1. Seniausios lietuvių literatūros skaitiniai ( I )

Gerbiamiems internautams pateikiama 13 tekstų – 13 kūrinių, kurie niekados anksčiau nebuvo įtraukti ar nagrinėti lietuvių literatūros istorijose :

I. Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas

II. Sakmė apie Šovėją

III. Giesmės šventajai geratikei kunigaikštytei Charitinai Lietuvaitei (Troparionas ir kondakionas)

IV. Šv. Daumanto Timotiejaus gyvenimas (prologinė redakcija)

V. Giesmės ištikimajam kunigaikščiui Daumantui, šventajame krikšte Timotiejui (Troparionas ir kondakionas)

VI. Pasakojimas apie Daumantą (pasaulietinė redakcija)

VII. Malda į šventąją geradarę kunigaikštytę Charitiną Lietuvaitę

VIII. Malda į šventąjį ištikimąjį kunigaikštį Daumantą Pskovietį stebukladarį

IX. Sakmė apie palaimintąjį ir nepamirštamąjį kunigaikštį Vaišvilką Lietuvaitį

X. Pasakojimas apie atėjimą iš Lietuvos į Pskovą ištikimojo ir didžiojo kunigaikščio Daumanto, krikšto vardu Timotiejus, ir apie jo narsą ir tvirtybę

XI. Šventojo ištikimojo didžio kunigaikščio Daumanto, šventame krikšte Timotiejaus, Pskovo naujojo stebukladario, gyvenimas (vėlesnių amžių redakcijos apie Daumantą)

XII. Dievo žmogaus Vaišvilko gyvenimas (vėlesnių amžių redakcija)

Trumpa pratarmė

Stebėtinai vėlai, tiktai XXI a. pasirodanti „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija“, kurią palydi gana kukli (13 tekstų) „chrestomatija“ su anksčiau niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ar nenagrinėtais kūriniais, turėtų vis dėlto sukelti ir tikriausiai sukels skaitytojams natūralią nuostabą: kodėl anksčiau to nebuvo padaryta?

Priežasčių daug ir įvairių, ne viena išnagrinėta istorinėje knygos dalyje, bet yra ir toks lemtingas dalykas, kaip lietuvių literatūros istorijų rašymo ir jų chrestomatijų leidybos tradicija. Tai sudėtingas mūsų kultūros įtvirtinimo procesas, glaudžiai susijęs su lietuvių tautos dramatiška istorija, bet ir trumputė bibliografinė apžvalga, manau, padės daugel ką suprasti.

Visuotinės lietuvių literatūros istorijos tradicija

Pirmasis, pabandęs pateikti mūsų pasaulietinės literatūros istorijos apžvalgą, buvo lietuvybės žadintojas, pirmojo lietuviško mėnesinio žurnalo „Aušra“ (1883–1886) steigėjas ir redaktorius (su kitais), Jono Basanavičiaus bendražygis – Jonas Šliūpas (1861–1944).

Legendinio lietuviško pavydo („šlovės dalybos“) ir patyčių („dėl bedievystės“) vejamas laisvamanis išvyko (1884 m.) iš Lietuvos į JAV, kur, be kitų veikalų, parašė ir stamboką (234 p.) veikalą „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“ (1890). Senajai lietuvių raštijai pirmasis mūsų literatūros istorikas paskyrė apie 20 puslapių, o ir toji apžvalgėlė, energingai neigianti religinę literatūrą bei visokių giesmynų „knygpalaikes“, pradedama XVI a.

Kita vertus, tiksliau būtų pirmuoju lietuvių literatūros istoriku vadinti vokiškai rašiusį Trempų pastorių Gotfrydą Ostermejerį (1716–1800), Karališkosios vokiečių draugijos Karaliaučiuje garbės narį, išspausdinusį „Pirmąją lietuviškų giesmynų istoriją“ (1793) Karaliaučiuje ( Plačiau žr.: Vytautas Vanagas. Gotfridas Ostermejeris – pirmasis lietuvių literatūros istorikas. In: Literatūra ir kalba, t. 5. Vilnius, 1961, p. 395–432).

Įdomu ir svarbu atkreipti dėmesį, kad ir XX a. daugiausia laisvės lietuvių literatūros istorikai turėjo ne kur kitur, o būtent išeivijoje, nepatyrusioje nei ilgamečio carinės Rusijos (1795–1917), nei komunistinės Maskvos (1940–1990) imperinių „centrų“ politinės bei ideologinės kontrolės, kurią Lietuvoje norom nenorom vykdė prokomunistiniai akademinės lietuvių inteligentijos atstovai ir okupacinių interesų cenzūra.

Antai 1971 m. JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros taryba pavedė Lietuvių fondui finansuoti daugiatomės „Lietuvių literatūros istorijos“ parašymą bei leidybą, ir žinomas rašytojas, literatūros istorikas, kritikas Pranas Naujokaitis (1905–1984) per penkerius intensyvaus darbo metus sukūrė sisteminę, chronologiško išdėstymo „Lietuvių literatūros istoriją“ (4 t., 1972–1976), kurioje pirmą kartą buvo aprėpta tiek išeivijos, tiek okupuotos Lietuvos literatūra.

Tai buvo dar vienas demonstratyvus iššūkis okupuotos Lietuvos ideologams ir literatūrologams, vaizdavusiems, kad lietuvių išeivijos literatūra neegzistuoja ir jai nedera skirti vietos nei vadovėliuose, nei skaitiniuose.

Sakau, „dar vienas iššūkis“, nes tais pačiais 1971 m. lietuvių išeivijoje su gera ironijos ir kartėlio doze buvo išleistas neoficialus trečiasis „Lietuvių poezijos“ antologijos tomas (672 p.), kaip priedas prie okupuotoje Lietuvoje išleistų (1969) dviejų tomų. Chrestomatiniame dvitomyje, kurį įžangos autorius Antanas Venclova pavadino „dar viena dovana naujam, tarybiniam skaitytojui“, suprantama, nebuvo įdėta nė vienos poetinės eilutės, sukurtos politinėje emigracijoje po Antrojo pasaulinio karo.

Pr. Naujokaitis buvo pirmasis pokarinis literatūros istorikas išdrįsęs sujungti Tėvynės ir politinės emigracijos literatūrą į vieną lietuvių literatūros paveldą.

Ir tas nenuostabu, nes minime plataus akiračio eruditą. Nepriklausomoje Lietuvoje Pr. Naujokaitis studijavo (1927–1933) Vytauto Didžiojo universitete (Teologijos-filosofijos fakultete) lietuvių ir vokiečių filologiją, o išvykęs į JAV dėstė (nuo 1959 m.) lituanistikos kursą Fordhamo universitete. Mokslininko parašytas veikalas, mano nuomone, nesusilaukė deramo įvertinimo nei Lietuvoje, nei išeivijoje, kur, atrodo, autoriaus nepamaloninti ar pakritikuoti „gyvieji klasikai“ ir „guvieji literatūrologai mėgėjai“ ėmė smarkiai priekaištauti jam, kad „veikalas nėra tobulas“.

Pr. Naujokaičio darbą pratęsė ir kiti išeivijos literatūros istorikai, pirmiausia pateikę paminėtiną solidžią, net dvidešimties autorių parašytą ir Čikagoje 1992 m. Lituanistikos instituto išleistą Kazio Bradūno ir Rimvydo Šilbajorio redaguotą „Lietuvių egzodo literatūrą. 1945–1990“, kur išeivija vėlgi savo finansinėmis ir intelektinėmis pajėgomis teigė emigracijoje sukurtos literatūros priklausomybę tautos lobynui.

Lietuvių literatūros prieškarinės istorijos ir skaitiniai

Modernus lietuvių literatūros vertintojas, teoretikas ir naujausios literatūros istorijos strategas Juozas Girdzijauskas 1994 m. suskaičiavo devynias pirmosios nepriklausomybės metais (1918–1940) lietuvių parašytas ir lietuviškai išleistas mūsų literatūros istorines apžvalgas, kurias pirmieji autoriai, tęsdami Maironio tradiciją („Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“, 1906), patys vadino arba konspektu (Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“, 1918), arba apžvalgomis (Juozas Gabrys-Paršaitis. „Lietuvių literatūros apžvalga“; I d. – 1913; II d. – 1916; abi kartu – 1924).

Vėliau pasirodė dar šeši literatūros istorikų darbai (Mykolas Biržiška. Mūsų raštų istorija (1920; papild. 1925); Albinas Iešmanta (ir žmona). Lietuvių literatūros istorija (1923); Vincas Zajančkauskas. Lietuvių literatūros vadovėlis (1924); Zigmas Kuzmickis. Lietuvių literatūra (5 d., 1931–1934); Vincas Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra (d. 1; 1936); Motiejus Miškinis. Lietuvių literatūra (1d., 1939). Visi jie  buvo taikyti švietimui, mokykloms, mokytojams ir studentams, žodžiu, daugiau istoriografinės apžvalgos ir vadovėliai, negu mokslinės literatūros istorijos, ne vieno jų parengimą ir leidybą nutraukė prasidėjęs karas.

Keista, bet „Lietuvių literatūros istorijos“ koncepcijai ypač, mano supratimu, svarbūs buvo pirmieji konspektiniai S. Čiurlionienės-Kymantaitės ir J. Gabrio-Paršaičio darbai.

Abu autoriai į literatūros istoriją pirmieji įtraukė tautosaką, „tautos kūrybą, kurioje glūdi lietuvių meno pamatas“ (S. Čiurlionienė-Kymantaitė).

Labai klystų, – rašė literatūros ir meno kritikė S. Čiurlionienė-Kymantaitė, išėjusi mokslus Rygoje, Peterburge ir Krokuvos universitete, –

kas manytų lietuvių gaminančią jėgą apsireiškusią ligšiol tik spausdintame žodyje. Jau senų senovėje mūsų protėviai išliedavo savo jausmus dainomis, parodydavo savo protą, išmintį, vaidintuvę, pastabumą pasakomis, patarlėmis, priežodžiais, mįslėmis. Visa tai yra tarytum užburti tautos turtai, į juos įsigilinus, juos supratus, paaiškės lietuvio sielos gelmė. Visa tai, ką mokėjo lietuviai reikšti žodžiu minties ir jausmo srityje, pirma, negu susipažino su spausdintuoju žodžiu, visą tą žmonių poeziją galima pavadinti tautos kūryba. Visa tai, ką tauta įsikuria mintyje ir apreiškia dailia kalba, tas visų menas yra pilniausiu išreiškimu tų estetikos pamatų ir pajautimų, kurie glūdi lietuvio sieloje. Jie vieni teparodo tuos dėsnius, kuriais turi remtis visas lietuvių estetikos išplėtojimas, vėliau – visa literatūra. Taigi be galo svarbu, pirma, negu kalbėti, kaip užsimezgė spausdintoji literatūra, pažinti visos tautos kūrimą, žmonių poeziją (Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). Lietuvių literatūros istorijos konspektas. Voronežas: Lietuvių spaustuvė, 1918,  p. 3).

Žodinę tautos kūrybą S. Čiurlionienė-Kymantaitė, taikiusi bet kurios tautos literatūrai aukščiausius estetinius kriterijus, iš principo priešpriešino rašytinei literatūrai vėlesniais laikais, kai

pradedama daug rašyti ir į „literatūrą“  įsipainioja vidutinio gabumo, gerų norų kupini žmonės, ir jų nuopelnas ne meno, bet visuomenės darbo srityje. Tame sūkuryje pradeda skirstytis literatūra į rūšis; užsimezga beletristika.

Įdomu, kad „jaunųjų Europos tautų“ ir jų kultūrinių judėjimų (Młoda Polska, Jeune Allemagne, Jeune Belgique ir pan.) žinovė literatūros istoriją suvokia kaip tautos žodinės ir rašytinės kūrybos vienovę ir tvirtina, kad

visi rašytieji ir nerašytieji veikalai yra vien evoliucijos momento apsireiškimai, kurie negali būti atitraukti nuo paties gyvenimo istorijos. […] Pirmiausia reikia pažinti kiek galima visos tautos senovėje gyvenimą ir plėtojimąsi, tai turi eiti kartu su pačios tautos kūrybos tyrinėjimu. Taip padėjus pamatą žiūrime, kokiose aplinkybėse atsidūrė tauta dėl politikos sąlygų […]. Aišku taip pat, kad tik tos ar kitos gyvenimo sąlygos auklėja tą ar kitą kūrybos apsireiškimą, kuri savo keliu yra gyvas tautos sielos ženklas ir su kova veržiasi aikštėn, kad tik tą visapusišką gyvumą iškėlus. Ta mintis labai aiški lietuvių gyvenime. Kada prieinama prie rašytojų, tai reikėtų žiūrėti, kad rašytojas tiek tėra svarbus, kiek jame ta ypatinga tautos jėga apsireiškia, kiek jis moka nujausti tautos sielos gelmę. Čia, žinoma, kalbama ne apie partijų tautybę, bet apie tuos mintijimo kelius, kuriais skiriasi tautos. Tai jau paties prigimimo apsireiškimas. Čia gali atsitikti, kad lietuvis, rašąs svetima kalba, savo veikaluose parodo lietuvio sielą (op. cit. p. 48–49).

Praėjo beveik šimtmetis nuo šio priesako, bet su gailesčiu tenka konstatuoti, kad didžiuma lietuvių literatūros istorikų nei anuomet, nei vėliau nepajėgė arba jiems nebuvo leista įkūnyti genialiame S. Čiurlionienės-Kymantaitės konspekte nurodytų tikslų ir metodikų.

Lietuvių literatūros istorikų darbai sovietmečiu

Sovietmečiu tautosaka iš viso buvo išstumta iš literatūros istorijų, o tautinės literatūros istorija tokiu pat būdu palikta be S. Čiurlionienės-Kymantaitės reikalauto „tautos kūrybos tyrinėjimo“, kaip būtino pamato visai literatūros istorijai.

Suskaldžius tautos kūrybą į skirtingus dalykus – tautosaką ir rašytinę literatūrą – labai patogiai buvo perskeltas ir praktiškai likviduotas sintetinis visuotinės tautos kūrybos suvokimas bei tyrinėjimas.

Literatūros istorikams buvo paliktas rašytojų biografijų bei kūrinių virtinės aprašinėjimas, kas ir šiandien neretai vadinama literatūros istorija.

Ir tai tiesa, jei pridėsime, kad sovietmečio literatūros istorijose dar būtinai turėjo aprašinėti vis ryškesnį „varganos“ lietuvių literatūros „pažangėjimą ir tobulėjimą“, šimtmečių bėgyje žmonijai judant į betautį internacionalistinį (šiandien – į kosmopolitinį globalistinį) „naujos tvarkos“ pasaulį. Kitokia literatūros istorija buvo nepageidautina ir neleistina.

Sovietų okupacijos metais ilgą laiką nebuvo jokios oficialiai patvirtintos ir išleistos lietuvių literatūros istorijos.

Kaip tik tuo metu teko studijuoti Vilniaus universitete lituanistiką ir puikiai prisimenu, kaip didžiulėje auditorijoje krebždėdavo kursiokų plunksnos, užsirašinėjant kone pažodžiui mūsų dėstytojų, lietuvių literatūros istorijos specialistų Jurgio Lebedžio, Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės paskaitas. Iš dalies kaip tik buvusių studentų lituanistų (tarp jų ir mūsų kurso darbštuolio V. Pupšio) užrašus panaudojo J. Girdzijauskas, ruošdamas pagal paskaitų kurso programą sudarytą ir 1977 m. išleistą veikalą: Jurgis Lebedys „Seniausioji lietuvių literatūra“.

Mums svarbu įsidėmėti, kad savo paskaitų kursą apie senąją lietuvių literatūrą J. Lebedys pradėdavo XIV a. pabaiga–XV a. pradžia, kai buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado „Lietuvos kunigaikščių kilmė“, Platesniojo sąvado „Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės met­raštis“ ir kt.). Tokią periodizaciją randame minėtoje J. Girdzijausko paruoštoje J. Lebedžio knygoje „Senoji lietuvių literatūra“.

Pirmoji akademinė „Lietuvių literatūros istorija“ (keturi „Lietuvių literatūros istorijos“ tomai buvo parengti  žymiausių lietuvių literatūros istorikų kolektyvo Lietuvos TSR mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute ir išleisti per gerą dešimtmetį 1957–1968 m.; red. K. Korsakas) buvo pradėta rašyti ir leisti tik prasidėjus vadinamajam „atlydžio laikotarpiui“ (po Stalino kulto oficialaus demaskavimo).

Pirmojo tomo (1957) Įvade bei I skyriuje (autorius K. Korsakas) radome marksistiškai pagrįstą mūsų literatūros istorijos periodizaciją. Išeities taškas – XIV a. pabaiga, kai pasirodė pirmieji lietuvių raštijos paminklai:

Pirmajame periode, nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pradžios, raštija Lietuvoje tebebuvo labai negausi, ją tesudarė trumpi metraščiai ir įvairūs dalykiniai raštai (įvairūs teisiniai dokumentai, aktai, bylos ir pan.), rašyti rusų kalba

„Lietuvių literatūros istorijoje“, t. 1, 1957, p. 23 K. Korsakas pateikė ir veikale vartojamo termino „rusų kalba“ argumentaciją.

Kadangi mūsų senosios raštijos ir literatūros kalba iki šiolei nėra tiksliai nusakyta ir nuolat vartojami įvairūs terminai, pravartu prisiminti ir K.Korsako nuomonę:

„Naujaisiais laikais daugelis mokslininkų tyrinėjo Lietuvos feodalinėje valstybėje vartotos rusų literatūrinės kalbos ypatybes, duodami jai įvairius pavadinimus, pavyzdžiui: vakarinių rusų kalba, rusų-baltarusių ar tiesiog baltarusių kalba, lenkų-gudų ar net lietuvių-rusų kalba. Tokiais pavadinimais buvo norima nusakyti ne tiek filologines tos literatūrinės kalbos ypatybes, kiek teritorinį jos susidarymo ir vartojimo požymį. Tačiau galutinai ši kalba iki šiol tebėra neištirta. Todėl tikslingiausia ją vadinti taip, kaip ji buvo vadinama Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jos vartojimo metu, būtent, rusų kalba“ (p. 52).

Tikslingumo kriterijus, atrodo, buvo  tik dar vienas diplomatinės K. Korsako strategijos „žaibolaidis“ santykiuose su imperinės Maskvos „centru“ ir jo padaliniais tiek Lietuvos SSR, tiek SSRS Mokslų akademijose ir cenzūros įstaigose. Tuometiniam Lietuvių literatūros instituto vadovui ne kartą, kiek girdėjau iš jo anuometinių bendradarbių, tekdavo „šį tą“ aukoti, išsaugant svarbius leidybinius projektus, šiuo atveju – tęstinę daugiatomę Lietuvių literatūros istorijos leidybą.

Tą pati periodizacija išliko ir kitose akademinėse Lietuvių kalbos ir literatūros instituto parengtose lietuvių literatūros istorijose – „Lietuvių literatūros istorija“ (rusų k., 1977, red. Jonas Lankutis) ir dvitomė „Lietuvių literatūros istorija“ (1 t. – 1979, 2 t. – 1982, red. Jonas Lankutis). Dvitomio pirmajame skyriuje „Lietuvių literatūros užuomazgos“ vienas geriausių lietuvių senosios literatūros žinovų  Leonas Gineitis (920–2004), gerokai patikslino ankstesnį „rusų kalbos“ terminą, kurį buvo nusakęs K.Korsakas, teigęs, jog„Nuo XIV a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštvedyboje buvo vartojama senoji rusų (rytinių slavų) kanceliarinė kalba. To reikalavo slaviškų žemių valdymas. Šio rašto kalba, susidariusia rusų ir kitų rytinių slavų (baltarusių, ukrainiečių) kalbų pagrindu, buvo rašomi ir pirmieji raštai Lietuvoje“ (Lietuvių literatūros istorija, t. 1, 1979, Vilnius, p. 70).

L. Gineitis tvirtino, jog  „seniausią lietuvių raštijos klodą sudaro  r a š t a i  a p i e  L i e t u v ą  n e l i e t u v i ų  k a l b a“ (išretinta L. Gineičio). O to seniausio raštijos klodo ankstyviausieji tekstai vėlgi siejami su XIV a. pabaiga, kai „buvo rašomi pirmieji raštai Lietuvoje (metraščiai, kanceliariniai raštai – Lietuvos Metrika, Lietuvos Statutas bei įvairūs teisiniai dokumentai.“ Žr.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, 1979, Vilnius: Vaga, p. 10).

Antrojoje XX a. pusėje lietuvių literatūros istorikus oficialiai („iš viršaus“) slėgė rusų specialistų autoritetas, kaustęs, kaip man dabar atrodo, lietuvių literatūros istorikų kūrybinę mintį, o blogiausia – siaurinęs jų tyrinėjamų šaltinių akiratį ir apimtį.

Daugiausia, ką jie ryždavosi (arba sovietmečiu jiems būdavo leidžiama?) tyrinėti, tai vis tie patys slaviškai rašyti metraščiai, kurių sąlyginiuose pavadinimuose minimas Lietuvos ar lietuvių, žemaičių ir pan. vardai. Taip elgėsi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto istorikai, taip rašė J. Lebedys. Panašiu keliu, atrodo, ėjo ir Albinas Jovaišas (1931 – 2006) tyrinėdamas įvairius Lietuvos metraščių sąvadus ir rašydamas viduramžių literatūros skyrių pačiai naujausiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ne taip seniai (2003) išleistai „Lietuvių literatūros istorijai“, pirmajam jos tomui (Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas. Lietuvių literatūros istorija. XIII–XVIII amžius. Vilnius: LLTI, 2003, 515 p).

Čia taip pat dėmesys sutelktas ties XV a. pabaigos ir XVI a. metraščiais. Kalbu apie XV a. ir XVI a. lietuviškųjų metraščių grupę:

1) Trumpasis sąvadas su seniausiais XIV a. pabaigos nuorašais „Lietuviškos giminės pradžia“, arba „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė“;

2) Platesnysis XVI a. antrojo dešimtmečio sąvadas ir

3) XVI a. pirmoje pusėje sudarytas Platusis sąvadas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaičių metraštis“, vadinamas dar „Bychovco kronika“.

Lietuvių literatūros pradžios beieškant (novacijos)

Būta ir naujovių.

A. Jovaišas XX a. pabaigoje ėmė kelti idėją apie „ankstesnę lietuvių literatūros pradžią“ ir pirmiausia ją įkūnijo, paskelbdamas jo paties parašytą „mokymo priemonę“ vidurinių mokyklų X klasei „Lietuvių literatūra: Nuo raštijos pradžios iki tautinio sąjūdžio“(1993). Šiame vadovėlyje, pasak autoriaus,

pirmą kartą kaip lietuvių literatūros (raštijos) paminklas aprašyti Gedimino laiškai (1323–1324). Taigi lietuvių literatūros istoriografija pasistūmėjo į senovę iki XIV a. pradžios.

Novatoriaus nuomonę solidžiai patvirtino Senosios literatūros seminaro inicijuota „Gedimino laiškų konferencija“, kurioje autoritetingi lietuvių istorikai ir literatai savo straipsniais (E. Banionis, E. Gudavičius), pranešimais (S. Narbutas, A. Nikžentaitis, S. C. Rovelas, R. Mažeikaitė, S. Žukas) ir jų aptarimais visapusiškai išanalizavo tris Gedimino laiškus, datuotus ta pačia diena (1323 m. gegužės 26 d.). Konferencijos tekstus galima rasti  leidinyje Senoji Lietuvos literatūra (SLL), kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

 Mokslininkų talkos rezultatus savaip apibendrino viena iš konferencijos iniciatorių Ingė Lukšaitė, pabrėžusi, kad minėti Gedimino laiškai

vieni seniausių Lietuvos raštijos tekstų, tačiau iki šiolei mūsų istoriografijoje jie neleistinai menkai tyrinėti, neįtraukti į akademinio pobūdžio Lietuvos literatūros istoriją.

Betgi svarbu ir įdomu, kad A. Jovaišas, pasiūlęs dar vieną radikalią idėją, esą ne didžiojo kunigaikščio Gedimino, o pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo „rašytinės diplomatijos“ dokumentus mes „ir turime laikyti lietuvių literatūros (raštijos) pradžia“ (paryškinta A. Jovaišo), vis dėlto nesiryžo vadinti Mindaugo donacinio rašto (1254 m. kovo 12 d.) mūsų senosios literatūros (raštijos) paminklu. Kaip galima spręsti iš konferencijos medžiagos publikacijų, radikalus profesoriaus siūlymas lyg ir nesusilaukė atgarsio.

Kodėl?

Kuo Mindaugo raštai „prastesni“ už Gedimino laiškus, jeigu pastarieji tekstai tinka, o Mindaugo tekstai netinka dėti lietuvių literatūros istorijos pradžion?

Kuo skiriasi raštija nuo literatūros

Itoriografijos požiūriu visi senovės tekstai lygiaverčiai kaip istorinės informacijos šaltiniai, įdomūs ir svarbūs pranešimai.

Gediminas kvietėsi į Lietuvą užsieniečius pirklius ir amatininkus, o Mindaugas savo raštais užrašė dalį Lietuvos žemių pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui valdyti ir iš jų pragyventi. Arba vėliau – kitu raštu dovanojo nemaža žemių Livonijos ordinui už tarpininkavimą tariantis su popiežiumi dėl krikšto ir karaliaus karūnos.

Visi tie tekstai – svarbūs karališkos kanceliarijos raštai. Vokiečių ordinas, kaip žinome, didžiai brangino Mindaugo tekstus ir antspaudą – kilnieji ordino broliai, atrodo, netgi papildomai sukūrė keletą neva paties Mindaugo rašytų žemės dovanojimų ordinui falsifikatų, kuriais norėjo pasididinti dovanotų žemių sąrašėlį.

Ir vis dėlto istorinė rašytinių dokumentų vertė dar ne viską lemia.

Keblumų atsiranda, mėginant tuos pačius tekstus vertinti ne tik istoriografiniu, bet ir literatūrologiniu požiūriu, nes kyla visai suprantamas klausimas: ar kanceliarinis raštas gali būti priskirtas literatūros istorijai?

Nenorėčiau leistis į scholastinius svarstymus, kad ir kokie taurūs jie būtų.

Mes visi, be abejo, norėtume, kad lietuvių literatūros pradžia siektų kuo ankstesnius laikus, kad galėtume tuo senumu didžiuotis ir pan. Tačiau tautinės literatūros pradžią ir senumą vis dėlto sunku pagrįsti vien patriotiniais troškimais, kai trūksta svarių duomenų ir literatūrologinių argumentų.

Mano, ir turbūt ne tik mano, giliu įsitikinimu, raštijos atsiradimas ar panaudojimas dar anaiptol nereiškia literatūros atsiradimo ir kūrimo pradžios. Tradicinė literatūros teorija dėl to ir atskiria kanceliarinę raštiją nuo grožinės literatūros, kad sveikas protas verčia skirti kanceliarijos raštvedį nuo rašytojo kūrėjo.

Net madingiausių liberalių literatūros teorijų šviesoje kanceliarinio teksto struktūra ir funkcija skiriasi nuo beletristinio teksto, o juo labiau – kūrinio, parašyto pagal savo meto literatūros žanrinius kanonus.

Paprasčiau sakant, netgi gražiausiais tikslais vargu ar galime sutapatinti raštiją su literatūra, o kanceliarinį raštą ar oficialų valstybės valdovo laišką – su literatūros kūriniu. Tai būtų ne tik literatūros teorijos, bet ir logikos klaida, kai daiktai vadinami ne savo tikraisiais vardais, o norimais kilnesniais, mielesniais ar skambesniais savai ir svetimai ausiai.

Manyčiau, kad A. Jovaišo hipotezė dėl galimybės Mindaugo donaciniais raštais pradėti lietuvių literatūros istoriją negalėtų atlaikyti geranoriškiausios kritikos kaip tik dėl automatiško raštijos ir literatūros sutapatinimo: literatūra =  raštija. O Jovaišos hipotezė būtent tokia:

Mindaugas jau sugebėjo daug pasiekti rašytinės diplomatijos priemonėmis. Visa tai ir turime laikyti lietuvių literatūros (raštijos) pradžia. Objektyvus ir „paralelinis efektas“ – lietuvių literatūros istorija prasideda kartu su Lietuvos valstybės istorija ir Mindaugo krikštu (paryškinta A. Jovaišo).

Ryžtingo pabraukimo įtaiga, deja, neįtikina ir net nepaaiškina, kodėl valdovo kanceliarijos rutininę veiklą „turėtume laikyti lietuvių literatūros pradžia“.

 Liūdniausia, kad savo raštus Mindaugas tiktai patvirtindavo antspaudu, o mums žinomi jo raštai buvo iš anksto surašyti suinteresuotų asmenų netgi ne Lietuvoje (dažniausiai Rygoje).

Kaip galėtume, pavyzdžiui, vertinti lietuvių literatūros (raštijos) požiūriu donacijos aktą (1253 m. liepos mėn.), kuriuo Mindaugas už karinę pagalbą ir sąjungą dovanojo Livonijos ordinui nemažai žemių?

Nepriklausomai nuo stiliaus literatūrinių vertybių šis dokumentas vargu ar vertingas lietuvių literatūros istorikui vien dėl tos paprastos priežasties, kad jis rašytas ne kur kitur, o Livonijos ordino kanceliarijoje. Ir A. Jovaišas, remdamasis istoriografija, aiškiai tą faktą konstatuoja:

„Po Mindaugo karūnavimo, įvykusio Lietuvoje 1235 m. liepos 6 d., jis iš sykio patvirtino magistro Andriaus atsivežtą Ordino kanceliarijoje parengtą lotynišką raštą, kuriuo Livonijos ordinui, atsilygindamas už karūną, užrašė nemaža žemaičių ir sūduvių žemių“.( Albinas Jovaišas. Kuo pradėti lietuvių literatūros istoriją? (Kvietimas diskutuoti). Senoji Lietuvos literatūra (SLL), kn. 4, 1996, p. 11)

Taigi visai pagrįsta ir suprantama, kodėl A. Jovaišas, rašydamas savo skyrių naujausios akademinės „Lietuvių literatūros istorijos“ (2003) pirmajame tome nenagrinėja šio dokumento. Vietoje jo literatūrologas pasirenka ir ištisai pacituoja kitą Mindaugo donacinį raštą (1254 m. kovo 12 d.), kuriuo karalius praneša apie Lietuvos vyskupijos įkūrimą ir dovanoja pirmajam vyskupui Kristijonui žemių valdas.

Bet ir vėl neišvengiama abejonė: kuo pasirinktasis 1254 m. raštas literatūrologiškai vertesnis už atmestąjį 1253 m. raštą?

Tiek pasaulietinės, tiek sakralinės viduramžių literatūros kontekste vargu ar galime įtraukti į literatūros istoriją normalų donacinį raštą, kuriuo karalius „visiems Kristaus tikintiesiems“ praneša, kad

mes savo [paveldėtojų] apgalvotu patarimu priėmėme garbingąjį tėvą poną Kristijoną, kurį įprašėme, kad būtų konsekruotas mūsų karalystės vyskupu, ir pasiuntėme jį į jam skirtas valdas, taip pat kaip aprūpinimą paskyrėme jam pusę Raseinių, pusę Betygalos, pusę Laukuvos [žemių]…

Tokie raštai gali tik paliudyti Mindaugą turėjus savo kanceliariją su keliais raštininkais rašyti vokiškus, lotyniškus ir gal slaviškus tekstus, bet ne ką daugiau.

Jovaišas čia ir sustojo. Jokių kitų Mindaugo ar jo artimiausios aplinkos tekstų necituojama ir nenagrinėjama ir naujausioje, jau XXI a. pasirodžiusioje akademinėje „Lietuvių literatūros istorijoje“, kurios seniausius skyrius parašė A. Jovaišas.

Kad ir ką jam kuždėjo intuicija, jis vis dėlto nežengė toliau.

Nežengė toliau ir naujausio, 2011 m. pasirodžiusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinio „Senosios Lietuvos literatūra. 1253–1795“ sudarytojas S. Narbutas, pasirinkęs „senosios Lietuvos literatūros“ pradžiai dar kitą 1253 m. Mindaugo patvirtintą raštą, kuriuo teikiamos privilegijos Rygos miestiečiams ir vokiečiams pirkliams keliauti po Lietuvą be jokių muitų ir t. t.

Žinoma, šis raštas patriotine prasme kilnesnis už tų pačių 1253 m. raštą, dovanojantį vokiečiams nemaža lietuviškų žemių, bet literatūrologiniu požiūriu jie visi, deja, vienodos vertės, ir Mindaugo tik patvirtinti, o rašyti greičiausiai toje pačioje Rygoje.

Ilgaamžė tradicija, kaip matome, pančioja ir drąsiausius novatorius.

Tariamas XIII a. Lietuvos „kultūrinis tamsumas“, ilgainiui virtęs nekvestionuojamu istoriografiniu šablonu, plačiai naudotu ir tebenaudojamu mūsų kultūros ir literatūros istorikų darbuose, užkerta kelią atidesniems tyrimams. Ir ką gi galima būtų tirti, jei, paties A. Jovaišo žodžiais tariant, po tragiškos Mindaugo mirties

Lietuva vėl grįžo prie oficialios senameldystės, ir rašytinės kultūros kūrimas kuriam laikui sutriko. Nėra patikimų žinių, kiek ją galėjo palaikyti – tik jau ne vakarietišką katalikišką, o rytietišką stačiatikišką jos kryptį – Lietuvos didieji kunigaikščiai stačiatikiai: Mindaugo sūnus Vaišelga, arba Vaišvilkas, ir Mindaugo žentas slavas Švarnas (Ten pat, p. 13)

Deja, ir šį kartą „dramblys“ liko nepastebėtas, nes „patikimų žinių“, kaip, tikiuosi, puikiai paliudija „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, turėjome nemažai, tik neįstengėme ar nenorėjome jų matyti.

Kita vertus, akivaizdu, kad, išėmus, tarkim, iš naujausios akademinės „Lietuvių literatūros istorijos“ pirmojo tomo visus kitataučių autorių XIII a. tekstus, mums liktų XIII a. literatūroje vienas vienintelis pacituotas ir panagrinėtas Mindaugo raštas, kuriuo karalius pranešė apie Lietuvos vyskupijos įkūrimą ir jai priskirtas žemes.

Daugiau nieko savo dispozicijoje A. Jovaišas neturėjo.

Ar tai pakankamas pamatas kalbėti ir rašyti akademiniame veikale apie XIII a. lietuvių literatūrą?

Sunku pasakyti, tačiau, kaip matome, A. Jovaišas sugebėjo, remdamasis tuo vienu vieninteliu Mindaugo laikų minėtu tekstu, įtikinti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkus įrašyti pirmojo akademinės „Lietuvių literatūros istorijos“ tomo paantraštėje „XIII–XVIII amžius“. O juk, išskyrus tą tekstą, nieko daugiau iš XIII a. nepateikiama, ką galima būtų sieti su pačių lietuvių literatūra ar raštija.

Ties šia riba, deja, sustoja ne tik literatūrologai.

Ties šia riba, tarsi susidūrusi su nematoma, bet neperžengiama istorinės patirties šimtmečių suręsta siena, sustoja tradicinė lietuvio savimonė.

 Lietuvių literatūros skaitinių sudarymo kliūtys

Lietuvių literatūros istorikų patirtis beveik automatiškai atsispindėjo ir lietuvių literatūros skaitinių bei chrestomatijų sudarymo istorijoje.

Pirmasis šio darbo XX a. ėmėsi minėtas eruditas Juozas Gabrys (Paršaitis, 1880–1951), baigęs teisę Odesoje, o vėliaus studijavęs Paryžiuje, Sorbonoje. Pirmiausia jis parengė „Skaitymo knygą mažiems ir dideliems“ (1908). Pasak Leono Gineičio (1920–2004), vieno didžiausių (greta Mykolo Biržiškos, 1882–1962) lietuvių literatūros tyrinėtojų ir istoriografų, J. Gabrys

šią chrestomatiją sakėsi parengęs pagal naujus Vakarų Europos (Šveicarijos, Prancūzijos) mokyklų pavyzdžius, kur mokiniai iš karto esą pratinami prie suaugusiųjų „Tautiškos literatūros“. Knygoje, be tautosakos, J. Gabrys pateikė K. Donelaičio, M. Valančiaus, P. Armino-Trupinėlio, A. Baranausko, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, J. Biliūno, taip pat vieno kito tuo metu dar tebegyvenusio lietuvių rašytojo kūrybos ištraukų su trumpomis enciklopedinio tipo bibliografijomis (ne visais atvejais) ir su retesnių žodžių paaiškinimais. Tuo metu lietuvių literatūros istoriografijoje tai buvo pirmoji tokio tipo ir apimties knyga.( Leonas Gineitis. Lietuvių literatūros istoriografija. Ligi 1940 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Vilnius: Vaga, 1982, p. 269) .

Chrestomatijos recenzentai, be abejo, daugiausia priekaištavo dėl individualių autorių atrankos, nors, atrodo, niekam neužkliuvo tautosakos tekstai.

Išeivijos spaudoje („Laisvoji mintis“, JAV, 1910) recenzavęs chrestomatiją K. Jurgelionis pabrėžė, kad „sutaisyti istorijinę literatūros antologiją yra nelengvas darbas“, pasigedo daugelio XIX a. poetų ir prozininkų.

Beje, tai amžinas priekaištas visiems chrestomatijų sudarytojams.

Naujų chrestomatijų pasirodymas retkarčiais susijęs su visiškai nežinotų, bet naujai aptiktų tekstų atradimais.

Taip kalbininkas baltistas Jurgis Gerulis (1888–1945), kilimo nuo Pagėgių, studijavęs ir dėstęs Karaliaučiaus, Leipcigo, Berlyno, vėliau – Kauno universitetuose, atrado Karaliaučiaus archyve M. Mažvydo „Giesmes krikščioniškas“, nustatė, kad „Forma krikštymo“ taip pat priklauso pirmosios lietuviškos knygos autoriui, o

sukaupęs nemaža istoriografinės bei archyvinės medžiagos, parengė mokslinę pirmųjų lietuviškų raštų chrestomatiją „Senieji lietuvių skaitymai“ (1927). Knygoje autentiška rašyba (bet XX a. gotikiniu spaudos šriftu) pateikiami raštų pavyzdžiai, pradedant M. Mažvydu ir baigiant lietuvių rašomosios kalbos normintoju D. Kleinu. Šalia religinių tekstų pagal chronologiją čia spausdinami ir pasaulietiniai dalykai – kronikų ištraukos, lietuviški valdžios nuostatai, panegirikos ir epitafijos. Svarbiausia tai, kad chrestomatijoje yra gana detalūs biobibliografiniai įtrauktųjų autorių portretai. Pasak L. Gineičio, tai buvo savo metui pavyzdinis akademinio lygio leidinys, sutelkęs daug sunkiai prieinamų ar visai nežinotų kultūros bei raštijos istorijos faktų (op. cit., p. 242–243).

Čia metas pabrėžti, kad visos chrestomatijos ir skaitiniai paprastai sudaromi pagal literatūros istorikų atrastus arba įsisavintus ir aprašytus literatūros istorijos plotus.

Novatoriškas literatūros istoriko žygis

Vos pasirodė minėtos daugiatomės akademinės „Lietuvių literatūros istorijos“ (red. K. Korsakas) pirmasis tomas (1957), atsirado galimybė ir pamatas išleisti naujoviškus skaitinius.

J. Lebedys tais pačiais metais išleido jo paties sudarytą kartu su K.Korsaku „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatiją. Feodalizmo epocha“ (1957).

Viduramžių lietuvių literatūros žinovas chrestomatijos įžangoje nedvejodamas priminė ir pabrėžė, kad

viduriniais amžiais daugelis Europos tautų rašto ir literatūros reikalams vartojo ne savo tautines, o svetimas kalbas. Taip buvo daroma ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, į kurios sudėtį XIII–XVI a. įėjo plačios rusų žemės. Todėl kai kurie anuo metu Lietuvoje svetimomis kalbomis pasirodę raštai yra priskirtini lietuvių kultūros ir literatūros istorijai.( Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha. Redagavo K. Korsakas ir J. Lebedys. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 11.)

Nė kiek nedvejodamas J. Lebedys atsirinko iš maždaug 20 išlikusių Lietuvos metraščių sąvadų nuorašų jam tinkamiausias ištraukas ir sudėjo į chrestomatiją jų vertimus į lietuvių kalbą.

Lietuvai tai buvo novatoriškas literatūros istoriko žygis.

Pirmiausia čia pateikė ištrauką iš XV a. metraštinio pasakojimo „Lietuviškos giminės pradžia“ (Литовскому роду починок), toliau sudėtos metraščių ištraukos apie Lietuvos kunigaikščių kilmę iš Romos kunigaikščio Palemono giminės. Įdėtos į chrestomatiją ir tautosakinės kilmės fragmentai „Apie Didįjį kunigaikštį Gediminą, kaip įkūrė Trakus ir Vilnių“, apie Kęstutį ir Birutę, įdomūs lietuvių skaitytojams pasakojimai apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę, apie Vytauto dukters ištekinimą už Maskvos kunigaikščio ir net įvairios trumpos kelių sakinių žinutės apie 1513 m. gaisrą Vilniuje, kai sudegė Žemoji pilis ir pan.

Galima savęs klausti, kokiais principais atrinktas vienas ar kitas tekstas, bet nedera abejoti, kad chrestomatijos sudarytojo J. Lebedžio principinė nuostata siejo pirmuosius lietuvių literatūros tekstus, kaip tautos savimonės reiškinius, su būsimąja lietuvių literatūros raida. Sudarytojas įsitikinęs, kad svetima kalba rašyti

Lietuvos metraščiai svarbūs ne tik kaip istoriografiniai, bet ir kaip literatūriniai raštai. Jais naudojosi savo veikaluose rašytojai bei istorikai: M. Strijkovskis, A. Kojalavičius, T. Narbutas, S. Daukantas ir kt. Metraščių pasakojimai apie kunigaikščius Kęstutį, Vytautą, Jogailą ir jų tarpusavio kovas, metraštinės legendos apie Vilniaus įkūrimą, apie Kęstutį ir Birutę rado atgarsį ir lietuvių grožinėje literatūroje – S. Valiūno, Maironio, B. Sruogos ir kitų rašytojų kūryboje (op. cit., p. 14).

Panašių rezultatų chrestomatiniams leidiniams turėjo ir A. Jovaišo novatoriški pasiūlymai. Gražių vaisių neilgai teko laukti – dabar jau turime ir mokykloms skirtų lietuvių literatūros chrestomatijų, kurios kaip tik ir pradedamos 1323 metų Gedimino laiškais Turiu omenyje leidinį Lietuvių literatūros skaitiniai nuo raštijos pradžios iki XIX a. vidurio. Aukštesniųjų klasių mokiniams( Sudarė Audronė Žentelytė. Kaunas: Šviesa, 1999).

Sakraliniai tekstai – visavertė literatūros istorijos savastis

„Seniausiosios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“ (2012) aptarti bei lietuviškoje chrestomatijoje pirmą kartą paskelbti  kūriniai apie pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnų  Vaišvilką, apie mažai kam Lietuvoje žinomą šventąją Charitiną Lietuvaitę, apie karvedį kunigaikštį Daumantą turi visas teises įeiti į  lietuvių literatūros istorijas ir skaitinius.

Idant tai atsitiktų, reikia sulaukti  vieno esminio pokyčio mūsų istorinėje savimonėje  – reikia išsiugdyti adekvatų požiūrį į milžinišką sakralinės literatūros vaidmenį viduramžių žmogaus gyvenime.

Minėtos knygos istorinės dalies skaitytojai , tikiuosi, turės progos įsitikinti, kad neįmanoma nuodugniau nagrinėti viduramžių literatūros neliečiant arba atmetant (ateistinė praktika) sakralinę literatūrą, liturginės paskirties kūrinius, tiesiogiai susijusius su religijų istorija, tikėjimų kultais, aukojimo ir laidojimo apeigomis, maldomis ir giesmėmis Dievo ar dievų ir šventųjų globėjų garbei.

Naujaisiais laikais atmetinėjant sakralinės viduramžių kultūros paveldą kaip tik ir buvo sukurtas švietėjų mitas apie viduramžius kaip „tamsos amžius“ (Dark Ages).

Niekas nenorėjo prisiminti, jog „tamsiųjų amžių“ terminas (saeculum obscurum) buvo sukurtas 1602 m. ir taikomas tiktai X–XI a. neramumams apibrėžti.

Tuo tarpu garsiausio XIV a. Europos poeto ir istoriko (magnus poeta et historicus) italo Petrarkos (Francesco Petrarca, 1304–1374) paskleista idėja apie ankstesnės ikihumanistinės Europos „tamsumą“ prigijo ir klestėjo Vakarų istoriografijoje iki pat XX a. vidurio.

Vienas iš „tamsumo“ požymių kaip tik ir buvo viduramžių kultūros sakrališkumas.

Manau, kad mano pateikiamos chrestomatijos turinys dar prieš kokius 20–30 metų būtų išbraukytas, sukritikuotas ir atmestas kaip „viduramžių tamsybės“ tipiška apraiška, nereikalinga ir net kenksminga naujam (sovietiniam) žmogui.

Tikiuosi, šiandien situacija ne tokia tamsybiška.

Kita vertus, mano pastangos – jokia išimtis.

Vėlgi ne kur kitur, o laisvos sąžinės ir minties išeivijoje buvo parašyta ir autoriaus lėšomis išleista istorinė lietuvių religinės poezijos apžvalga „Lietuvių religinė poezija“.

Knyga plačiau nežinoma Lietuvoje, neįtraukta, kiek teko stebėti, į akademinių humanitarinių interesų zoną, nors jos autorius Vladas Kulbokas (1908–2000) – vienas „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorių, Lituanistikos instituto, Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, studijavęs Kaune, dar nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau Tiubingeno universitete, yra parašęs svarbius skyrius lietuvių išeiviių literatūros istorijoms – „Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967 m.“ (1968), ir  „Lietuvių egzodo literatūrai. 1945–1990 m.“

Sakralinės bei religinės literatūros suvokimui V. Kulboko principinė tezė, kurią, manyčiau, savaip teigiau ir savo knygoje, verta pamąstymo:

Poetas, rašydamas religinį dalyką, nuoširdžiai tiki. Iš skaitytojo to nereikalaujama. Jis turi būti tik imlus ir apsitrynęs kūrinio atsiradimo laikotarpyje, išmanyti tuomet veikusias įtakas. Mat literatūrinis kūrinys – savotiškas dokumentas, kurio kalbą skaitytojas turi mokėti. (Vladas Kulbokas. Lietuvių religinė poezija. Išleido „Krikščionių gyvenimas“, spausdino N. Pr. Marijos Seserys, Put­nam, 1982, p. 9.)

Ateizmo prisodrintoje okupuotos Lietuvos atmosferoje išaugusiems skaitytojams ir literatūros specialistams gali labai keistai atrodyti ir istorinė lietuvių religinės poezijos chronologija V. Kulboko knygoje.

Čia išsirikiuoja ne tik bevardžių krikščionių autorių giesmės, bet ir tokie religinės poezijos autoriai kaip K. Donelaitis, Strazdas, J. Želvys, V. Ažukalnis, A. Vienažindys, A. Baranauskas, Maironis, A. Jakštas, Pr. Vaičaitis. Čia atstovaujama sakraliniais kūriniais  bene visa po spaudos atgavimo išaugusi karta: M. Gustaitis, M. Vaitkus, E. Steponaitis, J. Baniulis, L. Gira („Šventoji Lietuva“), J. Augustaitytė-Vaičiūnaitė, P. Vaičiūnas. Čia savo vietą randa daugelis pirmosios nepriklausomybės dainių J. Aistis, B. Brazdžionis, S. Nėris, B. Rutkūnas, M. Linkevičius, K. Inčiūra, žymiausieji jau išeivijos tremtyje išaugę poetai ir net Lietuvoje mažai kam žinoma okupacijos metų lietuvių partizanų poezija.

Čia nepateikiau nė pusės V. Kulboko studijoje aptariamų poetų sąrašo, bet ir iš pateiktojo šiuolaikinis skaitytojas Lietuvoje turėtų suvokti, kiek daug jis vardų nėra girdėjęs arba nemanęs sieti su religine poezija.

Anksčiau ar vėliau, tikiuosi, atsiras proga juos išgirsti ir pažinti.

Lietuvių literatūros istorikų akiračiai šiuolaikinėje Lietuvoje sparčiai plečiasi.

Jei anksčiau senosios literatūros chrestomatiniai leidiniai greičiau pasirodydavo užsienyje (pavyzdžiui, Ford Gordon B. Jr. Old Lithuanian Texts of the Sixteenth and Seventeenth Centuries with a Glossary. Hague, 1969), tai pastaraisiais metais vis dažniau išeina Lietuvoje.

 Prieš dešimtmetį, pavyzdžiui, sulaukėme anksčiau net neįsivaizduojamos (išleido Vilniaus universiteto leidykla!) chrestomatijos „Lietuvių religinė proza“, kurios sudarytojai aptaria ir pateikia XVIII a. antrosios pusės – XIX a. pradžios religinius tekstus iš veikalų, kurie prieš trejetą dešimtmečių lietuvių literatūros istorikų buvo atmestinai peikiami.

Chrestomatijos sudarytojai neabejodami tiki ir teigia, kad

publikuojami tekstai yra svarbūs šaltiniai, atskleidžiantys XVIII a. kultūroje gyvavusią religinę-etinę bei pilietinę sąvivoką, retorinės bei poetinės raiškos polinkius, literatūrinės vaizduotės ypatybes. Dauguma jų iki šiol Lietuvoje buvo sunkiai prieinami, mažai tyrinėti, tad juos pristatome platesniam skaitytojų, besidominčių senąja Lietuvos kultūra, ratui, pirmiausia studentams filologams, istorikams. (XVIII amžiaus antrosios pusės–XIX amžiaus pradžios lietuviškoji religinė proza. Chrestomatija. Parengė R. Bleizgienė, N. Gaižiūtė, R. Pilkauskaitė, V. Šeferis. Vilnius: VUL, 2003, p. 5.).

Kai kam, be abejo, gali atrodyti, kad be reikalo į lietuvių literatūros istoriją ir jos chrestomatiją įtraukiau religinės viduramžių literatūros kūrinius.

 Ką čia atsakysi, jei kai kurių žmonių neįtikina jokia argumentacija. Neįtikins ir mano knygoje išdėstyti argumentai dėl religinės viduramžių literatūros vertės ir būtinybės ją pažinti bedieviškame „Naujos tvarkos“ pasaulyje.

Šią knygą rašydamas neretai kartojau sau pačiam: jeigu sakralinė kultūra ir literatūra kam nors nėra nei kultūra, nei literatūra – niekuo nepadėsi, nes čia jau reikėtų kalbėti apie ateistinę mentaliteto amneziją, apie dvasinės atminties praradimą ir keistą nenorą ją atgauti.

2011 m.