Kaip vadinsime 1262 metų chronografą – lietuvišku ar judėjišku ( žydišku)?
Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su Mindaugo epocha.
Kelis šimtmečius buvo manoma ir teigiama, kad pirmasis ir seniausias Lietuvos metraštis yra Vytauto Didžiojo paliepimu parašytas pasakojimas „Lietuvos giminės pradžia“ (Litovskomu rodu počinok), vadinamas dar Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu (ЛЂтопись великых князей литовских ). Šis metraštis, kaip visi Lietuvos metraščiai, buvo parašytas senąja slavų kalba, o jame, be abejo, iš Vytauto pozicijos buvo atpasakota permaininga lietuvių kunigaikščių 1381 – 1382 m. kova po Algirdo mirties dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje ir paties Vytauto valdymas iki 1396 m.
Tokia buvo tradicinė nuostata ir ilgai jos laikytasi.
Laimei, niekas šiame pasaulyje nestovi vietoje.
Seniausioji lietuvių literatūra – naujausi atradimai
Visa eilė naujų tyrimų leidžia teigti, kad seniausios mūsų literatūros pradžia siekia XIII šimtmetį.
Taigi būta ir iki Vytauto įžvalgių Lietuvos valdovų, suvokusių rašyto žodžio neįkainojamą vertę.
Šiandien, manyčiau, turime pakankamai duomenų, įrodančių, kad Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko įkurtame vienuolyne prie Naugarduko buvo sukurti pirmieji lietuvių literatūros kūriniai.
Naugarduko pilis, 1876 m.
Kokie tie kūriniai?
Tarp jų pirmiausiai paminėtinas neseniai rekonstruotas ir paskelbtas pirmasis seniausios lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, sukurtas maždaug 1259- 1260 m.
Neseniai paskelbtas nemažas pirmosios lietuvių emigrantų ( po Mindaugo žūties) kartos literatūrinio palikimo blokas, susijęs su menkai Lietuvoje žinomais pirmųjų lietuvių krikščionių šventųjų Charitinos Lietuvaitės († 1281 m.) ir Daumanto Tomotiejaus († 1299 m.) kultais.
Naujoviškos lituanistinės interpretacijos susilaukė paslaptingasis „1262 m. chronografas“, jau kelis šimtmečius kėlęs ir tebekeliantis viduramžių literatūros istorikams nemaža mįslių. Daugelį jų įminė Prahos universiteto baltistas habil. dr. Ilja Lemeškinas ne viename straipsnyje ir pagaliau specialioje 2009 m. lietuviškai paskelbtoje studijoje „Sovijaus sakmė ir 1262 metų Chronografas( pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I.J. Zabelino nuorašus“.
Ypač įdomūs tekstologiniai I. Lemeškino tyrinėjimai ir išvados apie vadinamąją Sovijaus sakmę, kurią užrašė ir įdėjo į 1262 m. Chronografą nežinomas XIII a. raščius, nusprendęs pateikti savo skaitytojams graikiško tipo chronografą, kitaip sakant – istorinį veikalą, kuriame nupasakojama viso pasaulio istorija nuo jo sukūrimo iki raščiaus gyvenamų laikų.
Tai vis nauji puslapiai Seniausios lietuvių literatūros istorijoje, kuriuos aptarsime, tačiau…visus juos vis dar stelbia
Tradicinis naujųjų atradimų fonas
Atsidėjęs ištirti 1262 m. chronografą ir Sovijaus sakmę iš pirminių šaltinių, I. Lemeškinas neišvengiamai susidūrė su ilgaamžės istoriografinės tradicijos inercija ir dogmomis, prisikaupusiomis pirmtakų veikaluose.
Jam teko pradėti daug ką visiškai iš naujo ir vertinti naujai.
Pradėdamas tekstologinę nuorašų apžvalgą autorius įspėja skaitytoją:
„ Visa tai tenka daryti pirmą kartą. Apie Archyvinį bei Vilniaus chronografus šiais klausimais nemažai buvo svarstoma jau nuo XIX a. vidurio, tačiau, pasirodo, kad daugelis iš praeities paveldėtų mokslinių teiginių nebetenkina šių dienų medivistikos reikalavimų bei poreikių. Teksto analizės pagrindu tenka polemizuoti su V.Istrinu ir kitais nemažiaus nusipelnusiais tyrėjais, taisyti kai kurias klaidingas išvadas, netgi menkai paremtas, bet moksle įsigalėjusias nuomones“[1] .
Vienas reikšmingiausių I.Lemeškino atlikto mokslinio tyrimo rezultatų – nauja 1262 m. chronografo sandaros ir semantinės struktūros charakteristika. Neatsisakydamas didžiulio pirmtakų įdirbio aiškinant protografo nuorašų tekstologines ypatybes ir paleografines detales, I.Lemeškinas pirmą kartą pasiūlė pažvelgti ir pažvelgė į 1262 m. chronografą kaip į vientisą literatūrinį kūrinį.
Tuo pačiu metu, didžiulį darbą atlikęs autorius visus mus įspėjo , kad iš milžiniškos apimties rankraščių (didžiausias VilCh siekia 736 lapus) jis pasirinko publikacijai tik tuos negausius fragmentus, kurie „labiausiai atskleidžia chronografinio veikalo literatūrinę prigimtį“ ( p. 153).
O juk 736 lapų „Vilniaus Chronografas“, saugomas Vilniaus Mokslų akademijos bibliotekoje, yra vienas iš keturių panašios apimties rankraštinių nuorašų, kuriuos teks tekstologiškai tirti ir derinti, ruošiant galutinę viso „1262 m. Chronografo“ rekonstrukciją ir mokslinę publikaciją.
Kitaip sakant, didžiulis mokslinis darbas tik prasideda, bet jau dabar galima apibendrinti ir vertinti esamą „1262 m. chronografo“ tyrimų medžiagą, kuri leidžia , I.Lemeškino žodiais tarus,
„teigti, kad 1262 m. chronografas pradeda lietuvių viduramžių raštijos paminklų korpusą. Jaunos literatūros formavimosi procese verstinė kronika suvaidino lemiamą vaidmenį“.[2]
Tai kapitalinė tyrėjo išvada, kuriai galima tik pritarti, nors dėl literatūrologinės „1262 m. chronografo“ interpretacijos jo straipsniuose ir knygoje galima diskutuoti, ką ir esu jau daręs. Tačiau šis replikinis mano straipsnis ne apie I.Lemeškino didžiulį įdirbį.
Rašydamas „Seniausios lietuvių literatūros istoriją“, susidūriau su pastaruoju metu vis dažnėjančiais bandymais žūt būt „nulietuvinti“ 1262 m. chronografą.
Kitaip sakant, didžiulis darbas tik pradėtas, o jau prasideda jo diskreditacija.
Manau, neverta tylėti, priešingai – derėtų iš karto atkreipti mūsų skaitančiosios visuomenės dėmesį į seniausios lietuvių literatūros „nulietuvinimo“ bandymus.
Pavadinimo kaitaliojimai – „nulietuvinimo“ tendencija
Viename naujesnių “Senosios lietuvių literatūros” leidinių ( 2010) pasirodė įdomus Lietuvoje dirbančio ir vadovaujančio Lituanikos grupei Lietuvių kalbos institute habil. dr. Sergejaus Temčino straipsnis daug pasakančiu pavadinimu „ Apie galimai rytietiškos kilmės mitą apie Sovijų, išdėstytą judėjiškame 1262 m. chronografe“[3] .
Taigi jau S.Temčino straipsnio pavadinime ir visur toliau minimas „Judėjiškasis Chronografas“ („ в Иудейском хронографе“ ir t.t.), nuolatos pridedant „Judėjiškasis 1262 m. chronografas“ (Иудейский хронограф 1262 года).
Iš kur ir kada atsirado „Judėjiškas 1262 m. chronografas“ ir ką jis turėtų reikšti?
Galima būtų šio fantastinio chronografo sukūrėjo autorystės teises atiduoti S.Temčinui, bet tokį patį pavadinimą randame ir kitame Lietuvos mokslo leidinyje „Istorijos šaltinių tyrimai“ atspausdintame kito autoriaus straipsnyje.
Ukrainiečių istorikė Tatjana Vilkul savo straipsnį pavadino dar iškalbingiau – «Sovijaus sukurimas: Judėjiškojo chronografo (XIII a.) sudarytojo darbas“[4].
Kuris iš judviejų pirmasis paskubėjo įrašyti į 1262 m. chronografo pavadinimą žodį „judėjiškas“, nėra prasmės aiškintis. Atradimo laurus galima būtų ir abiems atiduoti, nors aš būčiau už S.Temčino kandidatūrą, kadangi jis pretenduoja konkrečiau datuoti „Judėjišką chronografą“ – 1262 m., o T.Vilkul – abstraktokai ( XIII a.).
Kaip atsirado pavadinimas „Judėjiškas , arba žydiškas chronografas“?
Deja, abu autoriai nieko neatrado, tik pasiskolino „Judėjiško chronografo“ terminą iš ankstenių Rusijos viduramžių chronografijos tyrinėtojų, o konkrečiai – iš garsaus senosios slavų lieratūros žinovo, vieno iš paskutinių carinės Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos akademikų V.Istrino ( Василий Михайлович Истрин; 1865 – 1937). Puikus senosios slavų literatūros specialistas ir leidėjas V.Istrinas, po kruopelytę surankiojęs iš senųjų slaviškų chronografų ir paskelbęs XIX a. pabaigoje visą slaviškąjį bizantiečio Malalos chronografo vertimą, iš tikro sukūrė „Judėjiško chronografo“ terminą ir jis pats bei kiti istorikai neretai juo naudojosi.
(Василий Михайлович Истрин (29 января (10 февраля) 1865, село Пехра Московского уезда — 19 апреля 1937, Ленинград) )
Pavyzdžiui, pats V.Istrinas savo tekstuose naudojo, kaip sinonimus, net du giminingus terminus, kartais – „judėjiškas chronografas“ (иудейский) , kartais – „žydiškas chronografas“ ( евреийский хронограф), „ypatingas žydiškas chronografas“( особый евреийский ) ir pan.
Bet pasižiūrėkim, kaip atsirado ir kiek gyvavo šie terminai.
Dar savo jaunystėje, XIX a. pabaigoje, rašydamas Maskvos universitete magistro disertaciją, V. Istrinas nusprendė vadinti „Judėjišku chronografu“ mažai dar kam žinomą ir tyrinėtą chronografinį sąvadą, kurio protografas, sprendžiant iš nurodytos 1262 m. datos, buvo sudarytas XIII a.
Jo nuomone, toks pavadinimas tiktų, kadangi sąvado sudarytojas stengėsi „pateikti smukmenišką žydų istorijos išdėstymą nuo pasaulio sutvėrimo iki Jaruzalės šventovės sugriovimo“. Jaunam tyrinėtojui kažkodėl pasirodė, kad sąvadui „iš visos Malalos kronikos paimta tiktai tas, kas susiję su žydų istorija“.[5]
Toks tematinis ir koncepcinis naujo pavadinimo argumentas ilgainiui susilaukė pagrįstos kritikos, ir reikia pasakyti, kad žinomi senosios slavų raštijos ir literatūros autoritetai, tokie, kaip A.Šachmatovas (Алексе́й Алекса́ндрович Ша́хматов; 1864 – 1920) ir A.Orlovas (Александр Сергеевич Орлов; 1871 – 1947) vengė vartoti V.Istrino pasiūlytą terminą. Tikslindamas termino vartojimą po Antrojo pasaulinio karo akademikas A.Orlovas pabrėžė, kad „terminą „chronografas“ be jokių epitetų naudoja tiktai Šachmatovas; V.M. Istrinas, o taip pat kiti tyrinėtojai ( mes jų tarpe) vadina Archyviniu chronografu ( V.M.Istrinas „Judėjišku“) būtent 2-ąją Archyvinio nuorašo dalį, arba jai giminingą Vilniaus nuorašo dalį, arba tos dalies protografą, kuris nustatomas pagal Archyvinio ir Vilniaus nuorašų tekstus“[6].
V.Istrinas su savo pasiūlytu terminu atsidūrė, kaip matom, skliausteliuos, tarsi kokia išimtis. Ir reikia pasakyti, kad pats V. Istrinas ilgainiui, galbūt pamatęs savo anksčiau ( XIX a. pabaigoje) pasiūlyto pavadinimo „Judėjiškas chronografas“ nepagrįstumą, jau 1911 m. paskelbtoje studijoje „ Dėl Heleniško Metraščio ir Archivinio ( Judėjiško) chronografo tarpusavo sąryšių“ ankstesnį epitetą „judėjiškas“ ima rašyti tiktai skliausteliuose – „Archyvinis ( judėjiškas) chronografas“. Dar daugiau, akademikas preciziškai paaiškina anksčiau siūlyto termino atsiradimą. Priežastis grynai išoriška, mat, pavadinimas buvo pasiūlytas pagal analogiją su garsiuoju „Helenišku ir Romos metraščiu“: “Heleniški metraščiai mums pateikia išdėstytą pasaulinę istoriją, o Archyvinis chronografas – specialiai žydiškos istorijos išdėstymą“. Kitaip sakant, greta „heleniško metraščio“ labai patogu turėti „judėjišką chronografą“…
„Judėjiško chronografo“ išnykimas
Tačiau tais pačiais 1911 m. mokslininkas specialiai ir labai aiškiai atriboja „Archyvinį ( Judėjišką) chronografą“ nuo jo 1262 m. protografo (vaizdžiai tarus, atriboja „sūnų“ nuo „senelio“). Akademikas perspėja:
„Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad Archyvinis chronografas yra antrinis reiškinys, kuris mums duoda perdirbinį daug senesnio istorinio sąvado, neturėjusio žydų istorijos bruožų“[7].
Štai tau ir „judėjiškas“ 1262 m. chronografas, kuris, paties termino kūrėjo vėlesne nuomone, neturėjo „žydų istorijos bruožų“!
Maža to, 1911 m. rašydamas V.Istrinas aiškiai pareiškia, kad ne 1262 m. protografą, o Archyvinį nuorašą jis pavadino “Judėjišku chronografu” ( “…к Архивскому хронографу, названному мною Iудейскимъ хронографом“).
Ir svarbiausia, kad po šių dviejų revizinių nuorodų pats V.Istrinas tame pačiame straipsnyje daugiau nebevartoja pavadinimo „Judėjiškas“ net sklausteliuose! Visur toliau rašo „Archyvinis chronografas“ ir visur principingai atskiria jį nuo protografo, kurį vadina įvairiai: ir „ Archyvinio chronografo prototipas“ , ir „pradinis originalas“ (pervooriginal), ir „originalas“ , ir „numanomas Archyvinio chronografo protografas“ ( ten pat).
Sunku įsivaizduoti, ką dviejų epochų – Imperatoriškos Rusijos ir TSRS Mokslo akademijų – akademikas pasakytų išgirdęs, kad XXI a. atsiras mokslo daktarų, pasišovusių Archyvinį chronografą vis dar vadinti „Judėjišku“ ir priedo – priskirti „Judėjiškam chronografui“ ( vienam iš numanomo protografo nuorašų) paties protografo sukūrimo datą…
Nors kita vertus, kaip liudija istorija, po Koperniko įrodymų, dar ilgai buvo mokslininkų, kurie atkakliai laikėsi senosios ptolomėjinės sistemos ir kurpė nusenusiais terminais mokslo veikalus apie dangiškųjų sferų sukimąsi aplink Žemės plokštumą…
Kaip vadinamas 1262 m. chronografas ( šiuolaikinė tradicija)
Žymiausieji senosios rankraštinės literatūros specialistai atsižvelgė į mokslininko korekciją, nors, be abejo, ne visi iš karto. Painiava kurį laiką išliko.
Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą išleistame pirmajame dešimtomės „Rusų literatūros istorijos“ tome kai kurie autoriai (V.F. Pokrovskaja) vis dar tapatino „Judėjišką chronografą“ su „kompiliatyniu XIII a. chronografu“[8], bet kiti ( N.K.Gudzij ) jau labai aiškiai laikėsi I.Istrino pataisos, rašydami, pavyzdžiui, apie „kompiliatyvinio chronografo ( kurio atstovai yra Archyvinis, arba Judėjiškasis , chronografas ir Heleniškasis metraštis) įtaką Haličo metraščiui[9].
Dar kiti autoriai, pavartoję minėtoje dešimtomėje literatūros istorijoje senąjį V.Istrino pasiūlytą terminą „Judėjiškas chronografas“, čia pat korektiškai nurodydavo, kad laikosi V.Istrino paskelbtos pataisos, ir patikslindavo, kad kalba apie carinės Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyve saugotą chronografo nuorašą, vadinamąjį Archyvinį chronografą.
Kodėl kartais vartojo?
Aiškiausią atsakymą, manyčiau, yra davęs įžymus seniausios rusų literatūros žinovas A.Tvorogovas.
Jau savo daktarinėje disertacijoje (Русские хронографические своды XI—XVI веков;1973) mokslininkas sukritikavo V.Istrino pasiūlytą „Judėjiško chronografo“ terminą, kaip neįtikinamą bei tematiškai nepagrįstą.
„V.M.Istrinas manė, – rašė O.Tvorogovas, – kad visos ištraukos iš Malalos kronikos šiame rašto paminkle yra nulemtos autoriaus tikslo. Tyrinėtojo požiūris, esą „iš visos Malalos kronikos į sąvadą paimta tiktai tai, kas susiję su žydų istorija, man atrodo neįtikinantis […] Pripažinti ypatingą sąvado sudarytojo susidomėjimą „žydų istorija“ neleidžia, mano nuomone, esantys chronografe labai platūs tekstai, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su žydų istorija: kelios Malalos kronikos knygos ( be aukščiau minėtų I,II,IV ir V, į Jud.chr. įėjo taip pat VI-X knygos), o taip pat pirmosios redakcijos „Aleksandrija“ ir prie jos pritampantys Paladijos straipsniai apie brachmanus. O tai, kad į Jud. Chr. tekstą įjungta Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorija“, vargu ar gali turėti lemiamą reikšmę: „Istorija“ yra pakankamai paplitęs senrusių raštijoje paminklas. Šitokiu požiūriu vadovaujantis, galima būtų „Judėjišku chronografu“ pavadinti ir „Pleny Ierusalimli“ ( arba „Pasakojimą apie tris Jaruzalės nukariavimus“), kur taip pat įdėtas „Istorijos“ tekstas , ir Akademinį Chronografą , kur rasime „Pasakojimą“ pagrečiui su Biblijos knygomis, ir sąvadą GPB, NSRK, 1918,F. 27, kadangi ir jame rasime Biblijos knygas, ir Troickio chronografą…Todėl aš nematau jokio pamato susieti aptariamą chronografinę kompiliaciją su siekimu išdėstyti būtent žydų istoriją“[10].
Tačiau…paradoksas: savo disertacijoje O.Tvorogovas tebevartojo senąjį terminą, pasiaiškindamas, kad jį vartoją „iš tradicijos“ ( „v silu tradiciji).
Ir tik vėliau mokslininkas visai atsisakė vartoti nusenusį ir nepagrįstą terminą. Naujoje kolektyvinėje „Rusų literatūros istorijoje( t.1, 1980) jis rašė, neminėdamas jokio pavadinimo, apie „kolosalaus chronografinio sąvado egzistavimą XIII a. su jame įdėta „Aleksandrija“, Juozapo Flavijaus „ „Judėjos karo istorija“, pirmosiomis „Joano Malalos kronikos“ knygomis, ištraukomis iš „Georgijaus Amartolo kronikos“, kelių biblijinių knygų pilnais tekstais“[11].
Žinoma, visada atsiras ignorantų, nežinančių mokslinės idėjos ar termino istorijos, bet, mano nuomone, ne taip ir svarbu, ar visi vėlesni tyrėjai paisė paties termino išradėjo vėlesnio patikslinimo, – svarbiausia, kad mes patys atsižvelgtume į akademiko V.Istrino korekciją ir V.Tvorogovo kritines pastabas.
Pagaliau egzistuoja modernus akademinis trijų tomų „ Senovės Rusios raštininkų ir knygų žodynas“ (Словарь книжников и книжности Древней Руси[12]), kurį parengė akademiko D.Lichačevo suburtas Rusų literatūros instituto mokslininkų kolektyvas , pateikęs fundamentalų (iš viso daugiau kaip pustrečio tūkstančio puslapių) enciklopedinį vardų bei kūrinių žinyną, kuriame veltui ieškotume straipsnio ar net pastraipos apie vadinamąjį „Judėjišką chronografą“. Dar daugiau – specialiuose straipsniuose „Vilniaus chronografas“ ir „Archyvinis chronografas“, kuriuos, beje, parašė O.Tvorogovas, nėra ne karto pavartotas anahronistinis XIX a. terminas „Judėjiškas chronografas“.
Bet lieka mums aktualus klausimas: kodėl gi Lietuvoje spausdinamoje mokslinėje literatūroje vėl griebiamasi nusenusio termino?
Kodėl būtent XXI a., kai pasirodė rimtų studijų apie „1262 m. chronografą“, kuris vis dažniau ir pagrįstai vadinamas „Lietuvišku chronografu“, staiga vėl padažnėjo pastangos prikergti prie „1262 m chronografo“ epitetą „judėjiškas“?
„Meškos paslauga“ ir judėjams…
Beje, minėdami „judėjiškąjį“ epitetą, prikergiamą „1262 m. chronografui“, turėtume įspėti ir žydų skaitytojus. Vienas kitas gali patikėti, kad atsirado kažin koks nežinomas „Judėjiškas 1262 m. chronografas“, ir ims girtis saviems bei svetimiems dėl netikėto slavistų atradimo.
Deja, kiekvienas žydas, juolab judėjas, kuris pasiskaitys „1262 m. chronografo“ nuorašus, greitai supras, kad minėti slavistai daro „Meškos paslaugą“ ne tik lietuviams, bet ir judėjams.
Pirmiausia, jeigu žydai, nebūtinai judėjai, Lietuvoje ar kur kitur panorės atidžiau susipažinti su netikėtai atsiradusiu „Judėjišku 1262 m. chronografu“, jiems teks patyrinėti ne ką kitą, o seniai žnomus XV a. nuorašus – Archyvinį chronografą, Vilniaus chronografą, Varšuvos chronografą ir kt. Maža to, iš karto norėčiau ir juos įspėti, kad, pavyzdžiui, „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“ skaitymas gali palikti judėjams kartoką įspūdį.
Ir tai jau ne pavadinimo, o turinio ir koncepcijos dalykai.
Juk paslaptingojo „1262 m. chronografo“ kūrėjai, kas jie bebūtų – lietuviai ar lietuvio kunigaikščio Vaišvilko bendražygiai vienuoliai slavai – kūrė įkvėpti kilnios pagonių sukrikščioninimo idėjos, tad „1262 m. chronografe“ į kailį gauna visi nekrikščionys – ir helenai, ir romėnai, ir judėjai, ir pagonys…
Religinė švietėjiška polemika, mano įsitikinimu, svarbiausioji 1262 m. chronografo koncepcija, nors čia ne vieta ją aptarinėti.
O pačių judėjų požiūrį į vadinamąjį „Judėjišką ( Archyvinį) chronografą“ jau yra išsakes žydų istorijos tyrėjas, žinomas Izraelio mokslo publicistas Savelijus Dudatkovas. Jis rašo tiesiai šviesiai:
„Galimas daiktas, „Archyvinio chronografo“ sudarytojas, siekdamas antijudėjiškų tikslų ir greta Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorijos“ patalpindamas „heleniškąją“ istoriją, žinojo taip vadinamo „Heleniškojo ir Romos metraščio“ sudarytojo nuomonę, pagal kurią visa ikikrikščioniškoji istorija buvo „акы бляди сплетениа словес“[13] ( vertimo malonumą palieku slavistams…).
Kaip teisingai vadintinas 1262 m. protografas
Kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad abu minėti XXI a. slavistai ( vilnietis S.Temčinas ir ukrainietė T.Vilkul) sąmoningai skuba padaryti „meškos paslaugą“ legendiniam 1262 m. protografui kaip tik dabar, kai ima rastis vis daugiau mokslo darbų, įrodančių baltiškąją ne tik Sovijaus sakmės, bet ir viso 1262 m. chronografo kilmę. Demonstratyviai pavadinti galimos baltiškos kilmės chronografą „judėjišku“, matyt, labai smagu, jei vardan to viešai rizikuojama net savo moksliniu autoritetu.
Tiesiog sunku pasakyti, kodėl T.Vilkul atvirai klaidina savo skaitytojus, iš karto pareikšdama, kad jos naujai pakrikštytą „Judėjišką XIII a. antros pusės chronografą“ mokslininkai „kartais vadina taipogi ir „1262 m. chronografu“, bet ji, atrodo, tam nepritarianti, kadangi, pasak jos, „pavadinimą „Judėjiškas“ davė pirmasis paminklo tyrėjas V.M.Istrinas ir toks pavadinimas tapo tradiciniu“[14].
Mes jau žinome, kodėl V.Istrinas pasirinko ir kaip vėliau pakoregavo savo 1897 m. pasiūlytą formalų pavadinimą. Formalų dėl to, kad pavadinimas „Judėjiškas“ gražiai tiko ir dėl sąskambio su jau egsistuojačiu pavadinimu „Heleniškas ir Romėniškas“ ( „Летописец Еллинский и Римский“), kurį V.Istrinas taip pat tyrinėjo.
Bet pačios T.Vilkul tvirtinimas, kad XIX a. pavadinimas „tapo tradiciniu“ tiek pat „tikslus“, kiek pareiškimas, kad V.M.Istirnas buvo pirmasis „1262m. Chronografo“ tyrėjas.
Kur ir kodėl pradingo iš ukrainiečių mokslininkės akiračio visa plejada mokslininkų, tarp jų tie, kurie tikrai pirmiau už V.Istriną publikavo ir tyrinėjo tiek Malalos kroniką, tiek Sovijaus sakmę?
Kodėl nutylimas vokiečių filologas ir graikų antikinės literatūros leidėjas L.Dindorfas ( Ludwig August Dindorf; 1805-1871).
Kodėl nutylimas vokiečių kilmės filologas , etnografas, folkloristas ir literatūros istorikos Sankt-Peterburgo profesorius E.Volteris ( Eduard Wolter; 1856 – 1941) arba lenkų filologas ir religiotyrininkas A. Miežinskis ( Antoni Julian Mierzyński; 1829 — 1907) ir kt.?
Jie tikrai pirmiau už V.Istriną publikavo ir tyrinėjo tiek Malalos lroniką, tiek Sovijaus sakmę pagal 1262 m. chronografo nuorašus, bet nė vienam iš jų neatėjo į galvą vadinti jį „judėjišku“.
Nors gal dėl to ir nutylimi…
Neužmirškime, kad ir šių dienų moksle, tarkim, matetmatiškai tiksliame kalbos moksle, senųjų viduramžių tekstų tyrėjai labai preciziškai įvardija ir datuoja savo tyrimo objektą, tą patį Archyvinį chronografą, vengdami epiteto „judėjiškas“. .
Nagrinėdama Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorijos“ vertimą akcentologijos aspektais kalbininkė I.Makejeva jau savo straipsnio pabadinimu „Akcentinė Archyvinio XV a. chronografo sistema“ įspėja skaitytoją, kad bus tyriamas ne kažkoks sąlyginis chronografas, kurį vieni kažkada vadindavo „Judėjišku“, vėliau pasitikslinę vadino „Archyviniu (Judėjišku)“, o konkretus „Archyvinis XV a. chronografas“.
Aiškumo dėlei mokslininkė čia pat primena, kad egzistuoja ir kitos slaviškos Juozavo Flavijaus veikalo vertimo iš graikų kalbos redakcijos, kurias taip pat preciziškai datuoja – „Vilniaus chronografą“ priskiria XV a., o „Atskirąją redakciją“ – XVI-XVII a.[15]
Panašiai elgiasi visi rimtesni chronografų tyrėjai vos tik baigia referuoti chronografų tyrimo istoriją, kurioje sąlyginė V.Istrino terminologija, be abejo, turi savo istorinę vietą, ir pereina prie konkretaus tyrimo objekto.
Lygiai taip pasielgė ir Prahos universiteto docentas I.Lemeškinas jau savo monografinės stutijos pavadinime „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I.J.Zabelino nuorašus“ aiškiai atskirdamas protografą nuo jo skirtingų nuorašų ir tuo atsiribodamas nuo tikrai ilgametės „tradicinės“ (blogąja šio žodžio prasme) painiavos su nepagrįstais ir klaidinančiais 1262 m. chronografo epitetais („judėjiškas“, „žydiškas“, „archyvinis ( judėjiškas)“ ir pan.).
Mokslinio tyrimo korektiškumas reikalauja pirmiausia kalbėti apie protografą, tai yra – neišlikusį „1262 m. chronografo“ originalą, o po to – apie jo realiai egzistuojančius XV a.- XVIII a. nuorašus – vadinamuosius „Vilniaus chronografą“, „Archyvinį chronografą“, „Varšuvos nuorašą“ ir kitus esamus arba kada nors galbūt atrasimus.
Kuo daugiau sulauksime mokslinių „1262 m. chronografo“ rekonstrukcijų ir tyrimų, tuo dažniau, tikiu, imsime jį vadinti „Lietuviškuoju chronografu“, sukurtu XIII šimtmetyje Lietuvos karaliaus sūnaus Vaišvilko įkurtame Laurušavo vienuolyne prie Naugarduko ant Nemuno kranto.
Tačiau nederėtų užmiršti, kad minėta ilgametė mokslinio mąstymo inercija pati savaime neatmirs ir , matyt, dar ilgai su ja susidursime, įrodinėdami lietuviškąją „1262 m. chronografo“ kilmę, ir ypač – jo kilmės vietą. Juk čia susidūriame ne šiaip sau su akademinio mokslo siaurais terminologijos reikalais, o su šimtmečiais formuota mūsų istorinių kaimynų savimone.
Chronografo kilmės spėlionės ( imperinės Rusijos tradicija)
Jau pirmieji 1262 m. chronografo išlikusių nuorašų tyrėjai ir fragmentų leidėjai ( M.Obolenskis, I.Sreznevskis, V. Istrinas, N.Meščerskis ir kt. ) buvo neblogai susipažinę su kelias 1262 m. chronografo nuorašais ir svarstė jų tarpusavio sąsajas.
Tačiau šiandien skaitant jų išvadas akivaizdu, kad visi jų bandymai nusakyti originalo sukurimo vietą dažniausiai baigdavosi beveik vienodai: XIX a. ir net XX a. leidėjai ir komentatoriai arba visiškai nekeldavo chronografo kilmės klausimo ( kaip F.Dobrianskis savo 1882 m. apraše), arba pasitenkindavo bendriausiomis užuominomis apie galimą chronografo kilmę iš vakarų Rusios, iš Bulgarijos, iš pietvakarių ir net šiaurinės Rusijos ir pan.
Ir taip atsitikdavo, beje, ne visados iš blogos valios arba dėl tradicinio nusiteikimo prieš Lietuvą, nors tokio irgi būta su kaupu.
Tipiškas ir net simboliškas M.Obolenskio atvejis, to paties kunigaikščio Michailo Andrejievičiaus Obolenskio ( Михаил Андреевич Оболенский ;1805 -1873), kuris pirmasis 1851 m. paskelbė Sovijaus sakmę, išspausdindamas ją savo propaguotu „grafišku“ metodu slaviškomis raidėmis , idant
„tyrinėtojas turėtų prieš akis visas filologines ir paleografines jo tyriamo paminklo smulkmenas. Vienų ar kitų ženklų naudojimas dažnai gali nurodyti vietą ir atskleisti laiką, kada buvo sudaromas ir perrašomas paminklas, o tai, be abejonės, verta ypatingo dėmesio“[16].
Sakytum, ideali šiuolaikiška mokslo nuostata, kurią kartoja dabartiniai viduramžių tekstų leidėjai ir skelbėjai.Tačiau žiūrėkime, kas atsitinka su paskelbto teksto interpretacija, kuomet ji tiesiogiai priklausoma nuo istorinės tyrėjo mąstysenos.
Kaip galima spręsti iš įžangos, kunigaikštis M.Obolenskis buvo puikiai susipažinęs su jo vadovaujamo Rusijos imperijos užsienio reikalų ministerijos Maskvos archyvo rankraščiais, tarp jų – su jo paties paskelbtu graikų viduramžių istoriko Malalos kronikos vertimu ir paslaptingu Sovijaus sakmės intarpu toje Malalos kronikoje. Publikacijos įžangoje kunigaikštis sumaniai ir profesionaliai lygina ištisais teksto blokais lotyniškus ( Bonoje paskelbtus) ir „senobės slavų“ ( „drevle-slavianskij) vertimus su graikiškai atspausdintu originalu, aptaria vokiečių bei anglų tyrėjų nuomones ir visiškai pagrįstai, remdamasis skelbiamu tekstu, prieina išvados, kad Malalos chronografo slaviškas tekstas yra senojoje Bulgarijoje atliktas vertimas, kurį X a. pradžioje atliko vienuolis Grigorijus kunigaikščio Simeono pavedimu ( ten pat, p.XIII).
Bet štai M.Obolenskio mąstysenos paradoksas.
Jis puikiai suvokia, kad bizantiečio Malalos tekste atsiradusi Sovijaus sakmė, kurią jis įžangoje ( p. XIX-XXI) perspausdina iš minėto Maskvos archuvinio nuorašo 26 lapo, yra aiškiai susijusi su lietuvių mitologija.
Eruditas N.Obolenskis čia pat , sakytumei, labai moderniai (lygiagrečiai) atspausdina palyginimui dvi ištraukas iš XIII a. rašyto rusinų metraščio ( vad. Ipatijaus metraščio), kur kalbama apie Mindaugo krikštą ir pateikiamas garsusis Mindaugo dievų panteonas ( Telavilis, Andajus, Medeina etc).
Ir žiūrėkim, ką jis toliau darys?
Kaip jis aiškins lietuviškos mitologinės medžiagos atsiradimą bizantiško Malalos chronografo tekste?
N.Obolenskio logika geležinė: kadangi „kelios žinios apie lietuvių mitologiją“ pateiktos Malalos chcronografo bulgariškame vertime, vadinasi, ir Ipatjevo metraštininkas, panašiai rašęs apie lietuvių mitologiją, “visai tikėtina, savo teiginius perėmė iš senovės bulgarų Ioano Malalos vertimo, kas matoma sulyginus pateiktus liudijimus“ ( ten pat)..
Nuostabi dovanėlė lietuviams – senoviškame X šimtmečio bulgariškame vertime pateikiamas senovės lietuvių dievų panteonas!!!
Atrodo, ir pats N.Obolenskis juto, kad čia kažkas ne taip, tad iš karto pridėjo tarsi pasiaiškinimą, tarsi įspėjimą skaitytojams:
„Tenka apgailestauti, kad lietuviškoji mitologija iki šiolei tokia mįslinga ir taip mažai tirta, kad pasiūlyti išsamesnį mūsų pateiktų liudijimų išaiškinimą neįmanoma“ ( ten pat, p.XXI).
Štai čia mes eilinį kartą susiduriame su milžinišku autorystės vaidmeniu visų laikų istoriografijoje, nors tokį vaidmenį visų laikų istorikai atkakliai stengiasi paneigti, deklaruodami savo mokslinį objektyvumą ir asmeninio mąstymo nepriklausomybę nuo savo meto idėjų, prietarų ir mitų.
„Užmirškit Lietuvą…“
Kunigaikštis Nikolajus Obolenskis buvo tikras savo Tėvynės patriotas, ne vien žodžiu, bet ir ginklu ginęs Rusijos imperijos užkariavimus ir šlovę. Sužeistas mūšiuose su turkais, jis vėliau buvo apdovanotas aukso špaga už drąsą kovose su lenkais.
Anuo metu pusiau džentelmeniškas, pusiau masoniškas caro Aleksandro I flirtas su lenkais ir Adomu Čartoriskiu, kuris vienu metu lenkų emigracijoje buvo vadinamas nekarūnuotu padalintosios Lenkijos karaliumi, jau buvo seniai pasibaigęs. Ne tik rusų valdžia, aristokratija , bet ir žymiausieji intelektualai piktinosi „pasipūtusios“ Lenkijos 1831 m. sukilimu, o Lietuvos vardas jau seniai ( nuo Liublino unijos 1569 m.) neegzistavo tarptautinėje geopolitikoje ir rusų XIX a. mąstysenoje.
Kai Puškinas parašė savo garsius ( 1831 m. vasaros) antilenkiškus eilėraščius apie seną dviejų slavų genčių (plemena) – „pagyrūniško lenko“ (Кичливый лях) ir „ištikimo ruso“ (верный росс) – priešiškumą, jam Lietuvos klausimas taip pat buvo bereikšmis:
…волнения Литвы? Оставьте:
это спор славян между собою,
Домашний, старый спор…
(Neramumai Lietuvoje? Užmirškit: čia slavų tarpusavio ginčas, naminis, senas ginčas…)
Ar beverta stebėtis, kad dar po dvidešimties metų N.Obolenskiui net į galvą neatėjo mintis, kad lietuviai XIII a. galėjo rašyti chronografą ir jame pateikti žinių apie savo tėvų bei protėvių mitologinius tikėjimus?
Jam daug logiškiau atrodė absurdiška prielaida, kad senovės bulgarai X šimtmetyje žinojo ir užrašė senovės lietuvių tikybos dievų vardus!!!
Imperinės nuostatos dėl 1262 m. chronografo sukūrimo vietos
Imperinės mąstysenos ir istorinės XIX a. patirties dogmos paprasčiausiai užblokuodavo ne vieno rusų specialisto, 1262 m. chronografo tyrėjo įžvalgas.
Apie kokią „Lietuvą“ galima kalbėti XIX a., jeigu dar XVIII a. pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos žemes tarpusavyje pasidalino Rusija, Prūsija ir Austrija. Politiniame pasaulio žemėlapyje neliko nei Lenkijos karalystės, nei Lietuvos, kuri nuo XIX a. pradžios vadinama Zeverozapadnyj krai ( Šiaurės vakarų kraštas).
Kas iš to, jei koks chronografas buvo rašytas Lietuvoje, Ukrainoje ar Baltarusijoje, jeigu neliko jokios Lietuvos, Ukrainos nei Baltarusijos, o visur viena didžioji Rusija?..
Ir vis dėlto imperinio mąstymo nuostatos nelengvai derinosi su Rusijos mokslininkų profesiniais tyrimais.
Ypač įdomūs šiuo atveju to paties V.Istrino, vieno iš paskutinių carinės Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos akademikų, nuomonės pokyčiai, svarstant, kur galėjo būti sukurtas 1262 m. Chronografas.
Tyrinėdami Archyvinį 1262 m. chronografo nuorašą, kuris kažkada priklausė imperatorienei Jekaterinai II, o vėliau atsidūrė minėtame Maskvos archyve ir dėl to gavo tradicinį Archyvinio chronografo pavadinimą, visi be išimties imperinės Rusijos mokslininkai negalėjo nesiskaityti su gausia lietuvių mitologijos medžiaga nuorašo tekste.
Atsisakius daugiau negu keistos M.Obolenskio hipotezės, esą lietuvišką medžiagą į Malalos kroniką įrašė senovės bulgarai, reikėjo 1262 m. chronografo kūrėjų ieškoti kur nors bent kiek arčiau Lietuvos.
XIX a. istorikų akimis žiūrint, tas „arčiau“ buvo vakarinė XIX a. Rusijos dalis, arba – vakarinis senosios Rusios regionas. Taigi V.Istrinas pradžioje nesvyruodamas pritarė bent jau bendriausiai ankstenių rusų tyrėjų ( I.I.Sreznevskio) išvadai, esą chronografas turėjo būti surašytas „Vakarų Rusioje“. Jo manymu, šis chronografas,
„sprendžiant iš intarpo apie Sovijų ir Lietuvišką pagonybę – yra rusiško knygiaus ( russkogo knižnika) veikalas, o knygius dirbo, tikriausiai, vakarinėje Rusioje“[17].
Tačiau egzistavo ne tik Archyvinis (Maskvoje saugomas) 1262 m. chronografo nuorašas, bet ir vadinamas Viniaus nuorašas, iki šiolei saugomas Vilniaus Mokslų akademijos bibliotekoje.
Ir kaip tik šiame nuoraše visas skirsnis apie Sovijų turi daug pasakantį pavadinimą pačioje antraštėje – „Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“ ( Скажем поганские прелести быти егщево и в Литве нашей).
Šią antraštę 1882 m. paskelbė F.Dobrianskis (Флавиа́н Никола́евич Добря́нский; 1848 – 1919) (18480228), aprašinėdamas Vilniaus bibliotekoje saugomus rankraščius, perrašydamas ir mūsų jau cituotą vėlesnį prierašą, esą tas paklydimas
„mūsų Lietuvoje laikėsi iki Vytauto, nes Vytauto žmona Ariogaloje buvo sudeginta po mirties ir po to buvo liautasi deginti“[18]
Pastaroji antraštė ir prierašas sudarė papildomų rūpesčių rusų mokslininkams.
Pradžioje V.Istrinas sprendė iškilusią 1262 m. protografo geografinės atribucijos problemą logiškai ir darė išvadą, kad Vilniaus nuorašas tiksliau nei maskviškis Archyvinis perteikia 1262 m. chronografo tekstą, taigi pasakymas „mūsų Lietuvoje“ tiesiogiai „parodo mums, kad chronografas buvo sudarytas Lietuvoje“[19].
Plėtodamas savo argumentaciją V.Istrinas nurodė, kad
„ Archyvinis nuorašas yra pietų Rusios kilmės ir yra ištrauka iš viso sąvado, kuriame visiškai netiktų tokie pasakymai, kaip „Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“; dėl to šie žodžiai ir išmesti, o jų vietoje įdėta įprasta raudonspalvė antraštė [ Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina“ – A.B.], kurioje vis dėlto išliko originalo pėdsakai. Patsai nuorašo buvimas būtent Vilniuje, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, gali tai patvirtinti, tegu ir nežymiai; mes nežinome, kaip pateko nuorašas į Vilnių: galimas dalykas jis ir buvo padarytas čionai, savo pirmtako [originalo] tėvynės vietovėje“( ten pat, p. 360-361).
Logiška išvada, bet imperiniu XIX a. požiūriu beveik skandalinga ir … nepriimtina!
„…negali būti priskirti Lietuvos Valstybei“
Neužmirškime, kad XIX a. antroje pusėje, kuomet rašė kunigaikštis M.Obolenskis arba Maskvos pravoslavų Dvasinės akademijos auklėtinis F.Dobrianskis, arba savo mokslinę karjerą pradedantis V.Istrinas, Rusijos imperijoje ypač sustiprėjo slavofilų judėjimas.
Tai sudėtingas, daugiabriaunis, iki šiolei daug permainų patyręs ir patiriantis filosofinis, dvasinis, mistinis, religinis ir tiesiog intelektualinis sąjūdis, grindžiantis slavų vienybę Rytų ortodoksine krikščionybe ir Rusijos imperine galia. Sunku pasakyti ( be atskirų studijų), kiek paveikė V.Istriną ortodoksinės krikščionybės ir imperinės idėjos, tačiau XIX – XX a. sandūroje mokslininkas gana netikėtai pareiškė, kad 1262 m. chronografas greičiausiai buvo sukurtas…“šiaurės-rytų Rusioje“…
Toks keistas atsisakymas nuo savo ankstenės nuomonės apie 1262 m. chronografo sukurimą Lietuvoje nustebino net Rusijos mokslininkus. Penkeriais metais jaunesnis to paties Maskvos universiteto auklėtinis filologas A.Orlovas ( 1871 – 1947), jau būdamas akademiku, prisiminė, koks buvo
„ visiškai netikėtas V.I.Istrino atsisakymas 1900 m. pradžioje nuo savo ankstesnių teiginių apie chronografo sukūrimo vietą ir laiką“[20]
Kas gi atsitiko – kodėl V.Istrinas XX a. pradžioje pakeitė nuomonę?
Dėl sukūrimo datos, kaip sakėme, niekas neabejojo, tačiau , kaip rašė V.Istrinas,
„kas liečia paminklo sudarymo vietą, tai anksčiau, remiantis žinomu prierašu arba glosa (gr. glosa – paaiškinanti pastaba), kuri Vilniaus nuoraše skamba kaip „Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“, buvo daroma išvada, kurios laikiausi ir aš, kad chronografo autorius dirbo Lietuvoje. Tačiau dabar man atrodo, kad klausimas negali būti išspręstas taip teigiamai“[21].
Kodėl?
Štai čia ir išnyra vis ta pati imperinė pozicija, kuri a priori ( tai yra – nepaisant patyrimo ir jo davinių) verčia daryti išvadas, esą 1262 m. protografas Lietuvoje negalėjo būti parašytas todėl, kad …negalėjo būti parašytas tuometinėje Lietuvoje…
Pasižiūrėkime, kaip būtent tuo uždaru rateliu sukasi V.Istrino mąstymas dėl 1262 m. chronografo parašymo vietos:
„…dabar man atrodo, kad klausimas negali būti išspręstas taip teigiamai: juk XIII amžius Lietuvai nebuvo pakilimo, sujudimo amžius; tenai tuo metu dar tik ėmė rastis nedideli centrai, todėl pasakyti apie šitokio paminklo atsiradimą ką nors ryžtingesnio negalima, kadangi tam neturime duomenų. Be to, prierašo antraštė neįpareigoja pripažinti, kad paminklas iškilo būtent Lietuvoje, kadangi panašūs prierašai galėjo būti parašyti ir šiaurės-rytų Rusioje kokio nors išeivio iš Lietuvos. Pagaliau, nežinia, kur ir kada buvo parašyta glosa. Ar ji buvo surašyta XIII a. autoriaus, ar jis pasiėmė ją iš kažkur gatavą ir tik pridėjo nuo savęs datą…“ ( ten pat).
Ir vis dėlto įdomiausia, kad ir šiuo atveju didis rusų mokslininkas mediavistas paliko XX a. pradžioje klausimą atvirą dėl duomenų stokos:
„ Mūsų duomenys duoda galimybę su vienoda teise sieti paminklo sukūrimo vietą tiek su Lietuva, tiek ir su šiaurės-rytų Rusia“.
Galutinį V.Istrino apsisprendimą XX a. pradžioje vėlgi lėmė, deja, duomenų stoka ir bendras imperinis požiūris apie rusų kultūros suklestėjimą būtent šiaurės-rytų Rusioje, kur ilgainiui iškilo Maskvos imperinė valstybė.
Taigi :
„…duomenys duoda galimybę su vienoda teise sieti paminklo sukūrimo vietą tiek su Lietuva, tiek ir su šiaurės-rytų Rusia. Tačiau dėl to, kad nėra duomenų apie literatūrinį judėjimą XIII a. Lietuvoje, o šiaurės-rytų Rusioje toks judėjimas vaidino reikšmingą vaidmenį, persvara atitenka šiaurės-rytų Rusiai, juolab kad paminklas pats savaime, pagal savo turinį, yra susijęs su kitais panašiais paminklais, kurie negali būti priskirti Lietuvos Valstybei“ ( ten pat, p. 225-226).
Tarybinės nuostatos dėl 1262 m. chronografo sukūrimo vietos
Įsidėmėtina, kad panašios apriorinės nuostatos laikėsi ir A.Orlovas, stebėjęsis dėl V.Istrino nuomonės keisto pasikeitimo. Puikus tekstologas, beje, taipogi buvo abiejų mokslo akademijų – carinės ir tarybinės – akademikas. Tačiau A.Orlovas rašė, deja, iškart po Antrojo Pasaulinio karo, kuomet virš Tarybų Sąjungos akademinio gyvenimo vis labiau tirštėjo Stalino kultas su visomis savo pasėkmėmis „didžiarusiškam“ istorijos mokslui ir istorijos dėstymui tarybinėse mokyklose.
Pirmaisiais pokario metais vėl, kaip caro imperijos XIX šimtmetyje, netgi teoriškai negalėjo didžiosios Rusijos pakraščiuose – senovės lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių žemėse – egzistuoti senesni kultūros žiniai nei „didžiarusių“ ( великоросы) žemėje, tai yra – Moskovijoje ir šiaurės -rytų Rusioje.
O ir kas tie „vakariniai pakraščiai“ buvo XIII amžiuje?
Pasekime pokarinę A.Orlovo logiką:
“Ką reiškia 1260-tųjų metų ruso supratimu “mūsų Lietuvoje“ ( „в Литве нашей“)? Galbūt tik tai, kad aprašoma pagonybė tų lietuviškų genčių , kurios gyveno politiškai rusiškoje teritorijoje ( жили на политически-русской территории). Tačiau tokia frazeologija , – turi pripažinti pats autorius, – neįprasta. Juk „mūsų“ – paprastai buvo vadinama gimtoji rašytojui šalis, gimtoji ne pagal kažkokią kitakilmę, kitatikę jos etninės sudėties dalį, o iš tiesų gimtoji pagal kraują ir tikybą. Tad jeigu rusas vadino Lietuvą sava, vadinasi, tai galėjo atsitikti ne anksčiau XIV a. vidurio, žinoma, jau po Vilniaus įkūrėjo (1320- tieji metai) Gedimino laikų, nors pastarasis susigiminiavo su Voluinės dinastija, betgi dar nebuvo įsitvirtines Voluinėje; tiktai didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais nusistovėjo Lietuviškai-rusiškos valstybės ( Литовско-русского государства) būtis su rusiška gyventojų dauguma ir rusiškąja kultūra”. Jeigu į tai atsižvelgsime, tuomet pasakymą „mūsų Lietuvoje“, tai yra – pas mus Lietuvoje, tenka priskirti ne 1262 m. chronografui, o būtent Vilniaus nuorašui, arba jo artimiausiam originalui, galbūt taipogi Vilniuje sudarytam, kuris negalėtų būti ankstesnis nei XIV a. pirmoji pusė“ ( ten pat).
Su tekstologine A.Orlovo išvada reikia sutikti jau vien todėl, kad neturime nei 1262 m. originalo, nei kokio kito ankstesnio vilniškio originalo.
Pats A.Orlovas cituojamame straipsnyje atsisakė aiškintis 1262 m. chronografo atribucijos klausimą, bet vis dėlto atmetė V.Istrino teiginį apie 1262 m. chronografo kilmę kažkur „šiaurės-rytų Rusioje“.
Šitaip 1262 m. chronografas tarybinėje istoriografijoje ir egzistavo ištisus dešimtmečius be jokios konkresnės savo kilmės ir vietos nusakymo. Atseit, sukurtas kažkur vakarinėse ar pietinėse, o gal net šiaurės- rytinėse didžiosios Rusijos žemėse…
Šiandieniniai bandymai prikelti nusenusias nuostatas
Kodėl čia tiek gilinamės į Rusijos imperijos ir Tarybų Sąjungos mokslininkų koncepcijas dėl 1262 m. chronografo sukūrimo vietos?
Tik dėl to, kad šios koncepcijos gerus 200 metų viešpatavo istoriografinėje literatūroje bei viduramžių literatūros istorijose ir iki šiolei nesusilaukė nuodugnesnės peržiūros ir dalykinės kritikos.
Be to, kaip minėjau pradžioje, būtent pastaruoju metu, kai Lietuvoje ir už jos ribų vis dažniau prabylama apie lietuviškąją 1262 m. chronografo kilmę ne kur kitur, o Lietuvoje, vėl suaktyvėjo nusenusių imperinių koncepcijų kartojimas ir plėtojimas.
Jau minėta ukrainiečių istorikė Tatjana Vilkul savo straipsnyje apie 1262 m. chronografą atkakliai kartoja šimtmečio senumo mūsų aptartą V.Istrino teiginį, esą 1262 m. chronografas nebuvo sukurtas Lietuvoje. Istorikė iš pat pradžių tarsi bešališkai išvardina mūsų jau aptartas V.Istrino ir A.Orlovo hipotezes. Pasak jos, V.Istrinas pradžioje manė, kad chronografas „parašytas Lietuvos žemėje… Po to nusprendė, kad verčiau jo sukurimo vieta laikyti Šiaurės- Rytų Rusią“[22]. Tuo istorikė ir apsiriboja.
Man, kaip literatūros istorikui, kyla klausimas: kodėl ukrainiečių istorikė nutyli tolimesnę V.Istrino pažiūros evoliuciją.
Ar ji nežino, o gal tyčia nutyli, kad V.Istrinas ilgainiui dar kartą pakeitė savo nuomonę dėl 1262 m. chronografo sukūrimo vietos?
Tas dvejopas įtarimas ( nežino ar nutyli?) dar labiau sustiprėja, kai prisimeni istorikės užsispyrimą klijuojant epitetą „judėjiškas“ prie 1262 m. chronografo pavadinimo.
Ką gi nutyli ukrainiečių istorikė V.Istrino atžvilgiu?
Tęsdami V.Istrino požiūrio kaitos analizę, turime priminti ir prisiminti, kad šis didis Rusios metraščių žinovas vis dėl to sugrįžo prie savo anskstesniojo teiginio, jog 1262 m. chronografas buvo parašytas Lietuvoje.
Skelbdamas 1922 m. bizantiečio Amartolo chronografo knygas su moksliniais komentarais bei žodynu, V.Istrinas tarė savo, kiek žinau, paskutinį žodį šiuo klausimu, labai aiškiai nusakydamas 1262 m. chronografo išsamią atribuciją, tai yra kilmės vietą ir laiką: sudarytas
„XIII šimtmetyje, antrosios pusės pradžioje, Lietuvoje“ ( „в XIII веке, в начале второй половины, на Литве“[23]).
Nemanau, kad galėtume rasti ar turėtume ieškoti didesnio autoriteto Lietuvai ypač svarbiu 1262 m. chronografo atribucijos klausimu.
Žinoma, galima mėginti nutylėti galutinę V.Istrino išvadą, galima jam priešpastatyti kitus autoritetus, kurie nesiryžo taip tiksliai nusakyti 1262 m. chronografo sukūrimo vietą ir siūlė senesnius aptakius nusakymus, pavyzdžiui, vakarinėje Rusioje, pietvakarių Rusioje ir pan.
Bet ne tai svarbiausia.
Moksle, laimei, paskutinis žodis priklauso ne vieniems ar kitiems autoritetams, o palaipsniui kaupiamų duomenų visumai, kuri anksčiau ar vėliau ir padiktuoja galutines išvadas.
Žiūrėkim į savo kultūros istoriją savomis akimis
Šiuo metu sukauptais istorijos šaltinių ir jų tyrimo duomenimis mes galime, mano įsitikinimu, ne tik naujai paremti galutinę V.Istrino išvadą apie 1262 m. chronografo sukūrimą Lietuvoje, bet ir patikslinti sukurimo vietą –Lietuvos karaliaus Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko įkurtame vienuolyne netoli Naugarduko.
Būtent čia, kaip esu ne kartą rašęs, buvo įkurtas ir XIII a. antroje pusėje jau veikė pirmasis Lietuvoje skriptorijus, kitaip sakant – knygų perrašinėjmo būstinė.
Būtent čia buvo vykdomas ambicingas krikščionies vienuolio Vaišvilko sumanymas parašyti XIII šimtmečio lietuviams Pasaulio istoriją – chronografą, kuriame išliko kūrėjo įrašas su 1262 m. data. Detaliai tuos dalykus aprašiau „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje“, kuri turėtų dar šiais metais pasiekti skaitytojus ( Knyga pasirodė 2012 m.; žr. : Algimantas Bučys. Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius, leidykla Versus aureus).
O šiuo replikiniu straipsniu norėjau tik atkrepti lietuvių skaitytojų dėmesį į pasiutusiai gajas mūsų kaimynų ir mūsų pačių istorinės savimonės stereotipines piktžoles, pro kuriais neretai nebegalime tiesiai ir atvirai pažvelgti ir pamatyti senosios mūsų kultūros daigus ir unikaliausias atžalas.
Vis tebežiūrime į savo praeitį ir senovės Lietuvos kultūrą svetimomis akimis.
Kas bijo lietuvių kultūros nepriklausomo atkūrimo?
Sunku ką nors doro pabaigai pasakyti apie minėtų dabarties tituluotų slavistų mokslinę mąstyseną ir laikyseną. Galbūt tikimasi, kad niekas nepastebės, pasak S.Temčino termino, „podstavos“ ( sukeitimų) su pavadinimu ir data?…
Vargu.
Juk kiekvienam profesionaliam istorikui ar literatūros žinovui badyte bado akis ne tik nusenę epitetai, bet ir visai nesuprantamos abiejų slavistų manipuliacijos datomis, kai nuorašui mėginama priskirti protografo sukūrimo datą. Netgi po senovei vartojant V.Istrino pasiūlytą terminą „Judėjiškas ( archyvinis) chronografas“, būtų visiškai nekorektiška , jei kas nors sumanytų ( o S.Temčinas ir T.Vilkul taip ir sumanė) prisegti prie XV a. padaryto „Judėjiško (Archyvinio) chronografo“ nuorašo… 1262 metų datą…
Tai toks pat absurdiškas akibrokštas, kaip sūnui arba dukrai įrašyti į asmens dokumentus senelio ar senelės gimimo datą…
Mokslininkai visais laikais „Archyvinį ( Judėjišką) chronografą“ datavo ir tebedatuoja maždaug XV a. viduriu. O ką daro S.Temčinas ir T.Vilkul jau matėme – abu kuo ramiausiai netgi į savo straipsnių pavadinimus įrašo naują „Judėjiško( arba Archivinio) chronografo“ atsiradimo datą (XIII a.; 1262 m.).
Galima būtų tylėti, atseit, nekreipkim dėmesio į nusenusias nesąmones.
Betgi tyla šiuo atveju būtu bloga byla.
Užtenka pasižiūrėti, kaip reklamuojamas masinei prekybai minėtas Lietuvių istorijos instituto leidinys su T.Vilkul straipsniu. Atseit, leidinyje „pateikiamas naujas, netikėtas lietuvių pagoniškos „Sovijaus legendos“ atsiradimo aiškinimas – ši legenda esanti Judėjos chronografo sudarytojo plunksnos kūrinys (XIII a.)“[24]. Taigi lietuvių skaitytojams jau siūloma „patogiai nusipirkti‘ leidinį su straipsniu apie kažkokio neegzistuojančio „Judėjos chronografo“ sudarytoją, sukūrusi Sakmę apie Sovijų…
Ką gali žinoti?
Gal netrukus atsiras baltistų ar lituanistų, kurie suklus išgirdę mokslingų slavistų skelbiamą „naujieną“ apie kažkokį „Judėjišką 1262 m. chronografą“ ir taip pat ims vartoti ne tik nusenusią terminologiją, bet ir analfabetiškai peršamą „Judėjiško ( Archyvinio) chronografo“ sukūrimo datą.
Melo kamuolys mūsų akyse ritasi ir didėja kaip priežodinis sniego kamuolys – ko gero greitai, jei tylėsime, įsiris į lietuvių mokslo darbus ir vadovėlius..
O juk atidžiau pasižiūrėjus, mūsų aptarti terminai kilo iš menko Lietuvos ir jos kultūros pažinimo.
Ar beverta slėpti, kad garbingajam Rusijos patriotui kunigaikščiui N.Obolenskiui, kaip jis pats sakė, paprasčiausiai truko elementarių žinių apie „mįslinga ir taip mažai tirta“ lietuvių mitologiją, tad jam atrodė neįmanoma tai, kas akivaizdu, ir jis mieliau ieškojo lietuvių mitologijos šaltinio senovės Bulgarijoje, bet ne pačioje Lietuvoje.
Panašiai klajojo pradžioje ir V.Istrino mintis, kuomet jis neturėjo jokių duomenų apie XIII šimtmečio lietuvių kultūrines ir literatūrines iniciatyvas, nors tikriausiai buvo kažką girdėjęs apie karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką, priėmusį krikščionybę ir vienuolystę pagal graikų ortodoksų papročius. Istorinių duomenų stoka blokavo tyrėjo mąstymą, ir jis nuoširdžiai tikėjo, kad „ XIII amžius Lietuvai nebuvo pakilimo, sujudimo amžius“. Jo anuometiniu manymu, Lietuvoje anuomet „dar tik ėmė rastis nedideli centrai, todėl pasakyti apie šitokio paminklo atsiradimą ką nors ryžtingesnio negalima, kadangi tam neturime duomenų“.
Šiandien jau ne XX , o XXI a. pradžia, ir per audringą pralėkusį šimtmetį žlugo ne tik Rusijos imperija, bet ir jos žemių paveldėtoja Tarybų Sąjunga, perėmusi iš carinės imperijos didžiavalstybinę ideologiją, prieš kurią turėjo nuolankiai tylėti visi imperijos pakraščiai – ir lietuviškieji, ir baltarusiškieji, ir ukrainietiškieji, privalėję nuo amžių pradžios dėkoti „kultūros nešėjai didžiajai rusų tauta“.
Sakytumei, visi imperiniai mitai žlugo ir metas visiems „pakraščiams“ daryti nepriklausomas nuo kaimynų išvadas iš akivaizdžių faktų ir istorinių duomenų.
Bet…lengva pasakyti, sunku padaryti.
Ypač kai vis dar netrūksta žmonių, kurie pasiryžę žūtbūt ginti nusenusius mitus, o konkrečiai – vis dar netrūksta patiklių istorikų ir literatūros specialistų, netgi rimtų Lietuvos mokslo leidinių redaktorių bei autorių, kurie, aiškindami 1262 m. chronografą ir Sovijaus sakmę, vis dar mėgina vesti mus XIX a. Rusijos slavistų seniai užžėlusiu taku…į aklavietę, kur nėr ką veikti nei žingeidesniems lituanistams, nei savo praeitį naujai atrandantiems lietuviams.
2012, kovas.
[1] Ilja Lemeškin. Sovijaus sakmė ir 1262 metų Chronografas ( pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I.J. Zabelino nuorašus). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – UAB “Sapnų sala“, Vilnius, 2009, p. 47
[2] I.Lemeškinas. in: Senoji Lietuvos literatūra, 21 knyga, 2006, p. 256-257.
[3] Темчин С.Ю. О возможном восточном происхождении мифа о Совии , изложенного в иудейском хронографе 1262 года. – Senoji lietuvių literatūra.. Lietuvių tautosakos ir literatūros isnstitutas, Vilnius, 2010, p. 27-28.
[3] Татьяна Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа. – in: Istorijos šaltinių tyrimai. Vilniaus istorijos institutas, t.2, Vilnius, 2010, p.11-32.
[4] Татьяна Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского (XIII в.) хронографа. – in: Istorijos šaltinių tyrimai. Vilniaus istorijos institutas, t.2, Vilnius, 2010, p.11-32.
[5] Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. – Mосква, 1893, p. 353.
[6] Орлов А. С. О Галицко-Волынском летописании // Труды отдела
древнерусской литературы. — М., Л.: Изд-во АН СССР, 1947. — Т. V., p. 32
[7] Истрин В. М. К вопросу о взаимоотношениях Еллинских Летописцев и Архивского (Иудейского) хронографа – ИОРЯС, XVI, k.4, p. 135
[8] История русской литературы: В 10 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом). — М.; Л.: Изд-во АН СССР, 1941, Т.1, p.120 ir kitur.
[9] История русской литературы: В 10 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом). — М.; Л.: Изд-во АН СССР, 1945, T.2, p.25
[11] История русской литературы: В 4 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом); Редкол.: Н. И. Пруцков (гл. ред.), А. С. Бушмин, Е. Н. Куприянова, Д. С. Лихачев, Г. П. Макогоненко, К. Д. Муратова. — Л.: Наука. Ленингр. отд-ние, Т. 1.,1980, p. 64
[12] Словарь книжников и книжности Древней Руси. Вып. 1 (XI – первая половина XIV в.) / АН СССР. ИРЛИ; Отв. ред. Д. С. Лихачев. – Л.: Наука, 1987. – 493 с.; Вып. 2 (вторая половина XIV – XVI в.). Ч. 1: А–К ,1988. – 516 с., . 2: Л–Я ,1989. – 528 с. Galima naudotis ir elektroniniame Rusijos mokslo akademijos Rusų literatūros instituto portale, sukurtame 2006 – 2011 m. : http://www.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=2048
[13] Дудаков С. Ю. История одного мифа: Очерки русской литературы XIX-XX вв. – Хайфа. 2008, p. 9
[14] Татьяна Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа. – in: Istorijos šaltinių tyrimai. Vilniaus istorijos institutas, t.2, Vilnius, 2010, p.12.
[15] И.И.Макеева. Акцентная микросистема Архивского хронографа в. (На материале Истории иудейской войны Иосифа Флавия) – Русский язык в научном освещении.№ 1 (5) Языки славянской културы.- Российская Академия наук. Институт русского языка им. В.В.Виноградова, Москва, 2003, р. 139
[16] Летописец Переяславля Суздальского, составленный в начале XIII в. (между 1214–1219 гг.) / Изд. М. Оболенским. Москва в Университетской типографии, 1851; Предисловие, p.VIII.
[17] Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. – Mосква, 1893, p.358
[18] Описание рукописей Виленской Публичной библиотеки, церковнославянских и русских / Составил Ф.Добрянский. Вильна.1882, р. 50
[19] Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. – Mосква, 1893, p.360
[20] Орлов А. С. О Галицко-Волынском летописании // Труды отдела древнерусской литературы. — М., Л.: Изд-во АН СССР, 1947. — Т. V. , p.26.Taip pat žr.: http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=6431
[21] В.М.Истрин. Исследования в области древне-русской литературы, I-V, СПб., 1905, р. 225.
[22] Татьяна Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа. – in: Istorijos šaltinių tyrimai. Vilniaus istorijos institutas, t.2, Vilnius, 2010, p.12
[23] Книгы временьныя и образныя Георгия Мниха. Хроника Георгия Амартола в древнем славяно-русском переводе.Текст, исследование и словарь. Т.II .Греческий текст. „Продолжения Амартола“. Изд. ОРЯС,Пгр., 1922, р. 424.
[24] http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?isbn=2029-0705-02