5. Tavo priešų priešas – Simbolių romanas: Naktis

Naktis

11

Ji pasirodė gerokai prieš darbo pabaigą. Prieš valandą ar pusantros.

Ir pasirodė visiems netikėtai – išdygo pro angą trečiam aukšte, tiksliau – pro būsimos laiptinės kiaurymę užkopė medinėm kopėčiom į ketvirtą aukštą, kuris dabar tepriminė plokščią stogą, nieko daugiau.

Užkopė ir dairėsi sau ramiai, stovėdama ant pilkų betoninių perdengimų, kuriuos jie tik užvakar baigė kloti. Stovėjo, vadinas, kur užvakar niekas nebūtų galėjęs stovėti, ir žvalgės ramiausiai.

Paskui ji, atsargiai žengdama tarp išmėtytų plytgalių, patraukė tiesiai prie Andriaus rytiniam kampe, kur jie jau buvo užvarę sienos maždaug per pusmetrį. Ir Andrius jau galėjo matyti, kad mėlyna mergaitės suknelė taip smulkiai nuberta ne baltais kryžiukais, o pliusiukais, minusiukais, lygybės ženklais ir net mažulyčiais paragrafėliais ar smuiko rakteliais. Tokia matematinė suknytė. Tokia matematinė mergytė. Bet kuo ji vardu? Regina? Ar Virga? Ar panašiai. Geriau patylėsim, galvojo Andrius…

Stovėjo dabar priešais ją, šalia skiedinio dėžės, su mente rankoj. Laukė, ką pasakys Matematikė.

– Atėjau, – pasakė. Ir nusijuokė.

– Pasakyta – padaryta, – nusijuokė ir Andrius ir pagalvojo: kur dabar geria Makasijus Blinda?

– Dar neišmokai meluoti, Andriau?

– O tu?

– Aš visados mokėjau. Pati neatsimenu nuo kada, Močiutė prisimena. Grįždavo, sako, – galima su pavyzdžiais? – grįždavau, sako, visa dumblina, šlapia kaip varlė iš kiemo, mes prie upelio gyvenom, kur tu, vajėzau, buvai, nevidone, vadinasi, aš, o aš, nevidonė; anam pasauly, močiute, ir jai žadą užimdavo nuo šitokių blevyzgų, ir būdavo ramu.

– Matai, ariu.

– Ark. O aš pažiūrėsiu, kaip tu ari. Galima, aš čia pasėdėsiu?

– Yra valdžia. Ir griežtoka. Nueik prie Vijurko, va ten, tas mažiukas, ir paprašyk pati, neatsilaikys.

– O kas jis?

– Brigadierius.

– Vadinas, draugas dėdė brigadininkas.

Mergaitė nuėjo prie Vijurko, ten įvyko kažkokie debatai, ir grįžo atgal, vėl atsargiai žengdama tarp plytgalių ir lentų. O ką jai sakyti, Reginai šitai ar Virgai?

– Teoriškai draudžiama, bet praktiškai nepakenks, nes visi jūs, snaudaliai, pasitempėt, man pasirodžius…

Ir Matematikė, visa, galima sakyt, iš minusiukų, iš pliusiukų, iš lygybės ženkliukų, vėliau sėdėjo ant keturių plytų sostelio, atsišliejusi į kol kas dar bereikalingų metalinių pastolių stirtą, kurią jie iš anksto susikrovė vakar, ir žiūrėjo, kaip Andrius darbuojasi palei kylančią iš lėto baltą sienelę. O paskui, susirietusi ir pasidėjusi smakrą ant kelių, skaitė kažkokią mažą knygutę, ir buvo jau nebe Matematikė, o nežinomos Knygos Skaitytoja, ir pati ji buvo nežinia kur, užmiršusi, matyt, Andrių, kuris gal taip pat ją pamiršo, įsivaręs į ritmą ir galvodamas apie Robį, Riną, Violetą, vakarienę, aha, Regina ar Virga…

Kai darbo laikas baigės ir pasibaigė skiedinys metalinėj dėžėj, ir galima buvo eiti, kur nori, jiedu pamatė, kad nežino, kur eiti, ir nutarė REIKTŲ PAVALGYT, nes valgyt, pasirodo, norėjo abu…

O kur?

– Tokio manęs neįleis į kavinę, į jokį, madmuazel, restoraną.

– O aš ir nemėgstu kavinių labiausiai. Sėdi ten visos kaip vištos ant laktų, pučiasi, dairosi, burbuliuoja su visokiais ten kalakutais praplikusiais, ko taip žiūri? – flirtuoja, sakau, tiktai kvailas be galo žodis FLIRTUOJA, ar ne, o aš neturiu ir kuo apsivilkt kaip ten reikia, kad bent nesiskirčiau iš jų, nes kai nueinu su džinsais, jeigu įleidžia, arba va su šita – čia mano, žinok, pati gražiausia – spokso visi į mane kaip į kokią marietę, nes jos pačios ten visos nori kaip nors išsiskirt iš kitų, ir aš nežinau, kaip elgtis, kąsnis nelenda per tą tylėjimą ir spoksojimą, ir tylėjimą, ir aš ten išvis neinu, kol neįsitempia kas, koks mūsiškis…

– Visi gyvi?

– Susirenkam, bet rečiau. Išsibarstėm kažkaip. Rūkysi?

– Visai nerūkau.

– O! Gal ir man neleisi? Žinok, su tabletėm kvit.

– Rūkyk, jeigu tau įdomu. Įtrauki dūmą – išputi, įtrauki – išputi, įtrauki – išputi, tik niekur nenuvažiuoji… O paskui dar ir bučiuotis neįmanoma.

– Andriau, tu sugadinsi man visą gyvenimą!

– Užtat aš vedu tave į aukščiausios klasės knaipę. Kur man labiausiai patinka.

– Kur?

– Daug žinosi, greit pasensi. Negirdėjai? Žygiuok ir klausyk vyresnių, nes maršrutas irgi bus dieviškas. Eisim pėsti. Čia ir toli, ir visai netoli.

Ir ėjo.

Skitų gatvė, visais laikais negrįsta, vingiavo anapus geležinkelio, pro sentikių kapines ir baltą cerkvytę, besidairančią smalsiai pro žalias klevų viršūnes ant kalvos tolumoj. Taip jie ir ėjo dabar palei geležinkelį, tik aukštėliau. O pakalnėj blizgėjo rusenančioj vakaro saulėj gali penkiasdešimt, kažin, gal šešiasdešimt blizgančių bėgių, kurie bėgo į rytus ir bėgo į vakarus, painiausiai persipindami ant pajuodusio šlako ir vėl stebuklingai išnirdami iš painiavos, vėl nublizgėdami į nežinomas stotis, į nežinomus kraštus, rytuos, vakaruos ir šiaurėj ar pietuose. Iš čia išvažiuoji, kur nori. Kur veda keliai! Mūsų miestas tiktai stoti, o gyvenimas – geležinkelių pašalėj…

– Išvežk mane kur nors.

– Visi bilietai parduoti.

Aplinkui trenkia anglies ir smalkių smarve, nes blizgančiais bėgiais lyg ašmenimis slankioja šen ir ten garvežiukai, pūkšdami pažeme baltus nekaltus garus iš rūsčių geležinių šnervių. O dar manevruoja visur ilgi keleiviniai ir prekiniai traukiniai, skubiai reikalingi žmonėms.

Čia Andrius pasakė:

– Sustok! Matai anoj pusėj, tenai, už bėgių, taip, už visų, kur prasideda pylimas, stovi toks geležinis, lyg ir Eifelio bokštas, prožektorių stulpas, matai, ten, prie pat geležinio ramsčio, to, kur sminga į pylimą, ten aš turėjau savo vietelę, seniai, gal prieš šimtą metų, ten sėdėdavau su etiudniku ir paišydavau anglimi vis šitą šlako ir bėgių geležinį voratinklį, šitą garo ir smalkių, švilpukų, puškėjimo ir judėjimo pragarą, šitą amžiną kelionę į niekur, nes čia nežinia visiškai, kur kas keliauja, matai, jokių peronų ir užrašų, nė tvarkaraščių, nieko, ir būdavo gera. Nors beveik nieko man neišeidavo. Nes beveik nieko ir nežinau sunkesnio ir pasiutesnio už va šito viso geležinio pasaulio, viso tos civilizacijos paišymą. Beveik niekam nieko neišeina. Dar nemačiau nė vieno tikro darbo. O juk kiek yra visokių tikrų peizažų, natiurmortų visokių, sapnų, o čia, nė iš vietos…

– Tu gerai moki piešti?

– Visai nemoku. Mokaus.

– Kur?

– Kol kas pats.

– Ir kaip?

– O taip! Sakiau, eik ir tylėk. Aš kaip tik dabar vesiu pro BAISIAUSIĄ PASAULYJE VIETĄ. Palauk…

Skitų gatvė dabar leidosi nuo šlaito vis žemiau, o geležinkelio bėgiai priešingai – įsibėgėję nėrė kylančiu pylimu į nežinomus savo tolius, ir jiedu, pasukę netrukus į kairę, staiga atsidūrė po niūriu geležinkelio tiltu, nes bėgiai jau bėgo virš jų galvų.

Čia buvo daug tamsiau negu Skitų gatvėj. Ir jiedu sustojo.

Užvertę galvas žiūrėjo į gigantiškas juodas sijas, kurios krūpčiojo, sunkiai gulėdamos kokių septynių metrų aukštyje ant didžiulių akmeninių ramsčių, sumūrytų iš stambių riedulių. Bežiūrint sijos ėmė krūpčioti ir vibruoti labiau ir labiau, sudundėjo, sugriaudė viršuj, ir geležim ėmė lėkti bildanti geležis, gaudūs vargonų ratai, net šaligatvis, rodės, ėmė virpėt po kojom…

– Bėk!

Puolė abu į šviesą ir juokės.

– Žinok, pro čia aš eidavau namo iš mokyklos, tyčia toliau, bet užtat pro čia. Tada sijos dar buvo, atrodo, medinės, įmirkusios tepaluos, ir švietėsi skylės tarp sijų, o pro skyles išsiverždavo baisūs garų tumulai, varvėdavo karštas vanduo iš garvežių katilų, ir žmonės po apačia bėgdavo kiek įkabindami arba laukdavo nuošaliau, kol pradundės garvežys, taškydamasis garuojančiais purslais ir šnypšdamas kaip milijonas gyvačių. Tikriausiai buvau koks pirmokas, o gal ir darželinukas, dabar susimaišė viskas ir pagaliau nesvarbu, tik atsimenu NUSIKALTIMĄ, nes mama man buvo prisakiusi čia neiti arba pralaukti, kol dunda, o aš prisispausdavau rankom ir nugara prie šitų va luitų, kur nors kur sausiau, ir laukdavau traukinio po tom sijom, stovėdavau užsimerkęs, nei gyvas, nei miręs, kol viršuj griausdavo, šnypšdavo ir dundėdavo viskas, stovėdavau ligi galo, kol BAIGDAVOS PASAULIO PABAIGA, likdavo vėl ramu, ir aš tipendavau toliau šiltais šaligatviais pas mamą, nes ji manęs laukia, o aš ir taip užgaišau. Einam toliau.

Ir jie ėjo toliau.

Čia šaligatvis buvo smagiai iškreivotas ir smagiai nuožulnus, ir jiems tekdavo retkarčiais net nužengt į gatvelę, grįžtą rausvu skalūnu, kokio niekas šiandieną, žinok, neeikvos gatvėms grįžti. O grindinys dar buvo dailiai viduramžiškai išgaubtas, kad pursloti pavasario rudenio vandenys nubėgtų pašaliais ir tarškios karietos mažiau taškytųs, ne juokas studentui vienintelis jo surdutas, visokiems filaretams ar filomatams, o ir tavo gražiausia suknelė. Jie ėjo, ir Matematikė, arba Knygos Skaitytoja, jau buvo įkibusi Andriui po ranka, nes tikrai labai siauručius šaligatvius kažkada sau tiesdavo žmonės. Jie ėjo, o gal tik pleveno savo būty, savo džiaugsme, stovėjo vietoje, o pro šalį jiems slinko namai, slinko triaukščių namukų susilydžiusios sienos, o sienose buvo stiklo langiukai, ir slinko per amžius langiukai su baltom parauktom užuolaidėlėm ir molinėm gėlių puodynėm, dvi buvo labai gražios, su dviem chrizantemom, dviem išdidžiom ir beprotėm gėlėm viename lange. Jie ėjo toliau, jie gyveno, o pro juos plaukė vitrinos: knygyno – tuščia visai, čeburekinės – o kaip pakvipo, vaistinės – o kiek tablečių, kepalas lange – noriu duonytės, tuščios pieno dėžės, sukrautos šalia parduotuvės tiesiog ant šaligatvio, dar kažkur čia turėjo būti ir buvo, be abejo, turgus, triukšmingi skardiniai prekystaliai, vaisiai, daržovės, praplaukė mamos žodžiai: saugokis, Andriau, panelės, kuri gali išeit iš turgaus, nenusipirkus gėlių…

– Aš visad nusiperku, nusiramink. Tegu ir pačių pigiausių.

Prieš juos – vartai.

Seniausi, atrodo, vartai senajam mieste, jiedu gerai nežinojo nei metų, nei amžiaus, kada čia iškilo vartai, ir visai nežinojo, kur ėjo tie žmonės, kur išeidavo žmonės pro seniausius miesto vartus prieš aušrą – į kokius kraštus kokiais vieškeliais dulkėtais per kokius miškus pėsti su terbom ir važiuoti karietom keleiviai, praeiviai.

Jiedu ėjo toliau. Tarp turistų, praeivių.

– Jei nebūtum plepi, pasakyčiau tau vieną dalyką. Slaptą, žinok.

– Andriau! Tu gi matei, kaip ilgai aš tylėjau! Visą laiką, kol dirbai. Tylėjau, nors tavo siena buvo kreiva!

– Šantažas!

– Buvo, buvo! Visai truputį trupulytį, bet buvo! Aš juk mačiau!

– Ir nesakei?

– Tu žinai, ką darai.

– Patylėsim ir mes.

– O aš irgi turiu paslaptį. Dėl to ir atėjau pas tave. Tada ir tu nesužinosi.

– Matai, Rina…

– Kokia Rina?

– Kaip tai Rina?

– Tu pasakei Rina.

– Aš? Tau ne tik kreivos sienos, visur tau vaidenas…

– Tu pats pasakei Rina.

– Rina buvo tokia šventoji.

– Skiesk, Andriau, skiesk, aš nepykstu. Čia dar ne melas. Jinai iš tikrųjų tokia šventa?

– Iš tikrųjų. Aš kadaise buvau apakęs, žinok, visiškai apakęs nuo tokio sprogimo, dabar nesvarbu nuo kokio, apakęs, ir viskas, ir visai dar nebuvo aišku, ar praregėsiu, matysiu, ar liksiu aklas visam gyvenimui, neregys – ir baigta.

– Aš negalėčiau.

– Ir aš negalėčiau, kas vakarą klaupdavaus ir prašiau, kad kas nors man grąžintų akis.

– Meldeis?

– Prašiau, kad būtų šviesu, kad vėl viską matyčiau šviesoj, visokių saulių šviesoj, visokių lempų, mėnulių, žvaigždžių, kad matyčiau medžių šešėlius ant šaligatvių, nuovargio pilkumą žmonių veiduose, plaukų šešėly arba džiaugsmą, stovint žmogui ir verkiant iš džiaugsmo, ir, kada praregėjau, tada, kai atsimerkęs pradėjau matyti viską, pamačiau – ji stovėjo ir verkė, atrodo…

– Aš nemoku melstis.

– Ir nereikia. Įsimylėk ir sakyk MYLIUMYLIUMYLIU, ir bus tau malda!

– Ar toli dar ta knapių knaipė?

– Jau sakiau, ir toli, ir netoli. Sukam į dešinę, o ten pamatysi GRAŽIAUSIĄ VIETĄ PASAULY.

Ir vėl jiedu ėjo tartum pasmerkti tai kelionei, ir nebuvo kur sukti iš kelio, išeit iš kelionės, pabėgt nuo ėjimo, nes gatvelė dabar buvo visai siaurutė ir grįsta netašytais akmenimis, o jiedu dabar buvo dar jaunesni, dar mažesni akmeninio tarpeklio dugne, nes visai be šaligatvių buvo gatvelė, o iš abiejų jos pusių kilo į viršų aklinos sienos visai be langų, miesto siena ir vienuolyno tvora, ir žmogus buvo skruzdė ar vabaliukas to akmeninio tarpeklio vagoj.

Andrius ėjo dabar lėtai, visiškai lėtai, apžiūrinėdamas iš arti, beveik delnu braukdamas mūrą, kylantį į dausas, net stabtelėdavo ties kiekvienu kontrforsu.

– Ko tu ten ieškai? – klausė mergaitė nuo grindinio, irgi stabtelėjus tarpeklio dugne.

– Čia kažkur įbrėžti du vardai. Turėtų būt. Du žmonės kažkada negalėjo niekaip išsiskirt, nors jau buvo naktis, po vidurnakčio, klaidžiojo dviese tarp tų mūrų, ir jis čia kažkur, ant sienos tinko, įrėžė raktu du vardus. Nerandu…

– Gal kur toliau?

– Gal toliau. Gal arčiau. Gal jau praėjom. O gal buvo per daug tamsu žvaigždžių šviesoj, ir jam tik atrodė, kad jis įrašė du vardus. Savo ir jos. Abudu, žinau, dar sujungti, neatsimenu, ar pliusu, ar lygybės ženklu… Turi gi  būti. Čia juk niekas nieko nedažė, negriovė, matai, neužmūrijo, nerestauravo nieko. Kam jie galėjo būt reikalingi?

– Kas nors, žinok, atras.

– Kada, įdomu?

– Kada nors.

– Kas nors, kada nors… Paguodei.

– O kodėl tau taip rūpi?

– Norėjau patikrint. Juk tas viskas turėjo būt amžina, supranti?..

– Vis viena kur nors jie yra, tie vardai.

– Kokie vardai?

– Kuriuos įbrėžei.

– Gal aš čia niekad nieko neįbrėžiau.

Jiedu ėjo toliau. Tylėjo. Ir tik pačiam gatvelės gale, išeinant iš mūrų tarpeklio, Andrius paprašė:

– Tu gali man pažadėt?

– Galiu.

– Tu juk nežinai ką!

– Užtat ir pažadu.

– Kada jausi, kad myli tave ir nori tavęs, arba bus jau kažkas pasakęs, kad myli labai tave, tegu tave atveda čia, va ant šito skardžio, ir čia tegu pasako MYLIU, tą savo MYLIU, jeigu be to jau negalima, čia, man vaidenas, vienintelė vieta mieste, o ne altoriai, ne salės, čia reikia pasakyti…

Žemai žemai, po judviejų kojom, plačiam slėnyje vinguriavo balsva veidrodinė upelės juosta, o prie upelės, iš anos pusės, turbūt išropojęs iš tolimo miško, nučiuožęs nuo skardžio, prie pat upelės buvo prislinkęs, net ją užgulęs savo mūrinėm letenom didžiulis akmeninis vėžlys. Plokščia jo kiaukuto nugara raudonavo margokais senamiesčio čerpių lopais lopeliais, o vietomis buvo jau nusišėrusi ir bolavo nuoga skardinių stogelių oda. Nežinia, ar jis gėrė tenai priropojęs, tyliai lakė iš prabėgančios nugaišti po mirtino susigrūmimo su ilgakakliais, su devyngalviais užmario slibinais. O gal jis tik taip sau nutarė čia pagulėti vieną kitą jam skirtą šimtmetį, pamąstyti vėžliškai neskubiai, pasiklausyti šitos taip neregėtai glūpai čiauškančios upelytės vilnelės. Glūpi sutvėrimai po saule. Tik vienas glūpumas. Bet aš čia šiek tiek pabūsiu. Pagulsiu prieš ilgą savo kelionę į VISŲ VĖŽLIŲ SLĖNĮ, kur nebus nei upelės, nei glūpo čiauškėjimo, palaima… ONOS BAŽNYČIĄ matai? – klausė Rina, įsitvėrusi abiem rankom Andriaus alkūnės, rodė smakru žemyn, kur virš stogų ir medžių karūnų rausvėjo ažūriniai bokštai, tikriausiai žinai, nes kas to nežino, kad Napoleonas norėjo ant delno ją nusinešt Paryžiun, čiauškėjo šalia mėlyna Matematikė su savo visais ženkliukais, plėšikas, taip jam ir reikėjo prie Vaterlo, sakė Knygos Skaitytoja.

Slėnyje buvo tylu, net mašinų gaudimo trūko, sustojo ilsėtis po darbo, po lakstymo, po šmižinėjimo. Liko ramiau.

– Mes keliaujam va ten, už upelės, – rodė Andrius nuo skardžio.

– Mirsiu iš bado, – sakė mergaitė.

Jiedu dabar skubėjo, nubėgo, susikibę už rankų, nuo skardžio žemyn, paskum, žvelgdami į upelės giedančius vandenis, perėjo siaurą tiltuką su juodais ketaus turėklais, vėl ėjo akmenimis išgrįstom gatvelėm pro sutūpusius dviaukščius namus, senus ir juokingus, nes įeinant į vidų čia reikėjo ne kilti, o leistis iš gatvės žemyn mediniais laipteliais kaip į triumą nuo denio…

– Sėsk, aš tave aptarnausiu! Aptarnavimas čia irgi aukščiausios klasės.

Kol Andrius gavo kelis čekius prie kasos, pasidėjo dvi aliumines šakutes ant aliuminio padėklo, du šaukštelius – peilių čia, tamsta, nebūna, – pasiėmė duonos kelias riekutes, Regina ar Virga triūsė taip pat, nubraukė duonos trupinius nuo melsvo staliuko, kažkokiu voku iš savo knygelės nušluostė riebų sriubos klanelį ir tykiai sėdėjo ant nikeliuotos metalinės kėdės, laukė Andriaus, sekiodama jį akimis.

O aplinkui galingai gagėjo penki ar šeši staliukai, apgulti iškalbingų piliečių, daugiausia – keiksnojančių vyrų.

– Atrodo, bijai liaudies, – šaipėsi Andrius, rikiuodamas ant staliuko du mineralinio butelius, dvi tuščias stiklines. – O čia, madmuazel, dvi stiklinės šauniausio kompoto, šimtą kartų geriau už kavą, kava čia simboliška, aišku, miežinė, prašom po bifšteksą, aišku, ne angliškai, o proletariškai, grikių košė pašėlusiai sveika sunkumų kilnotojams, ir svarbiausia – gal ko stipresnio? Yra KRYMSKYJ PORTVEIN, DAR PO VIENĄ… Gal KABERNĖ? LIETUVIŠKO NATŪRALAUS? ALYČIO? O gal alaus?..

– Gersim vandenuką. O žinai, ko aš bijau? Kad tu čia baisiai mikliai gali gaut į akį, jeigu tokia pana, kaip aš, ims dairytis, žvilgčiot į kitus…

– Aukso žodžiai. Iš kur žinai?

– Mes irgi paklaidžiodavom, nebijok. Toliau nuo prospekto.

– Šiandien čia visai ramu.

Jiedu valgė ir gėrė, o valgyklėlė gagėjo ir ūžė toliau. Publika marga. Plaukioja dūmų šydeliai, – kas nori, rūko, nors ČIA NERŪKOMA. Prie gretimo stalo sėdi žilas senis, tamsiai mėlynu lietpalčiu vasaros vidury, abiem rankom, atremtom alkūnėmis į stalą, laiko tuščią stiklinę ir žiūri lyg neregys į alaus etiketę ant stovinčio priešais butelio. Šildosi delnus priešais židinį, šmėsteli Andriui. Jiedu valgo ir geria. O prie kito staliuko trys jaunučiai barzdočiai užmiršę ir valgį, ir butelį:

– Niekas tau nepadės, kol tu bijosi visų, aš tau sakau… Nei amžiną atilsį Oidijas, nei Mikelandželas, nei tas nučiulptas tavo Rodenas, nei Pundzius, anei Vildžiūnas, nei niekas tau nepadės, kol nedarysi, kaip nori, o tu nedarai!

– Taigi mane papjaus! Papjaus paprasčiausiai.

– Aišku, papjaus!

– Tai ką man siūlai?!

 – Andriau, nesiklausyk. Negražu. Tegu jie sau plepa.

– Dailės studentai, girdėjai?

– Tegu! Andriau, o tu visados ten dirbsi?

– Statybose?

– Mhm.

– Nežinau. Kažkaip negalvojau.

– Tau patinka?

– Man labiausiai patinka, kad gyvenu iš savo rankų. Ne iš savo suktumo. Ne iš kieno malonės. O paskui žiūrėsiu, kas išeis.

– Iš tavęs?

– Iš ROJAUS.

Mergaitė žiūri tamsiom ramiom akim, plast paplast ilgom juodom blakstienom, Andrius stebi, Andrius žino, plastelės dar, plastelės blakstienom atsargios, įdėmios akys, juodos plaštakės, ir pakils, ir išnyks, ir ieškos po gatves, kur nutūpti, į ką pažiūrėti taip, kaip žiūri dabar į jį…

– Matai, aš darau, tiksliau, noriu padaryt keletą iliustracijų Dantės ROJUI, DIEVIŠKAJAI KOMEDIJAI, jei skaitei?

– Neskaičiau.

– Nesvarbu.

– Svarbu. Aš perskaitysiu.

– Tai va. Jei padarau, kaip noriu, kad ir man patiktų, tada stoju, o jeigu skystai – nestosiu, dar palauksiu. Nenoriu būt virėjas, tegu ir diplomuotas, kuris visokį šlamštą įkvėptai apibarsto savo talento pipiriukais ir kiša žmonėms. Šiurpas ima, kai pagalvoju.

– O tu negalvok.

– Norėčiau.

– Parodysi?

– Ne.

– Tada bent papasakok!

– Kad neįdomu. ROJUS kaip ROJUS.

– Andriau! Aš imsiu dairytis aplink, matai, kaip anas, kurį paprasčiausiai papjaus, spokso į mane baltais veizolais?

– Tu graži, užtat ir spokso. O Dantės Žemiškasis rojus, jei nori žinot, tiesiog didžiulė pieva pagiry, pilna žiedų kaip kaime, o per pievą teka du išsišakoję upeliai, ir viskas.

– Viskas?

– Maždaug. Gali dar eiti girion, jei pereisi – vėl pamatysi pievą, kurios krašte auga didžiulis medis. Va taip.

– Kaip paprasta viskas! Ir tu negali nupaišyt?

– Negaliu.

– Andriau, kodėl?

– Matai, ROJUS, ne tik reginys, grožis, bet iš išmintis, laimė, dar kažkas.

– Ir tu nežinai, kokia išmintis, kokia laimė, taip?

– Kodėl, žinau.

– Man pasakysi?

– Kad ir tu žinai. Visi žino.

– Andriau, liaukis!

– Tai gal nežinai, kad ne viskas čia taip paprasta, kaip atrodo, kaip akys mato?.. Ir tos žolės, ir miškas, ir žiedai yra išaugę patys iš savęs.

– Kaip?

– O taip! Jokia sėkla iš niekur nenukrito, neatkeliavo iš niekur, neatskrido, viskas išdygo iš savęs. Prasikalė iš savęs. Be svetimos sėklos. Dantė daug sykių sako. ir upeliai teka ne šiaip sau iš versmių. Ir ne tokie jie paprasti. Vienas, kuris teka po kairei, nusineša su savim prisiminimą apie piktadarybes, iš jo atsigėręs, tiesiog užmiršti, kas tau ką pikta yra padaręs, ką nors negera.

– Manai, taip geriau?

– Poetas taip sako. O kitas atgaivina atminty visus gerus darbus, priverčia prisimint geradarybes, kurias esi patyręs, bet užmiršai per vargus, per pykčius visokius. Kaip tu paišytum tokias pievas, tokias žoles, girias, tokius upelius?

– O tu kaip?

– Turiu gražų pavadinimą PEIZAŽAS, PERKOŠTAS PER ATMINTĮ.

– Gražu.

– Nelabai. Nes nieko gražaus, ypatingų geradarybių neprisimenu, o grožio noriu. Visokių šlykštynių, siaubo, kraujo nepaišysiu, nepatinka. Tegu vemia ant popieriaus kiti, kam nepriklu. Gal užtat ir stoviu vietoj. Poetui buvo lengviau, jam gražu buvo šventieji ir angelai, didingi bažnyčios pranašai, apkaišyti lelijom, įsivaizduoji, purpuro rūbai, gėlės, auksinės spalvos, žilagalviai seniai, rožių vainikai, vėliavos, stebuklingos dviratės vežėčios…

– Kodėl stebuklingos?

– Užtat kad nežinia. Ir nesužinosi, jei skaitysi patį Poetą, o ne visokius jo komentatorius. Pamatysi pati. Atvažiuoja išpuoštos vežėčios, pastovi ir dingsta miške. Komentatoriai sako, kad vežėčios, atseit, yra katalikų bažnyčia. Man atrodo kitaip. Tau vėl turbūt kitaip pasirodys. Tu va nemoki melstis. Aš irgi neinu į bažnyčią. Bažnyčia mums išvis neegzistuoja. Šiaip sau aukšti pastatai su kryžiais bokštuose, ir viskas. Kuo čia dėtos vežėčios?

– O kas vežėčiose? Gal vežėčiose kas nors? Ar tuščios?

– Ne tuščios, ir tas man gražiausia Žemiškam rojuj. Tiesiog net nežinau, kaip tau ir pasakot. Kažkokia fantastika. Pirmiausia tom spindulingom vežėčiom atvyksta pati Beatričė, tokia panelė, kuria Poetas įsimylėjo dar žemėje, bet ji numirė, o jis vis vien ją mylėjo, dėl jos perėjo PRAGARĄ, pirmoj daly, paskum ištvėrė SKAISTYKLĄ, išbandymus ugnim, žodžiu, ėjo pas ją ir kaip tik ten, Žemiškam rojuj, pagaliau vėl ją išvysta, dievišką ir nemirtiną tose vežėčiose. Bet kai tik vežėčias palieka prie vienišo medžio, o Beatričė išlipa pasėdėt pievoj, tarp žiedų, po tuo pražydusiu staiga medžiu, kaipmat pradeda griaudėt ir žaibuot, vežėčias ima pulti plėšrus erelis, lapinas, paskui aštriauodegis slibinas išnyra iš žemės ir pradeda daužyt, laužyt tą šventą vežimaitį…

– O ką?

– Gal už tai, kad šventas? Ką aš žinau? Kad šventenybė? Kad gražus? Nežinia, Poetas nieko nesako. Tik pasako, kad Beatričė nesugebėjo išsaugot vežėčių, nors ir nuvijo klastingą lapiną, nes vežėčiose, Beatričės vietoje, kur ji anksčiau stovėjo, staiga atsirado Ištvirkėlė, o šalia jos Milžinas, ir jie bučiavosi. Nori – padeklamuosiu?

– Kam dar klausi?

– Žodžiu,

Viršuj sėdėjo kekšė, ir mačiau,

Kaip klaidžioja jos žvilgsnis, užsidegęs

 

Gašlia liepsna, o šone, kiek arčiau,

Ją sergėdamas, milžinas stovėjo,

Ir jie bučiavos nuolat vis karščiau.

 

Vos į mane ji godžiai pažiūrėjo,

 

Kai perliejo lig penčių ją rimbu

Ranka jos nepatenkinto gerbėjo…

O paskui tas gerbėjas ją, nuogą, vis plakdamas rimbu, nusitempė į gūdžią girią, ir jie ten abu išnyko Poetui iš akių.

– Siaubas!

– Sakai?

– 190 laipsnių pasikeitė! Reikia mokėt!..

– Ir norėt. Gal net svarbiau…

– Aš noriu! Andriau, aš noriu, kad mane kas nors pabučiuotų.

– Čia?

– Ir dabar!

– ČIA NEGALIMA. Matai ČIA NERŪKOMA? ČIA VIEŠO MAITINIMO ĮSTAIGA.

– Bet pabučiuot galėtum. Aš taip seniai laukiu, o tu…

– O aš tave auklėju, šviečiu, mokinu. Vedžioju visur, pasakas seku visokiausias, nes tu dar vaikas esi, žinok, maitinu va grikiais, nepatinka?

– Pakęst negaliu grikių košės!

Mergaitė pasižiūri į parudusius grikius lėkštutėj.

– Grikiai skanesni, kai valgydamas galvoji apie didžiulį lauką, kur jie žydi. Tik, žinai, baisiai keista, aš užmiršau ir niekaip negaliu prisimint, kaip grikiai žydi. Rusvai? Ar gelsvai?

– Aš išvis niekada nemačiau.

– Trūksta, aišku, čia ir sviesto, kurį nusuko virtuvėj. Ir trūksta noro ten eiti ir kariaut. Dėl sviesto. Dėl visko. Kariauk ir kariauk su visais. O vardan ko, gal pasakysit?

– Vardan manęs. Matai? – mergaitė linkteli galva į barzdočių stalą.

O ten du bičiuliai per jėgą sodina atgal ant kėdės šviesiaplaukį vaikiną, aną, kurį paprasčiausiai papjaus, ir užtat jis nepasiduoda, šauniai veržiasi, žvelgdamas tik į Mergaitės pusę, kol pagaliau išsikovoja bent tiek, kad jam, nutvertam už skvernų, leista stačiam stovėt ir žiūrėt į Mergaitę.

Jisai stovi ir žiūri, ir pagaliau, ranką atmetęs grakščiai tartum operoj, delnu aukštyn į šalį – lyg į aptemusį langą, lyg į gelsvas liustras palubės dūmuose, lyg į pačią Aušrinę, kuri kaip tik turėtų būt maždaug toj pusėj, šūkteli pagaliau Mergaitei mėlyna suknele su minusiukais, pliusiukais, lygybės ženkliukais ir smuiko rakteliais:

Mergaite, angele, palik raštelį mamai,

Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik

Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai,

Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik!..

Ūžianti smuklė pritilo, ir visi sužiuro į šviesų vaikinuką, barzda jo buvo šviesi, kakta kilni, akys degė, ir jis žengė artyn, iškilniai deklamuodamas, o barzdoti kolegos gražiai jį prilaikė iš šonų, lyg jie būtų asmens sargyba, o jisai tas porcelianinis asmuo, kurį būtina saugoti, kaip jie artėja visi trys, irdamiesi tarp staliukų gracingai, tik likimas jiems rezgė pinkles, nes jie vis dėlto nebuvo, deja, pakankamai gracingi, o likimas per amžius nepalankus negracingiems, – trijulė užkliudė VAKARINIŲ NAUJIENŲ kraštelį aiškiai inteligentiškam, net rafinuotam piliečiui, kuris tyrinėjo pasaulio meridianus prie puodelio visai nestiprios vakarinės kavos, tos sveikos, tos miežinės, katilinės, vandeninės…

– Matilda! Žiūrėk, kas čia daros! Girti kaip dūmai! Ir dar poeziją velia! Niekur nėra ramybės! Kur bufetava?!

– Girti?

Asmens sargyba sustingo kaip stabo ištikta.

Tik Šviesiabarzdis buvo aukščiau visko:

Mergaite, kūdiki, numesk šilkinę suknią

Ir spindinčiais plaukais, kaip angelas sapne,

Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę

Ir lempas užgesink ir nuramink mane!..

– Mes girti? Tu girdi, Klaudijau, tu girdi, kad tu girtas?

– Ašai? – ėmė atgauti prozišką amą Šviesiabarzdis ir iš lėto atsigręžė į Nukentėjusį pilietį.

– Jūs! Labiausiai jūs! Kaip jūs drįstat deklamuoti poeziją girtam stovy?

– Girtam stovy?! Tu girdi, Patricijau? Aš girtam stovy! O ką tai reikštų lietuviškai, atleiskit?

– Esate girtas, tamsta, kaip dūmas! Aš jau sakiau…

– Seneli, taigi aš pats blaiviausias iš jūsų visų! Blaivesnis už jus ir už patį save, prašom, jeigu reikia faktų! – ir Šviesiabarzdis, padaręs meistrišką pa, jau ėjo ant rankų, tiesus kaip styga, durų link, kurias galantiškai atidarė prišokęs kolega, ir taip mandagiausiai išėjo pro jas į gatvę.

– O milicijos, aišku, nėr! – nepasidavė Nukentėjęs Pilietis, įnirtingai apžiūrinėdamas paskutinį barzdočių, kuris rinko nuo palangės bloknotus, planšetes, paėmė ilgą liniuotę. – Kas čia bus, kai visi ims vaikščiot ant rankų?! Jaunimas…

– Bus nauja era žmonijos istorijoj, dėde! Jau sykį taip buvo! Kai beždžionė atsistojo ant dviejų kojų ir pavirto beždžionžmogiu! Marksizmą, dėde, reikia studijuoti! Mano pagarba, Angele!

Ir durys trinktelėjo, suvirpindamos dūmų šydą palei gelsvėjančias plastmasines liustras.

– Ir dažnai čia rodo cirkus, toj tavo knapių knaipėj? – Mergaitė vėl žiūrėjo į Andrių rimtai, ir jos tamsios akys vėl buvo atsargios ir kartu įdėmios.

– Pasitaiko.

– O kodėl tu manęs nepaklausi apie MANO PASLAPTĮ?

– Taigi matei, tavo gerbėjai išsižiot neduoda.

– Andriau, aš noriu, prašau, kad tu būtum MANO KAVALIERIUS, supranti?

– Gražu. Bet koks čia etatas?

– Juokis, jeigu nori. Tu visur vaikščiotum tik su manim. Kartu visados. Mudu, supranti? Aš būčiau TAVO MERGAITĖ. Tik tavo. Visai nenorėčiau visiems ir kitiems patikti. Ir mes iš anksto žinotumėm, kad visados būsim kartu. Ilgai. Tu ir aš. Ir visi žinotų. Paliktų mus ramybėj. Netykotų, negeistų. Tos Rinos vis vien nėra. Tu pats sakei. Būtumėm dviese. Tu aukštas, gražus. Aš tau pritikčiau. Girdėjai, MERGAITE ANGELE? Net su tokiais veizolais mato. O tu?

– Įpilk man savo kompoto. Truputį… – sako Andrius. Juokinga tu esi, MERGAITE ANGELE, galvoja Andrius, juokingas aš esu Vijurko kadras, galvoja Andrius, žiūrinėja tuščią stiklinę su džiovinta slyva dugne, šaukštelius nurinko, nei pirštais paimt, nei patikt, užsiverčia staigiai visą stiklinę, ir slyva įslysta į burną, man reikia atsipeikėt, Regina ar Virga, Mergaite, man reikia pavasario, daug pavasarių…

– Andriau, keliaujam iš čia? Man jau atsibodo.

Mergaitė pakyla, Andrius paskui ją, abu išlaviruoja į tamsą, nes lauke jau sutemę, žibintai šviečia tik vienoj gatvės pusėj, TAUPYKIM ELEKTROENERGIJĄ, ir ant mergaitės suknelės jau nesimato pliusiukų, paragrafų, smuiko raktelių.

Ir jiedu nueina šaligatviu nuo vieno stulpo prie kito, iriasi nuo vieno šiek tiek virpančios šviesos ratilo – per tamsiai mėlyną prietemą – prie kitos šviesos salelės.

– Supranti, man labai reikia, kad tu būtum MANO KAVALIERIUS. Labai. Ir tu nieko negalvok. Žinok, aš juk nieko tau nedarysiu. Jeigu tu nenori. Tu mane tik palydėk keletą kartų iki pat namų. Pastovėk prie vartukų. Mes abudu pastovėsim. Tu man dar ką nors pasakysi. Pasijuoksim. O patėvis pro langą matys. Mes gal tyčia pasibučiuosim. Gal tyčia užeisim į vidų. Tu aukštas, stiprus. Jau sakiau. Ir patėvis nustos kibt prie manęs. Aš žinau. Man baisu. Mama dar nemato. Tikriausiai. Jis kimba, kai jos nėra. Ypač girtas. O geria dažnai. Vis dažniau. Vis tykoja manęs. Kai rengiuos, kai prausiuos. Jis mėgino jau glaustis. Prašė manęs kažko. Aš bijau, kad galiu jį užmušti, kai miega. Tik va mama. Pabūk MANO KAVALIERIUM, Andriau, aš daugiau negaliu. Nemoku viena. Nenoriu…

– Neverk.

– Aš neverkiu. Ar gali?

Jiedu ėjo dabar vėl pro tą patį tiltuką senoviškais turėklais, praėjo pro cerkvę, pro stamantriai užvertas metalines ONOS BAŽNYČIOS duris, prieš kurias, atstatęs vieną koją į priekį, stovėjo kažkada Napoleonas Plėšikas, pagaliau priėjo autobusų stotelę po žibintu.

O virš jų, virš visko – Andrius žvilgtelėjo viršun – juodas dangus buvo juodas ir neapsakomai tuščias, net be žvaigždžių, o gal tik po žibintu stovintiems atrodė, kad žvaigždės sudilo pagaliau, bent sykį.

Iš tamsos išniro autobusas, pasisūpuodamas ir dūsaudamas kaip ruonis, pastovėjo ir vėl pajudėjo iš vietos, o jiedu sėdėjo gale, ant aukštos ir šiltos autobuso sėdynės prie lango. Šalia, bet beveik nesiliesdami vienas prie kito. Stengės žiūrėt pro langą, bet už stiklo judėjo tamsa, tikriausiai tamsūs laukai, ir tikrai toksai būtų plaukimas pačiu vandenyno dugnu. Sumirgėjo vieniši žiburiai tolumoje.

Išlipo.

Dar priėjo į šoną nuo plento negrįsta gatvele tarp dviaukščių mūriukų ir medinių trobų į kalniuką, nuo kurio matėsi išdrikus miesto pašvaistė, pasuko pro vartelius prie stūksančio namo ir suėjo į vidų. Nes lauke vis vien per tamsu. Ko čia stovėsim?

Viduj tvankiau.

Prieškambary blizga vanduo žaliam slidinam kibire ant baltos taburetės. Naminio audimo takelis į kambarį, kur dega lempa medžiaginiu gėlėtu gaubtu virš didelio keturkampio stalo. Baltos drobulės staltiesė, o ant jos užtiesta permatoma polietileno plėvelė. Kambario gale stovi moteris ir žiūri į juos.

Andrius dar spėja pamatyt baltą, kaimiškai paklotą aukštą lovą metaliniais galais, pagalvėlių krūvą. Ant sienos tamsiais rėmais padidinta nuotrauka, aiškiai vestuvinė, gal pirmoji, šventųjų paveikslai kampe, o palei langą fikusas ant grindų didžiuliam kubile.

Moteris apkūni, stovi ir žiūri į juodu aštriomis akimis.

– Mama, turėsim svečią!

– Prašom, užeikit! – sako moteris nesišypsodama, žiūrėdama į dukterį.

Už Andriaus nugaros kažkas susijuokia.

Andrius atsigręžia – durys į kairę praviros, o ten, virtuvėje, ant žemos kėdutės sėdi vyras su barzdele, o jam tarp kelių murkdosi vaikas. Gal sulig stalu, pamano Andrius. Raudonžandis, žydraakis guvus berniukas. Bet vyro veidas atšiaurokas, gilios akys, tikiuos nereikės eit į kiemą, į tamsą šnekėtis, šypteli Andrius.

– GĖLYČIŲ VAIKELIAI, matai, Poviliuk, kas atėjo pas mus, – sako vyras, padėjęs smakrą berniukui ant galvytės, taip ir žiūri abudu į kambarį.

– Ne visai, dėde Romai! Šį sykį ne. Susipažinkit. Ir tu, mama. Mano kavalierius Andrius. O ten mano broliukas. Poviliuk, labas!

Ji pritūpė ir laukė ištiesus rankas, o berniukas, išsprūdęs iš vyro glėbio, bėgo per slenkstį į kambarį ir kvatodamas įsikniaubė šviesia galva tiesiog į krūtinę mergaitei, merginai, ir Andrius lyg pirmą kartą pamatė, kad vaikas – ne ji, kad ji jau visai nebe vaikas.

Pakyla nuo kėdutės ir vyras virtuvėj, ir tik dabar Andrius supranta, kad vyras gerokai paėmęs, per daug jau ilgai ir reikšmingai keliasi, eina artyn.

– Malonu pačiupinėt. Oho! Kietoka! – vyras pakrato dešinės rankos pirštus po Andriaus paspaudimo.

Gal ir persūdžiau, galvoja Andrius, bet pradžiai nekenks.

– Tikrai ne Fantomasias, dabar matau. Mamyt, gal kokį užkeiktą buteliuką. Tokia pažintis! Kavalierius nebuvėlis! Seniau būtų sutartuvės ar sužadėtuvės, ar kaip ten, o dabar gal viskas iš karto? Sėdam, jeigu jau tokie tempai, draugai jaunieji.

– Mes tikrai apie jus tiek girdėjom!

Moteris dėliojo ant stalo lėkštutes, masyvias sidabrines šakutes ir peilius, dėliojo dailiai, prie kiekvienos lėkštutės, o vidury jau stovėjo butelis tamsiai raudono antpiliuko, savos gamybos, ir vyras tylėdamas nušlepsėjo virtuvėn ir grįžo su stikliukais, žemais ir taip pat masyviais.

Viskas čia masyvu, po velniais, o tu sau žaidi, Mergaite Angele, burkuoji su krykščiančiu Poviliuku ant kelių, gal nematai, kaip masyvu, nematai, kas čia dedas, galvojo Andrius, sklaidydamas sunkų šeimyninį fotoalbumą, kurį jam spėjo pakišti moteris.

Matau, sakė mergaitės akys, kai ji atsigręžė, lyg pajutusi Andriaus žvilgsnį, o ką?

– Mam, mes nieko nenorim, Andrius buvo nuvedęs mane į kavinę, vos ne pačią geriausią, ar ne? Pasėdėjom, pašokom, muzikos ir poezijos pasiklausėm. Ir iš tikrųjų valgėm.

– Kavinės kavinėm, o namai yra namai. Užeitumėt dažniau. Va ir Romualdui būt smagiau. Ir Poviliukui, žiūrėk, kaip tavęs pasiilgęs. Ir man…

Motina dėjo šviesiai šviesiai geltonus marinuotus grybukus į krištolinį pailgą indelį. Andriau, kada sapnavau panašius gardumynus, laikykis. Šalia atsiranda miniatiūrinis ąsotėlis grietinės ar majonezo, ar dar kokio krieno, o vyras tylėdamas surikiavo kėdes ir sodino visus prie stalo. Poviliuką šalia savęs, jaunimą iškilmingiau: Andrių – vienam stalo gale, podukrą – kitam, kaip pridera…

Mes čia lyg ir abejojom, ar jūs išvis egzistuojat, jaunikaiti, jau jūs mums atleiskit. Ir leiskit įpilsiu, – lenkėsi vyras per stalą, stropiai pilstydamas į stikliukus raudoną tirštą antpilą. – Ateis ir ateis, neturi kada, toks darbas, juk ir vestuvėms reikės, ir butui, vis išlaidos, ateis, kai galės… Vos nepasiutom, prisipažinsiu, belaukdami, tuo maloniau pamatyt, cingu lingu!

– Kad ne arti ir gyvenam! – rėmė jaunimą moteris, nesišypsodama, tik stebėdama aštriomis akimis visų šakutes, peilius, taureles.

– Tai vestuvėms, sakot, užteks? – apžiūrinėjo Andrių per stalą pačepsėdamas dar, žaltys.

– Užteks ir pakasynoms, kai reikės! – laikėsi Andrius, girdamas ir grybukus, ir antpiliuką, ir fotografijas, ir socializmą.

– Tu girdi, Poviliuk, kiek šiuolaikinis jaunimas uždirba! – džiaugėsi vyras, vėl įsipildamas sau, nes niekas daugiau ir negėrė, tik laižė kaip telyčaitės salietrą, anot šeimininko.

– O ką? Man užtenka. Ir miegu naktim kuo puikiausiai.

– O kas nemiega? Ir iš viso, iš ko čia vogsi, kai visi ubagai, tik žentelis va milijonierius! – ėmė staigiai girtėt, pagaliau, senas kelmas, prakiuręs voras baltam mūriuke, gal kylam, Andrius žvilgteli į Reginą ar Virgą, dabar jau tas pats, o duktė atidžiai pasižiūri tamsiomis akimis į motiną.

– Aš eisiu tada, paklosiu. Savo kambary. Andriui ryt keltis anksti. Į darbą, – pasakė pakildama MATEMATIKĖ, nes vėl visi kryžiukai buvo matyti elektros šviesoj.

Už stalo visi pritilo.

– Kad gal… – mėgino keltis ir Andrius.

Bet žiūrėjo Mergaitė Angelas, Matematikė, Knygos Skaitytoja, įdėmiai stebėjo Andrių jos motina, ir net vyras vyriškai nuramino:

– Sėdėk, ko čia muistais. Jeigu ji pas tave nakvodavo, ko tau nepermiegot čia? Pakęst negaliu teatrų! Nebe vaikai. Įtaisiau jai KLĖTELĘ viršuj. Raz viskas, tai viskas. Ar ne, Poviliuk? Dumk į savo lovytę ir tu. O aš čia dar pakelsiu vieną tostą į dėdės Andriaus sveikatytę.

– Tu vėl būsi skersas!

– Nebūsiu! Čia tostas! Motin, guldyk!

Šviesiaplaukis Poviliukas, pačiuoždamas linoleumu tarsi ledu, išgarmėjo virtuvėn ir dar ten kažkur už poškančių durų, jį nusekė moteris, liko du vyrai prie stalo, ir Andrius išklausė, tyrinėdamas pilną savo taurelę, ne šiaip kokį tostą, o PASKUTINĘ LITANIJĄ:

– Ji, brat, gera mergaitė. Tu man žiūrėk. Aš galbūt ir patėvis, bet, žinok, dar daugiau ir už tėvą. Žarnas paleisiu, jei kas. Iš po žemių iškasiu. Gali būt ramus. Ištikima tau mergaitė. Per gera tokiam basliui. Geriam, kol bobų nėr.

– Vis tiek dabar neitų iš čia išvažiuot, – sako sugrįžusi moteris. –  Autobusas bus tik rytą… Nėr už ką. Viršuje ir po kairei. Labanakt!

Kai Andrius užkopė stačiais mediniais laiptais aukštyn, kambariuko durys buvo praviros ir ant sekretero lentenos degė žvakė.

– Čia tau, Žvakių Mėgėjau. Be to, ir elektros dar nespėjo įvesti į mano klėtelę. Patinka?

Mergaitė sėdėjo ant vienos iš dviejų jau paklotų sudedamųjų lovelių.

– Tu Regina ar Virga, geriau sakyk! – sėdo ir Andrius ant savosios.

– Virga. Virginija, jei nori.

– O kokio perkūno tylėjai, kai vadinau Regina?

– Nieko tu nevadinai, nesijaudink. Gal tik šiaip visą laiką truputuką kliedėjai. ir apie tuos garvežiukus su šnervėm, ir apie vardus kažin kokius ant sienos, apie patį realiausią vėžlį iš nerealios praeities… Norėjai dar labiau patikt?

– Kur jau ten man! Tau reikia tekėt mažiausiai už Barono Miunhauzeno! Šitiek pripūst arabų! Man silpna darės… Šimtą metų kavinėse niekas nešoka. – Pašokom kavinėj…

– Andriau, man taip reikėjo.

– O man?

– O tau gaila? Juk mes čia kirviais visi užsikaposim. Matei, kaip mamos rankos virpa?

– O kam čia miegot? Juk neplanavom. Labas labas, iki pasimatymo, būtų užtekę.

– Gal. O tu renkis, Andriau, aš nežiūrėsiu. Užtat dabar jis jau niekad prie manęs nelįs. Ir tu nežiūrėk. Man atrodo, jis tavęs prisibijo, ar ne?

– Nelaukė turbūt kavalieriaus iš statybų. O kur tu, tarp kitko, nakvodavai su manim? Jei, žinoma, ne paslaptis? Tik įspėju, neskiesk, man jau va ligi šičia…

– Ligi kur? – Virga staigiai atsigręžia, nepažįstama ir keista, vienu tamsiu trumpyčiu apatinuku tarp plevenančios žvakės atšvaitų ir šešėlių, lyg pakeista, lyg paversta į pavojų, į mįslę, į laumę iš mėnesienos šalies, iš neįžengiamo raisto.

– Va ligi čia! – Andrius trūkteli apklotą ir užsitraukia ant galvos, nes, ačiū Dievui, jau nusirengęs, ir užtenka jam tų teatrų, kaip teisingai pastebėjo mielas giminaitis.

– Užpūst?

– Užpūst.

– O galima, aš privažiuosiu prie tavęs, pasikalbėsim?

– Važiuok.

Tylutėliai pričiuožia lovelė, tarkšteli aliuminiu šonu, sugirgžda pratisai.

Dabar jie abu guli greta, žiūri galbūt abu į lubas, kuriose vis dėlto blankiai virpa, slankioja atsargiai kažkokie šešėliai. Negi niekad nebūna lauke visiškai visiškai tamsu?

– O kas tavo tėvai? – sušnabžda Virga, ir pasidaro gera, kad ji ėmė šnabždėti. Ir man nebūtina garsiai.

– Mama mirė.

– Kas ji buvo?

– Medicinos sesuo.

– O kodėl mirė?

– Nuo vėžio.

– O tėvas?

– Tėvas mus paliko.

– O kas jis buvo?

– Žurnalistas.

– Knygas rašė?

– Neparašė.

– O tu ką nors skaitei, ką jis rašė?

– Skaičiau.

– Apie ką?

– Apie ataką ir apie vokiečių belaisvį, kuris pats atšliaužė pasiduoti ir dar atvilko mums negyvą savo pulkininką.

– Vien apie karą?

– Mhm. Jis tada tik iš viso pradėjo rašyt.

– O tavo pievoj, tavo rojuj bus kas nors iš karo, koks gelžgalis, žinai, kaip būna pievoj?

– Nebus. Visi jie, rietenų kurstytojai, pas Dantę Pragare. Galėtum, žinoma, perskaityt, sužinotum, kur sėdi melagiai.

– Nori, sakysiu tik teisybę?

– Noriu.

– Galima prie tavęs prisiliesti?

– Nebūtina.

– Iš kur žinai?

– Geriau tu man pasakyk, ar kartais neturi mėlynos suknelės? Tokios tamsiai mėlynos, gėlėtos?

– Neturiu.

– Niekada neturėjai?

– Ne. Bet jeigu tau reikia, aš turėsiu. Tikrai! Negalvok, mano kraičiui jau atidėta. Ir nemažai, žinok. O tu ją dar myli?

– Ką ją?

– Tą Riną.

– Nežinau.

– Tai gerai. Jei mylėtum – žinotum.

– Aš ir noriu žinot, kur tu vis dėlto nakvodavai!

– O kam tau žinot?

– Man reikia. Ir viskas. Kaip tau.

– O jeigu tu supyksi?

– Dar netišku.

– Jeigu tau pasirodys kvaila? Bjauru? Bus gėda? Sunku? Kam tada tau žinot? Aš juk neklausinėju tavęs apie tave. Apie tą Riną, tą mėlyną suknelę.

– Rinos buvo žalia.

– Juo labiau. Bet aš juk neklausinėju. Ir man taip geriau.

– O man bjauru, kai nežinau. Ir dar bjauriau mulkint kitus, kai pats žinai. Gal dėl to aš jums ir pasakojau tada, atsimeni, dvi istorijas, tuos du filmus, du variantus. Tiesiog norėjau, turėjau kažkaip įsirioglint į jūsų baltakelnę ekstazę. Paskui gailėjaus, žinoma, po laiko.

– Ką tu! Buvo gerai! Man, pavyzdžiui, reikėjo to.

– Ko to?

– To! Gal svarbiausia ir yra sužinot, kad kiti žino tą patį, ką tu žinai, kad mes visi praktiškai viską žinom, bet tylim, o dabar jau garsiai žinosim, ir tada žinojimas pavirs teisybe? Man tada taip ir buvo, tikriausiai… Užtat ir ėjau paskui šalia tavęs.

– Bet juk tau geriau, sakai, nežinot!

– Matai, man nuo tada svarbu, daug svarbiau pasidarė kas kita. Aš daug daugiau pradėjau galvot, o ką aš pati žinau? Ir daug mažiau spėliot, ką žino kiti. Ir dabar man, aišku, įdomu, ką tu galvoji apie save. Bet man dar svarbiau, ką aš pati galvoju apie tave. Ar supranti? Aš turbūt neaiškiai kalbu?

– Kodėl, viskas aišku. Tik išeina, kad žmonėms iš viso neverta kalbėtis. Visi viską žino.

– O ką, tu manei, mes tada nežinojom ko nors, ką tu mums pasakojai tenai? Tų ar kitų dalykų?

– Tai ko jūs klausėtės?

– Tyliau… Žinok, man tikrai beveik nesvarbu, ką žmogus kalba, ką žmonės sako. Jeigu, žinoma, nediktuoja savo telefono numerio. Ar kai tau sako, kiek kainuoja aulinukai. Kaip surasti Skitų gatvę. Juo labiau kad žmonės viena sako, kita daro. Dažniausiai. Kam tada jų klausytis? Tėvų, patėvių, mokytojų, pamočių?.. Mes užtat ir klausydavomės muzikos. Muzika viena nemeluoja. Ir tu…

– Sakei, kliedžiu… Dar geriau.

– Aišku, geriau. Gal ir svarbiausia, kas tau kalba ir kodėl kalba su tavim. Kodėl netyli užsisiuvęs? Nusisukęs? Abejingas ar piktas…

– Kad nepalieka tavęs…

– Kad nepalieka tavęs.

– Vieno…

– Vienos. O kas ką kliedi, argi taip jau svarbu? Ar tu tikrai manei, kad mes nieko nežinom? Apie save? Apie kitus? Kad mes tokios Baltakelnės Avytės, kurios ganosi toj tavo Rojaus pievelėj. Andriau, aš čia, vien šituos namuos prisižiūrėjau tokių dalykų, tokių dalykų ir čia, ir aplinkui, kokių jokiuose tavo filmuose niekad nerodė ir neparodys. nei knygose, būk ramus. Aš jo, mamos Romo, taip nekenčiu nuo mažens, šimtą kartų mintyse sudeginau šitą namą. Šitą tėvą, girdi, ANTRĄ TĖVĄ, girdi, nuo mažens mane mokė ir mokė, o dabar reikalauja, kad aš daryčiau, ko jisai prašo, nes jis ANTRAS TĖVAS, ir jo prašymas man paliepimas, ir jis gali mušti mane, kaip muša mamą, užrakint visai parai į šitą klėtelę, jei neklausau, ir net motina tavo tylės, nes jis ANTRAS TĖVAS, jis ANTRAS TĖVAS nors šitaip negali būti, nebūna ANTRŲ, TREČIŲ, DEŠIMTŲ, aš žinau…

– Virga, nereikia, neverk. Nori, tave pabučiuosiu, neverk.

– Pabučiuok…

Andrius ieško lūpom tamsoj ir randa drėgną veidą, pabučiuoja į sūrias ir kietas lūpas. Patikrina virpančiais pirštais – lūpos tikrai tokios kietos. Argi būna tokio kietumo, tokio sūrumo, skausmo ir tokio pasiilgimo lūpos? Pirštai ima klajoti Virginijos veidu, atpažinti tamsoj šitą veidą, atpažinti tamsoj šitas lūpas, atpažinti tamsoj šitą skonį ir kvapą, surasti tamsoj gyvą drėgną blakstieną, atimt iš tamsos švelnią kaktą, paliest mažytę ausį plaukų tankmėj, tvinksį kakle, išbučiuoti tylią ir drėgną, ašaras gerti, išgerti iš begaliniai baugščių nemylėtų tavo akių. Virga, ką Andriau, Virga, ką Andriau, gal galiu aš kam nors pasakyt, kad mano akių nėra be tavo akių, kad mano lūpų nėra be tavęs, kad mano visa galva tik akmuo, jei ne tavo tiesos delnuose, tik akmuo palei kelią mano galva, jei ne tavo tylos delnuose, ką Virga, taip Andriau, gal aš galiu kartą ką nors pasirinkti kaip mirtį, teisingai, neatšaukiamai, žinodamas – mirštu, priimdamas mirtį kaip tu mane priimi, Virga, gali, mano Andriau, gali, tik neverk, mano Andriau, aš laukiau ilgai tavęs, laukiau su savo visom neteisybėm, laukiau tavęs su tavo teisybe, ateik, nebijok, tu tiktai nebijok, nes nėra ko pasauly bijot, man taip gera, kad skauda, nei danguj, nei žemėj, nei niekur, tik tu nebijok, aš noriu, nes aš esu tu, jei tau neskauda, neskauda ir man, jeigu tau nebaisu, nebaisu ir man, mano Virga, mano mergaite, priimk, mano Andriau, tu manyje, aš tavyje, tu suaugus, tu toks didelis, tu švelnus, mano Andriau, drąsus, manęs nebeskriaus, tavęs nenuskriaus daugiau niekas ir niekad, nei karai, nei kvailiai, nes aš tavo, ir niekas manęs iš tavęs neatims, mano kaulai dūlės, mano kaulai lai dūla kur nori, tavo kaulai dūlės kur norės ar reikės, mano Andriau, o mano siela budės ir boluos kas pavasarį virš tavo kapo, argi nebus ten mano sielos, ką Andriau, taip Virga, kur mano ašaros, aš vaikystėj mokėjau verkti, atsimenu, tiksliai atsimenu, noriu verkti dabar, ir nėra mano ašarų, ką aš galiu padaryt, ką aš galiu pasakyt, Virga, girdi, kada reiktų verkti iš meilės, ilgai, ir užmigti taip verkiant, nes viskas tik niekas, nevertas ašarų, verk, mano Andriau, atiduok savo būtį, mirtie, kur esi, pasiimk savo sūnų, sūnus palaidūnas, grįžtu, aš grįžtu, aš grįžtu, mano Virga, mergaite, našlaite, žvaigžde ašarota tu mano, ak Andriau, danguj prakeiktam tam danguj, prakeiktam…

Ir nebuvo toliau kur eiti.

Ir nebuvo toliau kur eiti.

Abu tyliai gulėjo paskui, žiūrėjo apsikabinę į lubas ir ten nieko nematė, nė ženklo aušros ar ko nors.

– Gulam į tavo. Čia, ar jauti, mano Andriau… Uždekim žvakę…

Andrius pakilo, sugraibė degtukus ir įžiebė žvakę.

Virga stovėjo, atmetus antklodę, o baltoj paklodėj juodavo dėmė, plati ir spygliuota, ir iš tikro atrodė juoda.

Kur mudviejų kraujas, Rina?

– Ryt eisiu prie upės. Aš jau sugalvojau. Aš laukiau tavęs, sakiau. Jau šiandien eisiu prie upės. Ir upėj išskalbsiu. Ir jie nežinos. Kad viskas tik šiąnakt ir tik su tavim, mano Andriau. Nes myliu tave. Tokį tikrą. Prieik, apkabink. Krečia mane drebulys.

Dabar jie gulėjo ankštai susiglaudę ir žiūrėjo į viršų tol, kol ėmė ryškėti pušinės lentos klėtelės lubose.

– Švinta…

– Kaip sparčiai, matai? O nakvodavau aš su tavim stoty, jei nori žinot. Ant suolo prasėdėdavom su Gina, kai ji protestavo prieš tėvo rašymus, atseit, laukdavom pirmutinio traukinio į NENIŪNUS, nežinau, ar tokie yra. Paskui susiradom Antaną, tada jau jis leisdavo labai ilgai klausytis muzikos ir iš baisaus reikalo permiegot ant čiužinių tenai, matei?..

– Mačiau. Tik aš baisiai noriu išeit iš čia, tu nepyk, kol švinta. Kol jie dar ten miega. Čia toli, jei pėsčiam?

– Plentu nežinau. Autobusas kapstos pusvalandį, žinai, kol stabteli visur kaip šuniukas. Bet jeigu eisi laukais ir per mišką, maždaug valanda iki TROLEIBUSŲ ŽIEDO.

– Eisiu.

– Eik. O aš tau viską smulkiai nusakysiu, mes kartą su Gina ėjom. Tiktai atvirkščiai – nuo žiedo į namus. Autobuse, žinok, iš ryto čia kaulus laužo.

Andrius rengės gelsvoj šviesoj, o Virga sėdėjo ant jo lovelės, tamsavo tuo savo trumpučiu apatinuku, šnabždėjo maršrutą, keliavimo kryptį ir ženklus, blogiausiu atveju pasidairyk TELEVIJOS BOKŠTO, nelįsk per giliai į mišką, vis pamiške eik, vis prisimink…

Netrukus jiedu tyliai leidosi stačiais laiptukais, perėjo pirštų galais kambarį su lova, kur kvėpavo kažkas, tykiai užvėrė duris už savęs ir sustojo abu belangiam prieangy.

Virga basa ant slenksčio.

Andrius dar ant naminio audimo takelio.

Lauko durys praviros.

Srūva ryto šviesa, vis gelsvėjanti.

– Andriau, duok man savo ranką. – Virga ima Andriaus atkištą ranką ir uždeda ją ant kairiosios krūties po tamsiu apatinuku. – Čia tavo. Tu neturi, o aš turiu, jeigu tau reikia, žinok, tu irgi dabar turi, aš žinau, vyrams dažnai reikia, ko jie neturi. IR tu neužmiršk. Kad turi čia mane. Kam tau kitos, užmiršk. O jeigu jos prie tavęs kibs ir tu nieko nieko negalėsi padaryt, tada ir man nieko nieko nesakyk, aš nenoriu žinoti, nes aš noriu laukti, ir šitaip man bus čia lengviau. Dabar pabučiuok dar. Ir eik.

Andrius leidosi nuo kalniuko blyškiu takeliu nuo namo į laukus, kažkodėl bijodamas, net veido oda atšalo ties smilkiniais, bijodamas galvoti, kaip ji ten stovi viršuj viena ant slenksčio pravirose duryse, basa ant slenksčio tuo savo mėlynu trumpučiu apatinuku ir žiūri.

Ir išgirdo:

– O suknelę mėlyną su smulkiom gėlytėm aš turėsiu!..

12

Kur dabar?

Takiūkštis bėgo vingiuotas, todėl vikrus ir greitas, slydo tarp nelygaus arimo po kairei ir apžėlusių pagriovio kupstų po dešinei. Tik ir jo vikrumas buvo nervingas kaip visų suplūktų žemės takų ir takiūkščių, kuriems visados gal iš prigimimo gėda savęs, ir jie neria skubėdami priekin pro rugius ir kupstus kuo mikliau iš gėdos, kad niekur jie neveda, kad jie niekur negali nuvesti, nes jie gali vedžiot tik pirmyn ir atgal, tik pirmyn ir atgal, ir jiems pagaliau visiškai vis tiek, kur ką vesti pirmyn ir atgal, nes visos kelionės, nes viskas takų ir kelių kalba tėra ŠEN ARBA TEN, ŠEN TEN…

Ir vienintelis galbūt jiems džiaugsmas, o gal ir didžiausias smagumas, kai bėga jais nulėpausis šuniukas, nors koks čia šuniukas, čia visas Šuo, jaunas ir greitakojis, greitesnis už taką, vingresnis už vingius, susirūpinęs ir išsiblaškęs, nes juk padoriausia, juk reikėtų bėgti priekyje Šeimininko, o būk padorus, kad geras, kai dar reikia aplėkt ir apuostyt kiekvieną grumstelį ir kelmą, ar visko juk būna net šitaip anksti, dar tik švintant, ar nėra kur pavojaus Einančiam Paskui, kuris taip ramiai ten dundena nesezoniniais, varge, slidiniais batais be slidžių, ar nėra kur pakrūmėj Katės, besmegenis nuo amžių pradžios, ar neužminuota, o jei užminuota, sulosim: čia būta žmogaus, o svarbiausia, ar būta čia šuns, ar tvarkingi Šeimininko akivaizdoj, nors, suprantama, čia dar yra ir mūsų šuniškų paslapčių, supermasoniškas solidarumas ir gryno siusiuko šifras, bet kam gi, sakykim, kam viską žinot Šeimininkui, kurio šviesiaplaukė galva plaukia aukštai viršum tako ir turi savo akis ir ausis savo rūpesčiams pamatyti ir išgirsti, rūpintis savo vaikais, savo moterim, ir pačiam dar kažkur važinėti, pagerti, pasikalbėt su kitais šeimininkais, ne tokiais dideliais kaip Pirmasis, bet vis tiek dideliais, nes ir jie garsiai trenkia kumščiu į stalą ir turi užanty, arčiau prie kūno, paslėpę šaunių popieriukų, ir gali visko ligi valiai gauti už juos iš visų, net iš labiausiai pašėlusių kvepiančių vyrų ir moterų, visko, ko nori: gerą dešragalį, butelių ir stikliukų, ir stiklo langams, kai viską išdaužo, jie žino, ką daro, kad barnis būtų šaunesnis, ne sykį taip buvo, geriausia tada murksot kur po suolu kampe, jei kaimietiškas koloritas ar po čekiška dvigule lova, kaip pas Didįjį Pirmąjį Šeimininką, kas ten tavęs ieškos, pagulėsi, pagrauši sau patyliukais, sugremši gražiai iš užuojautos pralaimėjusiai pusei nugalėtojo šliurę, nors vis viena mieste sunkiau, tarp skambių daugiabalsių sienų, visos durys trissyk užrakintos, neišlėksi, kai nori, į kiemą, per slenkstį į laisvę, nusitvėręs dar kokio skanėsto galiuką, įsivaizduokim, nekrintantį į akis kokį vištos sparnelį, o geriausia – šiltą kauliuką, jei prieš didįjį barnį dar būdavo didelis balius, viskas verda ir kepa, ir kvepia, ir sveteliai vis kyšteli po stalu kokį šventišką kąsnį, ką čia kalbėt, kaime visai kas kita, ypač bastūnams; padvėsiu be gryno oro, padvėsiu tarp tavo pseudointeligentų, bėgam į kaimą, į mišką, dejuodavo paryčiais Pirmasis, deja, Buvęs Pirmasis Didysis jo Šeimininkas, stipriais rūkalais ir išmintingais raštais pakvips; ak tu, kvaišeli, tu mano kvaišeli, sakydavo namuose ir pasauly Nuostabiausiai Kvapni Šeimininkė, šitiek žinai, o nežinai, kad seniai jau praėjo Russou laikai, kaip sako prancūzai, ir visai nesvarbu tau, šuneli, kad nepažįsti Russou, svarbiau, kad užuodi, kas taip ir kas ne, galim pirkt pagaliau kokį sodą ar trobą, tėvas irgi kalbėjo, jei taip nori kapstytis po mėšlinas lysves ir žiūrėti, kaip miršta bitės, nyksta vėžiai ir gėlės, ir ąžuolai ir gandrai, ir pats tu tenai dar greičiau padvėsi, ir aš, nes aš negaliu, atsimink, be asfalto, afišų, teatrų, be atmosferos, be liaudies įdomesnės, be knygų, ir tu negali, atsimink, nepabėgsi pats nuo savęs, nuo draugų, kuriuos tu baigi išvaikyt, išvaikysi visus, liksi vienas su savo planais ir sapnais, ir manęs greitai tau nereikės, nei kaimo, nei miško, nes kvaišelis esi, ką čia, žodžiu, palosi, tik žiūri kiek gali liūdnesnėm akim į Didįjį Šeimininką, klausais kuo tyliau, pasidėjęs šuneliukišką savo snukį ant priekinių letenų, ir taip šuniška viskas, nors kartais pagauni dar liūdnesnį jo žvilgsnį, nors stauk, mėgini dar padrąsint, uodega viksteli, kur tau, ne tas ir ne tas, viską junti kuo puikiausiai, kaip žmogus nepajus, nemigą įsivariau, gaila Didžiojo Šeimininko, nors gaila ir Nuostabiai Kvapnios Šeimininkės, kurią vis dažniau ir dažniau pradėjo lankyt Išsikvėpinęs Guodėjas, kol nebūdavo Didžiojo Šeimininko namie, prasidėjo neurozės, pastaugdavau nei iš šio, nei iš to, naktimis, nors mes ne vilkai, kurie saugo, girdėjau, vilkišką ištikimybę vieni kitiems, mes šunys, ir darėsi dar blogiau, Šeimininkas pradėjo išgėrinėt vis dažniau ir ėmė gan sparčiai, tiesiog akyse darytis nebe Didysis, o Kilpa Visiems Mums Ant Kaklo, įvarydavo ir mane į transą savo diskusijom ir naktiniais pasitarimais, ir lekiančiais tiesiai į kriauklę pilnais buteliais ir stikliukais, imdavau inkšt, nagais draskyt baltas duris į lauką, nes užmiršdavo per karus pavedžiot, nors ir man duota teisė, girdėjau, nusišvilpt kaip žmogui, pavaidindavau, žinoma, kas be ko, durų graužimas – tik ženklas, ką tu dantim atrakinsi, žmogau, betgi supras gal kas, kad jau metas tuoj pat atverti šitas velnio duris, bet juk ne, nepasius, nes kantriųjų veislės, gal tiesiog Grynaveislis Kantrusis, juk nemyš ant parketo ir kilimo per pačius lemtingaiusius ginčus dėl dalybų, palauks, tau sakau, pakentės kaip visi, kaip aš visą amžių kenčiu tave su visais tavo cirkais ir prakaitu, ir plepalais, kai tik užmovei tą žiedą, gali pasiimt ir nusprogt, tu pasiekei savo, sudirbai man visą gyvenimą, kas aš dabar, aš niekas; suurzgiau ir pradėjau suktis vietoj, ir loti, daugiau negaliu – pergraušiu gerkles visiems, akyse man raudona, o šunys negauna infarktų, žinokit, sugraužia, sukandžioja arba ištąso, ypač patinka jiems urzgiant ir apsiputojus pulti blizgančius daiktus, televizorius, karolius ir baltus kaklus – vienas Mano Kolega akies mirksniu sutaršė fantastiškiausią toršerą, – urzgiau, begaliniai drebėdamas visom savo gyslom, dabar jau kampe, jau iš kampo, tada dar sulojau ir šoviau paskučiausią akimirką, kai vos bemačiau pro įraudusią tamsą šviesos ruoželį pravertam balkone, aš tikrai grynaveislis, man antras aukštas – vien juokai, ir nėriau, ir šokau, ak, mano ponai, koks buvo šuolis, didysis šuolis, buvo į ką paspoksot praeiviams, nemokamai ir išsižiojus, kai skridau aš, nesiekdamas medžių, o balkone apstulbę ir Buvęs Didysis, ir Nuostabiausiai Kvapnioji šaukė: Murzeli Murzeli, sugrįžk! – kas ten pas jus sugrįš; ar dar eina Dundentojas, patupėsim, palauksim, dviem visados geriau ir iškeliaut, ir parkeliaut, žinoma, negražiai padariau, prisipažįstu, iš pradžių jiems bus gaila, o ir bėdos, – rūpinkis, vėl ieškok, rinkis veislę, žiūrėk, kad nebūtų koks luošas, kad tėvelių tėveliai nebūtų buvę pasiutę ar kokie debilai, bet gal ir gerai, gal disputuot mažiau turės laiko, kol Naujo Murelio ieškos, viskas į gera; turėjau ir aš, kas be ko, nesklandumų, bastūno dalia ne pyragai, neminėsim jau prarasto rojaus su šiltais vandenim ir šampūnais, tik man ir Kvapniausiajai, nes niekur negausi, arba kitas daikčiukas, draugai, šaldytuvas, prie kurio bet kada gali mandagiai atsitūpti, paplakdamas uodega kultūringai lyg į baltą skardinį būgną, ir prašom – iš karto, be vargo tau klius koks gardumynas, ką čia kalbėt, o kai prasilavinau, kurgi, visai kitas šuo likau, koks akiratis, erudicija, pats stebiuos neatsistebiu, o žodynas, negi nematot, nors pradedu jau primiršt levištrosą, o kiek reprodukcijų apžiūrėta ant sofos su Nuostabiausiai Kvapniosios bičiuliais, ir, žinot, aš jums pasakysiu, Dali, ne visai padorus, bet pikant, jei išverstum kūrinių pavadinimus, nes kodėl nusigręžt nuo šiuolaikinio meno, jeigu valgom šiuolaikinę mėsą, nesuprantu tos politikos, o dabar dar sunkiau, daug sunkiau, aišku, verstis ir šviestis, lakstyk, uostinėk duonos kąsnio, mėsos gal nutversi, gal rasi, o dažniausiai juk ne, ir gulėk tada alkanas palei tvartą kur nors, tarp trobų ir laukų, ir žiūrėk į Mėnulį, ir valdykis, valdykis, valdykis, kad tik neužstaugtum iš totalinio sielvarto po žvaigždėm, bet, sakau jums, vis viena geriau kur nors patvartėj, negu vėl užrakintam arba prirakintam kad ir šilčiausioj būdoj, aš ne sienas ir ienas gavau, o laisvę, mano ponai, užmiršę jos kvapą ir skonį, lakstysiu laukais ir pievom dieną ir naktį, kol čia dar esu, po šituo Mėnuliu, kol gyvas ir dar ne visai sukriošęs, sugriuvęs ir nusišėręs, lakstau sau takais, savo laisvės žole nuo aušros, va dabar sau lydžiu takeliu Gerąjį Žmogų, nes dar prie paskutinės trobos jis pasakė, kai pradėjau lydėti, man pasakė: o tu ko nemiegi, žmogau? – ir kvepia jis vėjais aukštais, pribėgsiu, pauostysiu dar, ko jis ten sėdi vienas prie upės, gal toliau jis iš viso neis, čia visados ir gyvens, kur Mergaitė gyvena, viską juk matė, ko laukia, gal nežino brastos, reikės nuvesti…

Vėl prie Audriaus pribėgo Šuo – lengvai taip pribėgo, bet, matyt, kad stiprus.

Protingai žiūrėjo į akis sustojęs priešais.

Paskui atsitūpė šalia ir ėmė taip pat žiūrėti į upės pusę – anapus šviesavo pieva, tamsavo miškeliai toliau.

– Čia Virgos upė?

Šuo vikstelėjo uodega ir pakilo, vėl pasirengęs bėgti, kviesdamas eiti toliau.

– Tu teisus.

Vikst vikst.

– Reikia eiti.

Vikst.

Šuo dabar bėgo gal kokį penketą žingsnių priekyje, vis pasukdamas snukį atgal, žvilgtelėdamas į Žmogų, ar tas tiki, ar pasitiki vedamas į sekliausią, į pačią lygiausią brastą?.. Kur net katės galėtų pereiti, jei nebūtų beviltiškai bailios, o iš baimės – ir kvailos… Nes gudriausios katės gudrumas – vis vien ne Šuns išmintis… Vis vien…

Taip jie traukė abu taku, o takas nėrė dabar tarp rugių po kairei i išdžiūvusio griovio po dešinei, ir buvo jųdviejų galvos pilnos margiausių minčių, nes galvojo ir už save, ir dar vienas už kitą – ir šuo, ir Žmogus.

Kelią pastojo upė.

Nors, tiesą pasakius, gal ir ne Upė, nes prie kojų sumirguliavusį vandenį pavadinti galėjai tiktai Upeliu, bet jau ne Upokšniu, aišku, ir ne Didžiąja Upe, kuri teka ir miršta, ir virsta Ežero arba Jūros didybe… Prieš pat upelį, abipus apžėlusį garbanotais karklynais, Šuo dar sykį žvilgtelėjo į Žmogų ir pasuko lengva ristute į kairę – pasroviui…

Žmogus kiek paėjo, bet netrukus sustojo, kur karklai pūpsojo kiek aukštesni ir krantas buvo statesnis.

Sustojo ir Šuo tolėliau.

Atgręžęs snukį žiūrėjo į Žmogų.

Žmogus atsisėdo ant didelio Pilko Akmens.

Atsivarstė pirmiausia batus, nusiavė, liko basas, nusitraukė per galvą marškinius, neatsisagstęs sagų, išsinėrė iš kelnių ir apsidairęs mikliai numovė per vieną, per kitą koją juodas trumpikes – ir dabar buvo nuogas kaip Šuo.

Ką jis darys?

Ką jis daro, brasta dar ne čia, čia kaip tik sūkuriai ir gilu, čia pavasarį stojos piestu ledai…

Šuo ėmė bėgti artyn, dar lyg netikėdamas, dar išdidžia ristute, bet jau darėsi jam baisu, kada Gerasis Žmogus, kvepiantis vėjais aukštais, leidosi, įsitvėręs žilvičių, į garmantį vandenį, kur jis juodžiausias, kur dugno nėra, kur net Šuniui įsižiebia nerimas akyse, kai reikia plaukti per šitokias negeras vietas, ak, palauk, čia ne čia, čia ne čia, Šuo nebeištvėręs jau blaškėsi po krantą kairėn dešinėj, pirmyn ir atgal palei vandenį, lojo, gal atbėgs į pagalbą kas nors ir įspės Gerąjį Žmogų žmonių kalba, gal supras, lojo Šuo, bet Gerasis Žmogus atsispyręs paniro ir dingo toks baltas visai juodame vandeny – priimk mano kraują, priimk Virgos kraują, mudviejų kraują priimk, juodas ir amžinas tu…

Kai išnėrė, taškėsi beprotiškai, purškė, šūkavo ir dainavo, ir Šuo dabar lojo, tik jau iš džiaugsmo, lakiodamas palei vandenį, bet ir pyko, kad iš pradžių išsigando, bet pyko tik ant savęs, ne ant Gerojo Žmogaus, – šitiek gyventa, šitiek matyta žmonių ir šunų, dailiausių namų ir medinių būdų, o va iki šiol nepažįsta Žmogaus, bepročio, kuris ieško per amžius visados kur giliau, nors čia pat, nors visai netoli patogi Sekluma, visų Seklumų Sekluma, jokio net liepto nereiktų, nei laivo, nei tilto, keliauk ir važiuotas, ir pėsčias, bet jis juk Žmogus, gal tikėkime, Šunes, jis žino, ką daro, kai ieško per amžius visados kur giliau ir tyriau, ir skaidriau, ir švariau, jau geriau aš linksmai jam palosiu, pastovėsiu linksmai ant dviejų, ant užpakalinių kojų, beveik kaip beprotis Žmogus, ar matai, kokius mokslus linksmus aš išėjęs: tupėk ant dviejų kojyčių, o dvi priekines letenėles atkišk mandagiai į priekį ir žiūrėk pagarbiai į Didįjį Šeimininką su visais jo gausingais svečiais, ir dar uodegą vizgink, o jei talentingas esi, dar sulok talentingai sykį, du arba tris sykius, žiūrint, kiek pirštų tau, Talentingas Šunie, parodys, Didysis Šeimininkas, šiurpsta kailis, vien prisiminus; užteks, lipk į krantą, Gerasis Žmogau, man pašėlusiai neramu, kai tyko tavęs pavojus, juodas vanduo ir negailestinga tėkmė – amžinas neramumas; visados ima belsti širdis daug dažniau iš įspėja mane tyloje savo dūžiais, būk atsargus, būk atsargus, tegu skamba, jei jums taip patinka, tegu skamba žmogus išdidžiai, bet Žmogus, aš girdžiu ir juntu, ir užuodžiu, skamba be galo trapiai, patikėk, daug trapiau nei šalnotas pavasarinis ledokšnis po letena ar šakelė miške, atitrūkusi nuo viršūnės, ar padūkusiai lūžtantis žaibas, kurio tu negirdi, kada aš jau girdžiu staigiai skylantį akyse ir užuodžiu jo tolimą žydrą kvapą, Žmogau, tavo mirtį užuodžiu iš anksto ir baisiai iš tolo, ir staugiu žmonėms ir žvaigždėms apie tavo artėjančią lemtį, jei tu Geras Žmogus buvai, arba bėgu pašiurpusiu kailiu šalin, jei Blogas Žmogus esi, kai tu pats dar visai nematai, dar negirdi nematomos savo mirties aplink – vandeny, dykumoj, žvaigždėse, keliuose, šviesoje, tamsoje ir visur, kur esi, tu be galo nerūpestingas, girdi, lipk į krantą ir džiaukis, kad kelnės tebėr, nes aš saugoju viską, kas tavo, nes tu Geras Žmogus, o Gero Žmogaus ir kelnės, ir mintys labai reikalingos ir geros ir Blogam Žmogui, kad jis pats taptų bent kiek į tave panašus, ir jis čiumpa visur, ką tik gali tavo nučiupti, Gerasis Žmogau, greitai liksi be kelnių, jei skambėsi taip išdidžiai ir nerūpestingas toks būsi, matau ir juntu, nors aš irgi ne amžinai su tavim, jau girdėjau automobily Lojantį Sargą, košmariškas tvarinys, absoliučiai be klausos; aš toliau gal tavęs nelydėsiu, nes ir aš ne idealistas, man taip pat lemta ėsti, grįšiu, gal Mergaitė jau bus atsikėlus, gal išneš man ką nors, vakar vaišės, girdėjau, buvo, ar ne, gal dar nesusimušė, reikia skubėt, nes Mergaitę reikės lydėti, jei triukšmas kils, ji visados pabėga, kai skandalas įsiskandalija, se la vi; dar tiktai pažiūrėsiu, kaip ten tu, drabužius virš galvos iškėlęs, brendi iki juostos juodam vandeny, gal dar gelbėt reikės, palakstysiu, kad iš krūmų kad neišlįstų, nepamatytų tavo didžiausio turto, kurį taip tu slapstai nuo visų dvikojų, palosiu, jei kas, ir keliauk, kaip ir aš keliausiu savo takais, kol staugs manyje bent lašelis mano vilkiško kraujo, gal dar kur susidursim kada, kol gyvi, nes takai pabaigos neturi, ir nesvarbu, ar turėsi tas kelnes, ar būsi seniai sunešiojęs ir dėvėsi naujas užsidirbęs, ar būsi pasenęs neatpažįstamai, visai nesvarbu, aš vis vien tave atpažinsiu iš tolo, iš kvapo užuosiu, Gerasis Žmogau, nors pats galbūt būsiu jau aklas visai nuo senatvės ir pamiršęs, kaip ir kodėl reikia loti…

Žmogus kitoj Upelio pusėj jau baigė rengtis.

Stovėjo dabar, laibas ir lyg aukštesnis, pirštais braukdamas plaukus, ir žiūrėjo į Šunį, kuris anam krante, už Virgos upės, vis dar tupėjo žolėj, iškėlęs gražią taurią galvą, ir žiūrėjo į Žmogų. Uodė. Paskui pasuko snukį į kairę ir truputį aukštyn, lyg į debesiūkštį, slenkantį palei horizontą pro Saulę, o gal ir į Saulę, sprūstančią vis aukščiau pro švininį debesiūkštį, tada nusisuko visai ir nubėgo atgal pagelsvėjusiu takeliu, taip lengvai – lyg neliesdamas žemės…

Atrodė – jis gimęs žinoti, kur bėga.

Tada ir žmogus nusisukęs nuėjo tolyn per pievą, kur nebuvo jokio takelio, bet aiškiai reikėjo pasukti dešiniau, arčiau pamiškės, kur tikriausiai kiečiau, ir kojos turbūt taip minkštai nenuklimpsta į bežiedžių viksvų liulančią liūliuojančią žalią dangą po netikėtai aukštu saulėtekio dangum.

Keistas tavo ėjimas, Andriau, eini ir eini, o kur nuėjai, kai tavo ėjimas dar nerealesnis už tavo šešėlį, kuris kaip likimas slysta paskui tave žolėmis ir išnyks tik tada, kai tu pats po žeme išnyksi su savo šešėliu. Kur tu eini, vos pradėjęs ropot ir vaikščiot, tėvo ir motinos džiaugsmui, eini ir eini, išėjęs iš savo namų, net keista, ir dar šitiek namų pakely palieki, net užmiršdamas, kur buvai apsistojęs, sustojęs ar kur pastovėjęs, kur turėdavai stabtelėt, kur norėdavai likti, eidamas lauk pro duris? Kur tu eini? Optimistiškai bėgi nuo savo šešėlio, nes ir jo apkabint negali sustojęs ar kritęs veidu į žolę, ir vėl tau belieka eiti toliau. Eime ir eime, mano ilgas šešėli, tegu žiūri devyni dangūs, kaip einam ir einam.

Andrius pasiekia suklususią pamiškę lyg sumažėjęs baltųjų beržų ir pušų iškilmingų kamienų papėdėj. Dabar jau ir eiti lengviau kur sausiau, nes pušys, kaip ir žmonės, moka pasirinkti sau vietą geresnę, nors paeiti iš vietos negali – prirakintos šaknim prie žemės, ne taip, kaip žmogus, prie savęs prirakintas. Bet ir medžiai keliauja, pušys ateina – kur pušys gyvena, beržai – kur beržai, o eglės – kur eglės su savo visais užkeiktais vaikais, pasakos, vienos pasakos…

Andrius dingsta miške tarp kamienų.

Geriau jau kirsti tiesiau, juk jis gali keliauti, kur nori, nelaukti, kaip medžiai čia laukia aplinkui, kur vėjas nuneš kur jų sėklą, keliauti kur nori ir tol, kol dar gali keliauti, kol gali paeit, o jam liko, atrodo, dar geras galas, Virga sakė galbūt valanda, o valanda nepraėjo, dar liko nemaža ir kelio, ir laiko dar liko. Kodėl gi jis ima, atrodo, pavargti, atrodo, visur bus vienodai gerai, o geriausia tenai, kur dabar jau esi, nebereikia judėti ir keisti nereikia nieko, krisk ir ilsėkis, ir viską užmiršk. O labiausiai užmiršk, kad VISKAS GALI BŪTI KITAIP IR BŪNA, JEIGU EINI IR EINI, krisk geriausia į samanas ir sapnuos PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ, nusivarei visiškai, maudeisi per ilgai, o vanduo visados neramumas, atgaivina, bet atima ir jėgų. Gal reikėjo kiek pagulėti, tik kad gaila buvo to šuns, būtų laukęs, ko gero, kol atsibusiu ar sugrįšiu į jo krantą. Ir kodėl jis lydėjo, juk jam nedaviau nieko, nė kąsnelio, o manęs neaplojo, nepuolė, gal ne čia jo namai, gal namai – kur ilgam apsistoji, išeitų – kapas tavo tikrieji namai, bičiuli, trobelė be durų. Tik nežinia, nei kada, nei kur ją suręsi, kur gyvensi po savo gyvenimo – smėlio kalnely, partizano kauburyje po pušim, surandėjusių apkasų žolėse, kur lig šiolei ilsis karys, žolės žino, ir žino medžiai aplink, matė ir tyli…

PAŽINIMO MEDŽIAI AMŽINAM MIŠKE?

O kaip tu nupieši kiekvieną medį ir kapą kiekvieną po kiekvienu medžiu? Kurmio, žmogaus, skruzdės ir Dievo kapai po kiekvienu medžiu. O pats medis atrodys tuomet jau ne medis, o tikėjimo stabas? Ar šakotos žmonių išminties knyga? Ar gyva būtybė su apvaizdos akim? Ar išsišakojus hierarchija su apakusiu ereliu viršuje? Ar auksinis orakulas ant marmurinės kolonos? Galingo barzdylos granitinė tribūna? Neužrašytos taisyklės švininė raidė? Ar popierinės iliuzijos ženklas, kurio mums nelemta paliesti ranka, kad nesuteptum savo likimo neaiškia spalva? Niekas netinka, viskas ne tas, nes tas viskas šalia manęs, virš manęs, už manęs arba priešais mane, o juk turi būti many! Nėr namų be manęs. Dievo nėr namuose be manęs, nors ne Dievo man reikia many ir mano namuos. Kas tada? Tada reikėtų paišyti kiekvieną žmogų, nes kiekvienas žmogus būtų dievas, kaip kadaise tapytojų mylimos moterys tapo švenčiausiom madonom, prieš kurias visi klaupės ir meldės, ir meldžias ligi šiolei. Kiek žemėje mylimų moterų – tiek ir madonų? Kiek žmonių – tiek dievų? Gal fotografas – pats genialiausias dievadirbys šiais laikais? Vėl netinka. Niekas netinka, ir nepabėgsi į jokius žvaigždynus, tik Žemiškajame rojuje auga tas medis, taip pasakyta Poeto. Bet ir pačios aukščiausios jo šakos nesiekia Visatos Žvaigždžių. Visata – nežinojimo ženklas, ir be reikalo maldai akys krypsta aukštyn visados. Kur ten gali gyventi visažinystės dievas? Ant spindinčio Saulės kamuolio? Ar ant Žvaigždės, daug didesnės už Saulę su paviršiaus temperatūra 14 000 laipsnių? Ar visų tų saulių-žvaigždžių grūsty, kur pulsuoja kiaurymės langelis, pro kurį skersvėjai traukia iš antipasaulių, pro ten kada nors ir pabėgs nuo civilizacijos tvano kosminis Nojaus laivas, ar ne, Robinhude?..

PAŽINIMO MEDIS – MANY?

Būtų lengva jį piešti – šitoks sausgyslių ir kraujagyslių tinklas, šakota gyvybė, kaulai lyg šerdys išsikėtoję šakelių pirštais, raumenų vingrios skaidulos, o viską dengia akyta odos žievė… Neramus pažinimo medis, medis – žmogus. Nes iš tikro žmogus – beveik medis, pilnas gyvybės syvų ir išminties. Ir taip lengva nupiešti žmogų kaip medį, žmoną paversti egle, dukrą – drebule, o sūnus – ąžuolais ir klevais, ir uosiais, ir taip jau yra padaryta! Ar priešingai – medį paversti žmogum taip norisi, atversti atgal į žmogų vienišą liūdną medį ir jį prašnekint žmogaus balsu; peiliu ar kaltu suteikti ąžuolui žmogišką veidą, akis ir lūpas, ir melstis prieš jį suklupus, ir taip jau yra padaryta! Arba galima melstis žaliuojančiam medžiui, išsirinkus aukščiausią. Taikiai melstis augimo ramybei ir lapojimo prasmei, ir taip jau yra padaryta! Ir aš jau ne medis. Aš einu tarp medžių, praradęs gumbuotas šaknis, kurias taip gražu ir taip lengva paišyti. O kur mano šaknys? Nejaugi many? Prieš ką tada klauptis, jei viskas many? Tik nelaimingi bepročiai meldžiasi sau ir dar verčia jiems melstis kitus, savo pačių maldas kartoti priverčia kryžium ir kalaviju ir patręšia savo dieviškais kūnais pagoniškų girių medžius, ir taip yra buvę.

IR MALDA, IR STABMELDYSTĖ – TIK DĖKOJIMAS KAŽIN KAM, KAS ŽINO, O NE PAŽINIMAS…

Eina žmogus mišku.

Sunkūs batai mina samanas minkštas – trakšteli perdžiūvusi šakelė, sugniūžta žilų samanų šviesūs koteliai. O žmogus eina ir eina, ir jau nepamato, nėra kada, nebemato, kaip visi jie, žili ir šviesūs, pradeda atsitiesti jam nuėjus, tiestis iš lėto nuo žemės, kilti iki nepalaužtųjų, stiebtis kiekvienu ažūriniu plaukeliu, kiekvienos ataugėlės lokatorium gaudyti orą ir saulę, slystančią tarp kamienų…

Jis net nemato, kaip stebi jį paukštis nuo aukščiausios šakos, kietai apglėbtos nageliais, nors ką ten margieji paukščiai ir šarvuoti išverstakiai vabzdžiai – žmogus net nemato, kaip atidžiai jį stebi kalnelyje tupintis kiškis.

Žmogui ne tas galvoj.

Bet ir kiškiui galvoj ne tas, kas galvoj ilgarankiui dvikojui, nes kiškis sau tupi ir mąsto ir niekur nuo nieko nebėga, reikia juk pamąstyti šiek tiek ir kiškiui, kol miške taip tylu…

Nors ne taip ir tylu – Andrius jau sykį išgirdo, kaip kažin kur toli, matyt, pačiam pakrašty nubundančio miško nuzvimbė aidžiu plentu metalinis vabalas, tvaiko ir tarškesio tolimas pranašas, bet pušų ir žilstančių samanų karalijoj dar tyku…

Nes kaip tu kitaip, žmogau, išgirsi, kaip kalasi iš žemės žolė? Kaip medyje vaikšto syvai stebuklingais gyvybės ir tobulybės keliais po žeme, po žieve, po tavim, kur išsiraizgęs bekraštis šaknų ir šaknyčių tinklas pulsuoja praamžinoj tamsoj? Ir niekados nestreikuoja, o tvinksi ir tvinksi vardan stuobrių, vardan beviltiškai trumpaamžių lapų bežadėj tyloj… Tik staiga:

KU KŪ!

Ir vėl:

– KU KŪ! KU KŪ!

Ir dar sykį, lyg jau iš kitur:

– KU KŪ!

Klausės Andrius lyg žemėn staiga įaugęs. Išgirdo, atrodo, tris gegutes kukuojant, triskart trys devyni, ir staiga tapo aišku, nors šmėstelėjo, atrodo, nebeatmenamo pagirio atminty, oi gegute, gegutėle, kiek man metų lig užaugant, lig numirštant, nuvilnijo močiutės balsu ar jos veidu šviesiu nuo žilumo, ir tapo aišku PAŽINIMO MEDY GEGUTĖ KUKUOJA, kiekvienam medy gegutė kukuoja, laikrodis girioje, laikrodis tyloje, laikrodis nykoje, laikrodžio dūžiai rojuje…

Andrius pasižiūri aukštyn – į giedrą melsvą dangų, po to vėl į spyglių prikritusias samanas po kojom ir sako pats sau:

– Reikia išeit į kokį miško keliuką, kad būtų kiečiau.

Patraukia kairėn, kur turėtų būti viksvynas, juk neieškosi miške televizijos bokšto, net pažinimo medį suradęs. Nors neskubėk, – nedžiūgauk – tai tik karuselė. Žinoma, sukasi smagiai, ką ir kalbėt. Visam raižiny tiktai gyslų gyslelių tinklas, sausgyslių ir kraujagyslių medis, būties gyslotumas, išvingiuotas lankais ir tinklais, bet visur, visados pačiam vidury – gegutė, gegutė ir šerdy, ir širdy kukuoja rykuoja TUK TUK ir TUK TUK, ir TUK TUK. Raižiniai su raidėm. Raižinys iš raidžių. Vien iš raidžių. Jokio teksto, vienos raidės tarp ratilų. Ratilai tartum vandeny nuo įmesto akmens, tik ne vandeny ir ne nuo akmens, o nuo širdies, nuo gegutės medyje. Ratilai nuo esmės, nuo pradžios, nuo vienatinumo, nuo pirmosios eilutės raidės, nesvarbu – A ar B, ar M, ar S, ar R… Voratinklinis būvis, orbitinis principas, tik visai ne popmeno griozdas, lengvumas neapsakomas, nematomais pirštais dėlioja visų raidžių lyg skruzdžių likimą. Laikrodis gemale ir kiekvienoj ląstelėj prisuktas taisyklingai kiekvienam nuo gimimo. Daigui ir žmogui. Ilgaamžis maksimum, trumpaamžis minimum vienodai giliai išrėžti apskritame geno ciferblate. Įrašyta visa istorija. Visomis daugkartinėmis tik ką nupjauto, dar šilto, dar svaigiai kvepiančio, bet jau kritusio, žuvusio medžio rievėm. Nei daugiau, nei mažiau tau nelemta. Nė vienos rievės daugiau! Nė vienos dienos, anei metų daugiau tau, žmogau, nors dar plinta tolyn tartum aidas po tavo kritimo, nors vis plinta keisti ratilai nuo gegulės snapo; jie pereina vandenį, ugnį, orą ir žemę lengvai į visas puses ir pasiekia devynias dangaus sferas, žvaigždžių ir planetų skaidrias orbitas. Gal ir neblogai. Dar viena ciferblato rievė ir prasmė su linksmais Zodiako ženklais aštuntame ratile nuo Poeto širdies, kur prabyla gegučių gegutė ir pranašauja likimą pragare be pragaro arba rojuje be rojaus. Sangina čia, seni, netinka ir netinka jokia spalva, jeigu viskas atrodo kaip neįmenama mįslė PAŽINIMO MEDIS SAVO SKERSINIO PJŪVIO FONE. O medyje kukuoja gegutė.

Va ir keliukas!

Vadinas, nuves pas žmones. Vadinas, reikia keliauti. Reikia dairytis. Jau galima bus užeit ir pas Rapolą. Ir dėl technikos, ir šiaip. Gal išnuodyt metale? O gal išraižyti? Kad per grubu. Formatas tik aiškus – ne mažas. Kvadratinis vatmanas. Kad tilptų visas skersinis pjūvis su planetų padėtimi tavo gimimo dieną. Nes kitos dienos ir amžiai – kitų ir kitiems. Ir velniop chronologiją – niekas neturi jokios savo vietos, ir viskas yra savo vietoj! žmogaus būties ratilai Žemiškam rojuj, o ne sekos siūlelis, kurį perkerpa kriošinčios ilgaplaukės deivės. Ratilai nuo gegutės žmogaus širdyje. Atsimink! Ir visai jau vis tiek, ar žmogus kasdienybės kvadrato narve, ar dievybės tobulam apskritime – jis vienodai visur išsitenka, banaliai ir šventai išskėtęs rankas ir kojas į šiaurę ir pietus, į vakarus ir į rytus.

O rytuose neišvengiamai sparčiai dienoja…

Andrius paspartina žingsnį, nereikia vėluoti, vis dar pūškuodamas kaip ežiukas, bet ir laimingas, nes kodėl jis negali būti laimingas ir lengvas, tarsi jį neštų tas pasivaidenęs jam raižinys ar sparnuota vizija, kuri ėmė iš lėto lukštentis, skleistis, beeinant jam kaip somnambului, skleistis iš žiedlapių savo, ir jam jau vaidenosi Žemiškojo rojaus pieva, pilna jo vaikystės gėlių, matė kiekvieną išgraviruotą žiedą, regėjo kiekvieną gimtinės žolelę aplink tūkstantašakį pažinimo medį, sužaliavusį tėviškės sode, tarp rasotų vaikystės burtažodžių, ir dabar, tartum karštligės krečiamas, stengėsi atsiminti gimtinės žolių vardus. Ak močiute, ant kelių dabar atsiklaupčiau už tavo išmintingus žiniuonės žodžius raistuose, miškuose, pagiriuos ir pievose, čia, anūkėli, žinok, pakalnutė, arba gegutės ašarėlės, o šitas, žiūrėk, asiūklis – gegutės duonelė, gal tau dar surasiu raudoną žiognagę, bus tai gegutės bliūdelis, o jei kur užeisi putokšlę, žinok, tai gegutės muiliukas, o kur kiškiui kopūstai, ten gegutei rūgštynės, kur linksmesnis asiūklis – gegutei varpelis, dėkis viską į savo šviesią galvelę, Andreli, dar visai nežinia, ką iškukuos tau raiboji, čia kukuodama juokias, čia verkia, močiute, močiute, man jau iškukavo, man jau iškukavo žemišką rojų, čia mano duonelė, čia mano bliūdelis, čia mano muiliukas, čia mano varpelis, čia ašarėlės mano, toj mano Lietuvoj…

– KU KŪ! KU KŪ!..

Aidėjo tyliau ir tyliau, nes Andrius jau ne ėjo, o risnojo tekinas, siauru keliuku išnėręs iš miško.

Priekyje tarp žaliuojančių kalvų šakojasi žvyrkelis. Palei kryžkelę stūkso dailus dviaukštis mūriukas, ir Andrius dėl visa ko užbėga gelsvo smėlio taku į jaukų kiemelį, pabeldžia dukart į beicuoto klevo duris su apskritu langeliu viršuje – tartum liuku povandeniniame laive. Vėl pabeldžia.

Tylu.

Ir lauke, ir name.

Dar pabelsiu. Paskutinį kartą.

Tyla.

Bet ne – pasigirsta žingsniai žemyn ir nutyla čia pat, už durų.

– Ko nori?

– Katruo keliu tiesiau? Man į miestą…

– Aš tau, kurva, parodysiu miestą! Matei kada nors va šitą?!

Langelyje sušmėžuoja gelsvoka dvivamzdžio buožė ir pajuodusios tūtos.

– Dešinėn ar kairėn, pasakyk?

– O druskos šiknon nenori? Dink arba kviesiu miliciją! Telefonas yra, nemanyk! Trainiojas naktimis visokie… Miegoti neduoda…

Veidas taip ir nepasirodė liuke, bet balsas tebeaidi anapus durų, kol Andrius eina iki vartelių su naujitelaičiu stogastulpiu iš kairės…

Spiria koja į tuos vartelius – nieko čia nesinori rankomis liesti, nei užrašyt ugnim ant vartų skardos KIEME PIKTAS ŽMOGUS, nei atsigręžt bent kartą, nors juste junta įremtą į pakaušį dvivamzdį žvilgsnį, kol tolsta…

Pasuka vis dėlto kairėn.

Ten, slėny, jau teškenos dusliai ir nematomu potvyniu tvino didysis triukšmas, ir miestas artėjo, ir kažkaip lengva buvo žingsniuoti pakalnėn žvyruotu keliu, paspiriant kokį linksmesnės spalvos akmenuk, kad ristųsi padulkėdamas priešais, paskubėdamas dar sparčiau, negu Andrius su savo dundenančiais slidiniais batais.

O po valandėlės Andrius jau sėdėjo Skitų gatvėj, ant dulkėtos žolės, nugara atsirėmęs į dulkėtą dar uždaryto sandėliuko sieną.

Čia dar nieko nebuvo – net visų ankstyviausio Vijurko, ir Andrius žiūrėjo į savo taip išmintingai raukšlėtus batus ir garsiai galvojo:

– Reikia keist raištelius… Kelinti jau šitie? Neatlaiko… Gal iš banginio ūsų reikėtų daryt raištelius darbiniams batams?..

Andrius sėdi pačiam rytinės vėsos dugne, kadangi saulė palietė dar tik ilgąją kranto strėlę, Ados nukreiptą vakar beveik statmenai į viršų. Siekia, bet niekaip neįstengia pasiekti balto mokyklos mūro stogo – maždaug tuomet visi jau bus čia.

Ir viskas užvirs savaime. Pasiskirstys kas kur ir krutės tarp griovių ir mūrų, tarp žemių ir plytų krūvų. Ir vėl ims augti baltas JŲ namo kristalas. Sočiai maitinamas mūsų prakaitu ir laiku. Auga kristalai. Auga daigai. Auga vaikai. Visa kita tik sensta ir nenumaldomai irsta. Kur apačia – bus viršus. Kur viršus – bus apačia. Skitų gatvėj gyvena baltai. Baltų gatvėj gyvena prūsai. Prūsų gatvėj gyvena skitai. Šviesos potvyniai ir atoslūgiai danguje. Tamsos potvyniai ir atoslūgiai Žemėje. Ir nenori niekas grįžti į tamsą, ir kiekvienas apleidžia šviesą. Ir kiekvienas ateina surikti, ir kiekvieną praryja tyla. Visos kelionės ratu. Kur baigiasi, ten ir prasideda, Andriau. Ratai, rievės, ratilai, aureolės, viską skiria viena nuo kito ir viską jungia tie patys ratilai, rievės, aureolės, ratai. Vieno kamieno spiralė. Ir kas tau belieka? Kur tavo, gegule, varpelis bežadžiam šitam raižiny? Kur tavo, gegule, varpelis bežadžiam šitam raižiny? Tavo, gegule, bliūdelis pigioj valgykloj. Tavo, gegule, duonelė nuo avanso iki avanso. Tavo, gegule, muiliukas kombinezono kišenėj, būsime švarūs. Taip, Virga. Tik tu neverk…

Skitų gatvėje tuščia.

Tik tuščia niekad niekur nebūna.

Iš priešingų pusių ateina du kiemsargiai. Žema storulė ir gunktelėjęs senukas. Abu oranžinėm striukėm. Ir abudu vienu metu ima šluoti jiems paskirtus šaligatvius. Stumias beveik pagrečiui. Gal kad būtų smagiau…

– Vakar buvo švariau… – sako storulė. – Gera buvo dienelė.

– Būna, – sutinka senukas, smagiai lyg dalgiu švytuodamas šluota. – Būna tokių dienų – nė šiukšlelės, nors pats ką numesk…

– Užtat kitą kartą vežimą samdytum! – skardena moteris nuo savojo šaligatvio ir labai sumaniai varo į priekį margą popiergalių šūsnį.

– O ką, taip ir būdavo, ponia. Dirbau anksčiau turgavietėj. Ateidavom šeštą vakaro ir duodavom, kol sutems. Ir nemanyk – trise! Ir ne šiaip kokius popieriūkščius – sušluoji, būdavo, kalną mėšlo, vežimu ir veždavo. Už puslitrį. Žinoma, mums! Nes mėšlas – trąša. Už dyka, gali sakyt. Nebe ta sveikata. O ir arklių turgaus nebėr. Ten dabar mašinėlėm prekiauja žmonės…

– Užtenka, tamsta, dar ir arklių! – storulė vikriai sužėrė popiergalius kibiran ir priėjo prie žalsvos dėmės, kurią, matyt, jau seniai buvo nužiūrėjusi.

Senukas atsigręžė, nužvelgė didoką dėmę ir šlavė sau toliau.

– Šitiek technikos! – moteris apvertė šluotą ir koto galu gramdė priskretusią mėšlo dėmę. – Bet ne, duok jiems karietą! Krikštynoms, vestuvėms… Kad prisiminimas liktų! Kaimiečiai yra kaimiečiai, aš sakiau ir sakysiu…

– Va rudenį tai pakukuosim, – sako senukas, į saują surinkdamas tris ar keturis suskrudusius lapeliūkščius palei liepos kamieną.

– Pernai aš šluodavau dusyk per dieną, mažiausiai. Tik apsisuk – ir vėl pilna. Galo, sakiau, nebus.

– Aš tai nupurtau. Būtinai, visada, kai, būdavo, ateinu, pirmiausia papurtau. Kur silpnesni – ir ant žemės. Tada sau sušluoju. Ir paskui man galva rami.

Toliau šlavė tylėdami.

Andrius stebėjo, lyg čia kas turėtų atsitikti, nors nieko, ničnieko čia atsitikt negalėjo.

Senukas apšlavė liepaites.

Storulė labai vikriai suvarė į skardinį semtuvą raudoną suglamžytą cigarečių dėžutę.

Andrius pamanė, ar toli dar laikai, kada kiemsargių nereikės ir tobulai išbadėję robotai lakstys apyaušriu šaligatviais, rydami žmonių numestas nuorūkas, graužtukus, degtukų dėžutes, o kosminiai skersvėjai vis nešios išplėštus knygų lapus, vakarykščių laikraščių skiautes… Jau rytoj? Ar po šimtmečio? Ar kada? Neįspėju… Neįspėji… Neįspėjame… Neįspėsite…

Bet Andrius tylėjo, nors senukas su storule ką pasakę, pažvelgdavo ir jo pusėn.

– Tai ligi rytojaus! – šūktelėjo moteris ir nužingsniavo, kaire ranka nusitvėrusi šluotą per koto vidurį, o dešine nešdama kibirą.

– Ligi! – pasakė senukas neatsigręždamas.

Jis šiaip taip atrėmė šluotą į liekną liepaitę, pasilenkęs perbraukė delnais plačias kelnes ir nukrypavo į priešingą pusę – gunktelėjęs, su šluota ant peties.

Gatvė vėl buvo tuščia.

Gatvė jau buvo švari.

Ne, senuk!

Ne, tėve!

Ne, žmogau!

Aš negaliu, nemoku būti tau draugas aš geriau būsiu…

Andrius pakilo nuo gelsvos, aiškiai žūstančios nuo cemento žolės, gal dar atsigaus, o gal jau ne, ir žvilgtelėjo aukštyn – į baltą mokyklos mūrą.

Iš kur jis galėjo žinoti, kad pernakt apėjusi tuščias aplinkines gatves ir gatveles, tiltą ir patiltes abipus neužmingančios upės, viską apėjusi, dabar jau prie jo namų ant pilko betono laiptelių parietusi kojas po mėlynu sijonu sėdi Rina? Andrius neįsileido, ir dabar ji sėdi ir laukia, kol jis pats išeis pro duris į darbą… Vėjas sklaido ir, matyt, skaito šalia ant betono gulinčią knygą GEDIMINO LAIŠKAI, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio laiškai.

Mokyklos stogas akinamai dega, visas apsemtas saulės tekėjimo. Skitų gatvės gale sušmėkščioja nedidukė Vijurko figūrėlė, kapojanti rankom rytmečio vėsą. Jau diena. VIENA DIDŽIULĖ DIENA, RŪPESTINGAI SUMŪRYTA IŠ DVIEJŲ, TRIJŲ, KETURIŲ, PENKIŲ, ŠEŠIŲ, SEPTYNIŲ, AŠTUONIŲ, DEVYNIŲ, IŠ DEŠIMČIŲ, ŠIMTŲ DIENŲ…

Andrius pasisuko eit prie sandėliuko ir apstulbo: kaip jis anksčiau to nematė?!

Vienoje dangaus pusėje plieskėsi saulė, o kitoje kabojo balsvas mėnulis – abu vienu metu pakibusiu viršum žemės pievų, miškų, upių, namų… DVI MANO AKYS.

NEIŠDURTOS.

* * *

Pabaiga

Štai kas dėjos anuomet, nors dar liko, tiesa, pridurti šis tas, nes gyvenimas teka ir tekėdamas mainos ties posūkiais, keičias.

Gal tik Juozapas vienas tebedūmija savo firminį cigarą, kietai susiveržęs kareivio diržu. Ir dar Sekmadieninis Vyras po senovei sėdinėja visur su sekmadieniniu savo buteliuku ir vis dažniau mėgsta kartoti žaliam jaunimui savo mokintojo žodžius, pasakytus dar prieš mūsų erą, atseit, jei dao galima būtų kam nors dovanoti, kiekvienas padovanotų jį savo valdovui; jei dao galima būtų gauti per pažintis, kiekvienas jį gautų savo artimiesiems, jei apie dao galima būtų papasakot, kiekvienas pasakytų apie dao savo broliams; jei dao galima būtų perduoti palikuonims, kiekvienas jį paliktų savo vaikams. Tačiau tas neįmanoma, ir todėl tu neapturėjai dao. Kada širdyje nėra šeimininko, dao negali ten apsigyventi, leiskite jums priminti, o dao, gerbiamieji, reiškia kelią žemėje ir žvaigždėse – ir šviesuliams, ir žmonėms, baigia dėstyti begurkšnodamas Sekmadieninis Vyras ir nutyla, senas plepys, įsižiūrėjęs į tuščio butelio etiketę.

Bet šiaip viskas, žinoma, keičias.

Stasys apsigynė kandidatinę disertaciją Maskvoj ir ten pasiliko, vedė, atrodo, katedros laborantę. Mildukas įsigijo odinį švarkelį ir puošia kavines, retkarčiais filmuojasi. Edziunia vėl atsisėdo, atrodo, ilgam. Makarijus Blinda nuneša jam cigarečių ir dar kai ko, reikia juk žmogui padėti, ane? Amžiną Piligrimą rado negyvą jo paties kambary, maždaug į trečią dieną po mirties, užspringusį savais vėmalais. Virgilijus perrašė mašinėle visus savo eilėraščius suaugusiems ir dabar laukia KOMISIJOS PIRMOSIOMS KNYGOMS RENGTI sprendimo. Adelė ištekėjo už Petro ir juodu gavo atskirą vieno kambario butą – kol neatsirado vaikiukų, vėliau žiūrėsim. Vijurkui suteiktas nusipelniusio racionalizatoriaus vardas, ir statybininkai išrinko jį deputatu į vietinę darbo žmonių deputatų tarybą. Dėdulė Vincas perėjo į dažytojų brigadą ir dabar gauna daugiau pinigų. Rapolas užbaigė TĖVIŠKĖS ciklą, dalį jau eksponavo Taline, Krokuvoj ir Prahoj, pelnė aukso medalį. Vadas pagaliau susitaupė japoniškai aparatūrai, nors jo plokštelių klausytojai, kaip žinoma, išsibarstė kas kur. Šviesiagalvis Berniukas atsidūrė internate ir nuostabiai žaidžia šachmatais už jaunučius, jau respublikos rinktinėj. Danielius ruošiasi savo trečiai personalinei parodai. Violeta pradėjo megzti ir laukia kūdikio. Robertas dirba miesto ligoninėj ir vis neužbaigia savo įpusėtos disertacijos. Rina tarnauja archyve ir sudarinėja kažkokį akademinį leidinį. Didysis Šeimininkas ir Nuostabiausiai Kvapni Šeimininkė tebegyvena kartu, protesto ženklan daužydami protarpiais po vieną kitą krištolo taurę. Virgos patėvis gana reguliariai muša Virgos motiną. Virga persikėlė gyvent pas Andrių, jiedu susituokė, o po mėnesio, žiemą, Andrius užsimušė miesto ryšių skyriaus statyboj. Kaip ir kodėl įvyko nelaimė, beveik nežinia – kažkas nesilaikė STT (saugumo technikos taisyklių). Gal jis pats, gal kas kitas, gaila vaikino, visai neblogas buvo darbininkas. Virga tuoj po to išvažiavo į BAM’ą ir niekam neatrašo nė žodžio.

Kas dar?..

Aha, Šuo tebeieško Šeimininko.