Lietuvių išeivijos spaudoje Algimanto Bučio straipsnis apie Antaną Škėmą dar 1969 metais sukėlė gyvą atgarsį.
Pirmasis sureagavo žinomas išeivijos intelektualas, kandus literatūros kritikas R.E.Maziliauskas, bendradarbiavęs ilgiausiai išsilaikiusiame( 1964-1980) išeivijos literatūros metraštyje Pradalgė, (redagavo Kazimieras Barėnas Londone), o vėliau redagavęs Kanados lietuvių laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, „gyvai, įdomiai ir turiningai“ tęsdamas „niekad nesikeičiančią “Nepriklausomos Lietuvos” patriotinę, tautinę ir kovos už Lietuvos nepriklausomybę liniją“ ,kaip rašė Pranys Alšėnas straipsnyje “Nepriklausoma Lietuva” už nepriklausomą Lietuvą (Į Laisvę 1971 53(90)).
R.E. Maziliausko padavimas buvo netrumpas, bet šiuo atveju verčiau jį visą pateikti, idant internautams nekiltų įtarimas, esą A.A.Bučys išrankioja iš kritikų atsiliepimų tiktai sau palankiais ir malonias ištraukėles.
Be to – R.E.Maziliausko padavimas ypač įdomus tuo, kad jame labai atvirai išsiskleidžia anuometinis Laisvojo pasaulio intelektualų lietuvių požiūris į Nelaisvojo pasaulio lietuvių intelektualų „kovas dėl kultūros“ rusų okupuotoje Lietuvoje, taigi – praėjus daugiau kaip pusei šimtmečio po Vaižganto vaizduotų „kovų dėl kultūros“ carinėje Rusijoje…
Kaip ten bebūtų, štai R.E.Maziliausko padavimas „Antanas Škėma Lietuvoje. Velniškai knietinčios gudrios citatos“ be cenzūros ir kupiūrų:
„Pagyvensim — pamatysim“, anądien savo samprotavimus užbaigė Birutė Drungienė (plg. Akiračiai, Nr. 5/1969). Taip ir atsitiko: maždaug tuo pačiu metu, praeitųjų metų pabaigoje, B. Drungienės lūkesčius savaip patenkino du, taip sakant, „priešakiniai“ Vilniaus literatūriniai leidiniai.
Pergalės gruodžio mėnesio sąsiuvinyje vilniškio Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto pirmininko pavaduotojas, žurnalistas ir literatūros kritikas Vytautas Kazakevičius nemažą savo nuolatinės skilties „Iš užsienio lietuviu kultūrinio gyvenimo“ dalį paskyrė replikai aniems B. Drungienės samprotavimams. V. Kazakevičiaus žodžių vis dėlto negalime laikyti vien tiktai atskiro laikraštininko ir literatūros vertintojo nuomone. Jo einamos pareigos, ypač prisiminus, kad vilniškio ryšininkų komiteto pirmininkas V. Karvelis jau yra senelis ir kad visai įstaigai faktiškai ir vadovauja V. Kazakevičius, šiaip ar taip mums leidžia V. Kazakevičių laikyti autoritetingu tarybinio režimo kalbėtoju. O jam Birutės Drungienės samprotavimai nedviprasmiškai nepatiko. ..
B. Drungienė komentavo praeitaisiais metais Lietuvos literatūrinėje spaudoje įsismaginusias diskusijas dėl vidinio monologo arba sąmonės srauto atėjimo lietuvių literatūron. Ir ji nurodė, kad šalia Lietuvoje kuriančių komunistų rašytojų A. Bieliausko ir M. Sluckio romanų, kuriuose yra įdiegtas vidinio monologo metodas ir apie kuriuos Vilniaus literatų diskusijos iš esmės tesisuko, visiškai nebuvo užmintas A. Škėma. O pastarasis lietuvių literatūroje ir bus pirmasis savo kūryboje sąmonės srautą panaudojęs.
DIENRAŠČIŲ DVASIOS
V. Kazakevičius replikuoja piktokai, autorei prikišdamas, esą, ji „palieja skystoka tulžį Naujienų dvasia“, ko mes nedrįstume priskirti prie labai dalykiškų apibūdinimų. Apie tulžies skystumą spręsti gal vis dėlto labiau pritiktų medikams, o ir Čikagos lietuviškųjų dienraščio dvasios nevisuomet yra labai konsekventiškos ir vientisos, kad jas galėtume rimtai ir be aiškių definicijų vartoti kaip lyginimo mastą,. . Jau aiškiai neteisus V. Kazakevičius yra implikuodamas, kad B. Drungienė tvirtinusi, jog „mūsų romanistus ,pasąmonės srauto’ mokęs. .. A. Škėma“. To autorė aname rašinyje iš tikrųjų nė netvirtino.
Pagaliau abejotinas V. Kazakevičiaus teiginys, kad „A. Bieliauskas, M. Sluckis ir kiti mūsų rašytojai tikrai apsiėję be A. Škėmos įtakos, kad jų kūryba jam visiškai priešinga problematika, idėjų dvasia. ..“ Kažin. Sąmonės (o ne pasąmonės, kaip kad rašo V. Kazakevičius) srauto metodas visuomet įvairuos tarp atskirų autorių, priklausomai nuo jų kūrybinės individualybės, tačiau tas metodas tokio pobūdžio veikaluose vis dėlto išlieka bendrinis, ir iš jp išplaukianti problematika yra bendra. Ta prasme ir V. Kazakevičiaus minimieji autoriai su A. Škėma lietuvių literatūros aruoduos gali būti priskirti vienai kategorijai, bent kiek tai liečia aptariamuosius veikalus. Tesame linkę sutikti su ta cituotąja V. Kazakevičiaus teiginio dalimi, kur jis nurodo, kad minėtieji Lietuvos autoriai „apsiėję be A. Škėmos įtakos“. Tur būt, taip ir buvo, nes kai Kauno romanas ir Adomo obuolys buvo rašomi, svetur kuriančiųjų lietuvių rašytojų knygos dar beveik visai neprasiskverbdavo Lietuvon. Betgi, kaip jau minėjome, to B. Drungienė nė netvirtino…
Ano B. Drungienės rašinio pavadinimas „Kada bus atrastas Škėma?“, pasak V. Kazakevičiaus, tėra pretenzingas pasimaivymas. Toks apibūdinimas vargu ar laikytinas itin elegantišku, tačiau pasirodo, kad autorės retoriškas klausimas buvo visiškai gyvenimiškas. Šiandieną jau turime viešą įrodymą, kad, be paties V. Kazakevičiaus (kuriam, kaip žinome, visi išeivijos leidiniai yra prieinami), Antano Škėmos romaną Baltą drobule tikrai skaitė ir atrado literatūros kritikas Algimantas Bučys.
TRADICINĖS NUODĖMĖS
Savo netrumpą, per du savaitraščio numerius spausdintą apybraižą (plg. Literatūros ir meno 1969 m. gruodžio 20 ir 27 laidas) autorius pavadino „Žmogus ir žmonės„. Verta čia pacituoti A. Bučio rašinio įžangą ir lygia dalia verta susilaikyti nuo tos įžangos komentavimo, paliekant tai patiems skaitytojams. O prasideda rašinys šitaip:
„Retkarčiais velniškai knieti iš arčiau pasižiūrėti į abstrakcijos miglose skendinčias didžiąsias literatūros problemas, kurias taip skambiai vadiname literatūros humanizmu arba dehumanizacija, herojaus susvetimėjimu, asmenybės degradavimu ir masiška dvasinių poreikių standartizacija stulbinančios technikos gadynėje; pagaliau norisi kiek detaliau apčiuopti etinius tolesnės žmogaus brandos pamatus…
Pagirtinas noras, tačiau vėlgi — kaip jį tu įkūnysi, nepasitelkęs gudrių citatų, neįsirausęs mūsų vis labiau išprustančiam skaitytojui mažiau težinomon medžiagon, nepažarstęs gausiai besiperšančių atsakymų ir dar priedo… nesuklydęs?
Ką gi, belieka dar kartą prisiimti šias tradicines mūsų literatūrinės kritikos nuodėmes ir vėl tikėtis skaitytojo (mano pabraukta — R. E. M.) mielaširdystės. ..“
Visas A. Bučio rašinys, iš tiesų, ir yra Antano Škėmos romano nagrinėjimas, o rašinyje gausiai pabertos „gudrios citatos“ visos yra iš Baltos drobulės. Ir turime dabar visiškai sutikti su Vytautu Kazakevičium, tvirtinusiu, kad „A. Škėma Lietuvos skaitytojui buvo draugiškai ir nuoširdžiai pristatytas“. A. Bučys šitam „vis labiau išprustančiam skaitytojui mažiau težinomą medžiagą“ išnagrinėjo, išskaidė, netgi įstatė į pasaulinį moderniosios literatūros kontekstą ir, be abejo, sužadino tų išprususių skaitytojų smalsumą patį Škėmos romaną perskaityti. Deja, nedidelis Baltos drobulės egzempliorių skaičius tėra pasiekęs Lietuvą ir todėl tas smalsumas tik labai ribotai tegalės būti patenkintas.
Algimanto Bučio erudicija, jo nuovoka moderniojoje Vakarų literatūroje ir intelektualiniuose jo formuotojuose yra akivaizdi, nors vienu kitu dešimtmečiu ir atsilikusi nuo dabarties, kas, apie 1952-54 m. sukurtąją Baltą drobule rašant, nebūtinai laikytina atsilikimu. Ieškodamas bendrojo vardiklio tokiuose dvidešimtojo amžiaus rašytojuose, kaip B. Brechtas, M. Frischas, F. Duerenmatas, prie jų sukurtųjų veikėjų gretindamas Baltos drobulės Garšvą, pastarąjį ilgomis citatomis įstatydamas į romano socialinę aplinką — aštuonmilijoninį New Yorką, — A. Bučys pagaliau prisimena ir „vienišųjų minią“, kurią prieš dvidešimt metų išryškino amerikiečių sociologas D. Riesmanas (A. Bučio transkripcijoje, deja, išvirtęs į D. Rizmaną).
PAŽINTINĖ SVARBA
Jei dar pridėsime „Froidą“ (suprask: Freud), Nathalie Sarraute („Sarot“), Marcei Proustą ir kitus, matysime, kad A. Bučio apybraiža Lietuvos skaitytojui iš tiesų gali turėti ir nemenkos pažintinės svarbos, jam suteikdama tikroviškesnį vaizdą apie tas problemas, kurios Vakarų rašytojuose vyravo prieš vieną kitą dešimtmetį. Jau vien tiktai dėl to tas rašinys Literatūroje ir mene labai sveikintinas, nors mums, be abejo, maloniausia, kad šiuokart Lietuvos skaitytojui ne tik „draugiškai ir nuoširdžiai“, bet tolygiai kruopščiai bei sąžiningai buvo pristatytas Antano Škėmos romanas Balta drobulė. Dar daugiau: A. Bučys Škėmos romano problematiką ir tos problematikos sprendimo būdą įstato ne vien tiktai į pasaulinės literatūros kontekstą, bet lygia dalia nurodo ir į užsienių lietuvių literatų pasisakymus, sakykime, A. Landsbergio, H. Radausko, H. Nagio ir kitų samprotavimus, tiesiogiai ar netiesiogiai palietusius Škėmos romano problemas.
Drįstume netgi tvirtinti, kad A. Bučio rašinys yra iki šiol bene geriausias, išsamiausias ir įžvalgiausias Antano Škėmos romano nagrinėjimas — šiapus ar anapus. Gausios citatos iš aptariamojo romano Lietuvos skaitytojui taip pat gana akivaizdžiai parodo Škėmos stilių, pačią veikalo nuotaika ir jo pobūdį. Aišku, A. Bučys yra tarybinės literatūros mokyklos auklėtinis, neišvengiamai naudojantis vadinamosios marksistinės estetikos metodus. Tačiau jis niekur nėra vulgarus, dogmatiškas arba schematiškas.
Neaplenkia A. Bučys nė viso to buvusio ūžesio, kilusio užsienio lietuviuose, kai 1958 m. londoniškė Nidos leidykla išleido Balta drobule. Žinia, mūsų konservatyvieji „moralistai“ romaną sutiko itin atšiauriai, o Nidos darbuotojų pasakojimu, Nidcs knygų klubas dėl to nustojo netgi 200 prenumeratorių. „Stebinantis šventeiviškumas!“, komentuoja A. Bučys, ir jis nurodo į Henry Miller, Norman Mailer bei kitus dabarties rašytojus, prieš kuriuos Škėmos romanas iš tiesų yra labai „drovingas“. Pasak A, Bučio:
„Nervingai mąstantis ir nesąmoningai maištaujantis A. Škėmos herojus neslepia savo pasišlykštėjimo tikrove, bet kartu pademonstruoja turtingą dvasinių išgyvenimų skalę, nerimstančią sielą, visapersmelkiantį tiesos ir grožio siekį, ir tuo, manau, jis daug artimesnis žymiausiam, nūdienos amerikiečių negrų rašytojui Džeimsui Boldvinui, taip pat maištaujančiam ir besisemiančiam jėgų ne tik iš prigimtinių individo resursų, bet ir iš gryniausių savos rasės dvasinių bei kultūrinių šaltinių, senųjų papročių, pagimdžiusių ir originaliausius religinės ekstazės ritualus, ir temperamentinguosius negrų bliuzus. Taip ir A. Škėmos herojus: savo vaizduote ir prisiminimais jis remiasi dar į senovės Lietuvos mitus bei etiką, o dabartyje yra įsišaknijęs daugiasluoksnėje Vakarų kultūroje, negailestingoje didmiesčio būtyje, pilniausiai, tur būt, įkūnydamas Škėmos išsvajotą žmogaus koncepciją“.
SLOGUTIS ŠIAPUS IR ANAPUS
Anot A. Bučio, Antanas Škėma yra blaivus ir negailestingas kapitalistinį tikrovės analitikas, ir su šiuo autoriaus teiginiu tegalime sutikti. Ir panaudotosios citatos iš Baltos drobulės šitą nevisuomet malonią kapitalistinę tikrovę dažnai labai taikliai išryškina. Teabejojame, ar pavartotoji „kapitalistinės tikrovės“ sąvoka šiame kontekste nėra per siaura. Iš tiesų, dabarties žmogaus slogutis, kurį taip ryškiai pavaizdavo Antanas Škėma savuoju Garšva, yra lygia dalia taikytinas ir būdingas perdėm centralizuotai bei suun- formintai technologinei visuomenei, kurioje gyvena „vienišųjų minia“. O toji technologinė visuomenė yra aprėpusi ne vien tiktai kapitalistinius kraštus, bet ir Tarybų Sąjungą, neišjungiant nė Lietuvos. Akivaizdžių pavyzdžių šiai prielaidai paremti galėtume rasti dabartinėje Lietuvos literatūroje, o pirmoje eilėje kaip tik tuose sąmonės srauto ar vidinio monologo metodu parašytuose kūriniuose. Tas metodas, matyt, iš tikrųjų yra itin tinkamas būdas pavaizduoti moderniojo žmogaus slogutį ir vienišumą… šiapus ar anapus.
Dabar, po tokio tikrai „draugiško ir nuoširdaus“ Antano Škėmos romano pristatymo Lietuvos skaitytojui Algimanto Bučio apybraiža, būtų vis dėlto gera, jei Vytautas Kazakevičius savo kritikams šiapus galėtų, taip sakant, nušluostyti nosį ir paskelbti, kad, štai, Vaga, sakykime, 60.000 egzempliorių tiražu leidžia A. Škėmos raštus. A. Bučys juk akivaizdžiai įrodė, kad Škėma tikrai to yra vertas, na, ir tiems „šventeivoms“ šiapus būtų duotas, vadinamasis atkirtis. Tačiau abejojame.
Atsiverskime kad ir 66-tą Baltos drobulės puslapį (Nidos laidoje), šeštasis skyrius prasideda sakiniu: „1941-aisiais metais Antanas Garšva buvo partizanas“. Ne komunistinis, žinoma, bet anaiptol: prieš raudonuosius kovojęs ir galop vieną jauną raudonarmietį nukovęs.
86-89 puslapiuose A. Škėma vaizduoja šiurpą sukeliančią sceną, kai čekistas Simutis suimtąjį Garšvą tardo, įžeidinėja, tyčiojasi ir sadistiškai muša, sunkiai sužalodamas galvą. Iš tiesų, tai labai svarbi, kone raktinė romano vieta, bent dalinai paaiškinanti vėliau įvykusį Škėmos herojaus išprotėjimą. Ši romano vieta yra labai svarbi ir kitoje, sakytume, gilesnėje plotmėje. Modernų šių laikų žmogų skaudūs likimo smūgiai lygia dalia ištinka tiek kapitalistinėje tikrovėje, tiek ir komunistinėje santvarkoje. O tai, tur būt, ir bus viena paties Škėmos įžvalgų, kurias jis stengėsi įdiegti savo kūryboje. .
Juk ir A. Bučys sako:
IEŠKANTIEMS SUNKIAU
„Mums gi, manau, kaip tik savo nerimastinga dvasia yra artimas A. Škėma, nes ir mums gerai suprantamas nuoširdus rašytojo prisipažinimas: ,Vis dėlto dabartiniame chaose ieškojimas, tur būt, nėra nuodėmė. O ieškantiems sunkiau, nei suradusiems’ „.
Tačiau gausių Baltos drobulės citatų tarpe A. Bučio rašinyje nėra nė vieno iš aukščiau nurodytųjų vietų. Nedrįstume dėl to kaltinti nei A. Bučio, nei Literatūros ir meno redakcijos, nei pagaliau Vytauto Kazakevičiaus. Anot A. Bučio, neįmanoma metafiziniu užmoju sujungti tą, ką išskyrė istorija; negalima derinti ten, kur būtina skaidyti, istoriškai analizuoti ir konkrečiai vertinti tiek socializmą (prisiminkim antitarybines sceneles, romane), tiek kapitalizmo poveikį asmenybei…“
Taigi — tos „antitarybinės scenelės’-ir Lietuvos skaitytojo teisė į Škėmos kūrybą. Liūdna tokia dialektika, bet. .
R.E.Maziliauskas ( Akiračiai, 1970, nr.2)..
Tame pačiame “Akiračių“ numeryje (1970,nr.2) įdėtas straipsnelis nuo redakcijos “Ieškojimas ne nuodėmė”:
“Iki šiol vienintelis asmuo, berašąs apie išeivijos lietuvių literatūrą Sovietinėje Lietuvoje, buvo Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto pirmininko pavaduotojas — žurnalistas Vyt. Kazakevičius. Išskyrus paskiras ekskursijas \ vyresnės kartos išeivijoje mirusiųjų rašytojų kūrybą, Lietuvoje leidžiamųjų antologijų įvaduose ar kartais pasitaikančių nuotrupų „Poezijos pavasariuose“, — apie išeivijos kūrybą Lietuvos literatūros mokslininkai bei kritikai iki šiol tylėjo. Ypatinga tyla buvo apgaubti išeivijoje subrendusieji rašytojai. Šią tylą nutraukė per du numerius „Literatūroje ir Mene“ (Nr. 51 ir 52) ėjęs ilgas straipsnis „Žmogus ir žmonės“ apie Ant. Škėmcs „Baltą drobulę“, parašytas jaunos kartos kritiko Algimanto Bučio. Alg. Bučys yra laimėjęs vieną iš Literatūros ir Meno premijų 1969-tiems metams už aktyvų bendradarbiavimą ir geriausią probleminę medžiagą, išspausdintą šiame laikraštyje.
Į Ant. Škėmos „Baltą drobulę“ A. B. žiūri iš marksistinių pozicijų. Jau pačioje straipsnio pradžioje jis sumini „herojaus susvetimėjimą“, „asmenybės degradavimą“ ir „masišką dvasinių poreikių standartizaciją stulbinančios technikos gadynėje“. Visa tai primena jaunojo Markso sociologinius svarstymus, kai jis aiškino apie prarają, atsivėrusią tarp žmogaus asmenybės vidinio gyveninio (mintijimo) ir jį supančios realybės (darbo). Ši praraja atsiradusi XIX-to amžiaus industrinės revoliucijos poveikyje. Brutalus darbas naujose įmonėse bei kasyklose veikęs žmogaus asmenybę neigiamai, ją atbukindamas ir sugyvulindamas. Kovodamas prieš tokią padėtį, anais laikais jaunasis Marksas net buvo metęs šūkį — „Kiekviena žmogaus veiklos forma turi išreikšti pilną žmogų“. Šioje dvasioje parašytas ir A. B. straipsnis.
Kaip pavyzdį susvetimėjusio žmogaus A. B. pasirinko Škėmos Antaną Garšvą. Antano Garšvos susvetimėjimo priežastys, kaip jas dėsto A. B „nėra vien tik „kapitalizmo poveikis asmenybei, bet ir,bendrai gyvenimas supertechniškoje civilizacijoje bei savo gimtojo krašto netekimas. A. B. „Baltą drobulę“ analizuoja, pasiremdamas tokiais vardais kaip Freud’u, David Riesman’u („The Lonely Crowd“), J. P. Sartre’u, Marcei Proust’u ir Nathalie Sarraute. Kartais tokie nukrypimai į kitų žmonių mintis, ar šiaip apibendrinimai, nėra visiškai tikslūs dėl „Baltos drobulės“. Pavyzdžiui, Antanas Garšva, bent tiesioginiai, niekuomet „nepaniekino istorinę tiesą“. Nors „Balta drobulė“ straipsnyje plačiai cituojama, norėtųsi, kad A. B. būtų laikęsis arčiau Škėmos teksto ir toliau nuo apibendrinimų. Tendencija mažiau kreipti dėmesį į tekstą ir daugiau operuoti a priori sąvokomis yra bendra yda, užtinkama marksistiniuose kritikuose. Tačiau, iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad kai kurie A. B. sugretinimai yra sugestyvūs ir įdomūs. Kad ir šis A. Škėmos palyginimas su J. Baldwin’u,
„Nervingai mastantis ir nesąmoningai maištaujantis A. Škėmos herojus neslepia savo pasišlykštėjimo tikrove, bet kartu pademonstruoja turtingą dvasiniu išgyvenimą skale, nerimstančią siela, visaper-smelkiantį tiesos ir grožio siekį, ir tuo, manau, jis daug artimesnis žymiausiam nūdienos amerikiečių negrų rašytojui Džeimsui Boldvinui, taip pat maištaujančiam ir besisemiančiam jėgų ne tik iš prigimtiniu individo resursu., bet ir iš gryniausiu savos rasės dvasinių bei kultūrinių šaltinių, senųjų papročių, pagimdžiusių ir originaliausius religinės ekstazės ritualus, ir temperamentinguosius negrų bliuzus. Taip ir A. Škėmos herojus: savo vaizduote bei prisiminimais jis remiasi dar į senovės Lietuvos mitus bei etiką, o dabartimi yra įsišaknijęs daugiasluoksnėje Vakarų kultūroje, negailestingoje didmiesčio būtyje, pilniausiai, tur būt, įkūnydamas A. Škėmos išsvajotą žmogaus.
„Aš sutalpinu savyje, — me dituoja Garšva, — savo visatą. Praeiti, dabartį, ateitį. Bet nesu antžmogis. Aš — žmogėnukas, suvystytas į kartūninį, purviną žiurstą. Kuris nori pašvęsti savo išsakymui. Nepaisysiu užpatentuotos realybės“. „
Prisiminęs kontroversiją dėl Škėmos palikimo, jis sako:
„Meninis rašytojo iššūkis, kaip ir galima buvo tikėtis, suerzino „gražiai sušukuoto ir sudėlioto gyvenimo“ adeptus — skaitytojai užsipuolė ir „Baltą drobulę“, ir leidykla, priekaištaudami — kaip kadais dėl „Šventosios Ingos“, už „šuniškos moralės vaizdus“. Stebinantis šventeiviškumas! Ir dar grynai provinciškas: užtektų A. Škėmos kritikams prisiminti žymesniuosius analogiškos anarchistinės programos „maištininkus“ amerikiečių literatūroje su skandalingai pagarsėjusiu Henriu Milerių priešakyje, taipogi pasišovusius šokiruoti savimi patenkintą amerikičių buržua, ir jie galėtiį tik pasididžiuoti lietuviškuoju A. Škėmos ir jo herojaus pasaulėjautos dvasiškumu bei tyrumu. Joje nėra vietos mizantropiškam cinizmui, sufilosofintam amoralumui, seksualinės patologijos bakchanalijai, o tai ir sudaro bene smarkiausią antikapitalistinio protesto užtaisą ne vienoje H. Milerio, N. Meilerio, V. Berouzo knygoje.“
Savo straipsnyje A. B. stojo Škėmos gynėjų pusėje, neigiamai pasisakydamas prieš jį puolusius ir pabrėždamas „Baltos drobulės“ teigiamas savybes.
Kokios gaunasi išvados, perskaičius A. B. „Žmogus ir žmonės“?
Kritikas Škėmą analizavo marksistiniu metodu, tačiau ne ždanoviškai, bet kūrybiškai. Kritikinio modelio tinkamumas priklauso nuo veikalo pobūdžio. Yra daug knygų (pvz. Nabokovo ir Beckett’o veikalai), apie kurias marksistinis metodas mažai ką gali pasakyti. Tačiau Ant. Škėmos „Baltoje drobulėje“, kur dalinai paliečiama susvetimėjimo tema, marksistinis priėjimas gali būti naudingas. Tą sakydami, primename vėl anksčiau minėtą jaunąjį-humanista Marksą. A. B. patiekia sekančias išvadas apie Antano Garšvos žlugimo priežastis:
„Žaibo greitumu po karo išsiplėtę pasaulėžvalgos ir kultūrinių interesu horizontai, pašėlęs asmeninių įspūdžių ir po-litinių bei filosofinių idėjų sūkurys, pasigriebęs emigravusį iŠ Lietuvos garšvą ir jo kartą, supainiojo ir suplakė [ vieno žmogaus sąmonę šimtus nesuderinamų dalykų. Garšvos pastangos sujungti juos visuotinoje prasmingoje harmonijoje- išsekina jo intelektą ir nervus, bet jokių vaisių neduoda: „Skeveldros liečia viena antra. Negaliu jų sujungti, lyg vaikas, dėstąs kartonines iškarpas… A. Škėma užkrovė savo herojui antžmogiška -naštą, po kuria Garšva ir suklupo, kai, paniekinės istorinę tiesą, suprato nerasiąs universaliosios: „Jei susirasčiau harmoningą tiesą — pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos“. Neskaldomas ir istoriškai neaiškinamas pasaulis prilygsta gražesniam ar prastesniam mitui arba chaosui, o su tuo savanoriškai susitaikiusi sąmonė pavirsta skeveldrišku chaoso atspindžiu, beveik tapačiu beprotybei. Būti viskuo — tas pat, kas niekuo nebūti. „
Su kai kuo čia galima nesutikti, bet, iš kitos pusės, šiose išvadose yra dalykų, kuriuos vertėtų rimtai pasvarstyti. Prieš baigdamas, Alg. Bučys sako: „Mums gi, manau, kaip tik savo nerimastinga dvasia yra artimas A. Škėma, nes ir mums gerai suprantamas nuoširdus rašytojo prisipažinimas: „Vis dėlto dabartiniame chaose ieškojimas, turbūt, nėra nuodėmė. O ieškantiems sunkiau, nei suradusiems“.
Su šia jo nuomone, mūsų manymu, galima sutikti ir šiapus Atlanto.
(Pasirašyta – llm).
A.Bučio poezijos rinkinį “Antiakimirka” plačiai recenzavo literatūrologas Ohajo universiteto profesorius Rimvydas Šilbajoris( vėliau įtraukęs straipsnį ir į savo knygą “Žodžiai ir prasmė”, Chicago, 1982).
Viršelis „Rimvydas Šilbajoris. Žodžiai ir prasmė“. Dail. Henrieta Vepštienė.
Iš tos pačios baimės, kad internautams nekiltų įtarimas, esą A.A.Bučys išrankioja iš kritikų atsiliepimų tiktai sau palankiais ir malonias ištraukėles, čia rasite visą tekstą, kokį įdėjo iš laikraščio į savo straipsnių rinktinę Žodžiai ir prasmė” ( Chicago, 1982) pats Rimvydas Šilbajoris, vienas įžvalgiausių lietuvių poezijos vertintojų šiapus ir anapus Atlanto.
Straipsnyje, pavadintame “Nemeluota, bet ir neišsakyta tiesa” jis rašė:
Evangelijoj sakoma, kad apie Betsajidos tvenkinio pakopas susirinkę paliegėliai laukė, kol Viešpaties Angelo paliestas vanduo sujudės. Tai bus momentas išgijimų ir stebuklų. Tarp jų besėdintį, su Antiakimirka rankoje, galima, berods, įžiūrėti ir Algimantą Bučį. Ne tai, kad jis būtų koks kūno ar dvasios paliegėlis, bet jis atrodo pažeistas kažkur giliai širdy, neramus ir ieškantis būdo kaip nors prasmingai atsisveikinti su viltimi, ir nenorintis vilties prarasti. Visa jo knyga išsidėsto kaip laiptai žemyn, artyn prie savo pirmųjų dvasios polėkių šaltinio:
O seniai žinau — esi:
tėviškės šviesiu dugnu,
akmeniniais laiko perlais
vilniji kas dieną pro mane —
kas per tavo viltį, kas per tavo neviltį
nepereis —
nesuras tavęs, šaltini,
mano žemės ilgesy…
Pirmoji pakopa Bučio knygoje yra paženklinta mirtim. Asmeniška nebūtis, susieta su gimtojo ir mylimo gamtos pasaulio išnykimu, sudaro ten pagrindinę dvasios įtampą. Tai, ką vadiname technologine civilizacija, graso nutraukti amžiną gyvybės grandį: „Kur gi mano Suvalkijos paukščiai?/ Kaip gi jie mojuos bombonešių sparnais?“ (Psl. 15). Panašiai mirtim dvelkia ir asfaltu pavirtęs molinis protėvių dangus („Po šituo dangum“, psl. 13), priemiesčių gatvės, ir motinos prisiminimas, ir dievdirbio Rūpintojėlis, ir marių gelmėse Žilvino lavonas.
Nykia skraiste apsidengęs, Bučys mums prisistato kaip „Hamletas iš arti“:
Beprótis. Vienišas. Tarp kaukių.
Prie kaukolės. Jau be Ofelijos.
Priešais karalių.
Virš knygos. Virš tuščios lėkštės, ant kelių.
Ko tu nori? Ir ko aš laukiu
su savo būti ar nebūti? (psl. 29)
Algimantas Bučys. Nuotraka Arnoldo Baryso.
Žengus laiptą toliau, pakvimpa giriomis, ir tarp jų Bučys jau vaikščioja su lapine kepure, ieškodamas ramybės, kaip tas senovinis Antano Baranausko lietuvis, kuriam „Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,/ Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas“. Yra pas mus poezijos tradicija, kurioje gamta ir lyrika beveik visiškai sutampa kaipo sąvokos. Prie jos prisijungęs, laukia savo giesmės ir Bučys:
Gal vėjo nerimas viršūnėm
nuslysta… Gal paika viltis,
kad visa, praeity nežuvę,
dar kartą žiedlapiais atgis.
Vėl išsiskleis spalvotais žodžiais,
tylėjimais ir šnabždesiais… (psl. 46)
Nuo maždaug devyniolikto amžiaus pradžios, kada išbėgiojo pseudoklasikų piemenėliai, romantikų poetų Arkadija apsigaubė vienuma. Tokią ją rado ir vieniši lietuviai gamtos poetai, nuo Maironio ir Putino iki Brazdžionio ir Aisčio. Šiandien ir Bučys stovi gamtoj vienas, tartum iš viso lyriškas poeto pergyvenimas tegali būti tik izoliuoto žmogaus pokalbis su savo paties siela, kartais sunkiai atpažįstama margame gamtos veidrodyje. Bet Bučio vienatvė peržengia romantikos ribas ir išsiplečia į nykią erdvę, kuri jau nebe veidrodis, bet greičiau tamsi egzistencinė mįslė ir grasa, „erdvus žvaigždynų rūstis“ (psl. 69).
Tai trečioji jo pakopa, apgulta stebuklo laukiančių neatsakytų klausimų:
Argi viskas priežastį turėjo,
kad paskum prarastų? Argi
viskas turi pabaigą — kaip pradžią
iš pradžių turėjo? Argi verta? (psl. 15)
Bučio egzistencializmas gal negilus, bet jis savotiškai įdomus tuo, kad savaip išreiškia Dievybės principą išbraukusio sovietų poeto problematiką, ypač jau lietuvio, tradiciniai pripratusio prie glaudaus ryšio tarp lyriško ir religinio tikrovės pergyvenimo. Dievo vieton iš visatos tolių jam ateina tuštuma ir užpildo savimi rytmečio varsas:
Erdvė, turbūt, klastingiausia
virš marių stiklinės erdvės:
paliejus saulėlydžio auksą,
atslysta visai prie tavęs
ir keri,
ir akina,
žėri
beviltės vilties žara…
Ta niekeno akvarelė,
kai autoriaus jokio nėra. (psl. 79)
Dažniausiai sovietijoj mirtis „nugalima“ tuo, kad poetas pasiskelbia esąs dalimi nesibaigiančios gamtoj gyvybės grandies: mirs poetas, užaugs javas, ar gėlė (ar bulvė). Bet Bučys, atrodo, nelabai pasitiki tos grandies tęstinumu. Jo eilėraščius kartais aptemdo kažkas galutinio, pasiliekančio, nežiūrint poeto pastangų vėl sujungti nesibaigiančio praeinamumo ratą:
Neužbaigsiu su tavim kalbos.
Jau žinau, kaip žino sniegas,
kad jis grįš — — — kaip žino žolės,
kad jos grįš — — — kaip žino žmonės,
kad jie mirs.
Ir skubu
ir su tavim kalbuos,
nors nežino niekas,
kam sugrįžta sniegas,
kam sugrįžta žolės,
kam numiršta žmonės — — —
ir pargrįžta žmonės
neužbaigti su tavim kalbos („Žemei“, psl. 9)
Iš egzistencinio taško, tai panašiau į akligatvį arba užkeiktą ratą, negu į išlaisvinantį sprendimą. Panašia nuotaika baigiasi ir eilėraštis apie negyvą pasakų Žilviną:
Ir gerai, kad žemė bus.
Eglės.
Pievos.
Šviesūs dangūs.
Be tavęs ir be tavęs,
nes virš tavęs,
virš tavęs — devynios bangos, (psl. 26)
Poezijoj mirtis dažnai viena nevaikšto, bet vedasi už rankos meilę. Mirtis ir meilė kartu nužengia į sekantį Bučio tematikos ratą.
Jos abi ten stovi kaip šešėliai, o tikrovė pro jas prasišviečia kaip tolimas ir tragiškas prisiminimas. Nežinia, ar autorius poezijos kalba pridengia kokį asmenišką savo gyvenimo įvykį, ar čia tik laisvas jo estetinės išraiškos pasirinkimas, bet visame cikle meilės tema sukasi apie žmogų, kurio nebėra:
„vienatvė mane klaidina / vedžioja didžiuoju ratu / apie tavo šviesų atsiminimą“ (psl. 85); „kažkur tave pagavęs / lekia luitas begalybės“ (psl. 86); „Tavęs visai nebuvo / Ir nebus. / Dabar per amžius lis ir lis…“ (psl. 95). Tai įsimylėjusių dialogas, kur poetas kalba už save ir paskui pats sau atsiliepia iš tos tuščios vietos, kur turėtų būti jo meilė. Gamtos tematika, su ja sekiojančia vienatve, lengvai ir natūraliai į šį ciklą įsijungia. Kartu ateina ir miestas ar, greičiau, gatvės, vieškeliai, langai, su juos supančia pilkuma ir lietum: „pilkšvi šaligatviai. / Namai pilkšvi“, „..ir mus pilkšvi lietaus lašai / lange kreivais veidais įamžina“ (psl. 92); „Aš pilnas tavęs—o pasaulis pilnas tamsos“ (psl. 97). Šitaip Bučys ateina prie paskutinės savo temos—šaltinių, lyg po ilgos kelionės iš tuščių erdvių. Vienatvė, meilė ir mirtis jį atlydi kaip trys tamsūs angelai, neprisilietę gyvojo vandens.
Bučio šaltinis išsidalina į ištisą eilę vardų, nusakančių jo buvusius ir nebuvusius praregėjimus, viltis. „Pirmutinis“ šviečia iš tolimos vaikystės, iš kiemo šulinio, žėrėdamas „tūkstančiais dūžtančių saulių“ (psl. 105). „Vaidenis“—apgaulingas, turbūt nuodingas, poetiškos vaizduotės šaltinis, iš kurio gėręs manai, kad „kiaurai žemę ir laiką / regėsi spalvotų daiktų ir veidų / kiaurą prasmę…“ (psl. 109). Yra šaltinis „Prabėgantis“ ir „Nesantis“, „Ilgesingas“ ir „Galinis“, bet iš tiesų gal tik „Vienas vienatinis“, pro kurį poetas „praėjo neatsigėręs“, reiškia, „nebuvęs savimi“, ir tik supratęs, kad:
Šitaip ir buvo, šitaip ir būna —
geri iš medinių,
metalinių,
molinių puodukų ant šulinio rentinių,
prie vandentiekio čiaupų
ir neparagauji
laumių lopšio tau išliūliuotos tiesos —
(psl. 110)
Taip ir apsieina Bučio poezija be stebuklo. Nėra ko tuo stebėtis, nes menas niekad negalėjo atidengti nei gilesnės, nei tikresnės tiesos už tą, kuri prieinama žmogiškam netobulumui, ar ji vadintųsi Poezijos, ar Mokslo, ar Filosofijos vardu. Mus tik poetai romantikai suklaidino, sumaišę meną su Apreiškimu ir neišmokę melstis. Menas gali būti tik pats savimi; jį atpažįstame, kada pakinta, persimaino mums įprastoji kalba. Todėl, besirūpinant apie tai, ką Bučys surado, ko nerado, gal geriau būtų pasistatyti sau paprastesnį klausimą: ar jis poetas?
Atsakant irgi reikėtų saugotis romantikos. Jeigu poetas ir genijus—sinonimai, o visi kiti—tik rašeivos, tai Bučys ne poetas. Bet tai tik retorika. Arčiau pasižiūrėjus, kai kurie Bučio eilėraščiai gana įdomūs ir net originalūs savo poetinėmis ypatybėmis. Labai dažnai poetas kasdieninę kalbą keičia taip, kad susidarytų iliuzija, jog pasikeitė pasaulis, o ne kalba. Tai reiškia, kad žodžių tarpusavis santykiavimas seka tuos pačius gramatikos dėsnius, kaip ir visada, bet patys tie žodžiai atrenkami ir sugretinami į tokius semantinius vienetus, kurie kasdienėj kalboj yra neįprasti ar net neįmanomi. Štai, pavyzdžiui, pas Bučį dangus ir žemė kartais apsimaino vietomis, tuo pačiu sukeldami savotišką „semantinę katastrofą“, savo ruožtu atspindinčią poeto jaučiamą modernaus pasaulio chaosą: „Ar ne šaknimis aukštyn išsprogo krūmas — / kaip atominė era?“
Kitu atveju, nuotolio ir laiko išmatavimai sugretinami, tartum jie būtų vienaprasmiai, ir pastatomi į tą pačią semantinę plotmę, kaip ir žmogaus vienatvė, tikėjimas ir neviltis:
SVEČIUOSE PAS SAVE
Per trumpas takelis
nuo vartelių lig durų —
vienas,
du,
trys,
keturi tavo žingsniai.
Keturiasdešimt metų
nuo durų iki vartelių.
Nuo mažytės mergaitės
iki didžiulės bažnyčios.
Nuo sodo medžio
iki palangės.
Nuo kaspinų kasytėse
iki žilų plaukų (psl. 21)
Tuo būdu Bučys atsiekia efekto panašaus į metaforą, pilnutiniai neperkeldamas žodžio prasmės, bet tik prilygindamas viena kitai antrines ar net tolimesnes kiekvieną žodį supančias prasmines asociacijas.
Kita Bučio dažnai vartojama poetinė priemonė „žaidimas rimais“. Jis ypač mėgsta praplėsti mūsų poezijoj priimtą rimo sąvoką (žodžių galūnių identiškas ar labai panašus skambesys, pradedant paskutinio kirčiuojamo skiemens eilutės gale) iki tiek, kad tenka kartais atidžiai įsižiūrėti į tekstą, kad atpažintum, jog čia iš tiesų rimuojama. (Tobulo lietuviško rimavimo pavyzdžiu galėtų būti Vlado Šimkaus posmelis:Pasiklausai dainos, kuri/ Galulaukėj pabaido kiškį,/ ir tobulas eiles kuri, /kurias kur nori, ten ir kiški.-Bitės pabėgėlės, psl. 16).
Jeigu ši skaitytojo pastanga priveda jį prie gilesnio poetiškos minties suvokimo, tai Bučys tuo savo eksperimentą pateisina, bet jeigu ne—susidaro nenusikratomas įspūdis, kad čia tik neišbaigtos eilės. Štai pora pavyzdžių, vieno ir kito atvejo. Posmelyje
Padangė perdegė, susmilko gaisas…
Ir tavyje nėra ugnies.
Pavakariais esi toks keistas,
nors dar tikėsi ir tavim tikės, (psl. 59)
rimai „gaisas-keistas“, ,,ugnies-tikės“ yra perdaug apytikriai, kad būtų mūsų poezijos tradicijoj “priimtini“, nes prilygina vienas kitam du skirtingus dvibalsius (-ai ir -ei), arba dvibalsį prie balsio (-ies ir ir –ės) ir be to dar prašo skaitytoją, pirmu atveju, neatsižvelgti į pasipainiojusį priebalsį -t- (-sas, -stas), o antru—sutikti, kad nebalsingas sprogstamasis priebalsis -k- yra tolygus balsingo sprogstamojo ir balsingo nosinio kombinacijai -gn- (-gnies, -kės).Taigi, žodžių garsai ne sutampa, o tik iš tolo vienas į kitą „atsišaukia“.
Tačiau posmelio semantikoj tai pasiteisina, nes žmogaus dvasinis stovis „keistas“ perneša dalį savo prasmės į vakaro gaisą (nes, mat, mes tuos žodžius, dėka rimo, viena kitam priešpastatome), iš vienos pusės, lyg ir sujungiant gamtos reiškinį su vidiniu pergyvenimu, o iš kitos— praturtinant žodžio „keistas“ prasmę blėstančios šviesos, artėjančios nakties aspektais, išreiškiančiais nykstantį žmogaus gyvybingumą. Tai veda ir prie gilesnio įžvelgimo į rimą „ugnies-tikės“ (per ugniai, gaisrui giminingą „gaiso“ sąvoką), nes tada matome, kad galimybė tikėti žmogum priklauso nuo jame dar esančios gyvybinės energijos. Ir be to svarbu, kad, rimams būnant tik apytikriams, ir jų prasmių santykiai liktų tik „pustoniais“, nes kitaip, su pilnais rimais, Bučio mintis išeitų perdaug tuos ryšius užtvirtinanti, taigi, primityvesnė, negu jis nori. Kitu atveju:
Rudeniniai skersvėjai — per žemę —
virš karūnų — virš aukštų pušų…
Prakeikime mano,
mano laimės ženkle,
vieną palieku —pražūt už du. (psl. 100)
vos atskambančios užuominos į rimą: „per žemę – ženkle“, „pušų—už du“ prie posmelio minties mažai prideda, nes semantiniai ryšiai stipriausi tarp tų eilučių, kurios tarp savęs nerimuoja: „virš pušų“— skersvėjai“, „pražūt už du“—„prakeikime, laime“. O būdami taip silpni, patys rimai neįstengia tarp savęs sukurti naujos semantinės plotmės.
Jeigu abiem šiais atvejais rimavimas vaidina „prislopintą“, nors nebūtinai antraeilę, rolę, tai būna pas Bučį ir taip, kad rimai atkreipia į save ypatingą skaitytojo dėmesį. Štai posmelis:
Po sieliais — srovės ir žuvis.
Virš sielių — sieliškas vaiskumas.
Ten tau, mirtie, dažniau užvis
priklausė mano kūnas. (psl. 10)
„Žuvis—užvis“ sudaro absoliučiai tikslų savo garsais, bet „perstatytą“ rimą—išeina tartum koks dvigubas rimavimas: šalia, atrodytų, gana tolimo garso sąskambio dar pajuntame ir antrą, lyg savarankišką, vien nuo rimo nepriklausantį, pačių garsų identitetą. „Vaiskumas—kūnas“ rimuoja tik apytikriai, šiuo atveju net gramozdiškai, bet užtenkamai, kad atkreiptų mūsų dėmesį į tarp tų žodžių esantį glaudų „neigiamą“ ryšį (bekūnė permatomybė—solidus kūnas). To priešingybių santykio, įtaigojančio jų tapatumą, įspūdį dar labiau sustiprina vidiniai rimai: „po sieliais—virš sielių— sieliškas—mirtie„, kur garsiniai atitikmenys taip ryškūs, kad jie savimi nustelbia žodžių prasmių priešingumus (o jie, savo ruožtu, sudėtingi—du kart kartotas „sieliai“ sudaro vieną „lygties pusę“, vientisą semantiniu atžvilgiu, stovinčią kaip priešingybė grupei „sieliškas—mirtie“, kuri semantiniai kartu ir vientisa—priklauso tai pačiai sampratų kategorijai, ir priešinga, kaip siela neigia mirtį). Užtat garsai ir vėl sulygina žodžių prasmes, kartu visgi paliekant veiksmingais ir jų prieštaravimus. Tuo būdu, didelė garsų organizacijos energija išlaiko norintį „sprogti“ susikertančių prasmių semantinį branduolį. Rezultate—aukštos įtampos poezija.
Šalia rimų, Bučys sugeba tarpais originaliai pavartoti ir kitas poetines priemones. Paminėsim vieną—neužbaigto sakinio, ar frazės, perkėlimus iš vienos eilutės į kitą, arba net iš posmelio į posmelį (kas angliškai vadinama enjambments). Čia iš pradžių reikia prisiminti vieną poezijos eilutės savybę—jinai sudaro išbaigtą prasmės, ritmo ir intonacijos vienetą, nežiūrint to, ar sakinys, frazė su ja baigiasi, ar ne. Štai, pavyzdžiui, keturi paskutiniai posmeliai iš eilėraščio „Ir tas žinojimas“ (psl. 33):
Jau be manęs mirgės balti beržai —
taip, kaip mirgėjo šviesūs virš manęs.
Iš kur jau išėjai, ten tu nebegrįžai
ir vis naujas sapnuoji keliones
į savo šalį. Ten tas pats dangus.
Tie patys medžių lapai. Ir veidai.
Tik laikas ten visai nepaslankus,
nors keičia vakarus rytai —
pilni beržų šniokštimo. Ir vandens.
Ir garvežių, nors jie seniai vieni.
Ir to žinojimo — kaip be tavęs gyvens
visi, su kuo dabar tu gyveni.
Eilutė „Iš kur jau išėjai, ten tu nebegrįžai“ yra simetriškai išbalansuota, išbaigta ir prasmės (išėjai — nebegrįžai), ir ritmo atžvilgiu. Mes ją suvokiam taip, lyg jos gale stovėtų taškas. Pamate, kad sekančioj eilutėj sakinys tęsiasi toliau, mes jį pajuntam tartum naują sakinį, ne pratęsiantį pirmos eilutės prasmę, bet pridedantį prie jos. Išrašius viską į vieną eilute: „Iš kur jau išėjai, ten tu nebegrįžai ir vis naujas sapnuoji keliones“, atrodytų, kad sapnuojama pakeliui kur nors, iš kur nors išėjus. Dabar gi, su eilutės pabaiga, atrodo, lyg sustojome nebegrįžimo taške ir nuo to taško, lyg iš judesio prasme panaikinusios tuštumos, pradedam iš naujo sapnuoti. Savo ruožtu, ši antroji eilutė irgi sudaro savarankišką prasmės vienetą, tuo labiau, kad su ja ir posmelis baigiasi, taigi, visai natūralu būtų ir vėl statyti tašką. Ją perskaičius atrodo, lyg mes svajotume tęsti toliau tą iškeliavimų-nebegrįžimų grandį (naujas keliones) ir, be to, lyg svajonėmis viskas ir baigtųsi. Tada, po didelės pauzės tarp posmelių, lyg iš tuštumoj nutrūkusios minties, ateina galas sakinio: „į savo šalį“. Baigdama sakinį, ir pradėdama naują posmelį, ši frazė yra kartu ir galas, ir pradžia. Ta jos savybė jau pati atkartoja, ar gal tik pirmukart išryškina prieš tai buvusio posmelio mintį, kad visi iškeliavimai yra kartu ir kelionių pabaigos, kad nebegrįžti ir niekur neišeiti (vien tik sapnuoti) yra vienas ir tas pats, kad mes dėl to visur pasiliekame ir niekur nebūname, esame visur svetimi. Tada pats frazės turinys, „į savo šalį“, atsišaukia aštriu kontrastu į mūsų ką tik suvoktą mintį, tuo stipriai pabrėždamas ilgesį taip keliauti, kad visuomet būtum tikrai pas save, namuose; kelionių ilgesys yra ilgesys naujų horizontų, kuriems mes nebūtumėm svetimi.
Pastarieji du posmeliai yra įdomūs savotišku „anti-perkėlimo“ efektu. Sudėtinio sakinio, prasidedančio su „Tik laikas…“ antros dalies veiksnys yra „rytai“. Tas pats veiksnys savimi apjungia ir visus likusius kitų posmelių sakinius, nes be jo šie sakiniai neturėtų gramatiškos prasmės („Ir vandens“, pavyzdžiui, vienas paimtas, nėra joks sakinys, nes neturi nei veiksmo nei tarinio). Tuo būdu, nors sakiniai (priešpaskutiniam posmely) su eilutės galu ir baigiasi, jie visvien veikia kaip „perkeltos frazės“, nes turi tą patį veiksnį. Taigi, žodis „rytai“, implikuotas kiekvienam sakiny ir frazėj iki eilėraščio galo, pats įgyja ištisą eile naujų savybių, išplaukiančių iš jo santykiavimo su naujais žodžiais. Būna rytai pilni beržų šniokštimo, rytai pilni vandens, rytai pilni garvežių, ir taip toliau. Prieš mus— daugelio rytmečių eiga, gyvenimo tėkmė.
Kaip iš šio aptarimo, turbūt, matosi, Bučys yra stipriausias, kada jo eilėraščių prasmė, mintis, išplaukia iš tų eilėraščių susiformavimo proceso. Arba, kitaip sakant, kada jisai stovi tam tikroj semantinėj „niekeno žemėj“, kur mintis glūdi jos išsakymo vyksme, ir kur ji nustotų būti savimi, jeigu taptų galutinai „išsakyta“. Anot rusų poeto Tiutčevo, „Išsakyta mintis yra melas“. Bet tada ir grįžtam prie paskutinio paradokso—tas „stebuklas“, kurio Bučys, atrodo, taip kantriai laukia, privalo būti ne kas kitas kaip tik giliausios ir pilniausios savo minties giliausias ir pilniausias išsakymas—taigi, tiesa. Kad nesumeluotum, reikia visados stengtis sakyti teisybe, bet jos niekada galutinai nepasakyti…(Akiračiai, 1978,nr.9).
Nederėtų užmiršti, kad lietuvių egzodo literatūros kritikai ir literatūrologai Violeta Kelertienė, Rimvydas Šilbajoris ir kiti, siekdami išvesti lietuvių literatūrą į platesnį Vakarų pasaulį, nuolatos rašė ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, leisdami savo knygas anglų kalba ir recenzuodami lietuvių literatūrą kultūrinėje Vakarų periodikoje.
Lietuvos kultūrai sovietų okupacijos metais skirtas Rimvydo Šilbajorio, Ohajo universiteto profesoriaus, redaguotas leidinys “Mind Against the Wall. Essays on Lithuanian Culture Under Soviet Occupation”( Mintis prieš sieną.,1983).Rinkinyje yra ir paties sudarytojo straipsnis “Socialistinis realizmas ir politikai apie literatūrą okupuotoje Lietuvoje”, kuriame R.Šilbajoris pateikia bendrą tuometinės Lietuvos literatūrologijos ir kritikos panoramą su portretėliais.
Kaip anotuoja Vladas Kulbokas savo studijoje „Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje“ ( I tomas – 1982; II t. -1987) , „ R.Šilbajoris duoda plačią socialistinio realizmo apžvalgą Rusijoje ir ypač Lietuvoje, jo svarbiausius atstovus: J. Avyžių, V. Bubnį, A. Bieliauską ir iš jo išsiveržusius: I. Merą, S. Gedą, R. Granauską. Socialistinis realizmas – estetika cenzūros, kuri skiria meną nuo nemeno pagal socialinę kūrinio reikšmę. Atlyginami prisitaikę rašytojai. Literatūros kritikas P. Bražėnas teigia, kad kritika turi remtis partijos komunistine pasaulio samprata. Rusų kritikos įtaka esanti labai palaiminga. Anot B. Prėskienio, M. Kalinino, Sovietų prezidento, ir M. Suslovo, partijos ideologo, pagalba buvusi labai svarbi, V. Areška — ne toks ekstremistas. Jam kūrybos darbas – pilietinė dorybė. Menas — nėra nepriklausoma veikla, bet politinio gyvenimo aspektas. Jis skiria ideologinio ir estetinio vertinimo kriterijus, bet socialinės normos paskelbiamos estetinėmis. Struktūralizmas ir semiotika jaučiama tik K. Nastopkos, A. Zalatoriaus ir bent kiek A. Bučio literatūriniuose nagrinėjimuose. V. Kubilius, nors marksistas, bet iš jo darbų nebūtina daryti išvadas pagal jo intencijas. Jis kritika laiko išraišką privalomų visuomenės normuojamųjų vertybių”
(Vladas Kulbokas. Lietuvių literatūros kritika tremtyje, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Roma, t.2, 1987).
Anglų kalba leidžiamame periodiniame leidinyje “World Literature Today” R.Šilbajoris išspausdino tris recenzijas, kas dešmt metų pristatydamas anglų skaitytojams 3 A.Bučio knygas: 1968 – eilėraščių knygą “Aukštupiai”(Books Abroad, vol.42, no.4); 1978 – poezijos rinkinį “Antiakimirka”(vol.52, no.3) ir 1988 – romaną “Tremtis”( vol.62, no.4).
Pradėdamas kalbėti apie A.Bučio poeziją R.Šilbajoris pristato A.Bučį kritiką:
Bucys is best known as a well-informed and intelligent literary critic doing his best to operate within the confines of Soviet ideology. At times, apparently in search of relief from his mental cramps, he turns to the more open-ended and multilevel medium of poetry. These are his „anti-moments,“ as he says in the title of the present book.
If the originality of artistic language can in part be measured by its opposition to established norms, then Bucys in his milieu is an original poet, because his verse owes nothing to „socialist realism,“ and moreover, it ignores the traditional expectations of elevated and „beautiful“ poetic speech. Instead we see an austere, seemingly prosaic and even a bit awkward linguistic texture which nevertheless conveys the feeling of tension and, sometimes, complexity. Bucys achieves this by means of complex linguistic play in the no-man’s-land between accepted representations of reality and a threatening chaos of perceptions when reality coordinates are reversed (so that one looks down upon an asphalt sky) or when word meanings interpenetrate each other and four steps and forty years become identical measures in the length of a garden path.
This poetic language is organized and balanced, paradoxically, by the presence of a force born of a lyrical, resigned sorrow which assimilates and overcomes the anguish of relentless time and pitiless space and permeates the finality of death. It appears, however, that this resignation, wearing at times the mask of harmony, is really a kind of lesser alternative to some deeper feeling—a yearning, an apprehension inside the mind which the author is unable to formulate by such poetic means as he can control. The crucial gap between artistic promise and achievement has not been bridged as yet, and Bucys thus stands before us in the end as an accomplished critic and an apprentice poet.
1978
Rimvydas Silbajoris
Ohio State University
Recenzuodamas romaną “Tremtis” R.Šilbajoris iš karto įspėja, jog naivu būtų tikėtis šiuo atveju “dar vienos iš tų skaitlingų perestroikos laikų išpažinčių apie Sovietų valstybės velniškus darbus praeityje, nors knygos pavadinimas kalba apie tremtį.
The title of Algimantas Bucys’s novel Tremtis speaks of exile, but it is not one more perestroika confession of ast evil deeds by the Soviet state. Instead, it is a story of a ngle individual, an engineer, who lost his wife in a traffic incident and was given „rest and recreation“ leave, alone, ear the border of a mountainous country infested with nugglers.
The novel is a diary that purports to be a series of love otters to the dead spouse. At first the letters are full of her; le imaginary dialogue is intense and overwhelms all other npressions. Gradually the place itself and the image of nother woman in it displace the memories, and we see merging the rudiments of a plot. It has to do with the nugglers’ desire to kill the protagonist because he has iown too much curiosity about his surroundings: tavern, lonastery, mountain paths with dead bodies at the end, nd the young woman, Acmea, who, in the game of love, light betray them all. Acmea saves the hero by agreeing to arter his life for the heart and hand of the bandit chief. This thin thread of a story is deeply embedded in the nfolding presences of physical and sensory reality: the lountain heat, white stones, brooks, the melodious, omi-ous sound of the monastery bells. There is also a lot of [noking and drinking, and gloomy observations by the ero of his own self, to the point where he cannot bear it ny longer and covers all the mirrors in his hotel room, rom this we divine the presence of a sort of subplot in the sychological dimension and the dimension of conscience: ur hero has been given time in limbo to understand and define himself. It is not very clear whether he achieves lis or not; after the plane touches down back in Lithuania, e thinks of writing a new series of diaries-letters to his Acmea, another man’s bride and his savior. If the book is a pvel, it must be understood in the sense of a romance—a lie about oneself and one’s hunger for love. Neither is I together convincing.
1988
Rimvydas Silbajoris
Ohio State University
Grįžtant į Lietuvą ir lietuvių kalbą, belieka pranešti, kad A.A.Bučys nuo 1990 m. iki 2008 m. neišleido nė vienos knygos, tyloje barstydamas sau ant galvos atgailos pelenus už literatūrines okupacijos laikų nuodėmes ir melus, kuriais anuomet tikėta iš naivumo ir nežinios.