Gyveno kartą žmogus vardu Vladas Šimkus.
Beje, mano pasakojimas apie Poetą, kuris nuvainikavo Poeziją, pirmą kartą pasirodė dar senoviško laikraštinio formato savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
Pasakojimas pasirodė, beje, tame pačiame „Literatūros ir meno“ numeryje, kuriame visai daugiamilijoninei tarybinei liaudžiai ir „mūsų bičiuliams užsienyje“ buvo iškilmingai gedulingai pranešta, kad „eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus, staiga mirė Leonidas Brežnevas“, Tarybų valstybės vadovas, „sovietinės stagnacijos simbolis“.
Ir ta proga sužinojome „staigios mirties“ priežastis: „L.Brežnevas, gimęs 1906 metais, sirgo aortos aterosleroze su išsivysčiusia jos pilvinės dalies aneurizma, stenozuojančia vainikinių arterijų ateroskleroze, išeimine širdies liga su ritmo sutrikimais, randiniais miokardo pakitimais po patirtų infarktų… Patologoanatominis tyrimas visiškai patvirtino diagnozę“ ( Literatūra ir menas, 1982.XI.13).
Taigi tokią liūdną dieną pasirodžiusį tekstą persiunčiu šiuolaikiniams internautams, nepakeisdamas nė žodžio, nors jis parašytas prieš 33 metus. Tiesa, ilgokas tekstas pagražintas nūnai madingais trumpų skyrelių pavadinimais – „kelio ženklais“ visur kitur skubantiems internautams.
„Bjaurus ančiukas“
Kuo originalesnė knyga, tuo sunkiau ją įvertinti. Net labiausiai norėdamas, negalėsi prišlieti jos prie populiarių kolektyvinių ieškojimų, pritvirtinti prie madingesnių tendencijų.
„Bjaurus ančiukas“, ir tiek.
Niekaip nelenda į tradicines literatūrologines schemas – vis kažkas, mūsų laimei, lieka prasikišę, išsikišę, nedovanotinai išsišovę… į priekį, į ateitį…
Vladas Šimkus pastaraisiais metais, gal ir dešimtmečiais, vis šiaušėsi prieš šventą tvarką mūsų poezijos baruose ir bareliuose, vis atkakliau, įžūliau ir nuosekliau tolo nuo pas mus įšventintų ar madingų poetinių tradicijų bei programų.
Taip užsispyręs tolo, kad jo paskiausias poezijos rinkinys „Bitės pabėgėlės“ jau lyg ir visai išskrido už „rimtos ir tikros“ poezijos ribų. Kiek pasimetę ir nusivylę recenzentai mėgino šlieti „Bites pabėgėles“ čia prie kandžios tilvytiškos satyros, čia prie geraširdiškos šimkiškos pašaipėlės, bet niekas taip ir nepabandė nei klausti, nei atsakyti: o kodėl gi „rimtasis“ V. Šimkus pasidarė toks „nerimtas“?
Kodėl taip nesolidžiai „nusipigino“, ėmęs ne vietoje (gyvenam brangioj Lietuvoj!) ir ne laiku (gyvenam tokiais laikais!) šypsotis ir net šaipytis?
Ne tik, deja, iš savęs, bet ir iš visokių oficialių ir neoficialių recenzentų ir vertintojų”:
Ak! Už ką, naujovės, mus paliekat?..
„Literatūra ir menas“ niekad
nebeguos, kad mano kūryba
„Ties naujų ieškojimų riba“.
Pacituotos eilutės, beje, iš eilėraščio, kuriuo užsklendžiama ir visa neseniai pasirodžiusi V. Šimkaus visos geriausios poezijos rinktinė „Nusileisk, dangau, ant žemės“.
Matyt, poetas ir nūnai, pateikdamas savo kūrybinę ataskaitą, nesitiki ir neprašo paguodos – jam ironijos šiaudas, o gal – ironijos vėliava tebeaktuali.
Iš čia – ir mano atsiliepimo kryptis. Puikiai, be abejo, žinau, kad ši rinktinė, kaip ir visos rinktinės, sudaryta iš visų ankstesniųjų poezijos knygų – iš „Gražiausios sekundės“ (1960), „Kranto kontūrų“ (1963), iš „Geležies ir sidabro“ (1968), „Bičių pabėgėlių“ (1973), – tačiau nieku gyvu nesiimčiau jos vertinti kaip ankstesniųjų knygų sumos. Tas aritmetinis darbas, beje, jau atliktas laiko ir gražiai sudėtas patikimuose mūsų spaudos komplektuose nuo pat 1960 metų, Vlado Šimkaus veržlaus poetinio debiuto metų.
Šį kartą būčiau laimingas, jei pavyktų nepakartoti nei ankstesniųjų kritikų aukštų pagyrimų, nei šaunių komplimentų ar išganingų priekaištų ankstesniosioms V. Šimkaus knygoms. Viskas, kaip sakiau, nesunkiai surandama archyvuose.
Vladas Šimkus, kaip rinktinės autorius, iš naujo stoja prieš šiandieninį skaitytoją, prieš mūsų kritiką, ir būtent šiandien, mano nuomone, būtent šitoks Vladas Šimkus verčia ne trumpam susimąstyti ne tik apie keliasdešimt jo rinktinių eilėraščių, bet ir apie visos mūsų poezijos nūdienes problemas, prasikalančius rūpesčius, vieną kitą vidinį jos konfliktą.
Brandos konfrontacija
Didžiai prityręs poezijos meistras – profesionalas (neužmirškim, kad kalbame apie vieną pajėgiausių ir nagingiausių poezijos vertėjų Lietuvoje!), V. Šimkus jau senokai yra išdrįsęs paklibinti ir net šventvagiškai išversti dienos švieson kertinį poezijos akmenį.
Dar „Geležies ir sidabro“ laikais jis yra probėgšmais užklausęs:
Poetai, kaip jūs atsilaikėt
ties amžių tuštuma baisia?
Dabar sunku pasakyti, kiek sąmoningai, bet neabejotina, kad čia visai aiškiai įvardinama didžioji konfrontacija: iš vienos pusės – poetai su jų poreikiu poetizuoti, o iš kitos – „amžių tuštuma baisi“.
Atvirai pasakius, „konfrontacija“ šiuo atveju ne visai tikslus žodis, nes jis taikytinas vis dėlto tiktai poetų atžvilgiu.
Juk „amžių tuštuma baisi“ su niekuo nekonfrontuoja – ji tiesiog egzistuoja, nenuginčijama ir absoliučiai abejinga visiškai viskam, taip pat ir poetams, pasiryžusiems ją supoetizuoti, t. y. – žūt būt primesti jai estetinį grožį ir humanišką prasmę.
Šitaip prasideda kiekvienam poetui žūtbūtinė kova, nes ją pralaimėjus – į nieką pavirsta jo poetinis autoritetas. Pavyzdžiui, poeto supoetizuota žolė taip ir liks tik plonytis augmuo, o medis – tik didelis augalas arba mediena, žemė bus tik dirbamas ar nedirbamas plotas, saulė – tik dangaus kūnas, aplink kurį juda planetos, ir t. t. iki begalybės.
Materija ir laikas, vėlgi poetiškai tarus, ir yra „amžių tuštumos“ realybė, baisi poetui būtent savo abejingumu, kuris dar savo ruožtu ir, sakytumei, visai nepelnytai apvainikuotas nemirtingumu, amžina egzistencija.
Jautriau, emocionaliau pajausta, palyginta su individualia būtimi, ji tikrai kraupi. Kaip tas Justino Marcinkevičiaus sapnas, kurio įspūdį poetas nupasakoja „Dienoraštyje be datų“(1981):
„Rodos, buvo vakaras, žvaigždėtas dangus, plati, vos apšviesta lyguma ir daugiau nieko. Lyg mintis, lyg mano paties šauksmas nežinia kodėl persmelkė visa: nematysi, negirdėsi, nejausi. Neįmanoma pasakyti, kaip aiškiai aš tai suvokiau – nėra tokių žodžių. Sukrūpčiojo kūnas, traukomas verksmo mėšlungio. Čia, dabar, šią akimirką – baisus tas žinojimas. Kaip kritimas. Ir nėra nieko, kas sulaikytų. Kas gintų. Niekur nieko nėra. Nei manyje, nei šalia manęs. Ir labai gaila visko. Kaip vaikas verkiau.
Kūkčiodamas nubudau. Su nubudimu traukėsi, tolo tas siaubas, geso gūdus graudulys. Kokią baisią ir didingą pasąmonės bedugnę vienai akimirkai atidengė manyje tas sapnas! Nebūtis. Ne sykį pagalvojam apie ją, tačiau tokia tikra, nuoga ir visuotinė ji apsireiškia mums tik sapne, iš pasąmonės iškildama kaip juoda ugnis. Niekieno nevaržoma – mūsų slopinimo centrai miega – ji sudrebina mus iš esmės. Su šituo žinojimu neįmanoma būtų gyventi. Nė vienos dienos. Nė vienos valandos“.
Poeto liudijimo autentiškumas juo įtikinamesnis, kad Just. Marcinkevičius – bent jau savo publicistine programa – nepriklauso prie tų poetų, kurie gyveno ir tebegyvena šiandien su ta mintimi ar būsena – tarsi neužgyjančiu randu širdy – ir vis dėlto kūrė ir tebekuria.
Poetų „gelbėjimosi šiaudas“
Žinoma, instinktyvus raminančios harmonijos siekis dažniausiai būna toks stiprus, kad poetui nė nereikia kokios ypatingos emocinės ar intelektualinės savitaigos atsigauti, nuvyti užgriuvusio kraupaus sapno prisiminimą – jis vėl gali skambiai ir su pasitikėjimu skelbti: „Esu ir medžio, ir paukščio, ir žolės lūpos, turiu už juos kalbėti…“
Kodėl „turiu“?
Toks klausimas poetui dažniausiai nė nekyla, nes jis juk… poetas.
Mintis ramiai ir gražiai užsisklendžia savo rate.
O tą ratą, aišku, galima įvairiai varijuoti, galima nubrėžti jį, pavyzdžiui, žymiai plačiau, svariai užgriebiant paslaugios erudicijos plotus:
„Kuris žmogus buvo arčiau medžio: ar tas, kuris prieš porą tūkstantmečių matė jame stebuklą – augimo galią, dievybės išsišakojimą, jos kalbėjimą lapuose, ar mūsų dienų žmogus, žinantis cheminę medžio struktūrą, jo augimo paslaptį, jo lapų paskirtį ir t. t. Žinoti, pažinti daiktą, reiškinį – dar nereiškia būti a r č i a u jo. Keista, kad mokslas tartum atstūmė žmogų nuo gamtos, išmetė nuo visumos, iškėlė virš jos (…) Žmogaus ir gamtos vienovę, jų kraujo ryšį jaučia ir išpažįsta ne mokslas, o menas. Mokslui gamta – laboratorija, menui – namai ir šventovė“ („Dienoraštis be datų“).
Poetinės programos grandis ir čia patogiai užsisklendus, bet, atrodo, akivaizdu, kad XX amžiaus žmogaus sąmonėje – tiek poeto, tiek nepoeto – abu šie požiūriai į gamtą, į gyvąją ir negyvąją, nėra nei taip gražiai atskirti, atidalinti vienas nuo kito, nei taip skambiai, įspūdingai priešpastatyti vienas kitam.
Turbūt priešingai: jiedu greičiausiai savaip, keistai ir neatplėšiamai susilydę, ir būtent tas fenomenalus lydinys dažniausiai ir tampa XX amžiaus poezijos medžiaga.
Dažniausiai, nes, deja, ne visados – juk ją taip lengva pakeisti daug dėkingesnėmis ir minkštesnėmis poetinės medžiagos rūšimis iki pat „estradinės nacionalinės vatos“ su jos širdį graudenančiais „švelniais pūkeliais“, „tėviškėlės laukais“, „gintarinėm bangom“ ir t. t.
Čia nenorėčiau leistis į apmąstymus, kaip ir kiek pagrįstai yra naudoję ir tebenaudoja minėtą „kietą ir poezijai visai nedėkingą lydinį“ įvairios poetinės mokyklos, kaip jis apdorojamas, pavyzdžiui, rusų ar lenkų, ar amerikiečių poetų, arba, sakykim, mūsų E. Mieželaičio poetinėje laboratorijoje.
Noriu tik priminti, – V. Šimkaus klausimo poetams tema tokia didelė ir svari, kad ir norėdami negalėtume išplėšti jos iš platesnio šiuolaikinės poezijos problemų konteksto.
Poetizavimo mechanizmų išardymas
V. Šimkus nuo pat savo poetinio kelio pradžios sąmoningai ir nesąmoningai stengėsi išsilaužti iš idiliško „poetinės argumentacijos“ rato, kol pagaliau „Bitėse pabėgėlėse“ leido sau atvirai pasišaipyti bene iš pačios garbingiausios „poetinio mąstymo“ funkcijos – iš poetiško noro ar pašaukimo desperatiškai ir įkvėptai poetizuoti visą gyvąjį ir negyvąjį pasaulį.
Pašiepiami, beje, tiek psichologiniai akstinai, tiek poetizavimo mechanizmas:
Kai medyje koks nors paukštelis gieda
ar bendradarbės kaklas tau gražus, –
poete, negi prieš kartas negėda,
jei visa tai be pėdsako pražus?
Tad virpančia ranka stveri tu plunksną
ir perdžiūvusiu gomuriu rašai:
„Brangioji, pastovėkime paunksmėj,
kur paukščių trelės varva it lašai!..“
Parodijuojamo poeto „iš pašaukimo“ dvieilyje tiek atlaidaus skaitytojo požiūriu, tiek mokslinio struktūralizmo atžvilgiu poezijos kibirkštis neabejotinai įsižiebia, nes atsirado metafora – „paukščių trelės varva it lašai“. Kiek ji daili ir žavi – kitas klausimas, bet svarbiausia, kad eilinis, kaip sakoma, gyvenimo faktas liko išverstas į poetinę kalbą, tapo poezijos faktu.
O tolimesnė „poetinio mąstymo“ logika jau automatiškai veda prie malonios, chrestomatiškai akivaizdžios minties, esą poetinis faktas savaime reikšmingesnis ir amžinesnis už „nepoetinį“:
„Ir tas paukštutis gali sau nugaišti:
nuo šiol jisai poezijoje suoks.“
Pasišaipymas čia, beje, nėra vien žaismingas savitikslis. V. Šimkus ne tik parodijuoja poetą, kuriam poezijos kūrimas susiplakęs su poetizavimu. V. Šimkus šypsosi iš paties poetizavimo verslo ir jį toliaregiškai kompromituoja.
Poetizuotojų verslo metodai
Iš tikro – poeziją sutapatinus su poetizavimu, visa jos raida bus tiktai vis įmantresnės metaforizacijos istorija.
Šios koncepcijos šalininkai galėtų drąsiai vietoje poezijos istorijos rašyti metaforos istoriją.
Ir tai būtų be galo optimistiška istorija – juk nėra ribų amatininkiškam poetizuotojų bei metaforizuotojų išradingumui. Čia turiu galvoje ne tik V. Šimkaus parodijuojamos metaforos vis „drąsesnę“, vis „šiuolaikiškesnę“ transformaciją, kai greit pasijunti visai nejaukiai,
„ …nes atsiranda dainių kietesnių:
Tos paukščių trelės nevarva, o žliaugia“.
Vis „kietesnių“ poetinių mokyklų kaita, vis drąsesnių poetinių manifestų, kurie savo ruožtu vis labiau netolerantiški vakarykščiams manifestams, vakarykštėms kolektyvinėms iliuzijoms, potvyniai ir atoslūgiai, visas toks urminio poezijos programavimo triukšmas tėra putos poezijos jūros krante.
Ir V. Šimkus ryžtasi „Bitėse pabėgėlėse“ sukurti ištisą nūdienio „poetinio putojimo“ ironišką panoramą.
Jis lengvai ir nuosekliai parodijuoja kone visas pas mus populiaresnes, nuo seno puoselėjamas bei liaupsinamas stilistines kryptis ir krypteles.
Čia ir madingos racionalistinės pastangos tyrai suprimityvėti mūsų folkloro arba, sakykim, Antano Strazdo imitacijų sąskaita:
„Briedžiai, kiškiai, gėriukėliai
per dienas man guodžia sielą
šokimu. Neišmoksta tik žmoneliai
taip gyventi, kaip žvėreliai,
nors pasiusk.“
Čia pat ir diametraliai priešingas rafinuotas skendėjimas puošnių intelektualinių asociacijų sraute, dosniai atmieštame garsiais vardais ir kultūriniais pavadinimais, „privalančiais“ poetiškai pakylėti, poezija paversti elementarų kasdienišką plepėjimą:
„Pastaruoju metu sušlubavo man sveikata, ta geroji fėja mane lydėjusi, ta ankstyvosios jaunystės ištikima Penelopė…“
Negailestingai V. Šimkus parodijuoja ir publicistinės poezijos profanavimą, kai poetiškumą bandoma atstoti beapeliaciniu atlapaširdiškumu, su „šventu“ pilietiniu įkarščiu išrėkiant (iš tariamos poetinės tribūnos) ar intymiai išpažįstant (tariamam poetiniam partneriui) akivaizdžiausias banalybes:
„Nemeluosiu sau anei kitiems:
išlėkė lakštingalos pietuosna.
O žinau, kai kam labai knietės
užslopinti mano tiesų posmą!“
Kolegiškas V. Šimkaus kartėlis toks aitrus, kad parodijoje „Pakarti negalima pasigailėti“ jis, vien tik skyrybos ženklus išradingai kaitaliodamas, pasityčioja iš daugelio stilistinių poetinės mistifikacijos metodų:
1) iš optimistinio romantizavimo (pirmasis variantas):
„Aš, vienišas žmogau, laimingas. Didingas tas, kas neigia mirtį…“ ir t. t.
2) iš vadinamos analitinės, giliamintės apmąstymų poezijos (antrasis variantas):
„Aš vienišas, žmogau? Laimingas? Didingas? Tas, kas neigia mirtį?…“
3) iš valiūkiškai pesimistinio, sielvartingo romantizavimo:
„Aš vienišas, žmogau laimingas. Didingas tas, kas neigia. Mirtį šaukiu!“ ir t. t.
4) iš principingiausio faktūrinio avangardizmo:
„Ašvieni ša.Sžmo gaulai minga,s! Didinga Staska,s! Neigiami RTĮ.“ ir t. t.
5) pagaliau – iš šiandien ypač pas mus populiaraus autentiškai „automatiško“ ekstazinės poetinės būsenos užrašinėjimo:
„aš vienišas žmogau laimingas didingas tas kas neigia mirtį šaukiu…“ ir t. t.
Naivu, o ir neteisinga būtų įžiūrėti mūsų šiuolaikinės, populiarios poetikos parodijose kokius piktus V. Šimkaus kėslus, toli taikančius asmeninius akibrokštus kolegoms ar šiaip grafomanams. Ne tas „Bičių pabėgėlių“ parodijose svarbiausia.
Parodijos pagalba ryškiai užfiksuodamas tariamos poezijos ir poetiškumo bankrotą mūsų nūdienėje literatūroje, V. Šimkus visu balsu, dargi garsiau ir neretai ryžtingiau už daugelį mūsų kritikų, stoja prieš visokį formalizmą, prieš bedvasį amatininkišką savų ir svetimų poetinių tradicijų eksploatavimą, ne tiek jų tęsimą, kiek tąsymą…
Kas sumanytų panagrinėti „Bičių pabėgėlių“ teksto asociatyvinį kontekstą, galėtų rasti turbūt visų žymesnių šiandieninių ar vakarykščių poetizacijos būdų, manierų ir priemonių ironiškus atgarsius, kurie, beje, ne tik šypseną kelia. Dauguma jų taikliai ir piktokai kompromituoja skaitytojų akyse gausybę nūdienės poetinės vidutinybės margų pavidalų. Nėra abejonių – sveikintina kompromitacija.
Poetinis maksimalizmas iki logiškos pabaigos
Betgi ir pati parodija – dar ne poezija.
Poezija V. Šimkui – atsakingiausia būsena, jo dvasinės egzistencijos forma.
Brangiai jis mokėjo ir tebemoka ir už savo geriausius, ir už savo prasčiausius eilėraščius., nors pastarųjų rinktinėje nedaug, o ir tie patys greičiau palikti kaip gyvybinės ir poetinės iliuzijos patvirtinimas.
Gal dėl to jis toks nepakantus jos profanacijai, gal dėl to ir sau taip negailestingai reiklus, kad vieno rinkinio pasirodymą nuo kito ima skirti vis ilgesni laiko tarpai.
Nors kita vertus, būtent brandus pilietinis ir profesinis reiklumas sau pačiam apsaugojo V. Šimkų nuo liguistos savimylos, nes pašaipią kolegišką ironiją (retas ir laimingas atvejis!) nuolat lydėdavo praregėjimo autoironija. Kartais, melodramatiškesnėmis kūrybinių apmąstymų ar ieškojimų akimirkomis, ji sušvisdavo tuo pačiu parodijiniu nusivylimu:
„Ciklą parašiau be tarinių.
Parašiau iš nevilties vien formą
ir be formos porą turinių“.
O kartais užplūsdavo visa neigiančiu nepasitenkinimu netgi pačiais tobuliausiais lengvo rimuotojo, išradingo rimuotojo gaminiais, kai „tobulas eiles kuri, / kurias kur nori, ten ir kiški“.
Ką galėtų reikšti toks poetinis maksimalizmas?
Argi V. Šimkus, nusivylęs visomis tradicinėmis ir netradicinėmis poetizavimo priemonėmis, būtų nihilistiškai nuvainikavęs pačią poeziją?
O gal parodijų dėka skelbėsi netiesiogiai atsižadėjęs poetiškų mistifikacijų ir garsiai – visų technokratų džiaugsmui – sušukęs: „Metafora – melagė! O ir pats karalius – juk nuogas!“ Ir savaime priėjęs, tylomis prisidėjęs prie legendinio – Rembo tipo – poetinio streiko? ( Čia turėjau omeny prancūzų poezijos vunderkindo Arthur Rimbaud (1854 – 1891) legendinę metamorfozę, kai poetas paauglys nustebino literatūrinį Paryžiaus elitą, neregėtai sparčiai „peršoko“ anuometines poetines mokyklas, pavirsdamas poezijos novatoriumi – aiškiaregiu pranašu (voyant), kuris,simboliškai tarus, perplaukė „Girtu laivu“ (Le Bateau ivre) visas pasaulio iliuzijas bei pragarus, tapo aukščiausiu išminčiumi (le suprême Savant), ir…atsižadėjo visos savo ankstesnės poezijos įžangoje į „pagonišką knygą“ (Livre païen) „Pabuvimas pragare“ ( Une saison en enfer ),o po dvidešimto savo gimtadienio iš viso nustojo kurti ir net domėtis literatūra. – pastabėlė mano, 2016 m. sausis).
Vargu ar šiais pasvarstymais, kaip sakiau, pavyks mums (recenzija – ne monografija) įspėti visas poeto raidos mįsles, bet vieną kitą prielaidą ir išvadą dar galėtume pabaigai pasidaryti.
Nuosavi pamatai „kultūros“ ir „nekultūros“ sandūroje
Gal kam ir pasirodys paradoksalu, bet giluminė poezijos ir „amžių tuštumos“ konfrontacija dažnai ir gana netikėtais prasminiais ratilais nuvilnydavo per V. Šimkaus poeziją.
Vienas jų, pavyzdžiui, turi visai ryškų socialinį biografinį atšvaitą.
Kaip didžiuma lietuvių kūrėjų, išėjusių pirmąjį pasaulio pažinimo mokslą kaimo troboj, tegu ir ne po „šiaudine pastoge“, V. Šimkus itin aiškiai ir blaiviai išmoko skirti kūrybą nuo realybės „margos ir pilkos“, vaizdingai tarus, žodį nuo akmens, „dyką garsą“ nuo „naudingo daikto“, lakią svajonę nuo svarios buities.
Kitaip tarus, jis nebuvo pratęs, o vėliau ir nebenorėjo vertinti kultūros autonomiškai, jos pačios uždaroje, jaukioje sistemoje. Pragmatiškoji žemdirbiška mintis beveik niekada neįstengė užmiršti, kad kultūrą supa keleriopai didesni nekultūros plotai, tarp jų – ir minėta pradžioje gyvoji ir negyvoji gamta, abejinga žodinei kūrybai.
Dar daugiau: jo poetiniame ir pilietiniame pasaulio suvokime žodis „kultūra“ pirmiausia įprasminamas ryškiu, kontrastingu sugretinimu su viskuo, kas nėra kultūra. Antai poemėlės „Senas pianinas“ patosas, o ir pati intriga glūdi būtent šitokiame kontrastingame priešpastatyme.
Tenai, „tame gražiam ir nuošaliam krašte“, kur „viskas kaimiška ir konkretu“, poetas tarsi praregi, atsidūręs senoj dulkėtoj palėpėj, kur, iš vienos pusės, viešpatauja keisčiausi atsitiktiniai daiktai, „stalai, stiklai, statinė nuo deguto“, o iš kitos – „įsižiūrėjau – buvo pianinas“, pranašingai juoduojantis, į nieką nepanašus. Paslaptingas pianino atsiradimas kaimiškoj palėpėj V. Šimkui – ne detektyvinė, o etinė, socialinė, pagaliau – filosofinė paslaptis:
O tu – ką tu galvojai tąsyk,
svajotojau, kvaily, fantaste,
kada lyg antkapį
į pirkią
tempei šį sunkų juodą pirkinį?
Kam laužei įprastinę tvarką,
kur sena viskas ir painu?
Juk svirnų prietemos ir tvartų
nepaneigei pianinu.
Ar ne ta pati konfliktinė kibirkštis bus įžiebusi ir kitą V. Šimkaus poemėlę „Mano pusbrolio biblioteka“, kurioje nerimo varpą išjudina jau ne „seno pianino pirkios palėpėje“, o „bibliotekėlės svirne“ ne mažiau paslaptinga ir turtinga semantika?
Ir čia vėl, tik su atviresne polemine aistra prabylama „svajotojų, kvailių, fantastų“, „bjauriųjų ančiukų“ balsu ir vardu:
„Visais laikais žmoguje uždaryta –
paleiskite gulbę! Tada pamatysite –
reiks gėdytis jums neraštingos mąstysenos“.
Pabraukta ne mano, bet būtent čia ir šitaip – poleminės savigynos lopšyje, apsuptame atšiauraus ir neišvengiamo, tarsi iš prigimties privalomo pragmatizmo, turi gimti tradicinis lietuviškas romantizmas, neretai – su emociniu sentimentalizmo atspalviu.
Ir jis dar sykį, eilinį sykį užgimsta ir išsiskleidžia V. Šimkaus kūrybinio kelio pradžioje.
Geografinio romantizmo iliuzijos
Be abejo, XX amžiaus antroji, pokarinė, pusė – jau ne XIX amžiaus svajinga pradžia ar viltinga pabaiga, ir V. Šimkaus romantizmas įnirtingai vengia idilės ir iliuzijos, desperatiškai mėgina susilydyti su realybe, priimdamas, kaip sakyta, ir jos šventovišką dvasią, ir jos cheminę struktūrą.
Iš čia – neišvengiamas pokrypis į savotišką, pasakyčiau, geografinį romantizmą: juk turi būti kažkur pasaulyje vieta, kurios reali esmė bei grožis ir yra pati poezija!..
Tad jaunas V. Šimkus ir traukia su tūkstančiais vaikinų ir merginų, studentų ir darbininkų įsisavinti plėšinių, užkariauti poezijos.
Gal tie metai ir buvo šiek tiek majakovskiškai forsuoto poezijos užkariavimo etapas, bet juk jie ir paliko ne vieną „gražiausią sekundę“, kurių nebenuneigia tolimesnė laiko slinktis. Priešingai – jos nuolat priekyje, nes geba visad gaivinti žmogų:
„Mano vasaros!
Aš dar sugersiu
Jūsų karštį
Sūriom nuo prakaito lūpom“.
Be abejo, jaunatvišką įkarštį turėjo pakeisti poetinės rimties vėsa, ir V. Šimkus vėl bando įžeminti poeziją geografiškai, jis išplaukia su jūreiviais į Atlantą – gal ten tikrovė sutampa su poezija?
Ir tikrai – šioje kelionėje atrasta daug daugiau. Būta, tiesa, ir tuomet madingų bandymų forsuoti emociją ir kaip tik to emocinio įsiaudrinimo momentu poetizuoti realybę, sakykim, pilkiausią uosto poliklinikos kasdienybę:
„O koridoriuj pilna naujų.
Jie taip vaizdingai krypuoja,
Kad užsikrečia grindys nuo jų
Ir supasi man po kojom“ ir pan.
Ir vis dėlto, žvelgiant šiandien į anuos nutolusius „Kranto kontūrus“, turbūt neteisinga būtų teigti, kad iš to viso aikštingo romantiško plaukiojimo liko tik keletas puikių tekstų dainoms apie jūrą ir jūros žmones („Susitikimas su banga“, „Kaip kalba – iškalbūs vandenys“, „Iš dienos – į naktį“ ir kt.).
Kaip tik tuomet, atrodo, buvo išgyventa, gal pirmą kartą taip ramiai įsiklausant, nemaža meditacijos akimirkų, griaunančių trumpalaikes laiko sampratas ir apgobiančių būties bei nebūties amžinybę:
„Čia amžių ir paukščių nakvynė –
Akmeninė, juoda, žėruojanti
Naktimis viršum žemės linijų,
Nuogu ryškumu pažymėtų,
Pateka metalinis
Ichtiozaurų epochos mėnuo“.
Tuomet buvo atsisveikinta ir su geografiniu romantizmu, kurį ėmė keisti kur kas realistiškesnė ir dialektiškesnė poezijos ir tikrovės samprata:
„Jos kartais keičiasi vietomis –
Poezija ir tikrovė“.
Psichoanalitinis romantizmas
Ilgainiui sudėtingėjo ir viena, ir kita – poezija taip pat gal pirmą kartą ėmė reikšti „eiles – krištolines šaradas“, o gyvenimas, pamatytas jau ne „veidų ir lagaminų skruzdėlyne“, ėmė atsiverti netikėtomis savo pusėmis:
„Ką aš galėjau žinoti?
Apie žmogų žinios
Negreitai įgyjamos“.
Gyvenimas atsiskleidė iki šiolei neregėtais ir nenumanomais būties matmenimis:
„Nuo mudviejų lyg nuo Platono dvasių
Margi šešėliai į pasaulį krinta“…
Vienu metu, tiesa, atrodė, kad geografinį romantizmą bus bepakeičiąs jam artimas ir net giminingas psichologinis romantizmas, pagrįstas „kelione“ į vidinį žmogaus pasaulį, kai
„žmonės eina į save
Kaip į svečius arba į kiną,
Kiekvienas eina į save
Tarytum į visatą kitą“.
Dėl to vidinių žmogaus kontinentų atradimas bei žvalgymas iš pradžių stūmė poetą į siužetinius pasakojimus. Reikėjo atpasakoti, išgriebti iš užmaršties, o kartu – iš nebūties pavienius žmonių likimus. Reikėjo įprasminti ir išaukštinti paskiras, tarsi tyčiom piktos lemties išmėtytas po provincijos miestelius ar viešbučius „nežymių“ žmonių sielas ir istorijas, kur „negalima nieko pakeisti“, tiktai galima tyliai „surikti, / Kad ne visi pravažiuoja pro šalį“ („Svečiuose“, „Monika“, „Šviesos mergaitė“ ir kt.).
Tas nepaprastas metas, kai „vienas kito ieško žmonės du / Pasaulyje ir vienas kitame“, turbūt ir buvo vienas realiausiųjų tikrovės suartėjimo su poezijos stebuklų, kai nereikėjo nieko poetizuoti, kai reikėjo tik spėti ištarti, ką šnabžda savos ir svetimos lūpos, kai savaime ir neabejotinai
„Atrodė – lig šiol parašyti
romanai, muziejai, skulptūros –
tai būta tik pasiruošimo
tavam atėjimui iš jūros“.
Tas metas V. Šimkui, kaip visiems lyrikams iš prigimties, ypač dosnus buvo nuostabių ir liūdnų meilės eilėraščių – „Atvirukų poema“, „Tai buvo lenktynės nuo kopų“, „Rudeniškas laiškas“,„Nuo amžių vakare už stalo dviese“ ir daugelis kitų „Geležies ir sidabro“ eilių, kurias skaitytojai vėl ir vėl, tikiu, skaitys dar ilgai po mūsų.
O šiandien, sudarinėdamas rinktinę,V. Šimkus pavadino aną metą „pusiaukele“. Gal dėl to, kad jau anuomet romantiškas ilgesys, pasiekęs savo crescendo taip trokštamame, bet niekados neįmanomame suartėjime net su labiausiai mylimu žmogum, atslūgo, tarsi prarado savo skvarbos inerciją.
Teko sustoti:
„Stovėsiu, kad pasauly neišblėstų
Vardai spalvingi mėnesių ir miestų
Ir paslaptingi moterų vardai“.
Antroji pusė žodžių ir daiktų
Bet, sustojus ir apsidairius, ėmė sparčiai, gal net pagreitintai negailestingai aiškėti „daiktų antroji pusė. / Antroji pusė žodžių ir tiesų“.
Artėjo atsižadėjimas naiviai ir paklusniai poetizuoti, primetinėti grožį ir prasmę tiems ir ten, kur to nė iš tolo nėra. Jau tąsyk kai kam netikėtai nuskambėjo buvusio patiklaus romantiko protestas, kone maironiškas užklausimas bei pasipiktinimas savo romantizmo bendražygiais – „Kaip laikotės, aukštų idėjų vyrai?“:
Tėvynė… Duona… (Patys gi – į sviestą!)
Ir polėkis (kai krintama minkštai).
Ir noras šviesti. Visą laiką šviesti
ties ta vieta, kur lempų jau šimtai.
Bet apmaudas niekad nebuvo pastovesnis lyrikos palydovas.
Tad ir V. Šimkus, galutinai pamatęs savo jaunystės bendražygių šventvagišką veidmainystę („Tai kur jus ta romantika nuplukdė?“), dar pabandęs sukurti vieną kitą socialinę satyrą, piktai įsiterpęs į nebaigtą senio Kasparo ir valstybės bylą dėl trijų rublių, galų gale nusigręžė nuo moralinės degradacijos pūlinių ir temų:
„Mano naktys, mano ošimas
Jūsų dienos, jūsų lošimas“.
Nusigręžė, bet neatsigręžė į ankstesnę romantiką. Būtent tada prasidėjo mūsų jau aptartoji poetinė konfrontacija, kuri taip ryškiai išsiskleidė „Bitėse pabėgėlėse“. Tas posūkis nebuvo nei lengvas, nei dėkingas, ir V. Šimkus sąžiningai perspėjo savo skaitytojus:
„Dovanokite, vyrai, moterys,
/ melavau. Nekaltai melavau“ –
Ir atlygintas būdavau dvigubai,
kai akim, nuskriaustom ir mielom,
„O gyvenime mano, – sakydavau, –
tu man irgi ką nors pameluok“.
Abipusės, taip sakant, „veidrodinės“ paguodos atsižadėjimas yra tolygus, kaip sakėm, poetinei nebūčiai, ir V. Šimkus to neslėpė:
„Dovanokite, moterys, vyrai,
aš tyliu. Iškrintu be eilės“.
Faktiškai čia mes galėtume dėti tašką: po akimirkos poetas užsidės parodijinę juokdario karūną. Kai kam, kas tiki, kad visi romantikai baigia neromantiškai – papildo cinikų eiles, gal čia ir baigiasi „rimtasis“ V. Šimkus.
Seno kelio galas kaip naujo pradžia
Bet ar galime užmiršti, kad būtent ties šia rizikingiausiąja riba tas pats V. Šimkus yra prisipažinęs, o gal ir savo credo išsakęs:
„Dovanokit, kad nedovanotinai
Prie teisybės grįžtu.
Šventas poreikis apsinuoginti
Ne mažesnis, kaip būti gražiu“.
Tik beviltiškai nejautri ausis čia gali neišgirsti principinės išpažinties: poetas atsisako būti poetizuotoju.
Nuo tada, manau, ir prasidėjo V. Šimkaus tikroji kova su žodžiu.
„Išėjimas iš rojaus“ (taip pavadintas priešpaskutinis rinktinės skyrelis), išsiveržimas iš poetinio falšo – melagingojo rojaus čia pat iškėlė naujas ir anaiptol nelengvesnes poetikos problemas. Su nauja jėga atsivėrė senoji jau mūsų aptartos „amžių tuštumos ir poezijos konflikto gėla:
„Mąstyti reikia kiparisais
arba akmenimis krante,
bet aš netobulas kaip riksmas…“
Tik šį kartą metafora buvo jau sukompromituota, ir, beje, ne tik paties V. Šimkaus, bet ir dažnų poetizuotojų, kurie iki šiolei ją eksploatuoja, „tebemąsto akmenimis“, „žvelgia ežerais“, „rymo Lietuvomis“, „tyli takais“ arba „kalba kelius“ ir pan.
Reikėjo ieškoti naujos poetinės kalbos, tačiau, sykį nusvilęs, romantikas dabar vengė savavališkai jungti žodžius: „Ir baugu paliesti – ką manai – / saulės tvarką, dievo detales“.
Iš vienos pusės, džiugiai stiprėjo pasternakiška ištikimybė realistinės, netgi natūralistinės detalės kontūrams; nepagražintam, tarsi registruojamam jausmui:
„Ir negaila, kad buvo gražu, ir negaila man rojaus,
fiziologinėm ašarom verkiančios gaila tavęs“.
Tačiau, iš kitos pusės, poetinis audinys grėsė suirti, sudryksti paskiromis, nieko nesakančiomis tiesų ir faktų skiautėmis. V. Šimkus juto šį pavojų, ne mažesnį, beje, už puošnaus poetizavimo grėsmę, kai įmantrios metaforos išraitymas tampa ne tik amato paliudijimu, bet ir pačios poezijos bene svarbiausiuoju požymiu ir net kriterijumi. Juto ir nirtulingai ironizavo:
Suokia lakštingala, nardo banginiai,
Senas kinietis verdasi ryžių,
Petras jau antrą sūnų augina…
Kaip čia yra?.. Nematau jokio ryšio.
(…)
Suokia lakštingala, kaip jau sakyta.
Sudegė kino teatras Paryžiuj.
Prašom, skaitytojau, nesiraukyti.
Ryšio?… Iš kur aš paimsiu tą ryšį!
Ironizuojama tarsi žaismingai, bet probėgšmais norėčiau priminti, jog „beryšės poezijos“ problema – viena centrinių XX amžiaus poetinėje kūryboje. Manau, neatsitiktinai ją yra užkliudęs naujausioje savo knygoje ir kitas žymus jaunesnės kartos mūsų poetas Sigitas Geda, pateikdamas, pavyzdžiui, tokį tekstą:
„ak bulvių žiedai arba Baranauskas,
sako pamokslą mano seneliui
Adomui Gavučiui, bėgančiam į Ameriką,
Pensilvanijos anglys, Folkneris
dar negimęs, Kobo Abė ir žiogas,
anapusinio pasaulio žalumo
sėdi ant mano galvos“…
Intencijos pačios skirtingiausios, bet pasekmės „nepašvęstam“ skaitytojui beveik vienodos.
Išoriškai „beryšės“ poezijos teisės gali, be abejo, būti grindžiamos ir psichologinio išgyvenimo asociatyvine tąsa, lygiai kaip ir autokratišku poeto įsitikinimu, kad ją fiksuojantis sakinys jau ir yra poezija. Nors teisus, matyt, V. Kubilius, ta proga pažymėjęs, kad panašiose eilutėse „S. Gedos žodis neturi gaivališko siautulio, agresijos, ironijos kirčio, todėl proziškoji konkretumo maniera lieka statiška, ir staigi rakursų kaita ar poetiškos intonacijos tik nežymiai sudirgina“ („Pergalė“, 1982, Nr. 5).
Kuo atstoti beirstančius prasmių ir žodžių ryšius?
Atsakyti mums gali, be abejonės, tik patys poetai, ir kiekvienas – savaip.
Užmirškim visa, kas netikra
V. Šimkus, atsižadėjęs poetizuotojo laurų („Negaliu keliaut per žemę / taip lengvai kaip muzikantai“), bendrąja prasme jau yra atsakęs: ryšiai nebeatkuriami formaliai.
Čia gelbsti tik vienatinis, kiekvieną kartą naujai pražystantis poezijos stebuklas, kai žodžiai, atrodytų, niekaip tarpusavy nesusiję, atsitiktiniai ir vieniši, apžavi mus vidine, kažkokia visatine savo vienove:
Laikas kaip lietus man lijo,
Aš dairaus, kas liko. Liko
aviliai, diena vėjuota,
vyturys, nuo saulės juodas…
(…)
O šešėliai kloja kiemą,
supas ant juokingo namo.
Ir, matyti, taip reikėjo,
jeigu pamiršau ką, mama…
Vartydamas šiandien V. Šimkaus poezijos rinktinę, iš naujo skaitydamas įvairių metų eilėraščius, galutinai įsitikini: poetas nepaprastai atkakliai mokėsi užmiršti visa, kas netikra, nepatvaru, nors ir labiausiai kotiruojama, madinga ar naudinga.
„Avilius“ pacitavau ne dėl to, kad mano interpretacijoje (vienoje, beje, iš daugelio galimų, gal labiau įtikimų ir moksliškų) poetas, tarsi sūnus palaidūnas, grįžtų prie savųjų kaimiškų ištakų („Kas gi tu esi, tėvyne, kas gi, jei ne sugrįžimai?“) ir ten dar kartą… kartotų save ir ne vieną kitą, senatvėje niūniuojantį prie vaikystės lopšio.
V. Šimkus nebūtų V. Šimkus, jei apdovanojęs savo gimtinę ne vienu šviesiu posmu „vietoj paminklo“, neprisipažintų pro sukąstus dantis:
Kažkas many vaitoja, spurda:
palik, palik tą dievą skurdų,
tą kūdrą, daržinę, tą beržą,
pro šėmą jo šešėlį perženk.
Į kitą ilgesį bevardį.
Į kitą laiką, kitą erdvę.
Į šviesą, šunišką, neryškią.
Negrįšiu, viešpatie, negrįšiu!..
Kadaise poetas tikino, jog žmonės visais laikais „ir vėl herojinių eilių pristigs, kurias rašys ir vis neparašys“.
Bet šiandien kartais man ima ir pasirodo, kad visas jo poetinis kelias, kuris, be abejo, nėra ir negali būti etalonas kitiems, pats tas ilgametis jo brovimasis į „nuogą ir negražią“ poezijos tiesą savaime yra herojiškas, jei herojiškumu vadintume netgi „savižudišką“ ištikimybę sau pačiam, tėviškei, gyvenimui ir menui.
Rimtasis V. Šimkus tebetyli ir, kaip teko girdėti susitikimuose su skaitytojais, tebežada tylėti, „neskuba grįžt prie stalo, krebždėt po juodraščius toliau“.
Ką gi, su poetais nesiginčijama, ir baigdamas visai nesiruošiu paskelbti, kad V. Šimkaus kūryba „ties naujų ieškojimų riba“.
Gal iš tiesų atrasta tiek daug, kad nė neverta toliau ko ieškoti atsibodusiame literatūrinių madų sūkuryje, margose poetinių bendrybių vitrinose.
Gal tik verta netylėti, kada iš tikro „būnam dideli“ („Bent kartą – būkim dideli“), užrašyti skaidrių poetinių akimirkų tiesas, kurias regim, kol esam gyvi?
O žodžių karuselė lai sukasi, lai „be garso groja“ sena laimės plokštelė, laikas lai neša ir semia eilėraščius, negrėsdamas autentiškai, vyriškai ir pilietiškai išgyventai poezijai, nes
… nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėr jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.
O skaitytojai?
Manau, nesuklysiu: ištikimieji Vlado Šimkaus skaitytojai – neužmaršūs ir kantrūs.
1982, lapkričio 13 d.