2. Tavo priešų priešas – Simbolių romanas: Rytas

Autorius: Algimantas Bučys

Kam lengva dieną, kam naktį, o kam niekados…

              Lietuvių liaudies priežodis

Turinys:

Rytas

Vidurdienis

Vakaras

Naktis

Pabaiga

Rytas

1. Nubudus po bjaurių sapnų

Seniai, o gal ir visai neseniai aušo vasaros rytas.

Žmonių dar niekur nematyt.

Snaudžia nutįsusios liepų eilės abipus pritilusios gatvės. Tyli šaligatviai, kiek šviesesni už grublų grindinį. Keli suskrudę lapeliūkščiai jau nukritę ant pilko cemento, nors dar tik liepos mėnuo aplinkui. Viskas žaliuoja.

Tik va ant boluojančios plytų tvoros su raudonų čerpių ketera muistosi pasišiaušęs, dulkinas PILKAS ŽVIRBLIS.

Senas turbūt kaip pasaulis.

Andrius žingsniavo lengvai – šiek tiek nuolaidžiu šaligatviu, atrodė, vienui vienas visam mieste, žingsniavo gan sparčiai, nors dabar jau niekas negalėtų pasakyt, kas jį ten nešė tada, prie tos upės.

Upė lygi kaip stiklas. O teka priešais kaip šiltas pienas. Net užgaruoja vietom. Tik ten, kairėliau ir toliau, jau kaip vandeny atsispindi juosvas metalinis tiltas.

Dunkso abipus upės namai.

Ramybė.

Toli aname krante liekna raudona moteris išeina iš vienaukščio mūriuko – kaip degtukų dėžutės – ir eina pilkšvu taku, vingiuojančiu ir banguojančiu ligi tilto.

Tuomet ir atklysta paikai atkakli mintis – o kaip ir iš ko viskas tas padaryta?

Kas teka ir teka žemės ir žmogaus gyslomis? Ir vardan ko?

Kokia pagaliau širdis plaka, gyvena, tvinksi tyliuose šaligatviuose?

Čia – pieno, o ten – vandens upėje? Tolimoje kalvos kuproje už tekančios upės? Žvirblyje? Moteryje? Liepose, kol jos žalios?

Kur didžioji širdis?

Juk Andrius jaučia seniai, nujautė, pajuto gal dar tada, kai tik išvydo dienos šviesą, taip bent atrodo, jaučia va ir dabar, kad ji plaka kažkur čia pat, po marškiniais, ir aplinkui visur kala ir plaka, nes kitaip – kodėl iš karto visur prabunda ir aušta rytas?

Ir iš kur – be didžiosios širdies – imtųsi šitas vandens ir šviesos tekėjimas? Amžinas kraujo keliavimas? Aukšto dangaus švitimas?

Šitaip savaip pats savęs atsiklausdamas ir nieko neatsakydamas, leidosi Andrius toliau prie upės – dabar jau nebe šaligatviu, o takeliu, vos pramintu skurdžiose žolėse, gan stačiu takeliu prie vandens.

Va ir anie du sulaukėję balandžiai…

 Skrenda į kitą krantą. O juk jiedu galėjo ramiai ir ilgai dar snausti abu, kur nors aukštai, po seniai uždarytos bažnyčios bešerdžiais varpais.

Varpas be šerdies nebe varpas.

O pasaulis be širdies?

Galvok sau kaip nori.

Bet iš tikrųjų, kodėl jau saulelė ir vėl ima slysti žėruojančiu dryžiu per apmirusią upę į mūsų krantą? Ir kodėl šita paprasčiausia proga taip tylu ir kilnu aplinkui? Lyg apie žvejį valtyje, tartum amžiams sustingusį stiklinės upės vidury.

Stovėjo Andrius pats vienas ant upės kranto, dabar jau palei pat vandenį. Stovėjo po dideliu rytmetiniu dangum, žiūrėjo į slenkančią upę ir į žydrėjantį dangų viršum savęs, virš neįtikėtinai aiškiai regimų žmogaus namų ir virš paukščių nematomų lizdų pakraigėse, virš tolimos raudonos moters, kuri dabar aname krante jau beveik priėjo tiltą…

Tarsi mato viską pirmą kartą.

O juk akvareles lieja seniai. Kad ir ne čia, ne prie šitos didžiulės upės, kur visados pilna žioplių, užmiršusių laiką, o gal tyčia paskandinusių savo laikrodžius, ir jie rūdija dabar dugne tarp slidžių gleivėtų akmenų, o žuvys baksnoja snukučiais jų ciferblatų stiklus, – nori praryti tiksėjimą, jei dar kuris tiksi… Dabar bent anksti, žioplinėtojai miega kol kas. Erdvu ir tuščia visoje šitoje žalsvu lanku nutįstančioje pakrantėje.

Ir tu gali sau ramiai nežinia ką galvot, gal net visiškai negalvot, o tik visą pasaulio išmaningumą regėt, šylančiu savo pakaušiu justi, kol drėkini upės vandeniu baltą popieriaus lakštą, kol pasilenkęs tempi jau iš lėto sudrėkstantį ir pabrinkstantį popierių už keturių kampų paeiliui, vis patempi po kelis kartus, kol prisegi prie kartono visą šitą – baltą ir agresyvią – įtampą. Negi nesuskambės ir šiandien? Turi šiandien suskambėt, Andrius jaučia, kol tempia ir kai klaupiasi patogiau, pasitiesdamas melsvą nailoninę striukę po keliais, atsiklaupia priešais kietą kartoną su prisegtu lakštu, priešais baltą prarają skurdžioj retoj žolėj.

Akina baltumos tuštuma.

Dievas tvėrė iš nieko, bet niekas tuomet dar tikriausiai nebuvo toks akinančiai begėdiškas ir įžūlus, kaip tas balto popieriaus nuogumas. Iš pradžių buvo tiesiog tamsa, švelni, gal juoda aksominė. Kaip dabar viduje – švininėse tavo dažų tūbelėse – tūno tenai, nebūties juodume, visos spalvotos dvasios, kur privalo šiandien suskambėti lakšte.

Andrius liečia nykščiu labiausiai įsitempusį popieriaus kraštą. Laikas. Dabar jau galiu. Jau pakimba lemtingas teptukas – platus ir pabrinkęs, ir prasideda viskas, jau prasideda raganavimas be ragų ir be raganų, jau sudiev, razumėli, kaip sakydavo tavo senelis, jau pablūdai vaikeli, kaip sakydavo senelė…Aš paimsiu lėtai už gerklės šitą švytintį rytą, tą namą – degtukų dėžutę, tą stogą. Tą pievą anapus. Ta moteris ėjo va čia – va čia tegu sau raudona kaip šauksmas ir eina, ir eina, ir eina, ir niekur iš čia neišeina, nepajuda, taip, nes tu niekur ir nenueisi, eik ir eik pro tą valtį, pro tą skrendančią pušį ant šviečiančio ochros skardžio, eik dabar amžinai, amžinai pro tą patį medį, vanduo tegu stovi, tegu būna geriau kaip vanduo, o ne kaip pienas, tegu būna tik melsvas dangaus atspindys, nes jis jau ir mėlsta, kol rytas auksėja, kol aš čia plūkiuos, ir upė toj vietoj teka pro medį, pro medį, kuris tik savo dvasia atsispindi, tegu atsispindi medžio dvasia kaip apverstas medis vandenyje,

Šviesesnis Tamsesniojo Antrininkas,

kaip sepijos siela, narciziškai sučiupta tos velniaižin kur keliaujančios upės, prie tilto – juosvos, o va čia – įžūliausiai auksinės srovės…

…tiktai ką tu mali, ką plepi čia ir burbi atsiklaupęs, žmogeli, čia nėra jau srovės, jokių sielų, nei medžių, nei dvasių, nei moters, einančios vietoje, nieko nebėr, net niekieno atspindžio,

čia tiktai žodžiai, ir žodžiai, ir žodžiai,

bambėk sau, bambėk virš to gabalo murzino popieriaus…

Andrius žvilgteli atsitiesęs į lakštą – jau beveik neberėkia baltai, nebeplieskia, bet ir visos tos spalvos, atspalviai jau iš tikrųjų dabar ne dažų pavadinimai – nebe kadmis, ne kobaltas arba suodis…

O kas? Visą šitą didžiulį žydrumą vadinsi dangum? Arba padange? Žodžiai ir žodžiai, sutartiniai ženkliukai žmonėms, bet ne paukščiams, ne kregždėms, kur pradėjo nardyti virš veidrodinio vandens ir moka lipdyti snapais iš dumblo sau namučius, tos mūrinės kregždės danguj…

O kas tada šitas va, didelis melsvas? Tas išsirangęs, bet ilgas, kur blizga ir slenka? O tas violetinis dryžis? O raudona dėmelė? Ženklas tavo akims?

Iš kur? Ir kieno? Kas čia stengias?

Ir kodėl šitas gelsvas švytėjimas, visas švytėjimo tvanas kyla ir kyla iš lėto ir viską aplinkui semia, apsemia viską auksinio triumfo šviesa? Paprasta, net pigu, o keičiasi viskas be žado, be murmesio, nesispyrioja, nebėga, nevengia, tarytum viskam – ir bažnyčios bokštams, ir medžiams, ir mūrų langams nė neatrodo, kad galėtų kas būti kitaip – kad galima, pavyzdžiui, būtų aptemti, apmirti, galima būtų nešvisti, kai viskas švinta, kai teka saulė…

Bet čia jau kita giesmelė. Palikim peizažo meistrams. SAULĖTEKIS VIRŠUM TILTO. Kaina – 300. Aliejus. Riebus aliejus ant plonos plonytės drobės…

Andrius atsistojęs žiūri į savo drėgną dar akvarelę ir tik dabar pajunta, koks pragariškai aukštas dangus virš spengiančios galvos ir kaip jam įskaudo vos besilankstančios kojos. Skamba ar neskamba spalvos? Ar užduso dažų maišalynėj be jokios žmoniškesnės gaidelės? Pagriebė už gerklės ar paleido? Gal liko tik mirgu margu, stebuklo be?

Tegu apdžiūna.

 Viską vėliau pamatysim,

namie prisegsim gražiai prie kambario durų ir suksim ratu aplink kaip vanagai, stovėsim – žiūrėsim, gulėsim – žiūrėsim, eisim pro šalį – žiūrėsim, stebėsim naują akvarelę mažiausiai septynias dienas, kol apsiprasim, kol suprasim, kol ant susmaigstytų vinutėmis durų atsiras naujas darbas, po to – dar vienas, dar kitas, ir nebeliks net vietos senučiams darbams. Gal ryt? Gal niekados?

Dabar niekas nežiūri tik į gražias akis, niekas nepriims į

Dailės Akademiją

vien už krištolinį talentą. Visi ir visos puolė piešti, tapyti, lipdyti, raižyti ar bent jau braižyti, bent jau rašyti apie piešybą, tapybą, lipdybą, raižybą. O įstos vis viena tik patys kiečiausi. Tikėkim. Juk ir Andrius turės ką parodyt… Kažin kiek prisirinktų guvesnių gabalų? Reiks pasikviest Danielių, o gal geriau Robį, visų izmų žinovą… O paskui, tik paskui, paskutiniam naminiam turui atsikviesiu Riną – ir iš kur, iš kurgi ir kaip tos jos rudos rusenančios akys viską permato kaurai, įžiūri mažiausią auksinę žuvelę Mėnulio jūrose…

Rina eina į Lietuvos istoriją. Robis – į mediciną. Tėvukai įstums, nors ir pats jis įstotų šalčiausiai…

O tu?

Viską lems kas?

Akvarelė.

Kilmininkas ko? – akvarelės, naudininkas kam? – akvarelei…

Andrius guli dabar ant ilgų keturkampių rąstų, galbūt sienojų, gal tilto polių, grubiai ir, atrodo, be galo seniai nutašytų. O rąstai guli ant kranto, ant saulės išgelsvintos ir numintos žolės – aplink ramunėlės, bežiedės, nors betoninių plokščių krantinė čia atsiras tik po šimto, po dviejų šimtų metų, po mūsų, po jūsų, o gal ir anksčiau, kai miestas atžengs visai prie pat upės ir upėje atsispindės jo daugiaaukščiai korėti narvai ir triskart trylika gelžbetoninių tiltų… Jeigu, žinoma, nebus

BUM BUM…

Kiek sykių matė! Viskas žinoma atmintinai. Panoraminiai kino kadrai, kažin kur iš viršaus filmuota, iš dangaus, iš lėktuvo turbūt. Iš pamišusio paukščio skrydžio! Tiltai pirmiausia įlūžta velniop. Ir subyra – velniooop! – daugiaaukščiai! Ir žmonės bėgte iš namų. Kur mačiau paskutinį kartą? Kine? Gal sapne tartum filme? Nes visi jie atrodė juokingi – skruzdžių žiupsnelis! Su lagaminais, kažkokiais maišais, kažkas su kėde atbėgo – tiktai kas gi ant jos sėdėjo? Ant senovinės drožinėtos kėdės? Nematau. Ir tie žmonės tylėjo, o jų milžinas keliaaukštis, brangiausias gimtasis namelis stūksojo tenai, daug toliau, už kokių dviejų, už trijų šimtų žingsnių, už plačiašakio ir aukšto, smaragdiškai žalio ąžuolo, vadinasi, viskas buvo spalvota…Ir ne šiaip sau stūksojo, o turėjo va va išlėkti į orą, skrajojantis namas be savo olando, be kapitono, be nieko turėjo VA VA, gudriausių kaimynių duomenis, išlėkti į orą! LYGIAI SEPTYNIOLIKTĄ VALANDĄ DEŠIMT MINUČIŲ!Atsiminkit mano žodžius. 17.10, lygiai tada, kada lėks į orą alaus darykla. Nes vokiečiai rusams alaus nepaliks. Karo metu, vaikeliai, aš jums sakau, iš viso nieko geriau nereikia niekam palikti, karo mokslas ir menas. Užvakar išlėkė elektrinė, matėt, kaip greit pasidarė tamsu, vos

TEBŪNIE TAMSA

ponas vadas pasakė. Kas dabar bus? Bus dabar žvakių era, dar gerai, kol yra prieškarinių, vaškinių, nes lajinės spingsulės pasiutusiai dvokia, vaikeliai, kas jums žibalo duos, kada karas… O! kaip greitai ištirpsta naujametinės mūsų žvakutės? Ne viena po kitos, o visos iš karto! Bet ir po vieną – per greitai… Bedieviškai greitai, kaip sakė senelė. O anksčiau, dar anksčiau, ar sapne, ar kine, ten jau buvo išlėkęs į orą miesto vandentiekis, tu atsikeli praustis, o tau – pšššš iš čiaupų! Visagaliai kaimynai surado kažkur ir iškuopė krūmais užžėlusį šulinį, pilną plytgalių ir gelžgalių, ir jis vėl prisipildė iš lėto vandens, ir prie rusų, prie Napoleonų visokių… O geležinkeliai lėkė į orą kasdien. Gal ir ne geležinkeliai, gal šunkeliai – viskas juk lekia, dabar va išlėks 17.10 brangiausias jų nameliukas. Pasispirs ir išlėks pas dievulį. Gal pas tą – barzdotą savo soste? Su visais saldumynais išlėks, su uogienių stiklainiais, šilta lovele, su mamos stebuklingais miegamojo veidrodžiais lėks ir nulėks į kažkur su viskuo viduj…

 Užtat ir geriau atokiau. Užtat ir stovi, ir tupi visi jie – skruzdžių žiupsnelis tarp lagaminų, už senojo ąžuolo. Jau po trijų. Jau po minutės, klaupias dėdulė. Tetulė jau klūpo. Mažulytis berniukas, dar neįpratęs žegnotis, mamos įsitvėrė, žiūri pro ąžuolo kraštą į tylų languotą jų namą. Lėk, nameli, išlėk. Jau tik SEKUNDĖS – DEŠIMT… DEVYNIOS… AŠTUONIOS… Vokiečiai, rupūžės, visados punktualūs. Dėdulė jau nesimeldžia, nieko neprašo dievulio, žiūri į laikrodį – ne į namą… SEPTYNIOS… ŠEŠIOS… PENKIOS… O gal tik alaus daryklą sprogdins? Velniam jiems tas namas?.. Tas mūsų namelis… TRYS… DVI… STARTAS!

…Raketos pradžioje pakrypuoja. Kaip girtos. Net kambary, ekrane, visai aiškiai matyti, kaip sunkiai, lėtai pakrypuoja ir, švelniai švytėdamos, turbūt žvėriškai kriokiančiu užpakaliu ima slinkti į viršų, į viršų, virš kosmodromo pastolių, aukščiau ir aukščiau, kol pasilieka mažėjantis švytintis taškas, taškelis, pagaliau taškelytis, ir jau nieko nelieka, sudiev, sudiev, Kosmoso užkariautojai!..

Bet namas vis nelėkė. Stovėjo vis tylesnėj tyloj už pritilusio ąžuolo. Lėks pagal mano laikrodį, sudejavo, rodos, tetulė. Bet nelėkė nei pagal jos, nei pagal kiemsargio laikroduką, kuris amžinai atsilieka nuo visko. Neišlėkė namas. Neišlėkė net alaus darykla. Gal per klaidą, o gal humanizmo šviesa persmelkė vokiečiui protą, gal kokiam nerimtam vokietukui, kai svajojo kur nors po medžiu 17.10, ir nenuspaudė švelnutės, minuotojų nučiupinėtos rankenos, nefantazuokim, kaimyne, vokietis sėdi be dinamito, neišsenkamos atsargos senka, išsenka anksčiau ar vėliau, prie Maskvos ar kur nors prie Berlyno, išsenka kur nors, o požemiai, superpožemiai su branduolinio užtaiso dovanėlėm, deja, dar neišrausti, vyruti, bent jau Vokietijos miškeliuos, tai ir alų paliko rusams…

Ir ilgai dar jie stovi priešais tylintį, karo lyg maro apsėstą namą. Užminuotas, ar ne? Neužminuotas, bet gal? Tik visai iš kantrybės išėję vyrai, besigręžiodami į savo moteris, nubindzino artyn prie namo šešėlio. Pranyko laiptinės kiaurymėj. Tylu. Paskum kažkas riktelėjo pro langą – iš antro aukšto. Paskui visi jau rėkė iš visokių langų – o mes, o jie, skruzdžių žiupsnelis, bėgo į savo namelį, gyvą ir sveiką. Liko stovėti tik lagaminai, maišai su žūtbūtinėm gėrybėm. Ir dar ta kėdė žolėse tolumoj, tartum ant jos niekada niekas nebūtų sėdėjęs.

Berniukas jau nebematė, kas ir kada viską sunešė vėl atgal. Berniukas miegojo šilčiausioj savo lovelėj prie užtemdyto lango ir, žinoma, lėkė, lėkė ir lėkė į žvaigždėtą dievulio buveinę, iš tolo linksmai jam mojuodamas dėdės Binkio knygelės spalvotais viršeliais DIRBK IR BAIKI, ponas dievuli! Ak, DIRBK IR BAIKI, vaikeli, tavęs laukia danguj tiek darbų…

Kur tu dabar, išskridęs berniuk?..

Senas filmas kaip sapnas ar sapnas, kurio gal išvis ir nebuvo…

Guli Andrius ant rąstų.

Rąstai lyg nubolavę, lyg melstelėję – kaip staigiai grūdintas plienas. Tik rąstai – ne plienas, daug minkštesni – gali nagu įbrėžti kryželį. Kaip visi seni numėlę, pajuodę rąstai, kur nors kaime, rūpestingai sukrauti prie vis labiau krypstančių tvartų ar klėčių, ir visų užmiršti – ore, lietuje, pusnyje įsmegę ir nuo užmaršties pražilę. Kaip ir šitie, kažkada nuplukdyti upe, o kol plaukė, kol plaukė ir plaukė, matyt, liko bereikalingi, pakeisti tvirtesniais, užmiršti, pamesti, palikti…

Guli ant rąstų

Kūnas.

Trys balandžiai tikriausiai jį mato pargrįždami iš kito kranto.

Dabar jau trise.

Gal kiti?

Andrius irgi mato kūną. Jam juk ir priklauso šitas šiltas kūnas. Nuo seno pažįstamas. Po pažįstamais oranžiniais marškiniais, kuriuos Andrius mato. Gerai pažįstamos rudos kelnės. Dulkėti slidiniai batai. Dulkėti, nes vasara. O slidiniai, nes patinka jam valkiotis klampiais paupiais, paežeriais su savo dėže etiudams, visur, kur daugiau vandenų. Akvarelė – tekantis vanduo. Andrius įžiūri skersas raukšleles batų odoje. Tų pačių batų, kuriuos šįryt prieš iškeliaudamas susivarstė. Tikrai tų pačių? Mato batus, bet nejaučia kojų – nei pėdų, nei pirštų. Tušti batai? Ir tarsi nejaučia kūno po marškiniais. Yra tik oranžiniai marškiniai. Rudos kelnės. Kūno nėra. Yra tiktai matymas. Tik bekūnis regėjimas. Skaidrūs akių lęšiukai…

Andrius žvilgteli į dabar jau ėmusią blykčioti upę, ir į skardį anapus, gelsvą ir tolimą, turbūt nuolatos vis žemiau slenkantį patyliukais skardį, mato grakštutes pušų smilgeles kalvotam horizonte, aukštą žydrynę – dabar be balandžių, su slystančiais vienišais baltais debesiūkščiais…

Nesinori judėti.

Nei keltis.

Geriau gulėti.

Geriausia gulėti. Gulėti didžiulio ryto dugne. Šviesos dugne. Tarp rąstų nužilusių ir baltų debesų. Pats kaip sykį atplaukęs debesiūkštis. Kūno nėra. O jeigu ir yra – išlipsiu iš savo kūno, išlipsiu iš savo kaulų, išlipsiu iš savo mėsų, žadėjo jau sykį Andrius, išeisiu pasaulin toks, koks esu, Rina, ar pamiltum, mergaite, ar pamylėtumei sielą, lengvą ir šviesią, tą, kuri dairėsi tarp namų – benamė, saulėje maudėsi – neįdegusi, ir klausėsi riksmo – nerėkdama, tą, kuri mato buvimą – niekur nebūdama…

Rina tada nutylėjo.

Vien tik regėjimas. Tartum Andrius – tik tiedu taškeliai, į kuriuos pro akių lęšiukus kas akimirksnį spėja susmigti visi begaliniai pagalbos ženklai – SOS, iš visur – tiktai SOS, siunčia į erdvę blyksinti upė savo upišką SOS, slenkantis upės skardis – SOS, nutolstantys debesys – SOS, nuo kurio net žydrynė taip skaudžiai žydra…

Tu paprasčiausiai nusilpęs.

Ir pervargęs. Nuo vaikščiojimo.

Nuo trumpo miego.

Net nuo alkio, bičiuli.

Tikrai jis dabar neprisiminė ir net nesistengė (kuriems pagaliau galams?) prisiminti, bet juk šįryt išėjo nevalgęs, ir vakar, dešimtą vakaro, nesulaukęs mamos, gėrė tik pieną, tiesa, dar juodos duonos riekė…

Reikia pavalgyti…

Per žydrynę su lengvais debesim ir juos genančiais aukštais lėtaisiais vėjais ėmė slinkti pažaisdamos mintys. Kam tau reikia valgyti? Andrius nepajudėjo. Nevalgysi – mirsi. O kas yra valgymas, valgymas, valgymas, – begalinis, kasdieninis valgymas?..

Ak, buvo jis kartą be galo alkanas! Ir skrandis buvo tikriausiai tuščias kaip jūros kriauklė, nes grojo. O kada jis pripuolęs godžiai sutvojo burokėlių mišrainę su tiršta grietine, mikliai išsrėbė šiltus ir kvapius barštelius su grybais, viskas staiga akyse susiūbavo. Lyg nuo degtinės. Jis aiškiai pajuto. Ir nusišypsojo, lėtai pagalvodamas, kad nepadarius kvailystės kokios. Neapvertus lėkštės. Ar nuo kėdės nenuvirtus. Ir pačios mintys iš lėto darėsi minkštos ir dailiai apvalios tartum pyragaičiai su kremais ant karališko sekmadienio stalo. Ak, kaip gražiai matė tuomet jis tartum pro skaidrų, tartum pro naujametinės vitrinos stiklą, ak, kaip spalvingai sugula įvairiausiais klodais ir sluoksniais daugybė skanių ir spalvotų valgių, ak, kaip smagu ir gražu iš viršaus apipilti visus juos raudonom vyšnių sultim ir palaistyti dar iš visokių taurelių ir taurių, ir viską ilgai iškilmingai nešioti, palaimingai sau besišypsant…

Lapų kampučiai krusteli. Andrius šypsos. Kažkur giliai tarp nubalusių lūpų blyksteli kraštelis drėgnų dantų.

Ir jis užsimerkia.

Iš karto pajunta abiem vokais, kaip jo akių obuoliai atšalę. Nuo upės, matyt, nuo vėsos, nuo ryto, nuo ilgo žiūrėjimo. Andrius dabar prisimena, – nuo pat prabudimo nebuvo šiandien užsimerkęs. Neužsimerkti visą gyvenimą. Po vokais, ant atšalusių akių obuolių aitriai tvino po ašarą.

 Užsimerkti tik vieną kartą gyvenime.

Andriaus vokai tvirčiau susispaudė – po jais visos spalvos dar švietė, dar žaidė, bet jau krūpčiojo savo tamsėjančiais kontūrais, spyruokliuodamos čia mažėjo, čia plėtės ir tolo blankdamos, įsiliedamos švelniai į tamsą. Jau nebuvo daiktų. Ten daiktų nebūna, nei šviesų, nei spalvų, nei šešėlių. Viskas – vienas šešėlis.

Ar skamba, Andriau, tavo akvarelė?

Andrius atsisėda.

Ak, kaip juokingai plačiai atsivėrusios drėgnos jo akys!.. Lyg išgąsdintos visko, ką matė ir ko dar nematė…

Ryškiausiai gal matėsi priešingas krantas prie pat vandens. Rodės – čia pat, tiesiai prieš Andrių, sėdi ant balto akmens vyras tamsiai mėlynu, beveik juodu lieptalpčiu. Užsimaukšlinęs pilką skrybėlę ant akių, nors ir taip akis dengė tamsūs ir stambūs priešsauliniai akiniai.

Žmogus buvo žvejys.

Meškeriojo dviem meškerėm: vieną, trumputę, buvo įspraudęs sau iš dešinės tarp rusvų akmenų, o kitą, ilgesnę, laikė kaip vėliavą rankoj.

Jam priešais žėrėjo vanduo, sublyksėdamas akinių stikluos, o už nugaros kilo gelsvosios kalvos, ir Andrius jį matė neįtikėtinai aiškiai: sėdi ant balto akmens kaip ant viešpaties dievo delno – juodas, ramus…

Ką tu ten gaudai? Ką gi tu gaudai, žmogau? Šitame drumstame vandeny – priešais blyksinčią saulę. Ką tu ir kam tu žvejoji? Ir upė seniai nežuvinga, ir žuvys – seniai apnuodytos. Juk žinai. Juk ne valgiui žvejoji, žmogau…

Andrius nužvelgė krantinę – jau ir toliau palei vandenį iki tilto matė stypsančius vyrus su meškerėm. Juos pamatysi ir paryčiais, ir vidurdieniais, ir šiltais vakarais. Stypso atkaklūs ir susikaupę. Namuos tikriausiai visi skirtingi, o čia va – visi kaip vienas, kraupiai panašūs – atkaklūs ir susikaupę žiūri į savo plūdes. Ką jie ten mato? Į ką jie žiūri ištisas valandas, dienas, savaites, mėnesius, kol upė sustoja, apmiršta, sustingsta ir užsninga, pavirsta lygiu baltu lauku, kur šen bei ten ima melsvėti galbūt jų vaikų praminti vingiuoti takai?..

Vyras aname krante nejudėjo.

Ten ir tyli ryto upė tekėjo lėčiau, vos vos slinkdama pro šalį.

Plūdė, ko gero, nė nekrusteli.

Andrius žiūrėjo, dabar jau smalsiai prisimerkęs, į vyrą, ir vis labiau jam norėjosi valgyt. Vyriškis atrodė be galo jaukiai – ramus ir sotus. Po pusryčių. Su užkandėle kišenėj. Solidžiai apsirėdęs. Patogiai įsitaisęs. Atkaklus, susikaupęs. Toks žemiškas ant Dievo delno.

Andrius aiškiai juto, kaip kažkur po žandikauliais ar už jų, kur jie baigiasi kažin kur ties ausų galiukais, juto, kaip vis įžūliau ir gausiau skiriasi seilės. Pašėlusiai subtiliai veikia subtilios sekrecijos liaukos, Robio teisybė. Skiriasi seilės, skiriasi, renkasi už liežuvėlio – tik spėk nuryti. Bet ir tenai, kažkur skrandy, seilės nerimsta. Net ima dilgčioti. Dar sykį, dar, dar nurysi, bet jau sugrūmėjo perkūnai ir būgnai. PONE, AŠ NORIU VALGYT! Pilvai reikalauja duoklės. Ne maldos, o dantim sudraskytos aukos. Griauskit, tamtamai – jau žarna žarną ryja, kaip guodė senelis, bus revoliucijos, bus evoliucijos, bus karo žygiai – būgnai jau gaudžia!.. Čia ir tenai, va dabar, ir prieš milijonus metų, kai tik įsigudrinom knisti žemes ir kramtėm, ir čiulpėm šaknis ir vaisius, ir šliužus, ir gėrėm dar šiltą kraują… Kaip vaikystėj, kada svilėsiais pakvipę šiaudai iš kūlio stiepė į dangų prieš šventas Kalėdas ilgą dūmelį – nuo senelio tvartuko iki aukšto šalto dangaus, o kruvinas sniegas jau svaigiai kvepėjo kepsniais ir svogūnais, ir vėdarais, ir kimštomis dešromis iki paties pavasario…

Verskis, Andriau, ant pilvo, gal pagunda praeis.

Dabar jisai žiūri į aną krantą, tiesiai į styrančias priešais ir vandeny atsispindinčias, tarsi pasikartojančias meškeres.

Pasmerktos žuvys.

Švenčiausių sebastijonų gundymai. Nardo po savo tėviškės žalsvą stichiją. Galbūt gėrisi, išverstaakės, fantastiškai plazdančiais vandenžolių peizažais dangaus atšvaituos. Praslysta juodų akmenų tarpekliais, pro plytgalių piramides. Gal rausiasi po nesprogusių bombų pasvirusiais bokštais. O gal mąsto apie žuvišką savo prigimtį žalsvoj neramybės stichijoj. Apie lemtį, nes prigimtis ir yra lemtis, o lemtis yra alkis.

Ir staiga – atvilnijantis, besiraitantis, riebus, švarutis kirminiukas! Ne keptas, tiesa, tik paspjaudytas. Bet ir šito užteks. Nelieka peizažų nei žuviškų mąstymų. Tik sumirga, tik ima nardyti stangrūs tamsianugariai kūnai. Rausvųjų pelėkų buriavimų menas. Žaibiški uodegų manevrai. Žūtbūtinė veislės intuicija, slaptinga ikrų patirtis. Žvalgymas, žvalgymas, žvalgymas skaidrioje srovėje aplink mažytį boluojantį tikslą. Kas jį tau siunčia? Iš kur? Iš kokių pasaulių? Kodėl? Nežinia? Ir nereikia galbūt žinoti. Užtat būtina griebti! Ir neria visų vikriausia, tartum seilę nurijusi siaubo ir atsargumo likutį…

Švystelėjo žmogaus ranka – ir sulinko virpanti meškerė, stangriai išlinko, gražiai, kaip išlinksta tik pačių laimingiausiųjų meškerės…

O mano kabliukas kur laukia manęs? Kur tyko? Kokiuos vandenuos?

Ir kada?..

Užkibo, atrodo, gerai. Tiktai kas?

Žmogus, jau pašokęs nuo balto akmens, neįtikėtinai vikriai bėgioja, manevruodamas palei vandenį žalsvose žolėse. Meistriškai traukia spurdantį srovėje laimikį. Gal dar nusprūs? Visų žuvų žuvis? Ar kokio girtuoklio įmirkus kepurė? Sunkiai einasi žmogui, pamano Andrius, bet šitas atrodo velniškai įsimiklinęs, iš akinių matyti…

Andrius atsigręžia į akvarelę.

Skamba ar neskamba?

Kai vėl pasižiūri anapus – žmogus, viena koja beveik įsibridęs į vandenį, palinksta ir žaibiškai atsitiesia, išmesdamas meškerę virš galvos, o iš tykštančių sidabriniais purslais vandenų išnyra į saulę aštrus sidabrinis kūnas ir dunksteli žolėje žmogui už nugaros, dar šokteli sykį, blykstelėjęs žvynais…

Žvejys net nepasižiūri į žuvį.

Matai, ir tu, žmogau, žinai, kad šičia net

Visų Žuvų Žuvis

bus apnuodyta…

Žvejys tylėdamas mauna naują mašalą ant to paties kabliuko, ant vis to paties, ačiū Dievui, kabliuko.

Paspjaudo.

Meškerykotis ūžteli, vąšas kliunkteli, ir vėl rymo plūdė viršum vandens lygybės – vėl plūdės valdovas sustingsta baltam savo soste…

Andrius pakyla nuo rąstų.

Susikrausim padargus, žmogau. Čia dažai, čia teptukai. Išplausim indelį. Skamba, atrodo.

Šilta akvarelė.

Ką tu pasakysi, Robi? Ir tu, tyliaake Rina? Pabučiuoji į žandą už kiekvieną, kur suskamba. Skambanti – duoklė dievams. Ir laiptelis į institutą, pridursi. Andrius nusega nudžiūvusį lakštą nuo kvadratinio, visom spalvom nutaškyto kartono, kieto ir seno jo palydovo, – nešiojasi su savim jį Andrius visais paupiais, pabaliais, kartais, tiesa, palieka paslėpęs kur nors, kur tankesni švendrynai, kad nereikėtų per miestą tempti nesvietiškai margo… Robis seniai jau siūlo patį kartoną gražiai kaip nors pavadinti, sakysim, DEVINTASIS ŠEDEVRAS, ir parodyti NEPAGEIDAUJAMŲ DARBŲ parodoj, bent pakabės kokią dieną, pašiurpins…

Andrius prisėda ant rąsto.

Priešais save, tarp kojų, pasitiesia ant bežiedžių ramunėlių savo naują akvarelę ir ima ją gražiai lankstyti. Pagaliau spalvotas lakštas jau nebe lakštas, o gražiai sulankstytas

Popierinis laivelis –

Andrius įbrenda su kelnėm į upę, truputį giliau, vos neapsiverčia ant slidžių akmenų ir tykiai nuleidžia laivelį ant slenkančio pilko vandens.

Plauk, akvarele mano. Plauk, karavele Kolumbo. Plauk į dailės institutą,plauk į meno akademiją,  tiesiai į priėmimo komisiją. Plaukit, visi menai, kol juda didžiulė upė po mūsų dangum!..

Žmogus buvo žvejys, ir, žinoma, jis iš anapus upės irgi dabar stebėjo, sekė pro juodus savo akinius baltą laivelį – tolstantį, svyrinėjantį, vis mažėjantį…

Andrius nusigręžė, jau net kilstelėjo koją bristi atgal, dar pamatė, kaip slidinio bato kulnas nyra tarsi į gyvsidabrį – į suvilnijantį šviesiom srovelytėm vandenį, ir tada…

…vakar, šiandien – ir viskas?!

Atsitiktinumas?

Ar ženklas?..

…Nors, atvirai pasakius, jis ir vėliau niekados negalėjo tiksliau prisiminti, kas gi įvyko tada, kai koja paniro į slystančią upės lavą.

2. Amžinas princesės budėjimas

Rina ir vėl nubudo keistai.

Vėl jai atrodė, kad ir nebuvo užmigus, tiktai gulėjo visą naktį ant nugaros, vos vos sumerkusi akis, o dabar paprasčiausiai, vis dar tebegulėdama ant nugaros, ėmė ir atsimerkė.

Ir nebuvo ribos tarp sapno miglos ir nubudimo prietemos. Nežinia, kokio sapno, nieko aiškiau neprisimena… Kažkokie arkliai skendo lyg ežere, lyg dumble žvengė ir grimzdo.

O čia kažko laukia tylėdami ir visai jau sukumpę baldai. Kiekvienas savo kertėj, bet visi tarsi palinkę Rinos pusėn, pažįstami ligi menkiausio brėželio. Tykūs ir paslaptingi nuo savo nebemadingos senatvės, klusnūs vaikystės baldai, kažko vis laukia ištikimai. Tik tik, tik tik, senas žalias žadintuvas dar jauninasi, padrebindamas aritmijos, dar skuba, dar mėgina kažką pasivyti, dar stengias, vis pameluodamas, kažką pašnabždėti Rinai, taip, tik tu, tik taip, tik tu, tik taip, o jau taip vėlu… Skendi prisiminimuos paniurus raudonmedžio spinta, apskritašonė pasipūtėlė iš laikinosios sostinės, iš parketo svetainių ir figūrinių koklių šviesios karalystės: vis mena, vis nenurimsta po šitom papilkavusiom lubom, o lubos gula tiesiog ant tavęs Rinos kambaryje, ar girdi, girkšteli spinta, savaime veriasi, klastingai sučirpdamos, seno raudonmedžio durys su miglijančiu veidrodžiu, taip, vieną sykį Rina tikrai ten įžengs – į miglijantį veidrodį, ir sudiev, ir sudiev jums visiems, bet kol kas  vis kumpsta ir sensta visais savo girgždančiais vyriais tiktai pasipūtėlė spinta…

Kol jauna, tol laiminga, sako močiutė, o čia dar daili, beždžionikė! Princesė, patikslina tėtis, amžinai pasislėpęs už laikraščio…

Rina, ir ko iš tavęs jie nori visi?

Visi su visais tais girgždėjimais ir patarimais? Graži – ir tuo pasakyta viskas! Sako, graži. Gal ir tikrai graži. Truputėlį graži. Tegu. O visa išmintis – atsargumas. Čia močiutė teisi, ir aš atsargi, aš būsiu labai atsargi, nes amt! – ir praris ir prapuldys tave prieštvaniniai rakandai, skudurai ir paveikslai, kol vėjas siūbuos ir siūbuos lengvą balsvą užuolaidą, kol už lango stovės juodas stulpas, o ant stulpo sena plačiagerklė varna krankt! ir krrrraannkt! vis apie tą patį…

Keliuos, jau keliuosi, žinau, visi laukiat, kvaišeliai seni rakandai, vis laukiat kas rytą, kol Rina, kol jūsų vienintelė Rina, lanksti ir balta, išsiners iš patalų, iš jaukiai įdubusios, bet, atleiskit, iš tikriausio raudonmedžio lovos…

Tik Rina vis niekaip negali šiandien.

Neramus kažkoks sapnas, neaiškus.

Rina guli, įskendus baltuos pataluos, jautri ir tyli. Kaip gulinti Budė, turbūt pasakytų Robis. Žiūri į žydrą langą. Į varną ant stulpo. Į stulpą po varna. Laidai tarp stulpų. Ne tarp varnų. Staigiai įsikniaubia skruostu giliau į šilumą, ir pūkų pagalvė sučeža palei ausį, idealiai išskalbta močiutės, kvepia balta švara, tolimais tikro muilo, krakmolo dvelksmais ir šaltu šaltu skambančiu vandeniu, kuriame viską skalauja močiutė. Skalauja nuo seno, net jau nežinia kuo kada, kai nebuvo dar jokių skalbyklų nei skalbimo mašinų, kai po karo, sakė, nebuvo net muilo, ir visos kaimynės pačios kaip raganos virdavo katiluos muilą su muilo akmeniu, o viena paskum išvirė sriubą tam katile ir visus iki vieno vaikus ir iš darbo sugrįžusį vyrą nunuodijo ta sriuba, tik pati pasiliko gyva, bet mirė vėliau nuo bado, nes nieko niekaip iš jokio indo negalėjo valgyt. Ak kaip seniai, dar seniau, kai nebuvo netgi vandens vandentieky, dar tada, kai net Rinos pačios nebuvo, tada jau močiutė nešdavo baltinius skalauti Neries vandeny, ir būdavo jie baltesni už sniegą, močiutė sako, skalbs tik pati, kol numirs, kartoja ir tėčiui, ir nieko jūs man neužginsit, neturi tokios teisės vaikai. Ir dabar ji, rodos, lygina, nes kai dainuoja plonyčiu balseliu – verda pietūs, o kai šūkčioja apie tvarką ir netvarką – lygina savo senovišku lygintuvu, visą gyvenimą skalbia, visą gyvenimą lygina, o tas jos gyvenimas visas vis viena pilnas Dievo ženklų ir stebuklų, baisiausių atsitikimų,  karų ir ligų, vagysčių, visokiausios sodomos gomoros…

– Kelkis, Rinuk!

– Keliuos, močiut, uždaryk tik duris…

Kas dabar bus? Kaip dabar Andrius turės…gyventi?

Langas toks žydras, ir varna beprotė nuskrido, liko balti debesiūkščiai. Ten vis nieko nesako. Žiūrėsim, žiūrėsim, panele, nors šiaipjau – turėtų regėti, tinklainė tik iš dalies pažeista, dar spėjom šį tą suadyti, nuimsim tvarsčius – ir žiūrėsim, neužmirškim, kad jis laimės kūdikis, pasakyčiau, galėjo ir kaulelius išnešioti šitoks sprogimas, žinoma, jeigu ne vandeny, o šansai, panele, šansai tokie, kad neregiai – irgi žmonės, gyvena…

Kelintas jau rytas Rinai nebesinori keltis.

Ir nesikeltų – tik Andrių kas nuves į klinikas?

Rina išslysta iš patalų, ir aplinkui lieka šviesiau – ji miega nuoga, didžiausiam močiutės siaubui, savo didžiausiam džiaugsmui, laisva ir balta, kaip miegojo romėnai, romėnė Rina, šviesi ir lanksti, ir nėra jau daugiau kambariūkščio blausaus, ir nieko nėra, tiktai prietema groja viduramžių gotikos skliautuos, gotiškos spintos veidrody, aptrauktam užmaršties miglomis, bet ji viską prisimena, beveik atmintinai, žodis į žodį Rina prisimena – ogi niekas nebūtų galėjęs lygintis su tyrumu jos kūno, nelytėto ir išdidaus…

Rina stovi priešais veidrodį, mato save ten, balsvą ir lyg tirpstančią migloje, ir nemato, negirdi savo krutančių lūpų, bet tiki, ką sako, nori tikėti, tikėti –

lygintis su tyrumu jos kūno, nelytėto ir išdidaus. Yra sniegynų, į kuriuos pažvelgęs pasakysi, kad jų nelytėjo žmogus. Šventu baltumu spindinti Jungfrau viršūnė – tokia buvo ši moteris. Nuo jos lygios kaktos, išsitaršiusių auksinių plaukų, nuleistų blakstienų, vos pastebimų melsvų gyslučių, skulptūriško krūtų apvalumo, šlaunų ir kelių dvelkė miegančios deivės didybė. Begėdiškumas tirpo spindesyje – palauk, kaip toliau? – didinga ir neprieinama ji siūlėsi bet kam, žvilgsniams, geismams, beprotybėms, svajonėms, išdidžiau kaip Venera putų beribėje, kaip vandens bangavimas – o toliau, o toliau, atrodo, – tiesiog keista sakyti: ji, tas matomas kūnas, buvo čia pat ir tuo pat metu atrodė kažkokia chimeriška. Apčiuopiama, o regis, tolima – Rina, užteks, – suglumęs, išblyškęs Gvinplenas neatplėšė nuo jos akių. Jis klausėsi, kaip kilnojasi ši krūtinė, ir, atrodė, girdi vaiduoklio alsavimą – Rina, girdi, jis vis alsuoja tiesiai į veidą, į ausį, sunkiai alsuoja į plaukus, o viskas dėl ko ir už ką? Kad graži?

Ten, pajuodusios spintos ištįsusiam gotiškam durų veidrody, apmiglijusiam, argi jinai graži? Ar ji iš tikrųjų graži? Be visos tos poezijos? Sau? Arba – kam?

Andrius tokios jos nematė. Ir nematys?

O kas matė?..

…Mamos jau nebėra. Tėtis seniai neturi teisės. Močiutė tik įslenka vis į vonios kambariuką – baisus čia daiktas, princesė, ko aš jau čia nemačiau, vajėzau, kokia subinikė, o tos cibulikės, oi, raganiuke, išaugai, oi paspirgės tie vaikiai!.. Kas dar?.. Amžiams prapuolęs vaiduoklis…

Riną jau erzina atspindys.

Užsimeta chalatėlį, o susijuosdama, dar padeklamuoja poniai smetoniškai spintai su kilmingu jos veidrodžiu: MŪSŲ KAUNAS – MIESTAS SLAUNAS, ŠUNES SU KATĖM TEN PJAUNAS, ir spinta klaikiai girkšteli, staigiai užveriama.

Dabar kambarys lyg tuštesnis ir vėl tamsesnis.

Komoda tykiai žiūri į spintą. Spinta žiūri pro langą. Žadintuvas išvis vaizduoja, kad nieko čia ir nebuvo, gal tik tik, o gal tik tak…

Tuo tarpu Rina – po dušo – jau stovi virtuvės tarpdury, kramto duoną su sviestu ir baltu lietuvišku sūriu ir žiūri, kaip laksto močiutės prištvaninis lygintuvas po baltą paklodę ant vienintelio virtuvėje staliuko…

– Stalo padoraus nenusiperka… Profesoriai! O kur dėsi nupirkęs? Kėdžių, ir tų nesustatysi. Keturios taburetės! Tupėk kaip višta ant laktos, teip, teip, taigi gerai šeimynai susėst nebūtų kur! Mūsų va buvo dvylika, dešimt mergų, du bernai, dar mama su tėvu. Tai kaip čia pavalgytum, a?

– Trim pamainom, močiut!

– Tiš! Gera tau mokyt, kai nieko nemoki. Ot aš, dar kada tarnavau Kaune pas pačius…

– Močiute!..

Močiutė buvo tarnaitė. Senais, dar gerais laikais. Visko išmoko, o juk nemokėjo, kai bėgo iš kaimo… Mes niekaip nenuvažiuojam, tas tėtis – tik pažadėti, važiuosim, Rinuk, važiuosim, reikia tau pamatyt, iš kur ateini. Ir jau šitiek metų važiuojam. Rina nebuvo, taip ir nebuvo dar ten, ant Nevėžio kranto, kur dešimt seselių ir du broleliai pas tėvelį ir motinėlę augo, kur didelės, tėtis dar matė, žuvys iš tolo tamsavo skaidriam vandeny, o rytais lelijas galėjai užutėkiuos skinti, įsibridus į pieno ūką iki juosmens, kol žuvys tau kojas bučiuoja, ogi dabar, dabar liko iš visko, liko, sakau jums, nusekęs, apžėlęs žilvičiais griovys, ko ten dabar važiuoti ir kur nuvažiuosi, pas ką?..

Tik netiki Rina, kaipgi taip gali imt ir išnykt ir ūkas, ir žuvys, lelijos, nepatikės, kol pati nepamatys, kol dar niekad nebuvo tam kaime. Neišnyko juk kaimas, tolimas kaimas, stovintis akyse, pragiedrulių krašte, kur trobos šiaudiniais stogais žiūri į dangų šviesiais langeliukais, kur žydinčiam sode obelys bėga šlaitu nuo kalno žemyn prie Nevėžio sidabro gyvojo tarp rasotų krantų, skrenda, barstydamos žiedlapius nuo pat saldžiai snaudžiančio kaimo ligi ledinio vandens…

– Kada ten sugrįšim, senele?..

– Po mirties ten sugrįšim, nors ko jums ten grįžti, miesto vaikai, ant akmenų užaugot, beširdžiai, bedieviai.

– O gal jiems, močiut, ir geriau, – erzina tėtis, – šimtą kartų geriau, kad neteko lakstyti paskui zyliojančių karvių mėšlinas uodegas? Kaip tau patiktų, Rinuk?

– Man patiktų su piemenaitėm ir piemenukais ulbėt ir skrajot su drugiais po žydinčias dvarponių ir  bežemių pievas, ir grūdintis klasiškai, o dabar – vienas vargas, nuobodulys…

 –  Patylėtum, begėde, jei neragavai, iš ten juk išėjo močiutė į Kauną, gyventi geresnio savo gyvenimo, plovė grindis pašte, plovė fotografo studijoj EKSTRALIUKS, pasileidėlis senis, tada per drauges įsitaisė valgyklon – staltiesių skalbti, nes ten, dar prie lito gaudavo ir pavalgyt kiek nori, paskui…

…O paskui, Rina viską daug sykių girdėjus, paskui skalbė miesto ligoninėj patalynę, po to jau tik privačiai imdavo skalbinius į namus, ir buvo jau šimtą kartų geriau, nes niekas niekur neragino…

– Taip, Rinuk,  pati sau ponia buvau, o ir užmokėdavo ne pagal kokią ubago normą, žinok, o pagal širdį – vieni gal mažiau, bet kiti, nemanyk, ir trigubai, nuo žmogaus daug priklausė, teip, nuo širdies, o dovanų kiek pridovanodavo – ne tik prieš Kalėdas, Velykas, bet ir šiaip, kokia šventė šeimyninė, vaikelis koks atsirado ar kas, ar pono kokia partija visus nugalėjo rinkimuose…

– Močiut, aš lekiu!

Rina apkabina močiutės pečius. Vieni kauliukai. Nors verk…

– Liesute tu mano, žilute. Matai, kaip tave nustekeno tie kapitalistai! Dabar pasėdėk, pailsėk.

Pakšteli į raukšlėtą žanduką. Švelnų kaip vaiko.

– Kapely prisilsėsiu… O tu dar palauk su tuo savo socializmu, teip teip, kai buvo anie, kada ėdė visus, kada čiulpė tą mano jaunystę, oho, kokio šilko kelnaites nešiojau, teip teip, su nėriniukais, su mezginiukais! Viešpatie, padaryk, kad šita kvailiukė, ta mūsų Rinelė, bent pagyventų gražiai, ištekėtų protingai, turtingai, dieve, o kokie stanikėliai, būtumėt matę, tavariščiai, gryno arabiško atlaso, visokiausių spalvų, ir ne po vieną, visi tik importiniai, nebijok, skonį turėjau, biushalter fon baterfliai, o dabar?..

Močiutė nutupdo įrudusį senovišką lygintuvą ant alavinės lėkštės, pastveria savo gėlėto chalato padurką, užplėšia ir stebisi neatsistebi:

– Tai gal čia kombinė? Pasakyk?.. Šitas sūrmaišis?..

Žiūri močiutė į savo balsvo apatinuko kraštą.

Žiūri ir Rina.

Staiga atsidengia aštrus, kažkaip išsišovęs priekin keliukas po ruda apsmukusia kojine… Vaikiškas trikotažas…

Bėk, Rina! Bėk, mano Rina, iš čia! Galo čia nėr. Nei dugno. Liūnas už liūno. O tokia tu graži. Kol graži paprasčiausiai – be jokių skudurų, be nieko. Bėk, stirna, bėk, ir viskas, ir nieko daugiau nežinau, kol taip va žiūriu ir žiūriu į atsidengusį suklaipytą keliuką po ruda kojine, kojine, kojine, kokias dėvi darželinukai…

– Būsiu trečią, močiut! Lekiu, jau ir taip mes vėluojam… O tu… tu prisėsk, pasėdėk, pailsėk, prisimink, ką sakytų senelis.

Išlėkė.

Lekia ir lekia visi.

Tegu lekia. O ji dabar iš tikrųjų ramiai pasitars su seneliu, savo amžinatilsį vyru ir šeimininku, nes juk buvo ji kadais gražutė jauna tarnaičiukė ir tarnavo pas jo tėvus, o jis buvo jaunas meilus ponaitis, kai sykį apsikabino jiedu, po to viskas vyko su Dievo palaiminimu, nors prieš tėvų valią, kadangi amžiną atilsį tavo senelis, žinotum, patarška, buvo tikras senovinis vyras, tokio dabar užsimušus negautum, stipriai mylėjo, atsisakė turtų ir namų dėl manęs, dėl tavo močiutės, mokslų atsižadėjo Paryžiuj, kai tavo, Rinele, nelauktą tėtuką turėjau gimdyti, Kaune prie manęs pasiliko, o ir galvą padėjo kaip vyras tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtaisiais per žiaurias muštynes po valdžios išrinkimo kažkur senamiesty, sumušė negyvai, kaipo atskalūną ir pakaliką, prisigėrę, žinau, bičiuliai, broliai lietuviai, nors mušė, vėliau mums policija parsiuntė raštą, INDIFERENTIŠKI VALKATOS IR KITI ELEMENTAI, gerai man, Rinele, gerai tau, tarnaite močiute, gerai tau turėti, amžiną atilsį, vyrą, šeimininką ir šventąjį vienam asmeny, amen…

Rina perbėga kiemą, kur užgriūva ją čiauškantis rytas ir tyškanti saulė, ir skuba viduriu gatvės.

Čia medinės priemiesčio tvoros sunkiai palinkusios virš siauručių šaligatvių, čia žalios vyšnių ir obelaičių šakos vešliai palinkusios virš medinių ilgų tvorų.

Šiltas rusvų ir melsvų akmenų grindinys toks retas ir toks atgyvenęs aukštų kulniukų laikais. Geriau rankose neštis tuos ažūrinius batelius. Taip gera. Bus gera. Bent ligi kryžkelės, ligi asfalto.

Skuba Rina.

O ten, iš tolo baltuodamas subintuota galva, jau rymo prie mūro, pavėsyje, Andrius – pats išvairavo, ar gal išvedė kas? Staigiai grįžteli į atkaukšinčius žingsnelius.

Rina žvilgt tebeeidama į veidrodėlį rankinuke, tiktai kam?O vis viena, piliečiai, gražios mano akys ir lūpos mano gražios, kai einu taip žiūrėt ir sakyt…

– Pažinai?

– Pažinau. Ir galvoju: jeigu tu, taip kaukšėdama, būtum rašomoji mašinėlė, ką tu ten būtum užrašius? Va dabar, priartėdama. Ir šiaip visą rytą, kol ėjai…

– Prie namų ėjau basa…

Rina nusitveria Andrių už parankės, ir jiedu pradeda palengvėle savo keistą ir kuo tiesesnę kelionę po saule, nesivaikydami namų šešėlių.

Šilta.

– Kad aš visai nemoku aprašyti, Andriau. Viską žinau, viską jaučiu, bet ne žodžiais… Kaip tu viską paversi, visą gyvenimą – žodžiais, kableliais, taškais? Man taip gaila poetų…

– O ką tu darei visą rytą? Tik tiksliai tiksliai…

– Atsibudau, pagulėjau, paskui stovėjai priešais veidrodį, paskui prausiaus po dušu, paskui valgiau, klausiausi močiutės pasakų…

– Pasakų ar moralų?

– Ar ne vis tiek? Man seniai atrodo:

Visi moralai – pasakos, o visos pasakos – vieni moralai.

Nereikalauk iš auksinės žuvelės daugiau negu reikia. Juk ir taip iš kažkur vieną dieną atjos karalaitis ir nukirs devyngalviui slibinui visas besmegenes galvas. Net jeigu išduosi tėvą ir jį užkapos dalgiais, ir motiną tavo aptėkš juodo kraujo puta, tu vis viena pavirsi medžiu ir žaliuosi sau tėviškėj…

– Ir drebėsi dieną naktį… Neužmiršk, Rina, pasakos.

– Sidabriniais lapeliais drebėsi, ir tu neužmiršk. Gal gražiausiais man medis drebulė. Kai močiutė uždainuoja pati viena virtuvėj –

Kad tu pavirstum į drebulėlę,

Kad tu drebėtum dieną naktelę,

Kad tau išpraustų lytus burnelę,

Kad iššukuotų vėjas galvelę,

aš beveik visada apsižliumbiu…

– O moralas?

– Moralų moralas, Andriau! Viskas visiems išeis į gera. Visose pasakose.

– Ir man?

– Liaukis…

– O kodėl? Būtų labai gražu – AKLAS TAPYTOJAS. Tapyčiau sau iš kvapų… Aludės kvapas… Šuns kvapas… Virtuvės kvapai… Arba torto, atleisk… Va dabar – benzino smarvė iš kažkur…

– Stotelė. Šeštuko.

– Va ir išpaišyčiau ŠEŠIAŪSĘ AUTOBUSO SMARVĘ su šešios akių žarijom… Į Robio galeriją.

– Andriau, galvokim apie ką nors…

– Šviesaus?..

– Ir šviesaus…

– Nepyk… Nervai, kaip sakydavo treneris. Ir dar man velnioniškai gaila, vis dėlto gaila, kad nebūsim kartu. Tu ir aš.

– Aš čia.

– Žinau…

– Ir tu puikiai žinai, kad visados būsiu ten, kur tu.

– Žinau, kad nebūsi.

– Andriau, tu tyčia?

– Ri, tu visai, tu dar visai nenutuoki, kas aš dabar. Kas man liko iš visko. Nes aš pats bijau suvokti. Nes man nieko neliko. Nieko nebėr, nes aš nieko tikrai nematau. Nei arti. Nei toli. Nei prieky. Nei šone. Nei viršuj, ten, kur buvo dangus. Viskas juoda visur. Taip užtikrintai juoda. Aklinai. Juoda, juoda ir juoda!..

– Tu regėsi!

– Ir tu, žinok, juoda. Tavo balsas juodas.

– Andriau, prašau…

– Ko tu prašai?

– Prašau…

– Ko tu prašai, sakyk, ko tu gali prašyt? Arba aš?..

– Aš prašau tavęs, Andriau…

– Ten, kai staiga supratau, kas esu, kad kol kas dar esu, aš vis viena niekaip negalėjau suprasti, kurgi esu? Niekur nieko. Kur viskas buvo anksčiau. Tiesiog juodai juoda. Pasauly ar akyse – nežinia. Nesuprantu. Pirštais bandžiau praskėsti vokus, bet jie buvo, jutau, plačiai praplėšti, ir kažkas mane stvėrė už riešų…

– Andriau, prašau…

– Vadinas, ne vienas šitoj juodumoj, pagalvojau. Yra. Turi būti vis tiek kažkas. Kažkas tikra. Kaip tie geležiniai pirštai ant mano riešų. Tikra kažkas. Tik ne man. Tik ne man. Nes aš – juodumoj. O jie, o viskas šalia juodumos. Ir pajutau, tik tada pajutau klaikų skausmą. Tikriausiai rėkiau…

– Rėkei…

– Nieko daugiau neatsimenu. Nors kai rėkiau, jei rėkiau…

– Man sakė.

– Kai rėkiau, išvydau stebuklą. O gal, kada sprogo, arba vėliau, kai mane nešė, staigiai, taip šmėstelėjo toj juodumoj, kaip tamsioj kino salėj, kur ekranas nebe ekranas, o tarsi regėjimas, baltas kažkoks praregėjimas, staigiai sušvito akimirksnį

Viskas, ko niekad nepadarysiu.

Viskas sušvito, Rina, ko neįmanoma padaryt. Ko ten tiktai nebuvo! Niekur, žinau, nepamatysiu. Jokiuose muziejuose. Jokiuose Robio avangarduose ir postvavangarduose. Niekur. Ten buvo paveikslai ir kartu nepaveikslai, Rina. Jie buvo gyvi! Jie gyveno lėtai lyg ropliai, švelniai persiliedami spalvomis iš vienos kompozicijos palengvėle į kitą kaip sulėtintos sniego lavinos kadre arba slenkančios Neringos smiltys labai iš arti, o gal iš lėktuvo ar kaip, nežinau, tik žinojau gerai ir aiškiai, ir skaudžiai, kad eina, kad slenka ten visas gyvenimas mano gal sielos sušvitusiam ekrane, gal prieš nebūtį rodomas man vienam vieną sykį šitoj mirtinoj tamsoj. Ir jokių aiškesnių figūrų, kad galėčiau kaip nors pavadinti, ničnieko, vien tiktai gimstančios čia pat viena iš kitos gyvos spalvos, spalvų gemalai, švelnios šviesos, o aš viską galėjau iškart atpažinti be žodžių ir be minčių, vien atmintim, ir, atrodo, verkdamas, viską atpažinau, – akytą vaikystės sniegą abipus pajuodusio tako ir juodo šulinio bedugnę galią, ir mamos kūno šviesumą, kartą mačiau, ir saulė ten temo už balto mėnulio, ir judėjo ugninės upės, ir tu ten, ko gero, buvai, žiūrėjo kažkas į mane iš tikrųjų pro tavo akies lęšiuką ir laukė, ar verksiu, verkiau, atrodo, ir supos ten miško viršūnės, vaidenos akivaruos naktį, ir vaikiški mano ar tavo geltoni plaukai ten švietės, ko tik tenai nebuvo, Rina, gal ir muzika viską lydėjo, visą keitimąsi, ritmą, nors ne, kai staiga išgirdau, aiškiai skambėjo žmonių balsai, matyt, nešė mane, grūdo į greitąją, visi tariasi, šnabždasi… O gal ir apkurtęs buvau?

– Nori, prisėsim? Žemaitė sėdi, čia tas skveriukas.

– Ir jokiais dažais nepaimtum…

– O eilėraščiais?

– Nei eilėraščiais, nei dažais. Gal kokiais šviesraščiais, kurių niekas dar neišrado. Kaip kažkada nebuvo kino…

– Televizoriaus…

– Televizoriaus. Ir tikriausiai niekad neišras. Kažkokia spalvota išdidinta telegrama iš smegenų. Ar širdies. Ar iš genų.

– Ar iš ano pasaulio… Tu toks protingas, Andriau… Nepyk.

– Ko man pykt? Gal kaip tik iš ano? Viskas įmanoma. Nieko nėr neįmanoma. Čia ir visur. Visur kitur. O gal nuo šitos tamsos, žinai, aš galbūt ir einu iš proto, taip atsargiai, gudriai, pamažu. Žinai, kas po tuo skvereliu?

– Po šituo?

– Po šituo. Čia, žinok, mano kapas. Beveik.

– Jau?

– Kas jau?

– Jau išėjai?

– Išėjau. Netiki? Po tuo skveru mes per karą sėdėjom gal kokias dvi paras… Rūsiuose.

– Andriau! Tavęs tada išvis dar nebuvo!

– Man pasakojo. Mama. Tau taip nebūna? Pasakoja tau ką nors, o tau ima vaidentis – taigi aš pats ten buvau, viską mačiau, liečiau, tik buvau kažkaip primiršęs, o dabar lyg pro miglą, vis aiškiau imu prisiminti smulkiai, kol man pasakoja kažkas… Tau ne?

– Tik sapne. Dažnai sapnuoju ir kartu lyg žinau, lyg sapnuodama prisimenu, kad viską, viską tą patį, tiksliai tą patį sapną aš jau esu kažkada sapnavus, ir sapne suku galvą, kam gi tą sapną turiu sapnuoti dar vieną kartą… Pabundu išsigandus dažniausiai, bet nieko nesuprantu. Ir niekaip nepriprantu.

– O aš čia tikrai buvau. Buvo tamsu. Kaip dabar. Tik tamsa tada buvo, atrodo, kitokia – į raudonumą. Tvanki. Lipni. Ir knarkė, šnabždėjo, prašė vandens, tyliai alsavo šalia ir aplink. Pūtė į kaklą kažkas prikišęs nasrus ar burną. O suvarė nuo bombų, atseit, patogiausia slėptuvė, betono rūsiai. Būt bombardavę, visi ten ir būtume likę, po vieną užtroškę, visi supuvę, tam masiniam sarkofage… Ir aš. Juk nebūtų mamos – nebūtų manęs. Gal ir geriau?..

– Tu matysi, Andriau. Tikėk, patikėk…

– Ką aš matysiu, Rina? Dangų? Upę? Žvejį? Kabliuką?

– Viską!

– Ačiū, Ri. Aš jau mačiau. Ir jau pradedu priprast po trupučiuką. Įsigysiu lazdelę. Elegantišką. Gal man parinksi? Turbūt ir pensiją duos. Juk priklauso neregiui tikriausiai pagal įstatymus, kaip tu manai?

– Andriau, kvaileli…

– O ko daugiau reik? Tamsu, ramu, sotu.

– Tu matysi! Tegu nesėkminga ta operacija, tegu nieko nebus – tu vis viena matysi, turėsi akis, tu žinok…

Andriau, aš tau nesakysiu, aš tau nesakiau. Tu pakláusei – nepasakiau. Gal žinojai, kad klausei? Tenai, priešais tą apsimiglijusį veidrodį, aš stovėjau rytą viena. Ir nuoga. Visai. Ir žiūrėjau pati į save. Žiūrėjau tavo akim. Ir nebuvo man gėda. Ir jokio vaiduoklio nebuvo niekad. Ir aš tau patikau. Aš žinau. Nes kam tada mano akimirkos atspindys tame veidrodyje? Už kurio ne stebuklų šalis, o lentynos su rankšluosčiais, baltiniais. Gal kriošintiems baldams, kurie dūlija aplink? Ir dar girgžda. Prisimeni spintą? Ir dar tokią močiutės komodą? Kraitinę? Princesišką, tu sakei, mano lovą? Jie laukia visi, kol aš sensiu, sensiu kasmet ir sensiu, ir visiškai susensiu pajuodavusiam veidrody – žiūrės į mane senučiukė ir nieko nebegalės suprasti. O gal ir tas veidrodis nieko jau neberodys per tą savo tankėjančią, plintančią miglą – sklerozę. Jeigu anksčiau jo nesudaužys kas nors… Aš žinau. Ir šį rytą mačiau. Mačiau tavo atspindį už savęs. Ar aš būsiu tavo, klausiau. Būsi mano, būsiu tavo žmogus, sakei. Aš – tavo, tu mano, sakei. Mes vesim viens kitą . Mes vedžiosime vienas kitą. Nes ir aš nežinau, kur man eiti. Vienai. Eisim visur kartu. Ir dar – tu visados matysi viską, kas gražiausia. Va dabar…

Važiuojam?..

– Palauk! Nekrutėk!..

Prie mūsų ateina kačiukas,

ne, ne kačiukas, o tikriausiai juoda katytė, ir ne prie mūsų, suka prie žalio suoliuko priešais, pasistiebė, pasitrynė į lenktą suolo koją, murkdama išsirietė, blizga juodas kailiukas, vienas instinktas ant keturių minkštų letenėlių, o kokia atsargi, o kokia išranki, Andreli, aš tik juoda katytė, bet vis viena darau jums malonę, kad liečiu savo dieviškom letenėlėm jūsų kietą ir ne per švariausią žemę, miaaauu, jeigu norit…

– Rina, nemėgstu kačių ir gyvačių. Ir dar ilgų simfonijų.

– O iš kur tu žinai, kas ta katytė? Gal ji ta pati, gal iš tų juodų kačių, dar prieš mūsų erą, kur egiptietės vidurnakčiais glostė, kad išgautų elektros kibirkštį? Kodėl ne?

– Mes patylėsim.

– O virš juodos katytės tokie gelsvai žalsvi vijokliai raizgosi, sliuogia į viršų beveik per lygutėlį mūrą, kaip jie ten laikosi be nagiukų, šliaužia, gal jau kokį penktą aukštą prišliaužė, čia nesimato, galinė siena, be jokių langų, paprasčiausia mūrinė siena, o vijokliai sau lipa, kopia į dangų…

– Gal ne vijokliai, gal pupos, jeigu taip nori visur stebuklų? Prisimeni, kur senelis padiegė palovy?

– O pupa augo augo, užaugo ligi lovos ir pradūrė lovą, paskum lubas, paskui stogą, o paskui užaugo ligi debesų ir pradūrė danguj skylę, ir senelis su senele pradėjo lipti pupos stiebu į dangų… Šita?

– Šita. Tik neprisimenu, ką jie ten darė danguj, kai įlipo… Visai išgaravo… Klausyk, gal aš dar ir kontūzytas, a? Toks karo invalidas be medalio…

– Judam, Andriau?

– Vis tiek reikės laukti. Bet judam.

O ko iš tikrųjų norėjo tas senelis su savo senele danguj?

– Tau labai įdomu?

 – Dabar – labai.

– Andreli, mažiau tu galvok, kai nėra ko galvoti!..

– Nesukt sau galvos?

– Nesuk sau galvos! Teisingai! Tu eini, aš einu, mudu einam. Aš tave vedu ir nuvesiu, ir nėra tau ko bijoti – jie padarys viską, ką reikia.

– Ką gali…

– Ir ką galės, teisingai.

– Ir nėr ko spurdėti?

– Nėr…

Vis šilčiau ir šilčiau tarp mūrų.

Pats vidurvasaris mieste.

Eina šaligatviu dviese – mergina ir vaikinukas. Ten ir atgal prašnarėdamos siuva gatve mašinos, bet jiedu lyg ir negirdi nieko.

Praeiviai atsigręžia, gręžiojasi, nors nesuprasi kodėl. Ar žiūri į taip nelinksmai aptvarstytą vaikiną, kurį veda kažkur liekna mergina, gal sesuo? Ar žvalgosi į lieknutę rudaplaukę mergaitę, kuri veda kažkur taip totališkai aptvarstytą vyruką?..

– Gal senelis su senele belipdami užmiršo, ko norėjo danguj, gal tiesiog pasitaikė proga įlipti, ir lipo abu iš smalsumo… Pasaka tik sako, prisimenu, kad lipdami juodu abudu labai pavargo ir pirmiausia pasiprašė Dievą priimti juos naktigulio, kad pailsėtų…

– Tamsūs senukai. Galėjo paprašyt ir ko nors daugiau. Kokios LYGYBĖS, BROLYBĖS, TEISYBĖS…

Mano senelis gal ir būtų prašęs…

– O Dievas?

– Dievas nieko… Dievas buvo geras. Tik, teisybė, ne iki galo. Leido permiegoti, bet griežčiausiai abiem prigrasė, kad neparagautų kvapnių jo pyragų, kad nesivažinėtų jo rateliais, kurie patys sau važinėja…

– Personalinė mašina? Oho!.. O ką seneliukai?

– Senelė neištvėrė…

– Ir paragavo?

– Ir paragavo, ir pasivažinėjo…

– Matai, Rinele, kas darėsi kitados?

– Matau, Andreli, kad mes jau atėjom.

Durys trinkteli už nugaros.

Gal per garsiai tokiai stebuklingai įstaigai, kur neregiams grąžinamas regėjimas. Arba negrąžinamas. Laukiamajame čeža, šnara ir šnabždasi. Pacientai. Visi tie pritilę žmonės, kurių kūnai apgedo ir tapo nebepatogūs gyventi sieloms, kaip sraigėms – suskeldėję, sukiužę kiaukutėliai… Vesk mane, Rina, vesk, kur grąžina sieloms akis. Arba negrąžina.

Kabinete daug tyliau.

Andrius lieka stovėt prie durų. Stovėti juodumoj ir nejudėti, kad nepasipainiotų kam po kojų. Tiems – iš balto pasaulio.

Pajunta Rinos delną savo delne. Gerai, kad ir ją įleido. Andrius tyli ir stengias perprasti menkiausią jos judesį, nes ji taip pat tyli. Ji atvedė, ir dabar jai belieka stovėti, stebėti, kaip Andrių veda toliau kita, gal seselė, gal daktarė, veda labai atsargiai, prilaikydama už alkūnės, pasodina į aukštą fotelį. Rodos, medinis, spėja dvejodamas Andrius. Juk turėtų būt metalinis. Pirštais apčiuopia standų sėdynės apmušalą. Odinis. Arba iš kokio surogato, vieno iš daugelio. Tiek prigamina dabar iš visko.

Vaikšto kažkas ir vaikšto po kabinetą.

Ne vienas, keli.

Šnekasi vyriškais, moteriškais balsais.

Apie niekniekius, apie rumuniškus baldus, tokias dvigules lovas baltom žemom kojytėm, apie choleriškas eiles avalynės taisymo ateljė, visai nauji batai, tik padas atšoko, vaikščiosiu basas, bet nestovėsiu pusę dienos, galit kavos, kol taisys, išgerti, atleiskit, šitokioj smarvėj, gurkšnio tenai nenuryčiau, kava visur kava, atleiskit, daktare, aš tai tik savo pačios išvirtą, namie, žinau tokį lietuvišką turkišką receptą, žinoma, kai turi laiko…

Prityla.

Kažkieno sausi šalti pirštai paliečia žandą ir kaktą iš karto. Kažkas atsargiai nuvynioja tvarsčius. Kažką daro su jo akimis. Kažkas žvangteli. Skečia voką. Tarkšteli šalimais. Tarkšteli vėl. Turbūt instrumentai. Blizgantys. Visados nikeliuoti. Taip steriliau. O gal švirkštas? Arba stiklinės pipetės?

– Neskauda?

Moters balsas čia pat, netikėtai švelnus tamsoj.

Andrius nutyli.

Stiprūs pirštai vėl vynioja aplink galvą tvarstį.

– Dar pavaikščiosit pas mus. Kairės lęšiukas man vis nepatinka. Vaistai, ramybė, tvarsčių patys nekeiskit. Po poros savaičių matysit kaip vanagas, gal dar geriau.

Tas pats balsas.

– Ji graži? – paklausė Andrius, kai durys vėl trinktelėjo už nugaros.

– Kuri?

– Ta, kur sakė

MATYSI KAIP VANAGAS.

Rina ėjo toliau, tylėjo. O paskui pasakė:

– Ji pati be vienos akies. Ir veidas visas raupuotas.

– Gal dar šluba?

– Gal…

– Ir gerai, jeigu ragana, dar geriau… Kad tik būtų tikra. Nepyk. Geriau pasakyk, man kažkaip iš galvos neišeina, kaip ten baigės, ar nebaudė Dievas tuos senelius, ar kaip, tą senelį su jo neramia senele?

– Aš visai ir nepykstu. Niekaip nenubaudė. Aš gi sakiau. Tik liepė keliauti namo, kur jie ir dabar abudu, sako, laimingai gyvena ir lesina savo gaidžiuką su vištyte…

– Ir viskas?

– Atrodo…

– Keista, ar ne?

– Kas?

– Išvaro iš rojaus – ir viskas. Pasakos pabaiga…

Rina nieko daugiau nesakė.

Tylėjo ir Andrius.

Ėjo tylėdami, laikydamiesi vienas kito iki pat namų.

Bet į butą Andrius įžengė vienas – paprašė Rinos truputį palaukt už durų, lauke.

Yrėsi apgraibomis, atkišęs rankas į priekį,

ir vis vien šen ten atsitrenkė į lengvai atpažįstamus baldus, apvertė taburetę, koks velnias paliko ant tako, pats ir paliko, suklupo ant kelių prie sofos ir tada ėmė plėšti, plėšti abiem rankom tvarsčius nuo galvos, vynioti, tempti aklai, greičiau, greičiau, kiek čia gali jų būti, ar jau? Nieko, rodos, daugiau nėra… Jau viskas… Nieko nebematau?..

Andriau, tamsu ir tamsu, ir tamsu… Tik Dieve, kas ten boluoja, čia miegamasis, užuolaidos, durys į valgomąjį, puola į lopą šviesos, šviesa ir ant stalo, popierius, laikraštis, Andriau… TIESA… INFORMACINIS PRANEŠIMAS… Į NAUJUS LAIMĖJIMUS… O smulkiau?.. VEIDMAININGA PEKINO POLITIKA… PALYDOVAS ORBITOJE… DIKTATORIAUS PIKTADARYSTĖS… O čia?.. KUR SKUBAT, PĖSTIEJI?.. Andriau, TEATRAS… ORAS, matai šitą viską, kas mirga ir dvokia, ir kvepia taip aitriai spaudos dažais, ar matai?..

Jis nieko aplink negirdėjo, o kai apsigręžė – lyg migloje pamatė: tenai, pravirose duryse, atsišliejus į staktą, stovėjo Rina ir, atrodo, verkė.

– O dabar tu išeik! – tarė Rina nuo durų, nepajudėdama.

Andrius ėjo pro ją, stovėjo ant balsvų cementinių laiptukų, matė šviesų pasaulį balsvoj tolumoj, dar pro miglą, ėjo atgal, ir nieko nebuvo dabar valgomajame, tik apversta taburetė turbūt, apėjo ir ėjo į miegamojo tamsą, į prietemą, ir jo reginčios akys nieko vėl beveik nebematė, neįžiūrėjo, yrėsi vėl atkišęs į priekį baugščias rankas, o Dieve, jį pasitiko, jis lietė, o Rina…

Rina tu, Rina, krašto nėra tavo šilumai, tavo kūnui švelniam ir šiltam, ir tu leisk prisiliesti veidu visu ir lūpom, leisk vieną sykį, tik sykį ir man pailsėt, paimk ir pailsink, užgesink mano švytinčią galvą, aš daugiau negaliu, aš kol kas negaliu čia gyventi, gera gerti, leisk man atsigerti iš tavo tylių krūtų, nes kitaip aš užtrokšiu triukšme ir tyloj, ir nereikia šviesos man, ropojančių popierium raidžių, paukščių šešėlių žolėj, kur tu buvai anksčiau ir slėpei savo šilumą, ten paslėpk dabar mano galvą ir sielą, paimk, turi būti tavy ar tylėjime tavo, tavo tamsoj ar odos švelnume, turi būti kažkur mano nerimo kapas, nes nenoriu, šlykštu man gyventi triukšme, ir saulė yra man per didelė, per šviesi, nenoriu aš būti, užtenka, ko buvo, perėkite savo šedevrus iki aklos senatvės, būkit kiekvienas visų geriausias, Rina, iš kur šiluma, iš tavo pleputės širdies, beprotės širdies po šita patiklia krūtim, kuri išmaitino tiek genijų ir kretinų, su akiniais ir be akinių, pasiimk manos sielą, nes juk visai ne mano, mano namai tavy, po tavo šilta oda, anapus buvimo žemėj, ir neverk, visą rytą tu šiandien verki, tavo ašaros šiltos, tu visa šiluma be krašto, be laiko, be nieko tamsoj, mes palaidokim šiandien netikrą likimą, nueikim ant skardžio abu, girdi, kur Vilnelė papėdėj bėga į Nerį, ten, matei, šešios pušys, tai va po pirma pušele bus tas kapas, galėsi įsmeigti smilgą į smėlį, tegu virpa nuo vėjo, plazda netikro mano likimo vėliava smilga, daug tenai smilgų žmonėms ir vėjams, galėsi išrinkti pačią didžiausią, jeigu myli mane…

Myliu tave… Nes dabar aš tavo žmona.