsi?

– Būtinai!

– Ir neužmiršk – visi Dantės „Pragaro“ ratai tik bibliotekinis atrakcionas XX amžiaus pragare!

– Aš „Rojų“! „Pragaro“ neimu!.. – šaukia Andrius, užvertęs galvą į tamsų siluetą, persisvėrusį virš medinių turėklų.

– Aš kalbu apie principą! Ir „Pragarui“, ir „Skaistyklai“, ir tavo „Rojui“! Nors, aišku, daryk, kaip išmanai. Aš tik šiaip sau prisiminiau! Čiao!

– Iki!..

Vienas po kito vaikinai išsmunka pro pajuodusius medinius vartus į saulėtą senamiesčio gatvelę.

Jauku.

Aidžiose padangėse pradingsta aukšti bažnyčios bokštai.

– Viešpatie, ką pasakysiu Mildukui? – balsu sudejuoja nepažįstamas niekam Stasys ir, tarstelėjęs sudiev, nuskuodžia tolyn siauručiu šaligatviu. Dar atsisukęs rikteli:

– O aš iš tikrųjų fizikas! Čiao!

– Čiao, bambino! – Robis šauniai pasveikino jaunutę padavėją, matyt, pažįsta, nes ji nusišypso, vos tik jis įėjo į sujauktą, pilną virtuvės kvapų valgyklėlę. – Kaip visados, mano meile! Okei?

Jiedu atsisėdo prie lango – ant metalinių kėdžių. Ir staliukas metalinėm kojom. Žalio plastiko paviršius.

Kampe už kito tokio pat staliuko sėdi vyras, kultūringai apgniaužęs per etiketę rašaliuko butelį.

O Robis dėstė pasirinktos vietos privalumus:

– Gera skylė. Čia niekas tavęs nenori pažinti, ir tau nereikia nieko pažint. VATERKLOZETINIAI PRINCIPAI. Užbėgai, prisėdai, išbėgai. Nei labas, nei sudiev. Ir pasistengi nieko nematyti. Mano reikalas – ne tavo reikalas, tavo reikalas – ne mano reikalas, nors tu galą gauk. Visiems savi reikalai!.. Vienam didelis, kitam mažas, bet visi žūtbūtiniai…

– Eik tu po velnių, Robi! Nuo pat ryto marazmas…

Andrius sukioja pirštais blyškią plastmasinę vazelę su styrančia dygia pušies šakele.

– Užtat kad nuo ryto! Ir dar nuo kokio! Nepyk, tuoj atneš, atsigausiu, pasakysiu ką nors žmoniškesnio…

Robis sukioja sunertus rankų pirštus, nesunerti jie šiek tiek virpa, ir vis dairosi į duris padavėjos.

– Nervai šlubuoja, nerviukai nepakelia triukų, nemėgsta, o pastaruoju metu vien triukais užsiimu. Noriu dar suklijuoti Riną su Robiu, o Robį su Rina, ir, atkreip dėmesį, – be klijų, klijų nebėr, o gal ir niekad nebuvo arba jie išgaravo, ačiū, bambino, nes palikau neužkimštus. Išgerkim už tą triuką! Į fokusininko sveikatą! Vis retesnė profesija šiais laikais, nes katorgiška…

Robertas šuniškai godžiai išgeria visą stiklinę raudonojo vyno, pasižiūri, kaip Andrius nugeria pusę.

Ilgai stebi, abu tylėdami, gatvę už gelsvų, ne per švariausių užuolaidų, kur be perstojo siuva ten ir atgal, dešinėn ir kairėn blyškūs aukšti, vidutiniai ir visai nedidučiai žmonių siluetai…

Tikriausiai vaikai, galvoja Andrius, kuprotų tiek daug negali būti, iš kur susirinktų visi?

– Ir vynas katorgiškas. Muša į galvą kaip kirvio pentim. Užtat ir užsakiau. Čia tau ne konjakėliai, ne likeriukai inteligentiškai kraujo apykaitai varinėti. Kad temperamentas suliepsnotų. Kad liežuviu dailiau maltum belyčių damų draugijoj. Prisižiūrėjau aš tų hedonistų per motušės kavutes. Matytum, koks plikių žiedas sušvinta po mūsų garsiąją FRANCŪZIŠKA LIUSTRA, dar iš proprosenelės dvariuko Upyčiuos. Mat mes mėlyno kraujo. Ir aš, draugas Andriau. tam ir geriau, kad pakelčiau spaudimą. Paveldimumas. Polinkis į melancholiją. Į nekrofiliją. Meilė klasikai ir seniai atmirusiems ritualams. Panieka laikui. Nuryjamo kąsnio lėtumas. Iškilmingumas verkiant. Iškilmingumas mylint. Iškilmingumas žiūrint pro langą į gatvę. Iškilmingumas gyvenant, nes kas gyvenimas, tas ilgas pasirengimas garbingai mirčiai? Iškilmingas laidotuvių ceremonialas. Juodos spalvos kultas. Savižudybės grobstymas. Išdidumas skurstant. Gal tiesiog skurdo ignoravimas. Turto nepastebėjimas. Savo seno sapno sapnavimas atmerktomis akimis. Ir ciniškas abejojimas realybės realumu. Netgi ant ešafoto, kai gražiai nuvalytas kirvis blizga virš tavo galvos plaukuotose budelio rankose. Ir, žinai, man nepadeda jokia kava a la turque. Net jei dešimt puodelių išsiurbčiau. O va šitas proletariškas gėrimas, už rublį su kapeikom, ir dar šita katilinė kava, tas tai mane kaip mat atgaivina, iškart pamatau, kas esu, kas esu… Užtat ir norėčiau, velniškai noris tą plikių ir pusplikių žiedą pavaišint… Gal dar šiandien? Idėja! Įžengiu sau iškilniau su šituo vyneliu, kokiais trim buteliais, jei išeis, nenustebkite, gerbiamieji, patrauksim, profesoriau, truputėlį į šalį šitą armėniško taurelytę, ak, atsiprašau, čia CAMUS CELEBRATION, jūs matot, aš jau truputėlį įkaušęs, bet ne daugiau, o ne, negu leidžia sekmadienio etiketas ir noras pasikart…

Andrius žiūri pro langą.

Saulė, matyt, pasislinko, o gal debesiūkštis užėjo. Daug pilkiau už lengvų užuolaidų. Ir šmėkščiojantys siluetai virto dar neaiškesniais šešėliais… Šnekėkim, šnekėkim sau, pašnekėkim…

– Aš tikrai vieną sykį pavaišinsiu juos visus… Taip, gerbiamieji, išgerkim, jei visos taurės jau sklidinos šito dieviško, tamsiai raudono vyno, šito rupūžės kraujo, pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybės už liaudį!

Robertas pasipurto ir pastato ant stalo pilną stiklinę.

– Fantastiškas brudas! Kaip tu manai, ar nurytų bent gurkšnį?.. Aš negaliu, atrodo, daugiau… Užsakom baltos… Panele!.. Pelene!.. Po šimtą! Čia jos visos pelenės! Tik niekas nemato. Žinai, aš tėvuką gerbiu, ir gerbiu gal ne tik už rankas, auksines rankas ir plieninius nervus prie operacijų stalo, iš tikrųjų beveik nerealios tos jo operacijos, aš žiūrėjau, savo akim mačiau, bet labiausiai galbūt gerbiu, kad per tas arbatėles jis užsidaro kabinete su genetiku ir lošia sau šachmatais. Paprasčiausiai pasprunka nuo visų tų politikos, meno ir mokslo, ir viso, žodžiu, gyvenimo švyturių ir žinovų, nes iš tikrųjų jie, slibinai, viską žino. Nuo paskučiausio Muchamedo Ali interviu iki to astronauto naujausios tarnybos, to, kur Mėnuly kuoktelėjo kažin kada… O tėvukas užsidaro ir sėdi sau prie lentos, nors žaidžia prastai, prasčiau už mane, bet genetikas geras vyras, nepadarė karjeros senais laikais, kai genetiką draudėm, o dabar tingi, o gal spjovė į viską, bet galvą turi, Dieve duok, gal ir tas mano gėrimas paveldėtas, jei pagal jį probobutė juk pralakė visą dvarą, kortom pralošė hektarą po hektaro, kai panaikino baudžiavą, viską pravarė, proše pana, per gerklę, šią vasarą tyčia pavažinėjom, visa šeimynėlė, po tuos dvarelius, iš smalsumo pasirausėm po parapijų archyvus. Žinai, įdomu. Gal tikrai mums ir liko tik pajuodęs žvakių sietynas iš visos didžiosios kunigaikštystės? Nors galbūt ne visai, reiktų Rinos paklausti. O tu, ko tu tyli, jei neįdomu, ir manęs nestabdai, nesąmones tauškiu, linksminu nuo ryto, o tu sėdi kaip žemę pardavęs, net ačiū nepasakai…

– Galiu paplot…

– Geriau įpilk… Nes man truputį ne kas… Iš tikrųjų ne kas pastaruoju metu, kokį pusmetį ar daugiau…

– Kas yra?

– Nežinau.

– Mažiau gerk.

– Ką tas gėrimas! Žinai, man atrodo, žmogui savaime ateina toks laikas, kai jis nieko nenori, ničnieko, tik sugrįžt į vaikystę, ir jis grįžta savaime, jeigu nebijo, jei turi drąsos nusispjauti į viską, o ten, o vaikystėj… Žinai, aš nuo pat vaikystės, nuo pirmo prisiminimo, o prisimenu pustamsį kambarį, ąžuolo spintas prietemoj ir iš lėto brėkštantį langą, ir kylantį triukšmą, pasakų kaukšėjimą grindiniu, tada buvo daugybė arklių, skubūs praeivių žingsniai, atsitiktinis šūksnis už lango PORYT! kažkodėl poryt, prisimenu, ir mašinų burzgimas, žinai, aš visai dar mažytis, dar kvailelis visai, dar juk nieko nesupratau, susiriesdavau visas, užsimerkdavau, paslapčia pasiversdavau į visišką nieką, lyg manęs ten iš viso nebūtų, užsitraukdavau baltą antklodę ant galvos ir tyliai tyliai, kad neišgirstų nieko niekas, tik Dievuliukas, visai tylutėliai melsdavaus: Dievuliuk, padaryk, kad nebūtų dienos, tos vis didesnės šviesos, kad sustotų rytelis, kad sugrįžtų naktelėn, kad nereiktų man keltis ir eiti į lauką, į dieną, kam, Dievuliuk, tu pažadini nepaklausęs, aš visai nenorėjau atbusti, nenoriu atbusti visai, Dievuliuk, tu dar leisk man užmigti, mane užmigdyk, aš nenoriu tenai, aš nenoriu tenai, aš nenoriu tenai, nežinau, ar užmigdavau dar ir kiek būdavo valandų, kada atsibusdavau tamsoje ir taip melsdavaus, nes dar auklė išmokė prieš miegą melstis Dievuliui, tai va, man dabar vis dažniau reikia pragariškų jėgų, kad rytais prisiversčiau išlįsti į visą šitą pasaulį, kurio vardas diena… Tau taip, Andriau, nebūna?..

– Ir dėl to laki?

– Andrius nori grąžinti Robį į šitą salę, prie metalinio staliuko žalio plastiko paviršium.

Vienas tuščias butelis. Viena stiklinė, sklidina raudonojo vyno. Suvytę žirneliai su pusriebiu kumpiu lėkštutėj.

Dvi alavinės šakutės.

Keturi raudonojo vyno lašai ant žalios plastmasės prie liekno grafinuko su degtine.

– Ko gero ne. Nors kas čia žino. Gal ir negerčiau, jei žinočiau.

– Sužinok.

– Reikia laiko. Mėgstu žinoti visas priežastis.

– Ir jų daug?

– Nežinau. Nemoku gyventi. Nemoku mylėti. Nemoku džiaugtis apgraužtu kaulu. Noriu… Nežinau, ko noriu… O jeigu nėra, nereikia man nieko. Nors ne visai, nesakiau tau vakar?

– Ko?

– Tikriausiai sakiau, užmiršai, pasakoju visiems, kai pasigeriu. Aš suku dabar ienas į psichiatriją. Gydysiu žmones be skalpelių ir be vaistų. Oficialiai dar nereikia rinktis, niekam dar nepranešiau, nė tėvukui nesakau, bet patyliukais ruošiuos. Turiu ir idėjų. OPERACIJA BE PRIEVARTOS. Be narkozės, be pjūvio, gal net be izoliacijos. PACIENTO AUTOOPERACIJA, dalyvaujant ir stebint nuolankiam tavo tarnui. Diplominis, žinoma, apie kitką.. Ar ne šlykštu?

– O tu daryk kas nešlykštu.

– Gražiai šneki, nesiginčiju. Tik jau mano kursinio paraštės mirga nuo vadovo pastabų: NONSENSAS! NONSENSAS!.. Ir vis su šauktukais… Viskas, draugas Andriau, nonsensas, ko nėra vadovėly…

Robertas išlenkia savo taurelę, neparaginęs Andriaus.

Ir vėl prisipila sklidiną.

– Reikia mesti tikriausiai, nors psichiatrui ne taip ir baisu virpančios rankos. Chirurgija kas kita, bet užtenka ir ten geriančių. O mesiu šiaip sau, iš visų didžiųjų chroniškų nesąmonių chroniškas alkoholizmas – beveik didžiausia…

– Kodėl, atleiskit, BEVEIK? O gal priešingai? Nesutrukdysiu?

Sekmadieninis vyras, apgniaužęs savo buteliuką, stovi prie jų staliuko. Korektiškai šypsos, matyt, ilgokai juodu stebėjęs. Butelyje – vos vos ant dugno.

– Sėskit, jei baigės! – Robertas stumteli kėdę jo pusėn tartum geriausiam pažįstamui. Gal ir pažįsta?

– Atleiskit, aš ne dėl šito. Gink Dieve! Mano norma – štai šitas indas, – vyras pateliuškuoja butelį. – Man visų svarbiausia stebėjimas ir meditacija. Ir mane, prisipažinsiu, galutinai suintrigavo įdomi kolegos… – vyras linkteli Robio pusėn…

– Robertas…

– Malonu, nors, jums leidus, liksiu inkognito. Žinote, mūsų laikais tai labai įdomi hipotezė, kad nuolatinis gėrimas – beveik didžiausia nesąmonė, kaip teikėtės išsireikšti. O tas prieštarauja šiek tiek mano teorijai, paremtai ir įrodytai eksperimentais…

– Atleiskit, jei pertrauksiu, – Robertas priima iššūkį…

O ir Andriui ima atrodyti, kad gal ir geriau, kad nereikės, nes ir nereikia juodviem vieniem kalbėtis, pasakot apie save, nors gal būtina, bet geriau, jei šita būtinybė tolsta, bent jau dabar, o visų geriausia, kad Rina lieka ramybėj ir nuošaly, ir nežinia, ką ji mato, į ką ji žiūri dabar savo šiltom akim, jei nėra užsimerkus…

– Atleiskit, paaiškinsiu, detalizuosiu… Aš pabrėžiau BEVEIK, nes būna kur kas didesnių nesąmonių. Daug didesnių, kolega Inkognito…

– Jei ne paslaptis, kokių?

– Visokių. Kiek tik norit. Ir visur, kur tik norit.

– Be galo drąsi mintis. O konkrečiau?

– Galima ir visai konkrečiai. Jums tikriausiai teko būti Palangos pliaže?

– Ne, neteko. Esu Lao Dzė mokytinis, PAŽINK PASAULĮ, NEIŠEIDAMAS UŽ SAVO KIEMO VARTŲ!

– Geriausias Europoje smėlis… Bet nesvarbu. Sutinku su tamsos mokytoju, kad ir žvyras gali būti švelnesnis už pūką.

– Jis taip nemoko.

– Ne jis, tai kitas. Nieko nėra, ko nebūtų mokęs kas nors.

– Atpažinčiau graikų agnostikus, jei kalbėtum graikiškai.

– Matot! Bet grįžkim į pliažą. Tai va, jeigu vis dėlto teks kada nors atsidurti netyčia pliaže, nesvarbu, – plikam ar su kaklaraiščiu, įsižiūrėkit. Atidžiai stebėkit! Ką? Visi žmonės kaip žmonės, vartosi, guli, plepa ar snaudžia, ar leipsta palaimoj, bet kaip tik čia paprastai ima, žiūrėk, ir išdygsta lyg iš amžinos mūšos, lyg iš dar amžinesnio smėlio KAS NORS, o iš tikrųjų TAS PAS ar PATS TAS, susidėjęs ant subinės rankas, įstabaus horizonto fone, ir kad žengia, žiūrėkit, kad žengia palei pat vandenį, bet ne vandeniu, kaip anas šarlatanas, nors, atkreipkite dėmesį, ir ne žeme, kaip visi mirtingieji, jis žengia, įsmeigęs akis į TOLIMĄ TOLĮ, mauna pro jūsų ARTIMĄ ARTĮ, pro jūsų, piliečiai, plikas bambikes ir nuogus bamblius, į PATĮ PRIEKINĮ PRIEKĮ žengia plačiai ir valingai… Gal matėt kada? Pamatysit! Tik įsikerta toks į tribūną – ir baigta! Pirmyn, mano liaudie! Tau trūksta duonos, o aš tau, prisiekiu, duosiu ir sviesto! Aukščiausios rūšies! Ne tik tau! Bet ir tavo vaikelių vaikams! Rikiuok! Būgnai! Trimitai! Valio! Ir jau žengiat visi iš savo šiltučio smėliuko, iš gimtojo savo pliažo užkariauti naujųjų pliažų, mušat koja narsiai, ir žygiuoja šauniausia tauta į didįjį karo žygį aplink didįjį vandenyną ratu… Va kodėl šveikiškas pagėrimas, tamsta Inkognito, ne didžiausia nesąmonė iš visų esamų.

– Fašizmas tėra fašizmas, čia su jumis sutikčiau…

– Koks čia fašizmas, tamsta… Aš jums kalbu apie senovines, ikidarvinistines, ikimarksistines žmogėdrų gentis Afrikoj, Azijoj, Europoj, Amerikoj ir Australijoj. Suabejot galiu tik dėl Antarktidos, nes jos ledas dar buvo per plonas anais laikais…

– O! Robinhudas! Saliut! Vis ieškai teisybės, ane?!

Staliuką apstoja trise.

Vienas – stebėtinai pabalęs, bet autentišku kankinio veidu.

Kitas – plačių pečių, nors akys ir judesiai nervingi.

Ir trečias – kaip tik tas dudendamas ir spaudė Robiui dešinę, o iš pašaukimo galėjo būti krovikas, svarstė Andrius, arba ringo seniai nematęs boksininkas, nors kodėl ne iena ir kita kartu, dialektiškai mąstant?

Buvo pristumtos dar dvi kėdės, nes vienas ir taip seniai kažko laukė, kolegų ratas smagiai praplatėjo, ant stalo atsirado, rodos, iš eksboksininko kišenės butelis savos skaidriosios, nes tokiems geriems žmonėms negaila, ane, o šitą vaisiuko stiklinę išgers mano geras kaimynas, jo skrandis vis vien sugadintas.

– Ane, Edziunia? Susipažinkit, mano kaimynas Edziunia, – įteikė išbalėliui stiklinę vyno eksboksininkas, o gal eksplaukikas, suabejojo Andrius, nes vyras buvo galingų plaučių, ir valgyklėlėj visi jau dairės slapčia jų pusėn. – Pora savaičių kaip iš kalėjimo. Vis nesuranda žmogus tarnybos, žadu padėt, nes sėdėjo už nieką, kažkam praskėlė lūpą restorane, atsiprašė tuoj pat, įvykio vietoj, viskas korekt, savo nosinę net pasiūlė, ane? O anas, atsipeikėjęs, pyst jam atgal nei iš šio, nei iš to, susikovė, porą metų, žodžiu, atsiėmė, gaila dabar žmogaus, jis, turiu pasakyt, ir vaišina, motinai atnešė pensiją šįryt, o tėvukas dar girtas guli nuo vakar, tai Edziunia ir konfiskavo visą dotaciją, numatytą šeimos biudžete pralakimui…

– Frankai yra frankai, – ištarė Edziunia, nepaprastai atsargiai statydamas tuščią stiklinę ant stalo.

O ant žalio stalo jau vinguriavo keli latakėliai raudono vyno.

Ir mikrobalelė rusvo alaus, nes Lao Dzė mokytinis savo vyno dozės jokiu būdu už jokius pinigus nedidino ir gurkšnojo alutį, taip pat, beje, tiktai už savus – daili, tiksliai atskaičiuotų kapeikėlių krūvelė gelsvavo ant žalio stalo.

– O čia lašelis poetui, Virgilijus, jei neklystu, – buvęs plaukikas gracingai įpylė tyliam plačiapečiui, taip pat per tris pirštus, kaip visiems, nes turi būti kur nors lygybė!.. O gal prasipylęs koks baritonas, spėliojo Andrius, balsas ne tik stiprus, bet ir intymiai malonus, dar ir širdžių ėdikas, matyt… – Juo labiau kad Virgilijui atsitiko nelaimė, ane?

Visi instinktyviai sužiuro į tylintį plačiapetį, o tas, dar labiau patylėjęs, prisipažino:

– Neturiu jėgų gerti. Viskas. Pasėdėsiu šiaip sau.

O eksbaritonas šinkuodamas tęsė:

– Bet nelaimė viena nevaikšto, ane? Jo eilėraščių niekas kol kas dar nedrįsta spausdint, nors jis jau gyvena iš kūrybos pas vieną tokią poezijos mylėtoją, irgi mano kaimynę… Ką gi, kaip matom, visi čia krikščionys, o aš… – eksbaritonas atsigręžė į Andrių, matyt, jau seniai jam pabodo apgailėtinos Andriaus spėlionės, – aš laisvas žmogus – Makasijus Blinda, bedarbis, profesionalas…

Kilstelėjo visi stiklines, skambiai susidaužė už senas ir naujas vyrų vyriškas pažintis, staigiai išgėrė. Makasijus mikliai prarijo kumpio bryzelį, lig šiol taip ramiai gulėjusį tarp žirniukų, dailiai nusišluostė lūpas popierine servetėle, netikėtai pasakė lyg sau, lyg visiems: JISAI SOČIAI PAPIETAVO IR KOLTO ŠŪVIU IŠSIVALĖ DANTIS, – po to kreipėsi tiesiai į Robį:

– Tai ko neateini tų lentų?

– Kokių lentų? – Robis pakėlė akis į Makarijų.

– Normaliausių lentų. Dvimetrinės. Neobliuotos. Kaip ir prašei. Aš gi gavau! Mėnesį guli, ibitute, o kur tave rasti taigi nežinau, koordinačių jokių…

– Kada užprašiau? – Robis ėmė lyg atsigauti.

– Pas Eifelį gėrėm, šlubį, atsimeni?

– Lyg… Bet velniam man tos lentos?

– Jėzau, taigi prašei atsiklaupęs! Grabui, sakei… Reikia gerų, žūtbūt neobliuotų, dvylika, nei mažiau, nei daugiau, o grabą, sakei, pats susikalsi… Ką aš žinau, kokiam grabui – gal lovai, gal lentynoms kokioms? Čia jau ne mano biznis, ane? Bet lentos yra, padariau, guli perfekt, koridoriuj, kvepia sakais, kaip prašei. Kada atsiimsi?

– Tegu dar paguli, – Robis šiek tiek įsipylė, pažvelgęs į Andrių, išgėrė.

– Matai, mano principas toks: pasakyta – padaryta. Reta savybė šiais laikais, bet kitaip negaliu. Iš po žemių iškasiu. Maždaug taip ir buvo, lentos, žinok, deficitas… Tik uošvienė siunta, koridorius siauras, o kai dar pasakiau, kad grabui…

– Parduok gal kam nors… – kapituliavo Robis.

– Parduok! Man pačiam jos, gyvate, dabar lyg ir brangios. Neatsimeni, gaila, kad tu gražiai užsakei: dvylika, Makaka, lentų užsakau, neobliuotų, kad būtų kaip pasakoj, susikalsiu namelį be langelių, be durelių, ašarą spaudei, gyvate… Dvylika ir suveikiau, kaip sau… Kaip čia dabar parduosi kitam?

– Viską galima parduoti, – prisiminė sekmadieninis vyras, reikšmingai stebėdamas savo alutį stiklinėj. Ir toliau paaiškino suklususiems: – Mano vienas bičiulis yra pardavęs Žvėryno tiltą. Gali sakyt, už dyka. Gal penkis rublius.

– Negirdėjau, – prisipažino Blinda. – Ir laikraščiai lyg nerašė.

– Pardavė, – atsiduso filosofas, filosofo mokytinis. – Gėrė gėrė jis aludėj su tokiu buhalteriu ne buhalteriu, teisėju ne teisėju, o kai liko mano bičiulis be pinigų, tas kolega ima ir nestato jam alaus. Už ką, sako, aš turiu tau statyt, už ką, sako, aš turiu kiekvienam pakeleiviui, gūdžiui, nepyk, statyti? Už snukį? Taigi visų kreivi! Už akis? Taigi suktos visų kaip šeškų! Tai už ką aš turiu mylėti, sako, artimą savo kaip patį save, pasakyk? Nėr tokio dėsnio gamtoj nei matematikoj! Logikos nėr, trūksta, brolau, jungties! Va jei tu man ką nors parduodi, kitas dalykas, prašom, še mano pinigus, gerk… Tiltas ar tiks? – klausia bičiulis, tiks, sako, einam, nudrožė abu, nes buvo arti aludės, ir gavo tvarkingai, vidury tilto, mano bičiulis penkis rublius už istorinį, gali sakyt, tiltą, ir sugrįžę aludėn maloniai pragėrė abu su tuo buhalteriu ne buhalteriu, teisėju ne teisėju… Parduosit ir tamsta savo lentas… Kiek gyvenu, o gyvenu jau seniai, kaip matot, sublogau ir pražilau begyvendamas, bet dar nieko lig šiolei neužtikau, ko negalima būtų parduoti.

– Girdi? – Robis linkteli Andriui.

– Viskas, žinoma, priklauso nuo kainos. Ir tas šiek tiek komplikuoja prekybą tiltais arba, sakykim, sielomis. Kiekvienas ir kiekviena nori kuo daugiau gauti, bet ne kiekvienas ir ne kiekviena gali kuo daugiau duoti. Čia visa esmė. Visų tragedijų ir visų komedijų. Pasaulinių ir, atleiskit, pačių intymiausių. Viską lemia plyšys tarp vertės ir kainos…

– Dar nesigydėt? – paklausė Andrius, prisiminęs šviesiaplaukį berniuką.

– Nuo ko? Nuo šito? – filosofas kilstelėjo stiklinę. – Ar nuo to? – žvilgtelėjo pro langą, kur už lengvos užuolaidos zujo šen ten neramūs žmonių siluetai. – Nuo to lėkimo, iškišus liežuvį, skarmalais ir krepšiais apsikrovus, stumdantis, nirštant ir mirštant, nė velnio daugiau nepatyrus, tik šitą lėkimą, iškišus liežuvį? Nuo to aš ir gydaus, jaunas bičiuli, va šituo.

– O kaip laikosi sūnus?

– Turi galvą. Ir smegenis, – vyras net nenustebo, nes juk viską visi prisimena. – Tik mudviem sunkiau, kai žmona išdūmė. Gal reikės atiduot internatan. Kol kas nežinau, aš ne praktikas, pasitarsiu su specialistais…

Vis sunkiau čia tūnot. Nors nežinia ir kur lėkt. Gal ir teisybę sako. Andrius žvilgteli į poetą. Ir poetas nerimsta. Apie ką jie ten šneka? Pagaliau nesvarbu. Andrius tyli. Poetas turi didelę širdį. Jis krupsi nuo milijardų signalų, mįslių, garsų. Ir poetas nenusėdi vietoje, lankstosi, žvalgosi, kažin ką pasako triukšmingai, šypteli netikėtai, žvelgia tiktai į akis ir įsitempęs klausosi kažin kokio jam vienam girdimo gausmo, gal savo vidinės jūros, jeigu būna vidinė jūra, ir dar nuosava…

– Ir aš greit parduosiu poemą! Vaikams. Suaugę nė velnio poezijoj neišmano! – rikteli jis Andriui.

– Nuobodu! Nuobodu! Nuobodu… – staiga įniršta Robis, papurtęs gauruotą galvą. – Makasijau, reik dekoracijų!

– Pardon, tik ne čia, – Blinda peržvelgia vanago akimi įsiūžusią valgyklėlę, nes vynelį kilnoja jau ne tik išrinktieji. – Šitos dvi, kur kampe su kumelaičių ševeliūrom, prašom, visados, bet atleisk, Robinhudai, argi čia dekoracijos? Man jau va apmusijusios lubos gražesnės, nors dėl skonio aš nesiginčysiu. Galim traukti kur kilmingiau, kur centre, į kavinę, prie kokio bariuko, bet įspėju, ypač tave, Edziunia, kažkokia epidemija siaučia, girdėjau, lenkiška ar afrikietiška, žinoma, gal paprasčiausia sloga, bet geriau būkim budrūs, nors dėl skonio, sakau, nesiginčysiu…

– Vyrai, pagelbėkit!.. – prie staliuko prislinkusi linksi būtybė – neįspėjamo amžius, negailestingai sulaistytom kelnėm, nušliurusiais pusbačiais, subraižytom rankom, išpurtusiu iki pamėlimo veidu, toks neigiamiausias veikėjas juodom panagėm iš Lazdynų Pelėdos kritinio realizmo gelmių…

– Kiek trūksta? – reikliai teiraujasi Blinda.

– Rublio dvylikos… – pasigirsta iš suveltų priešistorinių gaurų, nes garbanoti plaukai sugrimzdę į stichišką barzdą.

– Šimto procentų, vadinas… Še! Ir išnyk! – paduoda pinigus Blinda ir stumia dėkojantį, linksintį padarą nuo savęs. – Vietinis kadras. Čionykštis. Buvęs puikus muzikantas, sako, karališkas buvo griežėjas. Dabar jį vadina Amžinu Piligrimu. Už tas jo klajones tarp staliukų. Kolektyvinis išlaikytinis, ane? Net milicija jam pastato, – teisinas Blinda.

O Robertas žiūri į akis poetui, prisimerkia truputį, lyg pažiaurėja kažkaip patraukliai ir prabyla:

Va ir visa teisybė:

            Praradai Aloyzą, amžiams,

Sunku tau šituo patikė.

            Ir man, patikėk, nelengva.

Vis nerašiau tau laiško,

            Laukiau, ar laikas patvirtins

                        nuojautą mano.

Ar lekiantis laikas įtikins?

            Ir štai ji, teisybė:

JAU TAVĘS AŠ DAUGIAU NEMYLIU!

            Skaitai šitą frazę

Ir negaliu patikėti, kad mano ranka ją parašė.

            O parašė mano ranka. Ir teisybė:

AŠ DAUGIAU JAU TAVĘS NEMYLIU.

            Matai, parašiau dar sykį!

Pagaliau tu esi jau laisvas nuo sunkios mano meilės,

Kuri viską apgaubus ir viską

            buvo pagrobus.

Ir aš jau laisva, atrodo.

            Jau ir mano mintis neprivalo

Prikaustyta sukti ir sukti ratu aplink tavo vardą.

Galiu jau pabūti viena ir nejausti vienatvės.

            Galiu jau miegot be košmarų.

Ir galiu net galvoti apie tave be skausmo.

            Nors išskirti mes tebesam.

Tu, Abelarai, laisvas!

            Ir ne todėl, kad mažiau tave myliu,

O todėl, kad myliu labiau dar.

            Nes dabar aš galiu mylėti kaip myli vėjas

Arba kaip myli banga.

Tai kieno šitos eilės, poete? – Robertas rūstokai stebi Virgilijų.

– Aš neskaitau ne savo eilėraščių. Nebent kur traukiny, jei laikraštyje būna išspausdinti, – Virgilijus kalba taip, kaip ir klausės eilių, kažkaip stebėtinai ramiai, lyg ne jis čia ką tik erzeliavo, krutėjo, sukiojos. – Manau, ne lietuvio.

– Atspėjai. Vadinas, prastai verčiu, gyvate… O kieno, nenujauti?

– Ne.

– Nė iš tolo?

– Sakiau jau.

– Oi Andriau, Andreli, kada gi, kada mūsų dainiai žinos truputėlį daugiau už save ir už mus, atsakyk mums nors tu, Saliamone!..

– Neįmanomas variantas, – atsakė už Andrių sekmadieninis vyras, galutinai ištyręs, jog alaus nebeliko nei stiklinėj, nei butely.

– O jūs patylėtumėt! – plykstelėjo Virgilijus. – Susikraukit vieną ant kitos visas tas savo filosofines mokyklas ir mokyklėles, o vis tiek nepasieksit tikros poezijos, neparagausit, ir bus jums vynuogės žalios, lapės jūs beuodegės…

– Maksimalizmas.

– Ant žalio plastikinio stalo paviršiaus jau kryžiavosi daug daugiau įvairiaspalvių latakėlių, ir net tvyrojo ežeriukas, ir priminė kažin kokių nežinomų žemynų žemėlapį, ir tik iš klaikios nevilties galėjai čia įžiūrėti Afriką, kuriai grėsė tuoj pat nutekėti nuo stalo ant šviesių Roberto kelnių, ir Andrius nukreipė nepastebimai stikliuku Afrikos tvaną į šalį, kur maždaug turėjo būti Italija, tartum batas aulinis su pentinu, va šitas va alaus latakėlis, tegu būna Italija, jeigu Afrika jau yra, ir kur tada Dantės kapas, jeigu čionai Italija?..

– Eikit visi velniop! Andrius iš lėto pakilo, ir visi sužiuro į jį, bet jis beveik nesvyravo. – Man šito visko per daug! – Andrius kinktelėjo smakru į buteliais nustatytą stalą. – Robi, maunam namo!

– O ne,  ne, o ne! Aš neturiu namų. Mano namelis dar nesukaltas, ane, Makaka? Vakar aš jums sakiau, ir šiandien mano nuomonė nepasikeitė nuo šito sumauto laukimo. O tu, Andriau, šliaužk, kėblink į savo statybas ir užmiršk šitą skylę, BASTA!… Čia nėr ką jau veikt! Čia tik mums, Sokrato mokytiniams, įėjimas laisvas. Tau čia per didelės kainos, kaip šitas tiltų pardavėjas sako. Nes čia reik mokėti likimasi, ane, Edziunia? Atsimeni, kapitone, aš tau žadėjau senovėj, kad nebekelsiu nė dulkės? Tai va aš ir nebekeliu! Sėdim sau čia ir sėdėsim, gurkšnosim šitą rupūžės ar jaučio kraują, va ir poetas trokšta pasišnekėti apie anglų ir angelų poeziją, ir negalima leisti, kad bręstų tamsybėj. Rinai aš pats paskambinsiu, kai valanda išmuš, eik, nekabėk čia kaip kalavijas, aš viską matau, kol kas netgi daugiau negu viską…

Ir Robis iš tikro labai atidžiai žiūrėjo į žalią stalą, į butelius, nors ne visai buvo aišku, ar mato, nes gal jo žydros lyg sušalę dangaus gabaliukai akys regi tik savo akių sustingusį kristalinį žydrumą.

Andrius palinko prie Makasijaus gana grėsmingai:

– Už Robį atsakai savo galva!

– Okei, proletariate! – spūstelėjo netikėtai kietai Andriaus leteną Makarijus Blinda. – Pasakyta – padaryta.

Ir Andrius, karališkai metęs „iki“, lėtai nusiyrė tarp blyksinčių stalų į gatvę, į orą, į lauką, lauk iš to pakaruoklių bunkerio, kur visi plevinėja per dūmus po alkoholinę miglą, į orą…

Bet ištrūkęs į šitą senamiesčio gatvelę, Andrius vėl nebežinojo, ko nori.

Kur eiti?

Kur bėgti ir kur skubėti kartu su visais?

Jį lyg kas nešė žemyn siaura gatvele, gal žmonių srautas, gyvesnis, negu atrodė tenai, pro užuolaidas, ir ne tylus, o tarškus, burbuliuojantis prie parduotuvių vitrinų, prie įėjimų ir sustojimų, ir buvo visai nesuprantamos Andriui jų marsietiškos kalbos apie daiktus vitrinose, vakarykštes bėdas ir pernykštį sniegą, nes norėjos pabūti vienam be vitrinų su šiandieninėm ir prieštvaninėm madom, nes norėjos stiprios kavos, ir Andrius, įsmukęs į pustuštę, ačiū Dievui, ir pustamsę kavinukę, sėdėjo ir gėrė dvigubą kavą su konjaku, nes padavėja pati pasiūlė, o Andriui atrodė, kodėl jis turėtų atsisakyti, ir buvo visai neblogas tas Robio supeiktas konjakas su dviguba kavute vidury verpetingos dienos už langų, pačiam vidury pasaulio, nes juk ŽEMĖS VIDURYS, ANDRELI, TEN, KUR ĮBESI SAVO LAZDĄ IR PAKABINSI ANT JOS SAVO DULKĖTĄ KEPURĘ, lietuviškų pasakų kryžkelėj, po to dar prisiminė Andrius kavinukę kitoj gatvės pusėj, kur būna kavos ir ledų, bet buvo tiktai ledai su konjaku, ir dar buvo kitos pilnos ir tuščios kavinės ir kavinukės rūsiuose ir pusrūsiuose, kur trenkia bigbitas, net virpa vitražo stiklai, ir čia bus geriausia, po netinkuotais skliautais, senoviškas mūras – ne plytos, o akmenys, ne dailiau, bet žiauriau, barbarų mūras, geriausia savigyna, grubi ir tikra kaip užkariautojo ašmenys prie gerklės, nieko čia nepridėjo nervingi bigbitai, isteriškos šviesos, kur šoka ir blyksi kartu su garsais palubėj ir ant sienų, ir ant veidų, palinkusių virš kokteilių, čiulpia plastmasinius šiaudus, nes nebėr net tikrų šiaudų, nes tikri – nebepraktiški, nei šiaudai, nei žodžiai…

– Viskio!..

– Rublis!..

Reikia pabūti vienam, ir Andrius galvoja apie vienatvę, kuri maloniausia Vilei, apie vienatvę, atitvertą spalvotų vitražų, apsaugotą nuo piktų mašinų, nuo prokuroriškų žvilgsnių, nuo laiko, iš lėto krypstančio vakarop, ir žinojo, jog būtina šitaip pabūti vienam, įsitvėrus plastmasinio šiaudo, ne plytos, ne enciklopedijos tomo, ne maloniai meluojančios knygos, ne laikino draugo rankos, o šito tau skirto, į tavo taurę įbesto plastmasinio šiaudo, nes tikrieji šiaudai nepraktiški, nes plastmasiniai patvaresni, čiulpk ramiai plastmasinį, kadangi jis tavo, jis jaučia tik tavo lūpų švelnumą, tik tavo pulsuojančių pirštų šilumą, kol kažkur dulka, lai dulka visos pasaulio plytos, enciklopedijos, knygos ir skuba neapsigauti, nelikti kvailiais, piliečiai, o automobiliai mėgina nesusidurti, kol šitas pigus ir prastas bigbitas dar muša tavo širdies ritmu, tik tūkstantį kartų galingesniais stiprintuvais, kad dundėtų toli virš sumūrytų mūrų tavo širdis, aidėtų aukštai virš raidžių ir taisyklių ir skelbtų, ir staugtų, ir klaustų: AR TURI ŠIRDĮ PLASTMASINIS ŽMOGUS, NUSITVĖRĘS PLASTMASINĮ ŠIAUDELĮ?.. Nusitverti ir svaigti, susigrąžinti Riną, gyventi ir svaigti?

Vaikinai ilgaplaukėm galvom kinkavo į ritmą, mušė kojom į taktą po plačiais ir tamsiais mediniais stalais, po žemom barbariškom lubom ir buvo nekalbūs, ir buvo pabalę, ir, kada jie visi kaip vienas pakilo išeiti, pakilo ir Andrius, ir išėjo kartu su jais į gatvę, gelsvą nuo saulėlydžio atšvaitų virš namų, ir ėjo visi jie vorele, džinsuoti vaikinai, džinsuotos merginos, gal dešimt, o gal ir dvylika būtų su Andrium, ir žvilgčiojo žmonės nuo kito šaligatvio į jų keistą vorelę, o paskui jie pasuko į siaurą senovinį skersgatvį po senovine arka, kurią piešia visi piešėjai, tik Andrius, laimė, nespėjo, piešia ir demonstruoja kiekvienoj parodoj, o jie, pralingavę po arka, suėjo visi pro vartus aukšto mūro tvoroj ir ėmė kopti aukštyn vorele mediniais laiptais, velnias, kiek tų medinių laiptų per vieną parą vienam tarybiniam žmogui! – kopė į viršų Andrius, pats paskutinis, paskui neaukštą ir baisiai lėtą berniuką, ir tik viršuje jie visi pastebėjo VIENAS NE SAVAS, sustojo visi, susibūrė laiptinės aikštelėj po geltona blyškia lempute, paklausė: KO ČIA TAU REIKIA? – ir Andrius atsakė visiems: NORIU PABŪT SU JUMIS, o jų buvo gal dešimt, gal dvylika, ir visi, pašnabždom pasitarę, pasakė: PAKLAUSIM VADO, ir jie visi laukė laiptinės aikštelėj tylėdami, stoviniuodami pasieniais, kol pravirose aukštose duryse pasirodė vadas baltais firminiais džinsais, nors, gaila, gana purvinais, ramiai pagalvojo Andrius, ir giliai prasegtais baltais marškiniais, o pakaklėj kabojo ant vario grandinės plokščias ir apskritas amuletas, nors buvo sunku įžiūrėti, kokio metalo ir nuo ko privalėjo sergėt.

– Ko tu nori iš mūsų? – paklausė baltakelnis, pirštais sukiodamas sunkią grandinę.

– Pabūt su jumis, – vėl pasakė Andrius.

– Mes nepažįstam tavęs.

– Aš jums paseksiu dvi pasakas.

– Tu girtas.

– Ne. Aš tik norėjau būt girtas.

– Kodėl pasakos?

– Gal ir ne pasakos. Du filmai.

– Kinas yra šūdas.

– Šitų niekad nepamatysit. Mačiau Maskvos festivaly. Pernai. Klasiokas studijuoja.

– Apie ką?

– Apie amerikiečių bitnikus ne bitnikus, hipius ne hipius, atmatas ne atmatas. Vienas liūdnas, kitas linksmas.

Visi kiek patylėjo pustamsėj laiptinėj su nuvarvėjusiom kalkintom sienom, prirašinėtom keisčiausių vardų, ir dėmėtom lubom, stogas prakiuręs, galvojo Andrius, stovėdamas po blausia lempute.

Baltakelnis pasitarė su kitais ir mostelėjo pakviesdamas vidun:

– Einam. Eik vidury, po manęs.

Ir vėl visi ėjo vorele kažkokiais koridoriais pro kažkokius kambarius ir virtuves, kur gyveno kažkokie žmonės, nes kažką virėsi valgyt ir valgė, ir nekreipė dėmesio į praeinančius vaikinukus, matyt, ir čia visi prie visko pripratę, bandė suprasti Andrius, nors beveik abejojo, ar tik nesapnuoja, ar nesivaidena kokioj užmaršty visi šitie puodai ir kambariai, prigriozdinti baldų, ilgiausi koridoriai, atlapotos virtuvės su gėlėto kartūno užuolaidėlėm ir kamuoliniais balsvais viralų garais. Pagaliau prasigavo į pustuštį kambarį, kur palubėj vėl spingsojo blausi lemputė virš vienintelio didelio stalo, virš lovos kampe ir kelių numestų čiužinių palei sienas.

– Sėsk! – baltakelnis pastūmė Andriui vienintelę taburetę, o kiti savaime įsitaisė kas kur – ant geležinės girgždančios lovos, ant gumbuotų senų čiužinių.

Andrius pakėlė pilką taburetę ir pasistatė į patį kampą – kad nekirstų iš užpakalio, jei puls, nes bjauriausia, kai kerta į nieko dėtą pakaušį, ypač tavo pakaušį.

– Uždekit žvakę! – pasakė Andrius iš savo kampo. – Aš prie tos lavoninės spingsulės nepasakosiu.

Žvakės nebuvo. Kažką pasiuntė skolintis iš kaimynų, o vadas, kol pasiuntinys vis negrįžo, pasakė garsiai visiems:

– Mes tavęs nepažįstam ir neklausiam, kas tu toks. Bet jeigu tu čia atėjai, galim susipažinti. Visi tau patys pasakys apie save.

Ir visi ratu, kaip kas sėdėjo, iš eilės prisistatė tylinčiam Andriui.

– Regina. Tėvas rašo idiotiškus straipsnius į laikraščius.

– Vytas. Motina kalėjime, už liaudies turto grobstymą.

– Virga. Kibina patėvis.

– Algis. Nuobodu. Ir mokykloj, ir namie. Vemt verčia pamokslai. Turėk galvoj.

– Laura. Tėvai skiriasi. Turtą dalijas. Pabėgau.

– Borisas. Draugaujam su Nilka.

– Nijolė. Visi geria. Tėtis. Mama. Brolis.

– Antanas, – pasakė baltakelnis. – Scenos darbininkas. Kolekcionuoju plokšteles. Turiu šitą kambarį bendram, matei, bute, liko po tėvo mirties.

– Andrius. Mūriju internatą.

Atnešta pagaliau žvakė įsidegė.

Švyti pačiam vidury stalo, ant apversto metalinio puodelio.

Lempiūkštė viršuj pranyko išjungta.

Tylu.

Visi žiūrėjo į žvakės liepsną, kuri be jokios regimos priežasties staiga baugiai šoktelėjo į viršų, suvirpėdavo žmogiškai ir vėl tuoj aprimdavo be jokios priežasties, nes visi tylėjo siūbuojančioj prietemoj po klaikiai aukštom lubom su gipsinėm, vos įžiūrimom vynuogių kekėm visuos keturiuos kampuos.

– Tai va, kaip sakiau, pirmas liūdnas, nors pats aš dažniausiai nemoku atskirti – linksma ar liūdna, vieni verkia, kur kiti juokiasi, o dar kiti juokiasi, kur verkia beveik visi, matyt, priklauso nuo kėdės numerio kino salėj, septintas verkia, o dvidešimt šeštas juokias, kitos teorijos neturiu, žodžiu, vieną sykį, baisiai seniai, o gal ir visai neseniai, gyveno du bičai pasauly, bet viskas prasideda nuo to, kad jie pasirodo raiti ant dviejų savo smagių, nikeliu žaižaruojančių motociklų, kažkokiose stepėse, kažkokių kalnų papėdėse, matyt, pačiose plantacijose, taip toli nuo plentų, kad narkotikai ten ganėtinai pigūs, toksai ūsorius su sombrero paduoda, o jie jam gražiai ir stebėtinai atsargiai įteikia pinigus, ir prasideda filmas, bičų kelionė atgal, į namus, nors visai nežinia, kam jie veža narkotikus, kuriuos suslėpė neperšlampančiose tūtelėse į benzino bakus, – ar veža, kad didmiesčiuose parduotų ir šauniai pralobtų, pinigų užsikaltų, ar veža sau ir draugams, nežinia, tik jie lekia garsingos Amerikos šunkeliais ir didžiausiais plentais, dieną ir naktį, kaip Keruako KELYJE, jeigu skaitėt, visi tie miesteliai, tie kempingai, užkandinės, reklamos, žodžiu, kaip dainuodavo mano senelė, AMERIKA TUOM GARSINGA, KAD DAUG TURTŲ YRA, bet svarbiausia, – Į TUOS TURTUS PAŽIŪRĖJUS, AŠARĖLĖS BYRA, ir byrėjo senelei, ir jie prilekia šitaip su spalvotais šalmais, su didžiuliais akiniais ir striukėm odinėm, ir džinsais, įlekia į kažkelintos ten valstijos centrą, ir gal atsibodo jiems greitis, gal įkyrėjo tie kempingų sendvičiai, tas lėkimas tarp sunkvežimių, autošaldytuvų, refrižeratorių, fordų skersai visas kryžkeles ir pro kybančius kelio ženklus, per visus tuos Laukinius Vakarus, dieną ir naktį, žodžiu, jie nutaria atsikvėpti, pabūti kaip žmonės, be tų beprotiškų šalmų, nes ir dvi baisiai gražios didžiakrūtės ir geros merginos paprašo nusiimti šalmus ir pačios mėgina juos sau užsidėti ant vešlių, šviesiaplaukių savo galvų, ir juokiasi jie, jau keturiese, kažkur mieste susiranda nakvynę, kažkur sandėly ar panašiam kambary, tik be stalo, ir šnekas, ir juokias, ir pasivaišina truputį, ištraukę iš savo benzino bakų, stebuklingai sausais milteliais, ir čia viskas pradeda suktis, kūnai, langai ima suktis, namai ir modernių bažnyčių bokštai, ir kryžiai, ir tie vešlūs ir šviesūs plaukai, o rytą vaikinai sėda raiti ant pašėlusių savo žirgų ir lekia toliau tais plentais, ir pirmą kartą dainuoja ir juokiasi prieš pasiutusį vėją, ir čia – įdomu jums klausytis? – gerai, o čia atvažiuoja jiems priešais, dar iki jų toli, bet važiuoja jiems priešais toks bildantis sunkvežimiukas, ir sėdi kabinoj du dručkiai laimingais fermerių, o gal mėsininkų ar pienininkų veidais, ir mato artėjančius du taškelius,  mūsų tuos bičus, vadinas, vieną prieky, kitą toliau, iš paskos, atidžiai abu įsižiūri į artėjantį pirmąjį, apžiūri palinkę, jam lekiant pro šalį, tada atsitiesia vienas storulis, pasako kitam: NEPATINKA MAN ŠITOKIE TIPAI, palengva, ramiai nusikabina štucerį, kabantį už nugaros kabinoj, prisitaiko į antrąjį, kaip tik priartėjusį ir – šūvis… Smagiai susimėto skrendantis motociklas, ir mažam veidrodėly matyt, kaip lekia į griovį atskirai – geležis, atskirai – raudonšalmis, kūlversčiais lekia kūnas, o šūvį išgirdęs pirmasis atsigręždamas dairos, apsisuka viduriu plento, ir lygiai taip pat apsisuka tas sunkvežimiukas su tais dviem, kurie šypsos kabinoj, taip jie važiuoja priešpriešiais, tik be galo lėtai, motociklu važiuoja draugas pas draugą, o anie važiuoja – kad būtų linksmiau, o kartu ir ramiau, nes trinkteli dar vienas šūvis visai iš arti, nes šalmuotas vaikinas žiūri į kylantį štucerį ir nesupranta nieko, o gal neranda žodžių, o gal nieko jau nebenori, ir vėl lėtai gręžiasi sunkvežimiukas ir tolsta savo keliu, didžiuoju betono plentu, ir tie tenai šypsos, ir anie tenai guli, kur du metaliniai žirgai dar virpa ir blykčioja ratų diskais, eina muzika, ir galas, viskas apie tuos, kurie nepatinka, tai kaip?..

Visi stebi žvakės liepsną, kuri be jokios regimos priežasties staiga baugiai šokteli į viršų, virpteli nežmoniškai ir vėl aprimsta be jokios priežasties, nes visi juk tyli siūbuojančioj prietemoj.

– Ir kitas, linksmesnis, jei norit, nes pliurpti tuščiai, kai niekam neįdomu, nenorėčiau, o man būt gerai gurkšnis ko nors, neturit – nereikia, važiuosim tada toliau, gal ištempsiu, juo labiau kad linksmesnis, aš vis dėlto mėgstu, kad būtų truputį, bent per milimetrą linksmiau ir kvailiau, o tas ir yra linksmesnis, argi amerikonų, gal kada pamatysit, nors abejoju, man ir pačiam vis dažniau atrodo, kad susapnavau, taip ten viskas teisinga, tai va, vėl seniai ir toli, irgi pačiam vidury garsingo žemyno, Amerika tuom garsinga, kad laisvas kiekvienas ir daro, ką nori, baltuoja, žodžiu, miestukas, gal ir net toks, kaip anas, kur tiedu sustojo ir meile kliedėjo, o toks nedidukas žemų, vienaukščių mūriukų, kokių pilna mūsų Raseiniuos arba Perlojoj, miestukas, tik nebylūs namai daug toliau viens nuo kito, o aplink suarti begaliniai laukai, ir plentas kerta laukus, o plentu, grįžta tuščiu plentu į miestuką, vakarinio skaisčiausio dangaus fone, vieniša mergina, liekna ir aukšta, gal dėl to, kad su džinsais, eina kaip tik kalvelės viršūnėj, eina ir eina vietoje, taip, kaip būna kine, draikosi vėjyj plaukai, gan ilgi, ir staiga, jei neįdomu, sakykit iš karto, aš durniaus vietoj, sakiau, nebūsiu, staiga iš pakalnės kyla, argi lyg vietoje, kaip kine, kyla ir kyla tartum šėtonai, kadangi visi šalmuoti už didžiulių aukštų motociklų šakotų vairų su odinėmis pirštinėmis iki alkūnių, kyla gal dvylika akiniuotų raitelių ant nikeliuotų žirgų kaip anie, tik, atrodo, galingesnių, nes burzgimą įrašė šėtonišką, ir visi jie artėja tiesiog į ją, ir staiga dingsta tas garsas, sustoja staiga mergina, dar plazda plevena plaukai, ir pradeda bėgti, nuo plento metasi į laukus, per juodus arimus vis bėga, o ją genasi neskubėdami, tylūs, ant didelių motociklų šakotais vairais, supa lėtai iš šalių, ji griūna, ji šliaužia arimais, ir juodi juodi grumstai trupa tarp baltų baltų pirštų, ir jie apsupa ją ratu tamsiuose laukuose, tik nikelis blizga, visi raiti aplink ją, ir tyli visi, ir ji klykia didžiulėm iš siaubo akim, nes miestuke ir siautė jų gauja, o gyveno visi jie kažkokiam apleistam dvare ne dvare, balto mūro painiam tokiam labirinte, panašiai kaip tie velniški jūrų koridoriai, nesuprasi kas kur, ir apkaltinti buvo juos, matyt, nelengva, nes miestelio merginos tylėjo, bijojo tėvai, mirties ar gaisrų bijojo, ir policija nieko nedarė, nes kelios merginos savo noru liko su jais, ten jie meldės visi savo nukryžiuotam sidabriniam dievui baltam tokiam kambary, o kryžius ant kilimo margo, o kilimas margas, ant sienos, į kurią atsirėmęs sėdėdavo vadas, ir jeigu merginos grįždavo į namus, jos jau būdavo lyg beprotės, ir prieš veidrodį pačios vienos šokdavo sau striptizą, manau, ne maži jūs visi, mums, kiek prisimenu, jau aštuntoj, rodos, klasėj buvo specpamokos apie tuos reikalus ir venerines ligas, nežinau, kaip dabar, gal kitaip, tuo geriau, čia Amerikų niekam neatidarysiu, juk turit, tikiuosi, pasus, o taip reikia tiesos, ir pasklido miestely baisus tylėjimo gandas apie būtiną mirtiną tylą visiems, kas nori gyvent, ir tylėjo visi NIEKO NEVYKSTA, NIEKS NIEKO NEŽINO, VISKAS RAMU, VISKAS GRAŽU ir laukuos, ir namuos, kol tas gandas atėjo iki vieno vaikino, o vaikinas gyveno kažkur už miestuko kalnuos, gyveno sau vienas ir ožką turėjo, čia net muzika pasidarė, atrodo, linksmesnė, savo trobą turėjo ir nieko daugiau nenorėjo matyti, nes buvo ten atsiradęs keistai, niekas nežinojo, iš kur atsirado vaikinas, bet, manau, iš Vietnamo, tarnavo turbūt ilgai, nes šaudė pašėlusiai taikliai ir ginklų turėjo puikių, fantastišką štucerį, vis valydavo vakarais, tik visai negalėjo žiūrėti į žmones, nes taip, kaip tenai, Vietname, aš manau, dar niekur nebuvo pjudomi žmonės, šaudomi ir skerdžiami, gal tik pagonys kadaise, ir vaikinas nieko daugiau negalėjo matyti, nieko nebenorėjo, tiktai ramybės ir ožkos pieno, ir knygos savo kalnų troboj vakare, kad nereikėtų išeiti iš proto ir be reikalo pasikarti po balkiu nuo prisiminimo apie kažką, ko vis vien neužmirši, Vietnamo, manau, o gal kokio Afrikos kaimo vidury džiunglių ar kur, svarbu ne vieta, o prisiminimas tavy, ir kai pasiekė gandas vaikiną, jis irgi iš pradžių tylėjo, o paskui iki pusės nusiprausė, sunarstė tą štucerį, durklas ir koltas už diržo, ir nusileido stačiais takeliais į slėnį, o kai sutemo, prisėlino prie to dvaro ne dvaro ar labirinto, sujungė Bikfordo laidu visų tų aukštų motociklų benzino bakus, viską tyliai ir tykiai padarė, prirėmė koltą sargybiniui prie pakaušio, liepė padegti laido galą ir vesti, vidun labirintais, vadas nespėjo nei žioptelt baltam kambary, nei ginklo pagriebti, nes buvo protingas ir matė, kad per vėlu, kad nieko vėliau nebus visiškai, kai vaikinas stovėjo priešais, o aplinkui visi sustingo žado netekę ir pusnuogiai, nes čia trenkė sprogimai vienas po kito, ir vienas po kito visi motociklai lėkė ugnies kamuoliais į dangų, ir vadas iš lėto susmuko su maža skylute kaktoj tarp akių, nubraukdamas nugara kilimą su nukryžiuotu savo dievu, ir buvo jau viskas baigta su noru daryti ką noriu, ir nežinia, ar vaikiną teisė, filmas čia baigtas, gražiai ir laimingai, ir amen, aš savo programą baigiau, nežinau net kodėl, bet norėjau pabūt su jumis, gal kad jūs ne po vieną, o kartu, vorele, nežinau, būtų gerai koks gurkšnis vandens, po galais, nejaugi neturit?..

Kažkas išėjo vandens su stikline pas kaimynus ar į virtuvę. O gal ir vonią, jeigu vonia išvis čia yra?

Vadas uždėjo SONATĄ FLEITAI IR KLAVESINUI, kažkokią baisiai senobinę.

Visi sau sėdėjo kas kur, kaip anksčiau, tartum Andrius nebūtų nė prasižiojęs.

Ramu.

Tiktai klavesino garsai atsargūs, bet skaudūs…

Ir šaltas vanduo.

– Mes visi palydėsim tave, – pasiūlė baltakelnis, kai muzika nutilo, ir svirtelė tarkštelėjusi išjungė aparatą.

Ir jie ėjo visi vėl koridoriais, leidosi laiptais prietemoj, nes ir lauke jau buvo tamsiau, ir ten kažkuri, Regina, atrodo, ar Virga, greta eidama, pasakė:

– Nori tablečių?

– Kokių?

– Paprasčiausių. Man patinka, kad tu nemeluoji.

– O nuo ko? Tos tabletės…

– Nuo nieko. Kad būtų gera. Tylu. Spalvota.

– Jūs visi?

– Ne visi. Kas nori.

– O tu?

– Aš turiu. Nors beveik neįmanoma gauti.

– Duok.

– Kiek?

– O kiek reikia, kad būtų gera?

– Kaip tau…

– Duok visas, jei negaila.

– Duodu, kad nemeluotum.

Į Andriaus delną subiro iš juodo išsiuvinėto aksominio kapšiuko saujelė tablečių, ir jiedu ėjo toliau, dabar nuo kitų atsilikę šiek tiek, kol Andrius sustojo ties ketaus grotelėm grindinio pakrašty, kur subėga vanduo, kada lyja mieste, kada liūtys mieste ir nėra peteliškių, ir pritūpęs sumetė po vieną tabletę, sau panosėj pritardamas:

– Melas… antras melas… trečias melas… ketvirtas… dar vienas melas… ir dar vienas melas… ir paskutinis melas…

O Regina ar Virga tupėjo greta, žiūrėjo, ir paskui tarė:

– Aš gausiu vis vien.

– O ko aš galiu tau dar nepameluot? Po to, kai tu viską žinai? Tu dabar man pasakyk, pameluok…

– Aš pagalvosiu. O tau pačiam katra pasaka labiau patinka? Ta linksma? Ar liūdna?

– Aš pagalvosiu.

– O kur aš tave rasiu?

– Gali ateit į Skitų gatvę. Dieną. Iš tolo pamatysi aptvertą statybą, kaminą tokį ilgą, nebaigtą dar, ten bus virtuvė, ten ir eik, aš dabar prie to kamino…

– Nežinau.

– Nežinok.

Kiti jau laukė judviejų skersgatvio gale, prie kampo.

Čia ir atsisveikino:

– Mes toliau neinam. Čia baigias mūsų rajonas. Ten prie mūsų kimba. Iki.

Ir jie liko stovėti visi ant šaligatvio kampo – Vytas, Algis, Laura, Borisas, Nijolė, baltakelnis Antanas, Virga, Regina ir dar koks gal vienas, – ties kryžkele, palei aikštę, kur kažkada apsistojęs buvo Napoleonas, o vėliau apsistojo Kutuzovas, Napoleoną išvijęs…

Andrius ėjo šaligatviu taip nuvargęs, kaip dar niekados, atrodo, nebuvo, o gal tik dabar pasijuto girtas, o gal tik dabar tas girtumas galop išgaravo, ir viskas visai vis tiek, ir jokių jėgų nei eit, nei norėt nenorėt, pasakot tiesą, meluot, nieko, jis vos vos priėjo posūkį, dar užsuko iš paskutiniųjų už kampo, kad jie nematytų, kad jie nesuprastų, kad jiems neateitų į galvą, koks jis, kol jie dar ten stovi prie aikštės, ir tada atsisėdo tiesiog ant šaligatvio krašto, nuleidęs galvą tarp kelių, bet negalėjo nei verkti, nei vemti…

– Tiesiog per daug piligrimų visur, ant laiptų medinių, padangėj ir visiškai žemai… – garsiai paaiškino sau.

Pašėlusiai temo, o kai tamsoje pasirodė artėjanti žalia akis ir šiuštelėjęs padangom taksi sustojo šalia, Andrius dar spėjo, įsėsdamas, sunkiai ir dusliai užtrenkdamas dureles, dar spėjo genialiai pagalvoti: NIEKAD NEMANIAU, KAD IŠSIGELBĖJIMAS YRA ŽALIOS SPALVOS…

9

Andrius ėjo po darbo namo.

Jau sava gatve.

Ėjo, žiūrėjo sau po kojom į siaurą šaligatvį. Čia buvo pažįstama nuo vaikystės kiekviena įskilus plokštė. O akių atminty tebegulėjo net ir nesančios, tos pradingusios kažkada, išnykusios plokštės.

Kai kilstelėjo galvą, išvydo Riną.

Sėdėjo ant betoninių prieangio laiptų, apkabinusi rankom kelius. Melsva palaidinuke ir ilgu plačiu sijonu.

– Sveika, Rina.

– Sveikas, Andriau. Stebies?

– Ne.

– Sakiau, ateisiu.

– Aš irgi sakiau kažką.

– Tu sakei NEIK! Bet aš nesupratau, kodėl NEIK, ir va aš čia, jau seniai. O kodėl tu taip vėlai?

Andrius palypėjo keliais laipteliais aukščiau. Rina sėdėjo ant paskutinio. Pilkas betonas. Beveik grynas cementas.

– Visada taip vėlai grįžti?

– Vijurkas sugalvojo naujovišką perdengimų klojimą. Šiandien išbandėm.

– Vijurkas?

– Brigadininkas. O ir šiaip už perdengimus geriau išeina negu už mūrijimą. Algelės šį mėnesį liesokos. Tikriausiai ir planai dega, kad duoda uždirbt.

– Tau trūksta pinigų?

– O kam netrūksta?

– Man!

– Tuo geriau tau.

– Andriau, mano pinigai – tavo pinigai, neužmiršk.

– Tu neturi savo pinigų, Rina…

– Kiek turiu.

– Kvailystės, nepyk, bet aš per daug pavargęs…

Ir svarbiausia – nežiūrėti.

Andrius dar palypėjo šiek tiek, bet Rina atsistojo, ir jos veidas buvo dabar čia pat ir Andrius, aišku, pasižiūrėjo, žvilgtelėjo į veidą tų nelemtų, tų kaštoninių plaukų atšvaite.

Pasitiko žalsvos plačios akys – nieko žemėje man nereikia, tiktai tavęs. Tiktai tavęs.

Plačios žalsvos akys su aukso trupiniukais dugne.

Ir nieko joms nereikia, galvojo Andrius, gyvena sau pačios, skaidrios, vis tokios pat.

Andriau, tylėjo Rina, tu vienintelis mano, tu vienintelis mano išsigelbėjimas dabar. Aš dabar visiškai viena, argi tu nematai, aplinkui beorė erdvė, aplink nieko nėra, supranti, visai nieko, ir jeigu neliks tavęs, neliks mūsų, tada, tada liks tik šešėliai ir aš, šešėlis tarp šešėlių, slankiojantis šešėlis, nes aš nepripratau, aš nepriprantu prie kitų, neatprantu nuo tavęs, kiekvieną rytą aš nubundu lygiai su tom pačiom tom juodžiausiom mintim, nors guluosi, stengiuos užmigti su mintim, kad kažkur esi tu, vadinas, esu ir aš, ne šešėlis, tikrai esu aš, esi tikrai tu…

– Paišai?

– Nepaišau.

– Rašai ką nors?

– Nieko.

– Ką skaitai?

– Beveik nieko…

Beveik nieko, mergaite, tylėjo Andrius, nebe mergaite, o moterie, nieko aš tau nerašau, nors parašiau tau eilėraštį, bet tu nieko nesužinosi, mergaite, tu ne mergaitė, tu nepažįstama moteris, niekad nesužinosi, nes nieko eilėraštis nepakeis, dar viena, dar viena akvarelė, plaukianti pasroviui.

O kur tu nori pabėgti, tylėjo Rina, nuo ko tu nori pabėgti, aš gi tave visą laiką jaučiu šalia, ne tik čia ir dabar, – visą laiką, taip kaip čia, kaip dabar, vakarais, naktimis tu su manim, sapnuoju, ką tu gali padaryt, kad tu nebūtumei many, kai tavęs nėr, o mudu vis vien būnam kartu, ir galėtume nieko visai nekalbėti, tik būti, nes viskas aišku ir taip. Aš viena esu niekas, niekas ir tu, kada vienas, reikia, kad būtų dar kitas žmogus, kad abu, nes abu yra viskas, kai laikas stovi ar lekia laikas, vieta juk neegzistuoja, nors kūnas ir liečia žemę, nes einam praeinam, ar tu nematai, aš jaučiu, ir dėl to man taip noris išplėšt nors akimirką, nors vieną, pabūti kartu su tavim dieną ir naktį, rytą ir vakarą, nors prisiliesti, kol einam, kol einam ir dar nepraeinam, dar esam…

– Taip ir stovėsim? Nepakviesi vidun?

– Nepakviesiu.

– Kodėl?

– Aš paprasčiausiai bijau tavęs, Rina…

Andrius atrakina, praveria duris:

– Iki…

Rinos blakstienos virpteli, ir ji žiūri žiūri į liekną tipą žaliais marškiniais, pilkom kelnėm, dulkėtais slidiniais batais pačiam vasaros vidury, o ašaros skaudžiai renkas akių kampučiuos. Už ką jis kankina mane? Ir kodėl aš čia, ant šitų apdulkėjusių laiptų? Aš daugiau negaliu.

Šiltos ašaros. Rina jaučia jų šilumą ir nieko negali joms padaryti, nes negali pakelti rankos, nubraukti sužvilgusių blakstienose.

Andrius įeina vidun, ir durys trinkteli, lengvai užsišaudamos.

Ašaros nuslydo skruostais, nuslinko, šiltos. Mama, mama, mama! Rina nieko nebegalėjo, viena po kitos, matyt, viena po kitos slydo ašaros, šiltos, išplėšdamos visą kantrybę, jėgas. Išverksiu akis. Rina lėtai nusileido ant savo laiptelio, prisėdo, krito galva ant kelių, ant mėlyno sijonuko ir užsimerkus tylėjo, reikėjo tylėti, sunaikint save ir visus, Rina nebeverkė, užvertė galvą, ir vakarinė saulė puolė varinius jos plaukus, sublizgusias ašaras balsvam veide, trūko kvapo ir trūko žodžių, – pačių baisiausių, pačių, net žodžių nesugalvojo, šita dinozaurų ar avinų padermė ir banda, prakeikčiau, prakeikčiau tuo nesamu, tuo baisiausiu žodžiu…

O Andrius stovėjo savo kambary ir žiūrėjo į šviesų ir šiltą Rinos portretą, kurį jis nuliejo dar tada, prieš metus, prieš trejus, prieš keliolika amžių…

Išdidi uždaram baltų rėmų pasauly.

Žiūri tiesiai, pasitikėdama, į akis.

Rami ir graži.

Ir variniai, auksiniai plaukai.

Lieknas ir balsvas kaklas. Saulėgrąža saulės grąžoj. Kada ji taip sėdėdavo jo kambary palei langą, pavakarės šviesoj, dar tada, prieš keliolika amžių, po ano, po praregėjimo ryto, o jis iš savo kampo prietemos vis žvilgčiojo į ją ir dirbo, keisdamas teptukus, rinkdamas toną, jis ir galvodavo apie saulėgrąžas, kaip jos ramiai, išdidžiai, karališkai ir kartu paklusniai seka savo liepsnotomis galvomis judančią savo saulę. Ištikimai. Rami ir graži, ji pozuodavo jam – kažkada ir kažkur, jau nerealybėj. O dabar ji, atrodo, verkia už durų. Ir dar žiūri čia tiesiai į jį plačiomis žalsvomis akimis, kurios mato tik vieną vienintelį jį. Nieko žemėje man nereikia, tiktai kurgi dabar tu gręžiesi, saulėgrąža Rina, ką man daryti, kai tu beldi kumščiu į duris, užmiršusi skambutį?..

– Aš tik nusiprausiu, matai, kaip apsižliumbiau…

Ankštam vonios kambarėly Andrius parodo Rinai savo rankšluostį, kito lyg ir nėra, vis neatsiimu iš skalbyklos, kai grįžtu, ten dažniausiai jau uždaryta, bet šitas dar šiaip sau, jei nebjauru, arba nosinę didelę galiu duoti, nenori, išsiskalbiu, toks čia mokslas, Andrius vis burba, netišku, linksmai ar piktai, gal tik burba, kad nereikėtų tylėti, pasiraitoja žalių marškinių rankoves nežinia kam, kol žiūri, kaip Rina prausiasi atsargiai, šluostosi ir atsigręžus šypsosi.

– Dabar tavo eilė, dulkių tu siurbly! Aš pasižiūrėsiu…

Ji stovi tarpdury ir žiūri, lygiai taip, kaip Andrius ką tik į ją žiūrėjo, žiūri, kaip jis atsagsto ir nusivelka marškinius, dulkinas iš tikrųjų ir taip nelygiai įdegęs, daugiausia pečiai, žiūri, kaip jis atsiraišioja batų raištelius, prisėdęs ant vonios krašto, tyčia ilgai, tada Rina nusijuokia ir užveria duris, ragana, pagalvoja Andrius, nutrenkdamas batus, bet jis ir dėkingas, nes nieko daugiau nenori, tiktai kuo daugiau vandens, vėsaus, beveik šalto vandens po šnypščiančiom dušo čiurkšlėm, stovi užvertęs galvą ir išsižiojęs kaip varnėnas gaudo burna šaltus purslus, nuryja ir dar nuryja, velnias, kaip gera, o gyvsidabrinės vandens srovelės lekia nervingai, tartum pamišusios tuo ne savu, bet ir ne svetimu, tuo įdegusiu kūnu žemyn, ir kraupu jam, ir linksma, ir jis čiurkšlėse uždainuoja, užbliauna, spjovęs, kad klausosi Rina, kad neturi klausos, užkriokia ir juokias iš savo kriokimo po velniškai šaltu kriokliu…

Kambaryje, kai grįžta, Rina jau įsitaisius sofos gale, kojas parietusi po tuo mėlynu plačiu sijonu.

– Gražiai dainavai!

– Neturiu kuo pavaišint… – sako Andrius ir atsisėda prie apskrito valgomojo stalo.

– Ir aš tau nieko neatnešiau, varna… Gal rankinuke, pažiūrėk, turėtų būti saldainis. Kažkas pavaišino per paskaitą ar per pertrauką, neatsimenu…

– Tiek to. Suvalgysi pati. Arba su tuo, kas vaišino.

– Pavydi?

– Saldainio?

– Tau manęs gėda?

– Kodėl?

– Tu vengi manęs.

– Nevengiu. Aš tiesiog niekados nežinau, kur tu.

– Tu tikrai manęs bijai? Kad aš ieškau tavęs visur?

– Suradai.

Suradau ir žinau, ir žinok, mano Andriau, jei nepatikėsi dabar manim, man bus blogai, labai bus blogai, gal blogiau, negu tu ir aš galvojam, aš gi šuva, šuva ir nieko daugiau, dabar jau žinau, o šuva negali nebėgti paskui, nors jį uja ir veja šalin, aš tik niekad tau nesakiau ir nepasakysiu, ir dar, dar, žinok, aš, atrodo, iš naujo ir dar labiau tave myliu, ir nuo to dar blogiau, ir be galo graudu man daros, kad aš tave myliu dabar.

– Visi jūs bailiai!

– O tu?

– Nežinau. Tik aš niekur neisiu iš čia. Ką tu darysi?

– Nieko.

– Aš tiesiog neturiu jėgų. Andriau. Eiti kur nors. Norėti ko nors. Ir nieko nenoriu. Noriu čia ramiai atsigulti kamputy ir išsimiegoti, miegoti, nežliumbti daugiau, nes visi jūs…

Jos melsva palaidinukė atsisagsto stebėtinai lengvai, ir Andrius nespėjo net akių nugręžti, o Rina jau stovi su juodu liemenuku, tokiu siauručiu ir keistu, kad jos krūtys beveik nepaslėptos, matyti naivūs speniukai, vaikiškas apgamėlis ant kairio peties, po palaidais ir vešliais jos plaukais, kai pasilenkia prie batelio sagties, o juk kažkas kasdien į ją žiūri, ją mato, liečia stebuklą tavo, kaip duoną kasdienę kasdien, o tau norisi klauptis, kai šitaip matai, kodėl ir už ką pasakyk, mudviem šita nelaimė ar laimė, nes ir ji nesava, segasi nenusisega mėlyno savo sijono, ir liekna su siaurutėm juodom kelnytėm, eina parketu iki kėdės ir iš lengvo išlinkus visu ilgu liemeniu vakaro prieblandoj priešais langą sustoja, pakabina suklosčiusi ant kėdės sijoną, palaidinukę melsvą, ar ji nežino, kokia ji graži, ir ką daro, kai grįžta šitaip atsargiai ilgom savo kojom, kur ji spėjo įdegti, ar tyčia ji nori, kad šitaip ten stovi ir žiūri, nori, tikrai, kad ir aš, kaip ji ten, už durų girdėjau, žinau, Rina, ko tu žiūri į mane?

– Pagalvėlės, anos, nėra?

Andrius eina į aną kambarį, beveik aną prietemą už amžinai užvertų langinių, atgyveno langinės, nes laiko nėra atidarinėti ir uždarinėti kas rytą, kas vakarą, laiko nėra jau niekam, laikas lekia kaip vėjas, vien vėjas tada girdėjo, kas dėjosi šičia, šiapus langinių, anoj nedrumsčiamoj prietemoj, kol jie klausėsi vėjo, ten, už langinių, anapus vilties ir teisės mylėti, mylėtis, ir buvo aišku, kad verčiasi kūliais vėjais, eina pačia pažeme, tampriai slysdamas tarp žolynų ir smilgų, lėkdamas virš ąžuolų ir pušų, vėjas pats nežinojo, kad grojo, anoj nesudrumsčiamoj prietemoj apie vėją ir vėją norėjo priminti, ir va jie prisimena vėją, kaip aną pagalvėlę, prašei, neužmiršk niekada, tos nakties, tos dienos, paprašei, ir aš negalėjau užmiršti, kaip kvepia tavo plaukai tavo plaukais, tavo kūnas kvepia tavo kūnu, tik žalia suknelė, taip pat ant kėdės, dar kvepėjo man kažkodėl mamos rankom anoj neišnykstančioj prietemoj…

Andrius atneša iš savo kambario pagalvėlę ir languotą pledą, paduoda tylėdamas Rinai, o Rina susiriečia ant sofos ir užsikloja visa, tik plaukai ant pagalvės išdrykę, ir akys blizga pro pledo kraštą.

– Ačiū.

Aš tave myliu, bet aš visko pasauly bijau, ir kas bus, jei pradėsiu bijoti, Andriau, tavęs?

– Čia taip tylu tavo senamiesty, dar užmigsiu, ko gero. Sapnavau neseniai, Andriau, girdi, sapnuoju lyg virš didelio didelio miesto, juodoj erdvėj, kybo didelio balto paukščio iškamša. Kodėl čia ta iškamša, klausiu savęs, o kažkas iš erdvės atsako: čia pirmasis paukštis, kuris suviliojo žmogų, atskrido kartą ir sako SKRISKIM KARTU, pažadėjo su savim pasiimti, bet žmogus taip ir nepajėgė, pakilti, plasnodamas rankom, ir nepakilo, nuo tada čia ir kybo ta iškamša, ir negali skristi, nors visos plunksnos baisiai gražios, girdi mane, Andriau? Prieik.

– Tu juk žinai, kad neprieisiu.

– Prieik!

Andriau, jau greitai nebus nei manęs, nei tavęs, o tu man brangus, taip reikia skubėti, girdi, mudviejų laikas iš lėto užsiveria kaip varpinės braškantys vartai, reikia viską paliesti, kas dar liko šiapus, aš tematau tik tave ir kažin ar dar ką matysiu be tavęs po tavęs, kodėl mes meluojam?

 

Rina, beprote, užsimerk ir užmik, ir nereikia meluoti nei žodžiais, nei kūnais, Robis teisus, šimtą kartų teisus, nors tau to nereikia žinoti, aš nežinau, kur tu buvai išvažiavus, Robis vėl klaikiai pylė ir buvo užgriuvęs čia, pas mane, su draugais kažkokiais, ir dar buvo blondinė su jais, ir vis kibo prie Robio, ir pyko, ir bjauriai visaip vadino, nes Robis jai aiškiai pasakė AŠ NEMYLIU TAVĘS, o čia meilės nereikia, filosofavo blondinė, čia reikia gero ir stačio, vaikine, tie bičiuliai išėjo, o Robis vis gėrė ir pagaliau jai pasakė GERAI, ATSIGULK, ir išėjo svyruodamas pro duris, o sugrįžo su trim kažkokiais alkoholikais drimbom, ir tie iš eilės ėjo į kambarį pas blondinę ir išeidami gaudavo po stiklinę degtinės… Aš sėdėjau virtuvėj, o Robio taip nusigėrusio dar nebuvau matęs ir turėjau surišti, nes jis daužė stiklus ir šaukė – AŠ NENORIU GYVENTI SU TOKIAIS ŽMONĖMIS PO VIENU DANGUM, ir jis buvo teisus.

– Andriau, aš pasenau?

– Rina, tu dar gražesnė.

– Niekad nemokėjai sakyt komplimentų.

– Kam tau komplimentai, nekliedėk.

– Manai, aš geležinė? Man vis dažniau gaila savęs. Ir liūdna vis dažniau. Tokia geometrinė progresija. Jaučiu, kad kažkaip keistai senstu. Ne bręstu, o tiesiog senstu. Nors močiutė prisiekinėja, kad nėra ir nebuvo dar tokio žmogaus, kuris pastebėtų, kada jis paseno.

– Tik tu?

– Man baisiausia, kad dar lyg ir negyventa. Dar noris, žinai, bent tikėti, kad viskas dar prieš akis, viskas dar bus. O kas tenai, prieš akis? Kas bus? Juk viskas beveik jau buvo! Ir mokykla, ir sportas, ir studijų metai, kiek čia beliko, vedybos, nemaža, ar ne? O tuo pačiu lyg ir nieko. Nei praeity, nei ten…

– O tavo istorija?

– Istorija, žmogau, ne mano. Lietuvos.

– Ir tavo.

– Ne, Andriau, nepainiok. Ir nežaiskim slėpynių. Aš jau nemaža mergytė. Ir tu nebe vaikas. Kas ta istorija? Ta tikroji istorija? Yra begalė faktų, datų, įvykių, duomenų, dokumentų. Ir viskas! Idealiai pažinti istoriją tas pat, kas žinoti viską ir nežinoti nieko. Žinai įvykių seką ir niekados nesužinosi visų jų priežasčių. Kas dabar išknis, kas restauruos priežastinę grandinę tarp Jogailos vedybų su Jadvyga ir unijos? Arba tarp Hitlerio gimimo ir penkiasdešimties milijonų žuvusiųjų kare?

– Tai kam pasirinkai istoriją?

– Man ji graži, Lietuvos istorija. Nors imk ir karpyk gabalais, ir dalyk rašytojams, kad kurtų savo legendas suaugusiems ir vaikams apie Mindaugą, apie Kęstutį, apie Barborą Radvilaitę, apie taurią kruviną senovę, kuri, laimė, viską pakęs, visas išmones ir blizgučius. Kaip naujametinė eglė… Nukirsta vienai dienai…

– Žiauriai šneki.

– Aš ir būsiu archyvų žiurkė. Žiauriai tiksli ir mirtinai objektyvi, pagal paskyrimą.

– Jau aišku?

– Dar ne visai. Oficialiai nepasiskirstė, bet kiekvienas jau turi ką nors numatęs ar ieško…

– Dumk pas mus, kol nevėlu!

– Išprotėjai?

– O ką? Į kadrų skyrių pats palydžiu, visi pažįstami! O paskui ant rankų tave nešiosim, kol viską aprodysim, žinoma.

– Koks tu vaikas…

Rina, tu Rina. AŠ seniai nebe vaikas, seniai senesnis už tave, už jus ten visus galbūt, nes nenoriu būt nei vaikas, nei suaugęs, noriu būt ramus. Ir sąžiningas. Ir viskas. Ir taip gal yra. Žinotum, kiek aš per dienas prisižiūriu plačiausių vaizdų, iškiliausių bažnyčių, balčiausių mūrų, žalių kalvų, iš karto aprimtum. Ir žmonės aplink tokie, kur dirba darbą. Jie grubūs, bet juk ir geriau sugrubus.

– Kažin…

– Tu iš tikrųjų, Andriau, manai, kad man ten būtų geriau?

– Nežinau, ar geriau, bet žinau, kaip būtų. Pajustum skonį, fantastišką, tarp kitko. Ten išmoksti džiaugtis vėl visu kūnu ir kiekviena ląstele, iš tikrųjų visai kaip vaikystėj, kai niekas tavęs dar nė sykio nemušė…

Rina, ten laisvė apsigyvena kūne. Ir jėgos. Ten tave apkabintų kur nors ant saulėto stogo, po bekraščiu dangum, tai pajustum, kad apkabino. Ir nemaigytų tavęs kaip nuorūkos peleninėj. Ir tu pati galėtum prisiglausti kitaip, kaip…

– Andriau, ten reikia dirbti.

– Reikia.

– Ir sunkiai.

– Sunkiai.

– O aš tuoj, žinok, pavargstu. Momentaliai.

– Žinau, mergaite. Užtat ir stengiuos tave pralinksmint.

– Man visai ne linksmiau, kad kitur, kad kitiems gali būti ir būna tikriausiai geriau.

– O tu panorėk!

– Aš ir noriu, kad prieitum.

Andrius pasislenka su visa kėde prie sofos ir sėdi dabar arti, keliais liesdamas pledą.

Rinos veidas čia pat, akyse atšvaitai aštresni, nes vis labiau temsta lauke ir kambary.

– Visai negaliu būt viena.

Bet ir žmonių nenoriu. Jokių. Gal net tavęs, geriausiojo mano. Norėčiau bent vien dieną praleisti prie didelio didelio, ramaus ramaus ežero, pati viena, nuleisti ten sunkią saulę už miško, paskui visą naktį sėdėti miške, prie pat didžiausio nematomo vandens.

– Kodėl, nežinai?

– Nežinau. Kartais man pasirodo, kad manęs jau nėra. O viskas, ką matau, jau kaip užgesusios žvaigždės šviesa, kuri va va prapuls… Nebesieks manęs…

– Tu tyčia nekalbi apie Robį?

– Kodėl? Jam dabar jau geriau. Vakar buvau. Krizės išvengė, dvi paras pramiegojo nuo kažkokių baisiai stiprių raminamųjų. Kitą savaitę gal jau išleis į lauką, pasivaikščiot.

– O kiek jį ten laikys?

– Nesako. Kalbėjaus su gydytojais, vienas pataria porą mėnesių pabūti, kitas koketuoja, atseit, išsipagirios ir gali keliaut, nors vitaminais reikėtų pafarširuoti kokią savaitę ar dvi, apsilpęs vyrelis…

– O tėvukas?

– Tyli. Jis padarė, kas reikėjo – juk ne narkologiniam guli tarybinis studentas. Šiaip sau, nervinis išsekimas, be jokio skandalo.

– Tu kažkaip ne taip kalbi, Rina.

– Andriau, tu nieko nežinai.

– Vis tiek ne taip.

– O kaip, berniuk?

– Jūs dabar dviese.

– Kur mes dviese? Bute? Lovoj?

– Visur. Šitoj žemėj. Tarp šitų medžių. Namų.

– O kodėl? Kad jis teikės nusives mane į Sutuoktuvių rūmus?

– Ir kad tu ėjai, kai jis vedė. Savo noru.

– Ir kad jis mane baisiai apgavo, dar ir dėl to, ar ne? Tikriausiai kartu ir save, nežinau. Lig šiol nežinau, negaliu suprasti, kam aš buvau jam reikalinga. Jeigu jam reikėjo moters, jis turėjo Violetą, vėliau pats man prisipažino.

Kam jis lietė mane? Kam jis siekė manęs? Kam jis ėmė mane? Kam jis ir aš, užsimerkia Rina. Ir vėl atsimerkia ir klausia Robio, kurio čia nėra, ir Andriaus, kuris žiūri, nulenkęs galvą, į vienodėjančias, nykstančias pledo spalvas gilėjančioj kambario prietemoj. Vis giliau į naktį. Ir nerimstantis Rinos balsas, klausiantis gal savęs, ir turbūt ne pirmą kartą:

– Paslaugi žmona? Juokinga. Iš pradžių, tėvų namuos, viską darė ateinanti moteriškė: šluodavo, plaudavo, valydavo kilimus, apskalbdavo, į parduotuvę nueidavo, pietus išvirdavo. Medaus mėnuo pavirto saldžiu gyvenimu, o jam taip buvo visados, nuo pat vaikystės, mama palepindavo naujais kaklaraiščiais, pačios megztais megztiniais kaip vaikystėj, kaip kūdikystėj, tėvelis ir jo kolegos pralinksmindavo šmaikščiais pokalbiais apie viską ir nieką, nes viskas tik žodžių žaismas, žodžių teisybė, žodžių gražumas, žodžių kilnumas. Prisiklausiau ir žinau, kas iš to visko lieka. Viskas yra tik žaidimas žodžiais, teisybė tik žodžiais, kilnumas tik žodžiais… Mano grožis buvo ne žodžiai, gal dėl to mane ėmė? toks papuošaliukas dailus? Priedas prie fono? Prie šeimyninio krištolo? Retas gražumas tarp vertingų tapybos originalų? Bet juk turėjo puikų veislinį šunį!

Kam mane lietė? Ėmė ir atėmė nuo tavęs, nuo manęs, Rina tyli, ir nori tylėti, ir žino, kad reikia tylėti, ir gręžiasi veidu į sieną:

– Aš tiktai pagulėsiu truputį. Tik truputėlį, nepyk…

Nes aš nesu aš, aš tik priedas prie baldų, aš tik vaikštau tarp baldų, aš sėdžiu ant baldų, guliu ant baldų, aš mirsiu tarp baldų, išnykstantis priedas prie margos butelių kolekcijos, prie fantastiškos bibliotekos, prie užkišto pornokomplekto kažkur stalčiuj ar knygų lentynoj, už gerbiamo klasiko raštų, aš priedas prie visko, prie ŽIGULIUKO apšildomam garaže, tegu kol kas tėvo, ir tėvas jam priedas, ir vaikas būtų priedas prie visko ir nieko, aš priedas prie beprasmybės, prie nuobodybės, kad kine, teatre, kad koncertų salėj nebūtų tuščia vieta šalia jo, aš jau tyliu apie lovą, apie miegančią karalaitę lovoj, apie gražią lėlytę lovoj, betgi juk pilnos gatvės lėlyčių, kodėl būtent aš, ten galėjo būti kita, bet kuri, dar gražiau demonstruotų vakarinius tualetus ir motinos brangenybes ant nuogų bet kurių pečių, pilnos gatvės mergaičių, kur galėtų būt manekenėm, ir svajoja, ir trokšta, ir ne modelių namuose, suprantama, šiaip gyvenime kaip vitrinoj, gyvenime kaip parodoj sau nešioji puikius drabužius, klasiškus, ir demonstruoji, kokie jie dailūs, originalūs, skoningi, kaip subtiliai parinkti ir suderinti, kaip elegantiškai guli, nes jų savininkė, kas gi jų savininkė, matai, beveik niekas nežino manekenių turtų, tik priedas prie rūbų, aš namie visados nutrenkiu drabužius, tik tada man ramiau ir jaukiau, kaip dabar, uošvienėlė pašiurpus, hipė namuos atsirado, šliurės, megztinis ir džinsai, ir amen, o norėtų, žinau, mezginiuotos, plasnojančios superblakstienom, MIAU MIAU, MAMYT, nežinau, aš visai nežinau, kas bus, kas toliau, gal mane prijaukins, taip ir vadina, Siamo katytė, o jeigu man viskas tas ims patikti, Andriau, girdi – tu geriau pabučiuotum mane, kol aš čia, aš greičiau, aš saldžiau užmigčiau, nors gal aš jau miegu ir taip, ir tavęs negirdžiu, neklausau, nors aš tavo žmona buvau iki tol, tu negalėjai užmiršti, tu neužmiršai, aš pati neužmiršau nei mažiausio artumo, nei kūno šiltumo, čia, prie ausies, tavo kaklo švelnumo, viena šiluma gyvybės tamsoj, anoj prietemoj ir šitoj, tavo ir mano nuogumo beginklio, atiduoto vienas kitam iš meilės iš gailesčio ar iš dosnumo, iš laimės įduoti tau krūtį kaip vaikui, kaip man kažkada kažkas atidavė šilumą švelnią, prisimeni, vėjas ūžė ir lėkė pačia pažeme, stangriai slysdamas, grodamas smilgom, žolynų bangom tykiai lėkdamas virš ąžuolų ir virš mudviejų, kas pasikeitė, vyre mano, kas atsitiko, kodėl aš ne tavo žmona, rankos tos pačios, ir mano, ir tavo, gal tik tavo sunkesnės, o mano krūtys dar švelnios, gal tik padidėjo, ar ne, man jau gėda prašyti, nenoriu, bet tu dar paliesk, aš numirsiu iš gėdos, paliesk tu mane, bet prašysiu, nes baisiau neprašyti, nes daug baisiau, kai mane liečia vaiduokliai, adresą išmečiau, jis gavo, ko troško, pajūrio praeivis, man liko tiktai paslaptis, o aš esu kapas šitos paslapties, ir tu nieko geriau nežinok, buvo nebuvo, išnyko, pasivaideno, nes visur aš viena, visados, ir baisu, kai visur manęs ieško, ieško kažkas savo kaulėtais pirštais ilgais, ar matai, aš matau, ten mirtis apgrauš mane visą ilgom savo iltim, kaip žmonės apgraužia žuvis, jei likimas būna klaida, pasiimk tu mane, pasiimk mane atgal iš visur, kur buvau, aš negaliu, aš pražūsiu tenai, ar tu nematai to nematomo kraujo ant balto pelytės kailiuko, atleisk, kad meldžiu atleidimo tavęs, tu nesėdi padangėse, jaukiame debesėly, virš santuokų rūmų, virš įstatymų knygų, kaip gera, kad tu, nors tu vienas ne dievas esi, kai aplinkui vieni angelai ir dievai, kurie dieviškai moka mokyti kūdikius, paauglius, vaikinus, merginas, vyrus su styrančiais savo strampais ir merginos, kurios nori gimdyti, ir bedančius senius, ir bekrūtes senes moka mokyti visko visažiniai dievai su moralų ir kodeksų tomais po galva, jie miega, girdi, ir sapnuos jie mus moko, tik nežino, nežino, ko mokyti moters lavoną, ištrauktą iš upės, toli nuo tenai, kur ant kranto liko padėtas švarkelis ir rankinukas su buto raktais, nosine, lūpų dažais, kapeikomis, rubliais, knygutė su telefonais ir adresais, šukos su išlūžusiais dviem dantukais, mokyklinis šratinukas ir popieriaus lapas, nieko neparašyta, ne, ir kitoj pusėj nieko, palauk, reikia tik pasilenkti arčiau, lyg kreida parašyta, lyg šviesiausiais lūpų dažais, taip, šratinukas nerašo, išsibaigė, moteris rašė ar mėgino rašyti lūpų dažais, ant lūpų kažką užrašyti visą gyvenimą ji mėgino ir pagaliau ant balto lapelio bet ką nematau parašė neišskaitysi palikim viską ekspertizei ir ekspertizė plaukia upe tolyn raibuliuoja šviesi…

Rina jau nebevaikščioja pro miegus, bet Andrius tebesėdi šalia ant kėdės kaip sėdėjo.

Nereikia žadinti.

Taip neramiai užmigo, krūpčiodama visa, pasislėpus po pledu, alsuoja ramiau ir ramiau.

Rina, o kas aš toks, kad atėjai pas mane, o aš negaliu apkabinti tavęs? Mano rankos per sunkios. Mano rankos sunkesnės. Aš pats grubesnis, ir man reikalingas mano grubumas kaip sraigei kiautas. Kaip tavo gražumas tau. Arba tavo vyrui ir mano draugui, galbūt geriausiam, kokį turėjau, geram mano draugui, kuris nebemoka sustoti ant skardžio krašto. Tu mane sustabdei. Tu mane išdavei. Aš tave išdaviau. Manęs tu neišdavei. Aš tavęs niekados neišduosiu. Tik aš negaliu jau tavęs paišyti. Visas mano ROJUS supleškėjo, suiro, subiro į pelenus. O juk pradžioj viskas buvo be galo paprasta ir beveik aišku. Ir tie visi devyni dangūs, kuriuos matė poetas, poeto dangūs, man praktiškai nerūpėjo, neturėjo nei skaičiaus, nei skiriamųjų linijų, jokių sienų nebuvo tarp jų. Nei ribų. nei tarp Pirmo dangaus ir Antro, nei tarp Antro dangaus ir Trečio, tarp Trečio ir Ketvirto ir taip toliau iki Devinto, beprasmiška karuselė nuo artimiausio, nuo Mėnulio dangaus per Merkurijaus dangų, Veneros dangų, per Saulės dangų ir Žvaigždėtą dangų iki to, paskutinio, Krištolinio dangaus, kur budi pirmapradis judesys. Velniam visa tai, man tiesiog jų nebuvo, man visai nerūpėjo Devyni jo dangūs, beviltiškai senas, pasenęs jo dangaus brėžinys, sferų lygsvara, vienas kitą taikiai praryjantys devyni apskritimai. Aš džiaugiausi. Aš džiūgavau. Aš buvau išdidus. Nepaklusau jo brėžiniui. Primityvizmas. Turi būti didesnė teisybė. Didesnė už Devynis dangus. Filosofija kaip brūkšnys ir brūkšnys kaip filosofija. Tiesė ir kreivė. Ir brūkšnys ir brūkšnys kaip filosofija. Tiesė ir kreivė. Ir nieko daugiau čia nėra. VENI, VIDI, VIDI. Po vienu dangum ar po devyniais, ar ne vis tiek? O tu, tiktai tu, tu mane sustabdei, ir iškilo Devynios sienos iki dangaus, iki Devinto dangaus. Ir jis liko teisus, neįmanoma ir negalima buvo atsisakyti sienų tarp meilės ir priesaikos sulaužymo, kuri atsispindi Mėnulyje, tarp garbės troškimo ir negailestingumo, kurie supa Merkurijų, tarp akinančio įsimylėjimo, kuriuo švyti Venera, tarp Saulės išminties, tarp kovos už tikėjimą, nušvietusios Marsą, tarp šalto Jupiterio teisingumo, net tarp nebylaus stebėjimo, kurio sklidinas Saturnas, pagaliau tarp žvaigždėto iškilmingumo, kuris vainikuoja viską, Poetas teisus, jis teisus, ta pašėlus scholastika, viduramžiška daugybos lentelė kietesnė už mūsų dukart du. Dukart du milijardas, o ne keturi. Viskas suskilo, liko žvaigždžių šipuliai, balti ir aštrūs, kai antrąkart atsimerkiau, balti ir dygūs tenai, kur anksčiau aš kaip vaikas, kaip mažas vaikas mačiau visame ir žvaigždėtame, ir saulėtame danguje vieną tave, dar daugiau, nes tavyje aš tada mokėjau atrasti, aš visados lengvai susirasdavau ir džiugiai sudėliodavau nesamą darną, ir taip lengva ją būtų piešti, ir gera, ir aš jau buvau pradėjęs paišyti amžinąjį SVARSTYKLIŲ teisingumą, ilgą ir linksmą kelionę DIDŽIAISIAIS GRĮŽULIO RATAIS, ir MAŽUOSIUS GRIGO RATUS, kuriais tarška, įsikibęs rankutėm į šalines mudviejų, tavo ir mano, sūnus ir taikosi griebt už barzdos šelmiui dievaičiui MĖNULIUI, mačiau tavyje gimtinę su SEPTYNIAIS ŠIENPJOVIAIS, ir mačiau nuolatos tavyje save patį, o gal tik parklupusį ŠAULĮ, amžinai nusitaikiusį į visus tavo priešus, viską regėjau ir jau beveik viską turėjau apmetęs eskizuos, ir viską sudeginau, tu man padėjai, nuvažiavau, užkūriau girioj lauželį ir sušėriau ugniai po vieną visus tuos negyvus kūrinius, paleidau naivybę dūmais, bet ir prie tiesių su kreivėm negrįšiu, nors velniškai patogu apskritimai. Ir efektinga. Kyla ribos ir sienos. Vėl būtų lengva ATEITI, PAMATYI, NUGALĖTI. Tik aš negaliu, nes nenoriu,nes negaliu perženg ribos. Atsisakyti Dangiškojo rojaus? Jokio taisyklingumo! Jokios iščiulptos iš piršto sistemos. Kas tada, Andriau, mums lieka? Lieka vien Žemiškas rojus, šešios giesmės iš šimto, vien trupiniai, apie ką gi dainuoja poetai: arba apie pragarą arba apie dangų, atgailavimų ir maldų skaistyklą. O kur Žemiškasis rojus? Šešios giesmės iš šimto. Mano ir tavo rojus. Jos ir jo rojus. Dviejų sujungtų likimų viena pieva. Viena pieva su dviem dalgiais. Su dviem dalgiais, įsmeigtais tarp žiedų. Tarp žiedų, plieninėm geležtėm į dangų…

– MES galėjom, Andriau, turėti sūnų.

Rina atsimerkus.

– Tada?

– Tada. Aš nesakiau tau.

– Netikiu.

– Gėriau vaistus. Robis gavo. Ir liepė užmiršti. NIEKO NIEKADA NEBUVO, pasakė.

– Einam iš čia.

– Einam. Nusigręžk. Apsirengsiu.

Vyras ir moteris nusileido tamsiais betoniniais laiptais ir nuėjo siauru abiem jiems gerai pažįstamu šaligatviu.

Bet netrukus prasidėjo platesnis, mažiau pažįstamas, o gal ir visai nematytas, kuriuo jiedu priėjo troleibusų stotelę. Ir sustojo tarp daugelio žmonių.

Tarp daugelio žmonių tavo plaukai dar labiau švelnūs, šilkiniai plaukai, tavo lūpos labai naivios, kai dabar tave pabučiuoju, nes tu sušunki:

– Mano trolikas!..

Didžiulė geltona troleibuso dėžė, sušnarėdama padangom, stabteli, Rina įšoka ir atsigręžusi pamoja:

– Kada nors ateisiu!

– Linkėjimų Robiui! Aš jį aplankysiu!..

– Eik pusę šešių!..

Troleibusas dusliai sudūsuoja užveriamom durim, vėl padangom sušnara ir nuūžia, šviesdamas geltonais langais ir galinių lempų raudonais taškais juodo asfalto tolyje.

Andrius tebestovėjo.

Jam atrodė, kad taip dar geriau. Jis žinojo, kad taip dar blogiau. Kad dabar bus visai blogai.

Jis peržvelgė, nepajudėdamas iš vietos, troleibusų numerius ir maršrutus lentelėje ant metalinio stovo. Keisčiausi skaičiai. Atsitiktiniai… 7… 11… 3… 8… Be jokios sistemos… O vis vien visi nuvažiuoja kur kam reikia.

Ir jis ėmė eiti palengva į absoliučiai tuščius savo namus.

O Rina lėkė lygiomis ištuštėjusiomis gatvėmis, žiūrėjo į mirgančias šviesų juostas už troleibuso lango ir galvojo, šypsodamasi į savo sunkių plaukų saugią bangą, galvojo, kaip ji kada nors ateis pas jį ir paskambins jo bjauriai blerbiančiu skambučiu.

Šiandien tyčia neskambino – daužė kumščiu.

Reikėtų išvis išlaužti, šypsosi Rina ir pamato tamsiam lange savo blyškų virpantį atspindį, ir sako vaiduokliui stikle ar už stiklo:

– Gero kelio, gero kelio, saulė švies tau skaisčiai…

10

Spoksok, žmogau, ir spoksok, ir gerai pagalvok, ar iš tikrųjų matei ką nors įdomesnio už palatos lubas. Paprasčiausios palatos, paprasčiausioj ligoninėj, kur gali visą dieną gulėt ir tyrinėt lubas. Spoksot į lubas. Įsižiūrėt į kiekvieną plyšelį tinke, įtrūkimą kiekvieną, dėmelę, muselę. Matai, kas išeina? Kas daros? Kas bus? Tu apjungsi, žmogau, vos įžiūrimus taškelius nematomom, nesančiom, įsidėmėk, neegzistuojančiom linijom, I sukursi iš nieko keisčiausias figūras. Primityvias pirmiausia, geometrines, paprasčiausias. Nors ir tos, pažiūrėk, čia pat vėl išnyksta, vos tik nustoji spoksot į jas, vos tik žvilgsnis nukrypsta į šalį, į kitą kampą, į kitą lubų lopą, į kitą figūrų rezervuarą, rezervatą, rezervą. Beveik niekuo nesiskiria, o ankstesnę figūrą, sugrįžus atgal žvilgsniu, jau sunku atpažinti, išskirti, atkurti. Sunku prisiminti. Paprasčiausiai tu jos nematei, nors žiūri į tą pačią vietą. Po akimirkos. Po savaitės. Po mėnesio. Čia tau ne žvaigždynai, kur visi ir kiekvienas mato vis tas pačias švieseles, amžinai tas pačias, per amžius, ir jungia visas tom pačiom, tom tradicinėm linijom, tik pavadina kartais skirtingais vardais, kaip gražiau. Kam gražu Paukščių takas, o kam Mlečnyj putj, tiems Grįžulo ratai, o aniems daug gražiau Bolšaja medvedica. Nors žvaigždės visiems tos pačios.

O lubos?

Robertas užsimerkia.

Kiekvienas turi savas lubas. Konstitucija. Visi lygūs. Kiekvienas pilietis turi teisę į gyvenamą plotą šioj žemėj. Į savo lubas. Į nuosavą, saugų, neliečiamą, septyniom spynom užrakintą intymų plotą. Savos grindys. Savos lubos. Lubose savos dėmelės, savi įbrėžimai, taškeliai. Ir dar savos įsivaizduojamos linijos tarp savų taškų, savų įskilimų. Ir tos pasirodančios ir išnykstančios akyse savos figūros – vien tavo, Rina, reginys, vien tavo, Robi, sistema, vien tavo, Andriau, iliuzija, vien tavo, žmogau, perregima realybė, neegzistuojanti niekam kitam. Netgi tam, kas gulės po metų ar po šimtmečio tavo lovoje, tavo kambary, tavo palatoj, žiūrėdamas į lubas. Lovos ir lubos pergyvena žmones su jų reginiais. Kai akys tiesia savaime nesančias linijas, smegenys stengias įvardyti tas nesančias figūras, geometrinė logika, atpažinti ir kaip nors pavadinti nesančius veidus, jei pasimato juokingi ar šlykštūs, ar nelaimingai ištįsę veidai, įspėti žvėrių vardus ir būdą, kai tau pasimato žvėrys vietoj žmonių. net susigyveni su kai kuriais. Nes jie tiktai tavo. Tau šypsosi. Tau riaumoja. Tau šiepias. Tau tyli. Ir kitiems jų absoliučiai nėra. Plikos pilkos lubos. Senokai nebaltintos.

Robertas palengva pasiverčia ant kairiojo šono. Ir iškart pajunta, kaip ties šonkauliais, kairėje, dunksi širdis. Aiškiai, juntamai, vadinasi, sunkiai. Nuvargus, raišelė. Reikia gulti ant dešiniojo. Pasivertė ant dešiniojo. Vis tiek aiškiai jaučia, kaip sunkiai, neritmiškai vartosi tas raumens gniužuliukas. Jau pertempta širdelė. Gal nuo tos idiotiškos štangos. Gal nuo gėrimo. Ko vertos vien pagirios, kai žiopčioji paryčiais kaip žuvis šlapiuose nuo žliaugiančio prakaito pataluose. Užmokėsim dabar už viską. Tiksliau – ne dabar. Prieš pabaigą bus atskaičiuota. Gamta mėgsta pusiausvyrą ir lygybę – kiekvienam atseikėja pagal mistinius nuopelnus, ir išeina vienam daugiau, o kitam pašėlusiai maža. Nors ir taip tas gyvenimas ne per ilgas, visas telpa į vieną litaniją – mokslas, darbas, kelios meilės istorijos, kelios darbovietės, kelios kelionės ir kapas, ir kiekybė čia nieko nesprendžia, čia jis teisus, tas surūgęs Inkognito, kuo daugiau – dar nereiškia geriau, jaunasis bičiuli…

Robertas vėl gula ant nugaros – vis dėlto šitaip geriausia kvėpuoti. Ir nieko negalvot. Nors tos neegzistuojančios figūros ir yra esmė. Jose viskas slypi. Psichikos mechanizmas. Tie nematomi, niekam kitam neegzistuojantys tavo refleksai. Jie yra tavo teisybės ir melo versmė. Jie yra tavo pasaulėjautos tinklas. Jie yra tavo būklės ir nuotaikos priežastis ir šaltinis. Atsimink, Robertėli, šitą reikalą verta paryškint, geros mintys ateina dvesiant, gal neužmiršim. Kiekvienam savos lubos ir savas refleksų voratinklis. Savos lubos ir savas voratinklis. Tas gerai. O kas tada bendra visiems, draugas Robertai? Pagalvokim. Teoretikų išgalvotas ir jiems parankus bendras vidurkis? Toks tikrai normalus žmogus? O kas ir kur jį matė? Nei šiandien, nei vakar. Ką sako klasikai? Klasikai įžvalgiai ir seniai jau ištyrė net keturis normalius žmones: mielas flegmatikas, mielas sangvinikas, mielas cholerikas, mielas melancholikas. Visi mieli. Bet visi skirtingi. Visi skirtingi. Gal net diametraliai priešingi. Bet visi normalūs! Gražu! Logikos žiaurokai trūksta, gal ne? O kur tada logika, Robi? Jeigu jie visi normalūs, vadinasi, jie visi turi būti vienodi. Jeigu jie visi nevienodi, vadinasi, jie visi nenormalūs. Arba bent trys iš jų. Jie visi – nukrypimas nuo normos. Arba bent trys iš jų, jei norma viena. O kur ta viena, idealioji norma? Niekas nematė! Matė keturias normas! Ką tai reiškia, kolega? Kad vienakojis žmogus norma! Kad dvikojis žmogus norma! Kad trikojis žmogus norma! Kad keturkojis žmogus taip pat, kolega, norma, jei mes turime keturias normas. Ką toliau sako logika, Robi? Kad keturi nenormalūs tipai išsišakoja į daugybę nenormalių individualių temperamento sistemų. Į keturis milijardus nematomų ir niekam kitam neegzistuojančių refleksinių voratinklių. Kaip juos lopyt? Kaip juos gydyt, kada jie pradeda irti ir trūkinėti? Jeigu kiekvienas iš jų nenormalus, kitaip sakant, turi savus nepakartojamus susirezgimo dėsnius? Kur vieno mazgas, kito – skylė, kur trečio – trikampis, ketvirto – keturkampis ir t. t. iki keturių milijardų. dabar gal jau ir daugiau. Ką jūs į tai pasakysit, kolega Robertai? Iš kur jūs gausit raktą kiekvienam normaliam atvejui? Hipnozė? Mistika? Ar visa slopinančios tabletės, vienodos žmonėms ir drambliams?

Palatos lubos nuo kampų lėta pilkėja.

Vidurdienis baigės. Laikas krypsta į vasarą. Pasistenk negalvoti nieko. Humaniškiausi vis dėlto buvo senovės egiptiečiai. Išrašinėdavo savo pasakiškais hieroglifais sarkofagų dangčius. Iš vidaus! Kad galėtum gulėti sau numiręs ant nugaros ir turėtum ką pasiskaityt. Ir ne šiaip sau beletristo tauškalus. Tau smulkiai ir dalykiškai aprašomas maršrutas į aną pasaulį, į praamžiną karalystę: kur eiti ir kaip keliauti… Gulėk sau, apleidęs žemiškąjį gyvenimą, ir studijuok, kad greičiau ir gudriau įveiktum visokiausias kliūtis, kurios tykos tavęs kelyje, kad laimingai apeitum baidyklių postus, tamsiųjų galių žabangas, kad sėkmingai pasiektum nemirtingumo šalį… Va kokie buvo pirmieji šventieji žmonijos raštai – ir jie buvo skirti numirėliams… Ačiū Dievui, ne man. Nors įdomu, kaip man seksis gyventi tenai? Kur nieko nėra iš viso…

Robertas sėdasi.

Nuleidžia basas kojas ant linoleumo grindų.

Palatoj dar kelios apjauktos lovos. Bet visos tuščios. Likimo broliai tikriausiai valkiojas koridorium, gal prie televizoriaus marina bjaurų laiko likutį iki pasivaikščiojimo lauke. Pasiruoškim, pasipuoškim, gal kas ir ateis…

Dvi šliurės klaikiai nuklaipytais užkulniais.

Pirmtakai aiškiai buvo labai nervingi. Ir netausojo valstybinio turto. Įdomu, kelintas aš paveldėtojas iš eilės? Nors aš, suprantama, bandysiu jas nešioti elegantiškai. Jos vertos to. Ir aš to vertas. Kažin kaip laikosi dabar jų ankstesni nešiotojai? Ir tada eikim toliau, mielas Robi, – normalūs jie ar nenormalūs? Normalių, kaip žinoma, čia nebūna, kaip nebūna ir niekur kitur idealiai normalių, jau sakėm, jaunas kolega, prašau neužmiršti! Kitaip tarus, čia visi daugiau ar mažiau nenormalūs. O ten, už langų, visi daugiau ar mažiau normalūs. Vieniems nervai išlaiko, o kitiems neišlaiko. Nors irgi schema! Tiksliau būtų taip: – vienų nervai išlaiko daugiau, o kitų mažiau. Va, sakysim, aš! Nešioju šitas nuostabias šliures, o štai kolega iš gretimos lovos neišlaikė, liepė žmonai atnešt iš namų savo nuosavas, nepakartojamas – memento, Robi! – nepamainomas šliures su gražiais žydrais penkialapiais dobiliukais juodos odos fone. Kolega, žinoma, iš kino sferų ir gali sau leisti ir pataikauti savo paties nenormaliems kaprizams. Nes šičia normalios, kolega, kaip tik mano šliurės: viena – ilgesnė, kita – platesnė. Be abejo, aš nesiginčysiu, tegu būna, aš žioplas turbūt nuo gimimo, dar nieko gyvenime man neišėjo tip top, kaip norėjau, viskas, gyvate, apytikriai, neprisitaikęs, kolega, esu, užtat čia ir vartausi gretimoj lovoj su tamsta, et ne tas įdomiausia, kolega, aš prisipažinsiu, nors gėda, kad ir čia nesugebėjau susirasti didžiulėj ligoninės šliurių dėžėj dviejų vienodų šliurių! Nors rausiausi gal kokią valandą, ir įžvalgesni ligonys jau ėmė kreivai į mane žiūrėti! Aš, suprantama, kuo skubiau pasistengiau užbaigti ieškojimus ir šaltu veidu, atseit, nesijaudinkit, aš visai normalus, įsispyriau į vieną ilgesnę, kitą platesnę… Nors, žinoma, normaliau būtų iki šiolei raustis toj dėžėj, ar ne?.. Bet eidami į lauką geriau jau, tamsta teisus, apsiausim nuosavais batais. Kur jie prasmego?

Robertas graibo ranka po lova. Persmelkia dieglys. Paširdy… Ir jis vėl palengva atvirsta aukštielninkas.

Viskas tas niekis. Visokie diegliukai. Nieko neatsitiks. Nieko neatsitiks iki tol, kol neišmuš tavo Didžioji valanda. Paskutinioji sekundė. Nors jau galėjo. Atrodo, į antrą dieną, kai čia gulėjo baltuos pataluos ir buvo gan aišku, kad mirtis priartėjo visai visai ir mandagiai prisėdo kojūgaly, ant kraštelio. Be mistikos, be jokių dalgių. Taip sau. Sėdėjo ir laukė. Be galo kukliai. Kaip aštuoniolikmetė su vyrais vienam kupė. Nuleidus gražias akis, pasidėjus letenėles ant kelių. Maždaug čia manęs nėra ir nebuvo. O buvo, brangioji! Matė ir sekė viską. Nuo šaltos prakaito rasos veide iki staigaus blakstienų virptelėjimo. Buvo čia pat. Ir slaugės tikriausiai pamatė, nes atsirado seselė su švirkštu. Ir jam pačiam, buvusiam Robertui, Robiui, velniškai pasidarė aišku, kad dabar jo karalius virsta, kad dabar jis, ko gero, jau nieko nebegalės padaryti, ką padaryt žadėjo, bet labiausiai norėjo, net slapčiausiai pasiryžęs buvo. Padaryti žmonėms, tiems viskam abejingiems žmonėms. Dabar viskas. Gražiausi jo norai, realiausi jo norai žūsta, taip ir neprasikalę iš norėjimo lukšto. Vėlu. Per vėlu. Net paprasčiausio kortų namelio jis jau nepastatys, kad vaikas, kad Robis smagiai pasidžiaugtų, nupūsdamas iš arti visus babiloniškus bokštus ir krykšdamas, žioplas, iš laimės. Kaip jis pats kadaise nupūsdavo išmoningas tėvo statybas iš tūzų ir devynakių, iš bartukų ir damų. Andrius žino, ką daro. Net juodžiausiom savo valandom jis dabar vis matė Andriaus namą. Saulėtą ir daugiaaukštį. Išaugusį pamiškėj. Šalia pušyno, ant kalvos. Kad rytais žmones žadintų geniai. Dar ne visi išnyko. Atkaklūs paukščiai. Jie gerai kapoja gyvenimą, visu kūnu, visa galva. Tegu skrenda žievės, plevena lukštai žemyn. Į užmarštį. Į nebūtį. Į  žolę. O kur jo, buvusio Robio, nuostabaus Robertėlio, namas? Ogi niekur. Jo nėr. Tik jo paties pakaušy jau trūks pertempta iki skausmo kraujagyslė. Arba koks kapiliaras. Visi jo tūzai bus kirsti vienu kirčiu. Visos damos, visi bartukai. Violeta. Rina. Andrius. Jis pats, Robertukas. Vai, kur pasrengęs mano sūnelis, ar didelian kalnelin, ar didelian pulkelin, ar sunkian darbelin, pošnelės arti, gelsvų kvietkelių sėti? Kur pasirengęs? Visiškai pasirengęs į niekur ir niekam. Baigta. Tebūnie taip. Kūnas gyveno ir norėjo gyventi, dabar užpūst jo protelio spingsulę. Ne tokie egzemplioriai žūsta. Ne tiek žmonių žūsta. Aplinkui vien karai. Jisai stūmės iš klasės į klasę, o gerbiama žmonija – nuo karo prie karo. Nuo korėjiečių karo prie alžyriečių, nuo alžyriečių – prie vietnamiečių, nuo vietnamiečių – prie egiptiečių, nuo egiptiečių – prie iraniečių, nuo iraniečių – prie irakiečių pašėlusiai tvarkingai… Pašėlusiai reguliariai su vis skambesnėm nuolatinėm kalbom apie taiką. Kol jis išvis nustojo skaityt apie karus. Gal didžiausias stebuklas šioj žemėj ir bus, kad neišsiskerdžia visa žmonija, kai skerdžia kas dieną vieni kitus, jei ne čia, jei ne tenai, tai čionai. Ginklai, matyt, per prasti. Bus geresnių. Tik didysis žmonių gyvenimas jau nebe jo. nebe jam. Per žiauriai užgriuvo jį Žemė. Per daug buvo Žemėj kelių. Ir per daug gyvenimų gulėjo prieš jo akis. Reikėjo rinktis. Jis nenorėjo rinktis. Jis norėjo gyventi kaip pati Žemė – būti niekuo ir būti viskuo. Taip kada nors ir bus. Žmogus bus žmogus. O ne profesijos duomenim užkoduotas robotas, kuris nebežino, kur dėtis laisvalaikiu, o pasikart nesinori, ir geriam, ir miegam, ir tunkam, ir siuntam. Bus, žmogus bus žmogus. Gal todėl jis tikėjo ir tiki dabar, kad buvo poezija, buvo muzika. Girdėjo poeziją, girdėjo muziką. Nuo pat mažens, kai buvo dar angeliškai gražus ir turėjo šviesią galvą. Visur jis klausydavos muzikos ir girdėdavo ją visur – nakties žvaigždėse, saulėtose aikštėse, griūvančiuose debesyse, įsisiūbavusioj lapijoj, žmonių akyse. Būti niekuo ir būti visur. Kaip muzika. Ir va jis guli paslikas su visom harmonijom, humanizmais ir muzikom. Baigta. Išeina, kad vis dėlto pasirinko kelią, jei šičia jau finišas. Bet ar jis išdavė save? Juk jis įvykdė savo pažadą, paniekino šitą ubagišką išmaldą, savo gyvybę. Ryžosi ją atimti, išjungti iš beprasmybės. Ne iš savęs. Iš to beprotiško gyvybės lėbavimo, iš čiulbančių paukščių, iš plieskiančių saulių, iš svaigstančių žiogų žolėse. Ir atėmė. Viskas. Jo voratinklis logiškas ir darnus. Čia nėr ko lopyti. O kodėl paprasčiausiai nenusižudė? Todėl, kad nelogiška. Taip, mielas drauge. Gyvenimo beprasmybė visados mane stebino, bet savižudybės beprasmiškumas tiesiog apstulbino. Aš negalėjau surasti nė vieno argumento, kad nebūtis geriau už būtį. Nė vieno, nors daug galvojau ir apie kerštą, ir apie protestą. Būsimą gyvųjų gailestį. Ašaras. Praregėjimą. Ryžto, teisybės triumfą mano karste. Apie vaškinę ramybę. Ir daugybę panašių šventų vertybių, nevertų nė žmogaus puvėsių. Ne, anas Robis nieko neišdavė. Ir nemelavo niekam. Neįtikėjo naiviai, nesudievino nei gimimo atsitiktinumo, nei būties aklumo. Nesistengė apgaut nei savęs, nei kitų. Nes nieko kitiems niekados nežadėjo, net nespėjo nieko doro išprašyti, nieko paprašyti… Jie patys jam nešė duoną, knygas, paveikslus. Gal tik Rinos prašė pasakyt MYLIU. Pirmas jo prašymas. Gal ir tyčiomis. Prašymas-bandymas. Ką atsakys į jo prašymą žmogus? Beveik į svetimo žmogaus prašymą. Baisų prašymą. NES TAI BUVO SVETIMO ŽMOGAUS PRAŠYMAS IŠDUOTI ARTIMĄ ŽMOGŲ. Gal dar baisesnis, kad Andrius ir man pačiam buvo gal pats artimiausias žmogus. Rina jį paliko. Beveik svetimo žmogaus paprašyta. Iš karto. Beveik iš karto. Nors galbūt mylėjo. Gražu. Pirmas mano prašymas mane ir pribaigė. Buvau išduotas nuo galvos iki kojų. Gal dar labiau negu Andrius. Nes aš jos turbūt nemylėjau. Galbūt geidžiau. Bet niekad netikėjau, kad šitoks prašymas bus išpildytas. Kad gali būti išpildytas. Rina išpildė. Ir vardan ko? Kada man atidavė taip netikėtai save, aš net nežinojau, kur dėti dovaną. Padėjau į dvigulę lovą, šeimyninę. Ir daugiau nieko iš nieko prisiekiau nebeprašyt. Bet jei duodavo, imdavau. Ir gardžiuodavaus nuoširdžiai, jei skanu, ir išspaudavau, žinoma, kultūringai, jei nepatikdavo. Ir viskas. Nekokios mano nuodėmės, ar ne, panele? Panele Giltine ilgom dailiom blakstienom…

Robertas pasimuisto lovoj lyg pievoj tarp žolių ir vėl įsižiūri į lubas. Žmogžudžius sušaudo po visokių niurnbergų, po teismų, o savižudžius gydo. Vien čia, šitam skyriui, kiek slampinėja tokių bandytojų VISKĄ BAIGTI GREIČIAU. Pirma laiko. Dabar kiti žmonės, žmonės baltais chalatais, juos gelbsti. Ir jį patį išgelbėjo faktiškai. Niekados turbūt neužmirš, kaip gulėjo, žiūrėjo ramiai į palatos lubas, žaidė iliuzijom, tyliai stebėjos keisčiausiais žmonių veidais, apkaišytais erelių plunksnomis, nerealiai didžiaakiais, įžūliai riestanosiais, iškištais liežuviais, matė naguotus žvėris, išsišiepusius klaikiai pro iltis, tarp neregėtų gėlių ir krūmų, žiūrėjo, minėjo, prisiminė viską, vardus ir žodžius, ir žygius, ir darbus, ir dar aiškiai galėjo suvokti, dar jautė, kad už lango teka taisyklingiausias gyvenimas. Be jokių fantazavimų. Smėlio dėžių kvadratai vaikams. Keturkampė krepšinio aikštelė su griežčiausiom žaidimo taisyklėm. Gatvės kaip stygos. Namai – betono klubai. Langų stačiakampiai. Greitai išrikiuotos medelių gretos. Nugenėtų medžių. Tik jo lubų fantastiniai, bet gyvi ornamentai – nepanašės į nieko. Ir staiga jie ima judėti ir pintis, ir lietis į temstantį gumulą ir iš lėto artėja į Robertą, ima linkti virš jo ir jau slegia lyg kažkoks luitas krūtinę, spaudžia išplėstas akis, ir jis ima staiga ir beviltiškai slysti į juodą juodžiausią tarpeklį, niekados neužmirš, ėmė, atrodo, klykti, seselė, kaip sakė vėliau, įpuolė išgirdusi klyksmą, lūpos dar buvo šiltos, bet oras praviroje burnoje nejudėjo savo gyvuoju keliu – ten ir atgal, ten ir atgal. Kodėl ne?.. Ir kas būtų likę po jo? Be to auštančio kūno? Pora sąmoningų frazių prie gyvenimo stalo? Labai geri ir geri pažymiai iš reikalingų ir bereikalingų dalykų? Prasti poezijos vertimai? Rūbai ir knygos, ir šliurės? Viena ilgesnė, kita platesnė. Ir viskas. Ir tie, kurie jį mylėjo? Kuriuos jis vis dažniau ėmė prisiminti prieš šitą balansą, trumputę sąskaitą? Net nežinia, ką jie galvos apie jį. Vieni žadėjo amžinai mylėti. Ir jau dabar, nors jis dar šiltas ir gyvas, nemyli. Kiti nekentė už kažką. Bet už ką neapkęsti žemės kauburio? Treti apsvarstys ir išnešios pamokančią jauno gabaus vaikino istoriją, kuri, draugai komjaunuoliai, galėjo tarp kitko būti visai visai kitokia. Ir pagaliau jį užmirš. Visi. Gaidys giedodamas užsimerkia, žmogus gyvendamas užsimiršta. Neranda laiko prisiminimams. Ypač nemaloniems. Visi memuarai tviskėte tviska nuo dosnios išminties – dar gyvenu, kai kitų jau nėra, nes buvau išmintingas nuo lopšio…

– Dar gyvenu…

Robertas aunas batus pamurmėdamas.

– Va apsiausim savo batus, įlįsim į savo kelnes, į savo megztuk, jeigu jau iš numirėlių prisikėliau… Atleiskit, panele, dabar jau gerokai teks jums palaukti… Galbūt iki žilo plauko… Ar plikės… Žiūrėsim… Ir dėl šventos ramybės, šventos kasdieninės tvarkos užsivilksim pižamos švarkelį… Simbolizuosim ligonį ligoninės teritorijoj… Būsim panašūs vieni į kitus… Vis gražiau… Ir aiškiau… Ir gal niekam nekliūsim, kad mes ne tokie, kaip mes… Būsim visi panašūs. Prie kurio jūs, pilieti, prišoksit ir klyksit, KODĖL TU NE TOKS, KAIP VISI?!

Robertas išsmuko į blausiai apšviestą koridorių, kur prie galinių durų jau būriavosi – kaip žuvys prie boluojančios eketės – sveikesnieji ligonys, ir netrukus drauge su visais įžengė į šiltą ir erdvų, ir kvapų pavakarį.

– Saliut, Robi! – Andrius sieksniavo artyn tais savo garsiaisiais slidiniais batais ir juokės.

Ošė medžiai didžiuliai.

Aplinkui ir viršuje, virš galvų, ošė senovinio parko medžiai.

Ir varnos giedojo himnus, juoduodamos ant nudžiūvusių nuo senatvės viršūnių.

Laimingas ir kvailas jautėsi Robis su tuo gėlėtu plasnojančiu pižamos švarkeliu, bet ir Andrius, matyt, atkulniavo tiesiai iš darbo, ir jam ne visai jauku, vis dėlto ne medaliai – tos dulkės, to skiedinio dėmės…

– Kiek skiri laiko vizitacijai?

– Čia galioja tavo grafikai. Aš savo atidirbau.

– Tai gal drožiam Didžiuoju raktu? Aplink visus pastatus, per parką, per sodą. Penki ratai – pusantros valandos. Yra ir Mažasis – devynios minutės.

– Geriau per sodą.

– Keliaujam.

– O tempas? Širdis? Kaip išvis laikais?

– Gerėjam! Ir širdelė pusė bėdos. Tik nenustebk, jei plepėsiu nonstop. Niekados, kaip žinai, per daug netylėdavau, o čia net pradėjau su lubom šnekėtis.

– Apie ką?

– Apie lubas, žinoma. Apie ką gi daugiau su lubom šnekėsi, kad joms būtų įdomu?

– Apie ką tada su manim teiksies kalbėt? Apie mane – niekam neįdomu, o labiausiai man…

– Apie mus, kapitone. Apie tave. Ir apie mane. Ir apie jį. Ir apie ją. Apie mus visus iki vieno. Ir apie skrybėlėtus, ir apie tuos, kur su pižamom, tarp kitko.

– Ar ne per daug iškart?

– Čia ir yra visas triukas. Arba – arba. Kaip kažkas pasakė. Ir žinai, ne per daug. Jei mano laikrodis teisingai rodo. Jei smegenys, aišku, nenusisuko… Nors praktiškai mano pusėj visas mūsų nuostabusis Dvidešimtas amžius.

– Ypač romėniškai užrašius, ar ne? Iš karto du iksai! Arba du dailūs kryžiukai. Iš karto visoms aukoms. Visų karų! Ir tarpukarių! Bandžiau paišyti iksus. Per daug patogu, gatavi simboliai, mečiau…

– Aš apie kitką. Nors ir dėl to nėr ko šiauštis. Tavo senais gerais laikais, žinai, kas darės? Vien ant laužų sudegino daugiau moterų, negu žuvo kareivių Antrajam pasauliniam kare. Gražu? Ir ne kokių barbarų kraštuos, o visų kultūringiausioj, mandagiausioj Europoj! Ir žinai, koks argumentas?

– Įsakymas?

– Ne, kapitone! Logika JEIGU RAGANOS YRA DEGINAMOS ANT LAUŽŲ, VADINASI, RAGANOS EGZISTUOJA. Ir viskas! Ir du šimtus penkiasdešimt metų nieks nedrįso suabejot! Šventa geležinė teisybė! Va kas mane labiausiai domina…

– Nemanau… Vis tiek abejojo… Ir tikriausiai ne vienas.

– Aišku, kad abejojo. Bet kas iš to? Jau gyveno Kantas, Šileris, Getė, šviesiausi protai, juk taip, tamsta mokytojau? O jų gimtojoj Vokietijoj vis dar sumedžiodavo raganų, iškeldavo garsingus teismo procesus su trimitais ir gongais, ir turbūt alumi.

– O toliau?

– Kur toliau? Čia ir yra finišas! Žiūrėjai kada nors į mylimos moters akis?

– Žiūrėjau.

– Nepamatei kryžiukų ir zigzagų?

– Lyg ir ne.

– Tavo laimė! O tu pats, tavo vaizdas, atseit, ar atsispindėjo, kai žiūrėjai? Jos vyzdžiuose atsispindėjo ar ne?

– Nekvailiok.

– Taip ar ne?

– Nemačiau.

– Baigta! Jei neatsispindi, gali vest ant laužo – ragana.

– Praktiška teorija.

– Praktikoj ir taikė.

– Kas toliau, klausiu.

– O aš tau ir sakau BEPROTYBĖ YRA BEPROTYBĖ. Ar masinė, ar asmeninė, vis tiek… Klausimas tik, ar mechanizmas tas pats. Prisimeni, kliedėjau apie psichiatriją?

– Jau apsisprendei?

– Jau. Ir senokai. Dabar ir kremtu po truputį. Kiek drebančios rankos leidžia. Ir kaip tik masinė psichozė man pati įdomiausia. Ir baisiausia – visos tos raganų medžioklės, entuziastingi diktatorių kultai, keisčiausios religinės sektos, masinės savižudybės, išrinktieji mesijai, išrinktųjų tautų misijos, pogromai… Masinis pamišimas, sunku tikėti, ar ne? Kolektyvinis priepuolis – ir neapeisi su švirkštu visų sėdynių… O tos vienos, tos masinės sėdynės, kaip žinoma, iš viso nėr…

– Čia jau politikų darbas…

– Politikai taip pat žmonės. Skaitei skelbimą laikrašty?

– Kokį?

– „Gerosios vilties rajone rasta piniginė su Politiko dokumentais. Skambinti ten ir tada, atsilyginsiu.“ Iškirpau ir įsiklijavau į „Politinę ekonomiją“ kaip ekslibrisą.

– Vis kvailioji…

– Parodyk delną!

– Baik, Robi! Turi gal kokią cigaretę?

– MALBORO tiks?

– Buržujus!

– Violeta neužmiršta, sušelpia po truputį… O tau galiu ir taip, be delno, paburti. Linijos, kapitone, ryškios, o likimas – nelabai. Pirmiausia, žinoma, garbingos nuospaudos. Labai svarbu, labai svarbu. Bet! Bet yra dar dvi susikertančios linijos. Viena…

– Didelės meilės, o kita – mažos algos? Girdėjom!

– Blogiau!

– Dar blogiau?

– Kadangi ne taip vulgaru. Viena sau varo labai energingai, kad rankos pūslėtos, veidai prakaituoti, jauti, o kita, labiau kur lenkta, aiškiai kerta, žinok: Kalnai kelmuoti, pakaušiai nuplikę, kas jūsų grožei senobinei tiki, maždaug, jei prisimeni. Bjauriai, sakyčiau, kryžiuojas…

– Džiaukis, kad su ta pižamėle…

– Su ta ar kita, Andriau, kas iš to? Esmė juk nesikeičia.

– O! Jau ir esmę matai?

– Žinau, kad anksčiau ar vėliau mus užvožia nuosavos lubos. Užhipnotizuoja nuosavi miražai. Mes kaip kokie fantastiški, neregėti vorai – patys susirezgam subtiliausius, praktiškiausius, išradingiausius voratinklius ir, svarbiausia, mes patys vėliau negalim iš jų ištrūkti, mes patys, nes kiti išslysta lengviausiai, praslysta kaip dūmas, net nežinai, ar jie buvo, ar suposi tavo tinkle, tavo laimėj, tavo nelaimėj, tavo tinkle…

– Gražu. Bet šiek tiek meluoji. Galim ir mes ištrūkti.

– Aišku, kad galim. Ir nuolat ištrūkstam. Duonos kąsnį sumedžioti! Tada viskas paprasta ir aišku, pagal visų paprasčiausią ir patį aiškiausią dėsnį AŠ TAU, TU MAN. Bet su tuo kąsniu, Andriau, juk dumiam atgal, į savo gūžtą, į save, ir niekur tu neišrūksi. Niekur! Net praregėjimo akimirkom, kapitone, kliedėsi…

Žingsniai, žingsniai.

Takas ir batai. Žemė ir batai.

Dabar jie įsuko tarsi į tunelį – į didžiulių tuopų alėją.

Senos šimtametės tuopos. Kur polonezas?

Bet jiems priešais riedėjo ne karieta, o paprasčiausias vežimas guminiais automobilio ratais. Šyvas arkliukas ramiai kiknoja sunkia visažine galva, o ant pasostės važnyčioja vyras nublukusiu vatinuku. Sėdi kietai susiveržęs per juosmenį karišku diržu su varine nublizginta sagtim. užsimaukšlinęs ausinę kepurę – lyg lakūno, lyg tankisto. Važiuoja nesidairydamas ir galingai dūmija – rūksta burnoj neregėto storumo cigaras ne cigaras…

Pravažiuoja. Net nedirstelėjo į prasiskyrusius bičiulius.

– Mūsų Juozapas, – sako Robertas. – Traukia savo firminį dūmą. Nusiperka pakelį PRIMOS, dailiai susisuka į laikraščio skiautę mažiausiai dešimt cigarečių, matei, ir užsirūko… Dirba čia pat, su tuo arkliuku, prie šiltadaržio, rožes augina, visokias gėles, nuo pat karo pabaigos.

– Nelinksma…

– Ne taip jau ir liūdna. Juozapas žino, ką daro. Beveik visados… Užtat ir važinėja sau laisvas, matei gi…

Andrius atsigręžia, bet alėja už jų tuščia.

Nei vežimo, nei Juozapo.

Tuopos.

– Va per lovą nuo manęs guli berniukas, tam tai liūdniau. Kokių dvylikos, trylikos metų. Baisiai simpatiškas, tik labai jau išbalęs. Ramus. Netriukšmauja, neslampinėja, daugiausia guli, palindęs visas po antklode, ir kalbasi su savim pataliukais. Kartais juokiasi tyliai iš to, ką pasako pats sau. Visai nieko berniukas. Tik negali pakęsti, niekam neleidžia nė pirštu prisiliesti prie jo lovos. Kartais, žinai, netyčia prisilieti ar atsiremi, tai iš pradžių paprašo, visas virpėdamas, NELIESK, o jei kas nesusigaudo iš karto, berniukas inkšdamas puola tarsi lūšiukas nagais į veidą tam pažeidėjui… Refleksinė savigyna. Ir vėl jį uždaro į neramiųjų palatą. Neįsivaizduoju, kas jo laukia…

Alėja ėjo prie pabaigos, pamažu darėsi vis šviesiau, ir netrukus juodviem pasimatė plati gelsva pieva. Už kokių dviejų šimtų žingsnių ją puslankiu juosė balta mūrinė tvora.

Andrius sustojo kaip įbestas.

Čia lyg ir laikas sustojo.

Arba buvo sustingęs kažkoks antikinis laikas su boluojančia ilga tvora gelsvos pievos ir melsvo dangaus fone.

O palei visą tvorą krutėjo žmonės. Aukštas vyras plikai skusta galva skina ilgas smilgas ir vešlias varnalėšas deda jas į didžiulę šluotą ne šluotą, vėduoklę ne vėduoklę ir vaikšto tarp medžių vėduodamas nevėduodamas, šventindamas nešventindamas pavienius medžius patvory. Pašventina ir berniuką gal trylikos, gal keturiolikos metų, kuris klūpo prieš sulaukėjusią obelį. Kresnas vyriškis žilstelėjusiais trumputėliais plaukais vaikšto ir vaikšto tarp tvoros ir laukinės obels, ten ir atgal, ir kada jis grįžta pro dryžuotos pižamos išdriskusį prarėžą matyti jo ilgas suglebęs vyriškas daiktas, kadaroja šikšnosparnis. O toliau, daug toliau, palei tvorą sėdi, parietus rytietiškai kojas po savimi, pražilusi moteris ir linguoja visa tarsi švytuoklė laikrody be ciferblato, linguoja, linguoja, linguoja… Ir būtų be galo gūdus šitas sustojusio laiko vaizdas, būreliai krutančių vyrų, būreliai stovinčių moterų, būtų be galo gūdus, jei ne guvus seneliukas, kuris skuba ir skuba ristele pasišokėdamas, pribėga šviesiu takeliu iki alėjos, prie pat, gali sakyt, judviejų, tyliai stovinčių po didžiuliais paskutiniaisiais alėjos medžiais, tada puola staigiai ant žemės aukštielninkas, mikliai verčiasi kniūbsčias, vėl ant nugaros, vikriai pašoka ir vėl sau bėga tolyn prie tvoros, prie savo būrelio, pasišokėdamas, ristele… Visi monotoniškai rituališkai kruta visoj gelsvoj pievoj po melsvu dangum, o melsvam danguj švyti žėrinti juosta, kurią už savęs palieka begarsis reaktyvinio lėktuviuko kryželis, dar nutviekstas auksinės saulės, jau nebematomos, nusileidusios…

– Ramieji skyriai. Išveda pasivaikščioti, kai oras gražesnis, – sako Robertas, laukdamas vis dar stovinčio Andriaus. – Važiuojam toliau. Savo ratu, kapitone…

– Ilgai dar žada tave čia laikyt?

Jie žingsniuoja greta.

– Nežinau. Pažiūrėsim.

– Gydo kaip nors?

– Juokauji? Manai, čia mažvaikiai susirinkę dirba? Nuo ko jie gydo? Šiaip visokie vitaminai, visokie raminamieji, plius režimas. O teisybę pasakius, aš seniai norėjau čia atsigult. Būtinai čia. Kur viskas kaip ant delno. Nuo čia pradėt. Nuo to. Vos tik man ėmė šviestis psichiatrija. Žinai, yra toks seniai nemadingas priesakas MEDICE, CURA TE IPSUM. PASIGYDYK, GYDYTOJAU, PATS. Maždaug taip išėjo…

– Ir kaip?

– Kol kas man čia įdomu: ir pačiam sveikiau, ir pamatau šį tą, turiu marias laiko pamąstymams. Neblogas dalykas, žinok. Tik dabar pradedu suprasti, koks gudrus buvo senis, tas, kur skelbė MĄSTAU, VADINAS, EGZISTUOJU. O anksčiau? Tik lėk ir bėk, ir spėk vykdyt, ką kiti pasako, įsako; prisako… Žiauriai nepraktiškas dalykas šiais laikais tas galvojimas.

– NEMĄSTAU, VADINAS, TUŠČIA VIETA? NEEGZISTUOJU?

– O ką tu manai? Nyksta mąstymas! Niekas negalvoja – visi kombinuoja. Kada čia mąstysi? Ir apie ką? Ar atsiras dešros parduotuvėse?

– Atsirado.

– Kokios?

– Visokios.

– Ir rūkytos?

– Bus ir rūkytos.

– Ot gaila!..

– Ko gaila?

– Neįkąsiu rūkytos! Man čia dantys nuo varškės visai atšipo.

– Neblogai nusiteikęs, matau…

– Nepyk! Juk aš ką tik iš kilpos ištrauktas… Maniau, jau galas. Taškas po telegramos. Tokios trumpos ir iš esmės nelabai gudrios. O va – žingsniuojam sau toliau! Gal nori prisėst?

– Čia tu vadovauji, sakiau.

– Tada toliau. Matai, Andriau, atidžiau apsidairai, atsiranda vilčių. Visur. Ir tokių, kad anksčiau tiesiog nebūtum patikėjęs. Kai dabar pagalvoju, psichiatrija niekad neturėjo tokio tvirto pamato, kaip šiandien. Dvidešimtam amžiuj. Nuo to ir pradėjau, ar ne? Norėjau, tiesą pasakius, su tavim apsišaudyt. Laukiau. Ir ne mano reikalas, ar ne, balsuot už vieną ar kitą – už Pavlovą , Froidą ar Jungą? Tegu riejasi jų advokatai savo disertacijose. Man įdomiausia ne jų trūkumai ir visokie ten perlenkimai, o racionalus grūdas. Ir žinai, ant šitų trijų banginių gali šis tas laikytis. Visi trys kieti. Nors pats Jungas, paklausyk, kartojo, kad apie žmogaus psichiką šiuolaikiniam mokslui yra žinoma maždaug tiek, kiek trylikto amžiaus mokslininkai išmanė apie gamtą. O žinai, kiek jie išmanė?

– Tuoj sužinosiu…

– Kad žaibas yra ugninis garas, suspaustas vandeniniuose debesų garuose, girdi? ir plėsdamasis jis trykšta žemyn tik todėl, kad, verždamasis aukštyn, negražiai apipurkštų angelus ir patį viešpatį… Maždaug taip. Nes nebuvo aišku, kodėl nežaibuoja į viršų, žodžiu, į visas puses vienodai… Įsivaizduoji lygį?

– Mano Dantės laikai, tarp kitko.

– Tavo ar ne tavo, bet viduramžiai, kapitone.

– Dantė iki šiolei Dantė. Gal dar nuostabesnis.

– Nebijok! Mano Froidas su Jungu irgi mokėjo duoti fantastiškai tikslias diagnozes! Būtent psichikoj! Metus prieš Antrąjį pasaulinį karą Jungas pasakė, kad fašistinės Vokietijos būklė tiesiog prilygsta moralinei tautos katastrofai. Psichiatro diagnozė! Kas į ją įsiklausė? Niekas! O kas ją patvirtino? Totalinė katastrofa. Va tau ir psichiatrija!.. Aš jau nieko nesakau apie Froidą, kuris pramušė tokią skylę anuometinėj davatkiškoj psichologijoj, visoj toj intuityvinėj psichiatrijoj! Dar ir šiandien ne kiekvienas išdrįs bent žvilgtelėt į tuos atsivėrusius psichikos kraterius… Nors man asmeniškai, prisipažinsiu, pats kiečiausias iš jų ir žiauriausias – Pavlovas, kapitone… Jo tai aš tikrai neduočiau vaikams skaityt!

– Klausyk, iš kur čia tiek vaikų?

Andrius vėl sustoja vidury asfaltuoto tako, kuris kaip tik suka palei metalinio tinklo tvorą.

Tvora nudažyta žaliai, o už tvoros, tolumoj, moderniškas fligelis mažamečiams. Vaikai kaip žirniai paberti tarp žemų pušaičių. Tik mirga.

– Įdomiai klausi! – Robertas nekantrauja. – O kodėl nepaklausei, iš kur čia tiek suaugusių? Jokios logikos niekur, pasiust gali…

Bet Andrius tebestovi.

Palei pat jo kojas, palei taką, tik už metalinės tvoros, tupi berniukas ir abiem gelsvom rankutėm beria iš rieškučių pro metalinio tinklo akutę sausą smėlį į laisvę… Šiapus tinklo jau supilta mažytė piramidė. O berniukas beria ir beria, nekreipdamas dėmesio į du stabtelėjusius dėdes. Ne piramidė, o smėlio laikrodis, pašiurpsta Andrius. Tiktai ką jis rodo?

– Netrukdykim… – ragina Robis.

Ir vėl jie keliauja savo ratu.

– Vaikai bėga iš čia. Kaip žvėriukai. Aišku, tie, kurie dar suvokia, kas yra bėgimas… Pirmai progai pasitaikius.

– Kur?

– Bet kur… Pasiveja kur nors laukuos. Pagauna, nors bėga basi, – šliures nusispiria, kad tik bėgtų greičiau… Pats mačiau vieną sykį…

– O ko Pavlovas toks baisus? Dėl tų bandymų su šuneliais?

– Ne, kapitone. Žinoma, ne. Ne taip dabar kankina, ir ne tik šunelius. Bet pagalvok! Pasakyti žmogui, kad jo būsenos, jo veikla paklūsta primityviam sąlyginių refleksų mechanizmui! taigi kas gali būt žiauresnio? Ir genialesnio! Priminti visiems romantikams, visiems mistikams, visos Rusijos popams barzdotiems, nors ir pats jis buvo su barzdele, visiems tiems begaliniams pono Dievo ir velnio vergams, visiems jiems priminti, kad sąmonė tėra vaškas! Kad jos įvairiausius pavidalus lemia refleksų grandys – oho! O konkrečiau, jeigu nori, ir vulgariau – lemia eksperimentatoriaus pakišamas arba atimamas kaušas su ėdalu, melodingas skambutis arba įjungta išjungta švieselė… Tai buvo, kapitone, tokia revoliucija, tokia pačios pradžios pradžia, kad ir šiandien man oda šiurpsta. Netiki? Pasižiūrėk…

– Blogas ženklas.

– Velniai nematė! Mano senelio, dar prieš visus karus, vos neužplumpino kaime basliais, kai pasiūlė amputuoti žmogui ranką, įsivaizduoji, dešinę ranką šešių vaikų tėvui!..

– Oho!

– Ir nieko. Amputavo. Aš noriu būt specas, Andriau. O ne papūga, kur iškala atmintinai receptus, elementariausius simptomus. Juokinga! Farširuoja visus tais pačiais vaistukais. Kiekis, atseit, nulems! Tau dvi tabletės, o tau, dėdule, šešios! O juk psichikos sutrikimas! Individualus! Jį reikia gydyt, o ne slopinti! Gal sutinki kada Stasį?

– Aną?

– Aną.

– Ne. Milduką kartais matau. Vis gražesnė ir gražesnė.

– Reiktų su kokiu fiziku pasišnekėt. Pašnipinėt…

– Ką?

– Atsiranda kažkokia nauja atšaka. Biologinių sistemų fizika. Betgi tau, žalty, neįdomu! Tiesiog niekam neįdomu niekas, kas ne lovy ir ne lovoj, nors pasiusk! O aš to Milduko išvis neprisimenu.

– Nesistebiu.

– Tikrai graži?

– Ne tiek graži, kiek vis gražėja.

– Ir tarp kitko tyrinėjama fizinė sąmonės prigimtis. Biologinių sistemų fizika. Jauti, kaip makabriškai skamba FIZINĖ SĄMONĖS PRIGIMTIS. Ir mechanizmas, aišku… Įdomu, ką pasakytų trys banginiai. Grynas eksperimentas, aišku. Duoda daug, bet kartu lyg ir nieko. Kol nėr fundamentalios idėjos. Bent hipotezės. Praregėjimo.

– Šito neužplanuosi.

– Žinau.

– Perėk ir lauk – nieko kito nelieka. Ir dar nežinai, ką išperėsi.

– Aš ir periu. Trys banginiai, sakysim, apie genetiką nieko konkretesnio negalėjo žinot, net genetinis kodas nebuvo dar iššifruotas. O gal nuo čia viskas ir prasideda – genetinių impulsų ir įsigalėjusių refleksų sandūroj. Kartais katastrofiškoj. Kai reikia žmogų jau guldyt į psichiatrinę. Kai nebeatlaiko. Kodėl? Kaip tu manai, Andriau? Kaip tu manai, Robi? Viena, užlenkim pirštą: individualūs refleksai, o čia tik individualūs ir svarbu, jie jau būna dažniausiai išsiderinę, nebe idealūs, susikomplektavę. Nebe refleksai, o kompleksai. Taip galima pasakyti?

– Ko tu į mane žiūri?

– O antra, visoj šitoj sumaišty, šitoj sandūroj, šitam susigrūdime smegenys ima duoti klaidingus įsakymus medžiagų apykaitai. Stop! Ne taip. Smegenys duoda maksimaliai teisingus įsakymus, bet juos duoda remdamiesi nebeteisingais duomenimis? Toks žvalgų suklaidintas genialus karo vadas? Iš čia – geležinė kiekvieno psichinio sutrikimo logika? Ir kartu – neišvengiama degradacijos inercija? Jau ne tik psichinės, bet ir biologinės. Va tau ir užburtas ratas! Tik sukasi jame ne voverė, o pacientas.

– Beprotis, nori pasakyt?

– Kodėl? Buvęs sveikas žmogus. Ir gal būsimas sveikas žmogus. Ištrūksiu iš čia – pasitarsiu su tėvu. Jeigu, žinoma, bus ataušęs. Gal reiktų į Maskvą patraukt, pasidairyt po institutus, kur kokias temas klibina, gal kur koks genijus krebžda… Ką pasakysi?

– Galvok! Tik žinau, kad reikia suktis pilnais apsisukimais. Maksimaliai. Jei nori ką nors tikra padaryt.

– Aukso kiaušinį padėti?

– Kodėl aukso? Padėk tokį, kad būtų gyvas. Kad būtų gyvybė viduj. Kad vėliau pati galėtų prasikalt, išsilukštent, gyvent ir džiaugtis. Kai tavęs jau nė kvapo nebus.

– Gražiai kalbi. Tik šiuolaikinėj psichiatrijoj, bijau, tokio kiaušinio nieks nepadės. Kol kas. Iš pradžių dar pačią vištą, tą šiuolaikinę psichiatriją, reikia surinkt po plunksnelę, po kruopelytę iš fizikos, iš genetikos, iš fiziologijos, biologijos, biochemijos, filosofijos galbūt… galo nėr… Ir nuobodu tau turbūt, kapitone?

– Kodėl, visai pakenčiama…

– Galvoju tyliai, galvoju garsiai… Jau ne kas… Geriau tu kalbėk. Ir man neduok! Be eilės, žinoma. Kaip tavo mūrai?

– Beveik nemūriju dabar. Gastroliuojam.

– Kaip? Kur?

– Su Vijurku važinėjom visą savaitę po svetimas statybas. Diegėm jo racionalizaciją. Prasikeikė ir jis pats, ir mes visi…

– O Rojus?

– Nejuda.

– Kas yr?

– Irgi trūksta jėgos. Tos, fundamentalios…

– O kiti kaip darė?

– Visaip. Nors ROJUS, atrodo, nieko ypač nežavėjo. Visi paprastai kibdavo į PRAGARĄ. Ir Dorė, ir Dali, ir Domjė… Geriausi darbai ir yra turbūt iš PRAGARO. Paišė, žinoma, ir ROJŲ, et lyg ir iš pareigos, reikia, atseit, jeigu jau iliustruoji… Arba dirbo šiaip kokie katalikiškai nusiteikę, dievobaimingi…

– Tokie, kaip tu?

– Vis ne tas… Yra, tiesa, Sandro Botičelio. Turbūt geriausias ROJUS. Aišku, man… Labai minkšta linija žmonių kontūrams, o šalia – tiesiog geometrinės figūros, dažniausiai apskritimai…

– Bet ir pačiam Dantei ROJUS, atrodo, mažiausiai nuskilo? Ar man vaidenas? Prisimeni, Paralelė mums klasėj tik PRAGARĄ ir liepė perskaityt… Atseit, vertingiausia dalis, vaikučiai, ypač jei lyginsim su idealistiškai blyškiu ROJUMI… Atsimeni?

– Gal… Bet man kaip tik ROJUJ daugiausia gražių vietų. Skaidriausių. Ir išmintingų. Pranašiškai tyrų.

– Reklamuoji?

– Pasiskaityk, nepakenks. Tik žmonėms turbūt labiau patinka nusidėjėlių gyvenimai, visokių avantiūristų, iškrypėlių, originalų. O paskui dar tos siaubingos jų kančios pragare. Ir smalsu, ir pašiurpina… Daug įdomiau, matyt, negu visų tų teigiamų būtybių plevenimas dausose…

– O tau ne?

– Matai, manęs kažkaip nežavi visi tie PRAGARO ratai. Tiesiog netraukia. Ir nežinau kodėl. Gal kad viskas daugmaž girdėta, matyta, pažįstama? Ko tu ten, sakysim, nežinai? Pirmam rate – kitatikiai, antram – gašlautojai, ištvirkėliai, trečiam kankinasi apsirijėliai, pilvo vergai, ketvirtam – išeikvotojai ir šykštuoliai, ir taip toliau iš rato į ratą – visokie prievartautojai, pikčiurnos, įtarūnai, savižudžiai, bedieviai, tironai, anarchistai, teroristai, žmogžudžiai, plėšikai, skundikai, lupikai, kyšininkai, pažadinai, apgavikai, pataikūnai, sąvadautojai ir suvedžiotojai, visokie melagingi pranašai, veidmainiai, vagys, piktadariai, velniai žino kas, trūksta lietuviškų žodžių, žinok, visiems pavadinti, visokiausi nesantaikos kurstytojai, sukti patarėjai, klastingi karjeristai, netikrų pinigų padirbėjai ir idėjų klastotojai, tėvynės išdavikai, bendraminčių ir brolių pardavimai, ko dar nepaminėjau, žodžiu, visos garsiausios atmatos, karūnuotos ir nekarūnuotos, iš sostų ir iš landynių…

– Visa grietinėlė!

– Kur tau! Tik trupiniai!..

– Alkoholikų, ačiū Dievui, lyg nėr. Ar praleidai?

– Nebeprisimenu.

– Gal nebuvo tiek šnapso tryliktam amžiuj?

– Gal… Ir, žinai, neįdomu. Man visai neįdomu dar kartą, eilinį kartą galvot, prisimint ir primint, kad visur jų pilna. Net pragare. Ir paišyt jų karikatūras? Kad jie patys širmieji skaniai pasijuoktų vieni iš kitų? O gal gąsdinti juos neregėtom bausmėm anam ar šitam pasauly, kaip mėgina kiti negandų iliustratoriai? Dažniausiai geraširdžiai romantikai. Arba rūstūs idealistai, kaip tas Dorė… Man, žinai, paprasčiausiai ranka nekyla. Gaila laiko. Ir popieriaus gaila. Bent kol kas… Kodėl aš turėčiau braidyt po tą purvą?.. Aš dar nieko neužmušiau. Neapgavau. Ir nepardaviau…

– Andriau, bet kur pasidėsi, jeigu aplink tokie? Jei gyvenimas toks, kapitone! Ne per švariausias, ar tu supranti?

– Nesuprantu!

– Ko tu nesupranti? Kad dukart du – keturi?

– Nesuprantu, kodėl ir aš turėčiau būti, kaip tu pasakei, ne per švariausias?

– Bijai pirštelius susitept?

– Paprasčiausiai nenoriu. Ir ne pirštelius. Puikiai žinai.

– Nepyk.

– O tu nesimaivyk.

– Andriau, bet juk nieko neišeis!

– Išeis! Turi išeiti.

– Nieko, Andriau, neturi. Ir nieko negali išeiti. Purvas visur. Many. Tavy. Jame. Rinoj. Taip, ir joje. Visur, kur paliesi, kur prisikiši, kur tik pažvelgsi, kapitone! Negi tu aklas?

– Aš viską kol kas matau. Gal dar aiškiau negu tu. Ir žinau, ką daryti, kad purvas neliptų prie manęs.

– Prisikalt prie kryžiaus? Dirbk savo darbą. Ir nemokyk visų aplinkui, kai pats nieko padirbt nemoki. Dar nemoki, nepyk… Ir atsimink, kad pradedam penktą ratą…

– Paskutinį. Iš bėdos galėsim dar Mažąjį pridurt. Bet, Andriau, tu vis dėlto suki uodegą. Negi ROJŲ pasirinkai tik todėl, kad PRAGARO kompanija tau nepatinka? Atleisk, bet sunku patikėt. Per gerai tave pažįstu, žmogau…

– Aišku, ne dėl to. Juo kabiau kad ir PRAGARE yra dieviškų vietų. Aš pats dabar galvoju kodėl? Ko gero, dėl trijų dalykų… Du pasakysiu, o trečio – ne. Kol neužbaigsiu.

– Ir tas trečias, žinoma, svarbiausias?

– Man visi svarbūs. Pirmiausia svarbu, kad rojaus prieigose Poetas lieka vienas. Visiškai vienas. Iki tol po pragarą jį vedžioja didysis Vergilijus, kurį jis vadino mokytoju ir kuris iš tikrųjų jam viską aprodo, paaiškina, komentuoja. Jauti? Mokytojas ir kelvedys! Bet priėjus rojaus sferas, peržengus visas laikinąsias ir amžinąsias galutinio išbandymo liepsnas, Vergilijus mikliai atsisveikina ir dingsta. Išnyksta, palikęs Poetą visiškai vieną. Parodžiau visa, ką tik išmaniau. Sau į vadus paimk savo valią. Dar aiškiau rusiškai, aš vis skaitinėju visokius variantus, rusiškai maždaug taip: Teperj svoim rukovodisj sovetom… Svoboden, priam I zdrav tvoj duch, vo vsiom Sudja ty sam… ar panašiai…

– Kietai skamba!

– Kitaip sakant, amen. Sugromuliuotos tiesos, paruošti atsakymai, gudrūs paaiškinimai, – viskas baigias. Prasideda kelionė be vedlių ir be kelrodžių! Nes šituo keliu dar niekas nėjo iki tavęs, nė vienas žmogus. Ir nėr jokių rodyklių, kelio ženklų. Nelauk patarimų, jokių instrukcijų, nuorodų… Viską pats matyk ir suvok! Pats daryk išvadas… Vo vsiom Sudja ty sam… Didžiąja raide Teisėjas, taip parašyta… Va kas man knietėjo.

– O dar?

– Dar visai paprasta. Po rojų Poetas keliauja kartu su staiga pasirodžiusia Beatričės dvasia. Keista kelionė. Seniai mirusi mylimoji ir galbūt mylinti moteris. Ir viskas!

– Nedaug.

– Bet ir jokio balasto.

– Maustai romantikus, o pats?

– Ką pats?

– Dvasia vietoj Vergilijaus! Vietoj jo smegenų, išminties? Absurdas! Čia jau net ne romantika, o velniai žino kas.

– Pasakyk Dantei!

– Sutrūniję viduramžiai!

– Jo idėja, tarp kitko, beveik telegrafiška: jei būties prasmė ir darna yra mįslė, kablelis, niekas jos neįmins, kablelis, tik mylintis žmogus. Taškas.

– Atleisk, Andriau, gražu, bet kas tau šiandien patikės šituo triuku? Ar prietaru? Ar šventa iliuzija? Vadink pagaliau, kaip nori, gražiau ar ne taip gražiai, arba bjauriai. Žodžiai čia niekuo dėti ir nieko nekeičia. Nes kas gi ta meilė? Kur ji? Kas ją matė? Kam ji reikalinga, išskyrus pamišėlius, fanatikus neurastenikus? Kam ji padėjo? Niekam! Visi tik apsvyla…

– Nuo ko, jeigu nieko nėra?

– Nuo savo naivumo! Nes ji tik miražas! Žavus reginys dykumoj, kur tuščia per šimtus kilometrų aplinkui. Vandens haliucinacija, kai trokšti. Teisingai! Klastingas geismo atspindys danguj, grynam ore. Gražu! Kas dar? Daugiau nieko! Visa kita – vidurnakčio mitas…

Andrius tylėjo.

Žingsniai. Tarp lapų ant tako. Ir lapai viršuj, ant medžių. Viskas vieni plepalai. Ką aš tau atsakysiu, ką galiu atsakyt? Miražas. Neurastenija. Mitas. Su savo šilta oda. Su gimimo data aptrintam pase. Su švelniu laukimu akyse, įkyria plaukų garbana – nenubrauksi, krinta ir krinta atgal, – mitas, tylus kvėpavimas, vos girdimas širdies plakimas kūno dykumoj, miegas su neišdžiūvusiom ašarom ant miražo skruosto, paslaptingas apgamėlis, ant mito peties virš raktikaulio, iliuzijos virpantis pilvas, kailiukas ant meilės žvėriuko, kuris su gyvybės aidu draugauja tamsoj amžinoj, pažįstama eisena kryžkelėj, vidury besmegenis dienos imi mitą už rankos, praeini pro apdujusį skeptiką, praradusį laimės akimirkas, pametusį raktą savo paties pelenuos.

– Robi, kodėl tu nemyli žmonių?

– Jau atakuojam?

– Ne, man tiesiog įdomu. Ir niekad nemylėjai?

– Galėčiau atsakyt banaliai. Kaip anas, prisimeni, Tiltų pirkėjas O UŽ KĄ JUOS, UBAGUS, MYLĖTI?

– Gali ir visai neatsakyt.

– Kodėl, aš galiu pasakyt ir tiesą – manęs žmonės irgi nemyli. Nė vienas, jei atvirai. Jei iš tikrųjų, kaip reikiant, be prietarų ir be baimės, pasižiūrėt. Ir tarp kitko, absoliučiai jiems pritariu. Kodėl jie turėtų mane mylėt? Nei iš šio, nei iš to. Ir iš viso kvailas žodis! Vis mylėk, vis mylėkim, mylėkit… Negi nėra kitų? BŪKIM ŽMONĖS! Ir to užtektų.

– Visi žmonės.

– Ir gerai! Padėkim vienas kitam, paremkim, dalykiškai, be kalbų. Ir, žinoma, kultūringai, nešūkaudami ant kiekvieno kampo AŠ JUMS ABEJINGAS! Visi abejingi. Kas čia bus, jei visi visur šūkaus? NEKENČIU! MYLIU! NEMYLIU! Isterikų teatras, ne gyvenimas. Man, sakysim, visai nereikia žmonių meilės. Man užtenka, kad mane moterys myli, daug normaliau.

Andrius tyli. Takas vingiuoja per sodą. Seniai, matyt, sulaukėjusį. Lapai mažyčiai.

– Išskyrus, tiesa, Riną.

– Rina nuėjo su tavim.

– Nes buvo kvailė. Pati dabar sako.

– Sakymai nieko nereikia. Niekad.

– Žinai, ir aš, atvirai pasakius, niekad, beveik niekad netikėdavau, kai panelės arba moterys man sakydavo, kad myli mane. Priimdavau kaip malonų, intymų, tokį ypač subtilų komplimentą. Ir, aišku, nebūdavau chamas! Atsakydavau taip pat intymiai, švelniai, subtiliai, bent jau stengdavaus. Ir žinai, atrodo, kad kaip tik už mandagumą jos atsiguldavo su manim į lovą. Vieni chamai aplink, vėliau pasakydavo. Ir būdavo nuoširdžios. Čia jomis tikėdavau. Būna tiesiog poreikis įsimylėt, ir kas tuo metu pasipainioja, kapitone, tas ir yra meilės išrinktasis. Su tokia pat meile, tik dažnai tikresne, jos glostys ir kačiuką, kuris taip žavingai pailso, kol apdujęs vijosi savo uodegytę… Kada nors pamatysi…

– Robi, atrodo, aš tau niekad nepriekaištavau?

Andrius eina, žvelgdamas į suplūktą juodžemio taką per sodą, tokį didelį, pasirodo.

Ant tako pasitaiko suskrudęs šiemetinis lapelis. Dar tik vienas kitas. Dar sunku patikėt, kad ir ši vasara baigias. Vasaros greičiausios. Dar žalia viskas, o ten, kažkur po medžių viršūnes, jau šniukštinėja, vos vos pašiaušdama šakas, rudens esybė. Ir skabo visai nesuvokiamai pasirinkdama pirmuosius lapeliūkščius, leidžia jiems leistis iš lėto, kloja ant suplūkto tako. Žinokit, ateina ruduo…

– Atrodo. Ir esmi dėkingas.

– Ir niekad nepranašavau. Nei mokiau, nei patarinėjau, jei pastebėjai.

– Atrodo…

– Dabar galiu sau leist, nes mes vis rečiau matomės. Tolstam vienas nuo kito ir, matyt, patyliukais visai išsiskirsim. Tu savo keliais, aš – savo. Ir nieks čia nekaltas. Tiesiog savaime. Dėl to ir paklausyk.

Andrius pritilo, toliau nebeskaičiuodamas pasitaikančių lapų ant tako – be galo daug.

– Aš tave suprantu. Turbūt suprantu. Ir beveik viskam pritariu, jei tau neišeina kitaip. Bet noriu pasakyt, kodėl tau ir toliau gali neišeiti kitaip. Ir plauks nuplauks tada viskas. Ne tik meilė. Ir psichiatrija taip pat. Ir noras gyvent, – Andrius stabtelėjo, vis dar žvelgdamas į taką: – Nesuprantu vieno: kaip tu taip ilgai, tiek dienų, metų, gali daryti elementariausią klaidą? Galvot ar tikėt, nežinau, kaip tau ten išeina, kad kiti žmonės yra paprastesni už tave?

– Prastesni, nori pasakyt?

– Ne. Nors netoli to.

– Įdomu.

– Dar ne viskas. Tiesiog jie tau atrodo ne tokie sudėtingi, kaip tu. Ir tu gali juos vienu dviem žodžiais, viena lakia linija apibūdint. Su gudria šypsenėle. Su savo kilnia ironija. Tas gražu. Bet negi tu nematai, kad taip grakščiai ir atlaidžiai šypsaisi ne iš tikrų žmonių? O iš kaukių, kurias pats jiems ir uždedi? Ir šitaip paverti manekenais, lėlėm, seniais besmegeniais… Smagi sistema, sutinku, bet pagal tą sistemą ar tu pats nesi TUŠČIAVIDURĖ LĖLĖ. Nes įtartinai garsiai braška tas tavo logikos mechanizmas, malantis svetimą informaciją, svetimas mintis, svetimus žodžius… Ir sunku atsigint įtarimo: o kas ten, viduj, yra sava? Tik ta sava tuštuma?

– Nė kiek nenustebčiau…

– Netikiu! Aš taip pat per gerai tave pažįstu… Palauk, dar nebaigiau! Vadini mane romantiku, tikinčiu, atseit, miražais… O pats jau nebeatskiri tikro veido nuo savo įsivaizduotos kaukės? Kur tavo garsioji logika? Juk nesi toks bukas, kad nejaustum skirtumo?

– Jaučiu, Andriau, jaučiu. Tik nuo to dar siaubingiau, nes tas skirtumas dažniausiai mikroskopinis!

– Tai gal čia ir būtinas mikroskopinis tikslumas, žmogau? Kas bus, kai imsi gydyt? Tu ne tik vargšą žmogelį, bet ir visą tą savo psichiatriją, ko gero, suprastini. Jau per daug tau aiškiai viskas išeina, labai jau sklandžiai, kai klausaus… Nėr abejonei vietos. Vadinasi, be širdies.

– Čia juk mokslas, Andriau! Velniam, atsiprašant, širdis? Nepradėkim kliedėt. Kelintas jau ratas?

– Smegenim visko neapimsi. Man seniai taip kažkodėl atrodė, net mokykloj, kai spręsdavau kokį paprasčiausią geometrijos uždavinuką. Atsakymas tarsi švyti kokioj trikampio kertelėj, tik reikia atspėt – kurioj… O dabar, kai priviso skaičiavimo mašinų, man vis dažniau atrodo, kad smegenim niekados neapimsi svarbiausio, kažko svarbiausio. Ir moksle, ne tik mene…

– Vėl mistika?..

– Kaip sau nori.

– Aš nieko nenoriu. Nes tas Einšteinas ir yra beveik mistika. Ir poezija. Jei genialią idėją vadinsim poezija, gal…

– Ne pavadinimais rūpinkis, tau sakau…

– Klausau, kapitone!

– Robi, o gal tu tiesiog plepys? Apsigimęs? Arba įjunkęs plepėt, o ne dirbt?

– Gali būti. Nors abejoju. Galvojom ir dar pagalvosim.

Abu nutyla. Tik žingsniai girdėti.

Tu tikriausiai teisus, tyli Robertas. Nes kalbi apie mano plepalus. Tuos, kur girdi. Tik žinok, aš kai ko dar ir nepasakau. Gal nepasakau. Gal iš baimės. Iš baimės apsijuokt. Apsiverkt. Prisipažint viską apie viską, ką žinau ir koks esu, ko noriu ir ką darau su savo likimu, su savim, ką tyliai galvoju, žiūrėdamas į lubas ar į tamsą naktim. Nežinau, iš kur ta baimė. Bet aš jos neįveikiu. Bijau įveikti. Garsiai įvardyti viską. O gal nesutikau dar nieko, kam verkdamas ar juokdamasis galėčiau prisipažinti viską. Rina… Gal aš ir Rinos nematau? Ir tavęs, tylus tu žmogau sunkiais dulkėtais batais…

– Žiūrėk, kas ateina…

Ilgąja alėja, ta pačia, kur pro juos pravažiavo Juozapas, tik labiau patemusia, dabar artėjo iš toli, beveik iš pat alėjos galo, moters siluetas, suplevendamas lietpaltuko skvernais.

Moteris jau iš tolo mojavo ranka, o kairiąja prilaikė krepšį ant saitelio, smunkančio, matyt, nuo peties.

– Saliu, Violeta! – mojo jai Robis.

Ir netrukus jau buvo matyti, kad jos tas krepšis megztas, kad ant ilgo supinto saitelio su rudasiūliais pakabučiais.

– Būkit palaiminti, atsiskyrėliai! Vos atradau. O kur Rina? Dar nėr? Sakė, ateis. Čia tikrai kokio aštuoniolikto amžiaus alėja. Jeigu, žinoma, tuopos gali šitiek gyventi. Kaip jums atrodo, kiek jos gyvena? Šitos flegmatikės…

Violeta tauškia niekus, atkišdama skruostą vienam, kitam.

– Sveikinu, Robinzone. Tu ir čia, su šita pižama, visai elegantiškas. Man jau net smalsu, kaip tu išrodysi grabe…

– Pasistengsiu ir ten, nebijok. Bet, Vilia, tu velniškai išgražėjai! Net silpna. Būtų mano valia, uždrausčiau šitokioms moterims vaikščiot po ligoninės teritoriją. Mes ir taip čia kenčiam!

Juokės visi nežinia iš ko, ir Violeta iš tikro buvo graži, kai taip juokės, ir Andrius nebegalėjo suprasti, ar gražiausia buvo jos rudos ir šiltos akys, ar kūnas po megzta suknele, stambokas, tačiau gracingas, ar juokas, ar viskas kartu, viskas taip santūru, harmoninga, ramu.

– O ko taip staiga nutilot? Matau, kad akys blizga! Kokios pasaulinės problemos dabar madingos?

– Visos nublanko, vos tu pasirodei…

– Baik, Robi! Aš visai ne taip šiandien nusiteikus.

– Kalbėjom apie Andriaus ROJŲ.

Violeta žvilgt į Andrių savo rudom akim. Jos ir imlios, ir lyg klampios.

– Ir kaip? Juda?

– Beveik ne.

– Matai, Violeta, Andriui reikia nupiešt, ko nėra, bet turėtų būti. Pagal jo idėją. Ir ko iš viso niekados nebus. Čia jau mano nuomonė.

– Tauškalai. Juk yra tekstas!

– O kas yra tekstas? Tik indas potekstei! Daugiau nieko. Beveik. Gal aš tą indą turiu paišyt? Žinai, kas tada išeitų? Žiūrėk!

Andrius pritupia ir šakaliuku ima braižyti ant tako, vis paaiškindamas jiems, stovintiems ties juo:

– Žinoma, kad pats Dantė smulkiausiai aptaria ir nusako, kaip sukonstruotas visas rojus. Ir Žemiškasis, ir Dangiškasis. Ir lygiai taip pat aišku, kad jis galėjo remtis tik Ptolomėjum. Va – centre Žemė, aplink ją sukasi Saulė ir visos kitos planetos, žodžiu, devynios dangaus sferos, priešpaskutinė – žvaigždynai. Kaip Poetas keliauja, kaip jis pereina iš vienos sferos į kitą, jis pats nežino. Ir prisipažįsta, kad nežino. Bet keliauja! Vis tobulėdamas, skaidrėdamas dvasiškai. Ir vis giliau suvokdamas viską: pakely sutinkamas žmonių dvasias ir visa persmelkiančią šviesą, kuri ir yra atsakymas į būties mįslę, nes išsklaido nežinojimo ir vienišumo tamsą. Va čia, kažkur pačiam mažytės Žemės branduoly… Paslaptinga, bet Poetas tik taip ir kyla. Iš čia vis aukščiau ir aukščiau su Beatriče kartu. Gal iki idealo. Gal iki dievybės. Gal iki išminties, kuri slypi aukščiausių sferų harmonijoj ir judėjime. Gal iki meilės, nustelbiančios visus klausimus ir gimdančios teisingausius atsakymus… Tokia filosofija potekstėj… O tekste tėra devynios apskritos sferos. Ir ką tu siūlai? Pramušti visas tas vargšes ptolomėjiškas sferas vienu modernišku pleištu ir juodoje erdvėje, kur, anot Dantės, nieko, o nieko negali būti, išrėžti veidą su garsiąja Gagarino šypsena?..

– Visai neblogai…

– Gera jums šaipytis.

Andrius pakyla, mesdamas šakaliuką per petį į aukštas žoles palei alėją. Ir priduria:

– Nors gal čia ir sveikiausia būtų pasijuokt. Dantė ir vadino savo kūrinį KOMEDIJA. Tik vėliau visokie susižavėję skaitytojai patys pridėjo DIEVIŠKOJI… O tų dangiškųjų sferų man gal ir neprireiks… Iki jų dar yra nedidukas Žemiškasis rojus, kur taip pat vieši Poetas…

– Iš kur buvo išvyti Adomas su Ieva?

– Ir Adomas su Ieva, ir senelis su senele, ir mes visi, bent jau aš… Nes jums laiko, atrodo, visai nebeliks. Čiao!..

Andrius drožė alėja tolyn, į šviesuojančią angą pačiame jos gale, mažėjo vis, neatsigręždamas nė sykio. O jei atsigręžtų, pamatytų, kad Robis ir Violeta stovi apsikabinę.

Senų suniurusių, bet vis galingų kamienų perspektyvoje – nebe dvi figūrėlės, o viena.

Tik keistesnė iš tolo.