4. Padavimai apie 3 studijas Nepriklausomoj Lietuvoj ( be cenzūros)

Grįžtant į Lietuvą ir lietuvių kalbą, belieka pranešti, kad A.A.Bučys nuo 1990 m. iki 2008 m. neišleido nė vienos knygos, atsiskyrėlio tyloje barstydamas sau ant galvos atgailos pelenus už literatūrines okupacijos laikų  melus, kuriais anuomet tikėta iš naivumo ir nežinios.

…apie pirmąją…

2008 m.  pasirodė jo pirmoji becenzūrinė knyga – Barbarai vice versa klasikai. Centras ir periferija rašytojų strategijose ( Studijnis straipsnių rinkinys).

Kaip vertino knygą specialistai?

Lietuvos literatūrologė, literatūros kritikė humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sprindytė paskelbė žurnale „Metai“ straipsnį pakankamai iškalbiu pavadinimu „Megakonstrukcija, laikanti šimtmečius“.  Štai jos tekstas:

Įspūdingo dydžio Algimanto Bučio foliantas anotacijoje kukliai pavadintas „studijiniu straipsnių rinkiniu“, nors pratarmėje pats autoriaus pabrėžia, kad tai „nėra paskirų straipsnių rinkinys“ (p. 8). Numojus ranka į šį prieštaravimą ir į mįslingo žanro „studijinis rinkinys“ atsiradimą, tenka remtis patirtimi ir konstatuoti, kad tai gan vientisas su dideliu užmoju parašytas autorinis veikalas, panašus į monografiją, o dar labiau – į vienos šalies literatūros istoriją. Tokią mintį patvirtina ir objekto aprėptis (800 metų), ir vientisa struktūra – megakonstrukcija, ir knygoje suproblemintas pirmo Lietuvos rašytinio teksto klausimas bei kūrėjų rikiuotė nuo Antano Strazdo iki Sigito Parulskio. Atsiskleidžia autoriaus tarpdisciplininės ambicijos, kurių ištakos susijusios su sociologizuojančio kritiko įgūdžiais literatūros lauką matyti priklausomą nuo metaliteratūrinių veiksnių. Šiandien (beveik po dvidešimties metų pauzės) A. Bučys prisistato kaip siekiantis universalumo ir (į)rodo turįs istoriko, politologo, kultūrologo, mentaliteto studijų specialisto kompetencijų. Didelės knygos kompozicinę „armatūrą“ sudaro septynios išsamios istorinės preambulės, interpretuojančios Lietuvos valstybės gyvenimo lūžius nuo pagonybės ir jos krikšto iki įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO. Pagal tai lokalizuojami geopolitiniai mūsų valdymo centrai: Trakai–Vilnius– Krokuva–Varšuva–Sankt Peterburgas–Kaunas–Maskva–Vilnius–Briuselis–Vašingtonas. Dėl plačių sociokultūrinių kontekstų, literatūros panardinimo į istorijos vyksmą ir tautiškumo/nutautėjimo svarstybų knyga bus patraukli ne tik specialistams. Ir pats autorius neslepia simpatijų „neakademinės pakraipos Skaitytojui“, kurį, tikėtina, vilios ne tiek rašytojų kūrybos apžvalgos, kiek kritiniai autoriaus svarstymai, kuo skyrėsi gyvenimas „prie rusų“, „prie lenkų“, „prie vokiečių“ ir „prie belgų“. Vanda Zaborskaitė yra taikliai įvardijusi stambaus autorinio tyrimo pliusus: iškyla viena vertybinė perspektyva, aiški hierarchinė sistema, ir, žinoma, individualus stilius, asmenybės energija, erudicija. A. Bučys su kritiko polemisto aistra deklaruoja principinę nuostatą – literatūros ir tautos istorijoje ieškoti unikumų (kad atsiskleistų „netipiškas savitumas“, p. 188), nekartoti banalybių, vengti rutininio pažinimo tiesų. Kad tik nebūtų nuobodu! Tad įprastą tokios linkmės darbams analitinį, interpretacinį ir sintetinį aspektus nuolat įvairina ir puošia hipotetinis, dialoginis, provokatyvus samprotavimas.

Struktūravimo principas visada svarbus suvaldant milžinišką medžiagą, o šįkart jos apstumas pasigėrėtinas (ar net pasibaisėtinas, turint galvoje vieno žmogaus galimybes ir pastangas tai aprėpti). Neįprasto formato knygą struktūruoti padėjo ne tik minėtieji epochų ženklai, bet ir vykęs keturių kultūrologinių instrumentų pasirinkimas: barbarai/klasikai ir centras/periferija (pastaroji pora įkūnija ir geopolitinę formulę). Įstabūs priešybių ir artumo sąryšiai tarp šių keturių narių leistų nubraižyti semiotinį kvadratą ir alchemikų quoternio, kurie abu, anot A. Bučio, puikiai atliepia „priešybių skaidymo ir sintezės mistinius procesus“ (p. 264). Čia įdomiausia, kad nei barbarai/klasikai, nei centras/periferija netraktuojami opoziciškai, o laikomi slankiais dydžiais, kurie gali pasikeisti reikšmėmis – barbaras tapti svarbesnis už klasiką, periferija – už centrą. Pagal šį principą aštriomis vilyčiomis atakuojamas ir europocentrizmas, ir globalizacija, ir klasikų kanono neliečiamybė. Taigi knygos visuma taip apdairiai surikiuota, kad laiduoja bent minimalų junglumą tarp įvairialypių skirtingu laiku parašytų tekstų, tarp kurių, autoriaus liudijimu, esama „analitinių ir poleminių, ilgesnių ir eskizinių, ironiškų ir programinių, išsamių ir paviršutiniškų, yra net mano intelektualinės biografijos epizodų ir ištraukų iš interviu spaudai“ (p. 8). Pats A. Bučys visus juos laiko būtinais knygos koncepcijai, nors tuo tenka ne kartą suabejoti, kaip ir sąvokos „strategija“ tikslingumu ties kiekvieno rašytojo pavarde. „Strategija“ – tiesiog neva modernesnis (dėl to politologų, žurnalistų ar projektų kūrėjų jau labai nudėvėtas) žodis, pakeičiantis mažiau skambias sąvokas: „tendencija“, „kryptis“, „veiksmų planas“, „kūrėjo esmė“, „esminė raiška“ ir pan. Tiražuojama „strategija“ veikiau atrodo patogi dekoratyvoka madingos retorikos klišė.

Kiekvienai nacionalinei literatūrai svarbu datuoti savo pradžią. Kada prasideda mūsiškė? Gal kunigaikščio Gedimino laiškais (1323 m.)? O gal karaliaus Mindaugo (po karūnacijos 1253 m.) donaciniais ir sutarčių dalykiniais raštais? Bet tai epistoliniai dokumentai ar kanceliariniai popieriai, raštija, ne beletristika. Ilja Lemeškinas po įdėmių tekstologinių studijų teigia, kad tikru ir menišku savos literatūros paminklu laikytinas Sovijaus mitas, užrašytas Jono Malalo kronikoje „Chronografas“ 1262 m., mat jis turįs daug meno kūriniui būdingų bruožų. Kartais net keista, koks svarbus tampa kultūroje veikiantis pradinis tekstas, kaip siekiama paankstinti jo atsiradimą. A. Bučys kuria savą pirmojo teksto „mitą“ (sutikime, kad tokių legendų ir mitų labai reikia tautos savimonės visavertiškumui) ir suranda dar vieną herojų „didžių lietuvių panteonui“ (anksčiau gana negatyviai vertintą kaip perbėgėlį). Panaršęs archyvinius šaltinius, palyginęs ir papildęs skirtingas versijas iš kelių metraščių ir jų nuorašų, A. Bučys „autentiškų lopinėlių“ dėlione restauravo pasakojimą-hagiografiją „Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ apie vyriausią Mindaugo sūnų Vaišvilką ir pavadino tai „publikacija“, kurią galime perskaityti aptariamos knygos 141–143 p. (iš kelių šaltinių sukomplektuotos publikacijos datavimas lieka apytikris – antra XIII a. pusė). Įdomiai svarstydamas jėgos–dvasios, tėvo–sūnaus prieštaras ir veiklos pobūdį (tėvas Mindaugas rūpinosi karyba, sūnus Vaišvilkas įsteigė vienuolyną prie Naugarduko), „tiršto skaitymo“ (tiksliau būtų sakyti „tankaus“) metodu A. Bučys originaliai ir išsamiai interpretavo, individualiomis įžvalgomis iškodavo Išrinktojo gyvenimo aprašymą. Tai neabejotinai novatoriškiausi knygos puslapiai. Intriguoja pati mąstymo kryptis – į Rytus, į kitatikybę, stengiantis parodyti dviejų religijų konfrontaciją/konkurenciją ir labiau integruoti rytietišką stačiatikių kultūrą, kuriai, pasak A. Bučio, kaip tik itin nusipelnė Vaišvilkas, o gal ir Mindaugo žentas Švarnas. Vakarietiškas katalikiškas mentalinis klodas (kadangi tapo oficialiuoju) ne vienu atveju reflektuojamas kritiškai. Pats teksto rekonstrukcijos bandymas – tikrai originalus postmodernus gestas, kurio nesiimu vertinti, tikėkimės, tą ilgai nedelsdami padarys senosios literatūros specialistai ar istorikai. A. Bučys siekia pakoreguoti įsitvirtinusias tezes apie christianizacijos, ypač katalikybės, gėrį, – jei neatsirado tautinės kalbos ir valstybės – anoks čia gėris. Bet juk sklido raštas, kultūra, vyko krašto europėjimas. Pakiliai aprašytas iškalbus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus pavyzdys tarsi savaime turėtų pritildyti lituanizacijos patosą. Lotyniškai rašęs M. K. Sarbievijus visoje Europoje jautėsi tarsi namie. Nuolat skaudžiai apgailestaujant dėl „politinio kūno“ – vienalytės valstybės nebuvimo, kartais gal kiek prasilenkiama su objektyviomis duotybėmis. Kiek žinau, istorikams tautinė valstybė yra tik XVIII a. pabaigos politinio mąstymo kūrinys. Abiejų Tautų Respublikos patirtis, žinoma, byloja ne lietuvių naudai ir daugelyje puslapių tai bandoma argumentuotai parodyti, nestokojant poleminio įkarščio. Kritikuojama Varšuvos istoriografija, polemizuojama su Lietuvos, kaip nuolat vėluojančios periferijos, idėją įtvirtinančia Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus mokykla:

Paradoksas čia toks, kad „periferinės“ istoriografinės sąmonės persiorientavimas pagal europocentristinius standartus neretai įgauna mazochistinės saviplakos formas, kai visiems etniniams reiškiniams automatiškai lipdomos „amžino atsilikimo“ etiketės (p. 252).

Šiuo požiūriu A. Bučys arčiau Jono Basanavičiaus versijos, skatinančios laikytis lituanocentrizmo. Agituojama už žodžio „Lietuva“ vartoseną bet kuriuose istoriniuose kontekstuose (p. 31–34). Autorius nuoseklus: pabrėžia pagoniškos Lietuvos paveldo vertę, kvestionuoja mūsų atsilikimo koncepcijas, ypač aštriai nagrinėja 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos (ne)naudą ir gan dviprasmišką masonų veiklą (skirsniai apie masonus tokie intriguojantys, kad recenzentę bemat pastūmėjo griebtis kokios nors papildomos informacijos: bent minimaliai „apsišviečiau“, perskaičiusi straipsnių rinkinį „Pasaulį valdo masonai?“, išleistą leidyklos „Algimantas“ 2000 m.).

Įsidėmėtina, kad A. Bučys nepaiso postamentinių autoritetų. Taip pat nebijo būti politiškai nekorektiškas. Drąsiai akcentuoja dabar nemadingą etniškumą, išplėtodamas „tautos kelmo“ – kaip etnoso kūrybinės energijos centro – metaforą. Tautos medžio funkcionavimas susijęs su originalios kūrybos brandumu:

Taigi nagrinėdami kultūros, meno ir literatūros požiūriu kompleksinę tautos kelmo – kamieno – nudžiūvusių (nutautėjusių) šakų – nuolatos išsiskleidžiančios (kosminio laiko cikluose) generacijų lapijos metaforą, visada galiausiai atsiremiame į kūrybinę individualybę ir jos kūrybingumo paslaptį (p. 261).

Čia pat svarstoma mūsų aristokratiškų šaknų stygiaus ir transkribuotos, nusižiūrėtos kultūros, kitaip tariant, importo ir įtakų problema. Visa tai šviežia, informatyvu, perspektyvu, nes sukuria diskusinę erdvę – tik ar daug diskutantų įsijungs į dialogą? Per mažai vieni kitus skaitome, vangiai reaguojame net į netikėtus intelektualinius iššūkius.

Pirmas bendriausio pobūdžio klausimas, kuris kyla: kodėl visi kultūros (literatūros) procesų interpretatoriai tokią didelę duoklę atiduoda istorijai? A. Bučio knygoje istorinės medžiagos interpretavimas proporciškai, regis, viršija literatūrinę dalį, be to, atrodo įdomesnis, aktualesnis ir parašytas su didesniu įkvėpimu. Vytautas Kubilius „Dienoraštyje“ 1998 m. tarsi pats stebėdamasis ir drauge apgailestaudamas rašė: „Viską varau į istoriją. Nesu žmogus, stovintis prieš būtį.“ Iš tiesų mažokai turime darbų, kuriuose nagrinėjama specifiškai estetiniai reiškiniai, poetinių mokyklų, formų raida ar egzistencinės literatūros dimensijos. Ar tai reiškia, kad tenka kompensuoti tai, ko nepadaro istorikai? O gal tokia mūsų posovietinė patirtis, tradicija, inercija (ar lemtis ir prakeikimas), kad literatūros procesus turime kuo glaudžiausiai sukabinti su istorijos vyksmu, literatūros raidą datuoti pagal vadus ir centrus? Gal čia nesąmoningai tebeveikia anų laikų istorizmo principas, ta pati indoktrinacija, kad „materija lemia sąmonę“?

Vienišas „šaulys“, „liūtas“, „vilkas“ – šiais simboliniais ženklais A. Bučys ne be pasididžiavimo pabrėžia nepriklausymą institucijoms, laisvo menininko laikyseną (beje, prie išvardytų epitetų smagiai derėtų ir „gudrus lapinas“). Šiuokart vienišiaus statusas reiškia ne tik orią nepriklausomybę ir mąstymo laisvę, bet kartais ir informacijos stoką, tam tikrą atotrūkį nuo labai mobilios mokslo situacijos Lietuvoje (ypač daug poslinkių esama Viduramžių, Baroko, Renesanso literatūros tyrimuose). Kada pradeda tiksėti lietuvių literatūros laikas? Jau nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko seminarai, žvalgantys naujas daugiakalbės Lietuvos literatūros tyrimo kryptis ir praktikas. Ir jos buvo sukurtos – tą liudija net 26 (!) tęstinio mokslo leidinio „Senoji Lietuvos literatūra“ tomai, Albino Jovaišo ir Eugenijos Ulčinaitės parašyta „Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius“ (2003), apgintos naujoviškos disertacijos, išleista monografijų virtinė, „Ištakų“ ir „Viduramžių bibliotekos“ serijos bei gausybė kitų LDK šaltinių publikacijų. Nepreciziška vadinti visą Lietuvoje kurtą literatūrą „lietuvių literatūra“, nes jau dešimt metų – nuo A. Jovaišo vadovėlio „Senoji Lietuvos literatūra“ 2-os laidos (1998) visuotinai įsigalėjo platesnis terminas. Tad tenka iš karto kvestionuoti sandą „lietuvių“ teiginyje, kad „Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ – „pirmasis lietuvių literatūros kūrinys“. Senojo laikotarpio įvairiažanriai rašytiniai paminklai jau seniai tituluojami kaip Lietuvos, bet ne „lietuvių“ literatūros istorijos paveldas ir lygiai gerbiami. Knygoje nuolat suinteresuotai kalbama apie raštijos lietuvių kalba problemas. A. Bučys turi aspiracijų parašyti „lietuvybės istoriją“, bet kalbant apie ištisus šimtmečius, tai be galo sunku – reikia rekonstruoti ir iškoduoti mentalines, mitines sruktūras.

Senstelėjęs ir teiginys, kad Lietuvoje „komparatyvistinė metodologija, deja, mažai ką domina“ (p. 24). Seniausiai įkurta Baltoskandijos akademija, Lyginamosios literatūros asociacija (ši leidžia tęstinį periodinį leidinį „Acta litteraria comparativa“), tarptautines ir tarpdisciplinines konferencijas nuolat rengia universitetų katedros, Kultūros, meno ir filosofijos bei LLTI institutai ir t. t.

Literatūrinėje A. Bučio tyrimo dalyje daugiausia abejonių kelia 33 rašytojų, kurie turėjo tapti atraminiais „poliarizuotų iššūkių mentaliteto“ koncepcijos stulpais, atranka. Apmaudu, kad čia nestinga atsitiktinumo ir vietoj kai kurių stulpų regime tik vėjo siūbuojamas nendreles. Iki klasikų niekaip nepritempsi tarpukario eilinių Kazio Plačenio ar Fabijono Neveravičiaus, bet jie ir ne barbarai, jie greičiau vidutiniokai ar marginalai, kaip ir Antanas Drilinga ar T. A. Rudokas, įrašyti jau dabarčiai skirtame skyriuje. Pasirinktas Juozas Grušnys vice versa vietoj Juozo Grušo atrodo greičiau kaip A. Bučio peikiamas, bet paties kažkodėl neišvengtas „horizontalus ideologinis judesys“, o ne stambus literatūrinis laimikis (mat pirmasis Vorkutos lageryje parašė „antipoemą“ apie Staliną). Tautos „kamieno“ interpretacijai ir autoriaus karštai pageidaujamiems etnosimboliniams tyrinėjimams veikale trūktinai trūksta tokių būtinų stambmenų kaip Maironis, Vaižgantas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis ir t. t. Nemenką rašytojų portretų dalį sudaro 1992–1995 m. rašyti tekstai, kai dirbta kultūrinėje spaudoje. Tie senieji inkliuzai nevienodos vertės: Jurgio Savickio, Kazio Borutos, Vytauto Mačernio, Balio Sruogos portretai – puikūs, keliuose puslapiuose sukoncentruota šių asmenybių ir jų kūrybos esmė. Tačiau esama ir silpnesnių bei ištęstų net vieno romano analizių, kai tyrimo objektu tampa pirmas ar atsitiktinis rašytojo kūrinys (tai pasakytina apie Vytauto Martinkaus, Povilo ir Petro Dirgėlų, Leonido Jacinevičiaus aprašymus – jie pristatyti toli gražu ne savo kūrybos viršūnėmis).

Nepateisinama, kai tokio masto veikale kaip aukšto lygio pasiekimai analizuojami mažiau pavykę tekstai, nes konkretūs rašytojai irgi turi ir savo kūrybos centrą, ir periferiją. Pvz., Petro Dirgėlos romanas „Vilties pilnųjų knygos“ (2003) duotų puikios medžiagos etnosimbolinėms interpretacijoms, nes generuojanti romano struktūros ašis yra iš „tautinės savasties“ ir vietinių realijų sumodeliuotas mitinis Laivas, atitinkantis Pasaulio medžio funkciją, o P. Dirgėlos istoriosofijoje – jūrinės valstybės konceptą. Bet apie esminį P. Dirgėlos kūrinį – keturtomį epą „Karalystė“, kuris taip pat yra šimtmečių megakonstrukcija, – nė žodžio.

A. Bučys aiškiai formuluoja savo nuostatas, principus, sampratas, nuomones – tai labai pagirtina dabar dažnai neapibrėžtų, tiesiog kritikos be kriterijų ar pernelyg labilių metodologinių prieigų fone. Tarkim, iš romano žanro A. Bučys reikalauja, kad tai būtų individo likimas nuo alfos iki omegos, nuo starto iki finišo, nuo gimimo iki mirties. Formulė aiški, paprasta. Man labiausiai patiko ar buvo nenuobodūs didžiojo opuso pradžios ir pabaigos skyriai, o daugiausia priekaištų ar pageidavimų turėčiau vidurinei daliai, ypač klasikų rango nominacijoms ir kai kurių straipsnių nepaprastai neadekvačioms proporcijoms. Pratarmės teiginį, kad visi į knygą patekę tekstai buvo reikalingi knygos koncepcijai kaip „įvairios konfigūracijos statybinės plytos“, norisi skaityt vice versa – koncepcija ir struktūra sugalvota taip gudriai, jog pateisintų ir suvienytų skirtingų tekstų eklektiką. Labai didelės apimties straipsnis apie poetą Vladą Šimkų, manding, turėtų kompensuoti apskritai striuką poezijos pristatymą (Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Jono Strielkūno ar Tomo Venclovos portretų nerasime). Tiek „sovietinis zooparkas“, tiek „dabarties džiunglės“ aprašytos ganėtinai konspektyviai, išskyrus didelius skyrius, kuriuose analizuojama po vieną Herkaus Kunčiaus ir Sigito Parulskio knygą (kažin ar apibūdinant barbaro/klasiko statusą literatūros istorijoje užtenka perskaityt tik po vieną produktyvių rašytojų kūrinį?). Kas kita egzodas, aprašytas su empatija: „Alternatyva yra mano paskutinis knygos skyrius apie išeiviją. Apie rašytojus, kurie nepriklauso jokiam „centrui“ nei Lietuvoje, nei užsienyje“, – sako autorius viename interviu žiniasklaidai. Antai Mariaus Katiliškio romanas „Pirmadienis Emerald gatvėje“ vienintelio A. Bučio iki šiol ir tėra plačiau analizuotas; įsimena Jono Meko ir ypač Kosto Ostrausko portretinės charakteristikos. Anksčiau rašyti tekstai apie Antaną Škėmą (1985, 1992) nostalgiškai primena, kad andai kaip tik A. Bučys įtraukė tragiškai nerimastingą jo prozą į sovietmečio nuobodybę.

Prasprūdo mažas netikslumas dėl V. Kubiliaus daktarato gynimo Maskvoje (p. 303). Maskvoje disertacijos netvirtino dėl kelių lietuvių rašytojų inicijuoto skundo (ne vien E. Mieželaičio „baudėjo rankos“). O geranoriški kolegos maskviškiai bandė visomis išgalėmis V. Kubiliui pagelbėti. Korektūros riktu, matyt, tenka laikyti skulptoriaus Viliaus Orvido sodybos-muziejaus lokalizavimą ir Svėdasuose, ir Salantuose (p. 477).

Kai aštunto XX a. dešimtmečio pradžioje A. Bučys rašė monografiją „Romanas ir dabartis“, jis bandė įminti tik romano žanro mįslę, dabar tokių mįslių pateikiama daugybė. Knygoje – idėjų bankas, daugelio kelių/takelių ir net kosminių skrydžių pasiūlos rinka literatūrologams. Užsklanda – samprotavimas apie visapusišką literatūros CD enciklopediją – uždeganti ir inspiruojanti.

A. Bučio veikalas tikrai svarbus mūsų kultūrinei savimonei, nes mena mįsles, kelia klausimus ir tų klausimų gale rašo didelius klaustukus. Vienas kolega kuluaruose taikliai pavadino A. Bučio darbą „versijų knyga“. Tikrinkime versijas naujais darbais.

(Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris).

…apie antrąją…

2008 m.  pasirodė antroji  becenzūrinė A.Bučio knyga – „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha: poliparadigminė Viduramžių kultūrinių konfliktų studija“.

Kaip vertino knygą specialistai?

Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė  paskelbė išsamų ir kritišką knygos aptarimą, kuris peržengė recenzijos rėmus ir palietė ne vieną visos lietuvių  literatūrologijos bei  humanistikos nūdienę problemą.

Štai jos tekstas „Romaninis mąstymas humanistikoje“:

Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje, laisvai komponuojamoje struktūroje, ir susitelkimu į išskirtinius likimus, ir provokatyviais siūlymais atgręžti žvilgsnį į pritemdytas istorijos puses.

Romano ekspansyvumas – įdomi problema. Tradicinės romano formos atrodo silpstančios. Bet romaninės prigimties dalykai netikėtai išnyra kitose struktūrose. Laisvesnis mąstymas siužetizuojasi. Siužetinis pasakojimas romanizuojasi. Sukurta itin įdomių meninio ir analitinio prado darinių. Užtenka prisiminti garsųjį serbų rašytoją Miloradą Pavičių, „Chazarų žodyno“ (1984) ir daugelio kitų knygų autorių, nelinijinės literatūros kūrėją. Romaninio ir mokslinio mąstymo linijos jo tekstuose veikia kontrapunktiškai, pasikeisdamos ir viena kitą papildydamos; „Chazarų žodyno“ impulsas iš Kirilo ir Mefodijaus misijų chazarų krašte. Garsiojo Umberto Eco mokslinė humanistika yra ir kūrybiška – iš tų pačių šaknų kaip ir meninė kūryba. Į artimą kelią buvo įžengęs Gintaras Beresnevičius – romane „Paruzija“ (2005) jis neatsisakė to, ką buvo pasiekęs savitoje religijotyroje, paženklintoje konfliktinių mąstymo įtampų ir iš jų atsirandančio siužetiškumo, įsukančio ir gailestį dėl sunykusios civilizacijos, palikusios apie tris tūkstančius pilkapių. Lietuva gretinama su kadaise išnykusia karalyste prie Nilo. Šio talentingo žmogaus prarastis neužpildoma. Daugelis giliųjų mūsų kultūros dalykų liks nebeprakalbinami. „Ką daryti su praeitimi?“ – yra klausęs M. Pavičius. Mums, lietuviams, šis klausimas yra sunkesnis, nei daugeliui tautų. Per daug už mūsų tų pilkapių, nebeatsakomų klausimų, nebesusigrąžinamų daiktų ir tekstų.

Netikėta, labai netikėta, kad į seniausią Lietuvos istoriją, skendinčią mitiniuose ūkuose, nevengdamas ir romano teikiamų pasakojimo apie istoriją galimybių, įžengė Algimantas Bučys, pabandęs praverti duris į Mindaugo epochą (1). Pirmesnis žingsnis – knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ (2008), kurioje plėtojama ir įvairiais būdais išžvalgoma centro – periferijos ašis; ir kaip metaforos, ir kaip galios santykių įforminimas. Senosios istorijos dalyje, karaliaus Mindaugo sūnaus Vaišvilko strategiją aptarus kaip Dievo ieškojimą Žemėje, paskelbtas iš autentiškų gabalėlių sudėliotas XIII a. tekstas apie Dievo Išrinktąjį Vaišvilką; šis tekstas vadinamas lietuvių literatūros kūriniu. Šis bandymas sukėlė šiokį tokį šurmulį, bet daugiau tik žurnalistinį. Rimtesnių reakcijų nebuvo.

Naują savo knygą A. Bučys pristato kaip studiją, metodologinį kelią sukonkretindamas: poliparadigminė kultūrinių konfliktų studija. Suvokia ją kaip netradicinę. Pirmasis „Pratarmės sakinys“: „Kai parašai netradicinę knygą, kurioje daug kas neįprasta ir nauja, iš anksto gali numatyti tradicinę ne vieno Skaitytojo ar Skaitytojos reakciją: negali būti! Kodėl anksčiau apie tai nežinojau?“. Visai nežinomų istorinių faktų studijoje kaip ir nėra. Bet pateikiamas naujas požiūris į juos – literatūros žmogaus, o ne istoriko, dažnai nekreipiančio dėmesio į tai, kas kaip tik įdomu raštijos, tekstų tyrinėtojui.

Mindaugo epocha yra vienas labiausiai ištirtų Lietuvos istorijos laikotarpių. Tamsiau nuo Gedimino iki Mindaugo, tamsiau ir po Mindaugo. Be abejonės, tai yra istorijos mazgas, kuriuo suveržta daug pamatinių problemų, valstybės likimo, tikėjimo, taip pat ir kalbos (kalbų) bei literatūros. Tai, apie ką savo didelės apimties knygoje kalba A. Bučys, vienu ar kitu būdu figūruoja istorijoje ir jos svarstymuose. vienas pagrindinių knygos veikėjų – Vaišvilkas, karaliaus Mindaugo sūnus, yra ir istorijos dramos herojus. Kartais virstantis Vaišelga (gali būti, kad tai niekinamosios prasmės vardas), arba ir pramanu, kurio negalėjo būti; argi įtikinama, kad kunigaikštis, karaliaus sūnus, atkeršijęs tėvo ir mažamečių brolių žudikams, atsisakė sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną? Neįtikima, kol nepaliečiamos žmogaus dvasinės problemos, pasirinkimai, kurie gali būti ir nelinijiniai. A. Bučys savo knygomis atsigręžia į tuos senosios lietuvių kultūros kodus, kurie susiję su Rytų bažnyčios tradicija, su stačiatikybe. Dėl įvairių priežasčių tai yra komplikuota, atsigaivina dabartis, jos skriaudos, susipina Rytų ir Vakarų krikščionybės interesai.

Lyg ir į žinomą istorijos lauką, į jo sakralinius tekstus, esančius taip, kad lyg ir nesančius, A. Bučys siekia pažvelgti nauju rakursu. XIII šimtmečio sakraliniuose tekstuose, priklausančiuose krikščionims stačiatikiams, ieškoma seniausios lietuvių literatūros pradžios, galimybių jai būti. Pagrindinio klausimo kėlimas (ar turime seniausiąją lietuvių literatūrą, datuojamą XIII amžiumi), tekstų vertimai (iš senosios slavų kalbos), tekstų rekonstrukcijos ir interpretacijos, nuorodos į senosios lietuvių raštijos tyrinėtojus (daugiausia į Jurgį Lebedį ir Albiną Jovaišą), taip pat ir į slavistiką, sudaro studijos filologinį pamatą, turintį ne vieną bendrą akmenį su kitomis humanistikos sritimis (su istorija, religijotyra, mentaliteto istorija). Mąstymo intencijos susijusios su moksline problema – kur galima įžvelgti seniausios lietuvių literatūros (tiksliau – raštijos) pradžią? Rašymo-pasakojimo sklaida labiau romaninė, negu akademinė, mokslinė. Tiriantysis asmuo, kuris mokslinėje tradicijoje turi būti atsargus, dalykiškas, kiek įmanoma mažiau rizikuojantis, siekiantis objektyvumo, pasitikintis faktais ir dėsniais, knygoje pasirodo kaip laisvasis pasakotojas, kaip aš, nepaprastai susidomėjęs istorijos intrigomis, ne tik Lietuvos, bet ir Europos nuotaikomis (kad ir Europos, laukiančios pasaulio pabaigos pačioje tūkstantmečio pradžioje, kai Lietuva ir savo vardu išnyra iš istorijos ūkanų), drįstantis pasikliauti savimi, savo įžvalgomis, nuojautomis ir, kaip ne kartą prasitariama, – intuicija; kartais pasakantis, kad data nėra tokia svarbi kaip to, kas įvyko, prasmė. Nuolat klausiantis ir klausimais teigiantis, gal net spaudžiantis atsakyti teigiamai, nukelti lietuvių raštijos pradžią. Klausimas „Ar priimsime XIII a. lietuvių kilmės šventuosius į lietuvių tautos istorinės atminties panteoną?“ reiškia ir tyrinėtojo poziciją – priimti neabejotinai. Bet abejonė gali ir turi likti. Abejojimai, svarstymai, bandymai atsakyti yra kultūros veiksmai, jie negali būti greitinami. Kultūros kaip ir istorijos procesai turi savo logiką, nepriklauso nuo mūsų noro ką nors priimti ar nepriimti. Svarbiausia, kad tai, kas turi būti žinoma, tyrinėjimais būtų atveriama, grįžtama, kai tik pasirodo grįžimo galimybė. Kad istorijos, kultūros tyrimai aktualintų mintį, teiktų alternatyvų, pasirinkimų. Šiuo požiūriu tarsi atgimusi A. Bučio tyrinėjimo aistra, mąstymo naujumas ir polemiškumas yra įspūdingi, atitinkantys ir viena po kitos išėjusių knygų dideles apimtis. Bet tenka pasakyti, kad dėl gausybės šalutinių linijų pagrindines mintis sunku suvesti į vienį.

Užsimodamas spręsti filologinius ar metafilologinius uždavinius, A. Bučys gal ir nejaučia, kad, leidžiantis į istoriją, į Mindaugo laikus, jo sąmonę kreipia ir vaizduote pasitikinčio romanisto ambicija, apie kurią kaip konkrečią ar abstraktesnę galimybę ir užsimenama: „jei kada sėsčiau rašyti dar vieną romaną, šį kartą istorinį, jo autentiškoji intriga būtų unikali pasauliniu mastu“ (p. 16); gal „prityrusios rankos surikiuotos Vaišvilko, Vasilko ir Švarno mirtys pasitarnaus kokiam rašytojui kraupaus siužeto viduramžių siaubo romanui sukurti“ (p. 139).

Svarbi studijos intriga – kunigaikštis Vaišvilkas, ir kalba apie jį studijoje pradedama romaniškai – jau skyriaus pavadinimu „Visų užmirštas vienuolynas ant Nemuno kranto“. Taip, unikalus likimas; lietuvių karaliaus Mindaugo sūnus, vienintelis likęs gyvas, bet nepanorėjęs užimti sosto, stačiatikių vienuolis, vienuolyno steigėjas, dėl to nusipelnęs hagiografinio įamžinimo – teksto senąja bažnytine slavų kalba, kurį A. Bučys siūlo laikyti seniausios lietuvių literatūros tekstu. Nužudytas iš pavydo, svarbiam viduramžių veikėjui – velniui sukursčius.

Savita prielaida, kad kaip tik Vaišvilko vienuolyne buvusiame scriptoriume, perrašinėjant tekstą apie pasaulio istoriją, buvo įrašytas vienas autentiškiausių mitinių baltų tekstų – Sovijaus mitas. Įtikinama versija: metraštininkas, arba raštininkas (gal ir pirmasis lietuvių rašytojas). Tikėtina, kad lietuvis – pagal svarbią ir motyvuotą baltisto Iljos Lemeškino mintį, kad sakmės (mito) tekstas rašytas bažnytine slavų kalba, bet su ryškiomis baltų kalbų ypatybėmis. Romaninis įvaizdinimo sakinys: „pasėdėjo tylėdamas ir čia pat įrašė savo tėvo jam pasakotą istoriją, kurią tėvui pasakojo jo tėvas, o anam dar jo tėvas ar senelis, neatmenu…

Taigi įrašė dar keistesnę, nei senovės graikų knygose, istoriją“ (p. 30). Istoriją, prasidedančią paprastai: „Sovijus buvo žmogus.“ Sovijaus mitas ne sykį interpretuotas – daug dėmesio jam skyrė Algirdas Julius Greimas; įtraukė į paskaitų ciklą, pirmą kartą skaitydamas jas Vilniaus universitete, dar gerokai iki nepriklausomybės. A. Bučys dėmesį sutelkia ne į mitinį tekstą (jis daug sykių analizuotas), o į tekstą neigiamai vertinančią vienuolio raštininko reakciją: „O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kuriuos sovika (A. Bučys, man atrodo, pagrįstai siūlo versti Sovija ir rašyti didžiąja raide) vadinamos ir kurios mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir kurios po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai…“ (p. 31). Tikėtina, kad raštininkas tikrai buvo lietuvis, nes pirmiausia savąją gentį mini, žino jos senųjų dievų vardus: Andajį, Perkūną, Žvorūną, Teliavelį. Iš principo galima sutikti, kad prierašas prie perpasakoto mito priklauso seniausiai lietuvių raštijai; turime senų tekstų ne tik lotynų, lenkų, bet ir senąja (bažnytine) slavų kalba. Seniausiajai raštijai, ne literatūrai, gal net raštijos priešistorei; pakartočiau tuos pačius argumentus, kuriuos A. Bučys taiko Albinui Jovaišui, siaurindamas ir jo norus kiek nukelti lietuvių raštijos pradžią į Mindaugo „rašytinės diplomatijos laikus“. A. Bučys išsako nuomonę, kad A. Jovaišo hipotezė dėl galimybės Mindaugo donaciniais raštais pradėti lietuvių literatūros istoriją negalėtų atlaikyti rimtesnės kritikos (p. 108). Geražodis A. Jovaišui nesibaigiančioje seniausios mūsų kultūros byloje neabejotinai priklauso, ir A. Bučys tinkamu momentu jį ištaria. Neišvengiamai patenkame į susiliečiančių ir išsiskiriančių sąvokų raizginį: lietuvių raštija, lietuvių literatūra, Lietuvos literatūra. Kaip ir Lietuvos tauta, taip ir Lietuvos literatūra gali būti suvokta kaip darbinio, laiko tendencijas atitinkančio projekto sąvoka. Literatūra neišvengiamai susijusi su etnosu, jei dar ir ne su tauta; net jei ir ne su jos pamatine kalba, jei mąstysime, kad kalba nepadengia visos sąmonės, kad prasminis (ideologinis, filosofinis) pradas gali būti reiškiamas ir kita, kultūrinę tradiciją įgijusia, kalba.

Kuo seno, sakralinio viduramžių teksto priskyrimą lietuvių raštijai argumentuoja A. Bučys? Etnine priklausomybe, bent galimybe ją svarstyti, įrodinėti. Ir nebūtinai gyvenusių tik Lietuvos kunigaikščių valdytoje teritorijoje. Be etninės priklausomybės, svarbiais laikomi ir genčiai ar valstybei aktualūs klausimai, kylantys iš kokių nors aplinkybių. Pagal šiuos kriterijus prierašas prie Sovijaus mito kyla iš labai svarbių dalykų – iš anksčiausiai liudijamos Sovijos (arba pagonijos) susidūrimo su krikščionybe savoje ar savųjų sąmonėje (galimai lietuvio vienuolio, perrašinėtojo). Dėl pirminio dvilypumo perrašo ir pasmerkia. Smerkia, bet visgi perrašo.

Mintis kiek į šalį – dėl pagonių, pagonybės. Manau, kad teisus buvo Vydūnas, vartojęs lietuvių tikybos sąvoką („Lietuvių tikybos prasmė senovėje“), vengdamas niekinamojo pagonybės atspalvio. Pagonybė yra pirminė transcendentinių vaizdinių versmė; ją išgyvena visi etnosai. Senoji lietuvių tikyba iš bendrosios pagoniškos vaizdinijos kilo į aukštesnį lygmenį. Norint rimčiau ir argumentuočiau senąjį lietuvių (baltų) tikėjimą įjungti į viduramžių kultūrinių konfliktų paradigmas, reikėtų atsisakyti pagonybės sąvokos. Mano nuomone, šiuo keliu toli pažengta A. J. Greimo, M. Gimbutienės, N. Vėliaus, ypač – G. Beresnevičiaus. Bandant spręsti tokius pamatinius klausimus, reikia remtis visu mąstymo pamatu, kuris jau yra padėtas. Sisteminėje, didelės apimties studijoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) G. Beresnevičius kalba apie senąją lietuvių religiją. „Tai religija, patyrusi stiprią, mirtiną traumą, kuri kai kurių individų – „nekrikštų pagonių“ asmenyje dar gali „turėti savimonę“, t. y. ji nebeveikia socialiai, tačiau išlieka individų sąmonėje ir jų atliekamuose individualiuose veiksmuose“ (2). Iš citatos aiškus santykis: yra senoji religija ir yra „nekrikštai pagonys“. Toks požiūris, mano supratimu, yra teisingas, jis turėtų įsitvirtinti.

Bet grįžkime prie pagrindinės A. Bučio problemos – seniausios lietuvių raštijos lauko išplėtimo. Gedimino laiškai (1323–1324) rodo Lietuvos valstybės valdovo pažiūras, orientacines gaires, atvirumą pasauliui, dialogo su kitais siekimą, kartu ir savumo, savojo žodžio tvirtumo gynimą. Laiškai priklauso aukštajam valstybingumo, aukštųjų prasmių klodui. Jie tad neabejotinai priskirtini lietuvių raštijai ar ir seniausiajai literatūrai, nes kaip tekstai jau gali būti aiškinami, interpretuojami (tai ir daryta, pavyzdžiui, Kęstučio Nastopkos). Mindaugo raštai (užrašė žemių pirmajam Lietuvos vyskupui, atsilygino Livonijos ordinui už tarpininkavimą tariantis su popiežium dėl krikšto), kuriuos A. Bučys taip pat siūlo įtraukti į ankstyvąjį lietuvių tekstyną, yra tik kanceliariniai, juose nematyti prasmės linijų. Tai – istorijos tekstai, raštijos priešistorė. Tik jai skirtinas ir hagiografinis Vaišvilko tekstas. „Šventųjų gyvenimai“ yra žanrinė nuoroda. Nežinomas Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo autorius laikosi kanono – juk kalbama apie šventąjį. Bet, kaip sako A. Bučys, „kabinetinio akademizmo gerbėjams tenka atsisveikinti su svajone rasti ir paskelbti vienintelį autentišką Vaišvilko hagiografijos tekstą. Jo nėra ir negali būti po 700 metų metraštinių metamorfozių. Tačiau turime galimybę ir teisę restauruoti, ir aš pabandžiau paskelbti savo restauruotą Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimą“ (p. 115–116). Taip, tokia galimybė yra, bet vis dėlto labiau romaninio mąstymo, persmelkusio studiją, erdvėje. Kad ir kaip skeptiškai žvelgtume į kabinetinį akademizmą, kad ir kaip aštriai keltume klausimą, kas žino, kas yra autentiška, teksto tikrumo ribos yra svarbios, ir tik jos tekstą patikimai įjungia į kuriuo nors atžvilgiu suvokiamą tekstyną: šiuo atveju seniausiąją lietuvių raštiją ar seniausiąją literatūrą. Net suvokiant, kiek tai įmanoma, viduramžių literatūros nepanašumą į tai, kas šiandien vadinama literatūra. Bet juk yra ir panašių – kad ir dar ankstesnis, kažkaip į mūsų sąmonę ir savimonę įsiterpęs Omaras Chajamas – ketureilio tradicija tebėra neišnykusi. Arba Giovanni Boccaccio. Bet tikra, prie mūsų akių pritraukta tiesa, kad islandų sagos, svarbios ir mums kaip Šiaurės Europos kultūriniam regionui, yra visai kitokia literatūra (p. 160). Bet juk čia kalbama apie epą. Apie spragą, žiojinčią mūsų kultūroje.

Nepaisant įvairių tyrinėtojo argumentų, Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas lieka tik istorijos ir kultūros istorijos faktas, įdomus, vertingas. Minėtinas senosios raštijos istorijoje, jos paribiuose ar užribiuose. Ir tikrai svarbu, kad A. Bučio šis tekstas yra suaktualintas, kaip archeologinės šukės sulipdytas į atpažįstamą indą. Patikimas tvirtinimas, kad restauruotas Vaišvilko gyvenimo tekstas sudarytas iš XIII a. raštų be vėlesnių intarpų (p. 121). Suaktualinti ir galimo Vaišvilko teksto kontekstai – gana plačios digresijos apie metų skaičiavimą, rusų metraščių rašymo tradicijas ir kita. Tai, beje, irgi romaninio mąstymo ir romaninės patirties ypatybės: kiekviena užuomina yra prasidėjusi iš kitos, ankstesnės ar vienalaikės užuominos, ta iš kitos, ir t. t. Kodėl apie jas nepapasakojus? Kodėl nesugrįžus ir prie neseniai pasirodžiusios savo knygos ir kai ko nepakartojus, juk gal neperskaitėme, be to, atsiranda ir naujų minčių? Kodėl nepapasakojus, jei pasakojasi? Kodėl, jei jau reikia mąstyti apie sakralinių tekstų savitumą, atpažinimo sunkumus, nepapasakojus ir apie ateizmą, apie Lenino pozicijas, neprisiminus savo paties laikyto ateizmo egzamino ar Lietuvių katalikų mokslo akademijos svarbos? Romaninis pasakojimas ne tik šakojasi, bet ir darosi laikraštinis (kai laikraštis ir pacituojamas ar pasiremiama „Tarptautiniu žodžių žodynu“). Bet pagrindinė pasakojimo linija reikalauja ne tik mokėjimo kurti mąstymo siužetą (juk skaityti įdomu, knygos intriga gyva), bet ir nemažai tikro akademinio darbo – skaitymo, faktų gretinimo, tikrinimo, siekimo grįžti ad fontes. Taip, kai Edmundas Husserlis ištarė zu den Sachen selbst (prie pačių daiktų), jis puikiai žinojo, kad renesansinė pastanga ad fontes (prie šaltinių) žmonijos sąmonėje jau yra gyvavusi. Visa, kas yra buvę, nenustoja būti. Ir nenustoja kelti klausimų, skatinančių ne tik eiti į priekį, bet ir grįžti.

Čia atsiranda itin svarbi A. Bučio knygos intriga: konfliktai kilo ir kyla dėl to, kad pasaulis nuo viduramžių, o ir dar anksčiau, nesusikalbėjo ir nesusikalba dėl skirtingų prieigų, dėl vienos tiesos siekimo. Studijos autoriaus pozicija, tikrinta ir svarstyta, atrodo priimtina: „tikrasis sakralinis pamatas nėra monoparadigminės prigimties“; sakralinė prigimtis glūdi giliau, nei siekia monoparadigminė dogma (p. 155). Bet stipriųjų pozicijos slopina kitas pozicijas, kitas paradigmas. Ne vienas metraščių tekstas liudija įsitikinimą, kad tai, kas yra už krikščioniškos tikybos ribų, yra klaidatikių pasaulis (p. 156). Palankiai pristatoma Vladimiro Pašutos studija „Lietuvos valstybės susidarymas“ (1959); ir ji, moksliškai argumentuota, leidžianti matyti, kiek neteisybės pasakyta apie Lietuvos valstybingumo pradžią. Primenamas Edwardo Saido „Orientalizmas“ (1978); galima tikėtis ir veikalo, kuris, anot A. Bučio, nuodugniai atskleis ilgą neigiamo Baltijos kraštų pagonijos ir senovės Lietuvos įvaizdžio kūrimo istoriją (p. 147). Ten, kur teisinga laikoma viena paradigma, pasaulis iki jos ir susiaurinamas. A. Bučio principinė nuostata: žmogaus pasaulis (pasauliai) yra poliparadigmiškas; toks jis yra šiandien, toks buvo ir viduramžiais. Komparatyvistika, kaip humanistinė strategija, turi tyrinėti ne panašumus, o ir skirtumus, kylančius iš to paties pamato. Kadangi paminėtas orientalizmas, tai yra galimybė prisiminti ir Konfucijų: jo mokyme ryški pastanga ieškoti bendrybių, o jos glūdi pačiuose pamatuose – vieno ar kito tikėjimo šventraščiuose. Gal prieštaravimo čia nėra, jei suvoksime, kad skirtumų apeiti negalime, bet ir skirtumuose turime ieškoti bendrybių. Bendrybės padeda susikalbėti. Kito kelio nėra – tik remtis tuo, kas mums, skirtingiausių patirčių žmonėms, yra bendra, bendrumą branginti ir puoselėti.

Poliparadigmiškumą, arba skirtingų paradigmų buvimą–veikimą, žmogui liudija ir kalba. Asmenuotės, linksniuotės, kirčiuotės yra skirtingos kalbos paradigmos: viena gausesnė, kita teturinti keliolika ar ir kelis pavyzdžius. Bet nė viena nėra nei geresnė, nei tobulesnė už kitą. Elgesio taisykles, net toli siekiančias, kaip užuomazgas žmogus turėtų ar bent galėtų gauti iš pirminės patirties.

A. Bučio dėmesys sutelktas į senosios Rusios metraščius, seniausieji XIII– XIV a. nuorašai archajiški; adekvataus jų suvokimo problema iškyla nuolat. Ir dėl to taip pat kyla nesusikalbėjimų. Sakraliniai tekstai gali būti skaitomi tik kaip sakraliniai.

Taip reikia žiūrėti ir į Vaišvilko tekstą, į restauruotą tekstą. Restauracija atlikta savo paties rizika, išmanymu, intuicija. „Ryžausi restauruoti kuo pilnesnį, kiek įmanoma išsamesnį Vaišvilko gyvenimo aprašą“ (p. 177). Mokslinėje, filologinėje, apyvartoje teksto restauracijos sąvoka bent jau problemiška. Ar ji galima? Tai lieka klausimų lauke, jei kalbame apie literatūrologiją, kad ir ne itin griežtą. Restauracija įdomi, siužetiškai patraukli, jei neužmirštame romaninio prado įtakos humanistikai. Rizikuojančiai, neįprastų žingsnių neatsisakančiai humanistikai iš seniausių išlikusių Naugardo metraščių restauruotas Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas – įdomus skaitinys. Vaišvilko paveikslas – dramatiškas, vienuolystę, kad tėvui karaliui ir nepritariant, jis pasirinko pats. Priėmė krikštą pagal Rytų krikščionių Bažnyčią, pagal graikų apeigas, kai jo tėvas krikštijosi pagal Vakarų krikščionių, lotynų priesakus. Keršijo tėvo ir brolių žudikams, bet tie, kuriems keršijo, juk buvo jo kraujo broliai… Vaišvilko paveikslas visai kitas, negu įprasta lietuvių istoriografijoje, kur jis piešiamas tamsiomis spalvomis. Turime nepasitikėti Simonu Daukantu, nepasitikėjusiu Vaišvilku. Nepasitikėti galime, juk viską turime tikrinti, abejoti, kuo galime abejoti. Poliparadigminis metodas leistų įteisinti ir skirtingus Vaišvilko gyvenimo vaizdinius. Bet tik vaizdinius – istorinius pasakojimus. Kuo toliau A. Bučys leidžiasi į savo mąstymo kelionę, tuo labiau negali išvengti istoriko žingsnių – ir remdamasis istorijos tyrimais, ir su jais polemizuodamas. Tikėtina, kad istorikai atsilieps, kad atkreips dėmesį į tikslintinus dalykus. Iš dabarties istorikų A. Bučiui artimiausios yra novatoriškomis vadinamos Stepheno C. Rowello pozicijos („Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“, lietuvių kalba – 2001); šis tyrinėtojas peržengia monoparadigmines europocentristinės istoriografijos ribas ir į lietuvių sukurtos valstybės tyrinėjimus plačiai įjungia ir Rytų ortodoksijos – Bizantijos ir viduramžių Rusios – paradigmą (p. 201). Tad kelias lyg ir praskintas.

A. Bučio studijoje iš kelių kartų grįžtama prie senovinės Baltijos kraštų tikybos; požiūris į ją iškraipytas viduramžių priešiškumo jai ir „tamsybėse skendintiems barbarams“. Klausimas, platesnis ir gilesnis nei vienos studijos galimybės, bet kaip tik šios studijos iš naujo suaktualintas: „Ar įmanoma tradiciniais „tinklais“, nupintais iš „šventos lietuviškos tradicijos“, iš „viduramžiškų prietarų“, iš modernizuoto šiuolaikinio europocentrizmo gijų, pagauti unikalias etninės istorijos apraiškas?“ (p. 202). Bandydamas bent iš dalies atsakyti teigiamai, A. Bučys siūlo į pagoniškus laikus žvelgti kitaip, be religinės schizmos „tamsių akinių“ (p. 203). Tos tamsos, žiūrint šiandienos akimis, yra daug. Karaliaus Jogailos raštais teikiamos privilegijos katalikų tikybos išpažinėjams ir „kitatikių“ spaudimas nekelia džiaugsmo. Bet praeitis negali būti vertinama tik iš nūdienos. Visgi metaistorinio dėsnio priminimas, kad religinė (ir kitokia) tolerancija padeda išsilaikyti daugianacionaliniams valstybiniams dariniams, ir jo pailiustravimas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pozicijomis yra aktualus ir nūdienai. Metaistorijos dėsniai, jei pasiseka užčiuopti jų veikimą, atpažįstami visoje istorijoje.

A. Bučio nuomone, lietuviams pagonybės ir krikščionybės akistata išliko svarbi iki šiandien. Taip, tą liudija daugelis faktų iš literatūros, kultūros, iš atskirų žmonių gyvenimų. Bet ar nėra taip, kad ta patirtimi, kuri ateina kad ir iš Vinco Krėvės kūrinių, bandoma dramatizuoti ir istorinį Vaišvilko asmenį? Kad dramatizavimo modelis žinomas ir perkeliamas į praeitį. Bet praeitis juk niekur nesustoja, ji tebeeina į ateitį. Visgi įdomi ir savita mintis, kad Vaišvilkas galėjo būti ištiktas (pakerėtas) ne tik Dievo ieškojimo, bet ir bizantiškosios kultūros, atsivėrusios jam Rytų bažnyčiose, knygose, verstose iš graikų kalbos į jo pramoktą senąją slavų kalbą. Kad, be valstybės ir politikos rūpesčių, kuriuos pirmiausia akcentuoja metraščiai bei tradiciniai jų tyrinėtojai, Vaišvilkas galėjo jausti kitokį žmogišką pašaukimą, konfliktą, kaip kultūros alternatyvą. Restauruotas Vaišvilko tekstas egzistenciniams aiškinimams ir hermeneutinėms interpretacijoms, į kurias leidžiasi tyrinėtojas, deja, neteikia daug galimybių. Kontekstai galimybes išplečia, bet ir nutolina nuo pradžių. Pradiniai šaltiniai perauga į legendas, perpasakojimus. Literatūrologiniai A. Bučio pasakojimai taip pat yra linkę tolti nuo šaltinių. Greičiausiai tai yra neišvengiama ir, praėjus kiek laiko, turi iš naujo pasigirsti raginimas – ad fontes, arba prie pačių daiktų.

Ar yra taip, kad kartais A. Bučio knygoje imama jausti daugiau simpatijų Rytų krikščionybei negu katalikybei? Kad jis teisina Vaišvilką, žygiui į Lietuvą keršyti už tėvą ir brolius pasinaudojusį rusų kariauna? Neįžvelgiu čia kokių tendencijų. Tiesiog atidžiai žvalgoma kita, iki šiol labiau užtamsinta senosios Lietuvos likimo pusė.

Ar galima išvengti požiūrio į senąjį lietuvių tikėjimą gynybiškumo? A. Bučys tam deda daug intelektualinių pastangų. Poliparadigminis principas leidžia skirtingas tikybines sistemas matyti kaip paraleliai egzistuojančias. Bet tai, kas jau nebeegzistuoja, negali nesukelti gailesčio.

Naujas atvartas aptariamoje studijoje – emigracijos sąvokos ir jos ankstyviausio laiko suaktualinimas, pirmųjų lietuvių kilmės šventųjų pasirodymas. Mindaugo epochoje vyko pirmasis lietuvių karas su lietuviais, tai lėmė pirmąją masinę emigraciją iš savojo krašto (p. 225). Suprantama, kilmingųjų, galingųjų. Daumantas, nužudęs Mindaugą, nuo jo sūnaus Vaišvilko keršto su artimaisiais pabėgo į Pskovą. Iš pradžių bėgliu tapo ir Vaišvilkas, tad siužetinės linijos ir čia yra susijusios. Daumantas bėgo nuo kraujo keršto. Pskove greit įsigalėjo, gavo krikšto vardą – Timotiejaus, – buvo išrinktas kariuomenės vadu, o po mirties (XIV a. pradžioje) paskelbtas šventuoju, tiesa, tik vietinės reikšmės, nekanonizuotas Maskvos. Seniausieji Pskovo metraščių nuorašai prasideda Pasakojimu apie kunigaikštį Daumantą. Svarbiausia – Daumanto hagiografija, kurios du, tyrinėtojo nuomone, patys tikriausi tekstai, išversti iš senosios slavų kalbos, knygoje ir pateikiami. Skamba gana įtaigiai: „Šventasis kunigaikštis Daumantas buvo lietuvis, garbino stabus tėvų papročiu, ir buvo priverstas iš kažin kokio reikalo palikti tėvynę savo, ir atėjo į miestą Pskovą su gimine savo, ir priėmė krikštą, ir buvo duotas jam švento krikšto vardas Timotiejus.“ Pateikiamas ir troparionas Daumantui Timotiejui. Įdomu, kad, gavęs šventą krikšto vardą, Daumantas neatsisako savo lietuviško vardo, kuris vienas pats yra lietuvių kultūros nuotrupa. Senieji dvikamieniai vardai, labiau išplitę Žemaitijoje, pagal įdomią kalbininko Skirmanto Valento hipotezę, tikėtina, buvę šventi.

Bėglių linijos studijoje iškelia ir moteriškąjį likimą – pirmąją lietuvių vienuolę ir vienintelę lietuvę šventąją – Charitiną, mirusią 1281-aisiais. Jos krikšto vardą išsaugojo senieji rusų bažnytiniai įrašai. Deja, neišliko jos pirminis lietuviškas vardas; tikriausiai buvo jo atsisakiusi ar bent nevartojo. Autentiškų senųjų lietuvių moterų vardų apskritai mažai teišlikę. Minima, kad Charitina kilusi iš lietuvių kunigaikščių šeimos, Lietuvos nesantaikos laikais pasitraukusi į Naugardą, įstojusi į vienuolyną, išrinkta vienuolyno viršininke, kitur vadinama „lietuvaite princese iš Naugardo vienuolyno“. Kaip šventoji minima įvairiose Rytų ortodoksijos bažnyčiose bei vienuolynuose. Bet visai nežinoma Lietuvoje, nuo gimtojo krašto atskirta ne tik septynių šimtų metų, bet ir religinės schizmos sienos. Nevengdamas romaninių intervencijų, A. Bučys mielai cituoja įvairias šventosios gyvenimo internetines versijas, tuo parodydamas jos populiarumą, bet nutoldamas nuo lietuvių seniausios raštijos tyrimo. Klausimas: „Kas dabar pasakys ar įrodys, kaip ten iš tikrųjų yra buvę?“ – detektyvinės humanistikos klausimas. Jis daug kur vedžioja A. Bučio talentingą plunksną. Ir motyvuoja ekumeninius siekius – nenusigręžkime nuo šventosios Charitinos, nors ji ir priklauso Rytų bažnyčiai. (Neradau, arba nepastebėjau, iš kur Charitina Lietuvaitė, nuo kada, kur ji taip vadinama, nors sakoma, kad kilusi iš Lietuvos, iš kunigaikščių giminės.) Argumentas sieti šventąją Charitiną su seniausiąja lietuvių raštija, kad yra išlikę trys bažnytinės viduramžių literatūros žanrų tekstai – trumpas liturginis himnas (troparionas), trumpa giesmė (kondakionas) ir malda į šv. Charitiną Lietuvaitę. Taip, įdomūs dvasiniai tekstai, minėtini kalbant apie viduramžių sakralinę, proginę raštiją, apie jos adresatus, kuriuo nors požiūriu susijusius su Lietuva. Bet maža galimybių tiesiogiai įtraukti į seniausiąją lietuvių raštiją kad ir šį kondakioną:

Palikus savus ir Tėvynę savo, Didžiajame Naugarde atkeliavus būni,

Vienuolyno ramybės būste daugiadarbį vienuolės žygdarbį

vykdydama būni,

Angelu pagyvenusi ant žemės, daugiui moterų rusių kelią

išganymu rodei.

Ir mes visos tavęsp artėdamos kviečiam:

Džiūgauki, šventoji mūsų motina Charitina.

Kad buvo tokia moteris iš lietuvių, aukštos kilmės, kilni vienuolė, tapusi dvasine vedle ir rusų moterims, be abejonės, svarbu ir įdomu. Jos reikšmę ir įtaką liudija ir jai sukurti žanrai. Prisiminsime Hildegaardą iš Bingeno, vienuolę, mistikę, kompozitorę, filosofę iš XII šimtmečio – gal ir vaizdiniu, sukurtu Juditos Vaičiūnaitės:

Iš viduramžių balsas

vidurnakčio skliautų aukštybėse –

gieda vienuolė

skaisti Hildegaarda…

Artimi sąskambiai, bet nėra nieko, ką Charitina Lietuvaitė būtų parašiusi (ar bent pasakiusi) pati. Svarbi A. Bučio prielaida (ar ir įsitikinimas), kad minėti žanrai buvo sukurti netrukus po Charitinos mirties Naugardo vienuolyne ir sukurti juos galėjo tik jos likimo seserys lietuvės, kurioms svarbu buvo nurodyti šventosios kilmę, paminėti tėvynę. Atskirai lietuvių moterų istorijai, kuri vis dar rūpi kultūriniam feminizmui, suaktualinusiam ir Hildegaardą iš Bingeno, tai vertinga parama, jei tik ir prielaidų lygmens.

Šventųjų bylose, o Lietuva kol kas teturi tik šventąjį Kazimierą, nors ir jis dažnai paminimas kaip Lenkijos karaliaus sūnus, neužmirštinas A. Bučio iškeltas ir kruopščiai argumentuotas faktas, kad jau XIII šimtmetyje turėjome šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų. Deja, niekas nė vienu žodžiu jų nemini Lietuvos bažnyčiose. Vėlgi intriga – lygiai svarbi ir romaninei, ir literatūrologinei intrigai: kodėl nemini?

Daugelis atsakytume paprastai: o kodėl turėtume minėti? Ką davė Lietuvai? Juk rinkosi kitą kelią, tarnavo kitiems, iš kitų susilaukė ir pagarbos, ir pripažinimo. Ta pati argumentacija, kuri kartais komplikuoja ir požiūrį į pirmąją Jurgio Baltrušaičio gyvenimo ir kūrybos pusę. Geriau traukti į savo pusę, negu atmesti. Humanistikoje argumentai ne tik turimi; jie ir sukuriami.

Kam atmesti, jei plečiamas požiūris į senovės Lietuvą. Pagoniškos Lietuvos mįslė – „esminė visai Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijai“, ir bandyti jai įminti nepakanka eurocentristinių katalikiškos valstybės standartų (p. 290). Studijoje pabrėžiama, kad atidaus žvilgsnio reikalauja ne tik geopolitinė Lietuvos padėtis; reikia kompleksiškai nagrinėti trijų religinių paradigmų (pagoniškos, katalikiškos ir ortodoksinės) sankirtą Mindaugo laikais. Nors ir manytume, kad kalbama apie pagonybę ir dvi krikščionybės šakas, visgi reikia sutikti su autorium, kad skilusi krikščionių Bažnyčia viduramžių Lietuvoje kėlė nemažų įtampų. Pomindauginės pagoniškos Lietuvos šimtmetis yra jos teritorinio išsiplėtimo ir sustiprėjimo laikas. Lietuva po krikšto ir ypač po unijų su katalikiška Lenkija vis labiau silpsta. Iš naujo peržvelgiama istorija, komentuojami istoriniai ir grožiniai kūriniai. Per didelis medžiagos krūvis prislopina mintį, užgožia pastangas ieškoti viduramžių Lietuvos ir jos tikybos savitumo. Lietuvos istorinio likimo retrospektyva neteikia didesnių iliuzijų: Lietuva tarsi tolo pati nuo savęs. juk taip atrodė ir Vydūnui. Matoma ir paralelė su dabartimi: „<…> nesunku suprasti politizuotų nūdienos istoriografijos atstovų norą „moksliškai“ pagrįsti dar ir katalikiškais argumentais dabartinį Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą kaip tradicinį amžiną „barbariškos ir atsilikusios“ Lietuvos tikslą įsijungti į civilizuotą krikščioniškų Europos tautų bendriją“ (p. 314). Bet Europos Sąjunga savo pagrindiniais dokumentais europietiškųjų vertybių nebetapatina su krikščionybe ar katalikybe. Tai, anot studijos autoriaus, leidžia ir netgi įpareigoja kiek kitaip pažvelgti ir į senąjį tikybinį paveldą. Dabartinėje Europoje ir „klaidatikiai“ galėtų rasti savo vietą.

Bet ar tik dėl to? Ar argumentai svarstyti savo praeities problemas kyla tik iš kintančių aplinkybių? Ar ne per daug reikšmės teikiama Žečpospolitos kritikui Stanislovui Stašicui, dar XVIII a. pabaigoje lietuvius vadinusiam pagonimis? Ypač, kad pagonybės turinys darosi vis sunkiau užpildomas. Ar šiandien beįmanoma atsakyti į retorinį klausimą: „kodėl katalikiškas Lietuvos krikštas neatnešė lietuvių kultūrai ir literatūrai jokios apčiuopiamesnės naudos, ką jau kalbėti apie palaimą…“ (p. 320). Ar pats klausimas istorijai yra korektiškas? Istorikas Zigmantas Kiaupa (str. „Lietuvos valstybės kelias nuo Mindaugo iki Europos Sąjungos“) yra teisingai apibendrinęs, kad Lietuvos valstybė „radosi, gyvavo ir gyvuoja apsuptyje kitų valstybių, anksčiau arba vėliau atsiradusių, stipresnių arba silpnesnių, o dažniausiai besikeičiančio pajėgumo, turinčių savų interesų, kurie kartais derėjo su Lietuvos valstybės interesais, bet dažniausiai – nederėjo“ (3). Taip, dažniausiai nederėjo, ir todėl negalėjome pasiekti „palaimos“. Gal ir negalėsime. Bet ar daug tokių „palaimą“ istorijoje pasiekusių tautų.

A. Bučys pagrįstai kvestionuoja Lietuvos istoriografijoje įsigalėjusią tradiciją analizuoti viduramžių pagonybės ir krikščionybės priešpriešą monoparadigmiškai, laikantis išankstinio neigiamo požiūrio į pagonybę ir nenurodant dviejų kelių į anuometinį krikščionijos pasaulį. Gyvasis istorinės savimonės pulsas, tvinksintis literatūroje, išankstinio neigiamo požiūrio į pagonybę tikrai nerodo – užtektų prisiminti Vilniaus romantikus, Vydūną, Krėvę. Įdėmesni istorikai taip pat yra pažymėję, kad Mindaugo ir jo įpėdinių epochoje susidūrė Lietuvos pagonybė, Europos katalikybė ir Rusijos stačiatikybė: skirtingi pasaulio suvokimo būdai, požiūriai į valstybingumą. To, kas vienu ar kitu būdu atskleista, galbūt ir su tam tikromis tendencijomis, kritika reikalauja tikslingumo. Kitaip ji lieka gana bendra – retorinė; „klausimai lyg ir be atsakymų“, kaip prisipažįsta ir pats autorius (p. 333), netikėtai pasitelkdamas autobiografinio romano situaciją – Paryžiaus gatvės kavinukėje su žmona ir dukra jauniems amerikiečiams tenka aiškinti, kad tada, kai JAV nebuvo jokiame žemėlapyje, o Notre Dame katedra tik baigiama statyti (XIII–XIV amžiuje), kaip tik tuo metu Lietuva buvo didžiausia valstybė visoje Europoje… Faktas, kurio negalima paneigti. Faktas, kuris turėtų daug ką paaiškinti, bet savaime nepaaiškina. Arba paaiškina tik kavinėje draugiškai besikalbančių, tad susikalbančių lygmeniu.

Atkreipdamas dėmesį į greta religinių vykusius ir kalbinius viduramžių konfliktus, A. Bučys stabteli prie Umberto Eco; pateikia ir romaniškai intriguojantį jo vardo ir pavardės aiškinimą, ir studijos „Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje“ (1993) aiškinimą. Praradus tobulą kalbą, reikia ieškoti jos pakaitalo – lyg ratas užsidarytų. Aišku, kad šio filosofo-rašytojo U. Eco aštriai paradoksalus mąstymas A. Bučiui yra artimas, kad svarbi mintis, jog apie Europą dabartiniu supratimu galima kalbėti tik žlugus Romos imperijai ir susikūrus barbarų karalystėms. (G. Beresnevičiaus barbarai greičiausiai radosi panašiu mąstymo keliu.) U. Eco mintis, kad Europa pirmiausia iškyla kaip naujų kalbų Babelis, o tik paskui kaip tautų mozaika, A. Bučiui yra svarbi, bet ir diskutuotina dėl savo monoparadigmiškumo.

Ankstyvoji krikščionių schizma gilėjo ir iš kalbinio konflikto, iš kalbinio graikų krikščionių ir lotynų krikščionių nutolimo. Pereidamas painią, sudėtingą krikščionybės kalbų istoriją, A. Bučys teisingai stabteli prie Dante’s – kaip tik jis pirmasis iškėlė tautinių kalbų teises, jų prigimtinį natūralumą, tarsi nubrėžė Europos kelią. Grįžtant prie Lietuvos problemų, peržvelgiamos tragiškos situacijos nuo XVIII a. pabaigos, kai Baltijos kraštuose iškilo rusifikacijos grėsmė, klausiama: „Argi šitokių tragiškų patirčių slegiamam įmanoma blaiviai kalbėti apie vaisingą bažnytinės slavų raštijos įtaką Baltijos kraštų kultūrai ir literatūrai?“ (p. 353). Bet ar apie vaisingumą klausimas? Ar vėl apie „palaimą“ ar nepalaimą? Istorija vystėsi taip, kaip ji vystėsi, buvo tokia, kokia buvo, pagal galių ir galimybių logiką. Didelė seniausių su Lietuva susijusių tekstų dalis parašyta senąja slavų kalba, ir niekam neateina į galvą dėl to abejoti jų reikšmingumu. Taip, tautiniu požiūriu būtume tvirtesni, jei turėtume metraščių lietuvių kalba. Ar Statutą lietuviškai. Būtume turčiai. Bet taip nebuvo. Nebebus. Neabejotinai popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas paskelbti slavų šventuosius Kirilą ir Metodijų dangiškaisiais visos Europos globėjais yra ekumeninės valios ženklas. Bet ar jis gali tarnauti argumentu iškeliant vaisingą bažnytinės slavų raštijos įtaką Baltijos kraštų kultūrai? Ir ar neužmirštama pradinė studijos mintis, kad tuose kraštuose kultūra yra buvusi kaip vietoje atsiradęs, susiformavęs savęs ir kito suvokimas, kaip pirminės prasmių transcendencijos į tai, kas yra laikoma šventu? Bet A. Bučys mąsto kontrapunktiškai, formuoja versijų ir kontroversijų branduolius, nesistengia tęsti ankstesnės minties ar išsikelto klausimo.

Paskutinė studijos dalis – „Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose“. Bet kodėl „Viduramžių sutemos“? Ar negrįžtama į monoparadigminį mąstymą, į humanistikoje vis dar pasirodantį viduramžių, kaip tamsaus laiko (renesansas – priešingai – šviesus), supratimą? Dar kartą suabejojama, ar krikštas būtų savaime užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“. Bet nemąstoma apie tai, kad civilizacija, miestų, universitetų kultūra Europoje buvo tai, ko negalima nematyti. Daroma platesnė prielaida, kad viduramžiais ugdytas priešiškumas kitatikiui ilgainiui tapo kone pirminiu kiekvieno žmogaus instinktu, perspėjančiu saugotis „kito“, „kitokio“. Neabejotina, kad kitatikio baimė buvo veiksminga, bet buvo ir kitų veiksnių. Visgi pamatinis politinis ir ideologinis dualizmas išlieka iki šių dienų. Ypač „centro“ ir „periferijos“. Vienintelė paguoda, kad nei „centras“, nei „periferija“ nėra pastovūs.

Pradėjęs Mindaugu ir jo epocha, A. Bučys baigia sociokultūrine dabarties interpretacija. Ji neguodžianti. Žmonija neina į priekį, o sukasi ratu. „Kartais atrodo, kad mūsų dienomis vyksta tie patys dalykai kaip viduramžiais. Ir ne tik vyksta, bet ir įvairiomis retorikomis yra įteisinami įvairiuose kraštuose. Kaip kitados, taip dabar monoparadigminė pasaulėjauta skatina milžinišką propagandinę literatūrą (politinę, teologinę ir istoriografinę), kuri iš esmės teisina ir aukština šimtmečiais trukusias kitatikių, klaidatikių ir pagonių žudynes, jų gimtųjų kraštų grobuoniškus nukariavimus, kolonizaciją ir nutautinimą, retoriškai žeminant tautinę nukariautos šalies tikybą, paveldėtas teises, etninę kultūrą, dvasines tradicijas ir žmogiškąjį orumą“ (p. 360). Pritarčiau pagrindinei minčiai – tai, kas galios būdu sugeba užimti dominuojančią padėtį, kitiems diktuoja savo taisykles. Tačiau retorika yra pasikeitusi, tiesiogiai kalbama apie toleranciją, ekumenizmą, pagarbą kitam ir kitokiam. Ir tai daro pasaulį itin komplikuotą, ne poliparadigminį, o labiau dvilypį ir kelialypį. Sugrįžimas prie aukščiausių tiesų – tai A. Bučiui rodosi kaip išeitis – yra didžių sunkumų kelias. Žmonija tebėra jo pradžioje. Ir neturi sėkmės garantijų.

Baltijos kraštų pagonių žudynės XIII a. kryžiaus karuose vis dar šaukiasi krikščionių ir Romos katalikų Bažnyčios atgailos, – mano A. Bučys (p. 362). Sunku to tikėtis, laiko ūkanos per tirštos, istorinės paradigmos pernelyg komplikuotos, ateinančios iki nūdienos, kurioje netrūksta „demonstratyvaus nesusikalbėjimo“.

Ir „Post scriptum“, kurioje studijos „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ autorius ištaria: nesu istorikas, nesu teologas, nesu mokslininkas. Esu rašantis žmogus. Rašantis ir mąstantis žmogus, lietuvis, grįžęs į XIII amžių, į viduramžių Lietuvą, į kruvinus konfliktus, į dramatiškus žmonių likimus. Iš naujo priminęs, kokia pavojinga žmonijai yra viena tiesa, vienas teisingas balsas; tai, kas autoriaus vadinama monoparadigma. Kaip metodologinį principą A. Bučys iškėlė poliparadigminį mąstymą, bet tikriausiai ir pats pajuto, kaip sunku nuosekliai jo laikytis; žmogaus sąmonė linkusi užsiimti savo teritoriją, ją ginti ir neįsileisti kito. Tyrinėtojas priminė tris lietuvių kilmės šventuosius iš Rytų krikščionių bažnyčios, su jais susijusius sakralinius tekstus, kuriuos siūlo įtraukti į lietuvių literatūros paveldą. Priminimas, siūlymas peržiūrėti, praplėsti, rasti kitų argumentacijos būdų kultūros procesui yra savaime svarbus. Įdėmaus žvilgsnio XXI amžiaus Jurgis Lebedys ar Albinas Jovaišas, kalbėdamas apie seniausiąją lietuvių raštiją ir grįždamas prie galimybės ją pradėti nuo Mindaugo kanceliarijos raštų, pasirems ir A. Bučio mąstymais, siūlymais, rekonstrukcijomis. Spragų yra. Turime atidžiai skaityti ne tik tekstus senąja slavų kalba, bet vis dar ir lotynų, lenkų kalbomis, įtraukdami juos į mąstymo apytaką. Užpildydamas ankstyvojo valstybinio mąstymo formas vidiniais, moraliniais, argumentais, išsakytais užmirštuose tekstuose lenkų kalba, vaisingai triūsia Darius Kuolys. XIX a. lietuvių literatūros vaizdą pakeis Brigitos Speičytės rengiama tekstų lenkų kalba antologija. Kaip supratau, seniausiųjų tekstų antologiją rengia ir A. Bučys. Neturėtume nustoti mąstyti ir apie tautinio epo likimą – kur ir kaip galėjo prasitęsti Sovijaus problemos, juk jos negalėjo būti užmirštos. Iš visų A. Bučio įžvalgų įtikinamiausias yra vienuolio prierašo prie Sovijaus įrašo aiškinimas. Jo tikrai negalima apeiti. Prie knygoje apie Mindaugo laikus teikiamų hipotezių turėtų suklusti senosios lietuvių raštijos tyrėjai. Mano kompetencijos teleido į jas pažvelgti bendru žvilgsniu.

Baigdama grįžtu prie pradinės minties apie romaninio mąstymo įžengimą ir į lietuvių humanitarinę paradigmą. A. Bučio studijos pabaigoje, tarsi atsidengiant giliosioms intencijoms, itin intensyviai ieškoma efektyvios romaninės pabaigos. Ir ji randama – iš „Post scriptum“ mintis persikelia į antrąjį viršelį, prisiglaudžia prie gražios šeimyninės nuotraukos: galime uždegti žvakelę už paslaptingus mūsų protėvius pagonis, kelis šimtus metų kardu gynusius ir apgynusius savo tėvų tikybą, žmogiškąjį orumą, Tėvynę; už misionierius šv. Adalbertą Vaitiekų ir šv. Brunoną Kverfurtietį; už pirmąjį lietuvių vienuolį Vaišvilką, už šv. Jelisiejų, kunigaikščio Treniotos sūnų; už pirmuosius lietuvius šventuosius – šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų…

Tik intelektualinis pasakojimas, suartėjantis su romano galimybėmis, didžiųjų istorinių ir metaistorinių konfliktų sprendimus gali patikėti mūsų atminčiai, sąžinei, sutaikomiesiems sąmonės veiksmams, jų simbolikai.

Tekstą su išnašomis žr.: Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 1 (sausis)                            

…apie trečiąją studiją…

2012 m. pasirodė  „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija „( Leidykla „Versus aureus“) – stambiausia  A.Bučio studija, išgąsdinusi skaitytojus ir savo apimtimi ( 656 puslapiai!) , ir, žinoma, savo kaina, įkandama tik internautų minėtiems „buržujams“… Maža to – įspūdingas ir knygos svoris: ne vienas kolega skundėsi autoriui skaitęs knygą prieš miegą, užmigęs ir nubudęs nuo klaikaus sapno, prislėgtas knygos svorio ant krūtinės!..

Ir vis dėlto atsirado specialistų, kurie perskaitė veikalą ir sutiko apsidalinti savo mintimis apie seniausią lietuvių istoriją ir jai skirtas  A.Bučio studijas.

Lietuvos Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje 2013 m. sausio 22 d. įvyko diskusija “Lietuvos kultūra Mindaugo laikais (XIII a.) – faktai, tekstai, problemos: perskaičius Algimanto Bučio knygas “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija” (2009) ir “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012).

Renginį moderuojant LMA nariui prof. Romualdui Grigui, savo naujausius literatūrologinius veikalus pristatė dr. Algimantas Bučys, diskusijoje dalyvavo LMA narys Vytautas Martinkus, LMA narė prof. Viktorija Daujotytė, etnografė dr. Daiva Vaitkevičienė, rašytojai Vytautas Girdzijauskas, Vaclovas Mikailionis ir kiti, įvairiais požiūriais aptarę ir įvertinę nemažą visuomenės susidomėjimą sukėlusius veikalus, nukeliančius  lietuvių literatūros istoriją keliais šimtmečiais atgal į XIII a.

Turime progos pasiklausyti, ką kalbėjo renginio dalyviai ( pagal žurnalo „Naujoji  Romuva“, 2013, nr.2 paskelbtą  stenografuotos diskusijos santrumpą).

Aptarimo Lietuvos Mokslų Akademijoje fragmentai

Romualdas Grigas: Gerbiamieji, leiskite mūsų  įspūdingą susitikimą pradėti. Man didelė garbė sėdėti šalia iškilaus autoriaus, neeilinės erudicijos autoriaus, betgi mažai Lietuvos visuomenei pristatyto pagal nuopelnus, ariančio tikrai gilius arimus. Štai čia turime dvi knygas, noriu jas parodyt visiems, galbūt  ne visi jas  matė – neseniai išleistoji “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ ir ankstesnė, 2009 m. pasirodžiusi „Seniausioji lietuvių literatūra.  Mindaugo epocha“. Apie jas šiandien kalbėsime, kalbės ir pats autorius.

Kas mane paskatino dalyvauti šiame vakare?  Pirmiausia man  iš tikrųjų buvo be galo įdomu skaityti šiais knygas. Aš pats domiuosi socialinių organizacijų teorijomis, esu sociologjos, socialinės filosofijos ir antropologijos specialistas, tyrinėju  tautos socioetnogenezės, civilizacinės negalios problemas, o pastaraisiais metais taip pat sutelkiau dėmesį į tautos į istoriją, į jos peripetijas. Gerai žinau, kad mūsų senovė yra padengta sunkiausiais skirtingų interpretacijų sluoksniais dėl  pačių įvairiausių aplinkybių. Ir iš tų sluoksnių, iš tos miglos sugebėt ištraukti ir išryškinti  tam tikras sociologines ir kultūrines struktūras –  didžiulis darbas. Atleiskite, nenoriu istorikų įžeisti, bet galbūt istorikams šiek tiek lengviau. Jie ryškina poltinės istorijos struktūras, jas aprašo. Tuo tarpu  tautotyrininkas, literatūrologas privalo ir  leidžia sau interpretuoti kultūrinės istorijos problemas. Be abejo, ir  istorikui šiuolaikinis  mokslas apie istoriją teikia  didesnę interpretacijos laisvę. Ir ne šiaip teikia, bet  neretai netgi įpareigoja istoriniais iššūkiais reaguoti į dabarties reikmes. O mūsų tautos reikmės istorijos srityje  šiandien yra tikrai neeilinės dėl pačių įvairiausių aplinkybių, jums gerai žinomų. Beje, yra ir dar viena aktuali aplinkybė – juk  mūsų gretimas teritorijas, kurios aiškiausiai yra baltų, aisčių kilmės, šiandien  dalinasi mūsų stiprieji kaimynai. Jums  žinoma, kad Kaliningrado sritis ir toliau politiškai pasidalinta, bet rečiau atkreipiame dėmesį, kad ir anų žemių istoriją šiandien norima pasidalinti, net Semba, senoji prūsų žemė vis atkakliau  priskiriama germanams ir net slavams, o baltams paliekami  tiktai  nadruviai, skalviai.

Tad suprantama,  kad tos istorinės mūsų kultūros erdvės, kurias mums atkovoja ir atskleidžia savo knygose autorius tikrai yra brangintinos ir mums visiems  gyvybingai svarbios. Tuo savo  trumpą  įžanginį žodelį baigiu ir suteikiu žodį  mūsų prelegentui gerbiamui Algimantui Bučiui.

A.Bučys: Ačiū, ačiū pirmiausiai akademikui Romualdui Grigui, kurio sumanymas ir buvo plačiau  aptarti mano knygas Mokslų akademijoje. Čia  auditorija, manyčiau, skiriasi  nuo tradicinių knygos sutiktuvių Rašytojų sąjungoje ar knygų mugėje,  kur  reikia, kaip sako, nemaža patrauklaus  šou elemento, net muzikos ir artistų. Taigi ačiū Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų rūmų vadovei  Aldonai Daučiūnienei,  kuri sugebėjo mane, visiškai pašalinį čia žmogų,  šiltai nuteikti atsakingam pokalbiui. Ir,be abejo, ačiū visiems susirinkusiems, nes oras šiandien atšiaurus, siaučia pūga ir visokios epidemijos, tad tikras žygis čia atkeliauti.
Man kalbėti nėra lengva, nes puikiai įsivaizduoju, kad  daugelis čia esančių nėra skaitęs, tarkim, šios pakankamai stambios naujosios knygos, kuri  tikrai ne per vieną dieną perskaitoma.

Tad  pamėginsiu trumpai pateikti, mano manymu,  esmines charakteristikas.

Dėl objekto ir turinio. Turiu pasakyt, kad naujausioji knyga – tai pirmoji ir kol kas vienintelė  seniausios lietuvių literatūros istorija. Prie jos dar pridėta chrestomatija su  XIII-XIV amžiaus tekstais, mano išverstais iš senosios slavų kalbos į lietuvių kalbą. Visi jie pirmą kartą  įtraukiami į lietuvių literatūros arealą.

Iki šiolei mūsų literatūros pradžia buvo laikomi,  kaip žinote,  Lietuvos valdovo Vytauto užsakyti ir taipogi slaviškai surašyti metraščiai, datuojami  XIV a. pabaiga arba XV a. pradžia. Ne taip seniai  a.a. Albinas Jovaišas pasiūlė Gedimino laiškus laikyti lietuvių literatūros pradžia, tai būtų XIV a. vidurys. Ir jau turime net mokykloms skirtų skaitinių, kurie prasideda Gedimino laiškais. Buvo bandymų ir Mindaugo epochą surišti su lietuvių literatūros pradžia.

Pavyzdžiui,  daugiatomėje „Lietuvių literatūros  istorijoje“,  kurią rengia ir leidžia Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, pirmajame jos tome ( 2003) yra  Albino Jovaišo rašytas skyrius, kur jis  bandė įvardinti karaliaus  Mindaugo kai kuriuos raštus kaip mūsų literatūros pradžią. Mano  nuomone, tai sunkiai priimtinas dalykas dėl daugelio priežasčių, bet gal pati svarbiausia ta, kad Mindaugo raštai, kuriais jis dovanoja lietuvių žemę vokiečiams arba įvairias teises  vokiečių pirkliams, Rygos miestiečiams, faktiškai  buvo parašyti Rygoje pačių vokiečių, dvasininkų  arba ordino narių, ir atvežami Mindaugui tiktai patvirtinti  jo antspaudu.

Nemanau, kad tokie kanceliariniai tekstai būtų mums maloni ir tikroji lietuvių literatūros pradžia.

Juo labiau, kad mes turim XIII a. tekstus, atitinkančius visus viduramžių  literatūros kanonus, kitaip sakant – literatūros  kūrinius, kuriuos aš ir įtraukiau į seniausios lietuvių literatūros istoriją bei chrestomatiją. Tai įvairių viduramžių literatūros žanrų tekstai –  hagiografijos, kitaip tarus – šventųjų gyvenimai, giesmės, atskiri  graikų bizantiškosios  literatūrinės  tradicijos kūriniai, pavyzdžiui, pirmajai šventajai lietuvaitei krikščionei šv. Charitinai Lietuvaitei ( mirė 1263 m.) skirti kondakionas ir troparionas.

Yra šiek tiek ir pasaulietinio žanro kūrinių, jeigu imsim atskiras kunigaikščiui Daumantui biografijas. Jos ne visai sakralinės ir savo pasaulietiniu pradu skiriasi, sakykim, nuo Mindaugo sūnui skirtos hagiobiografijos, kurią vadinu pirmuoju mūsų literatūros kūriniu  „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.  Daumantui skirti tekstai artimesni  karo žygių aprašymų žanrams.

Taigi turime įvairių žanrų tekstus, būdingus tiek bizantiškajai, tiek Vakaruose rašytai  viduramžių literatūrai. Manau, kad mes galim ir net privalom susieti juos  su mūsų literatūros pradžia. Ne tik raštijos, bet ir literatūros, nes kalbame ne apie kanceliarinius dokumentus , o apie kūrinius.

Maža to – galime jais didžiuotis.

Juk šiandien reikia tiktai stebėtis, kaip lietuviai galėjo XIII a. dar rasti laiko tokiems dalykams,  kaip savo karaliaus sūnaus  Vaišvilko  biografiją  parašyti arba pradėti  rašyti metraštį, kurį šiandien vadiname 1262 m.  chronografu, kuris taip pat įtrauktinas į seniausios lietuvių literatūros kanoną.

Mano nuomone, toks kultūrinis ano meto lietuvių sąjūdis – tai tikras kultūrinis žygdarbis, jei prisiminsime  principinę Marijos Gimbutienės suformuluota nuostatą, kad  XIII a. – tai „pats tragiškiausias baltų proistorės ir istorijos šimtmetis iš keturių su viršum tūkstančių metų“. Tik  įsiklausykime  į šią didžiosios mūsų istorikės ir archeologės formulę ir daug ką suprasime lietuvių kultūros istorijoje. Juk būtent šiame šimtmetyje kai kurios baltų tautos ir gentys visiškai išnyko, o lietuviai su žemaičiais  išliko,  atrėmė pražūtingus germanų  kryžiaus žygius ir dargi paliko mums įvairiažanrius brangintinus tekstus.

Ir antras svarbus dalykas.

Beskaitydamas mūsų istorikų tekstus,  įsitikinau, kad jiems visi Šiaurės  kryžiaus žygiai, visas Baltijos kraštų (Livonijos ir estų žemių ) užkariavimas tėra politinio ir  ekonominio vyksmo  dalykas. O juk po teisybei tenka kalbėti apie daug sudėtingesnį kontekstą  prigimtinėse baltų,  aisčių ar  estų žemėse.

Taip,  germanai, kurie čia veržėsi, aiškiai retoriškai skelbė ir vėlesnių istorikų lūpomis teigė,  kad  Šiaurės kryžiaus žygiai buvo analogiški Pietų kryžiaus žygių  karams Palestinoje.

Tačiau dažnai užmirštama, kad Baltijos kraštuose nebuvo Kristaus kapo, kurį reikėtų vaduoti iš netikėlių kitatikių. Taigi Šiaurės kryžiaus žygių pretekstas liktų  neaiškus ir nepateisinamas, jei atmestume užkariavimo bei germaniškos kolonizacijos stimulus.

Savo ruožtu, baltai ir estai XIII a. gynė ne tik savo žemes, bet ir savo tėvų bei protėvių tikybą. Tai buvo religiniai karai ne tik iš vienos ( germaniškosios ) pusės.

Beskaitydamas įvairius epochos metraščius, pirmiausiai Henriko Latvio (XIII a.) kroniką,  aiškiai matai, kad čia aprašomi neregėtai aršūs religiniai karai. Kuomet aprašinėjama, kaip anuometiniai  lietuviai įsiveržia į Livoniją ir net Estiją , aiškiai matyti, kad jie įsiveržia kovodami ne tik prieš germanus. Kartu su laisvais arba sukilusiais kuršiai, lyviais ar estais lietuviai ten kovoja ir prieš naujakrikščius – lyrius, kuršius,  estus,  kurie jau  buvo priėmę prievartinį krikštą. Tuometiniai estai net po krikšto ne kartą  sukildavo nė kiek ne menkiau, nei mums geriau žinomi didžiųjų Prūsijos sukilimų dalyviai.

Vyko nuožmūs išoriniai ir vidiniai karai religiniu pagrindu. Tragiški čiabuviams ir jų protėvių tikybai karai, bet  apie tai net nekalba politiniai  istorikai.

Tuo tarpu kultūros istorikui, dvasinio tautos gyvenimo istorikui būtent  tas religinis epochos  atspalvis yra neapsakomai svarbus. Nuožmiausių religinių karų epochoje  gimę ir anuometinius lietuvius aprašę  tekstai, be abejo, didžia dalimi galėjo ir  turėjo būti sakraliniai.

Ir tie trylika mano sudėtų į chrestomatiją tekstų, kuriuos įtraukiu į seniausios lietuvių literatūros lobyną ir aptariu abiejose knygose, didžia dalimi sakraliniai.

Štai čia mes susiduriam su dar viena problema, kuri , mano manymu, labiausiai trukdo priimti ir suvokti seniausiąją lietuvių literatūrą. Deja, šiuolaikiniai skaitytojai dažniausiai jau yra arba ateistai, kurie neigia Dievo buvimą,  arba apateistai, kurie iš viso abejingi bet kokiai religijai, apatiški Dievo problemai, jiems asmeniškai tiesiog  neegzistuoja sakralinis pasaulis.

Betgi akivaizdu, kad suvokti viduramžių tekstus be sakralinio pasaulio kontekstų tiesiog neįmanoma. Šitaip atsiveria savotiška praraja tarp šiuolaikinio žmogaus ir viduramžių žmogaus, kuris mąstė ir kūrė ne profaninio, o sakralinio pasaulio kodais ir įvaizdžiais.

Pavyzdžiui norėčiau priminti  mažytį epizodą iš XIII a. Lietuvos kaimynų rusinų metraščio, kur pasakojama, kaip rusinų  kunigaikštis nužudo krikščionį vienuolį Vaišvilką. Rašydamas apie tokį skandalingą krikščionio Levo Daniličiaus poelgį,  metraštininkas paaiškina savo skaitytojams, esą čia  velnias, amžinas Dievo ir žmogaus priešas,  sugundė  Levą ir jis dėlto  nužudė Vaišvilką. Toks keistas argumentas šiuolaikiniam skaitytojui greičiausiai pasirodys paprasčiausia nesąmonė ar veidmainystė.

Bet atidžiau ir plačiau  pasižiūrėję į  viduramžių literatūrą, kuri visais savo žanrais reiškė dvasinę viduramžio žmogaus saviraišką,  pamatysime, kad viskas daug sudėtingiau ir paslaptingiau.

Prisiminkime bene garsiausią viduramžių teologą ir filosofą  Tomas Akvinietį, kuris beveik tuo pačiu metu rašytame savo garsiausiame veikale Summa theologica (1267–1273)  net  keletą skyrių pašventė velniams ir jų kategorijoms bei pavidalams aprašyti.

Sakralinis pasaulio suvokimas  viduramžių žmogui  absoliučiai organiškas.

Visi žinome, kad didysis vokiečių reformatorius Martynas Liuteris pirmasis išdrįso versti Bibliją į vokiečių kalbą, nors Romos bažnyčios tai buvo draudžiama. Bet jeigu jums teks kada apsilankyti Saksonijos  Vartburgo pilyje pilyje, kur Liuteris pasislėpęs vertė Šventąjį Raštą,  jus tikriausiai, kaip kažkada mane, nustebins gidų pasakojimas apie nemažą rašalo dėmę ant sienos Liuterio kambaryje. Jūs sužinosite, kad čia, tuo metu, kai Liuteris vertė Bibliją, jam nuolatos trukdė velnias, ir Liuteris kartą  įsiutęs griebė rašalinę ir trenkė į tą velnią, kuris neduodavo jam nei dirbti, nei miegoti. Legenda, bet juk ji gimė viduramžių žmogaus pasaulyje visiškai pagrįstai ir organiškai.

Būtų beprasmiška, o  moksliniu požiūriu ir  neleistina ignoruoti viduramžių tekstų sakralinę prigimtį bei prasmes vien todėl, kad šiuolaikiniai žmogui jos gali pasirodyti absurdiškos, nieko nesakančios.

Pavyzdžiui ir vienoj, ir kitoj knygoj man teko polemizuoti su Ukrainos  mokslų akademijos instituto bendradarbe  Tatjana Vilkul, kuri teigia, esą mums žinomi  hagiografiniai tekstai  apie Vaišvilką tėra rusų knygių pramanas. Atseit, šitaip pasireiškęs viduramžių metraštininkų noras parašyti ką nors gražaus, pamiklinti plunksną aukštu hagiografiniu stiliumi. Istorikė net abejoja, ar iš viso Vaišvilkas savo noru  stojo į vienuolyną.

Kodėl? Todėl, kad to paprasčiausiai negalėjo, jos nuomone, būti. Liūdniausia, kad Lietuvoje kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Artūras Dubonis, automatiškai perėmė iš T.Vilkul  visą tą profanišką (antisakralinę) hipotezę  ir nuolat ją kartoja. Diskutuoti su panašia apriorine nuomone , be abejo, nuobodu, bet , mano nuomone, būtina.

Kas mane palaikė ir kuo galėjau remtis  rašydamas  šias knygas?

Daug žmonių ir dalykų.

Akivaizdu, kad  tie 20 mūsų nepriklausomybės metų įvairiose disciplinose ir įvairiose mokslo atšakose yra davę puikių novatoriškų darbų.

Kitas dalykas, kad mes kol kas niekaip negalim arba retai galim juos visus  aprėpti ir suvesti į darnią tarpdisciplininę visumą, kuri leistų daryti stambesnes mūsų kultūros ir tautos istorijos sintezes. Metas  pabandyt kompleksiškai suvokti,  kas jau yra lietuvių padaryta naujo  visose mūsų kultūros  tyrimų srityse.

Deja,  kada pasikalbi su etnografais, jie kartais labai mažai žino, ką veikia šiandien  literatūrologai. Kai pasikalbi su istorikais, jie taip pat dažniausiai užsidarę savo disciplinos kiaute, nors , be abejo,  žino, ką veikia  archeologai, kadangi pastarųjų darbai bene originaliausias mūsų dabartinės  istorijografijos pamatas.

Labai įdomūs, pavyzdžiui,  buvo pirmieji du (2008, 2007) naujosios  daugiatomės „Lietuvos istorijos“ ( ats. redaktorė Jūratė Kiaupienė) tomai, kur istorikų ir archeologų sanglauda  davė įspūdingus, ne vienu požiūriu  novatoriškus rezultatus. Bent jau man šiedu tomai buvo didelė naujiena palygint su ankstenėmis  Lietuvos istorijos knygomis ar veikalais, kurie iki tol buvo parašyti. Trečias tomas, deja, jau vėl „grynųjų„  istorikų  darbas. Jame jau nėra to svorio ir jėgos,  kurią suteikė  archeologai pirmiems dviems tomams, o politinės interpretacijos beveik nepaliko vietos kultūrinei istorijai.
Man labai padėjo naujai suvokti XIII šimtmetį novatoriška Tomo Baranausko knyga apie lietuvių valstybės susidarymą. Gaila, kad ji seniai  išparduota  ir šiandien sunkiai prieinama. Daug visiškai naujų atspalvių Mindaugo epochos koncepcijoms  duoda Arturo Mickevičiaus knyga apie normanus ir baltus IX–XII a.,  nors vėlgi – knyga seniai išparduota. Dabar kiek žinau, abu istorikai – ir Tomas Baranauskas, ir Arturas Mickevičius ruošia naujus, papildytus savo  veikalų leidimus. Prie  atraminių man taškų, be abejo, priklauso visiems žinomi  Marijos Gimbutienės darbai, Algirdo Greimo tekstas „Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį“ , Norberto Vėliaus, mano garsiojo kursioko, mitologinės įžvalgos, Gintaro Beresnevičiaus mitologiniai tyrimai. Neiškęsiu čia nepaminėjęs, pavyzdžiui, vieno mažo, bet fundamentalaus pastebėjimo  Gintaro Beresnevičiaus tekste, kur jis kalba apie senovės lietuvių tikėjimus.

Juk  iki šiolei istorikai, rašę ir teberašantys Lietuvos  istoriją, vos tik prabyla apie pagonybę, ima aiškinti, esą senovės lietuviai  garbino giraites ir t.t.

Taigi viena vienintelė taikli G. Beresnevičiaus frazė apverčia, taip sakant, aukštyn kojom visą tą nusenusią mokslinių stereotipų koncepciją. Jisai tiesiog vienu sakiniu ją paneigė, pabrėžęs, kad priėmus tokią logiką, kad senovės lietuviai garbino miškus ir giraites, išeitų, kad krikščionys savo ruožtu garbina krikščionių bažnyčias,  bažnyčių pastatus!..

O juk jie tiki tuo,  kam meldžiasi  bažnyčioje. Lygiai taip ir senovės lietuviai ne giraites garbino –  giraitė buvo tiktai  šventoji ritualinių apeigų vieta.

Šiuo požiūriu epochinį perversmą daro  Vykinto Vaitkevičiaus studija apie baltų šventvietes – alkus (2003). Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knygoje dominuoja faktografija, bet iš tikrųjų Vaitkevičius atlieka stebėtiną  šventųjų alkų sistemos rekonstrukciją, nusako darnią ir efektingą šventviečių hierarchiją, parodo ir įrodo, kad baltai ir lietuviai turėjo veiksnią religinę sistemą didžiulėje teritorijoje. Jei kalbėtume krikščionių terminais, turėjo platų šventviečių tinklą su vietinėmis ir regioninės reišmės šventvietėmis, su mažyčių miestelių  „vyskupijomis“ ir toliau –su  tarpregioninės svarbos religinėmis šventvietėmis ir sueigų centrais.

Atvirai pasakius, tik jo knygos dėka  aš pirmą kartą gavau logišką atsakymą į seną klausimą: kokiu būdu senoji mūsų tautos tikyba išsilaikė iki pat XIX a. pradžios? Ir kodėl lenkai dar XVIII a. pabaigoj lietuvius vadino pagonimis? Buvo sukurta  puiki sistema ir puikiai, matyt, veikė ne vieną šimtmetį,  jeigu ir XVII a.,  ir XVIII a. jezuitai dar vis skųsdavosi,  esą Lietuvoje kaimai  pilni žmonių, tikinčių įvairiais senovės dievais.

Šalia paminėtų novatoriškų veikalų,  be abejo,  reikia paminėt Prahos universiteto  mokslininko  Iljos Lemeškino studiją apie 1263 metų chronografą, kurio vienas  nuorašas saugomas Vilniaus Mokslo akademijos bibliotekoje.

I.Lemeškinas ryžtingai ir pagrįstai  įtraukia minėtą chronografą į  senosios lietuvių literatūros kanoną, nors, kaip žinome, visas chronografo tekstas dar nepaskelbtas, dar tebelaukia savo mokslinio leidimo, o I.Lemeškinas paskelbė tiktai fragmentus, susijusius su vadinamąją sakmę apie Sovijų. Studijos autorius visą 1262 m. chronografą  interpretuoja kaip lietuvių tautinio pakilimo, savotiško  patriotizmo Mindaugo laikais išraišką,  kaip kovos prieš kryžiuočius patoso pagimdytą  kūrinį, bet su tuo, deja,  sunku sutikti. Aš pasiūliau kitokį literatūrologinės interpretacijos variantą tiek chronografo turiniui, tiek jo kilmei paaiškinti. Įrodinėju, kad 1262 m. chronografo idėja gimė ir buvo įkūnyta  karalaičio  Vaišvilko įsteigtame vienuolyne prie Naugarduko ant Nemuno kranto. Mano įsitikinimu, būtent  ten , vienuolyno skriptoriume, buvo  pradėta bizantiškuoju pavyzdžiu rašyti pasaulio istorijos santrauka, taikant ją specialiai Lietuvai, pirmiausia naujakrikščiams ir pagonims  lietuviams. Iš čia atsirado visame chronografe ryškinama  labai stipri polemika būtent su pagoniškomis  tautomis (antikos graikais, senovės romėnais)  ir žydais judėjais,  kurie nepriėmė Kristaus mokymo. Iš čia ir visi tie  pasmerkimai lietuvių tautai ir kitoms kaimyninėms tautoms, esą jūs nematysit atsivėrimo vartų, kadangi nepriėmėt  krikščionybės ir garbinat netikrus dievus.

Net pradinė , dar nepaskelbus viso chronografo teksto,  analizė  rodo, kad  XIII a. Lietuvoje  vyko ne tik religiniai karai, bet ir gyvos, smarkios religinės diskusijos. Chronografe pateiktas fragmentas apie mirusiųjų kūnų deginimą, aiškiai liudija, kad  XIII a.  senosios lietuvių tikybos  žyniai sumaniai  kovojo su krikščionybės skelbėjais, pirmiausia –  pranciškonais ir domininkonaiis, atsiradusiais po dinastinio krikšto  Mindaugo dvare. Mano išnagrinėtame fragmente išskyriau seniausią sakmės sluoksnį ir jame aidintį  poleminį senosios tikybos žynių balsą, artimą tautosakinei kūrybai. Dėl to mano interpretacija paskatino atlikti naują,  chrestomatijoje paskelbtą ( kartu su ankstesniais) sakmės vertimą, kuriam, sekdamas ir remdamasis A.J.Greimo bei V.Toporovo tyrimais, daviau naują pavadinimą „Sakmė apie Šovėją“ ( vietoje slaviškos kilmės „Sakmė apie Sovijų“).

Abu mokslininkai, savais tyrimais remdamiesi, kildino slavišką „Sovijų“ iš probaltiškų šaknų, pirmiausiai iš lietuviško  žodžio „šauti“, „pašauti“ senosios prasmės, kai būdavo pašaunama duona į krosnį arba mirusiojo kūnas į ritualinį laidotuvių laužą.  Jeigu žodis „šauti“ naujaisiais laikais ir  dabar, XXI a., siejamas pirmiausia su ginklais, čia mūsų pačių problema. Taigi Šovėjas ne ginkluotas karys, o žynys, kuris turėjo savo religinę funkciją – pašautį mirusiojo kūną į sakralinį laidotuvių laužą. Todėl knygoje nevartojau ir čia visus kviečiu  nebevartoti slavizmo „Sovijus“, kai turime moksliškai pagrįstą ir Greimo teiktą „Šovį“ arba Toporovo siūlytą „Šovėją“.

Daugelis tezių, kurias čia priminiau, gali atrodyti keistos ar nepagrįstos, bet imkite knygą, ten  kiekvienas teiginys, man atrodo,  gana plačiai argumentuotas.

Tuo, manau, mano darbas, paskelbus minėtus 13 tekstų ir juos sudėliojus į seniausios lietuvių literatūros kanoną, yra užbaigtas. Toliau gali dirbti kiti tyrėjai, tiek pritariantys man, tiek skeptikai, kurie galės diskutuoti ar ginčytis.

Man svarbu, kad dabar turime „Seniausios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją“. Tekstai yra surinkti, išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti, taigi – galima ne tik su manimi ginčytis, galima ginčytis su XIII – XIV a. tekstais.

Tai gal tiek iš mano pusės aptarimo pradžiai.

R. Grigas: Ačiū gerbiamas, prelegente. Man be viso kito tenka sudėtinga misija sekti mūsų susitikimo trukmę, kad per ilgai neužtruktume. Dėl to ribojau prelegentą ir prašyčiau trumpų klausimų bei glaustų pasisakymų diskutuojant.

Savo ruožtu,  naudodamasis pirmininko pozicija, noriu pasidalinti  trimis  įspūdžiais ir pamąstymais, kuriuos sukėlė man čia aptariamos knygos.

Pirmoji mano atrasta jose tiesa tokia, kad mūsų tautos, lietuvių literatūrinė saviraiška tikrai yra  prasidėjusi nuo Mindauginės Lietuvos, nuo Vaišvilko , nuo Daumanto gyventų laikų.

Antra tiesa, kurią sužinojau iš šių knygų, yra atsakymas į man senokai  neaišku klausimą, kodėl nuo Mindauginės Lietuvos lietuvių kalba nebuvo ir negalėjo būti praktikuojama sakralinėje ir ne tik sakralinėje literatūroje bei raštijoje.

Na ir trečias atsakymas, kurį sau suradau, paaiškina unikalų tikybos ir jos žynių vaidmenį lietuvių tautos istorijoje. Visi žinome, jog  žydų istorijoje arba kitų tautų istorijose rabinai ar žyniai turėdavo didžiules teises ir sugebėdavo žvelgtt į istoriją net ne šimtmečiais, daug toliau. Dabar jie pasimatė ir lietuvių rašytinėje kūryboje nuo pat Mindaugo laikų.

Tai tiek įspūdžių telegrafiškai.O dabar norėčiau  suteikti žodį profesorei, akademikei Viktorijai Daujotytei.

Viktorija Daujotytė: Prasmingas yra šis mūsų susitikimas, ir būtų labai blogai, jeigu iš tokių didelių knygų, didelio žmogaus darbo mūsų protai negalėtų padaryti sau tam tikrų išvadų.

Aš priskiriu šitas knygas kultūros archeologijai. Suprantu, kodėl Algimantui Bučiui apskritai archeologai daro didelį įspūdį. Taip pat manau, kad archeologijoje  dabar vienas įdomiausių balsų yra Vykintas Vaitkevičius,  ir tas balsas įdomus todėl, kad jo archeologija yra negryna. Kaip negryna ji buvo Marijos Gimbutienės atveju. Jie eina kartu su kultūros klodais. Su archeologiniu veiksmu keliasi kultūros klodai ir dar daugiau: kas pasirodo gilumoj, ima keisti tai, kas yra paviršiuje iki kalbos dalykų.

Toks archeologinis veiksmas, be abejonės, įtikina, kad XIII a., Mindaugo epochos amžius  yra tikrai svarbus lietuvių kultūrai ir kad tame amžiuje Algimantas Bučys atidengia svarbius kultūrinius tekstus. Ne vieną tekstą ir ne du, o atidengia jų pakankamą grupę, pirmiausia –  sakralinių tekstų, kitokie  tie tekstai ir būti negali, tai teisinga mintis.

Be abejo,  tų tekstų centre lieka Sovijaus mitas arba Šovio, Šovėjo mitas. Dabar klausimas,  kur aš šiek tiek abejoju arba bandau kitaip suvokti:  ar iš tiesų mes turime galvoti apie savo pačią ankstyviausią literatūrą, senąją lietuvių literatūrą?

Iškiltų tam tikrų,  galbūt literatūros supratimo klausimų. Aš labiau būčiau linkusi laikyti šituos atidengtus klodus  senosios Lietuvos kultūros klodais, rašto kultūros klodais, tam tikra literatūros priešistore, jeigu norėtumėm, bet suprantu, kad tas mano abejojimas yra toks neesminis. Niekada nėra esminis dalykas, kur tos atodangos arba  archeologinės kultūros atodangos yra  priskirtos ir kaip jos aptartos. Svarbu, kad jos pasirodo visu savo tokiu reikšmingumu.

Ir ta mintis, kad mes susiduriame su Mindaugo  epocha, kaip religinių karų epocha, ir susiduriame su ypatinga religinės sąmonės tokio aktyvumo epocha, kuri būtent ir nušviečia vėlgi savaip  archeologines atodangas. Taigi  pagrindinė  mano mintis ir būtų tokia, kad mes tikrai turime tokių ryškių, svarbių kultūrinių atodangų. Jų nebegalime apeiti ir mūsų toliau laukia tam tikri sprendimai, interpretacijos, žingsniai,  kas neabejotinai ir bus padaryta.

Aš šiek tiek jau esu kalbėjusi  pirmajame „Istorijos ir chrestomatijos“ sutikime, man visą tą laiką, kuris praėjo nuo pirmojo knygos sutikimo Rašytojų klube, rūpėjo pabandyti įžengti į gana artimą dabartį. Pagal tokią paprastą prielaidą, kad apskritai kultūroje tai,  kas yra buvę ir pasirodę tokiais stipriais pavidalais, kaip sakysime Šovėjo mitas. Arba tokiomis stipriomis lemtingomis figūromis, kurios atsiskleidžia knygoje iškeltų šventųjų figūromis. Tai apskritai negali išnykti iš kultūros, negali kokiu nors būdu nepasirodyti. Tas pirmasis mito sakinys: „Sovijus buvo žmogus, Šovys buvo žmogus, Šovėjas buvo žmogus“. Ta pirmoji frazė  įtarpo į 1262 metų chronografą senąja slavų kalba. Ji tikrai yra, kai įsigalvoji į ją, pradžia, ji ženklina pradžią, ženklina ypatingą pradžią – buvo žmogus. Jos pasikartojimą kultūroje ir literatūros tekstuose atsekti žinoma yra įmanoma.

Aš norėčiau pasidalinti viena  netikėtai atsiradusia analogija. Ta analogija, tai dar sykį kartoju, kyla iš rūpesčio atsekti pėdsaką. Gal tas pėdsakas, pirmasis pėdsakas, kurį galima būtų pastebėti vėlesnėje literatūroje. Tolimesnis pėdsakas  būtų Jono Strėlkūno eilėraščio klausimai iš 1980 metų. Pabaiga jo labai gražaus  eilėraščio tokia:

Kaip meldės jie, kaip jie nuo priešų gynės?

Ar jautė, kur galų gale nueis?

Ar esam tos pačios tėvynės?

Ar galima kalbėtis man su jais?

Klausimas į kurį reikia atsakyti: „ar esam tos pačios tėvynės, ar galima kalbėtis man su jais?“ Ir man atrodo, kad Algimantas Bučys į tą klausimą atsako. Jis neabejoja, kad mes esame tie, kurie turime kalbėtis su tais, kurie atsišaukia, atsiliepia iš XIII a.

Ir tas kalbėjimas, tos dialoginės situacijos stiprėjimas, kuris dabar kaupiasi apie mitą, apie Šovėją, jis yra ženkliškas. Neįtikėtina: kai pirmą kartą  aš pati klausiausi Greimo paskaitos, atvažiavusio iš Prancūzijos Vilniaus universitete, tai viena pirmųjų, o gal pirma paskaita ir buvo apie šitą mitą. Niekada nemaniau, nepajėgiau, negalėjau suprasti, kad čia atidengiama tokia intensyvi situacija ir prie jos bus grįžtama –  prie to „buvo žmogus“. „Buvo žmogus“ . Ir tame pasakojime -lietuvių senieji Dievai. Ir kad visa tai yra atidengiama kaip labai svarbi žinia.

Po Iljos Lemeškino didžiausią įspūdį darančio interpretavimo, Algimantas Bučys žengia kitą žingsnį, teikdamas savitą interpretaciją.

Na, aš turėčiau pasakyti, kad mane ta interpretacija įtikina. Kad galėjo taip būti tame skriptoriume, tame graikų tikybos krikščionių vienuolyne ant Nemuno kranto, įsteigtame Mindaugo sūnaus. Po Algimanto Bučio knygos jau niekada daugiau nebesakysime Vaišelga, jau tikrai įtvirtinta, kad tai yra Vaišvilkas arba Vaišviliokas,  arba Vaišvilas, tai lietuviškoji vardo forma. Žinosime, kad  toj protėvių žemėje, toje vietoje, tarsi pasirinkus kitą kelią, kitą kalbą,buvo  bandoma rašyti pasaulio istoriją žvelgiant iš tos vietos, kuri yra ant Nemuno kranto, įžvelgiant iš tos vietos.

Ir dar viena atošaukos galimybė, kuri pasirodo Albino Bernoto knygoje, kas yra gal ir netikėta.  „Kaustytos žąsys“ vadinasi ta paskutinė jo knyga, ją persmelkia tėvo ir sūnaus tema. Šiuo požiūriu galbūt iš Bernoto,  įsiskaitydama, kas toje knygoje yra, kitaip matau tėvo ir sūnaus siužetą Šovėjo mite.  Netikite, tada paskaitykite knygą. Aš galvoju, kad Algimanto Bučio interpretacija, kad Šovėjo sakmėje  tėvas atlieka sūnui  paskutinį patarnavimą, atiduoda jį ugniai, jeigu aš teisingai supratau, diskutuotina. Štai Bernoto tekstas:.

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą.

 Jau sėda į balną, o nuogas ir basas.

 Rudens danguje pasitinka jį dvasios.

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą.

 Jam šalta, jis dreba, jį neša pas Dievą žirgai žvengdami.

Gruodo kaustytos žąsys.

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą.

 Jau sėda į balną, o nuogas ir basas“.

Ir tada seka jo pokalbis su patėviu, jis augo su patėviu, kai patėvio brolis po laidotuvių su ašaromis padėkoja: „ Palaidojai mano brolį kaip tikras sūnus“. Bet šita atošauka čia išplėtota , ir jis pats  stebisi, kad atsiranda tokia netikėta parafrazė “nuogas ir basas jau sėda į balną, rudens danguje pasitinka jį dvasios“. Aš čia vis tiek regiu tarsi kultūros balso  savotišką atsiliepimą.

Bet čia būtų tarsi temos  pratąsa, tolesnis žingsnis, kuris irgi būtų svarbus.

R. Grigas: Labai ačiū . Prelegentas atvėrė savo knygose tokias didžiules erdves, kad iš tikrųjų mes galėtumėm diskutuot ir ne vieną kartą. Žodį dabar suteikime akademikui, profesoriui Vytautui Martinkui.

Vytautas Martinkus: Kolegės profesorės Viktorijos žodis jau paliudijo, kaip šios abi knygos  provokuoja, skatina ieškoti  kitų bei kitokių tekstų ir sieti juos su Algimanto Bučio vienos ar kitos knygos idėjomis, klausimais.

O  aš pradėčiau nuo savo didžiausio, ko gero banalaus įspūdžio, tad mane galės ne vienas turbūt  pakartoti, pritardamas.

Tą knygą, turiu galvoje „Istoriją ir chrestomatiją“ , reikia skaityti, pačiam skaityti. Štai tada toji knyga tampa tuo,  kuo ji, ko gero, ir yra  įdomiausia,  gyvybiškiausia. Ji tampa  tavo asmeniniu, tavo paties intelektualiniu nuotykiu, nes ją skaitydamas, tu visą laiką esi priverstas ginčytis, stebėtis, dalyvauti savotiškose intelektualinėse išvykose,  pasakyčiau, net minties  klajonėse, į kurias laisvai leidžiasi pats autorius.

Todėl  diskusijos, be abejo,  čia iš tikrųjų gali būti ilgos ir plačios, ir gilios. Bet jokios diskusijos, aš drįstu sakyti, nepakeis štai to,  ką patirtume kiekvienas tą knygą skaitydamas ir ne ją vieną. Tiesa, dabar yra galimybė, argi ne, Algi, skaityti tik šitą paskutinę, ar ne? Aš esu skaitęs visas tris, jei prisiminsime ir pirmąją „Barbarai vice versa klasikai“. Taigi  jos visos yra skirtingos, nesudėtos į vieną, paskutiniąją, taigi tai iš tikrųjų didžiulis kalnas, ar ne, prispausdinto popieriaus.  Bet ir net visas tris skaitydamas, aš patyriau tą patį įstabų  dvasinio nuotykio  jausmą.

Na, o dabar  grįžtu prie to, ko  mes čia esam lyg ir sukviesti. Pakvietime yra įrašyta tema, o aš esu toks pareigingas, kad  ją perskaitęs, išsigandau. Reikėtų mums čia kalbėti apie XIII a.faktus,  tekstus ir  problemas. Iškart susigūžiau ir sau pasakiau, kad apie tekstus ir faktus turėčiau tylėti. Nesu  XIII a. žinovas ir mane čia guodžia tiktai mintis, kad ir pats šios  studijos autorius  prieš 15, o gal 20 metų tikrai nebuvo to XIII a. gilus žinovas. Vadinasi, kiekvienas mes galim patobulėti. Taigi  aš sau leisiu ištart vieną kitą pamąstymą kaip skaitytojas, kurį  sudomino gal ne tiek XIII a. problemos,  kiek XXI ir XIII a. sąšaukos.

Pirmiausia aš keliu pats sau tokį klausimą, tai dar jokia problema, bet vis dėlto klausiu: kodėl Algimantas Bučys sukvietė mus prie šito stalo šiai diskusijai, o ne Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, na, pavyzdžiui,  senosios literatūros skyrius?

Klausimas ne visai  retorinis, nors atsakymas iš pirmo žvilgsnio į tą klausimą yra labai paprastas. Štai Bučys ėmė ir prašė knygą apie XIII amžiuje jau egzistuojančią arba atsirandančią, arba gyvuojančią mūsų literatūrą. Ar ją vadinti lietuvių ar Lietuvos, čia aš tą klausimą palieku atvirą, nes atrodo autorius spaudoje jau yra diskutavęs su instituto specialistais dėl  šitų dviejų sąvokų. Būta dėl to diskusinių pasvarstymų ir recenzijose apie ankstesnes knygas.

Bet Bučys liko ištikimas sampratai „ lietuvių literatūra“, o ne „Lietuvos literatūra“, ir tam turi savų argumentų. Taigi jis mums parašė naują  knygą, į kurią įdėjo 13 tekstų, kurie  užima  mažutę , turbūt  dešimtąją  knygos dalį.

Juk, pavyzdžiui,  sakmė apie Šovėją arba , kaip anksčiua sakydavom, apie  Sovijų,  visai trumputė, puslapio neužima. Taigi, atrodo,  čia kiekybiškai nedaug ką jis teatrado, bet pasižiūrėkime, kaip  giliai įsikasė ir kaip pamatė, perskaitė  tuos tekstus.

Asmeniškai aš,  skaitęs  ankstyvesnes knygas ir dabar lygindamas  su šita knyga,  drįstu sakyt, kad jis, matyt, buvo čia,  kaip ir kolegė Viktorija sakė, kultūros archeologas. Ir ne šiaip kultūros archeologas, o tų  paprastų, bet gilių tekstų užburtas, sužavėtas tyrėjas, suradęs tose atodangose energijos visam savo tyrimui ir tekstų aprašymui.

Aprašė, kaip jau sakiau, nepaprastai įdomiai. Anksčiau, berods, recenzuodama antrąją knygą, poliparadigminę  viduramžių kultūrinių konfliktų studiją apie Mindaugo epochą, Viktorija Daujotytė buvo gražiai įvardijusi Bučio rašymo stilių savotišku  romaniniu  pasakojimu. Sulygino su romanu. Vėl grįžtu prie savo įspūdžio: skaitai knygą, ne grožinę knygą, bet toje knygoje veikia pasakotojas, yra veikėjai, personažai, yra siužetas, yra intriga, yra man, kaip skaitytojui, galimybė polemizuoti ir t.t.

Noriu pasakyti, kad Bučys ryžosi iš tikrųjų labai  sunkiam rašymo variantui. Rašė jis tarsi literatūrologinę knygą, bet knygos objektai, veikėjai, tekstai, pavyzdžiui, „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ , pats  Vaišvilkas, jo asmenybė, sakyčiau, gal ir pakerėjo patį autorių. Prisiminkime, kaip detaliai  autorius  iškodavo, išlukšteno visas Vaišvilko gyvenimo aplinkybes, jos jį patį traukė, ko gero, vis stipriau. Todėl aš sakyčiau, kad darbavosi šioje knygoje dviese: ir Vaišvilkas, ir Bučys. Na, o jeigu vis dėlto rašė vienas, tuomet, sakyčiau, kaip pats pasirašiau paraštėse skaitydamas knygą, rašė įkvėptas, pats save  į kampą įsivaręs istorijos Vilkas, sakyčiau Bučvilkas, kuris už patį Bučį gudresnis, stipresnis, vikresnis, išmintingesnis.

Žinoma, gal aš čia  darau nuodėmę, pravardžiuojuos, ištrinu tikrąjį autoriaus vardą, o ,juk šioje knygoje yra paties  Bučio  gražus , tiesiog sparnuotas jo paties pasakymas,  kad vardažudys yra blogiau nei žmogžudys.

Na, bet  manau, kad mano išsakytas spėjimas turi pagrindą, juo labiau kad skaitydamas, kaip  knygoje ginamas  Vaišvilko lietuviškas vardas (nuo slaviškos pravardės Vaišelga) , ne kartą prisiminiau mano gimtąjį  Eržvilką. Tuo tarpu autoriui, pasirodo,  net reikėjo ginti Vaišvilko tiesiogią etimologiją, juolab  tokios sandaros žodžių ne tiek jau daug.

Pabaigai noriu pasakyti, kad šią knygą,  be abejo,  galėjo rašyti ne Bučys, o būrys bendraautorių, nors, deja,  tų bendraautorių kažakaip neatsirado.

Menu,  prieš 20 ar  22 metus, kai susirinko prie panašaus stalo Lietuvos ir mūsų išeivijos literatūrologai, nusprendę  bendromis jėgomis parašyti naująją lietuvių literatūros istoriją, būta daug ryžto, bet tas rašymas ilgam užtruko ir liko neįkūnytas. Ir, man atrodo,  Bučys įrodė, kad galima individualiai rašyti ir parašyti naujoviškai, įdomiai tą  mūsų lietuvių literatūros istoriją, nors  galima su ja nesutikti ir diskutuoti.

Aš šią istoriją, kaip  ir Viktorija Daujotytė,  priskirčiau prie atvirojo, naujojo  istorizmo pavyzdžių, kai pasitelkiama ir  kultūros archeologija, ir kitos humanitarinio mokslo atšakos bei tyrimo būdai, pavyzdžiui, Bučio formuluojami politinių  centrų ir  periferijų savitarpio įtakų padariniai kultūros istorijai arba jo teiginiai apie būtinybę pereiti nuo monoparadigminių prie poliparadigminių tyrimų ir pan. Man regis, šios  knygos vertė vis dėlto kyla ne iš vienos ar kitos metodologijos,  kurios ten yra siūlomos, o ją lemia vėl gi tas individualus Bučio, kaip autoriaus,  pasitelktas ypatingas įsižiūrėjimas į mūsų kultūros istoriją . Ta jo  teorinė žiūra, kuria jis pamatė ir mums parodė garsiąją  sakmę apie Šovėją arba Sovijų, kitus jo išverstus,  nežinomus mūsų literatūros istorijai tekstus, liudija, kad jis tikrai giliai į juos įsižiūrėjo ir  pateikė mums ne tik šio  susitikimo  diskusijoms.

R. Grigas: Labai ačiū, gerbiamas Vytautai.  Jūsų pastebėjimas, tiksliau – užuomina vaizdingomis metaforomis,   dėl autoriaus ir jo stiliaus labai tikslus. Iš tikrųjų tekstas be galo literatūriškas, emocionalus ir čia yra vienas iš didžiųjų knygos privalumų.

Nes šiaip jau mes, akademinė bendruomenė, esame nuo visuomenės tam tikra prasme gerokai atitrūkę, per daug kartais įsijaučiam į akademinę kalbėseną, akademinį rašymą, o  jeigu akademikų tekstuose  pasimaišo eseistinis stilius, iškart  atsiranda kritikai, kurie priekaištauja,  esą čia jau ne mokslinis tekstas, ne monografija, kuri dažnai net neįsivaizduojama be sunkaus akademinio stiliaus.

Čia priešingas atvejis, dvi stambios monografijos, kurios, manau, bus  prieinamos  net ir moksleiviams. Dabar suteikime žodį gerbiamai etnografei daktarei Daivai Vaitkevičienei.

Daiva Vaitkevičienė: Algimanto Bučio knyga, naujausioji  knyga, pavadinta „Seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ , kelia  nuostabą ir verčia suklusti –  kas čia yra? Ar tai istorijos literatūra, ar tai literatūros istorija? Ir tai atsitinka dėl kelių priežasčių.

Pirmoji iš jų ta, kad ši knyga kažkokiu stebuklingu būdu sugeba nustatyti tyrimo ribas ir jas išplėtoti, pati perkelia  ribas. Mes pradedam nuo XIII amžiaus ir atsiremiam į šias dienas. Tai yra daug daug metų, daug šimtmečių, o mes  matom vientisą  ištisinį naratyvą. Jis nėra literatūros naratyvas, tai yra mūsų rašytinės istorijos naratyvas iš principo.

Ir tai  sukelia tikrai nepaprastą džiugesį, kad mūsų istorija staiga papilnėjo, užsipildė. Įspūdis  atsiranda dėlto, kad  judrią laiko ribą nuolat lydi taip pat polifoninis mąstymas. Jis aprėpia ir literatūrą, ir istoriją, ir religiją, ir politiką, ir daug kitų dalykų. Tai iš tiesų verčia džiaugtis, kad mes patiriam tokį pilnatvės jausmą skaitydami šitą knygą ir matydami, kad susijungia tai, kas tarsi buvo atskiri fragmentai.

Man atrodo, kad vienas iš svarbiausių šitos knygos bruožų yra tai, kad ji iškelia – kaip  labai svarbią idėją –  tęstinumą. Tęstinumą mūsų kultūrinio mąstymo, kuris nuo savo pirmųjų rašytinių ženklų lieka vis toks pat panašus,  nors ir kitoks. Ir tas tęstinumas glūdi įvairiuose aptariamuose aspektuose.

Sunku čia viską siminėti ar  aptarti, tad aš  pasitelkčiau tik mitologinę, tiksliau – religinę mitologinę struktūrą. Keturi svarbiausieji Mindaugo Dievai minimi Sovijaus mite. Tai būtų Perkūnas, Andajus, Teliavelis ir Žvorūna. Mes turim tik vardus, tačiau šitoje knygoje mes pamatom visą turinį: kas yra dangus, kas yra ugnis, kas yra vanduo, kas yra miškas. Tai yra savotiškas egzegetinis veikalas, nes yra aiškinama, kaip tos vertybės, kurios tilpo į keturių dievybių vardus, kaip jos skleidžiasi XIV, XV,XVI amžiuje ir galų gale mes nesunkiai galim sklaidą pratęsti iki šių dienų. Ir šiandien lietuviui svarbu  medis, miškas, vanduo, ugnis. Ir mes matom, kaip susijungia tos senosios mitologinės  struktūros su tuo,  ką mes ir šiandien dar vis laikome vertybėmis.

Tačiau ne tik laikas sukuria tą visumos pojūtį, taip pat ir vieta.

Šioje knygoje kalbama apie žemės kalbą ir kalbama apie mikrotekstus. Kas yra mikrotekstai? Kuo giliau į praeitį, tuo tekstai trumpesni ir tuo daugiau reikia rašyti, kad juos paaiškintume, bet mes ir šiandien turime mikrotekstus savo žemės kalboje. Mes turim vietovardžius ir vienas iš tų pavyzdžių yra būtent XIII amžiaus epochos vietovardis ir mitas, ir asmenvardis Šventaragis. Šventaragis – tai mitinis kunigaikštis ir mes dabar irgi sėdime čia – Šventaragio slėnyje!..

Vietoje, kuri mus nukelia į XIII amžių. Nors pats mitas yra iš vėlesnių Lietuvos metraščių, tačiau Šventaragio, kaip šventos vietos, kurių Lietuvoje yra bent šešiose vietose, vardas rodo, kad tai yra Mindaugo epocha. Šventaragiais vadinamos šventosios vietos, kurios yra tarpupiuose arba santakose ir kurių ragas formuoja tą pačią šventą vietą. Mes matom semantinę grandinę:  tai yra kyšuliai į šventą vandenį, taip pat tai yra ragai, kaip aukojamų gyvulių ragai. Taip pat ragas yra kaip tam tikras laužo krovimo būdas, ugnies pakėlimo būdas. Mes matom, kad toji  XIII amžiaus epocha  egzistuoja iki šių dienų mūsų vietovardžiuose. Kadangi tie vietovardžiai „ Šventaragiai“  yra tokios  šventosios vietos, kurias galime nesunkiai datuoti, tai akivaizdu, kad tai yra Lietuvos  valstybės kūrimosi laikotarpio šventvietės, kadangi jos žymi tam tikras teritorines ribas – Anykščiai, Deltuva, Vilnius. Tai žemės kalba, kuri jungia praeitį ir dabartį.

Kitas aspektas, kurį aš noriu pabrėžti yra tas,  kad seniausios lietuvių literatūros istorijos išeities taškas yra nepaprastai svarbus mums istorijai laikotarpis. Viena vertus, tai yra Lietuvos valstybingumo iškilimas, kita vertus, tai yra religinių transformacijų metas.

Ir abu dalykai kelia mums klausimus: kas yra valstybė mums, kodėl ji mums svarbi? Kas yra religija mums, kas yra valstybės religija?

Kaip tik XIII amžiaus dokumentai mums duoda Mindaugo krikšto ir atsimetimo nuo krikšto, krikšto nuplovimo istoriją ir duoda Sovijaus arba Šovėjo mitą. XIII amžius kelia problemą per tą mitą: kur  gyvųjų ir kur mirusiųjų pasaulis, koks santykis tarp gyvųjų ir mirusiųjų?

Mindaugo reforma (  aš įvardinčiau Mindaugo reforma tai,  kas yra nusakoma Sovijaus arba Šovėjo mito pabaigoje) susijusi su keturių naujų Dievų iškėlimu ir laidojimo papročio pakeitimais.

Mindaugo reforma atspindi labai aiškiai  valstybingumo idėją, kadangi XII amžiuje mes turėjome keturis laidojimo būdus. Aš turiu galvoje atskiras gentis lietuvių, žemaičių, žemgalių, sėlių, kuršių. Ir tie keturi būdai yra labai skirtingi. Juos galima sugrupuoti pagal tokias dvi ašis: aukštai- žemai, žemė –ugnis. Ar mes laidojame žemėje, apačioje, kasame į žemę, ar mes pilame pilkapius virš palaikų, tai yra formuojame kalną. Yra duobė ar kalnas.

Kita vertus, ar tai yra ugnis, ar tai yra žemė. Ir  mes matome visus keturis variantus anuo metu. Tai yra – gali būti mirusieji nedeginami ir laidojami po žeme duobėse arba pilkapiuose viršuje. Arba gali būti deginami ir taip pat laidojami duobėse arba viršuje. Tuo tarpu – kas yra Mindaugo religinė reforma laidojimo pakeitimo prasme? Jis suvienodino laidoseną, nuo to laiko yra deginama ir laidojama po žeme. Mes matome vieną derinį ir kas tai yra? Tai yra deginimas – ugnis arba Perkūnas, Perkūno sakralumas. Ir tai yra po žeme, tai yra požemis, tai yra dangaus ugnies derinimas su požemiu.

Ir būtent Sovijaus arba Šovėjo mitas iškelia naują idėją, kuri nurodoma  mito pabaigoje. Tai yra Dievas Kalvelis, tas, kuris požemio geležį, metalą  kala ir įmeta  saulę į dangų. Mes matome požemį ir dangų viename. Taigi, ritualinėje plotmėje ir religinėje mes matome koreliaciją. Taip aš  apibūdinčiau Mindaugo reformą.

Dėlto čia nagrinėjamą  mitą ir Mindaugo epochos dokumentus  aš matau kaip nepaprastai svarbius tekstus, o sakmę  prilyginčiau  galbūt Mažvydo pirmajai knygai. Ir prilyginčiau ta prasme, kad tai mus jaudina kaip kažkoks revoliucinis momentas. Tai yra lūžis, ir mes nuolatos kalbam apie tuos lūžinius momentus.

Ir Sovijaus mitas, kuris  jau turi daug interpretacijų, šioje knygoje gauna dar viena interpretaciją, nors ir ji tikrai ne paskutinė, kadangi tai yra toks dalykas, toks tekstas, kuris verčia mus kalbėti, verčia rašyti ir verčia skaityti visą seniausios  lietuvių literatūros istoriją tam, kad mes skirtume pakankamai dėmesio būtent šiam tekstui, o visa kita yra greta. Bent jau man taip atrodo  iš mitologinės pozicijos.

R. Grigas: Ačiū labai, gerbiamoji Daiva. Kol dar man  neišdilo iš atminties gerbiamo rašytojo akademiko Vytauto  suformuluota metafora apie „vilkišką autorystę“, norėčiau prie jos pridurti ir savąjį įvaizdį. Turiu galvoje Miunchauzeno simbolinį žygį, kuris ne kartą kilo man  ne piktąja prasme, kai skaičiau šitą knygą. Iš tiesų joje tokia  neįtikėtina gausybė šaltinių, tiek interpretacinės erdvės ir gilumos, kad vis pagalvodavau,  kaip stebuklingai  Algimantas ištempia save ir mus  už plaukų, tarsi tas Miunchauzenas save ir žirgą iš pelkės, kuri šiuo atveju būtų nepažinta istorija ir mūsų praeities užmarštis. Žodį suteikime rašytojui Vytautui Girdzijauskui.

Vytautas Girdzijauskas: Skaitydamas  tris  Algimanto Bučio knygas  ir klausydamasis šiandien prelegento, pašnekovų, galiu reziumuoti, anaiptol ne kaip pigią pagyrą autoriui, kad  jis peržengia ne tik literatūrologo, bet ir savo,  kaip rašytojo, ankstesnes  ribas. Peržengia ir sukuria tokį tekstą, kurį net sunku įvardinti, kas tai yra.

Akademikas Martinkus klausė, kodėl panašaus renginio nerengia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. O jie irgi turbūt suglumę, kad nežino, kas tai yra. Juk tai nėra įprasta lietuvių literatūros istorija. Tai  kažkokia eseistika, mokslinė romanistika, kaip čia buvo sakyta, bet akivaizdu, kad skaitytojas tiesioп  įtraukiamas  į tą tekstą  ir negali nuo jo atsitraukti.

Argi skaitydamas lietuvių literatūros istoriją,  nors ir pačius naujausius jos variantus, esi taip įtraukiamas?

Man atrodo, kad čia Bučys padarė savotišką  žygdarbį jau ne tik kaip literatūrologo, o kaip kultūrologo, mūsų  senovės  tyrinėtojo.

Juk jis ne vien literatūrą čia tyrinėja. Nesu specialistas tų dalykų, bet lietuvių religija, senoji pagonybė man iki šiolei buvo  kažkokia nelabai aiški. Ką jie ten tikėjo? Buvo rašyta  mitologų, buvo  atskiros religiotyros knygos, bet tokio apibendrinančio veikalo aš nesu dar skaitęs, nors nuolatos dpmėjausi tais dalykais.  Perskaitęs Bučio knygas labai aiškiai supratau, nes ne  vieną kartą tas  akcentuojama, kad mūsų pagonybė ir senoji lietuvių religija savo priпimtimi niekuo nesiskiria nuo visų kitų pasaulio  senųjų religijų.

Maža to, kad autorius teoriškai akcentuoja – jis  duoda daugybę pavyzdžių,  cituoja indų vedas, cituoja Homerą, duoda Egipto mirusiųjų knygų visus 42 punktus, kurių neįveikęs nepateksi į ramiąją mirusiųjų karalystę. Skaitytojas pats gali palyginti senovės indų, egiptiečių, antikos graikų laidosenos papročius ir kelionės į mirusiųjų protėvių  pasaulį aprašus.

Tuo pačiu gali pats palyginti  senovės Rytų ir Vakarų išminčių ištarmes su  mūsų senovės žynių balsais naujoje Šovėjaus sakmės interpretacijoje. Polemizavę su krikščionių pamokslininkais lietuvių žyniai sakė savo pamokslus, kurių atgarsis įamžintas Šovėjo sakmėje. Tautosakinės prigimties sakmė liudija, kad jos kūrėjai taip pat  buvo savo meto intelektualai ir eruditai. Tą liudija pats sakmės turinys, ir  Bučys aiškiai sako, kad čia išprususio ir talentingo žynio  darbas. Ne koks nors  atsitiktinis, bet sąmoningas pamokslinio žanro kūrinys. Reikalingas ir naudingas anuometinėje lietuvių žynių  kovoje su nauja religija, kurią nešė vokiečiai riteriai ir ateiviai krikščionių pamokslininkai jau valstybiniu mąstu.

Dar vienas svarbus  dalykas.

Akivaizdu, kad Bučys, iškeldamas Vaišvilką, Daumantą, juos mums pateikia visai kitu aspektu, negu mes  lig šiolei buvome įpratę juos matyti. Senasis vaizdinys gana banalus – na, nuvažiuodavom į Pskovą, pamatydavom paminklą Daumantui, et, dar vienas  lietuvis išdavikas ir tiek.

Norėčiau replikuoti  į tokią tautinę savinieką. Juk tokia  buvo XIII amžiaus realybė, kad lietuvių  kunigaikščiai neretai kariavo vieni su kitais. Daumantas su Mindaugu buvo, matyt, beveik lygios galybės, abu vedę seseris, ir Mindaugo kaltė ar lemtinga klaida, kad panoro sau pasilikti Daumanto žmoną, nedovanotinai įžeidė galingąjį Daumantą. Pasitraukęs į Pskovą su 300 saviškių, Daumantas netruko įrodyti, kokio  intelekto ir mąsto žmogus  jisai buvo. Staiga sustiprėjusio ir iškilusio Pskovo istorija tai patvirtina.

O mums jis vis  atrodo tik bailus išdavikas, niekšas, nužudęs idealųjį Mindaugą. Tuo tarpu knygoje dalykiškai parodoma, kaip ir kodėl kunigaikštis Daumantas pelnė karžygio šlovę ir tapo po mirties paskelbtas Rytų krikščionių ortodoksų šventuoju. Jam skirti metraštiniai tekstai atsirado dar jam gyvam, turint savąjį raštininką, o po mirties atsirado ir jam skirti sakralinės literatūros tekstai, pateikiami chrestomatijoje. Keli tekstai, nes jo šlovė neblėso, atskiri hagiografiniai tekstai buvo sukurti iš karto po mirties (1299 m) ir  XV, ir net  XVII amžiuje. Bučys tuos tekstus mums pateikia su savais argumentais.

Žodžiu, ir  Vaišvilkas, ir Daumantas, ir pagaliau šventoji Charitina Lietuvaitė, mirusi tremtyje 1281 ir visiškai užmiršta, nežinoma  Lietuvoje – visi šie XIII a. herojai visai naujoje šviesoje  parodomi aptariamose knygose.
Ir paskutinis dalykas, kurį, mano manymu, svarbu aptarti, nes jis iki šiolei sunkiai suvokiamas, o būtent paskelbtų tekstų sakralumas. O juk tai universalus sakralumas. Religijų istorijos požiūriu, o Bučys jo ir laikosi, visi sakraliniai tekstai – ir pagoniški, ir Vakarų krikščionių katalikų, ir Rytų apeigų krikščionių, ir hinduizmo ir t.t. – visi jie savo prigimtimi yra vienodai sakralūs.

Betgi mums iš inercijos  vis dėlto katalikiškas sakralumas atrodo sakralesnis… Gal todėl tais atvejais, kai  Bučys iškelia bizantiškąjį ortodoksinį  sakralumą kaip lygiavertį Vakarų katalikiškajam,  mums atrodo keista ir  nepriimtina. Net graikų apeigų krikščioniški šventieji mums atrodo ne tokie „šventi“, kaip Romos katalikų. Knygos autorius ne kartą mums primena, kad  jeigu Daumantas arba Charitina Lietuvaitė būtų katalikų šventieji, jie seniai būtų susilaukę atskirų monografijų.

Vadinasi,  ir mums patiems reikia šiek tiek, bent jau  vertinant Bučio knygas, pakoreguoti savo požiūrius,  įveikti save ir tuomet XIII a. lietuvių krikščionių šventumą įvertinti bent  truputį plačiau,  negu mumyse yra įsišakniję nuo vaikystės, nuo pat  lopšio. Tai tiek kol kas.

R. Grigas: Ačiū labai. Žvelgdamas į greitai pralėkusį laiką, prašysiu toliau kalbėti trejetą, daugiausia – penketą minučių.

Beje, klausydamasis gerbiamo Girdzijausko, atkreipiau dėmesį į saviniekos problemą.  Aš ją suprantu kaip virusinį užtaisą, slypintį istorinėje patirtyje, tarsi  mūsų tapatybės elementą. Juk Daumantą, kaip ortodoksų šventąjį, mes pažinojom. Bet šita knyga mane sukrėtė. Daumanto asmenybė be galo prieštaringa ir ji čia atsivėrė visapusiškai. Prisiminkim:  pabėgęs su 300 savo artimiausių žmonių į Pskovą, jis su šitais lieuviais netrukus priima krikščionybę pagal graikų apeigas; po to, ilgai nelaukęs,  surengia  karo žygį į savo buvusią kunigaikštiją Nalšią; nusiaubia ją, su visu grobiu sugrįžta į Pskovą, atsiveždamas naujojo Nalšios valdytojo  Girdenio žmoną ir du vaikus. Man tiesiog nesuprantama, kaip galėjo jis,  talentingas karo vadas, kariauti prieš  savo žmones lietuvius… Knygoje randame savitą Daumanto poelgių argumentaciją.  Ir daugybė panašių, sunkiai  suvokiamų įvykių bei poelgių nenutylima knygoje, čia viskas surinkta  ir taip įdomiai išdėstoma, kad mes patys mintimis čia pat galime  persikelt į dabartį ar netolimą praeitį, kai brolis prieš brolį Lietuvoje kariavo. Nesuvokiami dalykai turėjo ir , matyt, tebeturi savo prasmes.

Kas dar  pageidautų tarti žodį ar pateikti  klausimą prelegentui?

Vaclovas Mikailionis:esu Algimanto ir klasės, ir kurыo draugas, todėl  atidžiai  seku jo kūrybinį kelią.

A.Bučys:  Noriu pristatyti patikslindamas:  Vaclovas Mikailionis ne tik klasės ir kurso draugas, bet ir rašytojas, paskelbęs poezijos bei prozos knygas, vieną, beje,  visai neseniai – „ Jotvingių laisvės šokis“.

V.Mikailionis: Mūsų diskusija,  manau, kad Algis man neprieštaraus, atrodo surengta tam, kad mūsų visų ambicijas užkabintų. Iš tiesų – kiek gali vienas žmogus dirbti darbą, kurį  turėtų  dirbti kelių institutų žmonės?

Be jau minėtų dalykų man beskaitant galutinai  paaiškėjo, kad mes daugeliu atvejų turime svetimšalių rašytą ir gerokai suklastotą  tautos istoriją,  supainiotą, aiškiai ne prolietuvišką, greičiau, deja, prolenkišką, provokišką, prorusišką,  kokia tik norite, jei atsižvelgsime, kas rašė. O  tikrosios mūsų tautos istorijos, einančios iš Lietuvos gelmių, iš tautinio centro, labai dar maža turime. Žinome, pavyzdžiui,  Trisdešimtmečio karo Europoje istoriją, galime pasiskaityti  anglų  su prancūzais 100 metų karo istorijas,  bet neturime mūsiškės  200 metų Euroazijos karo istorijos. Sunkaus karo, kurį mes laimėjome, kariaudami net porą šimtmečių su Rytais ir Vakarais.

Knygoje aprašomas nuožmus  religijų karas XIII a.  Baltijos kraštuose, ir štai atsiskleidžia įdomūs dalykai.  Jau XIII amžiuje,   pasirodo, mes nebuvom tokie vargšai, kokius mus vaizdavo savo kronikose ir istorijos veikaluose svetimšaliai. Turėjome puikiai  išsilavinusių žmonių, nežiūrint to, kad pešėmės netgi tarpusavy, kaip Mindaugas su Daumantu,  sakykim,  turbūt čia ir daugiau buvo intrigų. Ir vis dėlto, matyt, buvo  tokia jėga, kuri atrėmė visos Europos pačias agresyviausias jėgas.

Kokiu būdu?

Ne vieną atsakymą rasime paskutinėje knygoje, kurią skaitant  man kilo daugiausiai minčių, ieškant atsakymo į klausimą,  kodėl gi mes išėjom nugalėtojais. Jau antrajame knygos skyriuje aiškėja, kad ne kariuomenės gausa, ne geriausiais ginklais, ne  kažkokia ypatinga karine taktika, žiaurumu ar kuo kitu, bet savo protėvių patirtimi, savo dvasine nuostata ir , be abejo, sava tikyba rėmėsi nenugalėtieji XIII a. žemaičiai ir lietuviai.

Nors, aišku, eksperimentai buvo įvairūs. Mindaugas išbandė Romos katalikybę. Jo sūnus provaslovišką ortodoksiją. Vyko įvairūs ieškojimai,  bet pagrindinė jėga, kaip paaiškėjo jau  XIII ir XIV amžiuje, ir net vėliau, buvo  kažkokia kitokia. Paskui kyla klausimas, kodėl esant tokiai palankiai situacijai staiga nuo XV a.  viskas  taip nusėda, išblėsta, dingsta visas tas pasionarinis užmojis, jei kalbėsime L.Gumiliovo terminais? Kur vis didėjančios silpnybės priežastis? Jeigu mes suprastumėm XIII amžiaus galias, kurių dėka darėsi vis stipresnė  Lietuva, jei perprastume tą, pasakyčiau, dvasinės galios paslaptį, manau,  ir XXI amžiuje galėtume ją perduoti lietuvių tautai,galėtume  sakyti, kad laiku parodėme tautai, kad ji nėra mažytė išsivaikščiojantį tautelė, o sena  tauta, kuria gali didžiuotis savo praeitimi ir,manau, vis dar tebeturi  savyje ypatingas jėgas, ypatingas galias.

Čia ne kartą minėtas tęstinumas Lietuvoje įžvelgiamas ir už Mindaugo epochos ribų, taigi šita knyga yra iššūkis ir kitiems tyrėjams. Iššūkis ateities kartoms ir kartu paskata nagrinėti ne tik politinę, bet ir kultūrinę, sakralinę  tautos patirtį.
R.Grigas: Ačiū. Jūs prasitarėt apie iššūkį ateities kartoms.  Turbūt  sutiksite, kad tai iššūkis pirmiausia  dabartyje gyvenantiems. Kas dar norėtų pasidalinti mintimis?

Aleksandras Tarabilda: esu skulptorius…

A.Bučys:  Aleksandras Tarabilda, prisipažinsiu, taip pat  senas  pažįstamas, bet man svarbiausia yra tai, kad jo dėka aš namuose jau turiu labai gražų  ikonografinio stiliaus paveikslą, kurį be jokių prašymų ar užsakymų sukūrė  Aleksandras, perskaitęs mano knygas. Tai  šv. Charitinos Lietuvaitės atvaizdas. Maža to, Alius, vėlgi neprašytas,  jau yra iškalęs iš  ąžuolo šv. Charitinos Lietuvaitės koplytstulpį ir pastatęs  Raguvoj. Man tikrai nuostabu, kad atsiranda tokie darbai, atsiranda  Lietuvoje  šv. Charitina Lietuvaitė, kurios iki tol, gali sakyti, niekas nežinojo ir nepažinojo. Lygiai tas pats su Vaišvilku. Jau po pirmosios mano knygos atsirado jos įkvėpta Arvydo Juozaičio drama apie Vaišvilką. Aliau, atsiprašau, kad nutraukiau tave…

Aleksandras Tarabilda: Kažkada Parodų rūmuose atradau tokį seną reprodukcinį plakatą. Labai išraiškingas  plakatas – nežinoma rusų šventoji. Ir, žinot, namuose  turėjau seną veidrodį, aptriušusį, apsmilkusį. Tai aš  tą plakatą pridėjau prie  veidrodžio iš kitos pusės ir aiktelėjau – šedevras! Viską sukomponavau, suderinau ir padovanojau  Algiui.  Pradžioj jis klausia –  tavo kūryba? Neturi reikšmės, sakau, pro senovės veidrodį nesimato, bet jaučiu, kad  yra Charitina, o tu jau nustatyk, muziejininkus kviesk, aiškinkis, kokia čia nežinoma rusų šventoji.

Tiesa ir tai, kad Raguvoj padariau ir koplytstulpį šv.Charitinai Lietuvaitei, atvažiuokit pažiūrėti. Žinot, kai  paskaičiau jo knygą apie Mindaugo laikus,  tiek buvau pavergtas, pamišęs, kad pats internete paskelbiau, kad Raguvoj stovės šv. Charitinos Lietuvaitės  koplytstulpis. Paskelbiau ir užmiršau,  paskui žiūriu – geras drūtas  ąžuolas, ėmiausi darbo ir  man pavyko, vis dėlto pastačiau jai koplytstulpį Raguvoj.

Kodėl Raguvoj?  Matot,  aš gimęs  Raguvoje. Jūs čia taip gražiai šnekėjot apie  Šventaragius. O aš vis norėjau, kad jūs paminėtumėt Raguvas. Dar Vėlius rašė, kad Raguvos taip pat buvo šventavietės. Ten stovi  labai garsus koplytstulpis ir, tarp kitko pasakysiu, kai Baužytė filmavo, ji net pabijojo parodyti išrėžtus jame tekstus. O tekstai yra iš Rigvedos su prierašu : mes arijai, mes  raguviai. Indų epe „Ramajana“ yra pasakyta: „o,  Rama ragva, šlovinam tave“. Ten Rama vadinamas Ragvos vardu. Tiek to, atsiprašau, ne man  čia rodyti savo išmintį.

Pasakysiu taip: Raguva yra mano tėviškė, ten buvo didžiausia šventavietė, ten yra skulptūrų parkas, tad kviečiu  visus Vilniaus klasikus aplankyti Raguvą.

Vytautas Martinkus: Norėčiau pridurti dar vieną mintį apie čia minėtus mikrotekstus, kurie žadina daug  kultūrinių,  archeologinių ir visokių kitokių asociacijų. Skaitant apie juos Bučio knygoje,  man į galvą ateidavo ir muzikiniai sugretinimai. Prisiminiau Broniaus Kutavičiaus kūrinį apie  paskutinių pagonių apeigas, tai juk ten irgi senovinė muzika tokiais mikrotekstais,  kaip ir Algio knygoje,  atsikartoja ir ilgainiui  sudaro  įspūdingą kažkokios slėpiningos jėgos poveikį.

R.Grigas: Ačiū, Aleksandrai, ačiū, Vytautai.  Kas pageidautų dar? Jei ne,  žodį suteiksim prelegentui.

A.Bučys:  Aš noriu tik labai trumpai pasakyti, kad mano buvo įdomios visų pašnekovų mintys, dekui jums visiems. Man svarbu buvo išgirsti, kad  tie dalykai, kurie man rūpi ir rūpėjo rašant tas knygas, rūpi ir kitiem žmonėm. Manau, kad bendrom jėgom daug ką galima  padaryti. Parodyti miestui ir pasauliui, kad  ir XIII amžius,  ir ankstesni lietuvių tautos istorijos amžiai nėra kultūriniu požiūriu kažkokia  terra inkognita ar kažkokia nežinios  tamsi duobė, atseit,  nežinia,  kaip jie ten gyveno ir kas jie tokie buvo.

Būtina  užpildyi mūsų kultūrinės atminties vakuumus, kad pasimatytų  galingoji mūsų tautos  dvasia. Ir čia nėra jokios iš mano pusės  retorikos. Man rūpėjo  parodyti, kad lietuvių tauta jokia išrinktoji tauta. Mūsų tauta –  kaip visos pasaulio tautos.

Kada šitaip žiūri homogeniniame lygmenyje, pamatai, kaip  atsidengia  visuotinės istorijos sluoksniai. Ir mes staiga, skaitydami tuos tekstus, galime pamatyti, kad mūsų protėviai lygiai taip, kaip  Rigvedoje apdainuoti  žmonės, štai  sėdi sau ant šiaudų, geria pieną arba midų, arba savo somą ir lygiai taip pat aukodami ugniai kalbasi ugnies ženklais  su savo tėvais, su protėviais…

Viskas stojasi į savo vietą. Mes niekuo nei mažesni, nei keistesni, nei kokioj kryžkelėj gyvenom, kur mus trypė visi, kas netingėjo. Visa tai  primestinės mums nesąmonės. Ir reikia viso to balasto atsikratyti, reikia tiesiog  restauruoti ir parodyti mūsų realią istorinę ištvermę ir didybę ten, kur ji tikrai atsidengia.  Jeigu Gimbutienė sako, kad iš 4000 metų baltų istorijos mes , lietuviai, vieni XIII amžiuje atsilaikėm, nepraradom savo nepriklausomybės, tuomet tikrai turi būti nenuginčyjamos to atsparumo ir tęstinumo priežastys.

Tik reikia jas išryškinti. Tai mano tokie palinkėjimai.

O pabaigai  norėčiau perskaityt jums mano knygos  motto, kurį  paėmiau iš šv. Jeronimo rašto apie Origeną.

Galbūt jis kam nors pasirodys keistokas, tai  truputį pakomentuosiu. Taigi šv. Jeronimas, gyvenęs IV amžiuje didis eruditas,  kuris vertė Bibliją iš keturių kalbų, rašo:

„Laimingas žinoma tas, kuris įeina į šventovę, bet dar laimingesnis tas, kursai įeina į Šventovių šventovę. Laimingas tas, kuris švenčia šeštadienį,  bet dar laimingesnis tas, kursai  švenčia Šeštadienių šeštadienį. Panašiai laimingas ir tas, kuris supranta ir gieda giesmes, kadangi niekas negieda giesmių kitomis progomis – tik iškilmių metu; tačiau daug laimingesnis tas, kursai gieda Giesmių giesmę. Ir lygiai taip,  kaip įeinančiam į šventovę dar reikia daugel ko, kad būtų vertas įeiti į Šventovių šventovę, ir  kaip švenčiančiam šeštadienį, Viešpaties paskirtą liaudžiai, dar reikia daugel ko, kad švęstų Šeštadienių šeštadienį, panašiai daug vargo reikia įdėti tam, kuris perėjęs visas giesmes, sudėtas rašte, pajėgtų pakilti iki  Giesmių giesmės“.

Tuos žodžius pasirinkau, tikėdamas, kad ir mums metas pradėti rašyti lietuvių tautos Istorijų istoriją. Metas įeiti   į  visų  pasaulio tautų kontekstą, stoti į jų gretą  ramiai, paprastai, kaip  lygiaverčiai su lygiaverčiais.

Ir tą padaryti dabar, kai neliko tiesioginės svetimšalių cenzūros, tik šiokia tokia nepilnaverčių  autocenzūra, turime visas galimybes.

Tik reikia išmokti ir įprasti mąstyti ne šiaip abstrakčiais terminais ar sąvokomis, o kultūrinių bei religinių idėjų istorijomis, suvokiant jų raidą nuo užuomazgos iki vienokio ar kitokio istorinio finalo. Tuokart viskas atsiduria vienoj plokštumoj –  universalioj žmogiškų patirčių plokštumoj. Mano kuklus įdirbis,  bandant surinkti kas jau kitų yra  padaryta ir apmąstyti vienoje knygoje, be abejo, būtų neįmanomas, jeigu man nebūtų talkinę  rėmėjai ir leidėjai. Turiu galvoj pirmiausia Rašytojų sąjungos leidyklą, kuri, Valentino Sventicko vadovaujama, neišsigando, kaip čia sakyta,  miunchauziškų Bučio pastangų įvykdyti neįtikėtiną dalyką. Tiek pat esu dėkingas ir  leidyklai Versus Aureus, kuri išleido  naujausiąją knygą. Knygą, kurioje   vien  literatūros šaltinių  arti pusės tūkstančio ir visus jos turėjo sužiūrėti gerbiamoji  redaktorė Onutė Gudžiūnienė. Nemaža šaltinių ir net asmenvardžių  lietuvių kultūros apyvartoje dar  nenaudoti, redaktorei teko juos transkribuoti,   suvienodinti, sulietuvinti rašybą ir t.t. Reikia džiaugtis, kad  turim tokių leidėjų. O dar maloniau, kad turime literatūros leidybos rėmimo fondų – ne tik valstybinių, bet ir privačių mecenatų, šiuo atveju kalbu apie knygą parėmusį  Kazickų šeimos fondą  Amerikoje. Džiugu, kad randasi vis daugiau lietuvių, tęsiančių taurią ir įžvalgią senosios Lietuvos diduomenės tradiciją remti mokslo ir kultūros žmonių veiklą ir jų veikalų leidybą. Ačiū dar kartą visiems.

R. Grigas: Leiskite man priminti pabaigą svarbų akcentą. Visiškai neseniai sužinojau, kad estai po įstojimo į Europos sajungą 2007 metais priėmė naują konstituciją ir jos preambulėje yra įtvirtina nuostata, jog Valstybė privalo  užtikrint estų tautos klestėjimą ir gerbūvį amžiams. Pagalvojau, ar  mūsų  Seime kas nors drįstų taip suvormuluoti ir įtvitinti Valstybės pareigą. O juk mes  nuolat gyvename dviejų procesų priešpriešoje. Tauta irsta, bet stiprėja ir  tautokura, tautodara.  Algimanto Bučio įnašas į tautodarą, į tautokurą iš tikrųjų, mano manymu, ryškus. Ačiū visiems dalyvavusiems.

(Naujoji Romuva, 2013, Nr. 2 ( 583). – Iliustruotas kultūros gyvenimo žurnalas, einantis nuo 1994 m. liepos 7 d. Vilniuje kaip atgaivintas 1931–1940 m. Kaune leisto to paties pavadinimo leidinys).