Vieną kartą atsitiko taip, kad gražiai garbingai gyvenęs ir daug nuo svetimšalių valdžios nukentėjęs vienas mūsų kaimynas nusprendė surašyti tikrąją senovės Baltarusijos istoriją. Ir tuo pačių – tikrąja senovės lietuvių istoriją.
Kodėl apie tai seku pasaką?
Kad Lietuvos vaikeliai žinotų, kaip kartais su kaimynais tenka derėtis.
„Gedimino sūnūs“
Perskaičiau ir vis paskaitinėju neseniai ( čia mano rašyta 1994 metais!) Minske išleistą Mikolos Ermalovič (Mìkalaj Ermalovìč ; Mikoła Jermałovič ; Ермало́віч Міко́ла Іва́навіч ; 1921 – 2000) istorinį veikalą „Staražytnaja Belarusj: Vilensk Peryjad“ ( Старажытная Беларусь : Вiленскi перыяд, Выд. цэнтр „Бацька, 1994).
Skaičiau ir perskaitinėjau tą knygelę, nes tikrai sunku atsistebėti, kiek čia nuostabių dalykų juodu ant balto išguldyta.
( Senovės Lietuvos ribos pagal Jermalovič)
Šaunus jau pirmas knygos sakinys, kuriame „senovės Baltarusijos Vilniaus periodas“ patalpinamas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos 1316–1385 metus.
Čia pat autorius iš kalno pareiškia, kad būtent šiuo laikotarpiu didžioji baltarusių valstybė (anksčiau jau išgyvenusi Polocko, vėliau Turovo-Pinsko, Naugarduko laikotarpius) dar labiau išaugo ir stojo į vieną gretą su didžiausiomis ano meto Europos valstybėmis. Mat kaip tik tada baltarusių valstybės sostinė persikėlė iš Naugarduko į senovės slavų, o tiksliau – „į krivičų žemę, į Vilnių, kuris buvo svarbiausioji krivičų genties gyvenama vietovė dabartinės Lietuvos rytuose“.
Taigi garsusis Gedimino sapnas su Geležiniu Vilku tėra sapnas, o iš tikrųjų Vilnių įkūrė krivičai, kitaip sakant – baltarusių protėviai.
Jie čia atsikėlė jau nuo VII a. ir ilgainiui „įsitvirtino tarp baltų gyventojų, pamažu juos asimiliuodami ir paversdami slavais“. Tad akivaizdu, kad „Vilnija jau nuo anų laikų baltarusiškas kraštas“, lygiai kaip, cituoju, „Vilnius nuo amžių yra baltarusiškas miestas“.
Išsiaiškinęs slavišką Vilniaus pradžią, autorius (kaip pažymėta redakcijos išnašoj, „įtikinamai pagrįsdamas“) aiškina, kad senovės metraščiai ir dabartiniai istorikai neteisingai rašė ir teberašo paties Vilniaus įkūrėjo Gedimino vardą.
Po teisybei jis buvo Gedziminas.
Kodėl?
Ogi todėl, kad „šis vardas, kaip ir kitų lietuvių didžiųjų kunigaikščių vardai, yra slaviškos kilmės“. Pasiremdamas baltarusių filologais, ponas M. Ermalovič pabara ir „kai kuriuos lietuvių tyrinėtojus už jų nevykusius mėginimus aiškinti lietuvių kunigaikščių vardus, tarp jų ir Gedimino, remiantis lietuvių kalba“.
Maža to – ir pats Gediminas, ir visa Gediminaičių dinastija, lygiai kaip Lietuvos karalius Mindaugas, yra kilę iš slaviškos Polocko valdovų dinastijos, o konkrečiau – iš vieno tokio Vido, pravarde Vilkas.
„Usio naadvarot“
Toliau rašyti savąją istoriją ponui M. Ermalovič jau vienas juokas, kadangi Lietuvos Didieji kunigaikščiai, kilę iš polockiečių, nieko kito ir negalėjo daryti – tiktai tęsti Polocko valdovų politiką ir sėkmingai plėsti bei stiprinti didžiąją baltarusių valstybę.
O svarbiausia, kad teritorinis tos valstybės augimas vyko visiškai ne taip, kaip iki šiolei manė ir tebemano istorikai. Mat visos baltarusių žemės vienijosi į LDK labai mielai ir taikiai, nes toji Didžioji Kunigaikštystė ir buvo baltarusiška valstybė tiek savo sudėtimi, tiek siekiais.
O štai baltų žemes reikėjo kariaute užkariauti, nes žemaičiai visados kovojo su LDK, kaip jiems svetima ir priešiška valstybe.
Šitaip ponas M. Ermalovič pagrindžia ir savo pačią brangiausią idėją:
„Istorijos faktų fone visai jau nebeįtikinamai skamba tvirtinimai, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo lietuvių valstybė, kuri susikūrė lietuvių kunigaikščiams užkariaujant baltarusių ir kitas slavų žemes. Viskas, kaip mes matėm, vyko atvirkščiai (usio naadvarot). Todėl negali būti nė kalbos nei apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kaipo lietuvių valstybę (taip pat ir šiuolaikine šio žodžio prasme), nei apie tai, kad esą Lietuvos Didieji kunigaikščiai atstovavo lietuvių feodalų interesams“.
Skaitytojams, manyčiau, būtų smagu pasekti, kaip nuostabiai ponas M. Ermalovič toliau rutulioja savo progudišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos variantą, bet čia jau ne laikraštinio straipsnelio tikslas. Pasakysiu tik tiek, kad visas jo pasakojimas apie „Gedzimino sūnų“ žygius iš esmės tėra prieraiši vienos ir tos pačios ideé fixe iliustracija:
„Ligšiolinėj istoriografijoj visi tie faktai buvo traktuojami kaip tolesni ir vis platesni lietuvių užkariavimai. O iš tikrųjų visa tai reiškė tolesnį baltarusių valstybės augimą tęsiant tradicinę Polocko politiką“.
Ir ne tik užsienio politiką.
Visa Gedimino, Algirdo, Vytauto, Jogailos veikla toleruojant įvairias tikybas, įvedant krikščionybę, kuriant europietišką miestų kultūrą, kviečiant į Lietuvą pirklius ir meistrus ir t. t. tebuvo tik bandymai (ir ne visada sėkmingi) įkūnyti Polocko dinastijos užmojus ir tikslus.
Ir atvirkščiai!
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ėmė iš karto grėsmingai silpnėti, kai tik lietuviai pabandė sustiprinti savo lietuviškas pozicijas didžiojoje baltarusiškoje valstybėje.
Jogailos nuopelnai
Ponas M. Ermalovič labai guviai ir noriai teisina Jogailą, žiauriausiai nužudžiusį pagonį Kęstutį ir jo žmonos Birutės gimines už tai, kad šis
„pabandė iškelti Žemaitiją į pirmąją vietą valstybėje. Su tuo Jogaila (kaip ir jo tėvas Algirdas) negalėjo susitaikyti, kadangi, būdamas didžiuoju kunigaikščiu, pirmiausia atstovavo rytinių, iš esmės baltarusiškų žemių interesams“.
Jogaila puikiai matė tą palankią dirvą, kuri maitino Kęstučio veiklą, o būtent – pagonišką žemaičių partiją, kuri telkėsi apie Kęstučio žmoną Birutę – užkietėjusią pagonę ir buvusią vaidilutę. Štai kodėl Jogaila nubaudė ne tik Kęstutį, bet ir daugelį žemaičių bajorų, o pirmiausia – Birutės giminę: jos dėdė Vidzimontas buvo ratan įpintas, sulaužant kaulus, dviem kitiem dėdėms nukirsdintos galvos. „Pati Birutė buvo pasmerkta paskandinimui Nemune, bet jai kažkaip pavyko išvengti bausmės“.
Kiekvienas lietuvių mėginimas įgyti didesnę įtaką baltarusiškoje Didžiojoje Kunigaikštystėje būdavo, atseit, panašiai žiauriai baudžiamas.
„Torbine enciclopedija“
Lietuvos istorikai, tikėkimės, ras laiko ir tinkamą tarptautinį forumą vieną kartą rimčiau įvertinti ne šiandien pradėtą pono M. Ermalovič triūsą. Man gi čia labiau rūpi ne istorijos faktai ar konkrečios interpretacijos, o visuomeninės sąmonės dalykai, kurie štai jau kelinti metai atsikartoja baltarusių istoriografijoje, publicistikoje ir ne tik šio autoriaus knygose.
Norėtųsi tik džiaugtis ir pritarti baltarusių patriotiniam siekiui atkurti ir tvirtinti savo istorinę bei tautinę savimonę, kelti autentišką paveldą, žadinti beveik nurusintos tautos savigarbą.
Tačiau vargu ar tas pasiekiama XX amžiaus pabaigoje puolus kurti romantiškos istoriografijos mitus. Juoba kad tų naujų tautinių mitų kūrimas pono M. Ermalovič knygoje gana tampriai siejasi su kitų tautų istorijos menkinimu.
Ponui M. Ermalovič berašant apie Lietuvos karo žygius, matyt, silpna darosi, nes Lietuvos vardą jis geba tik mažąja raide parašyti ir dar kabutėse („litva“). Kiek įmanydamas vengia vartoti žodį „lietuviai“ ( vadina juos savo naujadaru „lietuvisy“), o jau niekaip negalėdamas išvengti rašo „žemaičiai“. Nekyla jam ranka parašyti ir pilną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą, tad visur, kur gali, rašo arba „baltarusių valstybė“, arba šiaip „Didžioji Kunigaikštystė“.
Sunku patikėti, kad Baltarusijos istorikas nemokėtų lietuviškai ar nesugebėtų paraidžiui lietuvišką žodį nusirašyti, bet savo tyrinėjimui naudotos literatūros sąraše ponas M. Ermalovič nurodo ir tokį šaltinį: „LIETUWIES TORBINE ENCICOPEDIJA, Wilnius, 1976“.
Galėtume pavydėti ponui M. Ermalovič humoro jausmo, kad taip gražiai „tarybinę enciklopediją“ susieja su baltarusiška „torba“ ir lenkiška „cycu“ (lietuviai irgi pasako „Duok vaikui cicį pačiulpti“), bet viską gadina ta „Lietuwies“…
Čia jau greičiau prisimeni Z. Freudo teoriją apie nesąmoningas tarties bei rašto paklaidas, kurios išduoda giluminius suklydusiojo kompleksus bei nusistatymus. Įdomu, ką pasakytų psichoanalizės tėvas apie pono M. Ermalovič sugebėjimą trijuose lietuviškuose žodžiuose tiek klaidų pridaryti?
Bet ką aš čia taip negražiai smulkinuos?
Juk ponas M. Ermalovič šiame veikale, kaip skelbia anotacija, „tęsia neapsakomai brangintiną mūsų praeities įsisąmoninimo darbą“.
Pirmoji jo veikalo dalis ( Staražytnaâ Belarus’ : polackì ì novagarodskì peryâdy. – Mìnsk : Mastackaâ Lìtaratura, 1990) jau atžymėta Baltarusijos Respublikos valstybine premija.
Maža to – knygai suteikta dar ir literatūrinė Kastusio Kalinouskio premija, o ką jau čia ir kalbėti apie populiarumą liaudyje.
Taigi, kol tyli mūsų istorikai, skubu, kaip geras kaimynas, šlovinti garsųjį veikalą ir krivičų sostinėje Vilniuje.
1994 m.
Dienraštis „Respublika“