Leonidas Jacinevičius
Kitą kartą gyveno žmogus vardu Leonidas Jacinevičius ir labiausiai jis nekentė melo. Ypač užrašyto melo. Mat jis pats buvo rašytojas.
Ir štai, praėjo tik 5 metai po Leonido Jacinevičiaus (1944 m. gegužės 3 d. Kaunas – 1995 m. Vilnius) mirties, o naujai perrašytose lietuvių literatūros istorijose (V. Kubiliaus, 1995) bei mokyklų vadovėliuose vyresniosioms klasėms ( E.Bukelienės, 1997) Leonido vardas ir jo parašytų knygų vertinimai ėmė stebėtinai menkėti net kiekio atžvilgiu. Palyginus su sovietiniu literatūros istorijos dvitomiu (1982) susitraukė nuo gero puslapio su gražia nuotrauka iki trumpo 1-2 pastraipėlių paminėjimo.
Ir dar ne tiek kūrybą vertinant, kiek sentimentaliai prisimenant likimą “žmogaus, turinčio išdidžią sielą, varganą, prageriamą gyvenimą. Ir didžią viltį”.
Tiek tegalėta pasakyti…
Žinoma, literatūros istorijos nuolatos perrašinėjamos, o ypač tokių pervartų laikais, kaip paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Lietuvoje.
Tačiau darosi liūdna, kai beskubant kuo greičiau pateikti skaitytojui Naująją mūsų literatūros istoriją, norima ne tiek ją parašyti, kiek “perrašyti pagal naujųjų laikų dvasią”, jei prisiminsim kartokus A.Zalatoriaus žodžius apie V.Kubiliaus perrašytus skyrius angliškajam “Lietuvių literatūros istorijos” variantui ( parengtas 1987, išleistas 1996).
Tie visi literatūrologiniai triukai su nuolat kintančiais”( pagal viešpataujančią konjunktūrą) vertinimais ir net vertintojų “meniniais skoniais” būtų įprasti ir neverti dėmesio dalykai, menkaverčiai pačių literatūros istorikų dvasinės bei profesinės evoliucijos reikalai, jei , žinoma, nebūtų renčiami, kaip sakoma, ant svetimų kaulų.
Šitaip perrašinėdami savo literatūros istoriją, ne vienu atveju, atrodo, daug daugiau prarandame, negu iš naujo atveriame lietuvių skaitytojams, ypač jaunesniems, kuriems sovietmečio rašytojai tik tiek ir žinomi, kiek perrašinėtojai teikiasi pranešti.
O rezultatas – palaipsniui nuskurdinam ir lietuvių literatūros istoriją, ir lietuvių skaitytojus.
ĮŽŪLUS DEBIUTAS NUOBODOKAME FONE
Leonidui Jacinevičiui pajutau simpatiją iš vieno jo sakinio ( Turiu tokią nuosavą literatūros kokybės teoriją: rašytojo talentą pažinti, “degustuoti” gali iš 1-2 sakinių). Ką tik buvo pasirodžiusi jo debiutinė knygelė – apsakymų rinkinėlis(70 psl.) “Miestas didelis-mažas”(1966) ir ten atrandu situaciją, kai herojus užeina į pustuščią alinę, kur sėdėjo tik vienas “rūgščios fizionomijos vyriškis”:
“Arvydas įsitaisė ant gretimos taburetės ir paprašė alaus.
– Ir žirnių?
Jis linktelėjo galva. Žirniai taip pat bus ne pro šalį. ”Nors ir vinių… Man dabar vis tiek…” – pagalvojo Arvydas.”
Galima būtų parašyti ištisą etiudą ( semantinės analizės stiliuje) apie šias eilutes, bet čia tik trumpai „iššifruokim“ herojų.
Vaikinas, kuriam vis tiek – ar su žirniais, ar su vinimis – gerti alų, aiškiai turi Hamleto aureolę. Tik ji šiuolaikiška, tad Šekspyro laikų literatūros žinovams tikriausiai net nematoma.
Jei “žirniai” ir “vinys” simboliškai žymėtų du skirtingus būvius, pirmiausia, galėtume šnekėti, iš vienos pusės, apie gyvenimo gerbūvį, titulus, literatūros autoritetus, sėkmingą karjerą, gerai apmokamą darbovietę, viršininkų meilę, pavaldinių pagarbą ir kitus skanius bei sočius “žirnius”. Kita vertus, „kramtydami vinis“, prisimintume šlykščius gandus, kolegų pavydą, mylimųjų zigzagus, draugų išdavystes, viršininkų dalijamus papeikimus, literatūros kritikų profaniškus priekaištus ir kitokius “vinis”, kuriais žmogus kalamas prie gyvenimo kryžiaus…
Tačiau su nuostaba turėtumėm čia pat pripažinti, kad debiutinės L.Jacinevičiaus prozos herojui nerūpi nei viena, nei kita!
Jo džinsuotas Hamletas aukščiau “žirnių” ir “vinių”!
Svarbu “alus” – kartokas, bet svaigus asmeninio gyvenimo skonis!
Anuometinės lietuvių prozos fone tai buvo bjaurokas išsišokimas.
Koks tas fonas, jei kalbėtume apie prozą?
Mokyklinės literatūros tvanai ir atoslūgiai
Keliais žodžiais priminsiu, nors teks tam reikalui vartoti savo paties nusikaltus, ne “vadovėlinius” terminus.
Pirmoji socialistinio realizmo lavina iš Rytų – rusiško tipo “gelžbetoniniai“ ( šimtų puslapių) romanai apie liaudies kovą ir triumfą – jau buvo persiritusi per aktualiąją lietuvių literatūrą ir tik mokyklose mus dar vertė skaityti ir nagrinėti pagal programą sunkiai paskaitomus “tarybinės lietuvių prozos laimėjimus” – A.Gudaičio-Guzevičiaus “Kalvio Ignoto teisybė”(1949, 2 tomai), “Broliai”(1955, 4 tomai), A.Vienuolio “ Puodžiūnkiemis” (1952), Alf. Bieliausko “Rožės žydi raudonai”(1959), Vyt.Petkevičiaus “Priemiesčio žmonės”(1959), A. Venclovos “Gimimo diena”(1959) ir kt .
O gyvojoj literatūroj kritikus džiugino antroji socrealizmo banga – postalininio atlydžio įkvėptas “jaunatviškas socrealistinis romantizmas”su entuziastiško optimizmo šūkiu “Ištaisysim stalinizmo klaidas ir būsim laimingi!”.
Visi linksniavo Alf. Bieliausko “Mes dar susitiksim, Vilma!”(1962), M. Sluckio “Laiptus į dangų”(1963), J. Avyžiaus “Kaimas kryžkelėj”(1964), J. Mikelinsko “Vandens nešėja”(1964) .
Anuomet ir kaime, ir mieste socialinės lygiavos apraminti žmonės vis dėlto troško dvasinio polėkio ir laisvesnio gyvenimo vilties, tad rašytojai ir davė jiems tą viltį.
Nors tas jiems nepigiai atsėjo.
Tarkim, du patys geriausi lietuvių epiniai pokario romanai – J.Avyžiaus “Kaimas kryžkelėj” ir “Sodybų tuštėjimo metai” – apmaudžiai nukentėjo nuo socrealistinių finalų su ta pagaliau „atrasto rojaus“ viltimi.
Tačiau…kilo ir trečioji socializmo literatūros banga, kuri puse lūpų davė suprasti, kad “viltis – kvailių motina”.
TREČIOJI CENZŪRUOTOS LITERATŪROS BANGA
Su ta banga ( o ją vėlgi priskiriu socrealizmo atmainai, nors cenzūra buvo jau daug liberalesnė: “Žinokit, vyrai, patys, kas galima, o kas tabu!”) ir atėjo į mūsų literatūrą L. Jacinevičiaus kartos rašytojai.
Bene tiksliausiai ( nes , kaip visada, šiek tiek ironiškai!) juos apibūdino artimas Leonido bičiulis ir net bendraautorius ( scenarijus anuomet ne tik Lietuvoje sensacingai skambėjusiam miuziklui “Ugnies medžioklė su varovais”; komp. G.Kuprevičius, 1975) dramaturgas ir prozininkas Saulius Šaltenis:
”…daugelis jų gimė ar sąmoningai pradėjo kalbėti jau tarybiniais metais ir užaugo, tarybine pokario duona misdami, neturėdami supratimo apie buržuazinius laikus – gal todėl jie skiriasi literatūriniu raštingumu, labiau nepriklausomu, savitesniu mąstymu, tarp estetikos ir etikos dažnai įžiūri tiesioginį abipusį ryšį.
Bet kad jie būtų geresni už kitas rašytojų kartas, tai – apsaugok, viešpatie, mane nuo tokio tvirtinimo! Būti kitoniškam ne visados reiškia būti geresniam. Bet man kitokių ir nereikia, man brangūs ir tokie: labas, sakau, L.Jacinevičiui, B.Vilimaitei, S.Gedai, A.Bučiui, R.Šaveliui, E.Ignatavičiui, J.Strielkūnui, G.Kanovičiui, M.Martinaičiui, J.Apučiui, abiem Dirgėloms ir visiems visiems, su kuriais sieja didesnis ar mažesnis dvasios bendrumas, kartu gražiai pragyvento gyvenimo skonis”.
Kad naujojo antplūdžio vaizdas būtų pilnesnis šiuolaikiniam skaitytojui priminsiu, kad , iš kitos pusės, būk sveikas, Šalteni, kultūros ministre ar ne ministre, galėtų atsakyti dar ir O.Baliukonytė, R.Baltušnikas, P.Bražėnas, A.Bukontas, I.Gansiniauskaitė, R.Granauskas, M.Karčiauskas, J.Mačiukevičius, Juozas Marcinkevičius, V.Martinkus, A.Mikuta, K.Nastopka, V.Palčinskaitė, R.Sadauskas, A.Verba, A.Zurba ir dar ne vienas, gal šiandien jau pasitraukęs iš literatūros ir net iš gyvenimo vyresnis ar jaunesnis “pokario metų berniūkštis ar mergaitė”.
Pajėgos tikrai skaitlingos, bet kiek ir kokio turėta čia parako?
Kiekvienas, be abejo, buvo kitoks ir kas nors kada nors apie juos parašys arba jie patys, kurie teberašo, primins apie save nūdienėje super triukšmingoje knygų mugėje.
“KITONIŠKI” HEROJAI
Bet L.Jacinevičiaus “kitoniškumas” nuo pat pradžių rėžė akį.
Ir ko gero jam kartu su S.Šalteniu ir broliais Petru ir Povilu Dirgėlomis teko išgirsti daugiausia priekaištų iš kritikų ir “budrių skaitytojų”( taip vadindavom mėgėjus rašyti į redakcijas “laiškus dėl pastebėtų knygos trukumų”), kurie kaltino ir jaunuosius rašytojus, ir jų vaizduojamus bendraamžius herojus visokiausiom nuodėmėm: “moralinis neatsakingumas”, “perdėtas jausmingumas”, “politinis ribotumas”, skepticizmas, pesimizmas, nihilizmas ir pan.
Įdomiausia, kad L.Jacinevičius savo kūriniuose ne tik neneigė tokių epitetų, bet pats pateikdavo kitų herojų lūpomis daug žiauresnius savo mėgiamo jaunojo herojaus apibūdinimus: “išsišokėlis”, iškritęs iš “ vienmečių įskaitos”, “ponas”, “piktas žmogus”, “Vaikėzas! Druskos per mažai ėdęs!”, “tegu nešdinasi po velnių su savo rožinėmis iliuzijomis!” ir t.t.
Jei čia pat priminsiu, kad jaunasis L.Jacinevičiaus herojus visados buvo labai artimas pačiam autoriui, o žinant asmeninį Leonido gyvenimą, galima būtų ne kartą teigti, jog autorius buvo savo herojų ir siužetų prototipas, tuomet nesunku bus suprasti, kaip galėjo žeisti Leonidą panašūs priekaištai.
Klasikas J. Baltušis anuomet jau nebuvo Rašytojų sąjungos partinis sekretorius ir nebetvarkė įsakais ar papeikimais asmeninio rašytojų gyvenimo, kaip kad jauno poeto Vlado Grybo ( 1927-1954) savižudybės metais, bet Leonidas ne kartą stebėjosi , su kokia neapykanta klasikas jį iškoneveikė, esą savo romane jis, vaikėzas, nepagarbiai apšmeižė savo paties tėvą…Norėčiau priminti, kad Leonido tėvas – taipogi, pasak sūnaus, buvo “gerokai ragavęs rupios literato duonos” ir Leonidas visados juo pasididžiuodavo.
Tą epizodą miniu todėl, kad jis tipiškas: kuo labiau mylėjo Leonidas kurį nors žmogų, tuo skaudžiau kentė ir pergyveno dėl jo dvasinės būklės.
Čia raktas į jo prozos pagrindinius herojus bei psichologinius konfliktus, tačiau giliau juos suvokti bus sunkoka, jeigu neimsim domėn psichinės struktūros neįprastumo.
“BEŠAKNIŲ” GENERACIJA
Jei pasakyčiau, kad visą lietuvių literatūrą sukūrė kaimiečiai, galbūt kiltų triukšmelis, bet kad visą nuo Mažvydo iki XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrą kūrė iš kaimo kilę žmonės, dažniausiai baigę kunigų seminarijas, turbūt turėtų sutikti visi ( keliolika išimčių iš poros tūkstančių Vytauto Vanago sąvade išvardintų rašytojų nepaneigia smagaus teiginio).
Gimimo vieta, be abejo, nieko nesako apie talento mastą.
Kas iš to, paklausit, kad Antanas Škėma gimė Lodzės didmiestyje, o Antanas Vaičiulaitis – Didžiųjų Šelvių kaime Vilkaviškio apskrityje, Jacinevičius – Kaune, o Juozas Aputis – Raseinių rajono Balčiuose?
Turbūt nieko tas nereiškia, kol gimtinė nepersmelkia pasaulėjautos, o gal būt – kūrybos dvasios ir net likimo.
Škėmos kūnas sutrupintas ant Amerikos greitkelio, gi Vaičiulaičio palaikai grįžo per Atlantą ilsėtis gimtinėje. Aputis antėjiškai semiasi jėgų savo sodyboje kaime, gi Jacinevičius paliko mus prieš laiką ir pakankamai tragiškai.
Tuo noriu pasakyti, kad lietuvių literatūroje šiapus ir anapus Atlanto buvo ir tebėra ne tik “bežemių generacija”, kuriai priskirčiau ne tik emigracijoje Tėvynės žemės netekusius, bet ir čia, Lietuvoje, savo tėviškes praradusius kaimo nostalgijos dainius.
Greta šitos, kaip tik daugiausia iš kaimo kilusios generacijos, atsirado ir šiuo metu pašėlusiai greitai gausėja miestiškos kilmės generacija, kurią jungia ne tiek gimimo metai, kiek vieta.
Vadinu ją “bešaknių generacija”, nes jie esmingiau ir nesilietė su žeme, nuo pat vaikystės žemę nuo jų skyrė cementas ir asfaltas, padangų guma ir miestietiškų batų sintetika.
Lietuvoje kol kas dar niekas taip drastiškai neišreiškė “bešaknių” problematikos kaip Škėma su savo “nuogu žmogumi žiaurioje Visatoje”, tačiau ir pokario Lietuvoje augę L.Jacinevičiaus kartos “bešakniai” gana anksti atsidūrė savotiškoj “beorėj erdvėj”, kur nebeliko tradicinių “traukos jėgų”, nebeveikė lietuviško kaimo šimtmečiais puoselėti dvasinės lygsvaros svertai, pasikeitė psichikos orientacija, atatinkamai prozoje – žmogaus charakterio determinacija, pasakojimo būdas, kompozicijos dėsniai, net vaizdavimo tikslai…
Trumpai tarus – ėmė trūkinėti ryšiai su “pačiom švenčiausiom” lietuvių literatūros tradicijom.
Laišku atsakydamas į mano anketėlę ( anuomet rinkau medžiagą literatūrinių portretų seriją “Literatūros atvaizdai”, 1979) Leonidas į klausimą apie vaikystėje ir jaunystėje įstrigusias atmintin knygas išvardino ne vieną užsienio rašytoją ir pridūrė: “Kažkodėl lietuvių autorių nevertinau ir nemėgau”.
To atvirai nepasakė savo autobiografijoje (1977), bet ir ten iš visos lietuvių literatūros prisileidžiamas tik Jonas Biliūnas,”mirtinai kliudęs užsisklendusio paauglio širdį”.
PRIEVARTINĖ KULTŪROS IZOLIACIJA
Miestiškos civilizacijos pagimdytų “bešaknių” kūrėjų nutolimas nuo grynai tautinių idealų bei literatūrinių tradicijų visais laikais papildomai apsunkina jauno talento brandą.
Tačiau nuo šiandieninių literatūros debiutantų , tarp jų – ir “bešaknių”, L. Jacinevičiaus karta skyrėsi, deja, gan skurdžia literatūrine erudicija, kurią lėmė ne koks asmeninis rambumas, o viso pokarinės Lietuvos intelektualinio gyvenimo nyki izoliacija nuo “supuvusio Vakarų pasaulio”.
Augdamas miesto inteligentų šeimoje, gali sakyti, knygų pasaulyje, juo labiau, kad mama dar ir dirbo bibliotekoje (“Knygų buvo daug, įvairių, ir visi namiškiai mėgo skaityti”), Leonidas nuo mažens pajuto viliojantį “išgalvoto gyvenimo svaigulį”.
O to “išgalvojimo” modelius taip pat nuo mažens lėmė perskaitytos knygos: kartu su dvyniu Aurelijum vakarais sugulę šnabždėdavosi apie būsimus nuotykius ir, kaip pats pabrėžė, “tie pasišnabždėjimai veikiau būdavo laisvos improvizacijos, įkvėptos “Grafo Montekristo” ir Stivensono “Lobių salos”. Mes rungtyniaudavome tarpusavyje, katras įmantriau supainios siužetą, kiek jame bus paslaptingų įvykių, pavojaus akimirkų – persekiojimų ir juokingų nuotykių“.
Literatūrinių poveikių ar įtakų kaita visados akivaizdi, bet į klausimą, kokie rašytojų vardai ir kūriniai buvo labiausiai kotiruojami literatūriniame gyvenime, kai Tu pats žengei į literatūrą, Leonidas vėlgi atsakė gana skeptiškai lietuvių literatūros atžvilgiu:
“Kai pradėjau savo literatūrinius bandymus spausdinti periodikoje, tuo metu (1962-1965) visi žavėjosi Remarku, Hemingvėjumi, Henriku Bioliu. Rusų literatūroje švietė J.Kazakovas ir V.Aksionovas. Lietuvoje visi dar tebebuvo apkvaitę nuo Just.Marcinkevičiaus “Pušis, kuri juokėsi”. Išpažintinė proza, teisė apsinuoginti tuo metu skleidė magišką patrauklumą. Visus tuos kūrinius, be abejonės, aš buvau perskaitęs, bet nepasidaviau bendram adoravimui. Gal čia buvo kalta universiteto įtaka – tuo metu aš buvau įknibęs į Tomą Maną ir F.Dostojevskį. Atidžiai antrą kartą perskaičiau R.Rolano “Žaną Kristofą. O gal čia pasireiškė įprotis šiauštis prieš madą ir inerciją?”
Anuomet literatūrinį jaunimo išprusimą praktiškai ribojo privalomai derinamos su Maskva švietimo ir knygų leidybos programos, kai užsienio literatūros studijos ir lietuviški vertimai galėjo tik kartoti rusiškuosius variantus. Ilgainiui kultūrinė Maskvos politika liberalėjo ir vertimų skalė platėjo. Atsakydamas į klausimą, kokie rašytojai, filosofai, dailininkai Tave formavo( pasaulėjautos, meninio skonio, meistrystės prasme), Leonidas išvardina ne vieną, tačiau – NB! – visi jie iš anuomet jau pripažintų Maskvoje klasikų plejados:
“Iš rašytojų – Džonas Dos Pasos, F.Dostojevskis, T.Manas, Ana Marija Matutė, Kamilo Chose Sela, Gabrielis Markesas, Hamsunas, Kafka ir t.t. Iš filosofų esu skaitęs ne tiek jau daug: Hegelio “Estetiką”, Ipolito Teno “Meno filosofiją” ir Huserlio “Loginiai tyrimai”(“Logičeskije issledovanija”). Dailėje, matyt, visuomet lenksiuos prancūzų impresionistams ir seniesiems italų bei olandų meistrams. Muzikoje – esu profanas. Tačiau be galo mėgstu Mocartą” .
Šaltojo karo “geležinė uždanga” gal ir buvo šiek tiek pakylėta, tačiau Berlyno siena tebestovėjo, tad kultūrinės informacijos badą jautėm visi ir kiekvienas, kaip galėjo, taip švietėsi. Būtent Leonidas, tuomet dirbęs “Nemuno” redakcijoje įkalbėjo mane rašyti žurnalui seriją straipsnių apie užsienio literatūros naujienas, kurias “medžiojau” visom galimom kalbom. Taip “Nemune” atsirado publikacijos apie F.Kafkos laiškus Milenai( buvau gavęs čekišką leidinį), apie “viršpolitinį” lenką Jaroslavą Ivaškievičių ( tomelis “ Apie šunis, kates ir velnius”), apie vieną gražiausių XX amžiaus romanų – Džeimso Boldvino “ Kita šalis”, apie skandalingąjį anuomet Normaną Meilerį ir jo “Amerikietišką svajonę”. Amerikiečių literatūros naujienas, beje, atveždavo iš JAV mūsų tuometinis “knygnešys” Liūtas Mockūnas, su kuriuo buvau susipažinau “Pergalės” redakcijoj.
„UŽDRAUSTI VAISIAI“ – KULTŪROS ELITUI
Kitas kultūrinės informacijos kanalas, bet jau ne literatūros, o kino srityje, buvo taip vadinamos “Užsienio filmų peržiūros”, kuriose lankydavosi ir Leonidas, vienu metu ėmęs aktyviai bendradarbiauti su Lietuvos kino studija. Peržiūros būdavo uždaros, eiliniams mirtingiesiems neprieinamos, įėjimas griežčiausiai kontroliuojamas, pakvietimai dalinami per kūrybinių sąjungų anuometinius viršininkėlius tik “labiausiai tų ir kitokių oficiozinių pakvietimų nusipelnusiems” rašytojams, dailininkams, kompozitoriams, teatralams ir t.t.
Tai buvo lyg dar viena valdžios privilegija “talentingiems ir lojaliems meno žmonėms”, leidžiant jiems pasižiūrėti, tinkamai prieš seansą Maskvos metotyrinkams pakomentavus, naujesnius ( 2-3 metų senumo) užsienio kinematografininkų darbus.
Renginys gan žeminantis, tačiau vienintelė proga ( greta taip pat pakankamai uždarų kino festifalių Maskvoje), pasižiūrėti, kuo gyvena garsiausi ir įdomiausi Vakarų kino kūrėjai.
Kino pasaulis nuolat domino L.Jacinevičių – jis pats pagal savo apysaką “Rūgštynių laukas”(1968) parašė scenarijų kino filmui “Kur iškeliauja pasakos”( past.1973), paskelbė “Nemune”(1987) kitą savo scenarijų – kino apysaką “Paslapties zona” ir kt.
Literatūrinė scenarijų vertė, žinoma, reliatyvus dalykas, lygiai kaip ir filmo sėkmė, tačiau su Lietuvos kino studija (tiesa, dar labiau Maskvos kontroliuojama, negu leidyklos) mielai bendradarbiaudavo anuomet ne vienas lietuvių rašytojas.
Mat, honoraras už scenarijų būdavo vidutiniškai bent 3 kartus didesnis nei už gerą romaną, už kurį, beje, rašytojas savo ruožtu anuomet gaudavo vidutiniškai bent 3 kartus didesnį honorarą nei šiandien ( O kur dar honorarų gradacija autoriams pagal titulus ir “nuopelnus liaudžiai”?!).
Jaunatviško protesto modelis – universalus
Visas sovietinio gyvenimo fasadinis dirbtinumas 8-9 dešimtmečiais jau buvo netekęs stalinistinių represijų grėsmės, daug kur pavirtęs nuobodžia, formalia ir net komiška rutina, tad jaunoji proza arba ironizavo ( S.Šaltenis) arba niršo ir piktinosi gana atvirai. Tad ne kartą anais laikais šnekant apie lietuvių jaunuosius rašytojus tekdavo prisiminti anglų “jaunuosius pikčiurnas”(angry young men) arba rusų “atskalūnus” ( žurnalo “Junost” karta su savo skaitlingais vėlesniais emigrantais į Vakarus).
Ir tai, deja, nėra pasenę dalykai, kaip gali kam nors pasirodyti neperskaičius iš naujo L.Šaltenio ar L.Jacinevičiaus.
Jaunatviško protesto modelis jų kūryboje – universalus:
1) Kūrybinio starto metu, pasak L.Jacinevičiaus, jis pats “nesusigaudė, ko trokšta; degino pašėlęs noras būti visur ir viskuo, įsismelkti į t i k r ą j ą realybę, jos esmę, esančią kažkur už įprastinių poelgių ir daiktų…”.
2) Būsimos kūrybos terra incognita, nežinoma žemė, netrukus susiaurėja nuo lyrinių, šiek tiek romantiškų improvizacijų apie tyrą ir lengvai pažeidžiamą šiame marazmatiškame pasaulyje jaunikaitį iki negailestingos, neretai drastiškos psichologinės savianalizės.
Kas norėtų atsekti tą visais laikais aktualų ir skaudų siaurėjimą, galėtų paeiliui chronologiškai perskaityti L.Jacinevičiaus knygas, ypač stambesniąją prozą: nuo minėtos pirmosios knygelės per apysakas “Rūgštynių laukas” (1967), “Maratonas”( žurn. “Pergalė”,1967), “Keičiu gyvenimo būdą”(1974) iki romano “Arbata penktą valandą ryto”(1979) ir , peršokant apsakymų knygas bei gausius straipsnius periodikoje, iki paskutinės stambesnės publikacijos – brolio atminimui skirto teksto “Įsiklausymo valandos: Vienišiaus išpažintis”( “Metai”, 1995).
Bet modelis tas pats.
Pradžia – tyra ir švari, kaip tabula rasa – joje atsispindi tik dangiškas noras gyventi šviesoj ir laisvėj.
Toliau – socialinis gyvenimas greitai įrašo į jaunojo herojaus “švariąją sielos lentelę” savo pirmuosius vulgarius ženklus ir mėgina įrašyti visą primityviąją žmogiškosios kasdienybės abėcėlę.
Dar toliau – herojus, suprantama “pasišiaušia” ir prasideda viso gyvenimo maištas ar mūšis su kasdienybės vergų mąstysena, su standartinių tiesų papūgomis, su spekuliacija bet kokiomis idėjomis, su bet kokia veidmainyste, su Savęs išsižadėjimu iš baimės ar naudos sumetimais.
Universalaus modelio istoriniai pavidalai
Daugiausia anuomet triukšmo sukėlė ir daugiausia oficiozinės kritikos susilaukė L.Jacinevičiaus apysaka “Maratonas”.
Jos jaunasis herojus Gvidas ne kur kitur, o tuometiniame tribunole( komjaunimo biure) pakelia balsą prieš savo bendraamžius veidmainius, pretenduojančius tapti mūsų asmeninio gyvenimo teisėjais.
Gvidas išrėžia ir pažangiausią anuomet savo kartos deklaraciją:
”Aš negaliu pakęsti plepių, kurie profanuoja tauriausias sąvokas – revoliuciją, komunizmą. Kurie galvoja vien apie tai, kaip čia neišvažiavus į kaimą, kaip čia mieste pasilikus, kad galėtų ryti riebius šnicelius ir prakilnia veido išraiška gadinti orą jaukiuose kabinetuose. Aš ne totalizuoju. Man ne šešiolika, kaip pasakytų mano tėvas. Aš kalbu apie tą vienmečių aplinką, kurioje mes nokstam. Ir tie sočio ieškotojai toleruojami, mūsų senoliai džiaugiasi, garbingai jiems perdavę dalykų esmę, o šie tik žiūri, kad jiems būtų tinkamai atseikėta už tai, kad supranta ir myli senelius. O reikėtų jiems žandus skaldyti arba bausti rykštėmis kaip Spartoje. Ką gi, lipkime vienas kitam ant sprando, rykime vienas kitą – sąmoninga dvidešimtmečių kova už būvį. Tad išverskime savo sąmoningumą kaip švarkų pamušalus į viršų! Tad grūdinkime savo nesužiedėjusias sielas sąmoningoje kovoje už pasisotinimą idėjomis ir šniceliais!”.
Deklaracija, kaip šiandien pasakytumėm iš Lietuvos atgautos nepriklausomybės perspektyvų, gana ribota.
Tačiau, pridėčiau, emocionaliai įspūdinga, nes ribojasi su pasityčiojimu iš “nusipelnusių senolių” ir pasišlykštėjimu bedvasiais dvidešimtmečiais ir jų kiauliška kova prie lovio už sotų būvį.
Iš šio paradokso – nūdienis (pomirtinis) L.Jacinevičiaus prozos aktualumas .
Taip ir skaitykim potekstę: “tauriausios sąvokos” ( revoliucija, komunizmas) greitai nusensta, tačiau emocinis dorovinės pozicijos krūvis nedviprasmiškai gyvybingas ir šiandien.
Deja, ir šiandien, , kai “tauriausios sąvokos” įgavo naujus pavadinimus ( krikščioniška artimo meilė, laisva rinka, liberalizmas, konservatoriškos idėjos, meilė Tėvynei ir t.t.), o esmė lieka ta pati – nūdienių jaunųjų konservatorių, liberalų, krikščionių demokratų, socialdemokratų ir kitokių “pradedančiųjų” partiečių ( kaip kažkada komjaunimo veikėjų!) kilnus patosas nuolat tobulėja ir grūdinasi “sąmoningoje kovoje už pasisotinimą idėjomis ir šniceliais”. “Šniceliai”, žinoma, dabar kitokie – europietiško standarto su visais reklaminių katalogų garnyrais ir šeimyninio lizdelio dizainais.
“…ĮSISMELKTI Į T I K R Ą J Ą REALYBĘ…”
Niekinant “sočio ieškotojus” ir siekiant “t i k r o s i o s realybės”, jaunosios prozos patosas krypo į natūralios būties, žmogiškai autentiškos patirties paieškas.
Kaimiškosios kilmės prozininkai ( nuo debiutavusio apsakymais Juozo Glinskio iki pirmąją savo romano “Priešaušrio vieškeliai” dalį rašiusio Broniaus Radzevičiaus) savaime gręžėsi į kaimo žmogaus pasaulėjautą ir savo vaikystės regėjimus, tačiau “bešaknių generacija” aiškiai stokojo tikslingesnės, bent geografiškai apibrėžtos orientacijos.
Čia buvo jos silpnumas ir kartu privalumas.
Iš vienos pusės, “bešakniai” išvengė anuometinės totalinės mados sentimentaliai graudenti tautą dėl nykstančių senojo kaimo relikvijų ( gimtųjų sodybų, ąžuolų, nusenkančių upelių ir pan.), choru perkuriant dar XX a. pradžioje V.Krėvės iškeltas idėjas. Tik 1988 m. R.Granauskas su savo apysaka “Gyvenimas po klevu” padėjo bene įspūdingiausią paskutinį akordą šioje “atsisveikinimo su senuoju kaimu” giesmėje, kuri, beje, anuomet aidėjo visoje SSSR literatūroje (žymiausieji rusų „rašytojai-kaimiečiai“ A.Belov, V.Rasputin, nuostabus archainės Armėnijos dainius prozoje H.Matevosian ir kt.).
Tačiau “bešakniai”, nutolę nuo dvasinių kaimo idealų, praktiškai neturėjo jokios patikimesnės tradicinių vertybių vertikalės.
Likę “be šaknų” tautinėje dirvoje ( apačioje), jie, deja, neturėjo ir Dievo ženklo ( viršuje), kurį ištrynė ar kompromitavo, ar draudė minėti sovietinio ateizmo pokariniai dešimtmečiai.
Tai atskiro pokalbio tema ir čia ją miniu tik todėl, kad skaitytojui ryškesnė taptų vienintelė “bešaknių” dvasinės raidos kryptis – asmeninės patirties horizontalė.
Ir būtent ji ne vienam pavirto keliu į savąją Golgofą…
L.Jacinevičiaus prozos herojus jau savo kelio pradžioje pajunta jį supantį melo bei veidmainystės pasaulį ir duoda sau žodį:”Aš nepasitikiu kitų patyrimu…Reikia stengtis viską pačiam suvokti, liesti viską savo rankomis. Viską pačiam…”( “Rūgštynių laukas”).
Ir kone visiems “bešakniams”tai nebuvo tuščia deklaracija, o konkrečios biografijos gairė, tapusi ne vienam likimu.
Laisvas menininkas
Pats Leonidas, paironizavęs, kad neteko “lakstyti paskui buožių bandą”, kaip mūsų klasikams, prisipažįsta buvęs “pagalbinis darbininkas, tekintojas, braižytojas, studentas lituanistas, įvairių redakcijų literatūrinis darbuotojas…”.
O neretai – “laisvas menininkas”, kaip mėgdavom anuomet sakyti, nes daugelis meno žmonių, kurie anuomet nenorėjo daryti ir nedarė jokios politinės ar tarnybinės karjeros, per daug nė nebrangino vienokių ar kitokių tarnybų. Maža to – jie leisdavo sau bet kokia proga pasišaipyti iš visų branginančių savo „šiltą vietą“ ir vardan jos veidmainiaujančių”, mėgdavo viešai pasityčioti iš komiškos savo viršininkų, partinių globėjų ar vyriausiųjų redaktorių išminties ( “Aš ką tik iš partijos štabo CK, davė velnių už tą ir tą, nuo šiolei bus taip ir taip!” etc.).
Be abejo, bravūriškas sprendimas užsidirbinėti duoną ne “sėdyne”, stropiai atsėdint darbo valandas “kontoroje”( taip vadindavom darbovietes), o savo galva bei talentu, gerokai komplikuodavo ir socialinę padėtį, ir kasdienę buitį be pastovaus uždarbio, ir šeimyninį gyvenimą, kurio nelengvino bohemiškos nuotaikos.
Visi tie dalykai vienaip ar kitaip atsispindi L.Jacinevičiaus prozoje, ypač romane apie jauną literatą “Arbata penktą valandą ryto”.
Ir svarbiausia – atsispindi ne buitiškai, ne kokio vargano kritinio realizmo bambekliškais aprašinėjimais ar begalinio vidinio monologo savęs narstymais bei liaupsinimais!
Kone visą socialinę, istorinę bei psichologinę autentinką L.Jacinevičiaus kūriniuose persmelkia nepasiekiamo idealo nostalgija, kurią jis užfiksavo jau pirmoje knygelėje:
“Mano mintys sunkiai, pamažu slenka į tolį, aš jas regiu tarsi pilkas salas, lyg plaukiančias ledo lytis: ant jų stovi išdidus ir nepralaimėjęs pitekantropas, bet tai nebe jis, o Gėrio ieškotojas iš nenupiešto mano paveikslo. Jis pamažu nyksta mėlynose ūkanose, ir aš jo veide spėju pamatyti būsimų atradimų džiaugsmą”.
PASKUTINIŲJŲ METŲ TRAGEDIJA
Kartais norėta ryžtingai “keisti gyvenimo būdą” ( apysaka “Keičiu gyvenimo būdą”), iš vidaus “susprogdinti” pseudointelektualinę saviguodą, tačiau realesnės išeities nerasta: pasinaudota bėgimu į “svetimą” teritoriją.
Ir apysakos herojus, ir autorius pasinaudoja dar nuo J.Grušo smetoniniais laikais parašyto romano “Karjeristai”(1935) įsitvirtinusia mūsų miestiškoje prozoje “bėglio atomazga”. Kai gyvenimas mieste tampa nei psichiškai , nei moraliai nebepakeliamas dėl jo kiauliškos kovos prie valdžios lovio, dėl šlykštaus karjerizmo, kyšininkavimo ir moralinio palaidumo, herojus bėga į pažadėtąją žemę – į kaimą, kur jo laukia grožis, tyla, harmonija laukuose, miškuose ir sieloje.
Kita iliuzija, kuria bandė anuomet pasiremti ne tik “bešakniai”, bet ir tokie kaimo prozos žinovai ir meistrai kaip J.Avyžius, greičiau jau buvo grynai teorinė utopija: gyvenimas taps gražus ir doras, jei į valdžią ateis sąžiningi ir sąmoningi partiečiai.
Nežinau, kodėl pats Leonidas įstojo į vienintelę anuomet komunistų partiją (1977), bet jo romanas “Atminki pradžią”(1985) liudijo tą naivią viltį, kad valdančioji partija gali sutelkti ne tik ir ne tiek patologinius karjeristus su “napoleono kompleksu”, ne tik ciniškus demagogus, viena ranka imančius didžiules valstybines algas, o kita – patyliukais graibančius kyšius iš “baltais siūlais siūtų reikaliukų” …Naivus pilietis puoselėjo viltį, jog vis dėlto kada nors į valdžią ateis teisingi ir principingi liaudies interesų gynėjai.
Šiandieną šis L.Jacinevičiaus romanas gali atrodyti nusenęs, tačiau pakeitus valdančiosios partijos pavadinimą, jis, manau, suskambėtų itin aktualiai ir jaudintų lietuvių skaitytojus tol, kol jų vaizduotėje gyvena ir gyvens tikėjimas į “dorą partiją prie valdžios lovio”.
Visa Sąjūdžio meto L.Jacinevičiaus publicistika – gausūs straipsniai ne tik literatūrinėje spaudoje – taip pat , mano supratimu, buvo aistringi, nuoširdūs, bet naivūs bandymai, kaip jis sakydavo, “suprotinti” valdžioje esančius ar į valdžią lendančius partiečius, įtikinti juos, kad negalima “niokoti tautos intelekto”, reikia ugdyti kultūrą, negalima toleruoti “pakantumo neteisybei” ir t.t.
Ilgainiui suvokęs, jog visa ta žodinė kova už “dorovinį klimatą” naujojoje nepriklausomoje Lietuvoje čia pat nuslysta kaip vanduo nuo “partinių žąsų”, Leonidas, manau, išgyveno aštroką depresiją, kuri nepalengvino paskutiniųjų jo gyvenimo metų.
Bandymas prieš mirtį grįžti prie savo jaunatviškos ironijos ( kaip jis sakė viename 1995 m. interviu, “prašau ir atsiprašau, jeigu rūgščiai šypsausi”), mėginimas parašyti žaismingą ir lengvai skaitomą “mini romaną” – “Trys dienos prie jūros” ( sp. “Lietuvos ryte”, 1994, liepa-rugpjūtis), vargu ar galėjo ilgam apraminti amžinąjį maksimalistą.
Apie vidinę jo paskutiniųjų metų dramą galime tik spėlioti.
Per daug tampriai jis buvo susijęs su savo karta, taip energingai prieš 30 metų įsiveržusia į lietuvių kultūrą. Įsiveržė ir tvirtai tikėjo nuversianti anuometinės literatūros melagystės kalnus, prirašytus pokario metais vyresniųjų kolegų, kuriuos anuomet būdavo įprasta vadinti nusipelnusiais lietuvių tarybinio žodžio meno ( sakydavom – melo) meistrais.
Tik mūšis užsitęsė ilgiau nei manyta.
Leonidas ir gyvenime, ir literatūroje grūmėsi su veidmainyste nesidairydamas į kitus ir gal net ilgainiui nepastebėdamas ar nenorėdamas pastebėti, kad ne vienas bendražygis jau senokai lepinasi jaukiame, dar vakar jų pačių niekintame materialinės gerovės ir intelektualinės saviapgaulės lizdelyje.
Ne kiekvienas ramiai ir blaiviai ištvertų tokį nuolatinį karą su dviveidyste.
Su dviveidžiais vyrais.
Su dviveidėm moterim.
Su dviveidžio gyvenimo privilegijom ir vilkduobėm.
Viduje visada įsitempęs ir kiaurai matantis žmones L. Jacinevičius mokėdavo būti džentelmeniškai santūrus. Tik vieną kartą, gal kokius metus prieš jo mirtį atsitiktinai mums susitikus troleibuse, Leonidas sausai prasitarė:”Vis rimčiau mąstau, kad savižudybė – vienintelė tikra ir tiesiausia išeitis”.
Iš ko?
ATSKIRA VIETA LITERATŪROS ISTORIJOJ
Iš visko – tik ne iš literatūros!
Šiandieniniams knygų leidėjams, kaip ir mūsų literatūros istorijos perrašinėtojams, pelninga ir naudinga būtų suvokti, kad “bešakniai” vis dėlto sukūrė visiškai savitą prozą, kuri neišvengiamai turės pasekėjų ateityje ir išsiskleis dar ryškesniais žiedais XXI amžiaus lietuvių literatūroje.
Iš vienos pusės,”bešakniai” negalėjo ir nenorėjo remtis turtinga lietuvių prozos tradicija, tai yra – vienaip ar kitaip tęsti ar stilizuoti Žemaitės, V.Krėvės ar ankstyvojo I.Šeiniaus pasakojimus.
Kita vertus, tematinė ir stilistinė nežinomybė davė šansą nesikartoti, nesiglausti prie klasikų ir siūlė visas literatūrinės terra incognita pagundas.
Iš pažiūros, artimiausia jiems buvo išpažintinė proza, kuri, beje, anuomet davė kelis geriausius Lietuvoje pokario romanus – M.Sluckio “Adomo obuolys”(1966),”Uostas mano – neramus”(1967) ir Alf. Bieliausko “Kauno romanas”(1966). Būtent išpažintinė lietuvių proza labai energingai ir solidžiai įsiterpė į literatūrinius dvasinio judėjimo sąjūdžius ne tik TSRS respublikose, bet ir labiau cenzūros suvaržytose socialistinėse šalyse( Vokietijos DR, Bulgarija).
Mykolo Sluckio kolegiškai palaikomas Leonidas vienu metu lyg ir pats buvo pritapęs ar kritikos priskiriamas prie “išpažintinės prozos mokyklos”, kuri anuomet kėlė daug chaotiškų diskusijų. Gerai tuos ginčus prisimenu, nes vieną jų man pačiam teko organizuoti 1968 m. žurnale “Pergalė”, kur tuomet tarnavau, ir Leonidas aiškiai stojo “novatorių” bei “vidinio monologo” pusėn – prieš pagrisusį epinį pasakojimą ( str. ”Lubų aukštis ir karaliaus rūbai”).
Tačiau būtų naivu ir neteisinga sieti jo kūrybą tiesiogiai su kuria nors literatūrine kryptimi, mokykla ar mada.
Į tiesų klausimą “Kodėl ir kam rašai?”, L.Jacinevičius 1977 metais atsakė jau grynai atskalūniškai:
“Rašau todėl, kad jaučiu galįs pasakyti apie pasaulį ir žmogų savo “atskirą” nuomonę. Ir , žinoma, rašau savo epochos žmonėms, negalvodamas apie ainius”.
Jokių literatūrinių įtakų nenorėdavo prisiimti.
Literatūroje idealu sau buvo iškėlęs ne ką kitą, o Vaižgantą, kuris pats šaipėsi iš visokių literatūrinių “izmų”ir niekad netilpo į jokius tradicinius rėmus:
“Lietuvių XX a. literatūroje, mano nuomone, didžiausias reiškinys ligi šiol yra Vaižganto kūryba. Stebina jo vidinė kultūra, pažiūrų platumas, žodžio valdymas ir intuityvus ateities literatūrinio proceso suvokimas”.
Tačiau nūdieniams ir būsimiesiems Leonido Jacinevičiaus kūrybos skaitytojams derėtų nuolat turėti galvoje jo skaudžiai iškentėtą Vienišiaus credo.
Ne tik gyvenime, bet ir literatūros pasaulyje.
Į klausimą: “Jautiesi “vienas mūšio lauke” ar turi artimesnių rašytojų bendraminčių šiandieninėje literatūroje.”, atsakė ne itin linksmai:
“Kažkada, perskaitęs Dž. Steinbeko “Mūsų nerimo žiema”, buvau pajutęs jam tikrą dvasinę giminystę. Sužavėjo išraiškos tikslumas bei paprastumas, savo jėgos jutimas. Bet, laikui bėgant, skonis darosi rafinuotesnis, o pats jautiesi vis labiau ir labiau vienišas”.
Jeigu tai būtų tik intelektualinės deklaracijos, tiek to. Tačiau L.Jacinevičius pats giliai išgyveno ir sukūrė psichologiškai autentišką herojų, kuris tamposi ir grumiasi su visiškai realiais cinikais ir miesčioniais visiškai realioje lietuviško gyvenimo teritorijoje, ir praktiškai geriausiais savo kūriniais atsistojo greta ryškiausių mūsų miestiškos prozos meistrų.
Tiesa, ir jie lietuvių literatūroje jautėsi ir tebėra ne itin populiarūs “vienišiai”, tačiau – kokie “vienišiai”!
Galiu priminti – Jurgis Savickis, Antanas Škėma, Romualdas Lankauskas, antrojo, pomirtinio, “Priešaušrio vieškelių” tomo Bronius Radzevičius…
Pats metas, manyčiau, mūsų leidėjams, galbūt Rašytojų sąjungos leidyklai, surinkti atskirais leidiniais, o kartais tik periodikoje išbarstytus L. Jacinevičiaus kūrinius ir padovanoti nūdieniam skaitytojui solidžiai parengtą dvitomį – (1) stambiąją prozą ir (2) apsakymus, straipsnius, kandžius interviu ir atidžius pokalbius su visų generacijų kolegomis (nuo G.Kanovičiaus, M.Sluckio, K.Sajos iki J.Vaičiūnaitės, J.Apučio, R.Granausko…).
Anksčiau ar vėliau viskas turi atsistoti į savo vietą.
2000 m.