Skaitiniai
Įžanginis paaiškinimas
Chrestomatijoje pateiktų tekstų dauguma pirmą kartą publikuojama lietuviškai. Visus tekstus iš senosios bažnytinės slavų kalbos į lietuvių kalbą vertė istorinės dalies autorius (Algimantas Bučys), tik vienu atveju, paraleliai su naujuoju vertimu pateikiant kitokį „Sakmės apie Šovėją (Sovijų)“ vertimą, nurodomi ankstesnį vertėjai (B. Savukynas ir J. Tumelis).
Prieš kiekvieną vertimą nurodomas šaltinio publikacijos leidinys, iš kurio versta. Be to, pateikiama trumpa informacija apie patį šaltinį, jo saugojimo vietą, galimą autorių (autorius), spėjamą sukūrimo vietą ir apytikrį laiką. Kaip žinome, chrestomatijoje publikuojamų XIII a. tekstų originalų nėra išlikę, tėra įvairaus meto nuorašai, tad kiekvieną kartą pateikiamas tradicinis vieno ar kito nuorašo pavadinimas, susijęs su nuorašo saugojimo vieta arba buvusio savininko vardu.
Dažniausiai įvairiu metu skirtingose vietose daryti nuorašai skiriasi vienas nuo kito detalėmis, vardažodžių bei vietovardžių užrašymais, šiokiais tokiais teksto trumpinimais ar papildymais, raidžių parašymais ir kitais tekstologiniais dalykais, kurie rūpi akademinių publikacijų rengėjams, fiksuojantiems visas nuorašų skirtybes skelbiamo teksto išnašose. Visa tai gerokai apsunkina mokslinių publikacijų skaitymą.
Chrestomatijoje skelbiamų tekstų vertėjas, be abejo, atsižvelgė į mokslinių leidinių publikacijas, tačiau tik tam, kad atsirinktų iš nuorašuose teikiamų frazės ar žodžio variantų jam tinkamiausius. Viena vertus, tai keblu, nes nė vieno nuorašo negalime paskelbti vieninteliu akademiškai idealiu. Kita vertus, nuorašų skirtybės duoda laisvę ir platesnį pamatą vertėjui – atsižvelgiant į skirtingus variantus, galima rinktis priimtiniausią ar kelių variantų kombinaciją, ir tuo pamatu versti iš senosios slavų kalbos į dabartinę lietuvių kalbą. Tas pats pasakytina apie visus šioje chrestomatijoje publikuojamus vertimus iš senosios slavų kalbos. Pateikiant chrestomatijos vertimus kiekvieną kartą dėti tekstą originalo kalba, manau, nėra būtino reikalo.
Viduramžių literatūros kūrinio vertėjui pirmiausia rūpi ne raidės ar žodžio parašymo variacijos (itin svarbios tekstologui ir kodotologui), o kūrinio dvasia – atsiradimo paskata ir paskirtis, sakinio grožis ir žodžio taiklumas.
Dėl to prie kiekvieno vertimo nurodomas pagrindinis, autentiškiausias šaltinis, neminint nepanaudotų ar tik pasitikslinimui naudotų nuorašų.
Pavyzdžiui, žemiau pateikiamas kunigaikščio Vaišvilko gyvenimo aprašas verstas iš teksto, kurį randame kartu su kitais 1265 m. pranešimais seniausiajame Naugardo metraštyje – vadinamajame Naugardo pirmajame metraštyje (Новгородская первая летопись).
Tačiau dera žinoti, kad šis metraštis turi dvi išlikusias redakcijas – vadinamąją senesniąją (старший извод), kurios vienintelis nuorašas ant pergamento yra pats seniausias iš visų Rusios metraščių nuorašų, pavadintas Sinodo redakcija, ir vadinamąją jaunesniąją redakciją, kurios nuorašai ant popieriaus yra išlikę trys, neminint vėlesnių kopijų. Vertimui į lietuvių kalbą pasirinktas seniausios redakcijos metraštis, kurio rankraštis dabar saugomas Maskvoje (Valstybiniame istorijos muziejuje; ГИМ, Син., № 786). Seniausias Rusios metraščių nuorašas laiko gerokai nuniokotas: jame trūksta pradžios – 16 pirmųjų sąsiuvinių, kur turėjo būti tekstas nuo pradžios iki 6524 (1016) m., be to, nėra vieno sąsiuvinio su 1273–1298 m. įvykių aprašymais. Rankraščio pavartyti niekas neduos, galima naudotis tik reprintais, fotokopijų leidimu, t. y. – faksimiliniu leidiniu. Mano versta iš akademinio leidinio Полное собрание русских летописей, M., t. 3. Издательство Академии Наук СССР, Москва-Ленинград, 1950; reprintas 2000, p. 84–85), atsižvelgiant į faksimilinį leidinį (Новгородская харатейная летопись. Под ред. М. Н. Тихомирова. М., 1964), iš kurio ir pateikiame „Chrestomatijoje“ 141 lapo (atverstinė pusė) ir 142 pergamento lapo fotokopijas.
Į paprastą klausimą, kas ir kuo remdamasis sudarė seniausiojo Sinodo nuorašo redakciją, kokiais ankstesniais šaltiniais jis paremtas, tiksliau atsakyti neįmanoma. Priminsiu vieno iš naujausių tyrimų autoriaus dr. A. Gipijuso (А. А. Гиппиус, g. 1963) įžvalgą:
Naugardo pirmojo metraščio tyrimų istorija tęsiasi jau pustrečio šimtmečio. Abi redakcijos buvo įvestos į mokslinę apyvartą dar XVIII a. Nuo tada pagrindinis Naugardo respublikos metraštis nuolatos lieka istorikų ir filologų dėmesio centre. Jo istoriografija kupina ryškių pastebėjimų, netikėtų sugretinimų, drąsių prielaidų ir hipotezių, lygiai kaip ir paradoksų bei nesusipratimų. Tik nedaugelis prielaidų dėl paminklo šaltinių, autorių, teksto sudarymo etapų gali šiandien būti laikomos įrodytomis. Esminės NPM teksto istorijos problemos lieka atviros ir vis dar kelia tyrėjų ginčus. (А. А. Гиппиус. К истории сложения текста Новгородской первой летописи. Спорные вопросы текстологии НПЛ. Cit. ir mano versta pagal: http://annales.info/rus/small/nis1npl.htm)
Tuos dalykus čia primenu, kad skaitytojai galėtų konkrečiau įsivaizduoti chrestomatijai panaudotų šaltinių būklę ir visą tą, jau nebeaprėpiamą, jų tyrimo istoriją, kuri, deja, neteikia vienareikšmių atsakymų.
Ankstesniosios redakcijos nuorašai vertimui naudoti kaip pagalbiniai šaltiniai.
Viso kūrinio apie Vaišvilką pavadinimas pasirinktas pagal kelių redakcijų bei nuorašų kontekstus. Vieni rusų mokslininkai Naugardo pirmojo metraščio tekstą apie Vaišvilką vadina paprasčiausiu metraštiniu pasakojimu, kiti – „Sakme apie Vaišvilką“ („Сказание о Войшелке“ – V. Ochotnikova), tačiau abu terminai, mano nuomone, neatspindi hagiografinės kūrinio stilistikos bei pradinės prologinės paskirties bažnytinėms apeigoms.
Vėlesni atskirai spausdinto kūrinio pavadinimai daug artimesni hagiografinei kūrinio prigimčiai ir paskirčiai, tad ankstyviausio teksto pavadinimas, mano įsitikinimu, tiesiogiai sietinas su tradiciniais vienuolyno steigėjo (ktitoriaus) gyvenimo aprašymais – „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.
XIII šimtmečio kūriniai
I.
XIV a. Laurušavo evangelijos priekinio viršelio medalionas, vazduojantis Laurušą, tradiciškai siejamą su karalaičiu Vaišvilku
Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas
Turėjo Mindaugas, lietuvių kunigaikštis, sūnų, vardu Vaišvilkas. Ir išrinko jį Viešpats būti teisingojo tikėjimo išpažinėju: ėjo jis prie Sinajaus kalno tolyn nuo tėvo savo ir giminės savos, ir nuo pagoniškos savo tikybos, pažino tikrąją krikščioniškąją tikybą ir krikštijosi vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir išmoko skaityti šventąsias knygas, ir priėmė vienuolio įžadus Šventajame kalne, ir prabuvo ten trejus metus, tada sugrįžo į gimtinę, atėjo į savo žemę pas tėvą savo. O tėvas, netikėlis šitoks, švelniais žodžiais kalbino jį atsisakyti krikščionių tikėjimo ir vienuolystės, ir priimti karaliaus valdžią karalystėje. Betgi tas, krikšto jėga ginkluotas, nenorėjo paklusti tėvo prašymams, nei pagrasymų jo išsigando, tik išėjo iš savo tėvo namų, pasistatė sau vienuolyną krikščionių žemėse ir čionai gyveno, šlovindamas švenčiausiąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę.
Betgi jo tėvą nužudė, ir tuomet Vaišvilkas, nors pats nenorėjo keršyti, tik jam Dievas įdėjo į širdį palaiminimą žygiuoti prieš anuos, prieš pagonišką Lietuvą, už krikščionišką kraują, taigi nusiėmė tuomet Vaišvilkas nuo savęs vienuolio drabužį, bet pažadėjo Dievui po trejų metų vėl apsivilkti, o per tuos metus vienuolio įžadų neatsižadėti, ir sutelkė aplink save tėvo kariūnus ir bičiulius, pasimeldė Nukryžiuotajam, ir patraukė prieš pagonišką Lietuvą, ir nugalėjo juos, ir liko visus metus jų žemėje. Tuomet Viešpats atseikėjo nedorėliams pagal jų darbus: visą jų žemę ginklu užkariavo, o krikščionių žemėje visur buvo džiaugsmas didis.
II.
Sovijus | ldkistorija.lt pieš.
Sakmė apie Šovėją
Šovėjas buvo žmogus, ir pasitaikė jam pagauti nepaprastą šerną. Išėmė iš jo 9 blužnis ir davė savo gimtiems vaikams, kad iškeptų. O kai tie jas suvalgė, perpyko ant jam gimusiųjų vaikų. Mat mėgino jis nusileisti į Vėlių šalį, prašėsi įleidžiamas [be kepsnio], bet pro aštuonerius vartus nepajėgė patekti. Tik pro devintus vartus įėjęs savo norą išpildė, kai vienas iš jo gimtų vaikų jam padėjo. Kiti broliai supyko už tai ant jaunėlio, barėsi, kad išleido tėvą į Vėlių šalį, o tas atsiprašė: „Nueisiu ir surasiu savo tėvą“. Ir atėjo į Vėlių šalį. O kai tėvas pavakarieniavo su juo, sutaisė sūnui gultą ir pakasė jį žemėje. Ryto metą, kai abu atsikėlė, paklausė jo: „Ar gerą atilsį turėjai?“ Tasai gi sukliko: „Ojei, mane ėdė kirminai ir šliužai“. Rytojaus dieną vėl jam surengė vakarienę, paguldė miegoti, o gultą įkėlė į medį. Iš ryto vėl to paties klausia. Anas gi atsakė: „Lyg būčiau visas sugeltas bičių ir uodų, oi, kaip blogai miegojau“. Dar kitą dieną, sukrovęs didžiulį ugnies laužą, pašovė aną į ugnį. Rytą vėl paklausė: „Ar gerai pailsėjai?“ Anas jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.
O didžioji šėtoniška apgaulė, kurią tasai [Šovėjas] įdiegė į lietuvių giminę, ir į jotvingius, ir jemius, ir prūsus, ir į daugelį kitų tautų, kurios vadinamos Šovija ir kurios tikisi, kad jų sielų vedlys į Vėlių šalį esąs Šovėjas, gyvenęs Abimelecho laikais, ir jos iki šiolei savo mirusiųjų kūnus degina ant laužų kaip Achilas ir Ajantas, ir visi kiti graikai. O šią apgaulę Šovėjas įbruko jiems, idant visi aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip sakant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir Teliaveliui, kalviui, nukalusiam jiems saulę, kad apšviestų žemę, ir užmetusiam tą saulę ant dangaus.
O iš tikrųjų ši nelaba pagunda atėjo pas juos iš graikų. O nuo Abilemecho laikų ir nuo nelabojo Šovėjo gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šias knygas, praėjo 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.
Paaiškinimas
Istorinėje knygos dalyje aptarėme naujais (ne tik tradiciniais mitologiniais), bet ir tautosakos bei literatūrologiniais tyrimais pagrįstą 1262 m. chronografo specifiką, išnagrinėjome ir chronografe išlikusios „Sakmės apie Šovėją (Sovijų)“ kilmę bei žanrinę struktūrą.
Išsiaiškinome, kaip religinė XIII a. polemika įsiamžino dvisluoksnėje „Sakmės apie Šovėją“ semantikoje, dvejopoje kalbėjimo manieroje – folkloriškai vaizdingoje žynių šnekoje ir nervingoje krikščionio raščiaus smerkiančio komentaro retorikoje. Istorinėje knygos dalyje pateikiau ir paties 1262 m. chronografo atribuciją ( sukurimo vietą ir laiką), teigdamas, jog tas chronografas buvo surašytas ne kur kitur, o Vaišvilko įsteigtame vienuolyne prie Naugarduko. Kadangi iki šiolei nėra paskelbtas nei parengtas akademinis 1262 m. chronografo leidinys, daugelį teiginių dar ne kartą teks tikslinti, tačiau į 1262 m. chronografą įrašytos „Sakmės apie Šovėją“ reikšmė ir literatūrinė vertė neabejotina.
Todėl į chrestomatiją įdedame „Sakmę apie Šovėją“, kaip įdomų ir talentingą religinės polemikos XIII a. Lietuvoje pagimdytą kūrinį, kaip senovės baltų tikybos žynių sakymą (pirmasis struktūros sluoksnis), kaip žynių elito kovos už protėvių tikybą literatūrinį paminklą, palydėtą (antrasis sluoksnis) „Sakmės apie Šovėją“ užrašytojo krikščionio piktokais komentarais.
Nauji 1262 m. chronografo tyrimai ( pirmiausia I.Lemeškino studija „Sovijaus sakmė ir 1262 metų Chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus“, Vilnius, 2009) ir mano knygoje pateikta literatūrologinė „Sakmės apie Šovėją“ koncepcija leidžia ir netgi, mano supratimu, įpareigoja pateikti naują kūrinio vertimą, tikiuosi, tikslesnį už esamus „Sakmės apie Šovėją“ vertimus.
Naujoji literatūrologinė „Sakmės apie Šovėją“ interpretacija istorinėje dalyje (žr. IV skyrių), priartina kūrinį prie pasakojamosios tautosakos struktūrų, gerokai keičia visos „Sakmės…“ veikėjų funkcijas.
Mano vertime ne sūnus tėvui, kaip būdavo ankstesniuose vertimuose, o atvirkščiai – tėvas atvykusiam sūnui sutaiso vakarienę ir parengia tris skirtingus nakvynės gultus kiekvienai išbandymo nakčiai.
Be to, verčiant pagonišką sakmę, man įsitikinimu, nekorektiška vartoti krikščionišką terminą „pragaras“, lygiai kaip nekorektiška būtų antikinės literatūros ar „Senojo Testamento“ vertimuose vietoje graikiško „Hades“ (Mirusiųjų šalis) ar hebrajiško „Šeol“ (Mirusiųjų buveinė) vartoti krikščioniškąjį terminą „Pragaras“.
Vertimas šiuo atveju neatsiejamas nuo rekonstrukcijos. Baltiškoji „Vėlių šalis“ neverstina „pragaru“.
Iš naujo versdamas šiai chrestomatijai „Sakmę apie Šovėją“ atsižvelgiau tiek į sakmės plataus varianto (18 skyrius 1262 m. chronografe) visus nuorašus, tiek į mažiau žinomą sakmės perpasakojimą 1262 m. chronografo 17 skyriaus pabaigoje, kuriuos turime preciziškai pateiktus I. Lemeškino studijoje „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas“. Be to, verčiant atsižvelgta į kitų tyrinėtojų, pirmiausia – folkloro specialistės B. Kerbelytės, filologo I. Lemeškino vertimus ir jų kritines pastabas ankstesniajam B. Savukyno ir J. Tumelio vertimui, labai paplitusiam įvairiausiuose leidiniuose ir internete.
Ankstesnieji vertimai palyginimui įdėti į knyginį „Seniausiosios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijos“ (2012) leidinį.
III.
Šv. Charitina Lietuvaitė († 1281)
Giesmė
šventajai geratikei
kunigaikštytei
Charitinai Lietuvaitei ( Troparionas)
Nuo pat jaunystės savo
Visa širdimi pamilusi Dievą būni,
Charitina sužadėtoji,
Tikėjimo žygį atlikusi būni
Su Kristumi, Sužadėtiniu tavo,
Ir tavo naujoje Tėvynėje,
Rusios žemėje, apsigyvenusi būni,
Į Dangiškąją Tėvynę mus kvietusioji,
Maldauki Kristų Dievą išgelbėti mūsų sielas.
IV.
Giesmė šventajai geratikei kunigaikštytei
Charitinai Lietuvaitei (Kondakionas)
Palikusi saviškius ir tėvynę savo,
Didžiajame Naugarde atkeliavusi būni,
Vienuolyno ramybės būste
Daugiadarbį vienuolės žygį atlikusi būni,
Angelu pagyvenusi Žemėje,
Rodei išganymo kelią Rusios moteriškėms.
Ir mes visos tavęspi artėdamos giedam:
Sveika, šventoji mūsų motinėle Charitina!
Paaiškinimas
Paslaptingiausia ir drauge plačiausiai pasaulyje iki šiolei minima XIII a. lietuvių išeivijos figūra – šv. Charitina Lietuvaitė († 1268) beveik nežinoma Lietuvoje.
Žinios apie šventąją pateikiamos glaustai ir neretai, kaip pailiustruota istorinėje knygos dalyje, įvairuoja priklausomai nuo šalies ir kalbos, kuria šventoji Charitina Lietuvaitė kasmet spalio 5 (naujuoju stiliumi spalio 18) dieną paminima viso pasaulio ortodoksų krikščionių bažnyčiose.
Deja, autentiškų hagiografijos nuorašų nėra išlikę.
Galimas dalykas, kad tradicinė šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija iš viso nebuvo sukurta nei po jos mirties XIII a., nei vėliau – XIV a. ar XV a. Po jos mirties galėjo būti parašyta trumpa vyresniosios vienuolės gyvenimo apžvalgėlė specialiai bažnytinėms apeigoms.
Išliko tik glausti pradiniai tekstai, kur pateiktos minimalios žinios apie šv. Charitinos Lietuvaitės aukštą – karališkąją arba kunigaikštišką – kilmę iš Lietuvos, kurios globėja ji neretai vadinama. Vėliau šios žinios buvo tik atkartojamos ne viename šv. Charitinos Lietuvaitės biografijos ir hagiografijos variantų iki pačių naujausių XX amžiuje.
Vis dėlto išlikę biografiniai tekstai, kuriuos aptarėme istorinėje knygos dalyje, mano manymu, arba perdėm faktografiški, arba per daug modernizuoti, kad būtų dedami į seniausiosios lietuvių literatūros chrestomatiją.
Tuo tarpu bažnytinių apeigų knygose, nuo seno rašytose Rusioje ir daugybę kartų perrašinėtose senąją slavų kalba, išliko keli himnografiniai tekstai, skirti šv. Charitinai Lietuvaitei.
Nors bizantiškosios himnografijos tekstai neatskiriamai susiję su nenusakomo grožio ir didžiai sudėtingos melodijos liturginiu giedojimu bei rečitavimu pamaldų metu, vis dėlto į chrestomatiją įtraukiame dviejų himnografinių tekstų vertimus iš senosios slavų kalbos.
Pirmoji giesmė priskiriama graikškajam tropariono žanrui, o antroji – kondakiono( jų žanrinės ypatybės aptariamos istorinėje knygos dalyje).
Abu kūriniai pagal žanrą priklauso seniausioms krikščioniškoms maldoms – giesmėms, kurios jau IV–V a. buvo giedamos graikų kalba Mažojoje Azijoje bei Egipte, bet žanriniu požiūriu nebuvo tapačios nei senojo Šventojo Rašto psalmėms, nei biblinėms giesmėms.
Ir troparionai, ir kondakionai – trumpos ritminės prozos giesmės, kurios paprastai įkomponuojamos į tradicinius stambesnio himnografinio kūrinio (kanono ar akafisto) ritminius bei prasminius „lizdus“, bet kiekvienu atveju nusako individualią šlovinamo šventojo esybę. Kondakionas papildo ir savaip išvysto pagrindinę tropariono giesmės temą.
Vertimams atrinkti oficialūs Rusijos pravoslavų bažnyčios aprobuoti tekstai, skirti spalio 5 dienos liturginėms apeigoms šv. Charitinai Lietuvaitei pašlovinti. (Žr.: Сайт Новгородской Епархии Русской Православной Церкви Московского Патриархата http://firma6.solaris.natm.ru/novgorodskaya-svyatost/108-svyatye-novgorodskoj-zemli-xiii-vek/118-svyataya-blagovernaya-knyaginya-kharitina-litovskaya.)
V.
Šv. Daumantas (Domantas) – Timotiejus (+1299). Pskovo Trejybės katedros freska
Šv. Daumanto Timotiejaus gyvenimas (prologinė redakcija)
Šventasis kunigaikštis Daumantas buvo lietuvis pagal kilmę, garbino stabus pagal tėvų papročius, ir buvo priverstas iš kažin kokio reikalo palikti tėvynę savo, ir atėjo į miestą Pskovą su visa savo gimine, ir priėmė krikštą, ir buvo jam duotas šventojo krikšto vardas Timotiejus. Ir pasiėmė su savim 100 ir 70 vyrų, ir patraukė į lietuvių žemę laimikio imti, ir paėmė į nelaisvę Girdenio kunigaikštienę su jos vaikais, ir sumušė pasivijusią juos didžią vytį prie upės, prie Dauguvos, nugalėjo su Švenčiausiosios Trejybės ir šv. kankinio Leontijaus pagalba, ir pargrįžo į Pskovą su didžiu laimikiu. Ir daugelį vokiečių miestų paėmė su laimikiu, ir pulkus jų iškirto, nesgi mūšyje baisus karys buvo, daugybėje kautynių parodė savo vyrišką narsą ir gerą prigimtį. Ir visokiausiomis geradarystėmis pasižymėjo: mokėjo geruoju įtikinti, ir cerkves dabindamas, ir popus, ir ubagus mylėdamas, per visas šventes popus ir vienuolius pamaitindamas, išmaldos duodamas. Šitaip pagyvenęs ir neilgai pasirgęs stojo priešais Dievą amžinam gyvenimui; ir palydėjo jį visi dvasininkai ir vienuolynų vyresnieji, ir visi vienuoliai, ir daugybė žmonių jo verkė, ir paguldė jį Švenčiausiosios Trejybės cerkvėje, ir atgiedojo su pamaldomis, su padėkomis ir šventomis giesmėmis gegužės mėnesio 20 dieną.
Paaiškinimas
Beveik iš karto po kunigaikščio Daumanto mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo lietuvių kunigaikščio atminimo ir vardo įamžinimo judėjimas, nusitęsęs per ilgus amžius iki mūsų dienų. Pirmiausia reiškėsi pačių pskoviečių, tarp kurių, be abejo, buvo nemaža išeivių iš Lietuvos ir jų palikuonių, iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai netrukus buvo padaryta, o šv. Daumantas Timotiejus tapo Pskovo miesto globėju.
Kaip paprastai tokiais atvejais atsitikdavo, turėjo būti parašytas bažnytinėms apeigoms skirtas šventojo gyvenimo aprašas.
Seniausias Daumanto gyvenimo aprašas – vadinamasis Prologinis tekstas, kaip jau minėjome rašydami apie Vaišvilko gyvenimo aprašo prologinį variantą, turėjo būti skirtas trumpam šv. Daumanto Timotiejaus paminėjimui liturginio kalendoriaus tvarka gegužės 20 (naujuoju stiliumi birželio 2) dieną.
Išliko du pskoviškos kilmės gana prastos kokybės XIV–XV a. nuorašai ant pergamento, kurie dabar saugomi Maskvoje, Centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve (ЦГАДА, ф. 381, собр. Синодальной типографии, № 179, № 175). Plačiau apie abu rankraščius žr.: А. А. Покровский. Древнее псковско-новгородское письменное наследие. Москва, 1916, р. 84–85.
Chrestomatijai versta iš V. Ochotnikovos paskelbto nuorašo (№ 179).
VI.
GIESMĖ DAUMANTUI, ŠVENTAJAME KRIKŠTE TIMOTIEJUI,
PSKOVIEČIUI, ŠVENTAJAM KUNIGAIKŠČIUI ( troparionas)
Tu, kursai tėvų nedorybės nebeištvėrei,
Palaimingasai kunigaikšti Daumantai,
Tu išvengei nakties kančių už stabmeldystę,
Atėjai mintimi iki Saulės šviesybės – Kristaus,
Ir pats nušvitai Dieviško Krikšto palaima,
Tu, nūnai stovėdamas Švenčiausiosios Trejybės šviesoje,
Melski Viešpatį Dievą išsaugoti ir išganyti tikratikius žmones,
Ir tavo miestą išgelbėti nuo bedieviškų agariečių[1],
Nuo lotynų[2] antplūdžio, irgi nuo tarpusavio karionių,
Išmelski mūsų sieloms išsigelbėjimą.
VII.
GIESMĖ IŠTIKIMAJAM KUNIGAIKŠČIUI DAUMANTUI,
ŠVENTAJAME KRIKŠTE TIMOTIEJUI ( kondakionas)
Meilės Kristui persmelktas, palaimingasai kunigaikšti Daumantai,
Protą nutvieskęs Dvasios aušra,
Protėvių stabmeldiškų apžavų įžūlybės nebepakentęs,
Šventajame krikšte atgimęs Timotiejaus vardu nūnai būni
Ašaromis ir labdaromis prie Kristaus pritapęs,
Ir šio gyvenimo trukmę garbingai užbaigęs,
Tyrą tikėjimą išsaugojai,
O nūnai meldžiam tavęs:
Užtarki maldomis Švenčiausiajai Trejybei ir Skaisčiausiajai Dievo Gimdytojai
Pskovo miestą ir mus visus, suplaukusius prie tavo palaikų šventųjų urnos,
Išmelski mums išsigelbėjimą iš visokiausių blogybių,
O mes visi tave, gyvos tikybos gynėjau, nepaliaudami godojam.
Paaiškinimas
Greta Daumanto Prologinio gyvenimo aprašo pateikiame du bažnytinėms apeigoms skirtus tekstus – troparioną ir kondakioną, kurie taip pat turėjo būti sukurti neilgai trukus po Daumanto mirties ir paskelbimo šventuoju Pskovo globėju.
Kaip šv. Charitinos atveju, taip ir šv. Daumantui Timotiejui paminėti ir pagarbinti bažnytinių apeigų metu turėjo būti parašyti himnografiniai tekstai – troparionas ir kondakionas. Versta į lietuvių kalbą iš oficialių Rusijos pravoslavų bažnyčios aprobuotų tekstų bažnytine slavų kalba. Полный Православный Тропарион для клироса и мирян с приложением некоторых кондаков; pagal: http://www.troparion.narod.ru/; kondakionas ir malda šv. Daumantui Timotiejui iš: Православный церковный календарь; pagal: http://days.pravoslavie.ru/Days/may20.htm
VIII.
Pasakojimas apie KARVEDĮ Daumantą (pasaulietinė redakcija)
…ir nukariavo Pajūrį, ir atgal pargrįžo, pripildęs savo kraštą gausiais laimikiais. Ir išgarsėjo jo žemė, visose šalyse keldama baimę dėl grėsmingos kunigaikščio Dmitrijaus ir jo žento kunigaikščio Daumanto narsos, ir jos vyrų naugardiečių ir pskoviečių drąsos. Tada, po keliolikos dienų, susibūrė netikėlių lotynų [katalikų] likučiai, ir atėjo paslapčiomis, ir apiplėšė miesto apylinkėse kelis pskoviečių kaimus, ir staigiai pasitraukė. O dievamylis kunigaikštis Daumantas, nė nemanydamas pakęsti netikėlių vokiečių užpuolikų klastos, išplaukė vytis penkiais irkliniais laivais su maža kariauna, su 60 vyrų, ir dieviškąja jėga nugalėjo 800 vokiečių Mirapovnos upėje[3], o du vokiečių irkliniai laivai paspruko prie tolimesnių salų. Bet dievamylis kunigaikštis Daumantas atsivijo ir padegė salą, ir sudegino juos sausose žolėse, o kiti bėgo, ir jų plaukai liepsnodami degė, o kitus iškirto kardais, o dar kiti paskendo vandenyse, ir visa tai įvyko padedant Švenčiausiajai Trejybei ir šlovingajam didžiajam kariui šv. Georgijui, ir ištikimojo kunigaikščio šv. Vsevolodo maldoms balandžio mėnesio 23 dieną, minint šventąjį Kristaus kankinį Georgijų.
Ir sugrįžo [Daumantas] į Pskovo miestą, ir kilo didis džiaugsmas ir linksmybės Pskovo mieste, kad padėjo Švenčiausioji Trejybė ir šventasis karys Georgijus.
Bet išgirdo Rygos žemės magistras apie kunigaikščio Daumanto narsumą, sutelkė galingas jėgas be Dievo malonės, atvyko prie Pskovo miesto laivais ir valtimis, ir ant žirgų, su akmensvaidžiais pabūklais mūrams daužyti, norėjo užimti Švenčiausiosios Trejybės namus[4], o kunigaikštį Daumantą gyvą paimti ir pskoviečius vyrus kalavijais užkapoti, o kitus nelaisvėn išsivaryti. Kai išgirdo Daumantas, kad susitelkė į didžią galybę žmonės be proto ir be Dievo, įžengė jis į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais Viešpaties altorių, puolė ant kelių, ilgai meldėsi su ašaromis akyse šitaip kalbėdamas: „Viešpatie Dieve galingasai, mes, tavo žmonės ir tavo ganyklos avelės, tavo vardo šaukiamės, būk aukštybėse maloningas romiems ir taikingiems, o iškilius išpuikėlių sumanymus nužemink, idant netuštėtų tavo avelių ganykla“. Paėmė kardą vyresnysis vienuolis Sidoras visų dvasininkų akivaizdoje, apjuosė [Daumantą] ir kardą prisegė, palaimino ir išlydėjo. Ir Daumantas su visu savo begalinės narsos įniršiu, nelaukdamas naugardiečių pulkų, su maža savo kariauna ir pskoviečiais vyrais išjojo, ir su Dievo pagalba sutriuškino anų pulkus, o patį magistrą sužeidė kardo kirčiu į veidą. Ir anie savo žuvusiųjų lavonus sukrovė į kelis laivus ir gabenosi į savo žemę, o jų likučiai, išlipę į krantą, bėgo iš paskos, birželio mėnesio 8 dieną, minint šventąjį kankinį Teodorą Stratilatą.
Ir vėl po kiek laiko Daumantui kunigaikščiaujant pradėjo netikėliai lotynai griebtis prievartos prieš pskoviečius puldinėdami ir nelaisvėn imdami. Bet dievamylis kunigaikštis Timotiejus [Daumantas], niekados negalėjęs pakęsti skriaudos, išjojo su pskoviečiais vyrais ir nukariavo anų žemę ir miestą jų sudegino.
Ir po to neilgai trukus pasirodė pranašingas ženklas ant mėnulio[5], rugsėjo mėnesio 8 naktį.//
Tą pačią žiemą dėl padaugėjusių mūsų nuodėmių užpuolė vokiečių kariauna Pskovo priemiestį, 6806 metais, kovo mėnesio 4 dieną, minint šventąjį kankinį Povilą ir Julijoną, ir išžudė vienuolius ir jų vyresniuosius, ir vienuoles, ir silpnas moteris, ir mažus vaikus, tik vyrus Dievas išgelbėjo. Kitą rytą netikėliai vokiečiai apsupo Pskovo miestą, norėdami jį paimti. O dievamylis kunigaikštis Timotiejus [Daumantas], neapsikentęs ir nelaukęs savo didžiosios kariaunos, išjojo su mažąja kariauna ir pskoviečiais vyrais, ir su Ivanu Dorogomilovičium ir jo mažąja karių palyda prieš anuos. Ir su Švenčiausiosios Trejybės pagalba ir ištikimojo kunigaikščio Vsevolodo maldos dėka užklupo anuos ant kranto prie šventųjų Petro ir Povilo cerkvės. Ir prasidėjo žiaurios kardų kirstynės, kokių dar niekados nebuvo buvę prie Pskovo; ir patį komandorą sužeidė į galvą, o kitus paėmė į nelaisvę ir nuvarė pas Didįjį kunigaikštį Andriejų, o kiti kuo greičiau metė savo ginklus ir puolė plaukte į krantą, apimti siaubo nuo Daumanto baisingos narsos ir jo pskoviečių vyrų drąsos.
Tais metais ir piktasis maras užgriuvo žmones.
O šis kunigaikštis ne vien tik narsa buvo Dievo apdovanotas, bet ir pats pasižymėjo Dievo meile, geradaris tarp mirtingųjų, puošė cerkves, dvasininkus ir ubagus mylėdamas, ir visas šventes sąžiningai švęsdamas, popus ir ubagaus, ir vienuolius maitindamas, ir išmaldą duodamas našlaičiams ir našlėms; kaip tarė pranašas Jėšajus: „Geras kunigaikštis savo krašte – svetingas, dievamylis, myli pakeleivius, romus ir santūrus pagal Dievo paveikslą; nesgi Dievas žemėje ne angelus myli, o žmones, dosniai juos apdovanodamas, gera jiems darydamas ir čia, žemėje, parodo savo mielaširdystę“.
Ir išgarsėjo mūsų kunigaikščių vardai visose šalyse, ir kėlė siaubą priešams mūšio lauke, ir buvo jie kunigaikščių kunigaikščiai, vadų vadai, ir jų balsas grėsmingai skardėjo virš pulkų kaip trimito skardas, ir jie visus nugalėdavo. Taip kaip Akritas nugalėdavo pulkus savo stiprybės galia, taip ir didysis kunigaikštis Aleksandras Neviškis, ir jo sūnus kunigaikštis Dmitrijus su savo bajorais ir naugardiečiais vyrais, ir su savo žentu Daumantu ir jo vyrais pskoviečiais nukariaudavo netikėlių vokiečių žemę, ir lietuvijos, ir čiudijos, ir karelijos kraštus. Argi ne vardan vienintelio Jezekėjaus buvo išgelbėta Jeruzalė nuo Sejachirimlio, Asirijos karaliaus, vergovės? Taip ir didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir jo sūnaus Dmitrijaus, ir jo žento Daumanto buvo išgelbėtas Naugardas, ir Pskovas išgelbėtas nuo netikėlių vokiečių puldinėjimo.
O po kiek laiko sunegalavo ištikimasis kunigaikštis Daumantas Timotiejus, susirgo ir nepasveiko, ir stojo priešais Dievą amžinam gyvenimui gegužės mėnesio 20 dieną, minint šventąjį Falelėjų; ir palydėjo jį visi susirinkę aukščiausi dvasininkai, vienuolynų vyriausieji ir vienuoliai, ir visa daugybė jo raudančių žmonių, ir paguldė jį Švenčiausiosios Trejybės katedroje atsisveikinti su pagyrimo žodžiais ir šventomis giesmėmis.
Ir stojo didis gedulas Pskovo mieste tą dieną vyrams ir moterims, ir mažiems vaikams netekus ištikimojo kunigaikščio Daumanto Timotiejaus.
Paaiškinimas
Be sakralinės paskirties kūrinių apie šv. Daumantą Timotiejų išliko pasaulietiniai pasakojimai apie legendinio lietuviškos kilmės karvedžio Daumanto žygdarbius.
Galima spėti, ir Pskovo metraščių tyrėjai (Nasonovas bei kt.) teigia, kad pirmieji pasakojimai apie Daumantą, atsidūrę seniausių miesto metraščių sąvaduose, kaip tik ir buvo žodiniai pranešimai apie Daumanto karo žygius.
Dar jam gyvam esant jie virto populiariomis legendomis ir netrukus buvo užrašyti pirmuosiuose miesto metraščiuose.
Aukščiau pateikėme bene seniausią legendinio pasakojimo redakciją, kuria prasideda Pskovo pirmasis metraštis, tiksliau – ankstesnių metraščių sąvadas, sudarytas XV a. pabaigoje.
Jame yra išlikęs pačioje sąvado pradžioje įdėtas „Pasakojimas apie Daumantą“. Tik po to eina trumpa tradicinė chronografija nuo pasaulio sukūrimo.
Deja, pasaulietinio „Pasakojimo apie Daumantą“ pirmieji lapai buvo išplėšti ir tekstas prasideda žodžiais „ir nukariavo Pamarį“.
Keista ir įdomu, kad nuplėštieji pirmieji puslapiai, kuriais prasideda seniausias Pskovo pirmasis metraštis, buvo skirti, kiek galime spręsti iš kitų nuorašų, Daumanto 1266 m. žygiui iš Pskovo į Lietuvą aprašyti (kiti metraščiai mini kelis 1266–1267 m. žygius), nupasakojant Daumanto mūšius su lietuvių kunigaikščiu Girdeniu. Kai nužudyto Tautvilo giminaičiai pabėgo, būtent Girdenis įsitaisė, atrodo, kunigaikščiauti Polocke, o kiek vėliau – ir Daumanto tėvonijoje Nalšioje, šiam pasitraukus į Pskovą.
Vertimui į lietuvių kalbą pasirinktas Pskovo seniausio metraščio – vadinamojo Pskovo pirmojo metraščio – nuorašas be tų išplėštų lapų, kaip autentiškiausias ir, mano manymu, patriotiškiausias pskoviečių požiūriu. Vadinamasis Tichanovo nuorašas dabar saugomas Maskvoje, Valstybinėje Lenino bibliotekoje (ГПБ, собр. П. Н. Тиханова, № 201).
Išlikusi pasakojimo dalis prasideda pergalingo jungtinės Naugardo ir Pskovo kariuomenės 1268 m. žygio į vokiečių ir danų nukariautą Estiją finaliniu epizodu. Čia jau neminimi Naugardo kariai nei jų vadai, rašoma tiktai apie savarankišką Daumanto žygį į estų žemes iki pat pajūrio šiaurinėje Estijoje, kuri tuo metu jau buvo danų nukariauta ir priklausė Danijos karalystei.
Dvi maldos
IX.
Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281). Ikoninio šventosios atvaizdo linijinis piešinys iš aiškinamojo sąvado
Malda į šventąją geradarę kunigaikštytę
Charitiną Lietuvaitę
O geradare šlovingoji motinėle Charitina, Sužadėtinio tavo Kristaus nuotaka, Didžiojo Naugardo ir Rusios žemės užtarėja ir globėja. Išklausyki mus, į tave besimeldžiančius, ir taip, kaip esi globojusi savo vienuolyne vienuoles ir daugelį Rusios moterų esi nukreipusi eiti išsigelbėjimo keliu, šitaip ir mums nūnai padėki, peršvieski mūsų protų dabartines sutemas ir nukreipki į tikrojo tikėjimo šviesą Rusios žmones, sutvirtinki mūsų sielose Dievo pagalbos viltį, meilę mūsų širdyse įtvirtinki ir išprašyki mums dar šiek tiek laiko atgailai. Didžių mūsų krašto vargų ir nelaimių dienomis mūsų užtarėja būni, maldauki Skaisčiausiąją Dievo Motiną, kad išgelbėtų Rusios žemę nuo bado, nuo priešų antplūdžio ir tarpusavio karionių, nuo mirtį nešančio maro ir ligų, lai Dievo Motina pastiprina mus Tikratikybėje, vienamanybėje, broliškoje meilėje ir nesugriaunamoje iki pačios mirties ištikimybėje Kristaus mokymui, lai išmoko mus nūnai paklusnumo Jo Šventai Bažnyčiai. O amžinai atmenama mūsų motinėle Charitina, pasimelski už mus, nusidėjėlius, savo maldose ir sujunki išsibarsčiusius po pasaulį Dievo vaikus savąja meile, įžiebki maldos aukurėlį mūsų širdyse, kad šlovintume tavo atminimą, pagarbinkim Viešpatį mūsų Jėzų Kristų per amžių amžius. Amen.
X.
Malda į šventąjį ištikimąjį kunigaikštį
Daumantą Pskovietį stebukladarį
O, nuostabusai tarp šventųjų, Dievo numylėtini, Šventasai kunigaikšti Daumantai! Išgirski mus, tavęspi besimeldžiančius ir tavo pagalbos prašančius. Juk žinome, kokia stipri yra tavo malda Dievo akivaizdoje, ir didi yra tavo meilė tavo žmonėms. Tavoji malda, kol gyvenai žemėje savo gyvenimą, darė nuostabius narsybės stebuklus, o savo meile žmonėms įkvėpdavai visus žygiuoti paskui tave, visame kame sekti tavimi, tavęs, tarsi savo tėvo, klausyti ir Viešpaties valią visados vykdyti. Šitaip ir nūnai, po tavo mirties, nepaliki mūsų našlaičiais be tavo tėviško užtarimo, neatimki iš mūsų tavo meilės, kai būname naiviai nerūpestingi tavo akivaizdoje, tarsi prieš tėvą, Dievo mums padovanotą. Būki nuliūdusiems – guodėjas mielaširdingas, beginkliams – skydas ir aptvara, bejėgiams – pagalba ir užstojimas. O kuomet mūsų matomi ir nematomi priešai pradės su mumis savo mūšį, tu savo malda, tarsi savo apsiaustu kadaise apsiautęs Pskovo miestą, apdenki mūsų sielą ir įvaryki jiems baimę, kad atšoktų jiems noras daryti mums ką nors bloga. Apjuoski mus malda, tarsi apjuostum savo kardo diržu atsikapoti nuo visų priešų, apsiginti susilaikymo pasninkuose gerais darbais. Kad mums sektųsi dvasios darbe, padėkokime Viešpačiui Dievui, kuris davė mums tave, tvirtadvasį maldininką ir mūsų užtarėją, šitokį mūsų mokintoją, ir nusilenkime Jam, gyvenančiam per visus amžius. Amen.
Paaiškinimas
Maldos į šv. Charitiną Lietuvaitę ( † 1268 m.) ir šv. Daumantą Timotiejų ( 1299 m.) liudija nesilpstantį abiejų šventųjų kultus Naugardo ir Pskovo miestuose.
Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją.
Kiek egzistuoja žmonija, tiek, matyt, žmogus stengėsi užmegzti betarpišką nuoširdų ryšį su visa valdančiomis būtybėmis ir dievybėmis, kreipdamasis į juos savo tyliai tariamais ar garsiai giedamais žodžiais.
Šiuo atžvilgiu viduramžiai tėra epizodas žmonijos pastangose suvokti didžiąsias pasaulio galias, tad malda ir čia peržengia ritualines bažnytinių apeigų ribas.
Didžiųjų Prancūzijos revoliucijų ir Naujųjų laikų bedievystės triumfo liudininkas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo (Victor-Marie Hugo, 1802–1885) savo ilgametėje tremtyje parašė romaną apie stichijos galybę ir žmogaus grumtynes su stichija. Stichijos galybę romane įkūnija jūra, o žmonės tėra jūros darbininkai (Les Travailleurs de la Mer, 1866), kantriai triūsiantys jūroje.
Universali romano idėja nulėmė ir giluminį maldos nusakymą romane. Čia malda iškyla virš religijų skirtybės:
Malda – galinga sielos jėga, nesuvokiama jėga. Malda kreipiasi į tamsos kilniadvasiškumą; malda šaukiasi paslapties, pati panaši į paslaptį, ir ima vaidentis, kad prieš nenutilstančią, nepaliaujamą maldą negali atsilaikyti Nežinomybė. Vilties prošvaistė – tai paguoda. (Виктор Гюго. Собрание сочинений. М., 1972, t. 8, р. 382.)
Iš amžių gūdumos mus pasiekė, be abejo, laiko nugludintos ir lingvistiškai pakitusios viduramžių maldos į šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų.
Niekados nesužinosime, kas buvo jų pradiniai kūrėjai ir kokios tautybės krikščionių bendruomenėse ėjo šios maldos iš lūpų į lūpas, iš nuorašų į nuorašus. Niekad nesužinosime, kodėl būtent šv. Charitinos Lietuvaitės šimtmečiais melsta, kad ji „sujungtų išsibarsčiusius po pasaulį Dievo vaikus savąja meile“. Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su „ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis“.
Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus – išeivius iš XIII a. Lietuvos.
Kiek mes turim tokios garbės išeivių, tokios šlovės lietuvių?
Kad ir kas ką sakytų, manau, jog knygoje apie XIII a. lietuvius, apie jų sukurtus bei naudotus religinius tekstus ir kūrinius prasminga bus lietuviškai atspausdinti gal niekad lietuviškai ir neskambėjusias dvi maldas į pirmuosius lietuvius krikščionis šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą.
Abi maldos leidžia giliau suvokti tiek pačių viduramžių tekstų paskirtį ir nežinomų kūrėjų pasaulėjautą, tiek viduramžių žmogaus tikėjimą dangiškaisiais savo ir viso krašto, gimtosios žemės ar miesto globėjais.
Vertimui iš senosios bažnytinės slavų kalbos į lietuvių kalbą pasinaudojau Rusijos pravoslavų bažnyčios aprobuotų tekstų publikacijomis. Молитва к преподобной (благоверной княгине) Харитине Литовской; versta pagal: http://sobor.eparhiya.kz/index.php?option=com_content&view=article&id=970&Itemid=149&limitstart=7; Молитва святому благоверному князю Довмонту, Псковскому чудотворцу; 2 Молитва святому благоверному князю Довмонту-Тимофею Псковскому; pagal: http://pskovgrad.ru/1146926927-akafist-svyatomu-blagovernomu-knyazyu-dovmontu-timofeyu-pskovskomu-chudotvorcu.html
[1] Agariečiai (агарне), čia – arabai, musulmonai.
[2] Lotynai (латины), čia – Romos katalikai, vokiečiai.
[3] Estijos upė (est. Emajõgi; pažodžiui Upė-motina; liet. Emajegis; vok. Embach), jungianti du didžiausius Estijos ežerus; prie Emajegio įsikūręs senasis estų miestas Tartu.
[4] Taip buvo vadinamas Pskovo miestas pagal jo svarbiausiąją šventovę – Švenčiausiosios Trejybės katedrą (past. XII a.).
[5] Mėnulio užtemimas viduramžiais pranašaudavo žmonėms keistus ar nuožmius įvykius.