1. Padavimai iš Lietuvos…

…apie poezijos knygeles ( cenzūros laikais)

Pažymėdamas debiutuojančio poeto pasaulėjautos savitumus ir poetikos trūkumus ( “kiek deklaratyvus darbo žmogaus aukštinimas, poetinės puošmenos, nusistovėję vaizdiniai” ir kt.), Kęstutis Nastopka akcentavo, kad debiutanto poezijoje “žmogus žiūri į pasaulį atviromis akimis ir godžiai klausia, jam reikia viską sužinoti. Ieškojimų aistra – svarbiausias A.Bučio poezijos bruožas. Jam būdinga šviežias žvilgsnis, nelaukti palyginimai (“bučiniai, kieti ir aštrūs, kaip garvežių švilpukai”), originalūs rimai. Eilėraščiuose pulsuoja gyva mintis”

( “Pergalė”, 1963, nr. 12).

Palankiai vertino debiutą ir kiti recenzentai – poetas Vladas Mozūriunas, literatūros kritikai Gražina Mareckaitė, Kazys Ambrasas).

Antroji eilėraščių knyga “Aukštupiai”(1967)

Knygelė teigiamų Ričardo Pakalniškio, Dovydo Judelevičiaus ir kitų literatūros kritikų vertinimų, o poetas Sigitas Geda savo recenzijoje pateikė plačią visos A.Bučio poetinės programos analizę. “Poetinei jo prigimčiai artimas sodrus, tapybiškas vaizdas, rūstokas kaimo peizažas, kur “geltonos liepsnos krūmais šliaužia, o krūmai nirtulingai blaškos”, arba “kalne sulytas jautis tūno, sužiuręs šiaurei į akis”….Įtaigus Algimantas Bučys ir ten, kur visą poetinį gaivalą – spalvingus gamtos vaizdus – organizuoja, persmelkia gili mintis, subtilus susimąstymas…Ryškėja A.Bučio poetinė problematika: kaip gyventi, į ką atsiremti, kur yra tikrosios gyvenimo vertybės. Poetas gyvena tą pažinimo laikotarpį , kuomet poetiniai idealai dar tik formuojasi. Kol kas poetas negina jų visa prigimties jėga, dėl jų pernelyg nesisieloja. Reikšmingiausias jo poetinės biografijos faktas – sugrįžimas į “aukštupius” – savąją pradžią, prie Alušnos su “juodais vėžiais šaltose srovėse ir juodomis kregždėmis virš vandens…”. Šiuose aukštupiuose slypi ir bendresnės problematikos šaknys – žmogus ir žemė, amžinas jų saitas. Čia poetas mato žmogiškos pilnatvės, darnos šaltinį. Eilėraščio “Kelyje” paskutinis posmas bene aiškiausiai patvirtina tuos A.Bučio orientyrus, dabartinę jo, kaip poeto, situaciją “Žeme – mama! Žeme – vaike! Vesk mane. Nepasimesk.”. Šioje plotmėje A.Bučio būsimos poetinės versmės”.

Kartu S.Geda savo recenzijoje, gal net daugiau nei literatūros kritikai, prikišo poetui nemaža posmų, kur, anot jo, “už frazės neslypi poetinis pergyvenimas, gyva emocija”, “vaizdas, jausmas, mintis nebesusilieja darnion visumon” ( “Pergalė”, 1967, nr. 6).

Pažymėtina, kad A.Bučio knygos ir net atskiri straipsniai dažnai išprovokuodavo literatūrines polemikas.

Recenzuodamas tuos pačius “Aukštupius” “Literatūroje ir mene” K.Nastopka savaip interpretavo S.Gedos išskirtą programinį eilėraštį “Patirtis”. Pažymėjęs, kad geriausiuose A.Bučio eilėraščiuose kasdieniai “žodžiai, užmegzdami tolimas prasmių sąsajas, atskleisdami naujus daiktų ryšius, kaip ir dera tikrai poezijai, ima švytėti įvairiomis briaunomis”, recenzentas pabrėžia, kad “poetinių “burtažodžių” atradimas A.Bučiui nėra galutinis tikslas, o poetinės vertybės – uždari ir visai savarankiški dydžiai.Žymiai giliau ( nei pirmoj knygoj) suvokęs dėsnius, vyraujančius poetinio pažinimo pasaulyje, ir paklusęs jiems, jis vis dėlto ir toliau neužmirta, kad poezija ir apskritai menas, kokią reikšmę beturėtų gyvenime, nėra tapatus visam gyvenimui, kad tai – tam tikra žmogaus veiklos sritis greta kitų sričių”. “Sigitas Geda, tęsia kritikas, recenzuodamas A.Bučio knygą “Pergalėje”, įžvalgiai pastebėjo šios programos poetinį formulavimą eilėraštyje “Patirtis”:

Žuvėdros, jos – žuvėdros mariose,

O juodos valtys – juodos valtys…

Žaltys, žiūriu, iš kailio neriasi,

Žaltys iš savo kailio neriasi,

O vis žaltys, ne karalaitis…

Polemizuodamas su tokia programa, S.Geda, tęsia kritikas,  rašė:” Poetinio mąstymo esmė: ne daiktas, kaip toks, šaltas, negyvas, o daiktas ryšyje, susietas su žmogaus dvasios ir pasaulio problemomis. Šitaip imant, poezijoje galima įrodyti, jog žaltys – karalaitis…”. Poezijoje – taip, sutinka K.Nastopka, bet, jo nuomone “autorius to visai ir neneigia. Jis tik paprasčiausiai primena, kad žaltys gyvena ne vien poezijoje….Apsiribojimas tik praktine, prozine gyvenimo puse pražudo poeziją, tačiau žodis greit praranda savo energiją ir orientuodamasis vien į poetines reiškinių puses, o mūsų poezijai, ryžtingai pakilusiai prieš empirizmą ir prozinį aprašinėjimą, šis pavojus darosi visai realus)”( Literatūra ir menas, 1967, liepos 29).

Po antrosios eilėraščių knygos beveik visos recenzijos apie A.Bučio grožinę kūrybą prasideda savotišku diskursu, kurį bene pirmasis apibūdino Marcelijus Martinaitis, pristatydamas trečią poezijos knygą “Antiakimirka”: “Pripratom, kad Algimantas Bučys yra kritikas. Skaitydami jo straipsnius apie prozą, retai, turbūt, pagalvojam, kad jų autorius rašo ir eilėraščius. A.Bučio kritikos darbuose niekas neprimena poezijos, apie ją ir jis pats, rodos, mažai ką yra rašęs. Eilėraščių publikacijos spaudoje taip pat labai retos, o paskutinė knyga “Aukštupiai” buvo išleista prieš dešimt metų….Per tą dešimtmetį taip plačiai reiškiantis kritikoje, buvo gyva ir poeto dvasia, tarsi savaime plėtėsi neliečiamas, išoriškai nepastebimas poezijos laukas. Poetinė kūryba nebuvo nutrūkusi, priešingai – ji tapo pasikalbėjimais su savim, intymiais apmąstymais. Gal dėl to iš tų eilėraščių A.Bučys mažai ką skelbė. Jo naujuose eilėraščiuose daug susikaupimo, jie pagilėjo, įgijo kažkokio žmogiško skaudumo, kuris puošia tikrą poetą. Žinoma ir šiame rinkinyje išliko ryškūs orientyrai, kurie jo poeziją darė socialiai aktyvią. Tik dabar mažiau deklaratyvumo, sausų išprotavimų, literatūriškumo, negyvų konstrukcijų: kalbama visa poeto esybe, kartais skaudžiai, iš pagrindų. Ta prasme ši knyga yra labiausiai vientisa”(“ Naujos knygos”, 1977, Nr.7).

Savo recenziją apie “Antiakimirką” Algimantas Baltakis pavadino “Kai poetas kritiko šešėly…” ir tiesiai paklausęs”, “kodėlgi šiandien mažai kas prisimena pirmąsias A.Bučio poezijos knygas, rašo,

“Man rodos, jei A.Bučys būtų likęs tik poetas, apie jo pirmąsias knygas ir šiandien dažniau kalbėtų kritika….Tačiau A.Bučys pats vaisingai ėmė darbuotis kritikos baruose, ir būtent čia jį lydėjo neeilinė sėkmė. Savo temperamentingais straipsniais, kuriuose socialinis literatūros nagrinėjimas organiškai siejamas su subtilia menine analize, jis iš karto pelnė skaitytojų simpatijas, atsistojo greta žymiausių mūsų kritikų. O išleisdamas stambią studiją “Romanas ir dabartis”, už kurią buvo paskirta 1975 metų LTSR respublikinė premija, A.Bučys ir sau, ir kitiems akivaizdžiai įrodė, kad ir kritikoje talentas gali atsiskleisti ryškiai ir savitai.

Argi po to reikia stebėtis, kodėl A.Bučys kritikas be ceremonijų nustūmė į šalį A.Bučį poetą, kodėl mes, skaitytojai į jo eilėraščius linkę žiūrėti kaip į žinomo, neabejotinai talentingo kritiko savotišką hobi, atvangą po kritikos straipsnių…Prisipažinsiu, šitaip nusiteikęs paėmiau į rankas ir trečiąją A.Bučio poezijos knygą “Antiakimirka”. Bet netrukus įsitikinau, kad jam poezija nėra kažkokia periferinė sritis, nes čia jis realizuoja tas savo talento galas, kurios atsiskleisti gali tik poezijoje.(…) Pavadindamas knygą “Antiakimirka”, A.Bučys nori pabrėžti, kad jį domina visų pirma tai, kas matuojama ne buities, o būties laiku. Štai kodėl naujoje knygoje poezija neskirstoma į “miestišką” ar “kaimišką”, čia stengiamasi remtis kur kas universalesniu žmogaus ir pasaulio modeliu. Iš asmeninės patirties imami tik tie dalykai, kurie gali padėti tokį modelį sukurti. Tačiau šitoks programinis poeto nusiteikimas, kurio atšvaitų matome visuose penkiuose rinkinio skyriuose, nesuabsoliutinamas. Būties laikas nepriešpastatomas istoriniam laikui, bendražmogiški dalykai – socialiniams.

Ypač tai ryšku pirmajame knygos skyriuje, kurį poetas pradeda įžangos posmu iš eilėraščio “Netikrumas”:

Kurgi mano Suvalkijos paukščiai?

Kaipgi jie mojuos bombonešių sparnais?

Ko tu lauki? Kad ir aš ramiai sulaukčiau,

Kol su manimi ir mano nerimas praeis?

(…) A.Bučį itin domina laiko ir erdvės fenomenas. Bet šios filosofinės kategorijos poeto kūryboje tampa ne racionalaus svarstymo objektu, erudicijos demonstravimu, o laiko ir erdvės jausmu. Tas jausmas labai prieštaringas, konfliktiškas, dažnai netgi dramatiškas. Būtent sąlytis su gama poetui žadina tokį nusiteikimą laiko ir erdvės atžvilgiu, kuris ir paaiškina, kokiu būdu einama iš akimirkos į “antiakimirką”( Literatūra ir menas, 1978, balandžio 15).

Poetinį “Antiakimirkos” savitumą detalizavo poezijos kritikė Janina Riškutė , pabrėždama, kad “Antiakimrka” – atviros sielos kalba. Lyrinį subjektą charakterizuoja nepasitenkinimo savimi būsena, negailestingumas sau, disharmoniškų pradų užaštrinimas (…) Savita lapų kritimo interpretacija. Lapai – laikina medžių puošmena, kaukės. Laukiama visuotinio, ne tik gamtą, bet ir žmogų atnaujinančio pranašingo žemės gaisro, kai “viskas žaižaruos ir keisis. Tai sudramatinta lyrinio subjekto būsena; skausmingai artėjama prie rūsčios tiesos, esmės apnuoginimo:

Jau ir aš keičiuos lėtai,

Jau artėja mano mūšis.

Aš nežūsiu.

Gal tiktai –

Kaip tas kruvinas šermukšnis.

A.Bučys jautriai įsiklauso į dvasines būsenas, atpažįsta jas gamtoje. Atskiri gamtos reiškiniai tarnauja tam tikros būsenos išraiškai. Rūkas antrina minoriškas nuotaikas, jis susijęs su “spalio nuojauta, kad žūnam”.Voratinklių minoriška interpretacija (“Tinkle”) reiškiamas ne pirmas įspūdis; tai ne šiaip sau sugretinimas, bet poetinės pasaulėjautos inspiruota simbolinė situacija:”Sidabriniai vienatvės ir atilsio pančiai”.(…) Materialioji gamta piešiama “iš vidaus”, vertinama žmogiškų idealų požiūriu. Gamtos gyvybingumas, jos nuolatinis atsinaujinimas turi idealo prasmės. Gamta – atrama besiblaškančiai sielai, trūkstamo tvirtumo, pastovumo įsikūnijimas”( Nemunas, 1978, nr. 1).

Profesionaliai vertindamas “Antiakimirką” poetas Vladas Šimkus rašo, kad “akistata su laiku, prabėgusiu ir prabėgančiu, trunka per visus rinkinio skyrius. Tai ir pagrindinė tema, ir pagrindinis konfliktas. Ta kankinanti ir neišsprendžiama žmogaus laikinumo drama, rūpėjusi visų laikų poezijai, niekada nebuvo ir nebus beprasmė(…) “Antiakimirka” – knyga apie intymius ir galbūt svarbiausius gyvenimo dalykus. Tačiau betarpiškos išpažinties čia nedaug…Sugebėjimas “tverti stebuklą”, pasaulio spalvas, daiktus ir legendas paversti savo biografija ne vienam eilėraščiui teikia gražaus artistiškumo. Neatsitiktinai A.Bučys mėgsta tokius pasakymus: “jeigu norite – žaidžiu”; “Stovės virš visko pilnatis. O gal tik taip atrodys”; “apeiti kriokiančias gatves – gal tikras, gal susapnuotas”. Panašiai kartais ir režisierius scenoje tyčia pabrėžia, kad čia vis dėlto teatras, o ne tikrovė. Ar tai ekstravagancija? Ne, tik paprasčiausias noras kalbėti meno kalba, kuri visados sąlygiškesnė, talpesnė ir universalesnė už faktų kalbą”. Vlado Šimkaus nuomone, vienas iš A.Bučio ir visos jo kartos “kūrybos principų – „ieškoti prasmės apgaulingai paprastuose ir aiškiai sudėtinguose gyvenimo reiškniuose. Ne apmąstyti aukštas materijas rūpėjo “Antiakimirkos” autoriui, ne subtilius sielos virpesiu fiksuoti, o užčiuopti žmogiškąją esmę. Tai nelengva. Tačiau dėl to ir neužgožia šios knygos gausūs ir įvairūs dešimties metų lietuvių poezijos derliai”( Pergalė, 1978, nr.4).

                                     …apie du romanus( cenzūros laikais)

Pirmasis A.Bučio romanas “Tik priešas tavo priešas” Lietuvoje buvo sutiktas tradiciniu pasvarstymu, jog knygos autoriaus, kaip rašė literatūros kritikas Petras Bražėnas, “pristatyti skaitytojui nereikia: Algimantą Bučį jis pažįsta kaip ryškią kūrybinę individualybę, jau du dešimtmečius aktyviai dirbančią literatūros kritikos ir poezijos baruose. Pirmasis rašytojo romanas “Tik priešas tavo priešams” atskleidžia dar vieną daugialypio A.Bučio talento briauną – prozininko sugebėjimus.

Beje, toks atsiskleidimas nestebina: žodžio menininko talentą seniai įrodė Bučys – poetas, gilų teorinį prozos dalykų išmanymą du dešimtmečius demonstruoja Bučys – kritikas. Suprantama, to neužtenka, kad būtinai gimtų romanas,kad poetas ir kritikas taptų dar ir prozininku, bet kai šitaip atsitinka, galima tik džiaugtis. Kritiko nuomone, romano “skaitytojas greitai pajus stiprų intelektualinį pradą, pasireiškiantį per gausius, bet turtingus, patraukiančius, o vietomis tiesiog hipnotizuojančius herojų mintijimus ir dialogus. Ne žongliravimas intelektualine leksika, erzinęs kai kuriose jaunatviškose lietuvių apysakose, ne prižemintas buitiškumas, slegiąs mūsų “artistinį romaną, o natūralus aukštesnis intelektas, kuriuo apdovanoti A.Bučio herojai – vienas ryškių skiriamųjų kūrinio bruožų”. “Smalsiųjų ir įtariųjų skaitytojų paguodai”, kritikas užtikrino, kad romane “A.Bučiui, kaip ir kiekvienam plunksnos darbininkui, nepavyko išvengti meninių nelygumų”( Naujos knygos, 1982, nr.3).

Daug polemiškiau pasitiko A.Bučio romaną anuomet žengiantis į literatūrinę areną literatūrologas Saulius Žukas, recenzijos pradžioje nurodydamas: “Pasakotojo ir personažų santykius analizuosiu dvejopai: formaliau, kalbėdamas apie romano tekstūrą, pasakojimo principus, ir ideologiškiau – paliesdamas pasakotojo poziciją, socialines, etines jo nuostatas. Pirmuoju atveju – techniniai nesklandumai, antruoju – polemika su pasakotoju”.

 Tarp nesklandumų kritikas pažymi romano dialogus, banalias “personažų replikas, virstančias pasąmonės srautu”. “Taigi jau romano pradžioje abiturientų replikas pasakotojas perkelia į gerokai metafiziškesnį planą. Abstraktūs pasakotojo svarstymai apie buvimo prasmę ir panašiai iš esmės yra artimi poezijos problemų ratui (…) Kaip žinia, prozos gilumoje glūdi poezija, tiksliau – poezijos problematiką yra padengę prozos konfliktai.(…) Sunku parašyti netrivialų tiesioginį dialogą apie būtį. Gal abiturientams ir norisi šia tema paplepėti, tačiau pasakotojas turi būti atsargus. A.Bučio romano metafizinę problematiką tiesiogiai formuluoja ir pasakotojas , ir personažai; kadangi pastarųjų replikos neišradingos, pavojų neišvengta. Be to, pamažu įsitikini, kad ne pasakotojas interpretuoja replikas, bet personažams yra primetama jo metafizinė problematika. Tiesa, šitaip A.Bučys sėkmingai peržengia daugelį šių dienų lietuvių romanistams aktualių socialinių klausimų. Galima prieštarauti; argi metafizinė problematika niekuomet nebūna personažų pokalbių objektas, juk kalbant, pavyzdžiui, apie meną jos beveik privalomos, o A.Bučio romane apie meną dažnai šnekama. Bet kas šneka apie meną? Diletantas Robis ir tik norintis menininku būti Andrius. Šių vaikinų gyvenimas, išsilavinimas ( jie – tik ką buvę abiturientai) dar neišmokė jų originaliau svarstyti meno dalykų. Lygiai kaip stereotipiniai jų poelgiai neteikia dėkingos medžiagos ir pasakotojo apmąstymams, kurie dažnokai laužiami iš piršto, atitrūksta nuo romano fabulos”. Nors, čia pat pažymi recenzentas, “reikia pripažinti, kad labiau atitrūkusi nuo romano fabulos pasakotojo mintis, svarstymai kartas būna ir įdomūs, ir žaismingi ( vietomis A.Bučio technika primena A.Škėmą)”.

Nemažiau aštri ir ideologinė S.Žuko polemika su pasakotoju. Paklausęs, ”Ar tragiški pagrindiniai veikėjai?”, atsako; ”Drąsiai gali sakyti – ne. Vienas svarbiausių tragiškumo komponentų – sąmoningas, laisvai pasirinktas herojaus žingsnis”. Tuo tarpu romane, kritiko pastebėjimu, bene visi jaunieji herojai, išskyrus hipukę Virgą, plaukia pasroviui;medicinos šulų sūnelis “Robis nesipriešina tėvų “įkurdinamas” medicinoje, o Rinai nusispjaut į visas tas “Lietuvos istorijas”, nors ji tampa istorijos fakulteto studente. Nevykęs, recenzento nuomone , ir pagrindinio herojaus Andriaus kelias. Niekur nestodamas studijuoti “Andrius bėga į statybas, tarsi norėdamas ten užsimiršti( jis prarado mylimą merginą, geriausią draugą ir mėgstamą užsiėmimą – tapybą), bet, sakytum, perdėm ten įsijaučia. Jis tampa kompleksų kamuojamu optimistu.(…) Taigi Andrius suvedžiotas ir paliktas, o juk galėjo laimingai mylėti tuštybę Riną ir gyventi iš meno. Ko siekė pasakotojas – nesuprasi; ar tai šaipymasis iš Andriaus kelio ir polemika su siūlomais idealais, ar tai nepavykęs noras parodyti sektiną gyvenimo pavyzdį – juk ėjimas į statybas buvo giriamas, bet teigiamai vertinti Andriaus pasirinkimo neleidžia epilogas”, kai Andrius užsimuša miesto ryšių skyriaus statyboj.

Baigdamas kritikas smerkia jaunųjų herojų pasyvumą kaip vieną svarbiausių ideologinių romano trūkumų “Taigi ir Andrius, ir Robis bėga – slepiasi alkoholyje, beprotnamyje, statybose ir pan . Gali pasirodyti, jog laukiu iš jų maždaug Pavlo Korčagino poelgių. Ne, dabar man svarbiau konstatuoti, jog bėga, tam tikrose situacijose, kritinėse situacijose neturi ką pasakyti ir vedlys; jis iš esmės panašus į tuos, kuriuos lydi, bet jo neapsisprendimai jau yra pavojingi. Įvairiausios konformizmo formos, baimė prisipažinti klydus, apskritai nesugebėjimas rinktis, visuotinis įvairiabūdis šalinimasis ir t.t. yra neišgalvoti dalykai, tai mūsų aplinkos faktai, kurie ir turėtų tapti romanisto analizės objektu. Ar šiuolaikinis lietuvių romanas ( apie kurį nepaliaujam diskutuoti) apskritai yra apčiuopęs, suformulavęs šiandieninės aplinkos dramatizmą? Manyčiau – ne.”

( Pergalė, 1982, nr.10).

“A.Bučys savo pirmuoju romanu sukėlė šoką”, – kiek vėliau rašė “Literatūroje ir mene” literatūros kritikas Silvestras Gaižiūnas. Jo nuomone, “romano “Tik priešas tavo priešams” estetikoje( jei estetiką suprasime kaip pasaulėjautos tipą) dominuoja įtūžis, nihilizmas, persmelkiąs visų veikiančiųjų figūrų, ypač Robio ir jo kompanijos, veiksmus ir mintis. Autoriaus žvilgsnis krypsta į vulgaroką, atsidūrusią tarp laukinio ir civilizuoto gyvenimo būdo jaunuomenę, o jei dar turėsime galvoj tai, kad tos jaunuomenės balsai romano tekste visiškai išstumia objektyvųjį pasakotoją, bus aišku, kad stipri nihilizmo intonacija ir “tulžingo stiliaus” spalva neišvengiama. Nihilizmą A.Bučio romane, tartum karą maras, lydi vulgarumas (ypač personažų dialoguose), nors neretai prasimuša ir lyrinių susimąstymų, poetiškų sapnų bei vizijų spinduliai (…) Daugelis romano veikėjų ne šiaip sau šneka, o bando filosofuoti, ir jų pokalbiuose bei ribinėse susimąstymų situacijose, plaukiant rišlios ir pretenzingos minties tėkmei, dažnai iškyla žymių menininkų, filosofų, mokslininkų pavardės, jų sentencijos. Taigi prieš mus – šviesaus proto nihilistai, tik gerokai nugrimzdę į “gyvenimo dumblą”. “Purvas visur. Many. Tavy. Jame. Rinoj. Taip, ir joje. Visur, kur paliesi, kur prisikiši, kur tik pažvelgsi, kapitone! Negi tu aklas?” – konstatuoja Robis. Į tą purvą jie glėbiais meta ir tradicines vertybes, tokias, kaip romantikų kultūra,tradicinė moralė ir t.t.

Romano pabaigoje, ypač iš Robio ir Andriaus pokalbio, aišku, kad Andrius nebenori “braidyti po tą purvą” ….Po ilgų klajonių patyrus stresą dėl nepasisekusios draugystės ir meilės , vėl jį traukia meno pasaulis( sakysim, Dantės kūryba). Robiui imponuoja Dantės “Pragaras”, tuo tarpu Andriaus sieloje išliko meilė “Rojui”, ir jis, statybininkas, nusprendžia iliustruoti Dantės “Rojų”. Svarbūs čia ne tiek norai ( jie gana deklaratyvūs), kiek apskritai Dantės motyvai, kurie į romano pasaulį įjungti nuosekliai ir, atrodo, neatsitiktinai. Robis, kaip smunkantis jaunuolis, labiau vertina “Pragaro” pasaulį ir pats tarytum pereina jo ratus, tuo tarpu Andrius, sakytum, kyla iki “Rojaus” šviesumos ir, lydimas net kelių beatričių, praregi ne tik fiziškai ( po nelaimingo sprogimo), bet ir dvasiškai. Neužgęsta jo sieloje slypintys poetiškumo, estetinio vertinimo jausmas”. Baigdamas kritikas iškelia romano stiliaus vertinimo klausymą – ”O gal šitas romanas orientuotas į epistolinę, išpažintinę išsisakymo stichiją? Šis klausimas pirmiausia iškyla šeštoje dalyje, ai autorius mus įtraukia ( tikrai įtraukia!) į Andriaus sapną-viziją, kuri primena kažkam rašomą epistolinę išpažintį, tai lyg nematomas Andriaus laiškas kažkuriai mylimajai, lyg monologas tolimųjų laikų klausytojams” ( Literatūra ir menas, 1982, lapkričio 20)

“A.Bučio romanas ne vieną gali šokiruoti, – rašė literatūrologas Algis Kalėda, lyg nuspėdamas Silvestro Gaižiūno reakciją, nes savo recenziją rašė gerokai anksčiau, – plačiais vidiniais monologais, minčių proceso atodangomis, pateiktomis, beje, meniškai tikslingai, – tada, kai herojus išgyvena dvasinį pakilimą, sukrėtimą (…) Pagrindiniai personažai- Andrius, Rina ir Robertas neužstoja vienas kito, o susiliečia savo likimais, sukurdami ryškų meninį apibendrinimą. A.Bučio vaizduosena yra taupi, bet kartu ir talpi. Iki minimumo sumažinta autorinių komentarų, pastabų ir charakteristikų dozė, todėl dažnai susidaro įspūdis, jog romano veiksmas vystosi savaime, spontaniškai išplukdydamas klausimus, kamuojančius ir Andrių, ir Robertą , ir kitus veikėjus.Be abejo, tokia polifoninė kompozicija, primenanti draminį paveikslą,  reikalauja įdėmaus skaitymo, nes kiekvienas personažas yra vaizduojamas tarytum iš vidaus(…)Romano autorius nesutapatina herojaus poelgio su pigios romantikos ieškojimu, kadangi Andrius, netekęs tėvų, gerai supranta, kad už savo likimą atsako tiktai jis. Gal todėl tokios autentiškos ir įtaigios atrodo vaikino mintys, gal todėl skaitytojas simpatizuoja kaip tik šiam personažui. Tuo tarpu kiti bendraamžiai – visų pirma Robertas, apgobtas tėvo profesoriaus globa, bei Rina, ieškanti tvirtos atramos ir patikimos užuovėjos, – šalia Andriaus atrodo, kaip kaprizingi vaikai. Tiktai vėliau, kai ateina pirmieji pralaimėjimai, kai tarsi apnašos nusitrina madingos pozos ir deklaracijos, jie tampa lygiaverčiais partneriais (…) Andriaus charakteryje su dideliu išraiškingumu įspaustas individualybės atspaudas: herojus nepuola kaltinti dėl nesėkmių kitų žmonių ( mokytojų, tėvų ir pan.), bet gilinasi į savo asmenybės pamatus. Jis stengiasi susivokti bei susiorientuoti, kurlink veda keliai, kuriuos renkasi, pavyzdžiui, Robertas, Danielius, Rapolas. Aišku, svyravimų ir juo labiau nesėkmių jis negali išvengti. Tačiau savarankiškumas plačiąja prasme nubrėžia jam gaires į tam tikrą idealą, kuriuo Andriui tampa Dantės “Rojaus” iliustracijos”.Romano epilogas, kritiko nuomone, kelia daug abejonių, – juo gana aštriai nubraukiama pagrindinio herojaus linija ir tiktai atskiromis frazėmis pateikiama kitų veikėjų tolesni likimai ( Andrius atsitiktinai žūsta, Robertas rašo disertaciją, Rina tarnauja archyve)”. ( Tiesa, rugpjūčio 28).

Apie pirmąjį A.Bučio romaną rašė Lietuvoje ir kiti  kritikai, tarp jų – Vytautas Rubavičius, pabrėžęs, kad “rašytojas atsisakė tradicinio nuoseklaus pasakojimo. Siužetas palaipsniui ryškėja iš veikėjų mąstysenos, pamąstymų, iš atsitiktinių epizodų. Sakyčiau, pagrindinis romano “herojus” ir yra vidinis poetinis monologas, kuris apjungia šituos trijų veikėjų gyvenimus į vieną monolitą.A.Bučys sėkmingai atkuria šiuolaikinio miesto atmosferą. Čia ir kankinantys savo paskirties apmąstymai, ir tikros meilės pasiilgimas, ir nesėkmingai susiklosčiusių likimų atgarsiai, žodžiu, čia daugelio iš mūsų gyvenimas…”( Litva literaturnaja, 1982, nr.5).

Ypač daug atsiliepimų po to , kai romanui buvo paskirta  Petro Ziberto premija, paskelbė centrinėj ir periferinėj spaudoj eiliniai skaitytojai. …

Tarp skaitytojų vertinimų įdomesnis biologo Irenijaus Gimžausko, kuris sutinka, kad “romano fabula nėra optimistinė”, “epiloge visi svarbesni personažai tarsi susitaiko su kasdienybe, yra pasmerkti ištirpti joje, palaidoja aukštesnius idealus, o pagrindinis herojus Andrius tyliai palieka pasaulį, nieko nepalikęs po savęs.

Taip. Romane byloja skaudi gyvenimo tiesa. Tačiau pagrindiniai veikėjai, reikia pasakyti, nėra visai eiliniai žmonės: abiem vaikinam ir Rinai svetimas konformizmas, tai sąžiningai ieškantys doro ir prasmingo gyvenimo kelio, turtingos dvasios žmonės, nuolat jaučiantys atsakomybę už save ir kitus. Ir argi sudėtingų tarpusavio santykių ( mylima herojaus mergina nueina su geriausiu jo draugu), žmogaus priklausomybės nuo aplinkybių ( jos beveik visada nepalankios aukštesniems idealams realizuoti) nerasime mūsų tikrovėje? Argi Roberto pražūtingas polinkis karštligiškai semti informaciją, ieškant joje atskaitos taško , nėra nūnai vienas šiuolaikinio žmogaus klystkelių? Pasimetus prieštaringos informacijos sraute, kartais susvyruoja ir subyra jauno žmogaus dorovinės normos, tikėjimas savimi, ateitimi, gyvenimo ir pasaulio prasmingumu, pagaliau kuo nors, nors kuo…Įžiūrėti tai ir perspėti – štai autoriaus pozicija.

Svarbiausia romane – žmogiškumo klausimas. Šiuo požiūriu ( iš dalies ir savo kompozicija) romanas man asocijuojasi su A.Tarkovskio filmais, kurie nagrinėja opias problemas, drauge teigia grožį ir gyvenimą. Romane įkūnyta stipri tyros meilės  visam kam dvasia, pati knyga, rodos, gyvena nuostabiame pakiliame gyvenimo džiaugsme, kuriame netgi Andriaus mirtis, nusakyta paprasčiausiais žodžiais epiloge, atrodo graudi, liūdna ir kartu…graži! Ne beviltiška, tuo labiau ne ironiška.

Negali duoti blogų vaisių darbas, jeigu jis gimė iš didelės meilės žmogui. Ir neabejoju, jog daug jaunų skaitytojų rado jame ką nors labai sau brangaus ir artimo”

(Komjaunimo tiesa, 1983, sausio 14).

Antrasis A.Bučio romanas “Tremtis” taip pat sukėlė polemiką.

Recenzavęs romaną “Pergalės” žurnale literatūros kritikas Vytautas Bikulčius,  nurodęs kelis galimus žanrinius kūrinio apibūdinimus – epistolinis laiškų romanas, tezinis romanas, pabrėžė, kad “savotiškas romano idėjinis ir struktūrinis branduolys – tremties motyvas.Jis nėra vienalytis, susideda iš daugelio sudėtinių dalių, kurių kiekviena atskleidžia vis naują prasmę.

Pagrindinis romano veikėjas – inžinierius, mokslų kandidatas Martynas. Norėdamas atgauti dvasinę ramybę po netikėtos žmonos mirties (autokatastrofa), jis išvažiuoja vienam mėnesiui į svečią šalį. Šią savo viešnagę jis vertina kaip laikiną tremtį, manydamas, kad nauja aplinka padės jam greičiau užmiršti nelaimę.(…) Martynas savo gyvenimą svečioj šaly vadina tremtimi į rojų, nes čia jis neturi jokio vargo – yra pavalgęs, išsimiegojęs. Šitaip tremtis įgyja ironišką atspalvį, nes tikroji jos prasmės iškraipyta. Tačiau toji tariama ramybė būdinga kūniškajam personažo apvalkalui, nes dvasinės ramybės nėra ir negali būti.Pabėgti nuo savęs neįmanoma.Neatsitiktinai Martynas rašo laiškus savo mirusiai žmonai, juose prisimena jos gyvenimo būdą, rūpesčius , svajones( …) Martynas – prieštaringa asmenybė. Kaip mokslo pasaulio atstovas, jis šiek tiek atitrūkęs nuo kasdienybės. Jis negali ramia širdimi žiūrėti į tai, kad žmona vaikosi materialinių vertybių.Martynas prieštarauja ir žmonos veiklai. Jis aiškina, jog jos, dėstytojos, profesija niekam nereikalinga, nes šiais laikais viską pakeičia kompiuteriai ir robotai. Bet jis nepastebi,  jog ji supranta muziką, dievina džiazą, jog darbas jai teikia pasitenkinimą ir ji džiaugiasi, sugebėjusi perteikti mokslo tiesas studentams. Kasdienį jų gyvenimą dažnai lydi kivirčai, ginčai dėl menkiausių dalykų…Jis nesugeba įsiklausyti į savo oponento teiginius, juoba, kad jie irgi turi racijos ir nėra taip lengvai paneigiami. Žmonos teiginys, kad kibernetika žudo moralę, Martyno atmetamas be jokių įrodymų (…) .Romano finale “herojų valdo vienintelė svajonė ir troškimas – sukurti dirbtinį žmogų, tobulesnį už tikrą. Šiam žmogui nereikės nei artimųjų, nei mylimųjų. Vietoj minčių jo galvoje tūnos skaičiai, vietoj širdies – mikrokompiuteris, vietoj smegenų – procesoriai. Tas žmogus niekad nepadarys klaidos, nedejuos, nepavargs. Kartu tai Martyno atsakas žmonos požiūriui į darbą. Kaip matyti, teorija išties beprotiška, bet ar ji reali, įgyvendinama – sunku pasakyti. Vis dėlto galbūt geriau tikras žmogus su savo dvejonėmis, jausmais, klaidomis, negu bejausmis, šaltas robotas”. Vytauto Bikulčiaus nuomone, romanui labiausiai kenkia , kad laiškai rašomi mirusiajai, kitaip sakant – “atsakomoji reakcija negalima, tai ir laiškai neperauga į disputą ar dialogą, kas yra būdinga klasikiniams laiškų romano žanro pavyzdžiams. “…įtampa atslūgsta, mintis praranda krūvį, herojus dažnai nuklysta į daugiažodžiavimą, empiriką, kurioje sunku įžvelgti didesnę prasmę. Romanui kliudo ir ta aplinkybė, kad pagrindinis veikėjas neturi deramo oponento. O tik lygių partnerių konfrontacija gali įskelti kūrybinę kibirkštį” (Pergalė, 1988, nr.7).

Toje pačioje “Pergalėje” po kelių numerių literatūros kritikas Aleksandras Krasnovas paskelbė ištisą straipsnį  “Tremties ar eskapizmo algoritmai?”, kuriame ne tiek nagrinėjo romaną , kiek priekaištavo romaną recenzavusiam V.Bikulčiui, kad jį, “kritiką užhipnotizavo recenzuojamo kūrinio įtaiga “ ir “recenzentas apsiribojo žanrinių ypatybių, kai kurių motyvų, charakterių analize”, bet nepateikė idėjinio vertinimo. O toks vertinimas turi būti pasakytas aiškiai ir drąsiai, nes A.Krasnovo žodžiais tariant, “romanas parašytas tarsi kitos planetos gyventojo, jame beveik neatsispindi tos problemos ir idėjos, kurios šiandien mus labiausiai jaudina”. Dar daugiau  – “romano veiksmo aikštelė stropiai išvalyta nuo to, ką mes vadiname kasdieniu gyvenimu. Herojus po žmonos mirties mėnesiui išvažiuoja į svetimą šalį ir, apsigyvenęs nuošaliame kalnų viešbutyje, iš pradžių medituoja, klaidžioja apylinkėmis, rašo laiškus žuvusiai žmonai, o vėliau – mylisi su vietine kalnų mergaite Akmėja. Apvalydamas veiksmo aikštelę ir herojaus sąmonę nuo kasdienybės šlako, autorius siekė novatoriškų tikslų: pavaizduoti nuogą, pirmapradę egzistenciją didžiulio dangaus, didingos nebylios kalnų gamtos, abejingo dievo akivaizdoje. Neatsitiktinai romane nuolat skamba nuogo žmogaus, vienatvės, tremties motyvai, amžinybės ir begalybės simboliai.Taigi skaitydamas nuolat jauti kryptinas autoriaus pastangas vaduotis iš provincialaus, be galo gajaus buitiškumo, regi siekimą kurti grynąjį meną, kuris netarnautų šios dienos poreikiams, o pretenduotų į filosofinį apibendrinimą, į amžinybę”. “Tremtyje”, pasak A.Krasnovo, “daug protingų minčių, gražių detalių, puošnių vaizdų. Kai kuris scenos atrodo atklydusios iš neblogo lygio lyrikos knygos”. “Turi romanas ir kitų patrauklių bruožų. Tai sklandus pasakojimas, su meniniu saiku nutapytos erotinės scenos, lengvas paslapties šydas, dengiantis Akmėją, Akmens žmogų, vienuolyną, sumanai rezga simbolių sistema, žaismingas stilius. Galima spėti, kad lengvo, bet nervus kutenančio, galvos ir širdies per daug neapsunkinančio skaitymo mėgėjams šis romanas turėtų labai patikti. Jeigu mes būtume legalizavę pramoginį literatūros žanrą, “Tremtis”tikriausiai būtų vienas iš pretendentų į šio žanro lyderius”.

Tačiau, tęsia toliau A.Krasnovas, “pradėję matuoti kūrinį didžiosios literatūros masteliu, prieitume kitokią išvadą” . Kritikui daugiausia įtarimo kelia Martyno profesija ir apskritai kompiuterizacija :”Skaitant mane nuolat glumino ar vienas dalykas. Kodėl autorius ryžosi padaryti savo herojų racionaliai mąstančiu inžinieriumi kompiuterininku”, kuris šneka apie informacijos bankus vietoj vadovėlių? “Iki šios pastraipos, rašo kritikas, aš, nuodėmingasis, maniau, kad į svečią šalį A.Bučio herojus atvyko vis dėlto iš Lietuvos – vis šioks toks ryšys su gimtąja literatūra. O po jos suglumau – apie kokią stebuklų šalį mums porina rašytojas? Kokie kompiuteriai dėstytojai, kokie tarptautiniai informacijos bankai, jei daugelyje mokyklų per kibernetikos pamokas mokiniai iki šiol įjunginėja ir išjunginėja ne tikrus , o nupieštus kompiuterius! Jei autorius čia šmaikštauja, tai, pasakyčiau, šmaikštauja, gana keistai”.

“O labiausiai mane nustebino tai, – dalinasi įspūdžiais literatūrologas, – kad autorius, pindamas grakščius žodžių nėrinius, ir vienaip, ir kitaip vartydamas tremties sąvoką, nė sykio neprisiminė rūsčiosios, istorinės šio žodžio reikšmės. Ar ne šventvagiška vadinti tremtimi komfortišką pobūvį užsienio kurorte, grožėtis popierinėmis herojaus kančiomis toje “tremtyje”, visiškai užmiršus, kad lietuvių skaitytojui šis žodis pirmiausia primena 1863 m. sukilėlių, dešimčių tūkstančių pasitraukusių į Vakarus 1944., gyvuliniais vagonais išvežtų į Sibirą, sušaldytų nykioje tundroje sumaitotus likimus.Žinoma, autorius tikriausiai sakys, kad jis rašęs ne istorinį socialinį, o sąlygišką filosofinį romaną, bet vis tiek nesuvokiama…Kas tai – užmaršumas, lengvabūdiškas literatūrinis žaidimas ar vis dėlto literatūrinis cinizmas? Teatsako į klausimą pats skaitytojas…”

Galutinė polemisto išvada: “Brandžioje literatūroje turėtų būti visokių romanų – rimtų ir žaismingų, buitiškų ir sąlygiškų, problemiškų ir pramoginių, aktualių ir nelabai aktualių. A.Bučio “Tremtis” taip pat surado savo skaitytoją. Tačiau literatūros kritika, toleruodama visas literatūros kryptis, vis dėlto neturėtų užmiršti, kad jos lūpomis laikas taria nuosprendį kūriniui…”( Pergalė, 1988, nr. 9).

…apie dvi studijas ir literatūrinių portretų knygą (cenzūros laikais)

Literatūrologiniai A. Bučio darbai – dvi studijos ir literatūrinių portretų knyga – susilaukė daugiausia teigiamų vertinimų.

Monografiją  “Romanas ir dabartis” vienas pirmųjų recenzavo savaitraštyje “Literatūra ir menas”  literatūros kritikas Jonas Bielinis, tuometinis kultūros ministras.

“Deja, nūdienis mūsų literatūros mokslas bei kritika, – rašė jis savo straipsnio pradžioje, – iki šiol dar neturėjo nė vieno stambesnio mokslinio veikalo, kuriame būtų plačiai analizuojama vieno kurio nors tarybinės literatūros žanro istorinė raida. Praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusi A.Bučio monografija – tai pirmasis tokio pobūdžio mokslinis darbas”, o baigė straipsnį teigimu, jog “šios monografijos mokslinė vertė prašoka nacionalinius rėmus, ja susidomės ir daugianacionalinės mūsų šalies skaitytojai”.

Polemiškiau vertino A.Bučio monografiją literatūrologas Jonas Lankutis. Jo teigimu, “Algimanto Bučio knyga “Romanas ir dabartis”, iškelta Respublikos premijai gauti, yra tarsi dalis tų tyrinėjimų, kuriuos jau keletą metų atlieka lietuvių literatūrologai mūsų literatūros istorijos ir teorijos baruose. Prieš kelis metus pasirodė J.Žėkaitės “Lietuvių romanas” ir A.Zalatoriaus “Lietuvių apsakymo raida ir poetika”.J.Lankučio nuomone, “dera pažymėti platų kūrybinį knygos autoriaus akiratį. Jis brėžia įdomias lietuvių ir daugianacionalinio tarybinio romano ( ypač Pabaltijo šalyse) raidos paraleles. Drąsiai gretinami lietuvių rašytojų kūriniai su šiuolaikinio Vakarų Europos romano tendencijomis.”

“Sėkmingiausiai ir nuosekliausiai A>Bučys nagrinėja laisvos charakterio raidos ir romano struktūros problemą. Knygoje pakankamai įtikinamai nužymėti autobiografinio pasakojimo apraiškų lietuvių romano dėsningumai. Principinę išvadą autorius daro iš J.Baltušio romano “Parduotos vasaros” analizės. A.Bučio nuomone J.Baltušis pirmą kartą lietuvių tarybinio romano istorijoje sukūrė struktūrą, pajėgią pilnai išreikšti vidinę charakterio raidos laisvę nepaisant jo tiesioginės, labai grubios priklausomybės nuo išorinių aplinkybių ir terpės. Tolimesnę šitos struktūros plėtotę kritikas parodo, nagrinėdamas Just. Marcinkevičiaus apysaką “Pušis, kuri juokiasi”, Alf.Bieliausko “Mes dar susitiksim, Vilma” ir “Kauno romaną”, J.Mikelinsko romaną “O laikrodis eina” ir kitus kūrinius. Čia jis sėkmingai nurodo tiek stipriąsias, tiek silpnąsias šiuolaikinių lietuvių romanų puses. Teoriniais samprotavimais turtingi ir knygos skyriai apie lyrizmą lietuvių romane. Remdamasis įvairiais teoriniais šaltiniais, autorius mėgina giliau apibūdinti pačią lyrizmo sampratą, jo specifines ir skirtingas apraiškas prozoje.

Ne mažiau svarbią vietą knygoje užima istorijos traktuotė epinėje romano struktūroje. Pasirinkęs tam tikslui J.Avyžiaus “Kaimą kryžkelėj” ir “Sodybų tuštėjimo metas”, A.Bučys, mano nuomone, labai sėkmingai ir naujoviškai nušvietė liaudies  masės vaizdavimo ypatybes šiuose kūriniuose”

J.Lankutis čia pat pabrėžia, kad “A.Bučio darbas daugeliu požiūriu skatina diskusijas, jame nemaža ginčytinų dalykų.Visus diskutuotinus klausimus čia net sunku išvardinti, kadangi kiekvienas tyrinėtojas, nagrinėjantis šiuolaikinę literatūrą, gali skirtingai vertinti atskirus reiškinius. Tas visiškai dėsninga. Mano nuomone, šiek tiek dirbtinai atrodo kai kuriose knygos vietose lietuvių rašytojų kūrinių gretinimas su modernistiniais Vakarų romanais ( A.Kamiu, F.Kafkos, Dž.Džoiso). Ypač tas jaučiama analizuojant J.Avyžiaus “Kaimą kryžkelėj”. Tuo tikslu net antraeilis romano personažas Rimša (nevykęs savižudis) nagrinėjamas daug giliau ir plačiau, negu pagrindinis romano herojus – kolūkio pirmininkas Martynas. J.Avyžiaus romano analizę daug vaisingiau galėtų praturtinti “Kaimo kryžkelėje” sugretinimas su M.Šolochovo kūriniais, V.Reimonto “Kaimiečiais”.

Laisvos charakterio raidos problema nagrinėjama plačiame pasaulinio romano kontekste, tačiau nepakankamai atsižvelgiama į lietuvių klasikinės literatūros patirtį 9V.Krėvė, B.Sruoga, V.Mykolaitis-Putinas ir kiti).

Galima būtų nurodyti dar kai kuriuos netikslumus, ginčytinus teiginius ar paklaidas atskirų kūrinių analizėje bei vertinimuose. Tačiau visa tai būtų tiktai “dalinės pastabos”, kurios nekeičia bendro teigiamo vertinimo, kurio nusipelnė įdomus, kūrybingas ir drąsus A.Bučio veikalas”.( Sovetskaja Litva, 1974, gegužės 19).

Antroji literatūrologinė A.Bučio knyga “Literatūros atvaizdai” (1979), recenzentų nuomone, priskirtina literatūrinei eseistikai.

Literatūrologės Elenos Bukelienės teigimu , “Algimanto Bučio eseistinės kritikos knyga “Literatūros atvaizdai” – vos ne pirmas tokio pobūdžio darbas mūsų literatūrinio gyvenimo padangėje. Gal tik I.Kostkevičiūtės “Literatūros dienovydžiuose”, išėjusiuose prieš penkiolika metų, turėta panašių siekimų – ten įdomiausią knygos dalį sudarė V.Mykolaičio-Putino, J.Baltušio, I.Simonaitytės, M.Sluckio literatūriniai portretai.. O juk tokio pobūdžio – laisvi, drąsūs ir tuo pačiu metu profesionalūs, su išmanymu ir meile pateikti populiaraus kritiko svarstymai apie savo amžininkų kūrybines individualybes ar tik nebus įdomiausias literatūros kritikos žanras tiek skaitytojams, tiek ir patiems rašytojams”.

Mažiausiai vykę, nepilni ar nereiklūs, recenzentės nuomone, straipsniai apie Alf. Bieliauską, K.Maruką, M.Sluckį, J.Grušą, Vyt.Bubnį. Savo ruožtu, “A.Bučio interpretacijoje įdomiai iškyla tie rašytojai, kurių “mįslė” iki šiol neįminta. Prie tokių priklauso Algirdas Pocius. Jo asmenybės ir kūrybos visumos pristatymu galima tik pasidžiaugti. Straipsnis “Epo esmė” parašytas su meile, tikrumu ir nuoširdumu. Iš čia – požiūrio aiškumas, vientisumas, analizės kryptingumas ir įtaiga.Asmenybės kuklumas, kaip ir kūrybos “nemodernumas”, bus, matyt, lėmę ir nepelnytai kuklų šio rašytojo vertinimą iki šio. A.Bučio naujai sudėti akcentai – ypač reikalingi ir saviti.(…)

Trečiosios rašytojų kartos pristatymas “Literatūros atvaizduose” ar tik nebus geriausiai pavykęs. A.Bučys – pats šios kartos atstovas. Gal dėl pasaulėjautos artumo, vidinio supratimo ir sutapimo atsiranda toks natūralus – draugiškas ir kartu nenuolaidus, principingas santykis su autoriais ir jų kūriniais.

J.Apučio, S.Šaltenio, Petro ir Povilo Dirgėlų proza paprastai vertinama palankiai, bet yra išlikę ir neapibrėžto, prieštaringo vienos ar kitos knygos vertinimo. A.Bučys savo knygoje bene pirmasis imasi uždavinio pateikti apypilnį šių autorių kūrybos vaizdą – nuo pirmųjų kūrybinių paraiškų iki naujausių knygų. Dėmesio centre – meninė individualybė, jos formavimasis ir savitumas. Antai A.Bučio teigimu, “Juozas Aputis priklauso prie tų retesnių rašytojų, kuriuos domina ne įvykių raida ir buities kontūrai, netgi ne jų vidinės priežastys ar varikliai, o pati jų prasmė. Abstrakčiai šnekant, tai filosofinis nusiteikimas ir užmojis”, – tiksliau sunku, tęsia E.Bukelienė, apie šį rašytoją pasakyti. Nebent galima pridurti, vėl visiškai su tuo sutinkant, kad J.Aputis yra pasirinkęs, cituoju, “ne vadinamosios išorinės, o vidinės prozos orientaciją: rašyti ne apie tai, kas kokiam žmogui nutiko, o apie tai, kas žmoguje įvyko ir vyksta” Su tokiu pat nuovokumu charakterizuojama brolių Dirgėlų kūryba(“Poetizacija aiškiai nusverią vadinamąją gyvenimo logiką, arba – “Lyrinės herojaus emocinės būsenos, o tuo pačiu dažnai ir visos meninės idėjos argumentacija yra bendras ir bene vertingiausias Dirgėlų stiliaus bruožas”).

“A.Bučys – dabar jau dviejų storų literatūros mokslo ir kritikos knygų autorius. Tiek knygoje “Romanas ir dabartis”, tiek “Literatūros atvaizduose” šalia mokslinio objektyvumo, teorinio pagrindimo, patraukia tikro eseisto polėkis, minties laisvumas ir išsišakojimas. Žodžiai liejasi lengvai ir sklandžiai, kartais net per srauniai. Mat, turėdamas gausiai, kritikas jų nebrangina…(…) Svarstymai teoriškai pagrįsti ir kartu savaimingi, kritiški, netrūksta ironijos ir šmaikštumo, interpretacijos įdomios, originalios. Dar viena eseisto privilegija, kuria autorius puikiai pasinaudoja, – betarpiškumas. Kritikas prieina arti prie rašytojo, prie individualiųjų jo gyvenimo ir asmens savybių, nevengia asmeninio santykio, asmeninio įspūdžio”( Literatūra ir menas, 1980, gegužės 1).

Literatūrologas Vilius Gužauskas, recenzuodamas tuos pačius “Literatūros atvaizdus”, pastebi, kad “kiekviena kritiko pastanga atskleisti rašytojo individualybę susiduria su nemažais sunkumais. Juk tai, kas “aputiška” kūrinyje, yra tarsi saldumas kriaušėje. Kaip iš kūrinio visumos išskirti individualųjį pradą ir parodyti visiems – štai jis, rašytojo savitumas?”. Recenzento nuomone, kritikas skirtingiems rašytojams ieško skirtingų interpretacijų. “Ieškodamas J.Grušo meninio pasaulio matymo ypatybių, A.Bučys aptaria estetines, socialines-politines jo kūrybos prielaidas. Atkreipia dėmesį į didelę V.Mykolaičio-Putino estetinės mokyklos reikšmę J.Grušo talento formavimuisi, į vidinį šių rašytojų giminingumą, dramatinę jų kūrybos aidą. Taip pat atskleidžia dvi J.Grušo prozos versmes – kylančias iš realybės gilumų ir iš svajonės, iliuzijos, poezijos pasaulio.

Jeigu literatūrins J.Grušo portretas nemaža dalimi sukurtas, remiantis psichologinėmis ir estetinėmis kūrybos prielaidomis, tai toks būdas visai netinka J.Apučiui. J.Aputis – vienas talentingiausių dabartinių lietuvių prozininkų – nemėgsta plačiai komentuoti savo estetinių pozicijų ar reikšti savo kūrybinę savimonę.O artima asmeninė pažintis su rašytoju taip ir lieka pažintimi, kaip pripažįsta kritikas, “nepavirsdama pažinimu”. Taip yra todėl, kad J>Aputį “domina ne įvykių raida ar buities kontūrai, netgi ne jų vidinės priežastys ir varikliai, o pati jų prasmė”(p.256).Tai paneigia bet kokių prielaidų ir spėliojimų galimybę, todėl kritikui tenka pasikliauti vien savo profesionaliais teksto skaitymo įgūdžiais. A.Bučys ieško vidinės tiesos, gyvenimo logikos. Kartais toji gyvenimo tiesa tampa lyg ir per griežtu kriterijumi, vertinant kūrinį su alegorine ar simboline faktūra (alegorinė pasaka “Žmogus matine galva” apsakymas “Ledynų šauksmas”) arba charakterį su specialiai supaprastinta valstietiška sąmone 9 apsakymas “Ir tenai yra smėlio krantas”).

Kitus lietuvių prozininkus kritikas aptaria, atsižvelgdamas į rašytojo meninio matymo ypatybes, į jo pilietinį aktyvumą.Charakterizuodamas tokius psichologinės ir socialinės analizės meistrus, kaip M.Sluckis, Alf.Bieliauskas, V.Bubnys, kritikas labiau dėmesingas kūrybos idėjiniam savitumui, etinei problematikai, herojų dvasiniam pasauliui.(…) Skaitant pirmąją knygos pusę, kyla mintis – ar ne per daug glaudžiai vieningame rašytojo kūrybinės individualybės paveiksle kritikas sieja intencinius ( estetiniai manifestai, kūrybiniai sumanymai, savimonė) ir praktinius jų literatūrins veiklos rezultatus?(…) Kaip bepasitikėtum talentingo rašytojo ketinimais, apie jų realizavimą reikia spręsti iš paties kūrinio.

Skaitant “Literatūros atvaizdus”, galvoji, kuo gi nepakartojamas J.Grušas ir Alf.Bieliauskas arba kuo skiriasi V.Rimkevičius nuo A.Pociaus, ir netikėtai suvoki, kad išryškėjo ne tik individualūs, bet ir bendri šiuolaikinės lietuvių prozos vaizdo kontūrai. Deja, šio vaizdo pilnatvei trūksta J.Avyžiaus, J.Baltušio, J.Mikelinsko, J.Paukštelio ir kitų lietuvių prozai nusipelnusių autorių. Žinoma, tai ne priekaištas A.Bučiui, o greičiau palinkėjimas užbaigti savo į domų sumanymą – sukurti šiuolaikinių lietuvių prozininkų literatūrinių    portretų galeriją”      ( Literatūra ir menas, 1980, spalio 4).

Literatūrologo Vytautas Vanago teigimu, “Literatūros atvaizdai “ – tai novatoriškas veikalas. Literatūrinio atvaizdo, arba portreto,  žanras mūsų kritikai, žinoma , nesvetimas. Nors ir nelabai drąsiai , jis kultivuotas nuo L.Jucevičiaus laikų. Tačiau tokio portretų rinkinio, savotiško jų albumo, kokį reprezentuoja A.Bučio knyga, rodos, neturėjome.

“Literatūros atvaizduose” – dešimt portretų. Dauguma jų, kaip matyti, “gryni” prozininkai, o “negrynųjų”, duoklę atiduodančių ir prozai, dramaturgijai, imama tiktai prozinė kūryba. Prozos problemoms atsi­dėjęs ankstesniais darbais, A. Bučys ir šiuo kartu laikosi savo amplua, ir būtų tuščia reikšti jam pretenzijas, kodėl knygos teksto nepaįvairino poetų bei dramaturgų atvaizdai.

Norint apibūdinti A. Bučio sukurtus portretus, reikėtų atsakyti į ke­letą klausimų, liečiančių jų autoriaus estetinę poziciją ir metodiką. Bet tai analitinės recenzijos dalykas. Charakterizuojant tuos portretus anotaciniu būdu, tebus pažymėti bendriausi jų štrichai.

A. Bučys iškelia kiekvieno portretuojamo rašytojo kūrybinio credo ir kūrybos prasmės dominantę, kurią daro jo „atvaizdo“ leitmotyvu, pagrindine tema. Dominantės visais atvejais surastos įžvalgiai. Iš esmės jos nereviduoja kritikoje randamų J. Grušo, K. Maruko, Alf. Bieliausko ir 1.1. prozos sampratų, nors korektyvų jose padaro. Tai, sakytume, sta­tiškas A. Bučio atvaizdų centras. Bet atvaizdai nėra statiški. Šalia nu­statyto centro, kitas svarbus jų bruožas yra dinamiškumas — pade­monstravimas, kaip portretuojami rašytojai ieškojo ar tebeieško, kokio­mis aukštumomis ir žemumomis eina jų kūrybinis kelias. To kelio atra­dimų ir praradimų fiksavimas lemia A. Bučio nupieštų portretų gyvu­mą, realistiškumą. Beje, „realistas“ ir pats jų autorius. Matuodamas bei sverdamas jis išlieka objektyvus, nedidina to, kam pritaria, ir neapeina silpnų vietų. Tik priima anaiptol ne viską vienodai. Jo knygoje ,.at­vaizduotų“ prozininkų stiprybė matoma ten, kur jų glaudžiausiai susi-liečiama su gyvenimo nervu, su istorine tikrove.

Kaip kritikos žanras literatūrinis portretas turi savo konvenciją, arti­mą tai, kurios laikosi eseistika. A. Bučys iš tiesų artimas pastarajai. Jo pasakojimas asociatyvus, šakotas, gausus užuominų, paralelių, už port­retų „rėmų“ į šalį vedančių digresijų, kurios tikrina ir turtina skaitytojo žinias, aktyvizuoja jo sąmonę. Ir kartu tas pasakojimas vaizdingas, savo leksika, sintakse, retorinėmis priemonėmis, autoriaus „subjekto“ de­monstravimu jis artėja prie beletristinio stiliaus. Žodžiu, „Literatūros atvaizdai“ teikia peno ir skaitytojo protui, ir emocijoms, nors juos skaityti — eiti neretai kiek rafinuotai reiškiamos autoriaus minties vin­giais — nėra lengva.

A. Bučio knyga — stilingai   nutapyta   literatūrinių   portretų   galerija. Bet joje svarbu- ne vien reljefiški individualybių paveikslai. Svarbu ir tai, kad pro tų paveikslų spalvas šviečia daug bendrų šiuolaikinės mūsų prozos tendencijų. Ryškindamas portretuojamųjų „veidus“, A. Bučys užčiuopia ir joje vykusių ir tebevykstančių ieškojimų, bandymų atsi­naujinti pulsą.(Literatūros panorama – 79, V., 1980).

Trečiosios A.Bučio literatūrologijos knygos “Literatūros savimonė” (1985) didžiausias privalumas, literatūrologės Viktorijos Daujotytės teigimu, “laikytinas pats problemos iškėlimas, suformulavimas, jos sklaidą projektuojant į ateitį — į sistemingesnes studijas apie lietuvių nacionalinės savimonės formavimąsi, apie estetinės minties raidą, kontaktus su tautosaka, mitologija, su istorijos, kultūros filosofija, su literatūrinės kalbos raida.

Trečiosios A.Bučio literatūrologijos knygos “Literatūros savimonė” didžiausias privalumas, literatūrologės Viktorijos Daujotytės teigimu, “laikytinas pats problemos iškėlimas, suformulavimas, jos sklaidą projektuojant į ateitį — į sistemingesnes studijas apie lietuvių nacionalinės savimonės formavimąsi, apie estetinės minties raidą, kontaktus su tautosaka, mitologija, su istorijos, kultūros filosofija, su literatūrinės kalbos raida.

Daugiau interpretuodamas negu gilindamasis į atskirus faktus, autorius apžvelgia XVI — XVIII amžių, konstatuoja, kad iš esmės lietuvių litera­tūros savimonės lygis atitiko bendrą ano meto lygį, svarsto apie chrono­loginius atsitiktinumus. Taip, sąlygos ir aplinkybės liudytų, kad anksčiau galėjo pasirodyti ir pirmoji lietuviška knyga, kad galėjo būti mažesnis tarpas tarp jos ir pirmos originalios grožinės knygos… Bet atsitiktinumas yra ir būtinumas, ir pirmiausia fakto būtinumas.

XX amžius „kaip niekad anksčiau aštriai ir primygtinai iškėlė lietuvių literatūros savimonės klausimus“, kurių sprendimas buvo susijęs ir su po-litinėmis-visuomeninėmis problemomis. Todėl ir pirmasis lietuvių dien­raštis („Vilniaus žinios“), išryškinęs literatūros ideologinę diferenciaciją, tampa iškalbiu savimonės brendimo liudytoju. Sudėtingu ir prieštaringu XX a. pradžios laikotarpiu kaip vieni aktyviausių savimonės formuotojų iškyla M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė. A. Bučys randa rim­tų argumentų S. Kymantaitės-Čiurlionienės ankstyvajai literatūrinei vei­klai įvertinti, klausdamas, „ar ne per daug naivu šiandien dekadente ir gryno meno“ skelbėja vadinti mūsų profesionaliosios kritikos pradinin­kę (p. 52). Kadangi ši rašytoja dabar intensyviai tyrinėjama, klausimas tebėra aštrus.

1918—40 m. laikotarpį A. Bučys pagrįstai apibūdina kaip laiką, „kai iš esmės ir susiformavo mūsų profesionalioji literatūros savimonė“ (p. 61). Jos viršūnės atskleidžiamos V. Mykolaičio-Putino ir K. Korsako kritikos bei estetinės minties monografine analize.

Antroje knygos dalyje analizuojamos metodologinės savimonės raiškos problemos, pirmiausia koncentruojamos į ideologinio lūžio ir pasaulėžiū­rinio persiorientavimo laiką, į pirmus tarybinius ir pokario metus. Sudė­tingos ideologinės situacijos analizė leidžia padaryti teisingą išvadą: .li­teratūros savimonė nėra tas pats, kas kasdienė literatūros kritika“. Bet kas ji yra, kaip savimonė susiformuoja istorinių peripetijų, metodologinių ir etinių principų, literatūros ir kritikos sankryžose? Prieštaringoje pokario situacijoje autoriui rūpi ne dar kartą analizuoti padėtį, o rasti joje pamo­komų išvadų. Dvidešimties metų skiriami literatūros vertinimai turi aki­vaizdaus panašumo… Netinkamai, nedialektiškai taikomi metodologiniai principai patys save paneigia. Literatūrinė rašytojo savimonė knygoje gal pernelyg suracionalinama, nors ir pažymint, kad jos nereikėtų „pai­nioti su to paties rašytojo filosofine, nacionaline savimone“ (p. 173). Bet literatūrinės rašytojo sąmonės integralumas vis dėlto nėra pakankamai aiškus. Gal reikėtų žengti dar vieną žingsnį — nacionalinės literatūros savimonė nėra kad ir atskirų rašytojų literatūrinių savimonių suma, ji — kažkas daugiau. Bet čia jau pereitume j literatūrinę „me­tafiziką“, kurios A. Bučys vengia, nors be jos ir sunku apsieiti, kai, pavyz­džiui, svarstomos talento problemos.

Ar rašytojų ir kritikų santykiai gali būti darnūs? Iš principo jie reika­lauja įtampos, bet A. Bučio motyvuotai aptartas „netipiškai“ darnus rašy­tojų ir kritikų bendradarbiavimas šeštojo ir septintojo dešimtmečio san­dūroje, kai literatūra ir kritika turėjo įveikti „bekonfliktiškumo teori­ją“ ir sustingusią dogmą. A. Bučys teisingai teigia, kad gilus literatūros dėsnių ir tikslų suvokimas yra pagrindas, galintis jungti kritiką ir litera­tūros savimonę (p. 189). Tačiau literatūros savimonės schema (p. 190) at­rodo per menka, nebent iš anksto manytume, kad ir literatūrologija, ir li­teratūros kritika, ir literatūrinė rašytojų savimonė yra savaime integruo­jantys, daugybę istorinių, politinių ir estetinių argumentų apimantys dy­džiai. Ir vis tiek pasigestume sunkiai logizuojamų, bet literatūros procese veikiančių literatūros savimonės aspektų, kurie reguliuoja literatūros vyksmą, „priima“ ir „atmeta“.

Artėdamas į dabartį, į kasdienius kritikos rūpesčius, A. Bučys neišven­giamai praranda anksčiau jaučiamą distanciją, kuri leido būti iš tiesų ob­jektyviam, mąstančiam vertintojui, ir tampa kritiku tarp kritikų, kuriam nesvetimos simpatijos ir nesimpatijos (antipatijų išvengta), kartais ir šiek tiek atsitiktinai pasirenkami autoritetai. Poezijos vertintojams A. Bučys yra atlaidesnis, prozos — reiklesnis. Dabartinės kritikos bėdos įvardytos taikliai, bet ar jos yra tik mūsų, tik šių dienų bėdos? Tokių klausimų pririkiuotume daug, bet tiesa būtų ir tai, kad nėra kritiko, sekančio tuos klau­simus labiau už A. Bučį. Pats autorius jautė, kad paskutinysis skyrius atitrūkęs nuo savimonės problemų, tad pratarmėje pasiteisina, kad „kritikos etikos problemos kaip tik ir prasideda ten, kur baigiasi teorija, kur prasilenkiama su metodologiniais kritinės analizės vertinimo principas”.Tačiau, kur baigiasi teorija, ten dingsta ir mąstymas, individualus problemų jutimas…”( Literatūros panorama – 85, V.Vaga, 1986).

Skirtingais aspektais, kartais palankiai, kartais  gana kritiškai vertino “Literatūros savimonę” ir kiti literatūrologai bei literatūros krikikai,  tarp jų – Vitas Areška( Literatūra ir menas, 1986,balandžio 12),Kęstutis Nastopka ( Pergalė,1986, nr.12), Rytis Trimonis (Tiesa,1986, balandžio 26), Vytautas Rubavičius savo knygoje “Neįvardijamas laisvės ženklas”(V.,1997) ir kiti.