Mes ne daug ką žinome apie karaliaus Gedimino ir jo sūnų Algirdo ir Kęstučio tikybos apeigas, tačiau karaliaus Mindaugo laikais Lietuvos kaimynų senąja slavų kalbą rašytas Voluinės metraštis mums praneša (1252 m. žinia), kad Mindaugas netgi po to, kai priėmė katalikišką krikštą, vis viena po senovei laikėsi senosios tikybos, „… savo dievams slapta aukojo […] ir mirusiųjų kūnus degindavo.
Karalius Mindaugas – ne išimtis
Kryžiuočių ordinų kronikose ne kartą minimi ir daug vėlesni iškilmingų laidotuvių laužai viduramžių Lietuvoje.
Livonijos ordino magistro kapelionas Hermanas Vartbergė (Hernmann von Wartberge, XIV a. antroji pusė), pats aktyviai dalyvavęs aprašomuose įvykiuose arba girdėjęs liudininkų pasakojimus, savo kronikoje pažymi, kad
tais pačiais [1377] metais apie tą patį laiką mirė vyriausias lietuvių karalius (rex Letwinorum) Algirdas. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, pagal jų paprotį buvo sudeginta įvairių daiktų ir aštuoniolika žirgų.
Smarkiai nukentėjusioje (išliko tik eiliuoti fragmentai ir prastokas skubus vertimas į lotynų kalbą) kitoje vokiškoje kronikoje, kurią 1394 m. parašė Kryžiuočių ordino haroldas Prūsijoje Vygandas Marburgietis (Wigand von Marburg, prieš 1365 m. – po 1409 m.), pateiktas trumpas, bet jau krikščioniškai interpretuotas legendinio Kęstučio laidotuvių aprašymas.
Mirusio Lietuvos karaliaus Algirdo sūnus
Skirgaila, – rašė eilėmis kryžiuočių ordino poetas Vygandas, – nulydėjo [Jogailos suimtą – A. B.] Kęstutį nelaisvėn į Krėvą ir grįžo į Vilnių. Po keturių dienų Skirgaila grįžta, norėdamas pamatyti savo dėdę kalėjime, ir randa jį jau mirus. Bet niekas niekada nesužinojo, kaip jis mirė. Ir jį nuvežė į Vilnių, kur buvo sudegintas. Stebuklingu būdu žemėje atsivėrė vidutinio ūgio vyro ilgio bedugnė ir prarijo pelenus. Tai matė daugelis, tačiau niekas iš šalia stovinčių gyvenimo būdo nepataisė. Arkliai, rūbai, ginklai ir t. t. – viskas buvo sudeginta, medžiokliniai paukščiai ir šunys su juo sudeginti ( p. 469; vertė Dalia Dilytė).
Krikščionio poeto intarpas apie stebuklingą Kęstučio palaikų išnykimą staiga „atsivėrusioje bedugnėje“ – gražus stebuklinės krikščionių literatūros pavyzdys, galėjęs kelti Kęstučio priešų kryžiuočių pritarimą ir pasitenkinimą. Tačiau pats poetas priverstas prasitarti, kad šitoks akivaizdus stebuklas nepaskatino šalia stovinčių pagonių pulti ir „pataisyti savo gyvenimo būdą“, tai yra – atsižadėti pagoniško paklydimo ir priimti katalikišką krikštą visagalio krikščionių Dievo stebuklo akivaizdoje.
Lietuviai „nepasitaisė“…
Atsisveiknimas su Kęstučiu. Dail. Giedrius Kazimierėnas (Drobė, aliejus. 250 x 300). In: Giedrius Kazimierėnas. Lietuvos istorija tapyboje. Vilnius, 2009).
Netgi lenkų istorikas J. Dlugošas, kuris, tiesiai šviesiai kalbant, nekentė lietuvių, o švelniau tarus – nemylėjo net krikščioniškąja meile, nedrįso minėti jokio stebuklo. Užtat jis mielai pranešė lenkams, kad būtent naujasis lenkų karalius Jogaila Algirdaitis įsakė pasmaugti Kęstutį, „balsu šaukiantį, kad žudomas nekaltai, sulaužius tautos teises ir sutartis“. Tik po to Jogailos anūkų karalaičių auklėtojas J. Dlugošas pakartojo žinią, jog kunigaikštis Skirgaila, atvežęs Kęstučio
palaikus į Vilnių, senoviniu papročiu sudegino kartu su jo mėgtais ir labiausiai vertintais ginklais, žirgais, drabužiais, šunimis ( p. 571).
Pasak J. Dlugošo,
pagal tokį pat paprotį ir Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo [Jogailos] tėvas, kuris pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kikovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu (op. cit., p. 576–577).
Panašią žinią turime ir iš vėlesnių laikų, jei prisiminsime jau cituotą pastabą 1262 m. chronografo nuorašo paraštėje, kur pažymima, kad ir XV a. mirusi Vytauto Didžiojo žmona buvo iškilmingai sudeginta Lietuvoje, nors vis dar atsiranda tyrėjų, kuriems tas faktas atrodo neįtikėtinas.
Nemaža diskusijų kelia ir mūsų cituoto metraščio žinia, kad Mindaugas savo dievams aukojo ne atvirai, o slapta.
Ką tai galėtų reikšti?
Slaptų senosios tikybos apeigų epocha
Galima būtų manyti, kad Mindaugo slaptai atliekamos pagonių apeigos, kurias mini metraštininkai, tebuvo laikinas dalykas, greičiausiai trukęs tarp krikšto (1251 m. pradžia) ir karūnavimo (1253 m. liepos mėn.), kai atsargusis Mindaugas, siekęs karūnos sau ir vaikams, vengė nereikalingos rizikos ir galimo popiežiaus pykčio dėl pagoniškų apeigų, kol Rygoje ir Romoje vyko derybos, susijusios su karūnavimu.
Ir reikia pripažinti, kad Mindaugo atsargumas nebuvo be pagrindo.
Visur, kur krikščionys XIII a. nukariavo vietinius Baltijos kraštų gyventojus, būdavo uždraudžiamas senovinis laidojimo būdas. Išliko Vokiečių ordino 1249 m. taikos sutartis su Pamedės, Varmės ir Notangos prūsais, kurie buvo priversti nutraukti kovas su gausesniais nukariautojais, remiamais Romos popiežiaus ir Vokiečių ordino talkininkų. Pasak lietuvių istoriko Romo Batūros,
1249 m. sutartis rodo, kad, priversti pripažinti Ordino valdžią, prūsai stengėsi kiek įmanoma apsisaugoti nuo Ordino savivalės, neteisėto žemės ir turto konfiskavimo, kryžiuočių teismo piktnaudžiavimų. Sutartis davė prūsų diduomenei tam tikrų garantijų […]. Už tai prūsai turėjo atsižadėti savo ideologijos, papročių, turėjo atlikinėti sunkią karo tarnybą Ordinui ir kasmet statyti duoklę produktais (dešimtinę) .
Iš sutarties teksto akivaizdu, kad vienas pirmųjų reikalavimų, kuriuos Vokiečių ordinas pateikė prūsams, buvo reikalavimas atsisakyti senovinių laidojimo apeigų. Sutartį sudarę prūsai
pažadėjo Dievui, Romos bažnyčiai ir dažnai minimiems broliams [kryžiuočiams]. Kad nei jie patys, nei jų vaikai nebesilaikys ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių (ritus gentilium): mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis, ar su ginklais bei drabužiais arba kokiomis brangenybėmis. Priešingai, jie prižadėjo savo mirusiuosius krikščionių papročiu (iuxta morem christianorum) laidoti kapinėse.
Kaip laikėsi sutarties postulatų naujakrikščiai prūsai, sunku pasakyti, nors visiems, kas nepakrikštys iki to laiko nekrikštytų vaikų ar suaugusiųjų, grėsė nuožmios bausmės. Sutartį pasirašiusieji pažadėjo
konfiskuoti turtą tėvų, kurie savo vaikų per minėtąjį laiką, niekindami krikštą, nepakrikštys, ir turtą suaugusiųjų, kurie, kad ir paraginti, užsispyrę atsisakys priimti krikštą, o juos pačius išvarys nuogus, vienmarškinius už krikščionių žemių… (ibidem, p. 242).
Mūsų aptariama 1249 m. sutartis kaip tik ir žymi lemtingą teisinės padėties pakeitimą, po kurio visi senovės baltų religiniai papročiai ir apeigos tapdavo neteisėti, smerktini ir persekiotini įstatymo (sutarties) nustatyta tvarka.
Tačiau gausybė XIII–XVIII a. liudijimų ir užfiksuotų faktų leidžia manyti, kad šitoks ir panašūs teisinės padėties pakeitimai nepriveikė senosios tikybos išpažinėjų, o tiktai privertė juos perkelti savo tradicines religines apeigas iš legalios į nelegalią praktiką – gerai įslaptintą ir neprieinamą pašaliečiams kitatikiams, pirmiausia – krikščionims.
Tai reiškia, kad senosios tikybos ritualai ir apeigos persikėlė iš oficialių – po krikšto sugriautų ir su žeme sulygintų – šventyklų į slaptąsias sakralines erdves: į šventąsias giraites ant šventųjų kalnų, prie šventųjų ežerų ir upių, į šventvietes, kurias šiandien vadiname alkais, arba alkomis.
Taigi jau XIII a. prasidėjo senosios baltų tikybos naujasis nelegalus ir įslaptintas būvis visur, kur krikščionys užkariautojai ginklu ar prievartinėmis sutartimis priversdavo baltus priimti krikštą.
Visų istorikų nuostabą keliantis faktas, kad senovės baltų tikybos ritualai ir apeigos, netgi smarkiai paveiktos krikščioniškų ritualų bei terminų, vis dėlto išsilaikė Baltijos kraštuose iki pat XX a. pradžios, liudija būtent gerai įslaptintos ir iš kartos į kartą perduodamos senosios tikybos gyvybingumą.
Visa priverstinė senosios tikybos įslaptinimo ir tolimesnio nelegalaus puoselėjimo epocha, gal ir leidžianti konstatuoti valdovų bei kunigaikščių dviveidiškumo ar makiavelizmo taktikas, pačioms baltų tautoms tebuvo itin nepalanki epocha vis tai pačiai tėvų ir protėvių senajai tikybai išpažinti ir palaikyti naujose kartose.
Betgi tai vėlesnių baltų religijos ir lietuvių literatūros epochų problemos ir temos.
Eilinių lietuvių laidosena
Nederėtų manyti, kad senovės Lietuvoje mirusiųjų deginimas buvo tik kilmingųjų sergėtas religinis ritualas. Gausūs istoriniai šaltiniai liudija, kad bronzos amžiaus laidosena buvo pakankamai plačiai paplitęs daug vėlesnių laikų tautos gyvenimo ritualas, būdingas visiems Baltijos kraštų gyventojams. H. Latvis mini, kaip kuršiai 1211 m. po nesėkmingos krikščionybę priėmusio lyvio Kaupo pilies apgulties
pasitraukė nuo miesto ir, surinkę savo užmuštuosius, grįžo prie laivų ir, persikėlę per Dauguvą, tris dienas ilsėjosi, degino žuvusiuosius ir raudojo jų.
Įsidėmėtinas H. Latvio pasakojimas apie jėga pakrikštytų estų sukilimą prieš okupantus krikščionis vokiečius ir atvykėlius lotynus riterius, kuomet sukilėliai, tarp kita ko,
išsikasė savo numirėlius, kurie buvo kapinėse palaidoti [po priverstinio krikšto] ir pagal savo seną pagonišką paprotį juos sudegino (op. cit., p. 291).
Rašydamas Lenkijos kroniką vyskupas J. Dlugošas galėjo dar remtis autentiškais lietuvių pasakojimas, tad atkreipkime dėmesį į jo pavaizduotą epizodą, kaip masiškai lietuviai degindavo mirusiuosius.
Toks paprotys, teko girdėti, – rašė J. Dlugošas XIV a., – būdingas ne vien tik italams ir lotynams, bet ir kitoms tautoms. Nors Lietuvoje buvo daug girių ir miškų, tačiau lietuviai turėjo ypatingų miškų, o ten kai kurios sodybos, namai ir šeimos turėjo tam tikrus židinius, kuriuose buvo įprasta deginti mirusiųjų kūnus. O degindami pridėdavo prie palaikų tai, kas buvę jam gyvenant reikalingiausia, būtent žirgą, jautį, karvę, krėslą, ginklų, drabužių, diržą, grandinę, žiedą, ir kartu su kūnu, nors tai būtų buvę ir iš aukso ar sidabro, sudegindavo (ibidem).
Vertindamas J. Dlugošo informaciją lietuvių archeologas Vykintas Vaitkevičius, perengęs jau cituotą studiją apie baltų šventvietes, konstatuoja, kad J. Dlugošo paminėtas atvejis „susijęs su laidojimo ritualu, bendrame religijos fone neatrodo kaip išimtis šeimos religinėje praktikoje“
Apibendrindama ankstesniuosius archeologų atradimus etnologė P. Dundulienė darė išvadą, kad
židinys buvo šeimos kulto vieta. Prie jo buvo atliekamos santuokų, gimimo, laidotuvių ir kalendorinės apeigos. Be to, gimininėje bendruomeninėje santvarkoje iš senų senovės buvo kūrenami bendruomeniniai židiniai, prie kurių per šventes buvo atliekamos apeigos, aukojamos aukos […]. Varnupių piliakalnyje rasti keturi židiniai–ugniavietės, apdėti akmenų vainikais. Židinių akmenų vainikus sudarė poromis sudėti akmenys, tarp kurių paliktas didesnis tarpas. Kai kurių židinių anglys buvo ąžuolinių malkų. Galimas dalykas, kad ąžuolo malkomis kūreno židinį atlikdami kokias nors apeigas.
Religinė tradicija siekia pirmojo tūkstantmečio vidurį, būtent tuos laikus, kai atskilo nuo prokalbės baltų kalbos, o baltai dar gyveno plačiai pasklidę už dabartinių Baltijos kraštų.
Baltų gyventoje teritorijoje senovės baltų šventyklos, datuojamos VI–VIII amžiumi, liekanų atkasta Aukštutinėje Padnieprėje Tušemos piliakalnyje. Šventykla buvusi apvalios formos, apjuosta kitų trobesių, kurių viename buvęs židinys. Šventyklos viduryje buvęs stulpas, greičiausiai medinis stabas. Jo viršūnėje buvusi lokio kaukolė. Panašių šventyklų liekanų rasta ir kitose baltų gyventose vietose (op. cit., p. 136).
Akivaizdu, kad ne tik archeologijos duomenys, bet ir rašytiniai šaltiniai liudija masišką sakralinį paprotį, kuris turėjo vienaip ar kitaip ataidėti pirmiausia liaudies žodinėje kūryboje. Manyčiau, pats metas būtų permesti tarpdisciplininio tyrimo tiltus tarp archeologijos ir tautosakos – vienas ir kitas krantas nušvistų netikėtai įdomiais gilesnio pažinimo atšvaitais.
Sudegintų mirusiųjų pelenai prisikelia šventųjų girių medžiais
Atsakydami į mūsų jau anksčiau keltą klausimą – kodėl šventosios giraitės buvo laikomos šventomis? – turime remtis giliausiais tautos gyvenimo pamatais. Nemanau, kad religinė dogma, – esą giraitės šventos dėl to, kad jos šventos, – galėtų šimtmečiais palaikyti senovės baltų pagarbą šventosioms giraitėms. Turėjo būti ir, be abejo, buvo daug tvirtesnės ilgaamžės pagarbos šaknys.
Dogmos paprastai sugriaunamos priešpriešiniais dogmatiniais argumentais, tuo tarpu mes matome, kad krikščionių dvasininkai taip ir nesugebėjo sunaikinti baltų pagarbos šventosioms girioms ir kitoms šventvietėms, kurios nužymi visą Lietuvą šimtais sakralinių vietovardžių, susijusių su ritualinėmis apeigomis tiek iki krikščionybės, tiek vėlesniais krikščionybės laikais, kai alkai įgavo nelegalų, katalikų naikinamų bei smerkiamų, tačiau liaudies lankomų ir gerbiamų šventviečių statusą.
Apsiribodami ikikrikščioniško arba ankstyvojo krikščioniško laikotarpio duomenimis apie mirusiųjų deginimą šventosiose giraitėse arba alkuose su šventaisiais aukurų akmenimis pirmiausia susiduriame su pelenų ritualais. Apie juos žinome nedaug, dažniausiai iš laiko išbandymus atlaikiusių etnografinių papročių, bet juos verta išskirti iš bendros mirusiųjų deginimo tradicijos. Pasak P. Dundulienės,
prie degančio namų židinio pagonybės laikais buvo atliekamos apeigos per rudens ir pavasario lygiadienius. Prie jo buvo pagerbiama deivė Gabija, jai aukojamos aukos. Būdavo prašoma, kad ji duotų šeimai gerovės, kuri priklausė nuo gero derliaus, gyvulių sėkmės ir žemdirbio sveikatos. Todėl apeiginio židinio pelenais žmonės barstė pasėlius, dirvas, gyvulius, patys save, trobas ir kt. Tai atlikdavo koks nors apeigų atlikėjas, žynys–pelenius arba vyriausias bendruomenės narys, dažnai einąs ir žynio pareigas.
Archajinės apeigos su židinio pelenais buvo žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Tas apeigas iš pagoniškosios religijos perėmė krikščionybė. Pelenų dieną, tai yra pirmą dieną po Užgavėnių, bažnyčioje kunigas barstydavo žmonėms galvas pelenais. Tai reiškia, kad žmogus, iš dulkės atsiradęs, dulke ir pavirsiąs (op. cit., p. 113).
Reikia priminti, kad laiko tėkmės suvokimas krikščionybės ir pagonybės tradicijose smarkiai skiriasi.
Archaiška laiko pajauta tautosakoje
Krikščionybė pabrėžia linijinę laiko tėkmę su Paskutiniuoju teismu žmonijos raidos pabaigoje, tuo tarpu pagonybėje viešpatauja ciklinio laiko pasaulėjauta.
Ikikrikščioniškų Baltijos kraštų gyventojams turėjo būti sunkiai suvokiama net pati linijinio eschatologinio laiko krikščioniška vizija su minėta siaubinga pasaulio pabaiga.
Juk Baltijos kraštų žmonės iki krikšto tūkstantmečiais gyveno ne linijinio, o ciklinio laiko pasaulyje, kur metų laikai keičia vienas kitą amžinai ir be perstojo.
Čia pasaulio pabaigos negali būti, nes pasaulis miršta kiekvienais metais su žiema ir prisikelia naujam gyvenimui kiekvienais metais su pavasariu. Visa Gamta su visais dievais ir žmonėmis sukasi amžinu Mirimo ir Prisikėlimo ratu.
Taigi ir ciklinio gyvenimo prasmė nėra niekinė ar pesimistinė, atseit žmogus, iš dulkės atsiradęs, dulke ir pavirsiąs. Pagoniškos religijos dogma priešinga: viskas atsiranda iš gyvybės ir viskas po mirties pavirsta gyvybe.
Ko čia bijoti?
Ko čia gąsdintis ir vienas kitą gąsdinti pasaulio pabaiga, jei po pusmečio visa kas vėl atgis ir sužydės?
Baltų tautosakoje didysis laiko ciklas „gyvybė–mirtis–gyvybė…“ atskamba begale aidų, nors jų vėlyvi užrašymai fiksavo jau deformuotos baltų religijos ženklus.
Tęsdami medžio įvaizdžio baltų religijoje analizę galėtume ieškoti giluminių jo atvaizdų mūsų ir kaimynų latvių tautosakoje. Viena iš labiausiai kritusių man į akis giluminių sąsajų liudija keistą medžio ryšį su mirusiųjų pasauliu, viena vertus, ir likusiais gyvaisiais, kita vertus.
Lietuvių tautosakoje turime aukščiausio poetinio lygio dainų, kuriose medyje įsikūnija pirmiausia ne dievybė, o miręs artimas žmogus.
Kas dabar pasakys, ar ne senovinio atsisveikinimo su mirusiaisiais ritualo atgarsis skamba lietuvių dainos ketureilyje:
Žalias ąžuolėlis tai bus jo tėvelis,
Baltos smiltukės tai bus jo mamužė,
Žali kleveliai tai bus jo broleliai,
Baltos liepelės tai bus jo sesytės.
Pacitavusi šį G. H. F. Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811–1881) užrašytą ketureilį archeologė M. Gimbutienė komentuoja tekstą kaip liudijimą, kad po mirties žmogus susijungia su žeme tam, kad vėl atgimtų.
Žmogaus siela, jo laikino kūniško gyvenimo esmė, kitaip sakant, vėlė, atskira nežemiška substancija, turinti mirusiojo asmenybės bruožus, yra arba priimama mirusiųjų karalystėn, arba pasmerkiama klajoti po erdvę.81
Jei giesmės ketureilis būtų giedamas mirusiojo pelenų barstymo apeigose, galėtume konstatuoti ne tik poetinį ar filosofinį, bet ir apeiginį teksto atspalvį.
Tuokart turėtume analogiškai patikimą raktą į daugelį tautosakos tekstų, kur laidojimo apeigos galėjo turėti sąsają su giedama atitinkama giesme ar užkeikimo žodžiais.
Tautosakoje itin paplitęs motyvas – mirusių artimųjų atpažinimas naujai išaugusiuose medžiuose. Plačiai paplitusioje dainoje itin poetiškai aidi atpažinimo triumfo siužetas:
Ant motulės kapo
Žolelė nedygo,
Žolelė nedygo,
Joks žolynėlis.
O tiktai išdygo
Žalioji liepelė
Devyniom šakelėm,
Buini viršūnėlė.
M. Gimbutienės nuomone, pagonių pasaulėjautoje ir tikyboje
mirusiųjų sielos pereidavo į atitinkamos lyties augalus. Vyrų sielos iš naujo įsikūnydavo vyriškuose medžiuose: ąžuoluose, uosiuose ar beržuose, o moterų – liepose ir eglėse. Net krikščionybės laikais vyrui ant kapo statydavo ąžuolo kryžių, o moteriai – liepos ar eglės (op. cit., p. 61).
Būčiau linkęs manyti, kad visiems žinomi metamorfozės siužetai, kai žmonės pavirsta medžiais, tarkim, populiarioje pasakoje „Eglė žalčių karalienė“, kur motina virsta egle, o vaikai – klevu, uosiu, drebule ir pan., tėra vėlesniųjų laikų liaudies kūrybos padavimai ar legendos.
Tūkstantmečiai kūno metamorfozės vaizdiniai
Archajiškesnė tautosaka ir mitologija neduoda pamato suvokti žmogaus virtimo medžiu kaipo bausmės už prasižengimą.
Be abejo, tai irgi labai senas siužetas.
Romėnų poetas Ovidijus (Publius Ovidius Naso, 43 m. pr. Kr.–apie 17 m. po Kr.) savo poemoje „Metamorfozės“ (Metamorphoses) sueiliavo net aštuonis senovės graikų ir romėnų padavimus apie medžiais virtusius žmones, bet jo dėmesio centre – vis dėlto bausmės ar pabėgimo iš sunkios padėties motyvas. O ir legendų sueiliavimo lygis, drįstu sakyti, labiau susijęs su paskutinio didžiojo romėnų poeto rašytinės literatūros normomis bei madomis negu su archajine graikų mitologijos dvasia.
Aukščiau pacituoti lietuvių dainų žodžiai savo poetine ir simboline galia bei grožiu iškyla kur kas aukščiau už Ovidijaus aprašytus žmonių pavirtimus medžiais, kur poetą aiškiai riboja ir slegia vėlyvosios romėnų literatūros polinkis į puošnią poetiką ir sunkiai su ja besiderinančiu aprašomuoju psichologiniu realizmu.
Štai kaip Ovidijus prieš du tūkstančius metų aprašė Miros, Kipro salos karaliaus Kiniro dukters, pamilusios savo tėvą, virtimą medžiu, jai pačiai maldaujant „užtarnautos bausmės“:
…maldaujančiai kojas
Užpila žemė juoda, į šalis po ja išsiskleidžia
Pirštai, pavirtę šaknim, kaip atsparu aukšto kamieno,
Kaulai jos tampa medžiu, tik čiulpai vidury pasilieka.
Kraujas patampa syvais, šakom stambiosiom jos rankos,
Pirštai – šakutėm plonom, oda žieve sukietėja.
O kur dar kruopščiai aprašyta gimdymo scena, kai Mira, virtusi medžiu, turi gimdyti nuodėmingos kraujomaišos su savo pačios tėvu kūdikį? Nebūtina, manau, cituoti, juolab kad ir Ovidijus, nusprendęs sueiliuoti legendą, pats prisipažįsta I-ojo amžiaus skaitytojams:
Man ir giedoti baisu. Tėvai, pasitraukit į šalį!
Traukitės, dukros! Arba, jei mano giesmė jus nudžiugins, –
Jūs netikėkit, jog tai tiesa, netikėkit, jog buvo,
O jei tikėsit, bausme nupelnyta taip pat patikėkit (op. cit., p. 209).
Dvi skirtingos poetinės sistemos – tautosakinė ir rašytinė – šiuo atveju atskleidžia kiekviena savo tikslą ir paskirtį. Pirmoji susijusi su tikybos apeigomis, antroji – su rašytinės literatūros skaitymų malonumais.
Iš kur atėjo mirusiųjų deginimo paprotys?
Pamėginkime pežvelgti mūsų nusakytą metamorfozės grandinę atgaline tvarka: medžiai augę iš pelenų – pelenai iš mirusiųjų deginimo laužų – o kur veda paties mirusiųjų deginimo kultas?
Pirmieji lotynškų kronikų spėjimai tiesiogiai vedė į senovės Romos imperijos laikus.
Kad ir kaip vertinamos senovės lietuvių šventvietės istoriniuose šaltiniuose, visuose juose plačiau ar glausčiau mėginama nusakyti lietuvių religijos ištakas ir dažniausiai iškeliamas artimumas senovės romėnų tikybai ir apeigoms. Paprastai baltų religijos genezės (kilmės) aiškinimai rėmėsi dviem metodologijomis: grindžiant baltų dievų panteoną romėniškąja kilme arba mėginant pateikti senovės baltų religijos esmę krikščioniškosios religijos dogmomis.
Romėniškų analogijų tradiciją Lietuvos paleoistoriografijoje ryžtingiausiai pateikė tas pats J. Dlugošas. Pastebėjęs akivaizdų lietuvių kalbos artimumą lotynų kalbai lenkų metraštininkas užrašė garsiąją lietuvių kilmės iš senovės romėnų teoriją. Ir ta pačia proga aiškino, kad lietuviai,
prieš priimdami krikščionių tikėjimą, taip pat aukodavo, turėjo tuos pačius dievus, laikėsi tų pačių apeigų, šventė tokias pat šventes kaip ir jų giminaičiai romėnai. Aišku, jie garbino šventąją ugnį (kurią klaidingai laikė amžina), o kartu ir griausmingąjį Jupiterį; šventąją ugnį prižiūrėjo mergelės, kaip Romoje vestalės, o jeigu nerūpestingai prižiūrėjo ir ugnis užgesdavo, jos atsakydavo savo galva […]. O miškuose manė gyvenant miškų dievą Silvaną bei kitus dievus (op. cit., p. 576).
Galima sakyti, J. Dlugošas „užkrėtė“ daugelį vėlesniųjų rašytojų romėnišku senovės lietuvių tikybos kildinimu, kuris XVI–XIX a. tapo tiesiog literatūrine Renesanso, baroko ir populiarios istorinės lenkų literatūros mada.
Tačiau senovės Lietuvoje buvo ir daug senesnė baltų religijos ir apeigų interpretavimo tradicija. Rašytinių šaltinių lygmenyje ankstesnioji tradicija yra aiškiai paliudyta XIII a. veikale, kuris vadinamas „1262 metų chronografu“. Paslaptingojo chronografo mįslę mes vėliau aptarsime, bet dabar svarbu pažymėti, kad chronografo autoriai tiesiogiai ir pirmiausia susieja kai kurias senovės baltų religijos apeigas su senovės Graikija.
Senesnis už romėniškąjį kelias veda į antikinę Graikiją
1262 m. Chronografo tekste ne kartą tvirtai teigiama, jog mirusiųjų kūnų deginimo paprotys buvo įvestas į lietuvių, jotvingių, prūsų, lyvių ir kitas baltų gimines labai seniai ir iki šiolei jo laikomasi, deginant mirusiųjų kūnus laužuose, kaip tai darė „Achilas ir Eantas 66 ir visi kiti graikai […]. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos [pas baltus] iš graikų“ 67.
Spėlioti čia netenka – 1262 m. chronografo sudarytojas arba sudarytojai buvo graikų krikščioniškų apeigų vienuolai ir tvirtai tikėjo, kad mirusiųjų kūnų deginimo ant laužų paprotys Baltijos kraštuose buvo įvestas tam, kad visi „aukotų nelabiems dievams: Andajui ir Perkūnui“ ir kt. (op. cit., p. 296–297).
XIII a. rašytojas krikščionis nemato jokio reikalo plačiai aiškinti savo skaitytojams ir klausytojams, kas tas Andajus ir Perkūnas ir t. t. Matyt, jo skaitytojai ir klausytojai pakankamai gerai žinojo, apie kokius dievus kalbama. Juk tiems dievams aukoo ir karalius Mindaugas.
Krikščionio rašytojo skelbiama naujiena buvo ta, kad visi paminėti dievai yra „nelabieji dievai“ (скверны боги), kad naujasis paprotys yra „nelabas gundymas“ (скверна прелесть).
Plačiau nepaaiškindamas, kokiais keliais atėjo į Baltijos kraštus graikiškas paprotys, rašytojas tik pabrėžia, kad lietuviai, jotvingiai, prūsai ir kiti net
ir dabar mirusius kūnus savo degina ant laužų. Kaip Achilas ir Ajantas, ir kiti visi graikai.
Pastaroji 1262 m. chronografo kūrėjų nuoroda leidžia ne tik įsivaizduoti „nelabo paklydimo“ archajiškumą, bet ir atkurti jo kanoninį vyksmą bei prasmę.
„Graikiškas paklydimas“ antikinėje literatūroje
Achilas ir Ajantas – du senovės graikų didvyriai, dalyvavę garsiajame Trojos kare, kuriame sąjunginė graikų miestų kariuomenė apgulė puikiai įtvirtintą Troją, nepriklausomą graikų miestą Mažojoje Azijoje. Po ilgos apgulties kovų graikai pagaliau paėmė miestą, nuniokojo, sugriovė sienas ir išsivedė į nelaisvę gynėjų moteris bei vaikus.
Ilgametis karas netruko apaugti dalyvių pasakojimais, legendomis, kurias vėliau sujungė didieji Homero poemų ciklai „Iliada“ ir „Odisėja“, o graikų poetai ir dramaturgai Aischilas, Sofoklis, Euripidas genialiai išnaudojo atskirus pasakojimus savo tragedijų ciklams sukurti.
Liaudies pasakojimai ir poetų kūryba ilgainiui taip apipynė istorinius įvykius, kad iki pat XIX a. vidurio istorikai teigė ir patį Trojos karą esant gražia, bet nepatikima ir istorijos mokslui nevertinga legenda.
Tačiau XIX a. pabaigoje mokslo pasaulį apskriejo sensacija apie vokiečių archeologų atrastus Trojos miesto griuvėsius, o vėlesni archeologų ir net astronomų tyrimai įrodė, kad Troja iš tikrųjų egzistavo. Paaiškėjo, kad Homero apdainuotas karas tikrai vyko XIII–XII a. pr. Kr. Sandūroje. Maža to – ne taip seniai amerikiečių astronomai apskaičiavo ir Nacionalinės mokslų akademijos spaudoje paskelbė, jog garsusis Trojos karo dalyvis Odisėjas turėjo grįžti į tėviškę Itakėje 1178 m. balandžio 16 d. (prieš Kristų).
Dėl tikslių datų, kaip visados, galima be galo ilgai diskutuoti, tačiau istorijos reiškiniai ir įvykiai nuo to nesikeičia.
Istorinės Lietuvos teritorijoje surašyto 1262 m. Chronografo tekste išvardyti Achilas ir Ajantas, kaip visi anų laikų graikai, tikrai teikė didžiulę mitinę ir moralinę reikšmę mirusiųjų sudeginimo papročiui, kurį krikščioniško chronografo autorius po pustrečio tūkstančio metų vadina „nelabu paklydimu“ ir piktinasi, kad lietuvių giminė ir kiti baltai iki šiolei jo laikosi.
Bronzos amžiaus paprotys?
Svarstydami papročio ilgaamžiškumą atkreipkime dėmesį, kad antikinėje graikų literatūroje jis akivaizdžiai siejamas su bronzos amžiumi.
Achilas ir Ajantas, kaip ir kiti Trojos karo didvyriai, kovojo bronziniais ginklais.
Visas tas auksinis ir varinis Homero poemų atšvaitas, gaubiantis žmones ir mūšio laukus, kyla iš nuolatinio bronzinių ginklų vardijimo, dosniai, bet tiksliai aprašant žėrinčius šalmus, „šarvus gražiausius varinius“, kurie „net žlibina akį“. Vyrų grumtynėse žaižaruoja spindinti vario spalva. Nuo vario ieties krinta jaunuolis, kursai
Tėvams mylimiesiems
neatmokėjo, kad jį užaugino: amžių neilgą
Pabaigė, kritęs kovoj nuo ieties narsingo Ajanto.
Einančiam priešais pirmam į krūtinę prie dešinio papo
Ietis pataikė, ir iešmas varinis pro petį išlindo.
Pervertas krito jis žemėn į dulkes kaip topolis jaunas.
Kai kitas Trojos gynėjas paleido „ietį su vario iešmu“ į geriausiąjį Odisėjo draugą ir jį nukovė, pats Odisėjas paleido ietį į draugo žudiką,
pakliudė į skruostą
ietim aštriąja, kiaurai per smilkinį kitą išlindo
Iešmas varinis, akis jam bematant apvilko tamsybė.
Net sudundėjo, kai griuvo, šarvai sužvango variniai.
Pirmosios gretos atšoko, net Hektoras spinduliuotšalmis.
Visą tą spindintį bronzos amžiaus triumfą prieš akmens ir geležies galią tarsi apibendrina Apolonas, kai stebėdamas mūšį rėkia iš bokšto sutrikusiems Trojos gynėjams:
Narsiai laikykitės, Trojos herojai, ir niekur argiečiams
Nenusileiskit: ir jie ne iš akmenio, ne geležiniai,
Kad atsispirtų prieš vario ginklą…
Tačiau kas laukia žuvusiųjų kūnų?
Kūnų deginimo ritualas – palydos į mirusiųjų šalį
Galimi tik du likimai – kai kūnas atitenka saviškiams arba priešams.
Pirmuoju atveju kovos draugai ir artimieji pagal visus tautos papročius išlydi mirusįjį į Hadą (mirusiųjų šalį), kaip Homero poemoje Achilas išlydį savo žuvusį bičiulį Patroklą.
Antruoju atveju, kai kūnas neatitenka artimiesiems ir lieka tinkamai nepalaidotas, siela žmogaus lieka pasmerkta benamėms klajonėms kaip Trojos gynėjo Hektoro, kurio kūnas atiteko nugalėtojui Achilui.
Pamėginkim aptarti abu atvejus, remdamiesi Homero tekstais, ir, manyčiau, galėsime daug sėkmingiau nei iš archeologinių duomenų rekonstruoti ne tik senovinį graikų ir lietuvių paprotį deginti mirusiuosius, bet ir dvasinį gyvenimą, kuriam buvo svarbus kaip tik šitoks laidojimo paprotys.
Pirmuoju atveju senieji Homero ar Homerui priskiriami tekstai atkuria mums didingą degintinės laidosenos vaizdą. Pirmiausia
Medkirčiais kirviais didžiais nešini ir virvėm suktinėm
Ėjo į girią kariai, asilėnus varydami prieky.
Kopė iš kalno į kalną, pakalnėmis ėjo ir šlaitais.
O kai aukštuosius gūbrius daugiaversmės Idos pasiekė,
Ąžuolus aukštaviršūnius variu, išgaląstu aštriausiai,
Kirto sušokę guviai, o tie trioškėdami griuvo.
Rąstais medžius sukapojo tuomet ir virvėm pririšo
Prie asilėnų drūtų. Tie, kanopom kapodami žemę,
Veržėsi patys greičiau į laukus per tankų brūzgyną,
Nešė kirtėjai visi dar po pliauską, nes taip Merionas,
Idomenėjo narsaus palydovas, jiems buvo įsakęs.
Privertė malkų krūvas pakrantėje ten, kur Achilas
Pilkapį aukštą supilti Patroklui ir sau užsimojo.
Malkų didžiausias krūvas Helesponto pakrantėj prikrovę,
Vyrai ten pat atsisėdo visi. Tuo tarpu Achilas
Norintiems nuolat kovų mirmidonams įsakymą davė
Greitai šarvuotis variu ir žirgus visiems pakinkyti
Į vežimus. Tie šoko tuojau, šarvais apsivilko,
Ir į ratus įsistojo kariai drauge su vežėjais
Prieky važiuoti, už jų dar tūkstančiai traukė pėsčiųjų
Kaip debesys. Vidury artimieji nešė Patroklą.
Garbanom užverstas buvo jis visas: draugai nusikirpę
Plaukus sukrovė. Jo galvą prilaikė šviesusis Achilas,
Baisiai nuliūdęs, nes draugą beydį lydėjo į Hadą.
Kai atlydėjo į vietą, kur buvo nurodęs Achilas,
Žemėj pastatė morus ir laužą sukrovė iš malkų. […]
Laužo viršuj nusiminę visi jie paguldė velionį.
Pulkui avelių riebių ir jaučių šleivų riestaragių
Odas nulupo, prie laužo sutvarkė ir, taukus nuėmęs,
Mirusio kūną apdėjo šviesus greitakojis Achilas
Jais nuo galvos iki kojų, šalimais sukrovė jų mėsą.
Tuosyk ąsotį medaus pastatė šalia pakylos su velioniu,
Kitą ąsotį aliejaus ir keturis žirgus nertsprandžius
Metė ant laužo skubiai, suvaitojęs galingai ir graudžiai.
Buvo Patroklo šunų kambarinių devynetas visas,
Porai jų galvas nukirto ir užmetė juosius ant laužo.
Dvylika Trojos vaikinų, sūnų kilmingiausių didžiūnų,
Nusmeigė vario akstim, širdy tas žiaurybes sumanęs.
Tuosyk į laužą paleido ugnies geležinę galybę
Ir, sudejavęs graudingai, į mielą bičiulį prabilo:
„Džiaukis, Patroklai, dabar, jau Hado šalin iškeliavęs,
Viską įvykdžiau aš tau, ką įvykdyt buvau pažadėjęs.
Dvylika Trojos vaikinų, sūnų kilmingiausių didžiūnų,
Liepsnos praris su tavim […].
Kai rytmetinė žvaigždė paskelbė žemėje šviesą
Ir geltonrūbė Aušra išsitiesė marių paviršium,
Laužas sudegęs išblėso ir kaitrios žarijos prigeso […]
Laužą užgesė tuojau, vynu tamsiuoju užlieję,
Kur dar pleveno liepsna; storai pelenų subyrėjo.
Draugo šaunaus verkdami, jo baltus kaulus surinko
Urnon auksinėn, pirmiau dviem sluoksniais taukų apvynioję,
Ją palapinėn pastatė ir uždengė audeklu lino.
Kapui nubrėžė ribas ir pamatus sukasė vyrai
Ten, kur liepsnojo ugnis, ir kauburį žemių supylė.
Supilti kauburį, o ne pilkapį Achilas paliepė todėl, kad žinojo netrukus ir pats žūsiąs Trojos kare:
Pilkapio pilt nesakau be saiko didžiulio ir aukšto,
Bet kad pritiktų šiam vyrui, vėliau mums sūnūs achajų
Platų ir aukštą supils, jei kas dar, mane pragyvenę,
Liksit ir būsit ilgiau čia… (op. cit., p. 347–350)
Patroklio laidotuvių laužas ir pilkapis (The Funeral of Patroclus, 1779, by Jacques-Louis David.)
XIII a. Lietuvoje surašyto chronografo sudarytojai, atrodo, neblogai buvo susipažinę su graikų mitologijos legendomis ir konkrečiai minėdami 1262 m. tekste Trojos karo herojus Achilą ir Ajantą tiesiogiai siejo su jais mirusiųjų kūnų deginimo paprotį Lietuvoje.
Tuo nederėtų per daug stebėtis.
Graikiškos laidosenos papročiai lietuviško XIII a. metraščio kūrėjams buvo gerai žinomi iš verstinės viduramžių Bizantijos literatūros, iš tų pačių bizantiečių rašytojų Malalo ir kt. chronografų, kuriais naudojosi 1262 m. chronografo kūrėjai savam veikalui sudėlioti iš įvairių verstinių veikalų.
Tačiau būtų klaidinga kartu su XIII a. raštininkais manyti, kad mirusiųjų deginimo paprotys atėjo iš Graikijos. Tai tiek pat naivus padavimas, kaip Lenkų metraštininko Jano Dlugošo iškeltas mitas apie lietuvių kilmę iš senovės romėnų ir teiginiai apie romėniškos kilmės lietuvių dievus.