4. Pasaka ( ***) apie du brolius vieną knygą rašiusius

Autorius: Algimantas Bučys

Broliai Dirgėlos

Iliustracija iš A.Bučio knygos „Literatūros atvaizdai“ (1979), kuriai dailininkas Rimantas Dichavičius atitinkamai padarė vienuolikos lietuvių rašytojų – Juozo Grušo, K.Maruko, Alf. Bieliausko, M.Sluckio , Vyt. Rimkevičiaus, Algirdo Pociaus, V.Bubnio, Juozo Apučio, Sauliaus Šaltenio ir Brolių Dirgėlų – montažinės grafikos portretus

Kadaise gyveno du broliai.

Vienas buvo vardu Petras, kitas, jaunesnis – Povilas.

Du ateiviai iš keisto pasaulio

Iki šiol negaliu atsikratyti įspūdžio, kad jie abudu, kai pirmą kartą juodu sutikau kažkokiam prirūkytam triukšmingam apkaušusių kūrėjų bute,  man pasirodė lyg kokie ateiviai iš nepažįstamo ir keisto pasaulio.

Kalbėdamasis anuomet su Povilu ar Petru negalėjau atsistebėti ir suprasti, iš kur jie gavo, perėmė ar susikūrė neįtikėtinai tikrą ir gražų pasaulio regėjimą.

O vėliau ilgus metus pabendraudamas įsitikinau, kad brolių regėjimas beveik nekito: neblėso nei mūsų bohemiško tuometinio šėlsmo maište, nei kavinių dūmuose, nei marazmatiškuose rašytojų susirinkimuose ar suvažiavimų salėse, kur liejosi tvanai „principingų ir partiškai „teisingų“ plepalų.

Povilo Dirgėlos mirtis 2004 metų rudenį paskatino įdėti į  knygą „Barbarai vice versa klasikai“ ( 2008) du senokai ( 1971 ir 1979) rašytus tekstus apie  kūrinius, kuriuos broliai Povilas Dirgėla ir Petras Dirgėla pasirašė drauge. Turiu galvoje  judviejų pirmąją  knygą „Žaibai gęsta rudenį“(1971), kuri anuomet sukėlė nemaža ginčų ir autorių apkaltinimų nacionalizmu, formalizmu, „neaiškiu simbolizmu“ ir kitomis „netinkamomis mūsų jauniems rašytojams“ nuodėmėmis.

Vėliau Petras Dirgėla kartu su broliu Petru pasirašė dar visą eilę knygų – apsakymų ir apysakų rinkinius „Pasimatymai“ (1973), „Aistrų atlaidai“ (1979), romanus „Likime, keliauk sau“ (1976), „Šalavijų kalnas“ (1977), „Pogodalis“ (1978), „Šermenų vynas“ (1980).

Po to, maždaug nuo 1980 metų Povilas ir Petras ėmė kurti savo tekstus atskirai .

Petras, kaip žinome, paskelbė stambius romanų ciklus, kurie užėmė ypatingą ir atskiro pokalbio reikalaujančią lentyną šiuolaikinėje lietuvių literatūros bibliotekoje, o Povilo daugumas atskirai rašytų tekstų, kiek supratau iš pokalbio su Petru, liko rankraščiuose.

Vis dėlto mano atmintyje Petro ir Povilo Dirgėlų vardai liko neatsiejami vienas nuo kito.

Manyčiau, kad jiedu neatsiejami ir nuo mūsų jaunystės meto, kai būtent jiedu, kažkaip netikėtai atsiradę Vilniaus literatūriniame „centre“ iš gana tolimo ir nuošalaus „periferijos“ kampelio Žvaginiuose, Klaipėdos krašte, staiga nustebino ne vieną literatūrinės sostinės senbuvį keistu dvasios skaidrumu ir vidine galia.

Apie tai, kaip broliai rašė dviese apie erdvę ir laiką

Pirmoji brolių Povilo ir Petro Dirgėlų knyga „Žaibai gęsta rudenį“ savaime išsiskyrė iš mūsų jaunosios prozos: čia atsiliepė, matyt, ir neįprastas, retokai literatūros istorijoje sutinkamas glaudus dviejų žmonių kūrybinis bendradarbiavimas, ir staigi kritikos reakcija į judviejų apysaką „Šventosios uostas“, ir pagaliau – prieštaringų kritikos nuomonių paskatintas platus skaitytojų susidomėjimas „sukritikuotais talentais“.

Ir vis dėlto šį kartą norėtųsi atsiriboti nuo išorinių įspūdžių bei aplinkybių, nulemiančių knygos populiarumą ar siūlančių įvairias josios charakteristikas, ir prisiminti seną tolstojišką klausimą, kuriuo jis pasitikdavo naujus vardus literatūroje: ką gi tu pasakysi mums nauja, ko mes dar nežinome?

Brolių Dirgėlų atžvilgiu klausimas nėra itin sunkus, kadangi „Žaibai gęsta rudenį“ tematiškai bei problematikai gana vieninga knyga, o apysakoje „Šventosios uostas“ autoriai ne kartą bando suformuluoti savo kūrybinį credo. Nepretenduoju čia tiksliai nusakyti, ką patys autoriai tik numano, bet vieną kitą jų kuriamo meninio pasaulio sąsparą pamėginsiu aptarti ir įvertinti.

Bene reikšmingiausia jų meninio pasaulio savybė – stipri erdvės pajauta.

„Svarbiausia – erdvė, – mąsto „Šventosios uoste“ jaunasis rašytojas Grygas. – Sukurti plačią, aukštą – begalinę – erdvę, kurioje plevena kiekvieno žmogaus mintys, ilgesys, džiaugsmas ir liūdesio atšvaitai ir likimai, mažyčiai takeliukai šitoje erdvėje – patys žmonės. Prie pat žemės jų kūneliai ir nameliai. Reikia sukurti tokią erdvę!“

Meninis pasaulio modelis, kurios svarbiausiuoju principu būtų skelbiama erdvės pajauta, gana neįprastas mūsuose – pačiam Grygui pasivaidena joje dekadansas, nuvertinąs socialinius žmogaus gyvenimo dėsnius. Tačiau… neužmirškime, kad kūrybinė Grygo svajonė sukurti plačią ir aukštą erdvę gana abstrakti, o brolių Dirgėlių kuriamas meninis pasaulis konkretus, ir erdvė jame įgauna svarų idėjinį-estetinį krūvį, iš kurio anaiptol neišbraukiami socialiniai elementai.

Mažyčio žmogaus mažumas ar didumas?

Skaitydami apsakymą „Tarp rudens ženklų“,  vieną stipriausių visame rinkinyje, pamatome, kad  čia  beveik nėra jokio buitiškai betarpiško autorinio santykio su pagrindiniu apsakymo herojumi, autorinio pasakotojo tėvu. Dar daugiau –  tėvo valstietiški rūpesčiai ir darbai apmąstomi labai sintetiškai.

Štai tėvas aria, pasikinkęs arklį.

Betgi tėvo orė parodoma tarsi „iš lėktuvų aukštybės“ ir, skaitydami šitokį aprašą, išties įmanomą tik aviacijos amžiuje ir neįsivaizduojamą mūsų XIX a. literatūroje, mes aiškiai suvokiame aprašomų daiktų transformaciją: „geležies rūdos trupinys“ – tai plūgas, „vanduo veršiuko pėdoje“ – tvenkinys, „spanguolės lapas“ – kepurė, „švytintis smilgos kotas“ – botagas ir t. t.

Tačiau  smarkiai klystume, pamanę, jog autoriai šitaip transformuoja realias proporcijas ir įspūdžius vien „iš mandrumo“ arba iš paniekos „žmogučiui“, „mažyčiam taškeliukui“, kurio „namelis ir kūnelis“ prie pat žemės po begaline erdve…

Toks, metaforiškai tarus, kosminis žvilgsnis iš didžios erdvės aukštybių į žemę numato, be abejo, dar romantizmo išaukštintų išdidžių visatos demonų skeptišką požiūrį į mirtingųjų vardus ir darbus. Tačiau ariančio „žmogučio“ vaizdas su jame glūdinčiu menkumo ar net beprasmybės pajautimu apsakymo autoriams tėra banaloka tradicinė tezė, kurią jie pasiryžę žūtbūt įveikti:

„Aš žiūrėjau iš lėktuvo į juodai mėlyną upelį, pragraužusį miško lapiją, į rausvus netolimo miestelio stogus, panašius į pabertas žemuoges ir galvojau, kaip užuosti karšto prakaito kvapą, kaip išvysti geležies rūdos trupinio blizgesį…“

Šaltas racionalus kosminis požiūris, pabrėžiąs mūsų visų mažumą begalinėje erdvėje, staiga žmogaus jausmo sušildytas, atitirpsta ir užleidžia vietą gyvai ir konkrečiai istorinei tiesai:

„… taip tyliai, be jokio garso, be rankų skausmo, netoli Gargždų arė mano tėvas, kuris, įėjęs trobon, užstodavo vienintelį langą ir aiškiu balsu sakydavo motinai savo dideles mintis apie ateitį. Ar taip arsime mes, šitai išvydę ir viską supratę sūnūs?“

Ne vien racionalus, bet ir įtemptas emocinis gyvenimo prasmės ieškojimas paverčia, kaip matome, mažytį žmogutį su „spanguolės lapu ant galvos“ atkakliu ir darbščiu žmogumi su jo „didelėmis mintimis apie ateitį“. Du vaizdo rakursai – dvi skirtingos žmogaus bei jo gyvenimo prasmės koncepcijos, ir netenka abejoti, katrą iš judviejų pasirenka apsakymo autoriai.

Meninė apsakymo idėja remiasi metafora („Laikas praėjo kaip viena diena“), bet jos prasmė, galima sakyti, priešinga minčiai apie trumpą žmogaus gyvenimą „po saule“ – prakaitu apšlakstytas darbo žmogaus kelias į tikslą – į šviesesnę ateitį savo vaikams – išveda jį, nuvargusį, bet nenugalėtą, išmintingą ir didį, kaip tik į tas nežinomybės rūko apgaubtas būties erdves, iš kurių jis toks mažas išrodė.

Primityvizmo grėsmė

Ilgėliau stabtelėjau prie apsakymo „Tarp rudens ženklų“ dėl to, kad jame gryniausiai išreikšta erdvės samprata, viena svarbiausių sampratų autorių pasaulėjautoje.

Išreikšta ji, be abejo, lyriškai, mes norom nenorom kviečiami tikėti, kaip eilėraštyje, gražiomis metaforomis, intymiomis pasakotojo intonacijomis, jo nuotaikomis ir mintimis.

Toks lyrinis svarbių būties problemų interpretavimas gana dažnas jaunųjų prozoje. Ne vienas jų noriai grįžta į mielus vaikystės laikus, kur meilė, baimė, tiesa, melas, skriauda, džiaugsmas, pavydas, vienatvė, draugystė, didybė, bejėgiškumas egzistuoja savo grynais pavidalais, kurie dar  nesušvelninti diplomatiškų nutylėjimų, dar  neapnešti socialinės naudos dulkėmis, dar nepridengti visuomeninės paskirties ar etiketo šarvais. Nesunku pastebėti, jog šitokie „vaikiški“ apsakymai dažniausiai tėra lyrinės prisiminimų nuotrupos, poetiškai atkurti vaikystės įspūdžiai, su mažesne ar didesne pretenzija į gilias, visuotines mintis.

Brolių Dirgėlų knygoje yra tokių iš vaikystės įspūdžių rūdos išlydytų lyrinių eskizėlių, bet jų nepriskirčiau prie stipriųjų kūrinių, kadangi įdomesnis įspūdis čia „didžiai įprasminamas“  tiesmuku simboliu arba tiesiog „paslaptingai“ mistifikuojamas.

(Turiu galvoje atsakymėlį „Žynys“, labai jau literatūriškai „protingą“, ir gana painų, ištęstą „Niekieno kalną“, kuriame „tyliojo kaimo gyvenimo“ paslaptys įnoringai susimaišo su stilistiniais eksperimentais, privalančiais aktyvizuoti tiesiogiai kalbinamą skaitytoją: „Dabar reikia pasakyti, kas yra kitoje pusėje ribos“, „Bet reiktų mums dar susitarti štai ką“ ir pan.).

Tačiau drauge akivaizdu, jog „vaikiškas“ pasaulio suvokimas autoriams dažnai reikalingas sudėtingesnėms filosofinėms koncepcijoms psichologiškai pagrįsti.

Negailestingo laiko tvanas

Poetizuodami plačią ir aukštą erdvę, kurioje egzistuoja visa, kas gyva, autoriai, be abejo, negali apeiti laiko sąvokos.

Erdvė nėra statiškas, visaaprėpiantis vakuumas, kuriame šalia viens kito egzistuoja menkystė ir didybė, mirtis ir nemirtingumas, įteisintas vien lyrinio žodžio pastangomis. Erdvė egzistuoja nesustabdomoje laiko tėkmėje, su kuria tenka skaitytis net atkakliausiems skaitytojams ar mistifikatoriams.

Ramiai, brandžiai parašytame apsakyme „Niekam tikusios mintys“ kaip tik ir pagaunama „praregėjimo“ akimirka, kai žmogus staiga pamato griūvančią nemirtingos amžinybės iliuziją ir skaudžiai atsitrenkia į netikėtai išdygusią laiko sieną „begalinėje erdvėje“.

Pasakotojas ir jo būsimasis piršlys Vandalinas gurkšnoja sidrą apytuštėje kavinės terasoje, šnekučiuojasi, ir abiem atrodo, jog sėdi jie „sustabdyto laiko buveinėje“. Laikas čia atrodo bereikšmis arba reikšmingas tik tiek, kiek suvienodina įvairiausių žmonių likimus.

Taigi „Laikas“ negailestingas ne savo tėkme, o tuo, kad egzistuoja jis visuotine forma, o ne kokio nors  „Individualaus likimo“ pavidalu. Laikrodžiai (taip dažni, beje, brolių Dirgėlų knygoje) skaičiuoja herojų gyvenimo minutes ir valandas, bet pakanka pamatyti „visatos laikrodį“, skaičiuojantį, sakykim, pilnus saulės užtemimus, ir „Individualaus likimo“ laikas praranda prasmę.

Kaip susieti Laiką su savim?

Atskirai paimta „negailestingo Laiko“ samprata nėra nauja, greičiau net banali, tačiau neužmirškime, kad autorių sukurtame meniniame pasaulyje ji egzistuoja su erdvės pajauta.

Erdvė – patikima mūsų buveinė, mūsų darbų, vilčių, būties įprasminimo pastogė, bet ji negali užstoti mus nuo visaardančių laiko srovių.

Paguodos išeitis dvejopa.

1) Vienuose apsakymuose apmąstomas, kaip paprastai, vieno žmogaus likimas galingoje laiko tėkmėje, judančioje nuo gimimo dienos į mirtį. Tai gera proga pasakojimams, kuriais aukštinama žmogaus dvasios ramybė, stiprybė ir grožis neišvengiamai artėjančio išnykimo akivaizdoje. Čia išnykimas tampa net gražus ir poetiškas, kuomet jam pritaikomi kilnūs simboliai  – „vakaras“ („Tarp rudens ženklų“), „saulėlydis“ („Žaros“), „gyvenimo pabaiga“ („Vaikystės ilgesys“), „užgęstantys  žaibai“ („Kada gęsta žaibai“), išdidžiai ir gražiai laukiama mirtis („Mano senelis“) . Šitie apsakymai poetiški, psichologiškai tikslūs, įtaigūs (ypač vykę „Kada gęsta žaibai“, „Mano senelis“), bet gana tradiciški (krėviški) ir senojo „išnykstančio“ žmogaus paveikslais, ir savo filosofine mintimi.

2) Kur kas originalesni tie apsakymai, kuriuose laiko apmąstymas išeina už individualaus likimo ribų ir įgauna istorinio pobūdžio atspalvių, susiliečia su tautos likimo tema.

Erdvė ir čia yra pastovi žmogaus ir tautos egzistavimo arena, virš kurios ritasi galingos istorinių įvykių bangos. Tačiau galingos jos tik kurio nors vieno istorinio periodo atžvilgiu, tarsi potvyniai ar atoslūgiai.

Sakykim, kryžeivių antplūdžio metais („Margieji laukai“) laiko tvanas pražūtingas daugumai lietuvių. Betgi kiekvienas tvanas vėliau atslūgsta, ir nauja epocha atsineša naujas gyvenimo sąlygas ir prasmes.

Mums kyla istorinės prasmės mįslė: Koks gi belieka ryšys tarp epochų?

Su šiuo klausimu brolių Dirgėlų knygoje iškyla svarbi laiko tąsos problema.

Mėgindami ją meniškai išgvildenti, autoriai vėlgi dažniausiai naudojasi jautrios „vaikiškos“ arba „jaunatviškos“ vaizduotės galimybėmis, tyros pajautos psichologine tiesa, kuri turėtų paremti jau gerokai racionalesnes kūrinių konstrukcijas, drąsiai sugretintų istorinių epochų paraleles.

Pavyzdžiui: nors „slinko metai, mainėsi amžiai, mainėsi žmonės“, erdvė vis vien savyje išsaugojo akmenį, kurio įdubime pagonys žemaičiai kurstė šventą ugnelę…

Kitas pavyzdys: net šiandien užtenka smarkesnio vaizduotės blykstelėjimo, kad akivaizdžiai pamatytum, kaip kažkada su ateiviais kryžiuočiais žemaitis „Roblis su narsuoliais kitais ilgai prie akmens grūmėsi, kol iš jėgų išsimušė, o paskum ant samanų parkrito“.

Panašiai ir Margųjų kalnelių vardas sujungia lyrinį herojų – berniuką – su senaisiais padavimų kūrimo laikais, kai du žvejytėliai Margiai vergavo žiauriam ponui, įsakiusiam nukirsdinti jiems galvas, nors jiedu jam „septynetą metų ant plikųjų kalnelių kelmelius rovė, septynetą metų ant plikųjų kalnelių jauteliais arė, septynetą metų ant plikųjų kalnelių linelius sėjo…“

Istorinės atminties prisikėlimas

Aiškiau pajausta laiko tąsa erdvėje, Tėvyne vadinamoje, gali pažadinti, kaip mirštančiam berniuko tėvui, būties beprasmybės jausmą:

„Kaulai ant kaulų, kokie kaulai po mūsų kaulais – nėr žinios, kokie kaulai virš mūsų kaulų – nėr žinios… Kurgi teisybė?“…

Kita vertus, bendros ilgaamžės erdvės buvimas ir pajauta  sustiprina tikėjimą savimi, savo pareiga tęsti gražiausias tautos tradicijas, šviesiausios jos istorijos tendencijos.

Jei „Marguosiuose laukuose“ pastaroji idėja greičiau numanoma, alegoriškai primenama, tai apysakoje „Šventosios uostas“ ji atsiduria pirmajame problematikos plane.

Struktūrinis principas čia tas pats, nors kur kas nuosekliau ir atviriau įkūnytas: jautrios, sudirgintos pradedančio rašytojo Simono Grygo vaizduotės dėka jo egzistencijos erdvėje įnoringai mainosi istorijos tarpsniai. Nūdieną staigiai keičia XVIII a. pradžia, kai Šulcas savo Ezopo pasakėčių vertimais davė pradžią grožinei lietuvių literatūrai, o toji praeitis su nacionalinės priespaudos, karo ir maro siaubu vėl užleidžia vieną nūdienai, kurioje Simonas Grygas ieško naujų kūrybinių kelių, sprendžia savo laikmečio problemas, nenumaldomas, jo nuomone, sočiu duonos kąsniu, mechaniniu darbu ar triukšmingais pasilinksminimais.

Idėja, kaip matom, įdomi ir svarbi, bet meninis jos sprendimas gana prieštaringas, ir neatsitiktinai „Šventosios uostas“ jau susilaukė nemaža priekaištų.

Pirmiausia akį rėžia tiesmuka skirtingų istorinių epochų paralelė: čia nūdiena gretinama ne su meniškai apdorotų padavimų dvasia, kaip „Marguosiuose laukuose“, o su istoriškai konkrečiu laikotarpiu, aplipusiu mūsų atmintyje šimtais nepakartojamų smulkmenų, specifinių detalių. O kadangi kiekviena istorinė paralelė norom nenorom žadina asociacijas ir apibendrinimus, tai, ir „Šventosios uostą beskaitant“, mus užgriūva ištisas autorių jau nebekontroliuojamas mūsų pačių, apysakos skaitytojų, atminties antplūdis. Kad jis nebūtų chaotiškas ir klaidinantis, istorinė paralelė privalo būti (jei kalbame ne apie pasakėčią!) istoriškai pagrįsta, įtikinama.

Tuo tarpu apysakoje ji grindžiama perdėm sąlygiškai: karo ir maro nusiaubtos praeities dykra ir  nykuma asocijuojama su nūdiene „jaunimo dvasios nyka“ . O juk, atrodytų, bado pakirstų senųjų lietuvių, pasiryžusių žūtbūt apginti švedų griaunamą Šventosios uostą, dvasios galia turėtų anuliuoti „nykos“ paralelę.

Pagaliau ir kova su „nyka“ perdėm skirtinga sąlygiškai sugretinamais laikmečiais, nes kultūros šviesa anaiptol ne vienodai ryški, stipri tautos telkimosi bei savimonės laikotarpiais ir pasaulinės civilizacijos triumfo metais.

Nėra prasmės čia spėlioti, kokių minčių gali sukelti vienam ar kitam skaitytojui šios naivios, antiistoriškos paralelės – čia daugiau skaitytojo gyvenimiškos patirties ir idėjinės brandos dalykas.

Norėčiau tik pabrėžti, kad apriorinė „paralelės“ idėja ne kartą parklupdo pačių autorių talentą.

Įtikinamai sugretinti vienoje erdvėje dvi istorines epochas įmanoma, kaip minėjom, tik jautrios vaizduotės pagalba, bet kadangi jos tokios skirtingos, tai Simono Grygo vaizduotė jau ima ribotis su pakrikusiu pasaulio regėjimu: dingsta natūralus santykis su paprasčiausiais daiktais, su kurso draugais, su pačiu savimi. Jei pradžioje tas dar pateisinama Simono nuovargiu ir apgirtimu, tai Nidoje alogiška nuotaikų kaita, košmariški reginiai ir „persikūnijimai“ į Šulcą ištisai perkeliami į sąlygišką plotmę. (O tokiai metafizikai, norisi priminti, nesiryždavo netgi parabolinės prozos meistras J. Kafka, visados „vaizduotės padarinius“ subtiliai, ironiškai atsverdavęs realios tikrovės „gabalais“.)

Manyčiau, kad minimais atvejais autorių talentas paklusdavo literatūriškoms schemoms, „filosofiškam“ problemos interpretavimui. (Juk ir pati epochų paralelė Simono Grygo pasiskolinama iš didaktiško kolegų filologų „vaidinimo“.) Tas pats „filologizmas“ gimdo apysakoje ir daugelį bereikalingų, neaiškių ir vėliau pasakojimo eigoje užmirštamų simbolių, tokių, kaip „Šveicarų žemė“ arba Simono teismas „Jono Šulco šviesos vardu“ (nors atrodo, jog būtent Simonas tęsia Šulco tradiciją).

Tad apysaka liko nedarni, sakyčiau, dėl dviejų priežasčių: racionalistinės, antiistoriškos schemos ir chaotiškai suvelto pasakojimo.

„Margieji laukai“ savo paprasta, gal kiek ir prikišamai pateikta epochų paralele atrodo gerokai įspūdingiau ir natūraliau greta pretenzingos apysakos „Šventosios uostas“.

Moralas

Įdėmiau pasižvalgius po brolių Dirgėlų kuriamą meninį pasaulį, galima, manau, padaryti vieną kitą bendresnę išvadą. Judviejų talentinga knyga įnešė į mūsų jaunąją prozą, tekančią iš esmės buitinio psichologizmo bei moralinių konfliktų vaga, naujų stambesnių filosofinių problemų pradmenis. Gal dar ne visados jauniems autoriams pavyksta metafizinę erdvės sampratą organiškai pagyvinti bei praturtinti sociališkai konkretaus žmogaus ir istorijos nūdiene patirtimi, bet judviejų pasirinkta kryptis šviežia, reikalinga, perspektyvi.

Darbo žmogaus dvasinio grožio teigimas, nuoširdus noras ginti, puoselėti brangintinas dvasines vertybes ir tikėjimą gyvenimo prasme sudaro tvirtą brolių Dirgėlų kūrybinio ieškojimo pamatą, nors, antra vertus, tokia aiški, ne kartą deklaruojama programa vietomis dvelkteli didaktika, racionaliomis, primityvokomis siužetų konstrukcijomis („Amžinas aukuras“) ir netgi sentimentalokais „polėkiais“ (ypač apsakymuose apie meilę – „Prie jūros, mažame kaimelyje“ ir kt.).

Šie trūkumai, kaip ir kol kas kūrybiškai dar nepažabotas pomėgis atsiduoti laisviausiom, kartais atsitiktinėm asociacijom ar „transcendentinėm“ nuotaikom, tikriausiai ir yra svarbiausios kliūtys jaunų, dosniai talentu bei vaizduote apdovanotų rašytojų kelyje į visuomeniškai reikšmingą ir brandžią prozą.

1971 m.