3. Seniausios lietuvių literatūros skaitiniai ( III )

Istorinė XIII a. kūrinių kaita

Kiekviena viduramžių literatūros chrestomatija turi atspindėti literatūrinio teksto evoliuciją – juk viduramžių kūriniai, laikui bėgant ir naujoms istorinėms aplinkybėms veikiant nežinomus kūrinio perrašinėtojus, pastebimai keisdavosi.

Pati kaita ir kintančių tekstų idėjinės bei stilistinės skirtybės gali būti įdomiausių literatūrologinių bei kultūrologinių tyrimų objektas. Mano užduotis – pateikti atitinkamus tekstus. Amžių tėkmėje anoniminiai rašytojai ar perrašinėtojai per daug nesivaržydami, kaip ir mūsų laikų perkūrėjai, „remeikeriai“ (angl. remake – perdaryti), savaip perkurdavo senus tekstus, stengdamiesi savais žodžiais išryškinti naujiems laikams aktualiausias senojo kūrinio idėjas.

Istorinėje knygos dalyje (VII skyrius) mes jau išsiaiškinome, kodėl lietuviams, apleidusiems Tėvynę po tragiškos karaliaus Mindaugo mirties ir atsidūrusiems Naugarde bei Pskove, svarbu buvo raštu išsaugoti ir patvirtinti savo sąsajas su karališkąja Mindaugo dinastija.

Galime spėti, kad ir Vaišvilko vienuolyne parašytas prologinis tekstas apie Vaišvilką – vienuolyno įkūrėją, skirtas kasmetinėms bažnytinėms apeigoms, anaiptol neatsitiktinai atsidūrė Naugarde ir buvo įdėtas su chronologiniais 1265 m. pranešimais į Naugardo pirmojo metraščio seniausios redakcijos nuorašą.

Juk sakralinis tekstas apie Mindaugo sūnų – graikiškų apeigų krikščionį ir dar vienuolį, įkūrusį vienuolyną, galėjo pasitarnauti ir, matyt, pasitarnavo kaip geriausia rekomendacija pirmiesiems lietuvių emigrantams – Mindaugo ir Tautvilo  giminaičiams, kurie, kaip žinome, po Tautvilo nužudymo pabėgo į Naugardą.

Įsidėmėtina, kad žinia apie tragiškus įvykius Lietuvoje (Mindaugo ir „gerojo Tautvilo“ nužudymą bei grėsmę Tautvilo vaikams) pirmiausia užfiksuota Naugardo pirmajame metraštyje su 6771 [1263] m. pranešimais. Ir tik po kurio laiko tarp 6773 [1265] m. žinių atsiranda tarsi be jokio sąryšio įdėtas ištisas hagiografinis Vaišvilko gyvenimo aprašymas, kurį mes ir vadiname „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimu“.

Kam gi galėjo rūpėti slaviškajame Naugarde jokio ryšio su Naugardu niekados neturėjęs Vaišvilkas, jei ne Tautvilo aplinkos žmonėms, pasiryžusiems įsitvirtinti Naugarde kuo aukštesniu statusu – kaip galingo Lietuvos valdovo Mindaugo giminės atstovai.

Vienas iš jų, minimas Naugardo pirmajame metraštyje Aigusto vardu, net buvo paskirtas kunigaikščiu į Pskovą, tačiau, kaip minėjome, pskoviečiai liko ištikimi Daumantui.

Tad ar verta stebėtis, kad Pskove po kurio laiko, sustiprėjus Gedimino ir Vytauto įtakai Rusios šiaurėje, staiga vėl atgijo lietuvybės idėjos ir XVI a. pirmojoje pusėje buvo sukurtas naujas platesnis kūrinys apie Vaišvilką, kurį pateikiame.

XI.

Sakmė apie palaimintąjį ir nepamirštamąjį kunigaikštį

Vaišvilką Lietuvaitį

Dar iki Batijaus atėjimo į Rusios ir lietuvijos žemes gyveno Lietuvoje didysis kunigaikštis Mindaugas. Ir turėjo jis prie savęs du sūnus, vyresnįjį, vardu Vaišvilkas, ir jaunėlį, vardu Daumantas, apie jį vėliau papasakosim.

O tas vyresnis, kunigaikštis Vaišvilkas, Mindaugo sūnus, pamilo teisingąjį krikščioniškos tikratikybės mokymą ir paliko dvarą, ir tėvą savo, ir visą savo giminę, ir žemę savo, ir ėjo į šventąjį Atono kalną, ir krikštijosi vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir buvo duotas jam švento krikšto vardas Dovydas. Ir išmoko jis šventas knygas skaityti, ir matė daugelio vienuolių dorybingą gyvenseną, ir jam patiko, ir prašė juos priimti į savo tarpą ir jį, ir tada apsivilko angeliškos išvaizdos vienuolio rūbą Šventajame kalne.

Prabuvęs ten trejus metus, sumanė grįžti į savo kraštą ir atversti savo tėvą nuo stab­meldystės apžavų į šviesą. Ir atėjo į savo žemę pas tėvą savo, ir ilgai mokino tėvą atsisakyti netikusio pagoniško tikėjimo. Bet neįtikino, o tėvas dar labiau atkalbinėjo jį patį, liepė jam atsisakyti krikščioniškos tikybos ir vienuolystės, ir priimti savo [kunigaikštišką] valdžią, ir smarkiai grasino bausmėmis. Betgi sūnus buvo Kristaus jėga ginkluotas, neišsigando smarkių tėvo žodžių, irgi nepanoro paklusti meiliems tėvo prašymams, nepabūgo nei draudimų, tik pasitraukė nuo jo ir įkūrė sau vienuolyną atokioje vietovėje, ir ten gyveno gyvas maldomis ir pasninko valgiu [be mėsos] sutramdydamas kūno geidulius, gyvas darbais Dievopi. Taigi daugelis ateidavo pas jį priimti vienuolystės gyvenseną, o jis mielai juos priglausdavo [vienuolyne] ir mokino juos, kaip išgelbėti sielą. Dar labiau jis rūpinosi savo vieninteliu broliu kunigaikščiu Daumantu ir daugelį kartų Dievo Rašto mokė ir laiškais prašė, idant apleistų apeigas stabams ir ateitų iš tamsos į šviesą.

Betgi 9771 metais kilo Lietuvoje sumaištis, Dievui nukreipus savo rūstį ant lietuvių, ir jie patys pakilo prieš saviškius, ir užmušė savo valdovą didįjį kunigaikštį Mindaugą jo paties giminės, taipogi nužudė ir Polocko kunigaikštį Tautvilą. Tuomet Mindaugo sūnus kunigaikštis Daumantas su savo dvarionais pabėgo į Pskovą. O kai anksčiau minėtas kunigaikštis vienuolis Vaišvilkas–Dovydas išgirdo apie tėvo nužudymą, jis netgi nenorėdamas to daryti, ogi – keršyti už savo tėvo Mindaugo kraują, vis dėlto Dievui leidus stojo prieš žudikus už krikščionišką kraują, nes buvo daug jo pralieję be teisės. Ir nusivilko nuo savęs Vaišvilkas vienuolio rūbą, ir apsirengė kario drabužiais, bet vienuolio įstatų laikėsi ir niekados neišsižadėjo. Ir sutelkė daugel karių ir savo tėvo giminaičius, ir pasimeldė Viešpačiui Dievui, melsdamas pagalbos prieš nusidėjėlius tėvo žudikus, ir patraukė į pagoniškąją lietuviją, ir nugalėjo anuos, ir visą kraštą užėmė, ir atkeršijo už savo tėvo kraują. Tuomet vėl apsivilko angeliškos išvaizdos vienuolio rūbą ir iškeliavo, ir Šventajame kalne dievobaimingai pagyveno, ir stojo priešais Viešpatį mūsų amžinam atilsiui Kristuje, jam gi šlovė nūnai ir per amžių amžius, amen.

Paaiškinimas

Akivaizdu, kad čia turime naujai aktualizuotą prologinio teksto redakciją, kūrybišką perdirbinį, nors pačiam perdirbiniui, matyt, panaudoti ir daugelio kitų šaltinių tekstai, kurie XV a. jau buvo paplitę įvairiuose Rusios metraščiuose. Sudėtingą ir ilgą prologinio kūrinio apie Vaišvilką kaitos ir plitimo Rusios ir Rusijos metraščiuose istoriją išdėstė monografijos apie Daumantą autorė V. Ochotnikova, pridėdama grafinę teksto istorijos schemą. Žr.: В. И. Охотникова. Повесть о Довманте. Исследование и тексты. Академия наук СССР. Институт русской литературы (Пушкинский дом). Ленинград: Наука, 1985, p.103–116.

Tačiau įdomiausia ir svarbu įsidėmėti, kad Lietuvoje, atrodo, geriausiai žinomi vadinamojo Voluinės metraščio, rašyto Lietuvos kaimynystėje (Voluinėje, Haliče ir pietų Vladimire), pasakojimai ir pavienės žinios apie Vaišvilką neatsispindėjo Šiaurės Rusios metraščiuose bei kūriniuose apie Vaišvilką.

Ištyrusi šį įdomų reiškinį, tik patvirtinantį kitų mokslininkų išvadas, kad Naugardo metraštininkai nesinaudojo Voluinės (neretai vadinamu Ipatijaus) metraščiu, viduramžių literatūros specialistė V. Ochotnikova konstatavo, jog

sakmė apie Vaišvilką [„Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“] Naugardo pirmajame met­raštyje žymiai trumpesnė už pasakojimą apie lietuvių kunigaikštį Ipatijaus metraštyje, tekstai sutampa pagal bendrą Vaišvilko gyvenimo įvykių schemą, tačiau skiriasi daugybe detalių ir poelgių vertinimais. Ipatijaus metraščio žinios apie Vaišvilką neatsispindėjo nei pskoviškose, nei naugardiškose, nei bendrarusiškose XV–XVI a. „Sakmės apie Vaišvilką“ redakcijose“ (op. cit., p. 110).

Tai dar vienas svarus argumentas, kad klysta visi tie (ukrainietė literatūrologė  T. Vilkul, lietuvių istorikas A.Dubonis ir kt.), kurie tiki ir mėgina naivuolius įtikinti, esą hagiografinis kūrinys apie Vaišvilką tėra „gudri kombinacija“, kitaip sakant – antrinis, vėlesnis Ipatijaus metraštinių žinių pertvarkymas pagal bažnytinius kanonus.

Kaip atskiras kūrinys – naujasis variantas mus pasiekė trimis nuorašais įvairiuose XVII a. skaitinių rinkiniuose (du vadinamieji Sinodo, o trečias – Pogodino). Vertimui į lietuvių kalbą pasirinktas Pirmasis sinodo nuorašas (saugomas Valstybiniame istorijos muziejuje Maskvoje; ГИМ, Синодальное собр., № 850).

Savo monografijoje apie Daumantą V. Ochotnikova publikuoja tekstą apie Vaišvilką kartu su tekstu apie Daumantą (vertimą žr. žemiau), visą publikaciją vadindama Viduriniąja („Pasakojimo apie Daumantą“) redakcija (Средняя редакция; p. 205–209), tačiau labai svarbus neigiamas tyrėjos atsakymas į savo pačios klausimą:

o gal ši savotiška dilogija apie du lietuvių kunigaikščius brolius buvo sukurta vieno autoriaus? Prieš tokią prielaidą apie vieną abiejų kūrinių autorių liudija ne tik skirtingai nurodyta Daumanto atvykimo į Pskovą data, bet ir visiškai skirtingų šaltinių panaudojimas. […] Tikriausiai Viduriniosios redakcijos apie Daumantą sudarytojas pasinaudojo jau esančiu išbaigtu Sakmės apie Vaišvilką tekstu. Sakmė apie Vaišvilką jam buvo reikalinga, kadangi teikė Daumanto pskovietiško gyvenimo priešistorę, padėjo paaiškinti jo pabėgimo į Pskovą, krikšto ir skubių karo žygių į tėvynę priežastis (op. cit., p. 115–116).

Įdomu, kad šitokią nuomonę savaip patvirtina Pogodino nuorašas, kuriame pirmiausia pateikiamas „Pasakojimas apie Daumantą“ (lapai 232–242) ir tik po to, švariu lapu atskirta, įdedama „Sak­mė apie palaimintąjį ir nepamirštamąjį kunigaikštį Vaišvilką Lietuvaitį, ištikimojo kunigaikščio Daumanto brolį“ (lapai 243–245).

Mano sudarytoje chrestomatijoje šį tekstą pateikiame kaip du atskirus kūrinius: vienas apie Vaišvilką ( Sakmė apie palaimintąjį ir nepamirštamąjį kunigaikštį Vaišvilką Lietuvaitį), o kitas – „Apie Daumanto atėjimą iš lietuvos…)

XII.

Apie atėjimą iš Lietuvos į Pskovą ištikimojo ir didžiojo

kunigaikščio Daumanto, krikšto vardu Timotiejus,

ir apie jo narsą ir tvirtybę

 

Dar iki Batijaus atėjimo į Rusios ir lietuvijos žemes gyveno Lietuvoje didysis kunigaikštis Mindaugas. Ir turėjo jis prie savęs du sūnus, vyresnįjį, vardu Vaišvilkas, ir jaunėlį, vardu Daumantas, apie jį toliau papasakosim […].

Taigi palaimintasis kunigaikštis Daumantas buvo didžiojo lietuvių kunigaikščio sūnus, to, kurį užmušė savieji žmonės. Po žmogžudystės Daumantas su savo kariauna ir visa savo šeimyna paliko tėvynę savo ir atvyko į Pskovą 6774-ais metais, ir priėmė krikštą kartu su visais savo dvarionais. Ir buvo daug džiaugsmo Pskovo mieste, kad jis atžygiavo, ir miestiečiai pasodino jį Pskovo soste kunigaikščiauti.

Ir tais pačiais metais ištikimasis kunigaikštis Daumantas patraukė su tris kartus po devyniasdešimt pskoviečių į lietuvių žemę karo grobio, ir paėmė į nelaisvę kunigaikštienę Girdenienę su dviem sūnumis, ir visą kunigaikštystę [Girdenio] nukariavo, ir pasileido atgal į Pskovą su didžiu laimikiu. Perplaukęs Dauguvos upę ir nujojęs septynias varsnas, pastatė palapines pamiškėje, palikęs sargybą prie Dauguvos, kad netyčia jo neužpultų, kadangi žinojo, kaip elgsis lietuvių kunigaikštis [Girdenis], pramatė, kad puls vytis, nes paties Girdenio nebuvo kunigaikštystės valdose, kuomet kunigaikštis Daumantas ėmė grobį jo žemėje. Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas negalėjo greitai keliauti su visu didžiuliu laimikiu, taigi čia sustojo, ir dukart po devyniasdešimt vyrų išsiuntė su laimikiu į Pskovą, o sau pasiliko tik devyniasdešimt, ir ėmė laukti vyties.

O Girdenis su savo kunigaikščiais grįžo į savo namus ir mato – jo sodžiai išplėšti. Ir šoko apsiginklavę ant žirgų Girdenis ir Gatartas, ir Liumbis, ir Liugaila su septyniais šimtais vyrų, ir puolė Daumanto pėdsakais įniršę, trokšdami palaimintąjį sučiupti gyvą ir žiauriai mirčiai nuteisti, ir visus kitus su juo pražudyti. Prijojo ir perplaukė Dauguvos upę ir išlipo į krantą.

Bet sargyba juo pastebėjo ir atlėkė pas palaimintąjį kunigaikštį Daumantą, pranešė apie didžiulę kariauną, persikėlusią per Dauguvą. O Daumantas jiems [sargybiniams], Dovydui, Jakuno sūnui, ir Lukai Lietuviui, sako: „Tepadeda jums Dievas, broliai, kad laiku pastebėjot didelę kariauną.“ Ir liepė jiems lipti nuo žirgų ir kautis pėstiems susitelkus, kadangi nedaug jų buvo čia likę. Bet anie atsikirto: „Nelipsim nuo žirgų, mes norim balnuose raiti kautis ir savo gyvybes atiduoti, ir kraują savo pralieti už Švenčiausiąją Trejybę ir už tave, valdove mūsų kunigaikšti. Ir tu, valdove, pulk pagonis lietuvius raitas ir staigiai, kol ne visi persikėlė į mūsų krantą ir mūsų atpuolio nesitiki.“

O palaimintasis kunigaikštis Daumantas jiems visiems atsakė: „Tėvai ir broliai, vyrai pskoviečiai, aš jau anksčiau įvairiuose kraštuose esu girdėjęs apie jūsų drąsą ir stiprybę, o nūnai mūsų laukia gyvastis arba mirtis. Pasikapokim už Švenčiausiąją Trejybę ir už mano skriaudą, juk mano tėvą Girdenis nužudė ir mane būtų užmušęs, jei manęs nebūtų išgelbėjusi Švenčiausioji Trejybė, atvedusi iš tamsos į šviesą.“

Ir nujojo kunigaikštis Daumantas su devyniomis dešimtimis vyrų, ir su Švenčiausiosios Trejybės palaima ir šventojo kankinio Leontijaus Tripoliečio pagalba prieš atsivijusius priešus ir 700 vyrų nugalėjo. Ir čia buvo nukautas lietuvių kunigaikštis Gatartas, ir kitus kunigaikščius iškapojo, o kiti lietuviai nuskendo Dauguvoje ir 70 vyrų Dauguva išnešė į Gaidžio salą, tiktai Girdenis paspruko su nediduke kariauna; o iš pskoviečių žuvo tik vienas, vardu Antonijus, Ločko sūnus. Ir grįžo visi į Pskovą sėkmingai. O kadangi tą dieną, kai buvo iškovota šlovinga pergalė, minėjo šv. Leontijų, tai palaimintasis kunigaikštis Daumantas įsakė pastatyti cerkvę šv. Leontijui^[1].

Kitais 6775-ais metais palaimintasis kunigaikštis Daumantas vėl išsirengė su pskoviečiais prieš Lietuvą ir atsiuntė jam į pagalbą didysis kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius iš Didžiojo Naugardo vietininką Jelufrijų su naugardiečiais. Ir išžygiavo, ir lietuvius nugalėjo, ir kunigaikštį Girdenį nukovė.

Dar kitais metais susirinko kunigaikščiai Naugarde: trys broliai – Dmitrijus, Sviatoslavas ir Michailas iš Tverės miesto, ir Georgijus iš Maskvos. Palaimintasis kunigaikštis Daumantas su pskoviečiais išžygiavo su jais link vokiečių miesto, link Rakverės^[2]. Ir kuomet įžengė į jų [livoniečių] valdas, pasidalino ir žygiavo trimis kryptimis, ir daugelį sričių išdegino ir nukariavo. Ir prijojo siaurą olą, o joje daug vietinių žmonių [pasislėpusių], ir neįmanoma jų išvaryti iš ten, ir stovėjo tris dienas. Tada kažkoks vyras, vardu Togalas, didžiai gudrus, vokiečių kilmės, nukreipė ant anų vandenis [upokšnio]. Vietiniai pabūgo ir ėmė patys bėgti [iš olos] laukan, o čia juos iškirto ir jų turtą pasiėmė.

Ir prijojo Koilos upę, artėdami prie Rakverės, ir čia susidūrė su vokiečių pulkais, jau išsirikiavusiais, ir jų buvo ištisas miškas, nes visa Livonijos žemė susitelkė prieš Rusios kunigaikščius. Bet kunigaikščiai nesustojo ir su naugardiečiais persikėlė per upę, ir žengė naugardiečių pulkai veidu į veidą priešais geležinį [šarvuotų riterių] pulką ir didžiulę kiaulę^[3]. Palaimintasis kunigaikštis Daumantas su pskoviečių pulku stojo iš dešinės, šalia kunigaikščių Dmitrijaus ir Sviatoslavo toj pačioj pusėj, o iš kairės – kunigaikštis Michailas iš Tverės. Ir susirėmė puolantys pulkai, ir prasidėjo baisios kautynės rugpjūčio 18 dieną, ir padėjo Dievas Rusios kunigaikščiams, ir vijo vokiečius iki Rakverės trimis keliais septynias varsnas, ir vijo taip, kad žirgui nebuvo kur žengti per vokiečių lavonus, ir vijosi iki pat miesto, o tada grįžo. Daugel krito ir kunigaikščių žmonių, bajorų, iš naugardiečių žuvo vietininkas Michailas, Fiodoro sūnus, ir kitų nemažai, ir ladogiečių, ir pskoviečių taipogi. Tik Maskvos kunigaikštis Georgijus Ivanovičius išdavė savo sparne, prastovėjo vienoje vietoje ir nepadėjo kunigaikščiams. Nors tęsėsi didžios kirstynės ir kraujas visur tyško kaip vanduo, ir krikščionių galvos ritosi ant žemės, jis [Maskvos kunigaikštis] nepasigailėjo, stebėjo viską piktai, daugybei žmonių dejuojant ir galvas guldant už krikščionybę, gal jis buvo išdavystę sumanęs, nežinom. Ir tris dienas kunigaikščiai ir naugardiečiai iš visų jėgų kovėsi iki pergalės, ir grįžo į savo žemes, ir parsivežė savo sužeistuosius kariūnus.

O palaimintasis kunigaikštis Daumantas su pskoviečiais patraukė toliau, perėjo nepraeinamas kalvas ir nukariavo vironiečius [Vironijos; est. Virumaa gyventojus], nuėjo iki pat jūros ir pajūrį nukariavo, ir sugrįžo, pripildęs savo kraštą daugybės laimikio. O kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius, matydamas palaimintojo kunigaikščio vyrišką galią ir narsą, išleido už jo savo seserį kunigaikštytę Mariją Aleksandrovną^[4].

6777 metais atžygiavo vokiečiai didžiais pulkais prie Pskovo ir puolė miestą, bet paimti nepajėgė, tik nuostolių daug patyrė, ir stovėjo priešais miestą 10 dienų. Kunigaikštis Daumantas nespėjo sušaukti savos kariaunos, bet naugardiečiai išgirdę atėjo su kunigaikščiu Grigorijum ir nuvijo anuos [vokiečius].

Išgirdo Rygos magistras apie Daumanto jėgą ir narsą ir sutelkė 6778 metais daugybę savo karių, surinko galingą kariuomenę ir atvyko prie Pskovo irkliniais laivais ir didžiulėmis valtimis, ir raiti, su svaidyklėmis mūrams daužyti, norėjo paimti [Pskovo miestą] Švenčiausios Trejybės namus, o pskoviečius vyrus kardais iškapoti, jų žmonas ir vaikus vergovėn išsivaryti.

Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas, išgirdęs apie didžiulę, be Dievo [teisybės] susirinkusią kariuomenę, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais altorių, ir puolė ant kelių, ir ėmė melstis karštai su ašaromis akyse. Ir meldėsi ilgai, tada pakilo. O vienuolyno vyresnysis Izidorius Spaskietis paėmė kardą visų aukščiausių dvasininkų akivaizdoje ir apjuosė kunigaikštį diržu su kardu, ir palaimino didžiuoju kryžiumi, ir išlydėjo. Kadangi palaimintasis nespėjo surinkti visų savo karių ir nenorėjo laukti naugardiečių, tiktai nedaugelis vyrų su juo skubiai susiruošė, su jais ir išjojo iš miesto [vartų], ir šventojo kankinio Teodoro Stratilato galia išdaužė vokiečių pulkus, pačiam jų magistrui perkirto veidą, o likę [gyvi] vokiečiai sukrovė saviškių žuvusiųjų lavonus į laivus ir pabėgo į savo žemes. Ir paliepė palaimintasis Daumantas pastatyti cerkvę šventojo didžiojo kankinio Teodoro garbei.

Bet ir vėl pradėjo netikėliai vokiečiai puldinėti pskoviečius, ir atėjo didžia kariauna prie miesto, ir padegė Skaisčiausiosios Dievo Motinos vienuolyną ant Sniatos kalvos, ir vienuolyno vyresnįjį kartu su broliais vienuoliais sudegino cerk­vėje. Bet palaimintasis išjojo iš miesto ir nuvijo juos. Ir po to vėl atstatė  Daumantas cerkvę mūrinę sudegintos vietoje savo paties teisėtais pinigais ir vienuolynui atstatyti davė daug savo turto.

O po to palaimintasis kunigaikštis Daumantas nužygiavo su pskoviečiais ir išdegino čudų (suom. tšuudit) sodžius, ir daug grobio paėmė, ir atsigabeno į savo žemę.

Bet 6779 metais susibūrė lotynų [katalikų vokiečių] likučiai ir paslapčia atvykę užpuolė Pskovo prieigose keletą sodžių ir staigiai [su grobiu] grįžo savęsp. Palaimintasis kunigaikštis Daumantas nemanė kęsti skriaudos nuo netikėlių vokiečių ir šoko vytis penkiais laivais su 60 vyrų, ir su didžiojo kankinio šventojo Georgijaus pagalba nugalėjo vokiečius Mirapovnos upėje, o du [vokiečių] laivai pasislėpė saloje. Bet palaimintasis Daumantas įsakė padegti salą ir juos sudegino [sausose] žolėse, o likusieji bėgo ir jų plaukai degė, o kitus iškapojo, o kiti nuskendo vandenyse, ir pats kunigaikštis parjojo [į Pskovą] su visais sveikas, Dievo saugomas.

6807 metais vokiečiai vėl užpuolė kovo 4 dieną Pskovo priemiesčius [už miesto vartų], vienuolius ir ubagus išmušė, ir moteris, ir vaikus, bet vyrus Dievas apsaugojo, jie pabėgo į miestą, o vienuolynus vokiečiai padegė. Kitą rytą vokiečiai apgulė Pskovą. Bet palaimintasis kunigaikštis su Ivanu, su Dorogomilovu, išjojo [iš miesto vartų] priešais juos už Didžiosios upės šalia šventųjų apaštalų Petro ir Povilo cerkvės ant kranto, ir buvo mūšis žiaurus, kokio dar niekados prie Pskovo sienų nebuvo buvę. Ir nugalėjo anuos su Švenčiausiosios Trejybės pagalba, vienus išmušė, kitus sužeidė, o komtūrą, jų vadą, sužeidė kirčiu į veidą galiūnas kunigaikštis Timotiejus Daumantas, o kiti [vokiečiai] metė visą savo grobį ir pasileido bėgti iš siaubo dėl Daumanto rūstybės ir narsos.

Ir buvo jis geras ir Dievui malonus kunigaikštis, pragyveno 33 metus kunigaikščiaudamas Pskove, ir daug iškentė dėl Švenčiausiosios Trejybės, ir daugelį pergalių pasiekė prieš bedieviškus lietuvius ir vokiečius, ir daugelį cerkvių šventų pastatė. Ir po to, ilgai netrukus, įsimetė palaimintajam mirtina liga, ir atliko išpažintį priimdamas dieviškos Komunijos dovaną, ir stojo Dievo akivaizdon Dievo meilėje 6807 metais gegužės 18 dieną. Ir verkė jo visas miestas, raudomis raudojo gynėjo savo ir užtarėjo, ir palaidojo jį didžiojoje Švenčiausiosios Trejybės katedroje už altoriaus dešiniajame kampe, ir auksu padengė kaustyto vario urną.

O po jo mirties Dievas apreiškė stebuklą ties jo urna. Kartą moteriai pasimeldus į šv. Daumantą šventomis maldomis, išgydė Viešpats neregę. Ir iki šiolei daug išgijimų atsitinka ateinantiems su tikėjimu širdyje prie jo šventos urnos. Ir stovi Švenčiausiosios Trejybės akivaizdoje jisai [Daumantas] Dievo akivaizdoje drauge su ištikimuoju kunigaikščiu Gabrieliumi–Vsevolodu, melsdamas malonės savo miestui Pskovui, saugo savo miestą nuo netikėlių lietuvių ir vokiečių puolimų maldomis savo, ir Švenčiausiosios Trejybės, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios geradaryste ir meile žmogui nūnai ir visados per amžių amžius, amen.

Paaiškinimas

Kartu su lietuviškai pateikta „Sakme apie palaimintąjį ir nepamirštamąjį kunigaikštį Vaišvilką Lietuvaitį“ pasiekė mus ir naujasis „Pasakojimo apie Daumantą“ perdirbinys, kuriame Daumantas jau vadinamas jaunesniuoju Vaišvilko broliu.

Abu tekstai sukurti XVI a. pirmoje pusėje, tačiau tai nėra, kaip minėta, vieno autoriaus kūrinys, nors trijuose nuorašuose, išlikusiuose skirtinguose XVII a. skaitinių rinkiniuose, abu tekstai dedami vienas greta kito. Aukščiau pateikta „Sakmė apie palaimintąjį ir nepamirštamąjį kunigaikštį Vaišvilką Lietuvaitį“ vienu atveju (Pogodino nuoraše) buvo įdėta į skaitinių rinkinį net po „Pasakojimo apie Daumantą“.

Taigi naujai perkurtą tekstą apie Daumantą suvokiame kaip savarankišką kūrinį, kuris, beje, turi nuorašuose savo atskirą pavadinimą „Apie atėjimą iš Lietuvos į Pskovą ištikimojo ir didžiojo kunigaikščio Daumanto, krikšto vardu Timotiejus, ir apie jo narsą ir tvirtybę“.

Vertimui į lietuvių kalbą pasirinktas, kaip ir Vaišvilko atveju, Pirmasis Ssinodo nuorašas (ГИМ, Синодальное собр., № 850), paliekant kelias prologines teksto eilutes, atsikartojančias ir „Sakmėje apie Vaišvilką“.

Literatūriniu požiūriu šis „Pasakojimas apie Daumantą“ pasižymi ypatingu autoriaus dėmesiu Daumanto psichologijai ir logikai.

Kūrinio autorius nuoširdžiai stengiasi, suteikdamas žodį pačiam Daumantui, paaiškinti kunigaikščio žygių į Lietuvą priežastis („Girdenis nužudė mano tėvą ir mane panoro užmušti“), pabrėžia ne tik jo karžygišką narsą, bet ir dievobaimingus darbus statant cerkves ir šelpiant nelaimėlius, beturčius, vienuolius.

Šiuo kartu nežinomas autorius sukūrė meniškai laisvą nuo bažnytinių kanonų kūrinį, kuriame pasaulietinė stilistika harmoningai derinama su hagiografinio pasakojimo iškilmingomis intonacijomis.

XIII.

Paskutinis, bet galbūt kūrybiškiausias ir dvasiškiausias kūrinys apie XIII a. lietuvių kunigaikščius Vaišvilką ir Daumantą – platus pasakojimas, kurį 1915 m. pirmasis paskelbė Pskovo archyvų žinovas N. Serebrianskis, pavadinęs tekstą išplėstine „Sakmės apie ištikimąjį kunigaikštį Daumantą“ redakcija.

Šiandien galima konstatuoti, jog išplėstinė hagiografinė sakmė apie abu lietuvių kunigaikščius – Vaišvilką ir Daumantą – buvo paskutinis mums žinomas originalesnis kūrinys apie XIII a. išeiviją iš Lietuvos.

Po to tik turtingiausi pskoviečiai rinko ir perrašinėjo pasakojimus apie Daumantą savo naminiams skaitiniams.

Niekas dabar (bent kol kas, kol Pskovo archyvuose kryptingai nepadirbėjo joks lietuvis literatūrologas) nepasakys, kokios kilmės galėjo būti paskutinieji sakmių apie Daumantą rinkėjai ir gerbėjai.

Svarbiausia, kad talentingiausios sakmės ir pasakojimai apie Daumantą atlaikė šimtmečius, neprarasdamos savo skaitytojų.

Vertimui į lietuvių kalbą pasirinktas vadinamasis Pogodino nuorašas, saugomas Maskvoje, Valstybinėje bibliotekoje (ГПБ, собр. Погодина, № 901, л. 185–229) pagal V. Ochotnikovos publikaciją (op. cit., p. 210–230). Kūrinio fragmentas, pirmą kartą publikuojamas mūsų chrestomatijoje lietuviškai, apima visus lietuviškuosius epizodus (maždaug 40 proc. viso kūrinio teksto).

Šventojo ištikimojo didžio kunigaikščio Daumanto,

šventame krikšte Timotiejaus,

Pskovo naujojo stebukladario, gyvenimas

Fragmentas

Irgi Trejybėje šlovinamo mūsų Viešpaties Dievo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus amžina karalystė, irgi nei su diena prasideda, nei gyvenimo pabaigą turi pagarbintas ir pašlovintas jo žemiškasis įsikūnijimas iš Švenčiausiosios Panelės. Jo dievobaimingų mokintinių ir apaštalų dėka sušvito visatoje pravoslaviškasis tikėjimas, ir daugelį ištikimai palaikė išmintyje, o klaidingai manantiems pagelbėjo išsivaduoti iš apžavų. Tiems gi visiems, kurie laikino ir neramaus gyvenimo šlovės pakerėti gyvavo, tiems apmaudą ir murmesį sukeldavo tikėjimo paslapties pažinimas ir išganingas mokymas apie Kristaus įsižmoginimą ir judėjų karalystės nuodėmingas apgaules bei senovės graikų helenistines beprotystes. Lygiai taip ir tiems visiems, kurie dėl tokios beprotystės, sakykim, bedievystės, daugelyje kitakalbių žemių gyvavo aptemdyti šėtoniškos stabų apžavų tamsybės ir įžūliausiai laikėsi savo papročių, nepažinę Tikrojo Įstatymo. Apie juos mums tenka priminti bent šio pasakojimo pradžioje, juoba pasakoju apie Vakaruose nusidriekusią Lietuvos šalį, daugybę metų išbuvusią apžavų paklusnybėje, iškeitus Dievo šlovinimą į vargano žmogiško pavidalo stabus.

 Taigi, dievobaimingo didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jaroslavičiaus Neviškio dienomis, valdė Lietuvos šalį didysis kunigaikštis Mindaugas. Buvo jis didis savo šlove ir turtais ir nė vieno iš kūniškų geidulių neatsižadėdavo, bet visomis greitai nuvystančiomis narsaus kario dorybėmis didžiavosi, pats gi buvo dvasinio skurdo iki galo apimtas ir visiškai pakerėtas Dievui bjaurių stabų žavesio. Tokioje apgaulėje ir dar didesniuose apžavuose nuolatos klestintis lietuvių valdovas turėjo du sūnus, vyresnįjį – vardu Vaišvilkas, ir jaunylį – vardu Daumantas, apie jį mes vėliau tarsim žodį.

[Dievo žmogaus Vaišvilko gyvenimas]

Šiedu pradžioje taip pat kunigaikščiavo protėvių papročiu ištikimi pagonių tikybai, vėliau gi tarsi šviesuliai sušvito dievotumo spinduliais. Pirmiau vyresnysis brolis panoro priimti iš aukščiau ypatingą dieviškos palaimos praregėjimą. Taigi jis perprato anuos nedorus stabų kerus ir kasdienio gyvenimo beprasmingą sumaištį; jūs čia, pasakė, džiaukitės nerimastinga ir žemyn lenkiančia šlove irgi duona kasdiene. Ir paliko savo tėvynę. Pasitraukė jis į Sinajaus kalną ir priartėjo prie gryno tikėjimo, pašvęstojo vienuolio vedamas prie Kristaus krikštu pritapo ir gavo naują vardą Dovydas. Irgi apeigas visas vykdė vis stropiau, vis toliau žengė nenuodėmingu tikėjimo keliu, ir dieviškuosius raštus atidžiai išnagrinėjo. Po to atėjo į Šventąjį kalną ir apsivilko vienuolio apdarą, ėjo į dykvietes atsiskyrėliu pabūti. Pasninku ir nemigos maldomis, ir dieviškų pamokymų stropiu vykdymu apvalė savo jausmus ir sielą atgręžė nuo visokių keistų meilybių, persmelkė savo sielą beaistre šviesa.

Pasakojama apie jį, kad vieną kartą paliko savo vienuolyno celę, atėjo į savo tėvynę ir aplankęs savo tėvą labai dorai ir narsiai aiškino Jėzaus Išganytojo, tikrojo visa ko Kūrėjo mokymą; ogi stabams daugel ką prikišo ir labai meldė savo tėvą palikti jų apžavus ir pritapti krikštu prie Kristaus, ir aiškino visų akivaizdoje švenčiausią ir nedūlančią būtį būsimajame gyvenime, nes niekas jų dar nebuvo mokęs dieviškais žodžiais, o jiems reikėjo pritapti prie Dievo, irgi prie giliai širdyje paslėpto gyvenimo Kristuje. Iš jo ir perėmė jaunylis brolis, anksčiau minėtas Daumantas, saldų mokymą. Nes pasiekė anuomet jo širdį raminanti palaima, ir nuo to laiko, atrodo, ieškojo kelio išvengti apžavų, pasekė jis jaunėliu. O tas Dievo žmogus ilgai meldė tėvą savo atsitraukti nuo pagoniškų stabmeldystės papročių, betgi nepaklausė tėvas, jo širdį jau buvo sukietinęs velnias, taigi ne tik nepaklausė, bet ir barėsi, ir priekaištavo sūnui, ir kone maitojo, bet Dievas neleido. Sūnus gi, viską iškentęs vardan Kristaus, sugrįžo į Šventąjį kalną, ir vėl ėjo savo keliu siekdamas mirtingame kūne patirti bekūnį sielos gyvenimą.

Jam iškeliavus kilo po kiek laiko didi sumaištis Lietuvos šalyje: sukilo vieni prieš kitus lietuvių kunigaikščiai, žudydami kits kitą, nužudė ir valdovą savo bei giminaitį, anksčiau minėtą kunigaikštį Mindaugą. Ir žinia apie jo nužudymą greitai pasklido po daugelį kraštų, taigi pasiekė net Šventąjį kalną. Tuomet minėtasis vienuolis Dovydas, nužudytojo kunigaikščio Mindaugo sūnus, kursai ten tęsė savo vienuoliškąjį žygį, išgirdęs apie tėvo nužudymą, išpažino savo norą vienuolyno vyresniajam ir gavo jo palaiminimą, o tada nusivilko vienuolio drabužį, bet vienuolystės įžadų neatsižadėjo. Ir užsidėjo kario šarvus, ir surinko daugelį kariūnų, ir savo tėvo bičiulius ir dvarionis, ir, pasimeldęs Kristui, patraukė į žygį prieš pagonišką Lietuvą. Ir su Dievo pagalba įveikė žudikus ir daugelį lietuvių kunigaikščių sutriuškino, ir, tokią baisią pergalę pasiekęs, vėl grįžo į Šventąjį kalną, kur dar ilgai tęsė vienuolio žygį, kol priėjo gyvenimo pabaigą. Viename rašte pasakojama apie jį, esą jis nenorėjęs to daryti – žudyti, nes ne vienuolio tai darbas, betgi Dievas jį pasiuntęs anuomet keršyti už krikščionių kraują.

[Apie Daumantą]

Apie Daumantą. Kilmingasis kunigaikštis Daumantas, o jam skirtas šis mūsų pasakojimas, pamatęs kilusį maištą ir nužudyto tėvo lemtį, didžiai liūdėjo ir raudojo, ir tarsi nendrė vėjyje svyravo, nesumanydamas ir nežinodamas, ką daryti, ir tarė pats sau: „Ar man likti gyventi tėvynėje, ar persikelti į svetimus kraštus?“ Ir buvo apšviestas Aukščiausios apvaizdos, kad ilgiau nebekęstų stabmeldiškų apžavų, taigi – persikeltų kitur ir prie Kristaus priartėtų priimdamas krikštą. Šitaip išmintingai nusprendęs palieka jis savo tėvynę ir su visais namiškiais, su dvarionimis ir vaikais išvyksta į Dievo saugomą miestą Pskovą ir 6774 metais svetingai miestiečių sutinkamas.

Kiek pabuvęs mieste ir tikratikybės įstatymus peržiūrėjęs, persiėmė Dievo meilės troškimu ir ilgai nedelsęs panoro krikšto šviesą priimti, persimainyti Dievopi, karštai trokšdamas tarsi ištroškęs elnias prie vandens, prie nemirtingumo šaltinio pripulti. Kas po to? Ogi niūri apžavų tamsa atsitraukė ir pritapo prie tikrosios šviesos saldybės, ankstesnę įžūlią bedievystę pakeitęs dievogarba. Ir šitaip nušvito dieviškuoju krikštu vardan Švenčiausiosios Trejybės, vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios ir buvo jam duotas krikšto vardas Timotiejus. Atgimė krikšto vandeniu ir dvasia ir neapsakomai džiaugėsi tapęs šviesos sūnumi, nes nusiplėšė senobinį tamsųjį širdies nuodėmingą apvalkalą, o tada išsisklaidė iš kūniškojo grubumo kylantis sielos aptemimas, ir pažino jis teisėjo priesakus, tuo pačiu atsižadėjo ankstesnių palaidūnybių, geron pusėn persimainė, pasuko keliu į geradarybę ir nuėjo toliau už kitus.

Taigi džiaugėsi Pskovo vyrai, matydami jo apšviestumą ir geranorystę. Ką gi darė miesto vyriausieji? Jie sušaukia garbingą tarybą, apsitaria dėl jo ir su derama pagarba į kunigaikščio sostą pasodina ir visame kame jam, kaip valdovui, priesaiką duoda. Tokiu būdu palaimintas ir taurus kunigaikštis Daumantas dar ir kunigaikštišką valdžią žmonėse gavo, ir visų gerbiamas bei šlovinamas, betgi dar labiau romus ir nuolankus visiems, kaip iš tikrųjų turi būti romus ir nuolankus vergas Dievo, sakiusio: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“

Šitokio mokymo pasekėjas palaimintasis nuolankumu išgražėja, neišpuiksta, nesiaukština vardan greitai pralekiančios šio gyvenimo šlovės. Juk yra žinoma žmogiškosios prigimties esmė: net jeigu kas nors ir visą pasaulį valdys, vis viena neprilygs nė vienam mažiausiajam, kuris pasieks savo sielai ramybę nuo nuodėmingų darbų. Vardan to skubėki visame kame kurti Dievui malonius geradariškus dalykus kaip šviečianti saulė, pašalinęs nuodėmingas miglas nuo sielos ir nuplovęs nuo jos geidulingus sumanymus, tarsi naujas švarus veidrodis save atspindėki, geradarystės dvelksmu padvelki ir sukurki savo sieloje Švenčiausiosios Trejybės šventovę. Šiam įžiūrimam tikslui visą savo proto jėgą nukreipki, šilta meile ir švaria širdimi besimeldžiant, vengiant visko medžiagiško ir žemyn traukiančio, ir tarsi veidas į veidą, akis į akį su Dievu bestovint, su baime ir virpesiu savo maldas aukojant. Nors dienos metu daugybę šlykštynių priimi nuo gyvųjų, pokalbyje su Juo, netgi apie kasdienius dalykus, naktyje tau išsitaisys dienos nepritekliai, maldoje ir ašarose Dievo besišaukiant, vienas prieš vieną su visuresančiu besikalbant, apsaugos nuo paklydimų prašant. Šitaip į grožį ir dorą artėjant priartėji prie Dievo ir tarsi akis į akį tariesi su juo. Nes prieina visagėris Dievas, mūsų Valdovas, išklauso nuoširdžiai ir skaidriai besimeldžiančiųjų; kaip tarė pranašas: „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius/ ir jo ausys į jų šauksmą.“

Ir kadangi šitaip dėjo pamatus Dievo geradariškajam statiniui anas naujai pašvęstasis [Daumantas], tai ir visas Dievo pasaulis jam talkino, apšviesdamas jį ir nukreipdamas teisingu keliu, ir visokius vylingus sumanymus nutolindamas nuo jo proto, o sielą apsaugodamas žegnonės ženklu, idant jos niekaip nepasiektų šėtono pagundos, o patrauktų savęsp geradarystės gražumas, idant pelnytų būsimą begalinę ir nepraeinančią karalystę ir būtų nutviekstas Dieviškos gyvybingosios Trejybės, kurią vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios šlovinam.

Šią palaimą palaimintasis priėmė ir niekados neatsižadėjo: našlaičiams ir našlėms maitintojas ir gynėjas buvo, nuogiems – aprengėjas, nuliūdusiems – paguoda, nuskriaustiesiems – padėjėjas, o vienuoliams, dėl kurių Dievas malonus šiam pasauliui, ir visai vietinei dvasininkijai, Dievo tarnams, buvo didžiai dosnus ir pagarbus. Taipogi savo kunigaikštišką valdžią dievotai vykdė: niekados teisme nenuskriaus vargšo, nenusigąs nuteisti įkliuvusius galinguosius, bet viską ramiai, nepakeltu balsu sutvarkydavo, geruoju į protą atvesdavo, išminties šviesa apšviesdavo jų sielas ir atvesdavo nuo pykčio audrų į paliaubų tylą. Kadangi norėjo ne tiek valdovišku išdidumu ir sosto didybe būti galingas, kiek ramybe ir taikingumu, kuo labiausiai prie savęs visus ir palenkdavo, nesgi jam buvo nuostabiai lemta būti romiu ir nuolankiu, kaip jau anksčiau ir buvo sakyta. Apie tokį Šventasis Raštas sako: „Geras kunigaikštis savo krašte – romus ir santūrus pagal Dievo paveikslą.“

Betgi dažnai jį [Daumantą] lankė liūdni prisiminimai apie nužudytą jo tėvą, dar labiau – apie tėvo nepritapimą prie dieviškojo krikšto, kai nelabojo apžavams paklusniai tarnavo ir toks turėjo palikti šį pasaulį, atgulti į juodą žemę, o juk žemės sklendės ir užraktai amžini, niekas dar iš ten nesugrįžo. Ir dėl jo melsdamasis ne kartą, melsdamas Dievą, kad išgelbėtų žuvusįjį ir kūnu, vis jautė augantį dėl giminystės ryšio įniršį tėvo žudikams ir negalėjo ilgiau kęsti, meldėsi ir prašė Aukščiausiąjį pergalės prieš nedorėlius priešus.

Sustiprėjęs Jo pagalbos viltimi ir šventojo kryžiaus palaiminimu apsiginklavęs neilgai trukus po savo krikšto pasitelkė tris kartus po devyniasdešimt rinktinių vyrų ir pasikvietęs pagalbon Dievą patraukė iš šlovingojo Pskovo miesto ir netrukus be pranešimo atjojo į savo tėvoniją ir smarkiai perpykęs ant bedieviškų nevidonų pradėjo ginklu įnirtingai imti sodžius.

Tuo tarpu jų valdovas lietuvių kunigaikštis Girdenis buvo išvykęs, tad visus gyventojus siaubas apėmė nelauktiems kariams pasirodžius: vieni nuo jų bėgo žiauriai persekiojami ir be gailesčio kardais kertami, kiti gi užsidarinėjo tvirtovėse, virpėdami iš baimės dėl savo gyvybės; o tie, kurie bent kiek išmanė karo reikaluose, ginklavosi prieš raitelius, vieni kitus mokino, karčiai rėkavo, kovojo, bet nesėkmingai, tiktai savo krauju spindinčius krikščionių kardus raudonai nutėkšdavo, nuo jų kirčių žiaurių griūdami ant žemės, kraujo šaltinius slėniuose liedami. O jų namus ir gyvenvietes baisusis karvedys iki pamatų griovė ir padegti liepdavo, o visą turtą ir lobius atimti įsakė, ir ne tik tai – paėmė nelaisvėn netikėlio kunigaikščio Girdenio žmoną ir vaikus.

Ir šitaip Švenčiausiosios Trejybės padedamas įveikė savo priešus ir pasitraukė sveikas su daugybe laimikio, kaip dera didžiam nugalėtojui.

O prijojęs upę Dauguvą, persikėlė per ją ir pajojęs kokius penkis tūkstančius žingsnių pasistatė miško laukymėje palapines, bet šimtą aštuoniasdešimt kariūnų pasiuntė su laimikiais į Pskovą, tik devyniasdešimt vyrų sau pasiliko. Iš jų paskyrė du sargybai ties upės brasta, kad praneštų iš anksto apie netikėlių vytį. Ir tie budėjo.

Tuo metu piktadaris kunigaikštis Girdenis, išgirdęs apie jo žemės nukariavimą ir savo kunigaikštienės su vaikais nelaisvę, didžiai nuliūdo. Skubiai atjojo į nusiaubtas vietoves, o žmonių raudas ir pakrikimą išvydęs žiauriu įniršiu įsidegė, susibūrė su savo broliais ir giminaičiais, sutelkė aštuonis šimtus kariūnų, ir visi, šokę ant tvirtų žirgų, pasileido Daumanto pėdsakais didžiai įniršę, iš anksto žadėdami jam pražūtį ir viso Pskovo miesto nusiaubimą. Nežinojo padūkėliai, kaip Dievas gelbsti nuo antpuolio dievobaiminguosius, o jų vietoje pasmerkia antpuoliui neteisiuosius ir nuodėminguosius. Atskubėję prie upės iš karto ėmė keltis į kitą krantą.

Anksčiau minėti sargybiniai, tik išvydę artėjančią jų daugybę, persigando ir pašokę nulėkė pas ištikimąjį kunigaikštį Daumantą, pranešė apie didžiulę pagonių vytį. Išklausęs kunigaikštis tarė: „Dievas jus saugos, broliai, kad gerai budėjot ir įspėjot apie raitelių pasirodymą. Dabar gi lipkit nuo žirgų, nes savo darbą padarėt.“ O tiedu atsakė: „Nepaliksim tavęs, kilnusai mūsų kunigaikšti, norim šalia tavęs kautis už Švenčiausiosios Trejybės namus, o jei reikės – vyriškai priimsim ir paskutiniąją [savo valandą].“ Tas gi išklausęs padėkojo jiedviem ir atsidusęs tarsi iš visos širdies atsiklaupė su ašaromis akyse,  ir garsiai suklikęs iš sielos gelmių ėmė melstis Trejybėje pašlovintam Viešpačiui mūsų, visa ko sutvėrėjui ir kūrėjui, nūnai ir per amžius būnančiam, bepradiniam ir begaliniam, baisiam ir visagaliui, geram ir mielaširdingam valdovui Kristui, šitaip tardamas: „O švenčiausioji, maloningoji, gyvastingoji, dieviškoji, nedaloma Trejybe, amžinasai mūsų Dieve, pabūk mums maloningas, padėk mums nuodėmingiems šią valandą. Padėjai kažkada mažyliui Dovydui nugalėti kitataučius, parodyk, mielaširdi, savo senobinę malonę, neatiduoki mūsų priešo nuožmiai savivalei, idant nesakytų bedieviai, kad jų pusėje jų Dievas. Nesgi tu esi mūsų ramstis ir saldžioji mūsų viltis, juk tau stiprinant bejėgiai gauna galią, nes esi vienintelis nenugalimas karys ir malonės Dievas, kurį šlovina visa kūrinija, šlovingiausiąjį per amžius.“

Taip pasimeldęs, pajutęs savo širdyje dievišką ramybę, pakilo ir pilnas įžūlaus pasitikėjimo savimi kreipėsi į savo kariauną: „Tėvai ir broliai, štai mūsų laukia arba mirtis, arba gyvenimas, tad neverta, kariūnai, bijoti, pastovėkim už Švenčiausiosios Trejybės namus ir krikščionišką tikrąjį tikėjimą, neniokos mūsų pagonys“.

Šitaip pasakęs pasidrąsino ir staigiai pajudėjo su visais savo kariūnais vieningai ir įžūliai risčia prieš netikėlių pulkus. Dar pašaukė kunigaikštis į pagalbą Kristaus karį kankinį Leontijų Tripolietį, nes tą dieną jis minimas, ir ištikimąjį kunigaikštį Gavrilą, Vsevolodu vadinamą, Pskovo vėliavnešį, pagalbon pasikvietė, nes anas nebijodavo nė daugybės netikėlių, tarsi tai būtų musės ir dulkės, ir šitaip baimę atmetęs ir skardžiai sušukęs puolė su savo maža kariauna anuos ir talžė taip narsiai ir vyriškai, kad pasiekęs kardu perkirsdavo pusiau.

Matydami jo galią ir narsą pagonys su žvėrišku niršuliu riaumodami puldinėjo ir visokiais ginklais bei strėlėmis laidė į Daumantą. Bet, kaip yra pasakyta, nei pergalės, nei pralaimėjimo nebūna be Dievo valios, taigi anų ietys ir strėlės skrido pro šalį. O krikščioniškoji kariauna, taip pat neapsakomai klykdama ir riaumodama, kibo į anuos, narsiai kapojosi.

O palaimintasis kunigaikštis Daumantas Timotiejus susigraudinęs šaukė jiems, padrąsindamas ir ragindamas, teikdamas dievišką viltį, meldė nepasiduoti, tik dar kiečiau grumtis su priešais. Šitaip skardžiais žodžiais patardamas, pamokydamas savo karius, nes pats jis karo meną puikiai išmanė, tad žmonės mielai jo klausė, stiprinosi dievišku tikėjimu, kietu įniršiu priešų būrius skaldė. Kautynės buvo žiaurios ir siaubingos, krito priešininkų kūnai kaip medžiai, o kraujas gyvųjų liejosi kaip vanduo grioveliais, trenksmas gi ir triukšmas buvo baisus kaip griausmas, klykė ir šaukė abi kariaunos ir ginklai žvangėjo susikirsdami.

O piktadaris Girdenis, matydamas negailestingą savo kariūnų žūtį, parodė nugarą ir leidosi bėgti su saviškių likučiais. Juk visi jo šlovingi ir narsūs raiteliai liko nukauti ant žemės, kiti upėje paskendo ir vėliau jų kūnų septynias dešimtis išnešė upė į kažkokią salą vidury Dauguvos, kitus gi srovė nunešė tolyn į nežinią.

(Toliau hagiorafas aprašinėja germaniškuosius ir slaviškuosius Daumanto gyvenimo epizodus)

Paaiškinimas

Mūsų minėta N. Serebrianskio publikacija buvo paremta vieninteliu nuorašu, tad tyrėjo išvados buvo kiek skubotos, esą kūrinio naujovės, palyginus su kitomis redakcijomis, „apsiriboja prielaidomis ir daugiažodiškumu“ (Cit. pagal.: В. И. Охотникова. Повесть о Довманте. Исследование и тексты. Академия наук СССР. Институт русской литературы (Пушкинский дом). Ленинград: Наука, 1985, p. 279.)

Tik po septynių dešimtmečių V. Ochotnikova, remdamasi naujai atrastais dar 7 nuorašais ir atlikusi milžinišką lyginamąjį darbą, konstatavo, kad

išplėstinė redakcija buvo parašyta labai patyrusio raščiaus, kuris laisvai valdė ir hagiografinio, ir karinio žanro pasakojimo formas, naudojo turtingą įvairių etiketinių situacijų žodyną, palyginimus, charakteristikas […]. Išplėstinė redakcija – pati išsamiausia iš visų „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcijų, joje sukauptos beveik visos žinios apie jį, kurias teikia Pskovo, Naugardo ir Maskvos XVI a. metraščiai. Bet, nepaisant medžiagos įvairovės, naudojamos Išplėstinėje redakcijoje, ji palieka vientiso kūrinio įspūdį – jo kompozicija griežta, išlaikytas vienas pasakojimo stilius (op. cit., p. 286).

Įdomu pastebėti, jog didžiuma atrastų nuorašų buvo padaryta pskoviečių užsakymu, ir nuorašus dėdavo į patriotinių Pskovo istorinių skaitinių rinkinius.

Išplėstinio kūrinio autorius sukaupė ir panaudojo, galima sakyti, visus žinomus duomenis apie Daumantą, kai kurie faktai neaptinkami jokiuose mums žinomuose metraščiuose, manoma, kad galėjo būti ir ankstesnis kūrinio variantas (op. cit., p. 125). Tyrėjos nuomone, naujajame kūrinyje

randame ir tuos Daumanto biografijos faktus, kurie žinomi iš daugelio šaltinių, bet yra ir tokių žinių, kurios niekur kitur neužfiksuotos (pranešimai apie cerkvių statybas) arba pažymėti viename kitame tekste. Sunku pasakyti, ar šitoks „enciklopediškumas“ yra kūrinio prototipo bruožas, ar šitaip apsivainikavo paties autoriaus darbas, surinkus iš įvairios kilmės paminklų į vieną visumą begalę faktų apie Daumantą (op. cit., p. 133).

Buvo mėginta įvardyti naujojo kūrinio autorių, ir tai suprantama, nes XV–XVI a. Rusios hagiografijoje jau išryškėjo keli savito stiliaus rašytojai. N. Serebrianskis spėjo, kad naujo didžiulio kūrinio apie Daumantą autorius galėjo būti vienuolis Grigorijus iš Pskovo-Pečorų vienuolyno, kuriame nuo seno veikė kūrybingas skriptoriumas ir ikonų tapybos mokykla. Tačiau N. Ochotnikova įrodė, kad naujo kūrinio stilius daug kur visai nebūdingas Grigorijaus manierai. Pasak jos,

Grigorijus nėra toks įgudęs šaltinių apdorotojas, jo stilius nėra toks iškilmingas ir aukštas, jis artimesnis Naugardo metraščių stiliui, o naujasis kūrinys apie Daumantą išsiskiria nuosekliai rutuliojamu teologiniu požiūriu į istoriją. Šio autoriaus kūrinys iliustruoja teiginį: „karo pergalė ir valdovo žlugimas niekados neįvyksta be dieviškos valios“. Tekste ne kartą sutinkami priminimai apie apšvietimą iš viršaus, dieviškąją pagalbą, įvykių numatymą ir dieviškąją bausmę (op. cit., p. 136).

Tyrėja palieka atvirą kūrinio autorystės klausimą, ne kartą pabrėžusi nežinomo autoriaus retą erudiciją, kūrybiškumą ir meistrystę.

Kad ir kaip būtų, mes galim konstatuoti, jog išplėstinė hagiografinė sakmė apie abu lietuvių kunigaikščius – Vaišvilką ir Daumantą – buvo paskutinis mums žinomas originalesnis kūrinys apie XIII a. išeiviją iš Lietuvos. Po to tik turtingiausi pskoviečiai, kaip minėta, rinko ir perrašinėjo pasakojimus apie Daumantą savo naminiams skaitiniams. Niekas dabar (bent kol kas, kol Pskovo archyvuose kryptingai nepadirbėjo joks lietuvis literatūrologas) nepasakys, kokios kilmės galėjo būti paskutinieji sakmių apie Daumantą rinkėjai ir gerbėjai.

Svarbiausia, kad talentingiausios sakmės ir pasakojimai apie Daumantą atlaikė šimtmečius, neprarasdamos savo skaitytojų.

Imkim kad ir mūsų skaitiniuose pateiktą  plačiausią paskutiniąją sakmę apie kunigaikštį Daumantą.

 Pasitikslinus paaiškėjo, kad būtent šis sakmės variantas įėjo į garsiausią hagiografijų rinkinį – dvylikos tomų (pagal mėnesius kiekvienai metų dienai) skaitinius „Šventųjų gyvenimų knyga“ (Книгa житий святых, arba Четьи Минеи). Skaitinių knyga buvo sumanyta ir skirta ne bažnytiniams reikalams, o būtent namų skaitymui.

Daugiatomio veikalo sudarytojas ir autorius  šv. Dmitrijus Rostovietis (Святитель Димитрий Ростовский; pasaul. Даниил Саввич Туптало; 1651–1709) buvo kilęs iš Ukrainos, kuri jam gimus dar priklausė jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei, bet po trejų metų atiteko Maskvos kunigaikštystei. Jis, be abejo, pasinaudojo ankstesniais šv. Makarijaus sudarytais skaitiniais, bet savo pastangomis papildomai sukaupė ir kūrybiškai per 20 darbo metų apdorojo, neretai visiškai perkurdamas bažnytine slavų kalba daugybę hagiografinių pasakojimų.

Įdomu, kad šv. Daumantui skirtą tekstą paliko beveik be jokių taisymų, ir tas tekstas – būtent čia pateiktas išplėstinis „Pasakojimas apie Daumantą“.

Šiandien mums nelengva suvokti naminių skaitinių vertę ir populiarumą, bet galima priminti, kad iki revoliucijos Dmitrijaus Rostoviečio „Šventųjų gyvenimų knyga“ būdavo perspausdinama kas penkerius metus, o garsusis rusų literatūrologas D. Lichačiovas vadino autorių paskutiniuoju senosios rusų literatūros rašytoju, kuris turėjo didžiulę įtaką visai pravoslaviškajai Rytų ir Pietų Europai.( Д. С. Лихачев. История древнерусской литературы. Избранные работы: в 3 т.; t. 1. Л., 1987, p. 266.)

Ir čia derėtų turėti galvoje ne vien religinę įtaką.

Universalaus talento rusų naujosios literatūros klasikas A. Puškinas tvirtino, kad „Šventojo Dimitrijaus skaitinių knyga yra neišsemiamas įkvėpto menininko lobynas. Tai amžinai gyva knyga, nemirtinga“ (Вадим  Коржевский. О значении Четьи-Миней св. Димитрия для русского народа. Žr.: http://ruskline.ru/monitoring_smi/2006/07/07/o_znachenii_chet_i-minej_sv_dimitriya_dlya_russkogo_naroda/).

Puškinas  ne kartą panaudojo jos siužetus savo istorinėms dramoms, poemoms.

Kas žino, gal ir šiuose skaitiniuose (knygoje ir elektroninėje svetainėje) pirmą kartą lietuviškai skelbiami tekstai apie XIII a. iškiliausios dvasios ir dramatiškiausių likimų lietuvius pasitarnaus talentingiems lietuvių rašytojams – naujų istorinių romanų, dramų, kino scenarijų, eilių ir epopėjų apie senovės Lietuvą kūrėjams…

Tai būtų dar viena – greta šviečiamosios – mūsų XIII a. literatūros istorijos ir jos kuklios chrestomatijos paskirtis.

Juk visi čia spausdinami tekstai chronologiškai atspindi ne vienos lietuvių kartos pastangas suvokti dievoieškos būtinybę, vis giliau išsiaiškinti sau ir savo bendraamžiams iškiliųjų XIII a. lietuvių dramatiškus likimus, įminti mūsų žemiškos būties nežemiškas prasmes, jei tokių esama…

Mano parašyta seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir ją atspindinčių tekstų lietuviška chrestomatija tėra tik viena mažytė grandis aiškinantis vis tas pačias mįslingas, bet amžinas prasmes.

Šiuolaikiniams skaitytojams pateikėme du fragmentus iš vadinamosios „Išplėstinės sakmės apie Daumantą“, tai yra – „Sakmės“ pradžią,  kurioje sukaupta bene visa lietuviškoji Vaišvilko ir Daumanto gyvenimų medžiaga, o po to – šio  įspūdingo hagiografinio kūrinio pabaigą, kuri tarsi apvainikuoja daugiaamžį XIII a. lietuvio kunigaikščio likimo filosofinį, žmogiškąjį ir teologinį apmąstymą.

---

^[1]     Šv. Leontijus minimas birželio 18 dieną, taigi mūšis turėjo įvykti 1266 m. birželio 18 d.

^[2]     Rakverė (est. Rakvere; vok. Wesenberg; rusų metr. Раковор, Кракобор, Крабор) – anuomet Danijos Karalystei priklausęs miestas šiaurės Estijoje, 20 km į pietus nuo Suomijos įlankos. Netoli miesto (apie 7 km) įvyko tekste aprašomas Rakverės mūšis (1268 m. vasario 18 d.), kuriame jungtinės Rusios kunigaikščių pajėgos sutriuškino Livonijos ordino ir Danijos Karalystės kariuomenių būrius. Pagal livoniečių pralaimėjimo mastą mūšis neretai istorikų lyginamas su rusų išgarsintu Ledo mūšiu (vok. schlacht auf dem Eise, rus. Ледовое побоище), kurį laimėjo 1242 m. balandžio 5 d. Aleksandras Neviškis, ir su lietuvių nepakankamai išgarsintu Durbės mūšiu (prie Durbės ežero; dab. Latvijoje), kur žemaičių kariuomenė 1260 m. liepos 13 d. sumušė jungtines vokiečių ir Livonijos ordinų bei danų ir švedų dalinių pajėgas.

^[3]     Būdinga Livonijos ir viduramžių Vakarų Europos kariuomenės rikiuotė mūšyje – centre stovi ordino kariuomenės dalinys, kurio priekyje riteriai išsidėsto pleišto („kiaulės“, „kiaulės snukio“) pavidalu, o už jų išsirikiuodavo stačiakampiu ordino kariai, be to – iš abiejų šonų stodavo stiprūs flanginiai daliniai priešui apsupti.

^[4]     Garsiojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio (1220–1263) anūkė Marija Dmitrijevna († 1300) ištekinta už Daumanto daug vėliau (1282). Šv. Daumantas kartu su žmona (itin retas atvejis Rusios ikonografijoje) abu pavaizduoti stebuk­lingoje Mirožos Dievo Motinos ikonoje (Orantos – Besimeldžiančiosios – kanonas). Rusios caras Ivanas Rūstusis išsivežė ikoną Maskvon, ir ten originalas dingo. Senovinė ikonos kopija saugoma Pskovo apskrities istoriniame muziejuje. Galima pasižiūrėti fotografinius atvaizdus ir kontūrinius perpiešinius internete įvairiose svetainėse tradiciniu pavadinimu (Икона Мирожской Божьей Матери). Mūsų knygoje žr. iliustr. p. 514.