II dalis. Lietuvių valdovų titulai lotyniškuose ir vokiškuose XIV a. šaltiniuose

II dalis
A.  Lietuvių valdovų titulai lotyniškuose ir vokiškuose XIV a. šaltiniuose

Gedimino epochos dokumentika ir naratyviniai pasakojimai kol kas, atrodo, nuodugniausiai parengti ir paskelbti. Netgi ne vieną kartą.

Pirmiausia buvo išleistas (1966 m.) Gedimino laiškų dvikalbis ( lotynų ir lietuvių kalbomis) rinkinys, kurį buvo parengęs įžymus rusų istorikas V.T.Pašuta, surinkęs ir paskelbęs anuomet 18 dokumentų. Visi tie dokumentai jau buvo žinomi ir turėjo, pasak V.T.Pašutos, pakankamai plačią istoriografiją (V.Vasilevskio, A.Prochaskos, J.Jakšto, K.Forštroitrio, G.Šplito ir kt. darbuose), bet leidinio autorius juos sutelkė ir pamėgino atskiru straipsniu „nustatyti šių šaltinių reikšmę istorijai, panagrinėdamas juos: pirma, krašto ūkio, antra, visuomeninės santvarkos, trečia, politinės struktūros ir, pagaliau, Lietuvos užsienio politikos aspektais“[1] . Kaip matome, skelbiami dokumentai nebuvo tiriami titulatūros požiūriu, tik probėgšmais paminėta Gedimino titulų problema. ( ten pat, p.13).

XXI a. pradžioje susilaukėme naujo, daug platesnio  vadinamųjų „Gedimino laiškų“ leidinio (2003), kuriam tekstus, vertimus bei komentarus parengė Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas S. C. Rowell. Leidinyje paskelbta originalo kalbomis (lotynų, vokiečių, graikų, senrusių) su vertimais į lietuvių kalbą iš viso 83 dokumentai,  ir autorius iš karto įspėja, „kad ne visi čia pateikiami dokumentai — laiškai, yra pasiuntinių pranešimų, teisės aktų, sutarčių“[2]. Savo visuma leidinys šiandien yra išsamiausias Gedimino diplomatikos rinkinys, kuriam medžiaga rinkta įvairiuose archyvuos – tiek kaimyniniuose Latvijos Respublikos valstybės istorijos archyve Rygoje, Talino miesto archyve, tiek sunkiai lietuviams iki šiol pasiekiamuose Vatikano slaptajame archyve bei  Apaštalų bibliotekoje, Prūsijos slaptajame archyve Berlyne ir kt.

Galimas dalykas, ilgainiui atsiras ir daugiau užsienio archyvuose likusių ir iki šiol nepaskelbtų Lietuvos diplomatikos tekstų. Istorikai pripažįsta, kad jau Mindaugas savo dvare turėjo vienuolius raštininkus, susirašinėjo su Romos popiežiumi ir Rygos vokiečiais, naudojo savo majestotinį antspaudą, kuriuo tvirtindavo įvairius tarptautinės juridinės vertės aktus. Tas pats pasakytina apie Gediminą ir Algirdą, kurių dvaro kanceliarijose triūsė įvairių kalbų žinovai diplomatiniams reikalams tvarkyti. Paties S. C. Rowell teigimu, „nors Gediminas pats nerašė laiškų (to nedarydavo ir kunigaikščiai krikščionys), jis juos diktavo žinomiems pranciškonams raštininkams ir vertėjams“[3] . Tą patį tvirtina santūrusis, tik rašytinių dokumentų kalbą pripažįstantis lietuvių istorikas Mečislovas Jučas, savo naujausiame veikale teigdamas, kad Vilniuje nuo Gedimino laikų buvo steigiamos nuolatinės valdymo institucijos, kūrėsi diplomatinė tarnyba, kanceliarija, ižde buvo saugomas valstybės antspaudas, nuolat veikė valdovų patarėjų taryba, kuri minima 1323 m. spalio 2 d. sutartyje su Ordinu.[4]

Neįkainojamą S. C. Rowel parengto  leidinio vertę, be abejo, sudaro originalų publikacijos, parengtos, kaip pažymi, parengėjas, pagal manuskriptus ir šiuolaikinius publikavimo metodus. Atskiros diskusijos galėtų susilaukti sudarytojo parašytas Įvadas ir specialūs komentarai kiekvieno skelbiamo dokumento tekstui. Tuo tarpu mums, kaip minėta, labiausiai rūpi Gedimino titulai įvairiomis minėtomis originalų kalbomis ir jų vertimai į lietuvių kalbą , nors neįmanoma bus apeiti neaptarus ir tos titulatūros, kurią naudoja S. C. Rowell savo lietuviškai pateiktame Įvade ir  komentaruose bei anglų kalba paskelbtame Summary.

Kaipgi tituluojamas Gediminas jo epochos dokumentuose?

Nagrinėdamas lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės statuso legitiminius pagrindus, nesirengiu remtis kiekybiniais statistiniais duomenimis, kai skaičiuojama kiek kartų lietuvių valdovai pavadinti šaltiniuose „rex“ (karaliais), kiek kartų – dux arba magnus dux ir pan. Toks statistinis metodas turi savo privalomų – visada įdomu pasižiūrėti, kokie titulai šaltiniuose būdavo naudojami dažniausiai, kokie – rečiau, o kokie – niekados.

Tačiau aritmetiniai paskaičiavimai, mano giliausiu įsitikinimu, tėra pusė darbo ir neturi galutinės mokslinio argumento vertės. Kiekybinius duomenis  būtina įjungti į jų atsiradimo kontekstus ir tada atlikti sisteminę jų analizę,  išsiaiškinant, kas ir kada naudojo vienokius ar kitokius titulus savo tekstuose apie Lietuvos valdovus.

Savo analizę pradėsime žemiausiais socialiniais sluoksniai ir palaipsniui kilsime, vaizdžiai tarus, socialinėmis kopėčiomis vis aukščiai iki aukščiausiųjų XIII – XIV a. tarptautinių pasaulietinės ir religinės galios  institucijų.

Taigi pradėkime nuo žemiausiųjų.

Viduramžių finansistų liudijimai apie Lietuvos karalius

Šiuolaikiniam istorijos mokslui, jeigu jis nesiriboja senųjų naratyvų, tai yra – senovės istorikų tekstų perpasakojimais, pagražintais savo meto madingais moksliniais terminais bei  komentarais, o išplečia humanitarinę paties teksto ir jo autoriaus analizę viduramžių mentaliteto  aspektais,  ypatingą vertę įgauna  buitiniai, taigi visiškai depolitizuoti amžininkų įrašai įvairiose administracinėse knygose. Akivaizdu, kad jose vyrauja komerciniai dalykiški įrašai, o įrašų veikėjų titulai atspindi konkrečią  istorinę realybę be jokių diplomatinių komplimentų ar personaliniams laiškams būdingų mandagumo formulių.

Tokie yra, pavyzdžiui, įrašai Rygos miesto skolų ir skolininkų knygoje, iš kurios S. C. Rowellas pateikia 27 ištraukas ( leidinyje dokumento nr. 8)  nuo 1290 iki 1323 m. Kaip savo laikų yra pastebėjęs bene geriausias Lietuvos santykių su vokiečių ordinais žinovas lietuvių istorikas Rokas Varakauskas ( 1922 – 1975) šios skolų knygos dokumentų reikšmę jaunos Lietuvos valstybės istorijai pirmieji iš lietuvių istorikų yra nurodę J.Jakštas ( Senovė, t. 1, 1935, p. 149) ir Z.Ivinskis pranešime, darytame 1937 m. Rygoje Pabaltijo istorikų pirmajame kongrese. Pasak R.Varakausko, „istorikai, tyrinėję Rygos prekybą, šiuos dokumentus panaudojo vokiečių ir šiaurės vakarų Rusios miestų prekybos su Ryga užmojui atskleisti, o lietuvių pirklių veikla tyrinėta nepakankamai“ [5]. Pats R.Varakauskas nuodugniai aptarė knygoje įrašytus lietuvių pirklių vardus ir jų veiklos pobūdį, nustatęs, kad daugiausia kreditinių operacijų atlikta  XIII a. pabaigoje iki 1298 m. Iš 49 lietuvių kredito sandėrių tik 13 sudaryta po 1298 m.

Ką gi mes pamatytume pavartę nauju mus dominančiu karališkos titulatūros požiūriu tą pačią Rygos miesto tarybos 1284 – 1323 m skolų bei skolininkų knygą, surašytą ant 50 pergamentinių lapų ir  laikytą Rygos archyve?

Specifinė tekstų paskirtis (finansiniai sandėriai) nepalieka vietos jokiai komplimentiniai, ideologinei ar diplomatinei retorikai. Tekstai tiesiogiai atspindi ano meto titulus lygiai taip aiškiai ir objektyviai, kaip atspindi skolų sumas ano meto piniginiais vienetais (sidabro markė, talentum – ketvirtis markės, ora – aštuntadalis markės etc) bei svorio matais (vok. livespunt  — 16 puntų, arba 8,2 kilogramo; svaras vaško  etc).

Štai 1292 m. įrašas (lotynų kalba): „Jonas Swenesche skolingas Lietuvos karaliaus auksakaliui Jokūbui aštuonias markes, o Jokūbas Swenische — devynias su puse markės. Jei auksakalys numirs, anksčiau minėta suma bus grąžinta jo broliui Vichmannui; jei ir Vichmannas numirs, dėl Dievo skola pasitarus bus grąžinama Svederio ponui“ . Dokumentas akivaizdžiai liudija, kad XIII a. pabaigoje Lietuvoje ne tik viešpatauja karalius (rex Lettowie), bet jis dar turi Rygoje savo auksakalį meistrą (aurifaber regis Lettowie).  Šiuolaikiniai istorikai gali svarstyti ir diskutuoti, kuo vardu buvo dokumente minimas Lietuvos karalius, pavyzdžiui, S.C.Rowellas, pripažįsta,  kad „neaišku, ar kalbama apie Vytenį, ar apie Gediminą“ ( komentaras 5), tačiau bergždžia būtų neigti, kad šaltinis kalba apie Lietuvos karalių ir jo auksakalį, gyvenusį ir dirbusį Rygoje XIII a. pabaigoje.

Skolų knyga viduramžiais buvo nemažiau rimtas dalykas, nei šiuolaikinės bankų sąskaitos su paskolų ir palūkanų įrašais. Čia negali būti nė kalbos apie kokius nors metraštininkų ar kronikų kūrėjų prasimanymus ar prirašinėjimus nuo savęs, vadinamąsias autorių aplifikacijas ( lot. amlificatio). Tokių įrašų autorystė gali būti anoniminė, bet jų tikrumą liudija oficialios įstaigos, kurioje dirba raštvedys, autoritetas. Už skolų ir skolininkų  knygos bet kokius taisinėjimus ar klastojimus raštvedžiui grėsė teisminė atsakomybė, tad konkretumas ir tikslumas – svarbiausia šio žanro tekstų savybė ir būtinybė.

Finansiniai reikalai – tai ne bažnytinė  teologija ar  karališkos dinastijos istoriografija, kur viską nulemia tikinčiojo religija  ir karališkasis kronikos užsakovas. Jono Swenesche aštuonių markių skola Lietuvos karaliaus auksakaliui Jokūbui yra įstatymiškai užfiksuota įraše, ir ją nuginčyti galėtų tiktai ponas Jonas Sweneche, jei prisikeltų ir viešai paliudytų, tarkim, dabartinių  Lietuvos istorikų posėdyje, esą jis niekad nesiskolinęs jokių aštuonių markių iš jokio Lietuvos karaliaus auksakalio, juo labiau, kad Lietuvoje, kaip gražiai moksliškai sako ponai Lietuvos istorikai, jokio karaliaus XIII a. pabaigoje nebuvo buvę  ir negalėjo būti…

Deja, Jonas Sweneche,  manyčiau, neprisikels, o skolų knygos tekstas pergamento lape atkakliai  liudyja ne pono Jono ir ne mūsų oficialiųjų istorikų naudai.

Kiti skolų knygos įrašai taipogi labai neparankūs tradicinės vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo koncepcijos šalininkams.

Štai Pono Svederio iš Miunsterio lapas su dalykišku  įrašu: „Pažymėtina, jog miestas išleido dešimt markių už kažkokį vyrą, būtent lietuvį iš Svyrių. Išpirka įvyko Ašeradėje Lietuvos karaliaus vardu bei prašymu“ (ex parte et rogatu regis Lethowie). S.C. Rowellas nurodo, kad įrašas padarytas po 1319 m., tačiau vėlgi nesiryžta įvardinti karaliaus, tik spėja, kad „atrodytų, jog šie įvykiai dėjosi Gedimino laikais“ (8 koment). Kituose lapuose  užfiksuota tuo pačiu laikotarpiu ir daugiau išpirkų, atliktų Lietuvos karaliaus vardu ir prašymu. Antai įrašyta, kad be minėtos sumos už Svyrių, „taip pat [miesto] iždininkai atidavė už Pliką ir Surkantą trisdešimt markių be dviejų ketvirčių markės“. Be to, įrašai rodo, kad lietuvių pirkliai buvo ne tik skolintojai (debitoriai), bet ir skolintojai ( kreditoriai).

Panašūs istoriniai dokumentai liudija, kad Lietuvos karaliai XIII – XIV a. sandūroje turėjo Rygoje ne tik savo auksakalį, bet ir savotiškus bankininkus ar finansinius atstovus, kurie Lietuvos karaliaus vardu ir prašymu (ex parte regis Lethowie) atlikinėjo finansinius patarnavimus karaliaus ir valstybės reikalais.

Dokumentuose kalbama ne tik apie, kaip dabar pasakytume, „Lietuvos piliečių“ išpirkas. Skolų knygoje, pavyzdžiui, įrašyta, kad miesto iždininkai „taip pat užmokėjo už Lietuvos karaliaus pasiuntinių drabužius keturias markes“ (ex parte regis ad vestitum nunciorum iiii mrc).

Apie kokius karaliaus pasiuntinius čia kalbama? Iš kitų įrašų aišku, kad Lietuvos karaliaus pasiuntiniai vyko ir į Danijos karalystę, ir į popiežiaus kuriją ir,matyt, kitur. Ir, žinoma, kiekvienu atveju Lietuvos karaliaus pasiuntiniams reikėjo ne tik deramų diplomatinei misijai drabužių, kuriais apsirūpindavo karaliaus sąskaita Rygoje, bet ir, šiuolaikiškai tariant, atitinkamos valiutos.

Antai, „Dytrichas iš Soldvedelės atidavė už lietuvių pasiuntinius, buvusius Danijoje, dvylika markių. Jas atsiėmė iš miesto tarybos narių“. Kitą kartą išmokėta „dvidešimt markių, kai Andrius [ karaliaus Gedimino pasiuntinys – A.B.] vyko pasiuntiniu į kuriją“ . Lietuvos karaliaus Gedimino pasiuntiniai šiuo požiūriu niekuo nesiskyrė nuo kitų valdovų pasiuntinių, kurie XIII a. jau naudojosi tarptautine kreditavimo sistema.

Žinoma, ji buvo tik ribota ir patikimais autoritetais paremta, pavyzdžiui karaliaus autoritetu ar net paties popiežiaus. „Gedimino laiškuose“ S.C. Rowellas pateikė labai iškalbų šiuo požiūriu popiežiaus pasiuntinių į Baltijos kraštus  raštą (1325.V.29), kuriuo jie visokiais grūmojimais primena ponams  Sembos, Pamedės, Kulmo, Varmės ir Kuršo vyskupams arba jų garbingiems vietininkams, taip pat Palaimintosios Marijos ligoninės Vokiečių ordino vienuoliams, Prūsijos ir Livonijos magistrams, komtūrams, maršalams ir broliams, minėtuose kraštuose esantiems, idant visi jie sumokėtų pasiuntiniams visus tris šimtus aštuoniasdešimt aukso florinų minėtai kelionei laivu ir mūsų išlaidoms Rygoje, Liubeke, Hamburge arba Briugėje“ ( dok. Nr. 58). S.C.Rowellas ta proga primena, kad  „XIII a. Vakarų Europoje jau veikė tobulėjanti kreditavimo sistema, kuri palengvino užsienio prekybą bei diplomatinių santykių raidą. Už pasirašytą pasižadėjimą atiduoti pinigus tam tikroje vietoje (dvare, mugėje, uoste, Hanzos kontoroje) tam tikrą dieną (per mugę, Šv. Mykolo, Martyno d. ir t. t.) buvo galima gauti kreditą kita valiuta“( koment. 10).

Šiais visais atvejais mūsų nedomina finansinių operacijų tvarka ir eiga, lygiai kaip diplomatinių misijų aplinkybės bei tikslai. Mums svarbu konstatuoti, kad tuolaikiuose finansinių bei diplomatinių operacijų dokumentuose minimas Lietuvos karalius (Vytenis arba Gedimnas), ir minimas ne šiaip sau diplomatinės retorikos dėlei. Lietuvos karalius finansiniuose dokumentuose įvardijamas kaip finansinės operacijos garantas ir atsakingas suinteresuotas asmuo, kurio vardu ir prašymu (ex parte et rogatu regis Lethowie) atliekamas finansinis pavedimas jo valdomos karalystės valstybiniais reikalais. Pats Lietuvos karaliaus nuolatinis minėjimas šiuos finansiniuose dokumentuose liudija ir patvirtina jo karališkojo autoriteto svorį ir svarbą tarptautinėje finansinėje bendrijoje.

Naivu ir beprasmiška būtų toliau laikytis tradicinės istoriografijos teiginių, esą po Mindaugo žūties Lietuvoje daugiau niekados nėra buvę jokių kitų karalių. Neigti istorinių šaltinių paliudytą XIII – XIV a. Lietuvos karaliaus ne tik valstybinį ir diplomatinį, bet ir lemiamą finansinį autoritetą vien tik vardan atgyvenusios „vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo“ dogmos, šiandien galėtų nebent jokių dokumentinių šaltinių kalbos negirdintis, nesuvokiantis arba nepripažįstantis „tradicionalistas iš idėjos“. O tokių, kaip matysime, iki šiol netrūksta.

Bet liūdniausia ne tai, kad tradicinės dogmos šalininkai  šiuo atveju skelbia nepasitikėjimo karą konkretiems istoriniams šaltiniams. Toks karas ir su juo susijusi istorinių šaltinių kritinė analizė, atskleidžianti slaviško metraščio ar vokiškos kronikos  autorystę ir autoriaus vienokias ar kitokias ideologines ar religines simpatijas bei antipatijas, yra natūralus ir, kaip minėjau,  netgi privalomas  šiuolaikinio  istorijos mokslo principas.

Tačiau kas, sveiko proto būdamas, ims kariauti su finansinių dokumentų skaičiais, sąvokomis, terminais ir juose nurodytais finansinių operacijų garantais bei dalyviais?

Galima daug kuo įtarinėti anuometinio Rygos miesto finansininkus, tvarkiusius, kaip jie skolų knygoje rašo, įvairius piniginius reikalus Lietuvos karaliaus vardu, tačiau tikrai negalima jų kaltinti, esą jie tvarkė piniginius reikalus kažkokio nesamo karaliaus ar kokio legendinio apsišaukėlio, arba niekieno nepripažįstamo Lietuvos karaliaus vardu. Priešingai, Rygos miesto skolų knyga, kaip ir kitos dalykinio finansinio pobūdžio XIII – XIV a. tarptautinės sutartys liudija, kad ikikrikščioniškos Lietuvos karaliaus titulas buvo jau įsitvirtinęs tarptautinėje bendruomenėje kaip visiškai konkretus, kasdieniuose tarptautiniuose reikaluose –  ne tik diplomatiniuose raštuose,  bet ir prekybiniuose, finansiniuose sandėriuose – naudojamas titulas, žinomas ir turtingam skolintojui, ir krikščioniško miesto valdžiai. Juk būtent miesto taryba  nebijo skolintojui grąžinti iš Rygos miesto iždo vienokią ar kitokią Lietuvos karaliaus vardu paimtą paskolą, kurios garantas ir yra Lietuvos karaliaus titulinis vardas. To užtekdavo finansinėms operacijoms pradėti ir užbaigti.

Matyt, iš savo kasdienės praktikos Rygos miestiečiai, pirkliai ir finansininkai žinojo, ką reiškia Lietuvos karaliaus vardas ir žodis.

Neužmirškim, kad XIII- XIV a. tarptautiniuose santykiuose žodis neretai svėrė tiek pat kiek sutarties raštas, bent jau pagoniškos Lietuvos karaliui Gediminui, kuris mėgdavo krikščionims, dažniems duoto žodžio laužytojams, priminti savo priesaką „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime [dok. 18].

Karaliaus Gedimino titulai Rygos miesto tarybos diplomatikoje

Kaip būdavo tituluojamas Gediminas XIV a. diplomatiniuose tekstuose?

Šis klausimas jau senokai ne vieną kartą istorikų  atsakytas ir atsakytas vienareikšmiškai – Lietuvos valdovas Gediminas nuolatos ir pastoviai tituluojamas Lietuvos karaliumi (rex Lettowie).

Vienas ankstyviausių išlikusių diplomatinių laiškų Gediminui – 1322 m. lapkričio pabaigoje Rygos miesto tarybos narių parašytas laiškas, atsakymas į neišlikusį Gedimino laišką . Teksto pradžioje tarybos  nariai  nurodo išplėstinį adresato titulą – „Šviesiam valdovui ponui Gediminui, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui“ (Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi).

Laiško tonas ir turinys anaiptol ne komplimentinis, o grynai dalykiškas. Anuo metu Rygos miestiečiai neretai  konfliktavo su Vokiečių ordinu, todėl  kreipėsi į Gediminą (ad regem Lithuaniae Godemunde), prašydami, kad jis nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant, nes ordino „broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo“ ( dok. 15).

Taigi – karališkąją Gedimino valdžią Rygos miesto taryba suvokia kaip realią politinę galią, kuri vaidina svarbų vaidmenį visame regione ir gali suteikti pagalbą Rygai, jeigu vokiečių Livonijos (kalavijuočių) ordinas vėl užpultų Rygą.

Rygiečių laiškas paliudija ir aukščiausią karališkąją Gedimino valdžią jo valdomose rusinų žemėse. Miesto tarybos nariai puikiai informuoti, kad Gediminas yra ne šiaip sau Pskovo valdovo bičiulis, o „ypatingas bičiulis“ (Amicus specialis), tai yra sąjungininkas, nes, pasak S.C. Rowello,  „amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.(koment. 11). Beje, S.C. Rowellas pastebi, jog pats  Gediminas derybose ir taikos sutartyje su Livonijos valdovų atstovais (1323.X.2 — 1324.V.) Vilniuje nurodė, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (dok. Nr. 25). Tad nedera stebėtis, kad Rygos miesto tarėjai kreipiasi į Gediminą, „karštai prašydamai, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta“.

Rygos miesto tarybos laiškas Gediminui paliudija savo ruožtu ir stabilią Gedimino valdžią pačioje Lietuvos karalystėje. Rygiečiai tiki, kad jokiai oficialiai valdžiais nepaklustantys tipiški viduramžių kelių  plėšikai ( čia pavadinti „plėšikėliais“ , lot. latrunculi), „nešančiais didelę žalą šalia mūsų miesto“, vis dėlto yra priklausomi nuo Gedimino ir galbūt net jo pasamdyti. Tad baigdami laišką Gediminui, „maldauja, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų“.

Mūsų aptartas 1322 m  Rygos tarybos laiškas Gediminui akivaizdžiai patvirtina tarptautinį Lietuvos karaliaus autoritetą ir oficialiai jo paties naudojamą bei krikščioniškų kaimynų pripažįstamą karaliaus titulą.

Monarchiniai kreipiniai į Lietuvos karalių Gediminą

Ankstyviausias Rygos miesto tarybos laiškas Lietuvos valdovui įsidėmėtinas ne tik tuo, kad tarėjai panaudojo išplėstinį  Gedimino titulą – „ Gediminui, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui“ (Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi).

Nemažiau svarbu, kad rygiečiai savo laišką oficialiai adresuoja Gediminui, ne tik pateikdami jo išplėstinį titulą ( angl. title)  , bet ir panaudodami karaliaus statusą atitinkančius pagarbos kreipinius ( angl. styles). Jau laiško pradžioje jie prideda prieš karaliaus titulą jam derantį kreipinį: „Illustri principi domino Gedemynde“, o tik po to oficialųjį titulą „Lethwinorum Ruthenorumque regi“. Tame pačiame laiške Rygos tarėjai naudoja ir kitus ano meto karališkus kreipinius į Gediminą: „providenciam vestram“, „vestra dominatio“, „scinceritati vestre“…

Reikia pasakyti, kad šie ir panašūs senoviniai viduramžių kreipiniai į karališkuosius asmenis čia turi vietinį ( germanišką ir livonišką) atspalvį, tad juos nelengva išversti ir įjungti į mums įprastą kreipinių sistemą, kaip mes, pavyzdžiui, verčiame „Jūsų Didenybė“.  Tad nedera per daug stebėtis, kad kreipiniai į Gediminą  lietuviškai išversti skirtingai 1966 m. ir  2003 m. leidiniuose „Gedimino laiškai“.

Mūsų aptariamame laiške 1966 m leidinyje ( iš lotynų kalbos vertė M.Ročka; kai kurios vertimus patikrino L.Valkūnas) cituoti kreipiniai skamba įprastai, bet neteko savotiškų atspalvių: „sumanusis valdove“ (providenciam vestram), „valdove“ (vestra dominatio), „jūsų malonybė“ (scinceritati vestre“). 2003 m. leidinyje karališki kreipiniai artimesni lotyniškiems niuansams, bet lietuviškai skamba gana neįprastai ir ne visada vykusiai: „Jūsų rūpestingumo prašome“ (providenciam vestram) , „tegu žino jūsų valdybingumas“ (noscat vestra dominatio),  „dėkojame jūsų širdingumui“ (scinceritati vestre) ir pan. Šiais atvejais, ko gero, labiausiai tiktų ne šiuolaikiškas, o archaiškas lietuvių kalbos žodynas, taip pat neįprastas šiuolaikinei lietuvio ausiai, bet vis dėlto gal tikslesnis :  vestra dominatio – Jūsų Viešpatysta, providenciam vestram – Jūsų Išmintysta, scinceritati vestre – Jūsų Šviesenybė ( lot. scintillo – kibirkščiuoti, žėrėti, žibėti) ir pan.

Kita vertus, kaip beišverstume titulinius kreipinius, turėtume pripažinti, kad šiame laiške ir visuose kituose laiškuose Lietuvos karaliui Gediminui papildomai greta karališkojo titulo (title) atskirais tradiciniais pagarbos kreipiniais ( styles)  išreiškiama ypatinga pagarba, kaip pripažintam karaliui, įtakingam monarchui, nepriklausomam valdovui.

Gedimino  titulai tarptautinėje korespondencijoje už Lietuvos ribų

Aptariant  Gedimino titulo tuometinį naudojimą, gali atsirasti skeptikų, kuriems karaliaus korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti laiškai –  pasirodys nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą, ir, antra vertus, jo adresatai, rašę Gediminui atsakomuosius laiškus, galėję daugiau vadovautis mandagumu, vadindami jį karaliumi, arba tiesiog pataikaudavo galingam ir įtakingam valdovui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius.

Ginčytis neverta – akivaizdu, kad būta ir pataikavimo, ir visokių malonybinių pasveikinimų bei kreipinių, kaip visuose žmonių rašomuose nepiktybiniuose laiškuose, juo labiau – diplomatiniuose raštuose..

Tačiau mūsų laikus pasiekė pakankamas skaičius įvairiomis kalbomis rašytų laiškų bei raštų, kurie nebuvo adresuoti nei Gediminui, net apskritai skirti lietuviams. Kai kurie, kaip matysime, iš viso nebuvo skirti pašaliniai akiai, buvo beveik slapti ir net aršiai nukreipti prieš lietuvius ir patį Gediminą.

Tokiais atvejais neverta net kalbėti apie mandagumą ar pataikavimą už akių grėsmingiems kaimynams lietuviams ir jų valdovui. Greičiau reikėtų stebėtis ir objektyviai konstatuoti, kad ir tokioje tarptautinėje dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi.

Štai 1323 m. spalio 24  diena datuotas  grynai antilietuviškas raštas Vokiečių ordinui ( dok. 27). Raštas buvo parašytas Elbingo mieste, kitaip sakant – senovės prūsų pamedėnų žemėje,  Pamedėje, kurią pirmiausiai (1231 – 1236 m.) nukariavo lenkų pasikviestas į Pabaltįjį Vokiečių (kryžiuočių) ordinas. Būtent nuo Pamedės ( vok. Pomesanien) pradėjo ordinas prūsų krašto kolonizaciją ir 1237 m. įkūrė  Elbingo miestą netoliese sunaikinto senovės prūsų prekybos centro Truso ( sen. prūsų k. – Drūsa), kuris čia egzistavo jau IX a. ir buvo aprašytas garsiame keliautojo Vulfstano pranešime Anglijos karaliui Alfredui Didžiajam (apie 848 – 899), pasakojant apie savo kelionę Baltijos jūra į skandinavų ir baltų žemes[6].

Gedimino laikais senovės prūsų žemės buvo jau plačiai kolonizuotos vokiečių ir minėtą 1323 m. raštą Livonijos vyskupams surašė kolonizuotų Varmės, Sembos žemių vyskupai ir kiti bažnyčių pareigūnai, piktindamiesi, kad livoniečiai sudarė su lietuviai taikos sutartį , esą „ šis papiktinantis dalykas daro nepataisomą žalą Viešpaties kaimenėje ir mums mūsų žemėse bei priklausančiose provincijose“. Laiškas ant pergamento buvo patvirtintas septyniais bažnyčios pareigūnų antspaudais ir skirtas  Rygos arkivyskupijos ir jai priklausomų vyskupijų vyresniesiems, administratoriams, prokurorams, kapituloms bei kapitulų kanauninkams.

Beveik visas tekstas išlaikytas tradicinės bažnytinės retorikos intonacijose, teigiant, kad lietuviai yra „Slibino, seno žmonių giminės priešo“, įrankis, „šėtono apgaulės sūnūs“ (filii Sathane fraudis), kurie „ klastingai rezga melą prieš jus ir prieš mus, visiškai taip pat, kaip pelė krepšyje ir gyvatė užanty sušildytos, pirmiausia savo žiauriu akiplėšiškumu jie atves mus ir mūsų valdas su priklausančiomis žemėmis į pražūtį, po to jus ir jūsų provincijas, valdas ir aveles. Jie išniekins Kristaus vardą ir padarys žalą visai krikščionybei. Taigi tiktai perspėjame jūsų visų nuoširdumą Viešpatyje ir patariame tyru tikėjimu, idant rūpintutės atsisakyti [tokios] minėtos taikos ir paliaubų, sudarytų bet kada ir su bet kuo ir pradėtų tiek kartų, ir nepasitikėtute minėtais Kristaus kryžiaus priešais nei asmeniškai, nei reikaluose, nes šis Kristaus pardavimas šėtonui nedera kariaujantiems Viešpatyje, jog jie susisietų kokia nors sutartimi su nuodėminga gentimi, pasileidusia tauta, prasikaltusiais sūnumis“ (genti peccatrici populo nequam filiis celeratis)  ir t.t.

Atrodytų, sunku berasti piktesnius ir labiau priešiškus lietuviams žodžius, tačiau keista – piktieji bažnyčios pareigūnai Prūsijoje vis dėlto vadina lietuvių valdovą karaliumi (regem Lytwinorum) ir piktinasi, kad lijoniečiai sudarė su tuo karaliumi (cum eodem rege)  taikos sutartį ( dok. 27). Kitaip sakant, vyskupų laiške be jokių abejonių lietuvių valdovui Gediminui taikomas karaliaus titulas ir naudojamas  lygiai taip, kaip tame pačiame laiške jis naudojamas  Danijos karaliui (regis Dacie ) , nors ir jo vardas, kaip ir Gedimino, nepaminėtas.

Matyt, Prūsijos kolonizatorių vyskupai, net nuoširdžiausiai nekęsdami „šėtono apgaulės sūnų“, tai yra – lietuvių, vis dėlto gerai išmanė ir gerbė viduramžių valdovų hierarchiją, karalius vadindami karaliumi nepriklausomai nuo to kokios tautos karaliumi jis bebūtų. Gal labai nepatiko dievobaimingiems vyskupams, kad XIV a. lietuviai, tie „šėtono apgaulės sūnūs“, ta „nuodėminga gentis, pasileidusi tauta“,  tie „prasikaltusieji  sūnus“ turi savo galingą karalių, vis dėl to jie vadino daiktus savais vardais – karalius ( rex) yra karalius ir Danijoje, ir Lietuvoje, ir bet kur kitur.

Žinoma, po šimtmečio, kaip matysime,  toks dalykiškas ir objektyvus požiūris bus jau nebūdingas ir nenaudingas mūsų katalikiškiems kaimynams, bet mes kol kas nagrinėjame XIV a. tekstus tokius, kokie jie buvo ir tebėra nesutrumpinti ir nepakeisti būsimųjų istorikų.

Pastaroji pastaba, beje, nėra retorinė ir mes turėsime progos įsitikinti, kad net mūsų dienomis atsiranda profesionalių istorikų, kurie laimina ir platina senųjų dokumentų vertimus, kuriuose vertėjo valia lotyniškas „ karalius“( rex) paverčiamas „kunigaikščiu“, o karalystė“ (regnum ) tampa „kunigaikštyste“ …

Tuo tarpu viduramžiais, kaip matome,  tokios klaikios savivalės ir nepagarbos istoriniams šaltiniams vis dėlto nebuvo, nepaisant nuolatinės religinės, ideologinės ir karinės katalikų ir pagonių priešpriešos. Autentiško karališko titulo tikslus perteikimas buvo šventas dalykas ir laiškų autoriams, ir vertėjams , ir perrašinėtojams.

Štai 1323 m. liepos 18 d. Liubeko notaras Jonas iš Bremeno padarė  trijų Gedimino laiškų vokiečių miestiečiams bei  vienuoliams nuorašą ( dok.21).

Čia reikia priminti, kad garsieji Gedimino  laiškai (1323.I.25 visiems krikščionims; 1323.V.26 Saksonijos dominikonams; 1323.V.26 Saksonijos miestiečiams; tą pačią 1323.V.26 d.  Saksonijos pranciškonams) buvo uoliai platinami tarptautiniu mastu ne tik pačių lietuvių, bei ir jų kaimynų. Gedimino pasiuntinys pristatė laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės įteikė adresatams. Laišką popiežiui ( 1323 m. gegužės mėn) į Avinjoną nuvežė Rygos vienuolis. 1323 m. gegužės 26 d. tris laiškus į Liubeką pristatė Rygos taybos nariai[7].

Kažkada būta nuomonių, kad Gediminas čia iš viso niekuo dėtas, o jo laiškai, kviečiantys vokiečių pirklius , ūkininkus, amatininkus, dvasininkus  ir kt. atvykti į Lietuvos karalystę ir joje apsigyvenus taikiai triūsti, esą surašę vokiečių ordinų priešininkai rygiečiai.Tuo tarpu rygiečiai tik platino Gedimino laiškus, kurie,  kaip jau yra įrodyta, buvo autentiški, rašyti  Vilniuje su Gedimino žinia[8] jo dvaro raštininkų vienuolių, kuriems talkininkavo rygiečių bei arkivyskupo atstovai.

Taigi Liubeko notaras iš Bremeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų ( 1323. V. 26) saksoniečiams nuorašą, bet ir krupščiai aprašė turimus originalus ( ar kopijas), trumpai nupasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje. Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai  sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai, kiek vėliau, kaip  pastebi akylas notaras, atėję į konsistoriją. Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu  – Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie).

Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, naudojant tą pačią pilnąją formą.

Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Valstybė visur vadinama karalyste ( regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna ) , Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu ( in civitate nostra regia Vilna). Gedimino išvardinamos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams  etc yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. Kaip matome, XIV a. vokiečių notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų kareliškųjų privilegijų.

Ypač svarbu, kad imperatoriškasis notaras ne tik visur nurodė, kad karalius Gediminas visus tris  laiškus patvirtino savo karališkuoju antspaudu, kuriuo tvirtindavo savo laiškus, tarp jų – ir laiškus popiežiui.

Notaras detaliai aprašė ir patį Gedimino karališkąjį antspaudą: „ant laiško yra uždėtas  toks apskritas vaškinis antspaudas, turintis iš viso dvylika kampų ir viduryje apskritimo — ilgaplaukio vyro, sėdinčio soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas“[9] (dok. 48).

Mums dar teks grįžti prie Gedimino karališkojo antspaudo aprašo, o kol kas verta įsidėmėti, kad karališkasis Gedimino statusas ir jo karališkieji atributai išsaugomi ne tik Gedimino laiškų nuorašuose, bet ir paties imperatoriškojo notaro ataskaitoje apie viešą jo perrašytų laiškų skaitymą Liubeko konsistorijoje. Notaras ne kartą profesionaliai  pažymi , kad  Gedimino laiškai „tinkamai surašyti ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėti“( sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt).

Pagarbą karališkajam Gedimino titului išreiškia ne tik imperatoriškais notaras asmeniškai, bet ir tie dvasininkai, kuriuos pasiekė Gedimino  laiškai su prašymu persiųsti ir garsinti kituose miestuose. Antai vienuolis Dytrichas,  mažųjų brolių [ pranciškonų] Liubeko kustodas, pranešė savo prieraše  Liubeke susirinkusiems , kad  jis pats taip ir padarė Štralzunde: „Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką“ (illustris domini Regis Letwinorum). Šiuo atveju Gedimino titulas su karališkuoju kreipiniu nėra koks Gedimino žodžių vertimas ar atkartojimas, o paties pareigūno savo valia panaudotas pasakymas. Ir panaudotas ne pačioje Lietuvos karalystėje ar karaliaus Gedimino valdomose žemėse, o kitoje valstybėje, neutralioje teritorijoje , kur niekas nėra ir negali būti įpareigotas vadinti kitos šalies valdovą „šviesiuoju lietuvių karaliumi“( illustris domini Regis Letwinorum).

Reikia pasakyti, kad Liubeko konsistorijoje susirinkę kviestieji svečiai deramai diplomatiškai priėmė Lietuvos karaliaus Gedimino atsiųstus laiškus su jų titulais ir patikimais antspaudais. Pasak  notaro, jie „atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę“, pridėdami, jog noriai prisidės prie Gedimino idėjos įgyvendinimo, žinoma, su sąlyga, „jei minėti dalykai remiasi teisybe“ [ Tai yra jei lietuviai tikrai priims krikštą ir laikysis taikos bei pažadų kviečiamiems krikščionims- A.B.]..“. Vokiečių ordino atstovai savo ruožtu dar pridėjo, „idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė“.

Visai galimas dalykas, kad Vokiečių ordino atstovai turėjo savo įtarimų dėl lietuvių nuoširdumo ir galbūt net manė, jog garsiai perskaityti lietuvių karaliaus Gedimino laiškai tėra diplomatiniai triukai laimėti laiko, siekiant bent trumpos taikos su ginkluotų vienuolių ordinu. Pastarasis įtarimas buvo įtrauktas net į dokumento tekstą, kur pabrėžiama, kad tuo atveju, „ jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais“( ten pat).

Krikščionių įtarumas suprantamas, tačiau būtų visiškai nesuprantama, jeigu nė vienas jų, beskaitant garsiai Gedimino laiškus, nebūtų pasipiktinęs ar nebūtų protestavęs, kad Gediminas tituluoja save karaliumi, jeigu iš tikrųjų nepripažintų, jog Lietuvos valdovas yra teisėtas lietuvių ir daugelio rusų karalius, ką, beje,  liudijo ir notaro apibūdintas antspaudas ant vaško su valdovo atvaizdu ir užrašu: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas (S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.)…

Gedimino titulai Vokiečių ordino  tekstuose

Šalia įvairių Gedimino laiškų atskiroms civilinėms ir religinėms Vakarų Europos  miestų institucijoms mūsų laikus pasiekė valstybiniai Lietuvos karalystės dokumentai, atskleidžiantis Gedimino užsienio politikos akiračius bei tikslus.

Gedimino epochoje Lietuva atsidūrė jau ne tiek daugiau ar mažiau valstybiškai susitelkusių kraštų kaimynystėje, kiek labai stiprių vakarietiško tipo militaristinių valstybių apsuptyje.

Turiu galvoje  militaristinę Vokiečių ordino valstybę vakaruose ir sudėtinę Livonijos valstybę šiaurėje.

Dera priminti, kad Vokiečių ordinas atsirado  Baltijos kraštuose kiek vėliau nei čia buvo 1202 m. įkurtas Rygoje Livonijos ordinas, nors pats Vokiečių ordinas buvo geru dešimtmečiu senesnis.  Vadinamųjų Rytų kryžiaus karų Palestinoje laikais greta jau ten buvusių vienuolių joanitų ir hospitaljerų ordinų 1190 m. buvo įkurtas Teutonų arba Vokiečių ordinas ( lot. Ordo Teutonicus, Ordo domus Sanctae Mariae Theutonicorum ). Pradžioje jis dar ribojosi piligrimų, keliautojų prie Jėzaus kapo saugumo ir  ligonių slaugos reikalais, tačiau netrukus (1199) popiežius Inocentas III  tarp svarbiausiųjų teutonų (vadinamų kryžiuočiais dėl juodo kryžiaus ant balto apsiausto) ordino uždavinių nurodė kovą su Romos katalikų  bažnyčios priešais.

Šiandien visiems nuo mokyklos laikų  žinoma, kaip toji kova vyko, ordinui persikėlus 1226 m. lenkų kunigaikščio Konrado kvietimų į Mozūriją senovės Prūsijos pasienyje. Vengrijos karaliaus Antrašo II išvytas 1225 m. iš Transilvanijos, kur jis išbuvo 11 metų po konfliktų su kitais ordinais ir pralaimėjimų  Palestinoje, dabar Vokiečių ordinas išsirūpino iš šv. Romos imperatoriaus Fridricho II ir Romos popiežių s Honorijaus III bei Grigaliaus IX bules, kurios pagal viduramžių katalikškojo pasaulio juridinę sistemą davė ordinui teisę  užkariauti visas pagonių prūsų žemes, vykdyti  pagonių  krikštą ir jų žemių kolonizaciją.

Žodžiu, dar  Vokiečių ordinui neatsikrausčius į Lenkiją,  Livonijoje ( dabartinė Latvija ir Estija)  jau energingai veikė kitas karinis vienuolių  ordinas, įkurtas 1202 m.Rygoje prie Baltijos jūros. Jo nariai , tiesiogiai  pavaldus Romos popiežiui,   be jokių diplomatinių gudrybių  pasivadino Kristaus kariuomenės broliais (lot. Fratres militiae Christi) ir be jokių ceremonijų ginklu ir ugnimi naikino tenykščių pagonių baltų bei estų  pilis ir gyvenvietes kartu su netikėliais pagonimis, nepanorusias geruoju krikštytis.

Bet likimas nebuvo palankus kalavijuočiams. Po garsaus Saulės mūšio 1236 m., kai žemaičiai su lietuviais sutriuškino įsibrovusius Livonijos ordino karius (vadinamus kalavijuočiais arba kardininkais dėl raudono kalavijo  ženklo ant balto apsiaustų), ordinas praktiškai palūžo, „ordino magistras Volkevinas su 48 ar 50 kardininkų ir daugybe kryžiaus piligrimų krito kautynių lauke. Šiuo smūgiu buvo kardininkų ordinas sunaikintas. Tai buvo jo paskutinė kova“.[10].

Tačiau kardininkų ordino likučiai surado išeitį: „vokiečių Livonijos kolonialinei valstybei išlaikyti jie buvo priversti ieškoti pagalbos kitur. Kardininkų ordino susijungimas su vokiečių ordinu virto kardininkams gyvybės reikalu. Anksčiau pradėtos derybos dėl minėtų ordinų unijos buvo galutinai baigtos. Popiežius Gregorius IX 1237 m. gegužės mėn 12 dien. patvirtino vokiečių ordino susijungimą su kardininkų ordinu. Kaip kardininkų ordino įpėdiniai, vokiečių kryžiuočiai savo atsakingumu ėmėsi buvusių kardininkų uždavinių ir tęsė toliau Livonijoje pradėtą kryžiaus karų politiką ir krikščioninimo darbą Lietuvos atžvilgiu“ ( op. cit., p 52).

Labai svarbu neišleisti iš akių valstybinės abiejų ordinų padėties geopolitiniame  kontekste. Principinė nuostata aiškiai nusakyta R. Varakausko: „Lietuvos ir Livonijos valstybės susikūrė beveik vienu metu [XIII a. – A.B.], bet skirtingomis sąlygomis. Livonijos valstybę lyvių, latvių ir estų žemėse sukūrė vokiečiai dvasininkai – riteriai, vokiečių feodalų sūnūs, ateiviai iš Vokietijos. Livonija nebuvo vieningas politinis vienetas. Ją sudarė net penkios bažnytinės valdos – keturios vyskupijos ir Livonijos riterių ordinas. Iš jų stipriausias buvo Livonijos ordinas, todėl Livonijos valdų konfederacija buvo vadinama Livonijos ordinu arba tiesiog Livonijos valstybe“ (op. cit., p.5).Panašų kelią nuėjo nuo XIII a. vidurio iki Gedimino laikų ir Vokiečių kryžiuočių ordinas.

Gedimino valstybė turėjo reikalų su abiem valstybiniais vokiečių naujadarais. Vakaruose ji ribojosi „su viena iš XIII – XIV a. naujai susikūrusių Baltijos regiono valstybių Vokiečių ordinu, o šiaurės vakaruose – su jo atšaka Livonijos ordinu. Šios valstybės radosi Viduramžiais kaip teokratinės militarinės, o per XIV – XV a. patyrė tam tikrų pokyčių. Jos daugeliu bruožų buvo susijusios su Vidurio ir Vakarų Europos Viduramžių visuomene. Vokiečių ordiną ir jo atšaką Livonijoje ir Vakarų bei Vidurio ordiną siejo visuomenės struktūra ( Ordiną nuolatos papildydavo ir jo žygiuose dalyvaudavo jaunesnieji feodalų šeimų sūnūs, negaunantys palikimo), išplėtota misijų motyvacija ( krikščionybės platinimas kitatikių pagonių kraštuose), Viduramžių valstybėms būdingos karinės ekspansijos formos. Pats ordinas buvo sukurtas kaip karinė struktūra, nukariautos žemės tapo jo valdomis, kurių aukščiausias siuzerenas – Romos popiežius“[11]

Taigi abu ordinai, nuo pat įsikūrimo globojami bei remiami Romos popiežių, XIV a. virto galingomis ir įtakingomis valstybėmis, su kuriomis Gediminas vedė sudėtingą ir atsakingą valstybinę Lietuvos politiką, pakankamai plačiai užfiksuotą išlikusiuose jo užsienio politikos dokumentuose.

Kaip gi tituluojamas Gediminas svarbiausių Lietuvos karalystės karinių priešų raštuose?

Išliko įdomus ir svarbus tarptautiniu aspektu Vokiečių ordino magistro Liuterio Braunšveigiečio skundas (1331.IX.27—1332 .II tekstai; dok. 64)  Romos popiežiui Jonui XXII, su kuriuo, kaip žinome, susirašinėjo ir Gediminas.

Viena vertus, Vokiečių ordino didysis magistras rašo laišką ne Gediminui, o popiežiui, taigi nėra prasmės įtarinėti, kad magistras ketino pataikauti Gediminui kaip nors paaukštindamas jo titulą. Vokiečių ordino magistras be jokių užuolankų rašo popiežiui apie lietuvių karalių, kurio dukterį vedė Lenkijos karaliaus sūnus. Nei lietuvių, nei lenkų karalių vardai neminimi, tačiau akivaizdu, jog kalbama apie Lietuvos karalių Gediminą ir Krokuvos valdovą Vladislovą Lokietką (Władyslaw Lokietek, 1259/1260—1333), kuris nuo 1320 m. tapo Lenkijos karaliumi ir 1325 m., pasak magistro,  leido savo sūnui  Kazimierui „ lietuvių karaliaus dukterį imti į žmonas“.( ten pat).

Kita vertus, magistro laiškas mums svarbus savo tarptautiniu aspektu, kadangi tame pačiame laiške absoliučiai vienodai tituluojami ne tik Lenkijos ir Lietuvos valdovai, bei ir Čekijos monarchas. Štai visų jų titulai paminėjimo laiške tvarka: rex Polonie ( Lenkijos karaliaus Vladislovas Lokietka), rex Litwinorum ( lietuvių karalius Gediminas), rex Bohemie (Čekijos karalius[12]). Svarbu atkreipti dėmesį, kad Vokiečių ordino magistras išlaiko visų trijų karalių hierarchinį paritetą ( lygybę pagal titulą), nors jo asmeninis santykis su visais trimis karaliais yra visiškai skirtingas. Čekijos karalių [ Joną Liuksemburgietį – A.B.] didysis ordino magistras vadina savo kariniu sąjungininku (conplice guerre nostre); Lietuvos karalius jam yra nuožmių „Kristaus priešų“  karalius, kurio pavaldiniai „kasdien daro ir darė tokius žvėriškumus, apie kuriuos baisu net rašyti“;  o lenkų karalius, anot magistro, “nesuskaičiuojamas niekšybes daug kartų padarė ir kasdien daro, nesirūpindamas savo krikščionišku vardu […],todėl, patyrimui mus mokant, joks užtikrinimas negalės pakeisti jo bloga norinčios sielos, kuri yra nukreipta prieš mus“.

Kaip matom, Vokiečių ordino didžiojo magistro požiūris yra visiškai skirtingas į trijų karalių politines ir religines pozicijas, tačiau jokios skirtybės jam netrukdo visus tris valdovus vadinti vienu ir tuo pačiu karaliaus ( rex) titulu.

Galima būtų skeptiškai pamanyti, jog Vokiečių ordino didžiojo magistro Liuterio Braunšveigiečio tekstas yra kokia išimtis, nebūdinga ordino diplomatikoje tituluojant Gediminą karaliumi.

Betgi taip nėra.

Po aštuonerių metų Vokiečių ordino magistras Livonijoje (1328—1340 m.) Eberhardu Munheimietis , sudarydamas taikos sutartį ( dok. 69) su Gediminu dėl prekybos sąlygų, vėl tituluoja Gediminą karaliumi, nors naudoja vokišką titulą (Ghodeminne de koningh van Lettowen; kitame nuoraše – konig), kadangi visa sutartis surašyta senąja vokiečių kalba. Apibrėžiant teritorijos ruožą, kur turėtų galioti taikos ir prekybos sutartis, konkrečiai nurodoma, kad, pavyzdžiui, „ vokiečių pirklys gali važiuoti saugus dėl savo gyvybės ir turto per Rusią ir Lietuvą taip toli, kiek siekia Lietuvos karaliaus valdžia“. ( Dudesche kopman varen also wyde, alse de koningh van Lettowen ret over Ruscen unde over Lettowen).

Pastarasis nurodymas aiškiai parodo, kad Vokiečių ordinas pripažįsta karaliaus Gedimino valdžią ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir nemažoje Rusios dalyje. Tuo pačiu raštiškai tarsi patvirtinamas tradicinis Gedimino titulas, kurį jis pats naudodavo savo lotyniškuose raštuose „Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc. (Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.).

Karališki  Vytenio, Algirdo, Kęstučio titulai Vokiečių ordino dokumentikoje

..

Vokiečių ordino dokumentuose, kurie atspindi diplomatinius XIII – XIV a. santykius su lietuviais, karališki titulai taikomi ne tik Gediminui, bet ir kitiems – ankstesniems ir vėlesniems – Lietuvos valdovams. Kalbu, beje, ne apie katalikišką Lietuvos karalių Mindaugą, kuris įprastai tituluojamas karaliumi, bet apie pagoniškos Lietuvos karalius.

1366  m. vokiečių ordinui teko teisintis ir atsakinėti į Rygos miestiečių kaltinimus dėl ilgamečių ordino skriaudų miestiečiams, tad savo rašte ( dok. 72) teko paliesti rygiečių ir lietuvių sąjungas 1298, 1316 ir 1330 metais. Antai , atsakydami į rygiečių skunda , vokiečių ordino broliai patys skundžiasi, kad 1329 metais ,  „Rygos miestiečiai sumanė visomis jėgomis išvaryti brolius iš Livonijos žemės. Nusiuntė savo pasiuntinius pas netikinčiųjų lietuvių karalių (zcu dem konige von Litowin der ungetruwen). Tai buvo du miesto tarybos nariai — Hanusas Tralovinas[10] ir Bernhartas Dirsovinas[11]. Jie jį [lietuvių karalių] informavo, pasakė ir pateikė jam [sąlygas], idant prie visų Rygos vyskupystės pilių būtų sutelktas pastiprinimas ir [būtų galima] išvaryti Ordiną ir visus krikščionis iš tos žemės (czu tribin den Ordin und dy Cristenheit der lande alczumale)“.

Kalbama, be abejo, apie Gediminą, tačiau įdomu, kad net kelis kartus jis pavadinamas ne šiaip sau „karaliumi“ , o „lietuvių pagonių karaliumi “ . Tai liudija, kad Vokiečių ordinas titulavo savo diplomatiniuose raštuose Gediminą karaliumi, nepriklausomai nuo to, kad jis buvo krikščionių vokiečių akimis žiūrint „netikinčiųjų  karalius“ (koning der ungetruwin).

Daug vėliau, jau po Gedimino mirties, Vokiečių ordinas sudarė 1367 m. su Gedimino sūnumis Algirdu ir Kęstučiu naują sutartį ( dok. 81) dėl prekybos saugumo Lietuvos ir ordino valdomose žemėse. Lotyniškai surašytoje sutartyje abu Gedimino sūnūs tituluojami Lietuvos karaliais. Jau sutarties pradžioje pranešama, kad sutartis sudaryta tarp Livonijos magistro ( 1364 – 1385) Vilhelmo Frimersheimiečio bei landmaršalo  Andriau  Štenbergiečio, iš vienos pusės, „ir Algirdo bei Kęstučio, brolių Lietuvos karalių (et Olgherdem, Keystutten, fratres reges Lethovie ). Tolimesniame sutarties tekste Algirdas ir Kęstutis nuolatos abu tituluojami karaliais. Kai kalbama apie magistro ir landmaršalo teisę laisvai „su didele arba maža kariuomene minėtuose taikos ruožuose pereiti, kur tik mums reikės eiti“, čia pat užfiksuojama, jo g „panašiu būdu minėti karaliai, būtent Algirdas ir Kęstutis (Simili modo reges prehabiti, videlicet Olgherden et Keystute). , su didele arba maža kariuomene, jei kuriuo laiku vienam iš jų reikės vykti, gali pereiti leistinai pagal minėtą taiką“. Ta pati abipusė teisė numatyta dėl vienpusio taikos atšaukimo: „O kada tik ta pati taika minėtiems karaliams (predictis regibus) nepatiks, tada jie ją atšauks Rygoje“.

Galima būtų skeptiškai pamanyti, kad Vokiečių ordino atstovai prastai nusimano apie Lietuvos valdovų titulus, tad abu Gedimino sūnus dėl šventos ramybės tituluoja karaliais. Bet taip nėra. Toje pačioje sutartyje, įvardinant atskirus ruožus,  minimas „Voldemaras, Algirdo, minėto karaliaus, sūnus“ (Woldemarum filium Olgherden regis predicti), tai yra – Voldemaras Algirdaitis, pasak S.C. Rowelo komentaro ( nr.9) valdęs  Vitebską ir vėliau Kijevą ( 1384 – 1396), taigi jis minimas vienoje eilėje su kitais lietuvių valdovais, kurie dokumente tituluojami „duces“: „duces Stirpeyken et Waysewist ac Keystutten“ ( kunigaikščiai Stirpeikis ir Vaiševistas su Kęstučiu). Mums ne tiek svarbu nustatyti, kas buvo tie „duces“ ( juolab, kad  minimi ir „duces Stirpeyken“, ir  „ducis Stupeyken“, gal tiesiog vardai painiojami), kiek svarbu konstatuoti, kad Vokiečių ordino atstovai puikiai skyrė įvairaus rango Lietuvos valdovų ir vietinių  vadų  titulus, operuodami ir „rex“, ir „dux“ titulais.

Lietuvos valdovų titulai vokiečių XIV a. kronikose

S.C. Rowello parengtame Gedimino epochos dokumentų rinkinyje paskelbtos ištraukos iš vokiečių ir kitų tautų XIV a. naratyvinių šaltinių ( dok. 82), kuriuose, istoriko nuomone, „katalikų kronikininkai ir metraštininkai aptaria 1323—1324 m. įvykius Lietuvoje ir Gedimino ketinimus priimti krikštą. Šie tekstai leidžia pamatyti, kaip įvairūs Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Saksonijos ir Šveicarijos kronikininkai bei pareigūnai suprato Gedimino politikos ir jo laiškų svarbą“ .

Didžiuma šių naratyvinių šaltinių yra lietuviškai paskelbta ir neblogai žinoma lietuvių skaitytojams, tad mes detaliau jų neaptarinėsime, juolab kad prie kronikų , kaip ir prie Romos popiežių laiškų bei bulių,  mums teks specialiai apsistoti kitose šios knygos dalyse.

Vis dėlto verta bent trumpiausiais fragmentais  parodyti ( S.C.Rowello pateikta tvarka) , jog vokiškai ir lotyniškai  rašytose kronikose Lietuvos valdovai ištisai tituluojami karaliais ir tiktai karaliais.

a. Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (lotyn. k. Petrus de Dusburg, Chronica terrae Prussiae)

1324  metais ponas Jonas XXII, popiežius, pasiuntė į Livonijos kraštą, įkalbėtas brolio Frydricho iš mažųjų brolių ordino, Rygos arkivyskupo bei to paties miesto miestiečių, du legatus, būtent: Baltramiejų, Aleto vyskupą, ir Bernardą, švento Benedikto ordino Anesi vyskupystės Švento Teofredo vienuolyno abatą, pakrikštyti lietuvių ir rusų karaliaus (ut regem Lethowinorum et Ruthenorum baptizarent). […] Po to legatai išleido į kelią iškilmingą pasiuntinybę pas Gediminą, lietuvių karalių (ad Gedeminnum regem Lethowinorum) ir t.t.

b. Prūsijos žygių metraščiai (Lotyn. k. Annales expeditialis Prussici, 1233—1414)

1324 m. Popiežius ponas Jonas XXII, paveiktas Rygos arkivyskupo, mažųjų brolių ordino brolio Frydricho bei ten esančių miestiečių pasiuntė du legatus lietuvių karaliaus pakrikštijimui (ut regem Lethowinorum baptisarent;, tačiau [šie] nieko nepadarė. Nes karalius pasakė norįs mirti toje religijoje, su kuria mirę jo protėviai.

c. Mikalojus iš Jerošino ( vok.k. Nicolaus von Jeroschin, Di Kronike von Pruzirdant)

…legatai pasiuntė atitinkamus savo pasiuntinius susižinoti apie reikalą pas lietuvių karalių Gediminą (zu Gedeminnen und nâch cristinlichir ê dem kunge der Littouwin), klausyti ir pažiūrėti, ar jo [teigtas] noras yra toks geras ir toks tikras, kad kartu su savo pavaldiniais jis paliktų savo stabus ir garbingai klausytų tikrojo Dievo Jėzaus Kristaus, leisdamas savo pavaldiniams priimti krikščionių krikštą dėl dangaus karalystės reikalų, kaip jis buvo parašęs daugelyje laiškų, kuriuos pasiuntė į svetimus kraštus ir netgi pačiam popiežiui, kaip dažnai girdėta. Todėl gi pasiuntiniai išvyko pasiteirauti.

d. Sembos kanauninkas, Įvykių santrauka ( lotyn.k. Canonicus Sambiensis, Epitome gestorum Prussiae)

Tais pačiais [1323] metais Rygos miestiečiai lietuvių karaliaus vardu (sub nomine regis Litwinorum) pasiuntė pajūrio miestams ir kitoms vietovėms tam tikrus laiškus, skelbiančius, jog minėtas karalius norėtų priimti visuotinę tikybą bei krikštą…,

e. Dytmaras iš Liubeko ( vok.k. Dietmar von Lübeck, Detmar—Chronik)

1325 m. Šiais metais Rygos vyskupas Frydrichas[17] liepė popiežiui pasiųsti savo legatus Lietuvon — vieną vyskupą bei vieną abatą iš Šv. Benedikto ordino. Jie atvyko, norėdami atversti karalių su jo tauta į tikrąją tikybą ( den koning mit sineme volke), kad priimtų šventus reikalus, bet nepriėmė sakydamas, nieko iš popiežiaus nenorįs; krikščionys turi tikybą, kurios jiems nederėtų nešti su aštriu kalaviju.

f. Hermanas Vartbergiškis, Livonijos kronika (lotyn.k. Hermann von Wartberge, Chronicon Livoniae]

1323 metais Rygos miestiečiai lietuvių karaliaus vardu (sub nomine regis Letwinorum ) persiuntė tam tikrus laiškus per pajūrio miestus iki popiežiaus Jono XXII, [skelbiančius], jog karalius su savo tauta (rex cum gente sua ) nori krikšto. Jo malone popiežius pasiuntė Livonijon tam tikrą vyskupą bei abatą, kuriuos broliai nuvedė kartu su vyskupų pasiuntiniais pas karalių ( [21]. Tačiau karalius atsakė ( Rex autem respondit),  kad niekados negalvojo apie tikybą arba krikštą; tačiau būtų patenkintas, jeigu jie norėtų tartis dėl taikos.

g. Jonas Vinterturietis, Kronika ( lotyn. k. Johann von Winterthur, Chronik)

Šiais laikais kažkoks pasitikėjimo vertas šaltinis mane informavo, [jog] Prūsijos provincijose toli bei plačiai valdantys kryžiuočiai galingai pajungė savo valdžiai didelę Lietuvos karaliaus karalystės dalį (regni regis Litaonie mangnam partem ) savo paskelbto karo būdu. Pasekmė buvo tokia: Ikaralius] jiems tvirtai žadėjo priimti visuotinę tikybą. Kai jie [lietuviai] atsisakė tai padaryti, Lietuvos karalius (rex Litaonie) minėdavo: „Šiame reikale aiškiai suprantu, jog mano tikėjimo [kryžiuočiai], kaip teigia, netrokšta, o siekia turtų, ir dėl to pasiliksiu prie pagonybės”[25]. Apie šiuos kryžiuočius sklinda apgailėtinos kalbos […] Eina gandai, jog jie ne vien tik netikinčiųjų valdovų žemes puola (non solum terras principum infidelium), bet net ir tikinčiuosius, pavyzdžiui, Krokuvos karalių (sicut regis Kragowie), iš kurio, sakoma, pagrobė du kraštus. Nors ir koks stiprus bei galingas karalius jis būtų, vis tiek nesugeba saugotis nuo jų ir savo pagrobtų žemių lig šiolei negali atgauti iš jų rankų, taip ir yra su Lietuvos karaliumi (similiter nec rex paganus Lytaonie), kuris turi devynis sūnus, kaip sužinojau iš Krokuvos karaliui (regi Kragogie)  tarnaujančio riterio.( dok. 83).

Kaip matome iš visų ištraukų .( dok. 83), įvairūs Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Saksonijos ir Šveicarijos kronikininkai vieningai tituluoja Gediminą Lietuvos karaliumi ( rex arba koning). Naratyviniuose šaltiniuose, lyguiai kaip lotyniškoje ir vokiškoje dokumentikoje, Lietuvos valdovai tituluojami karaliais nepriklausomai nuo tikybos, nors kartais, idant atskirtų juos nuo krikščioniškųjų karalių, kronikų autoriai, pavyzdžiui, Jonas Vinterturietis , specialiai pažymi, jog kalbama apie „pagonišką Lietuvos karalių“ (rex paganus Lytaonie ).

Nemanau, kad tikslinga buvo S.C. Rowello pateiktame šios frazės vertime į lietuvių kalbą praleisti žodį „paganus“ , išverčiant tik „Lietuvos karalius“. Vertėjui , matyt, atrodė,  kad nėra jokio pamato kalbėti apie „pagoniškos Lietuvos karalių“, tačiau viduramžių kronikos autorius, kaip matysime, visai ne be reikalo laikėsi kitokios nuomonės ir specialiai pažymėjo, kad Lietuvą valdė karalius pagonis (rex paganus).

Pastarasis faktas ir leidžia mums pereiti nuo istorinių šaltinių tyrimo prie istoriografinių interpretacijų, kurios, deja, neretai ima prieštarauti istoriniams šaltiniams.

B. Interpretacijos

Pirminiai istoriniai šaltiniai, kaip žinome,  sudaro bet kurios šalies istoriografijos pamatą, ant kurio vėliau įvairios istorikų kartos renčia savo interpretacijų antrinius tekstus  –   istorines sintezes, atskirų problemų bei klausimų projektus bei tyrimus.

Galima drąsiai teigti,  kad S.C. Rowello parengtas „Gedimino laiškų“ leidinys yra puikiausias tekstų ir jų vertimų pateikimo pavyzdys.

Bet štai paradoksas: savo komentaruose publikuojamiems tekstams istorikas dažniausiai nesilaiko pirminiuose tekstuose įrašytų titulų.

Karalių titulus dalinantys ir atimantys istorikai

Rowello leidinyje pateikta daugiau nei 80 įvairių XIV a. diplomatikos dokumentų, laiškų tekstų bei vokiečių kronikų ištraukų ir visur, kur lotynų arba vokiečių kalbomis paminėtas Gediminas, jis vadinamas karaliumi (rex, konig etc), kuris valdo karalystę (regnum) su jai pavaldžiais kraštais.

Tačiau pateikęs visus dokumentų tekstus originalų kalba su vertimais į lietuvių kalbą, kuriuose, ačiū Dievui, išsaugomas titulas „karalius“(rex) su visais karališkais kreipiniais ir valstybės nusakymu „karalystė“ (regnum“), istorikas tarsi užmiršta šaltinius ir visur savo leidinio  įžangoje, laiškų aprašuose, komentaruose bei angliškame reziumė nuolatos tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir ‚grand duke“…

Kodėl?

Juk šitoks nelogiškas titulų pakeitimas dar keisčiau atrodo, kai pats Rowellas savo fundamentalioje studijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (1994) pripažįsta, kad „Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“[13].Kitoje vietoje istorikas, matyt, šiek tiek abejodamas, rašo, jog „atrodytų, kad net būdamas lietuvių ir rusų rex Gediminas tik retkarčiais vartojo rytinių rusų titulą velikij kniazj“ ( ten pat, p. 70).

Atsidūręs tokioje prieštaringoje situacijoje, kai Gediminą pasiryžtama vis dėlto vadinti velikiji kniazj ( atseit,  didysis kunigaikštis), nors pats Gediminas, kaip pripažįstama, nevartojo epiteto „didysis“, ir , kaip spėjama, tik retkarčiais vartojo rusų titulą velikiji kniazj, atidusis istorikas atvirai paaiškina savo veikalo skaitytojams, kodėl jis taip keistai elgiasi.

Pasak jo, „nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to , kad Gediminas nevartojo epiteto „didysis‘, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (ten pat, p. 71).

Kitaip sakant, akivaizdus prieštaravimas tarp istorinių šaltinių teikiamos medžiagos ir daug vėlesnės istoriografinės tradicijos šį kartą išsprendžiamas ne istorinių šaltinių, o tradicijos naudai. Но хитрый Гедимин умел снискать дружбу Моголов; по крайней мере никогда не воевал с ними и не платил им дани. Властвуя над Литвою и завоеванною частию России, он именовал себя Великим Князем Литовским и Российским, жил в Вильне, им основанной; правил новыми подданными благоразумно, уважая их древние гражданские обыкновения, покровительствуя Веру Греческую и не мешая народу зависеть в церковных делах от Митрополита Московского

Po to neišvengiamai prasideda retrospektyvus, tai yra – atbuline data istoriniuose šaltiniuose pateiktų titulų perdirbinėjimas. Tarkim, viso leidinio neslaviškuose  originaluose Gediminas tituluojamas karaliumi, o leidinio sudarytojas iš anksto Įžangoje mums praneša, jog visiems trokštantiems „pažinti ankstyvąją Lietuvos politinę raidą“ derėtų atkreipti „dėmesį  į didžiojo kunigaikščio Gedimino (~ 1315 — ~ 1342) asmenybę ir valdymą. Gediminas nebuvo pirmasis didysis kunigaikštis“.

Reikia iš karto pasakyti, kad šitaip elgiasi ne tik tik S.C.Rowellas, bet ir absoliuti dauguma  Lietuvos istorikų, norom ar nenorom, tyčia ar iš inercijos retrospektyviai kaitaliojančių istoriniuose šaltiniuose užfiksuotus lietuvių valdovų titulus.

Galima būtų pasakyti, jog šitoks retrospektyvinis titulų perdirbinėjimas ir yra toji garsioji Tradicija, kuri įsigalėjo slavų (lenkų ir rusų) istoriografijoje maždaug nuo XV pradžios iki pat XX a. pabaigos, o ir XXI a. daugelio istorikų priimama kaip šventa tiesa.

Atvirai pasakius, man nesuprantamas toks alogiškas elgesys, juolab kad  ir moksliniu požiūriu niekaip negalima pateisinti beprasmiško istoriografinės tradicijos priešpastatymo istorinių šaltinių dokumentikai.

Vienintelis logiškas paaiškinimas būtų, jei šitokiais atvejais visiškai aiškiai būtų prisipažįstama, kad  istorinė tradicija suvokiama kaip dogma, kuriai turi paklusti ne tik visi kitaip manantys, bet ir patys istoriniai šaltiniai su jų leidėjais.

Sovietmečiu tokie dalykai buvo suprantami ir net pateisinami, turint galvoje budrią išankstinę valstybinę cenzūrą.

Antai, neseniai buvo paskebtas nepaprastai svarbios lietuvių istorijai vokiškai rašytos „Rimuotos Livonijos kronikos“ (  vertimas“ į lietuvių kalbą[14]. Kroniką dar prieš karą išvertė į lietuvių kalbą kanauninkas  Pranciškus Žadeikis ( 1869 – 1933), tekstas buvo net surinktas, bet liko neišspausdintas.  Painus vertimo likimas po karo sovietinės okupacijos metais nusakytas R. Petrausko įžanginiame žodyje, kur labai trumpai ir taktiškai aprašyti lietuvių istorikų P.Pakarklio, K. Jablonskio bei leidėjų gudravimai, stengiantis gauti cenzūros leidimą „iš naujo išversti“ kroniką ( matyt, kliuvo „klerikalinis“ vertėjo kanauninko titulas). Tad vietoje kanauninko  atsirado  „Kauno gyventojas Jonas Pikčilingis „ir kiti“ ( grupė vertėjų?), kurie, atseit, išvertė kroniką į lietuvių kalbą.

Tik žlugus Sovietų Sąjungai ir valstybinei cenzūrai, naujos kartos  literatūrologas K.Gudmanas įrodė, kad jokio naujo vertimo nedaryta, tekstas paprasčiausiai nurašytas nuo kanauninko P.Žadeikio vertimo ir, kaip minėta, priskirtas „grupei draugų“. Mums šiuo atveju svarbu ne detektyvinė vertimo istorija, bet pats faktas, kad sovietmečiu P.Žadeikio vertime buvo keičiamos kai kurios sąvokos ir titulai. Kaip buvo reikalaujama sovietmečiu, visur  stengiamasi praleisti žodį „Dievas“, vietoje „krikščionys“ įrašoma „vokiečiai“, vietoje „pagonys“ rašoma „lietuviai“[15].

Mus dominančios problemos kontekste svarbu pastebėti, kad buvo pakeistas ir žemgalių karaliaus Viestarto titulas. Laimei, vertimo  tekste Viestartas vis dėlto liko karaliumi („Karalius Viestartas lūdėjo“ ir t.t., kaip vokiškame tekste ( ). Tačiau visas teksto apie karalių Viestartą skyrelis pavadintas jau taip, kaip reikalavo tuometinė istoriografinė dogma,   ir karalius Viestartas pavirto „kunigaikščiu“ ( 24. Karai su Viestartu, žemgalių kunigaikščiu“ ( p. 222). O juk P.Žadeikis, kaip galima matyti iš rankraštinio nuorašo (eilutės 9628-12017), saugomo Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje ( F 29-289) su demagoginiu prierašu „vertėjas neišaiškintas“, nebuvo savo valia nuvainikavęs žemgalių karaliaus.

Neįtikėtina,  bet šiandien turime ir tokių atvejų, kokių nebūdavo net sovietmečiu. Jau atsiranda  dabartinėje Lietuvoje  mokslinių leidinių, kuriuose Lietuvos valdovų titulai pakeičiami net paprasčiausiai verčiant šaltinių tekstus į  lietuvių kalbą, tarkim, popiežius Inocentas IV lotyniškai savo laiške vadina Mindaugą karaliumi, o vertėjas  savo išmanymu verčia žodį rex , tarsi čia būtų žodis dux, kitaip sakant –  nuo savęs įrašo į popiežiaus laišką „kunigaikštis“ ten, kur…aiškiai lotyniškai parašyta „karalius“…

Deja, tokie keistoki atvejai, kaip matysime,  ribojasi su šaltinių falsifikacija ir neatitinka elementarių šaltinių mokslinio publikavimo normų bei taisyklių.

Tačiau kalbėdami apie istorigrofines šaltinių interpretacijas, dažniausiai matysime, kad šitie „keistoki atvejai“ jau yra  visuotinai pripažinta norma. Savo komentaruose ar istorigrafiniuose tekstuose istorikai ignoruoja istorinių šaltinių užfiksuotus  Lietuvos valdovų titulus ir vietoje jų pateikia  savus, karalius paversdami kunigaikščiais, o Lietuvos karalystę – Lietuvos Didžiąją kunigaikštyste.

Kodėl?

Kodėl visiškai neatsižvelgiama į mūsų ką tik apžvelgtus XIII – XV a. Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašytus istorinius šaltinius, kuriuose neužtikome jokių „lietuvių kunigaikščių“ ir jokios „ lietuvių didžiosios kunigaikštystės“, tiktai „lietuvių karalius“ ir „Lietuvos karalystę“?

Atsakymą jau girdėjome: istorikai nori laikytis Tradicijos.

Dėl norų, manau, neįmanoma ginčytis, kaip ir dėl skonių.

Taigi, palikime visiems istorikams teisę rinktis tokią tradiciją, kokia jiems atrodo tikresnė ar brangesnė. Kažin ar čia dera atskirai su kuo nors polemizuoti: „antikarališkos Tradicijos“ šalininkus tiesiog įvardinkime abstrakčiu terminu Tradicinis istorikas, kad esant reikalui galėtume trumpai nusakyti istoriko požiūrį į lietuvių valdovų titulus nuo seniausių laikų iki XV a. pradžios.

Tradicinis istorikas, kaip sakėme, savaime, beveik  automatiškai paklusta ilgaamžei  istoriografinei  Tradicijai, kurią įtvirtino senoji slaviškų metraščių ir lenkiškų kronikų terminija ir slaviškoji istoriografija, nuolatos teigusi, esą nuo seniausių laikų Lietuvoje nebuvo jokių karalių, išskyrus Mindaugą, o po jo mirties neliko ir Lietuvos karalystės – Lietuva vėl atvirto į „Lietuvos Didžiąja kunigaikštystę“…

Mūsų laukia kita užduotis: pamėginkime pasiaiškinti, kuo remiasi tradicinės istoriografijos  dogma, kuriai paklūsta Tradicinis istorikas.

Kada atsirado „Lietuvos didžioji kunigaikštystė“?

Mūsų kaimynų lenkų istorikų garbei reikia pasakyti, kad ne vienas jų senokai ėmė abejoti Rytų slavų metraščių bei senųjų lenkiškų kronikų tradicija vadinti XIII-XIV Lietuvos valstybę „Lietuvos didžiąja kunigaikštyste“.

Tradicija yra tradicija, betgi privalo būti ir dokumentinis jos įrodymas. Jeigu jo nėra, tradicinis pavadinimas ir titulas pakimba senųjų paleoistoriografijos pramanų erdvėje.

Šiuo atveju dokumentinio pamato  nebuvimą bene ryžtingiausiai pirmasis konstatavo lenkų istorikas Jan Adamus. Šiandien jis retokai prisimenamas Lenkijoje, tad  pravartu šis tas pasakyti  apie jį patį, kadangi jo vardas tiesiog įpareigoja mus apleisti  grynai istoriografinių hipotezių bei dogmų  teritoriją ir pereiti  į  valstybės istorijos  bei teisės žinovų valdas.

Janas Adamus (Jan Józef Adamus; 1896 – 1962) gimė ir augo Halicijoje, tai yra – toje Abiejų tautų respublikos dalyje, kuri jau po pirmojo unijinės lenkų bei lietuvių valstybės  padalinimo atiteko Austrijai kartu su Krokuvos bei Lvovo universitetais. Būtent juose susiformavo XIX a. antroje pusėje dvi  lenkų istoriografijos mokyklos (Krokuvos ir Lvovo), kurių atstovai atidžiai studijavo ir leido istorinių šaltinių rinkinius, pirmenybę teikė lietuvių bei lenkų teisės studijoms. Bendriausia abiejų mokyklų charakteristika: kritiškas požiūris į šlėktiškos Respublikos (1505-1788) raidą dėl to, kad trumpai šiuolaikiškai tariant, jų atstovai (pirmiausia  Krokuvos mokyklos įkūrėjas W. Kalinka;1826 – 1886;Józef Szujski;1835–1883; Michał Bobrzyński; 1849–1935; Stanisław Smolka; 1854–1924) laikėsi nuomonės, jog „patys lenkai privedė prie savo Tėvynės žlugimo XVIII a. pabaigoje per savo pasipūtimą, karališkos valdžios ir valstybinių institucijų negerbimą, polinkiu į anarchiją , pasikėlimu prieš kitas tautas“[16] . Moksliškiau tarus, Krokuvos istorikų pamatinė tezė: valstybės žlugimą lėmė tokia santvarka, kokia buvo valdančiosios šlėktos susikurta – karalių rinkimai ir liberum veto, menkinantis požiūris į miestiečius ir kaimiečius , šlėktiškos laisvės ir privilegijos ir t.t. Prasta Lenkijos santvarka buvusi ne tik XVIII a., ne tik XVII a., bet ir seniau, valdant Žygimuntui III [17], kuomet Skarga jau  pranašavo ( prieš du šimtmečius) žlugimą, nors Lenkija  tuo metu buvo tokia puiki valstybė“[18] .

Krokuvos mokyklai oponavo kiek vėliau susikurusi XIX a. septinto- aštunto dešimtmečio istorikų karta, susiburusi Varšuvoje ( žymiausi atstovai Adolf Pawiński ,1840–1896; Tadeusz Korzon,1839–1918; Władysław Smoleński, 1851–1926; Aleksander Rembowski , 1847–1906). Vadinamosios Varšuvos mokyklos istorikai kėlė pozytivistinę lenkų visuomenės atgimimo idėją, pripažino valstybės ydas, bet optimistiškai tikino, kad  1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija jas pašalino, o viską sugadino išorės priešai, galutinai pasidalinę naujai paskelbtą monarchinę Lenkijos karalystę, kurią 1791 m. Konstitucijos kūrėjai paskelbė  vietoje buvusios Abiejų tautų respublikos.

Lvovo istorikų mokykla, kurios dvasioje formavosi Jan Adamus, mažiausiai kūrė nacijos kalčių hipotezes ir jos atgaivinimo projektus. Lvove dirbusios istorikų kartos, kurioms priklausė pirmiausiai  Ksawery Liske, 1838 – 1891; Tadeusz Wojciechowski, 1838 – 1919; Ludwik Finkel, 1858 – 1930; Oswald Balzer, 1858 – 1933; Szymon Askenazy, 1866 – 1935) pagrindinį dėmesį telkė į šaltinių tyrimus istorinės teisės šviesoje, jų leidybą ir studijas lvoviečių įkurtoje 1886 m. Lenkų istorikų draugijoje[19].

Šios draugijos įsteigtame garsiajame kvartaliniame žurnale „Kwartalnik Historyczny” J.Adamus, Lietuvos statutų tyrėjas, prieškarinis (1933 – 1939) Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir Vilniaus universiteto docentas Teisės istorijos katedroje,  paskelbė netradicines, bet dokumentaliai pagrįstas pastabas apie Lietuvos valdovų ir Lietuvos valstybės titulus.

Lenkų istoriko straipsnyje bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje argumentuotai atsisakyta žiūrėti į Lietuvos valdovų titulus tradiciškai, tai yra – dogmatiškai, tarsi jie visais laikais buvo vienodi. Tuo pačiu atsisakyta tikėti paleoistorigrofijos nuostata, esą  XIII – XIV a. Lietuvių valdovai buvo vadinami lygiai taip, kaip XV – XVI a. ir vėliau, atseit „velikije kniazja” arba „wielkie księžęta”, o Lietuvos valstybė visados buvusi „Velikoje kniažestwo litovskoje” arba „Wielkie Księstwo Litewskie” ir panašiai su įvairiais variantais („Velikoje rusko-litowskoje kniažstwo” ir kt.).

Remdamasis atidžia išlikusių šaltinių analize, J.Adamus nustatė, kad Lietuvos valdovų titulai ir jų naudojimo tradicija turi savo istorinę evoliuciją, kurios joks rimtas mokslininkas negali ignoruoti.

Ir svarbiausia: Lietuvos valdovų titulų ir pačios Lietuvos valstybės pavadinimų evoliucijos negalima ignoruoti paprasčiausiai todėl, kad visi išlikę istoriniai šaltiniai įrodo, jog iki  Jogailos persėdimo į Lenkijos sostą, pasak paties J.Adamus išretintų žodžių, „ Titulo „Wielkie Księstwo’ [lietuviškai būtų „Didžioji Kunigaištystė” – A.B.] tais laikais iš viso neaptinkame…Ir tiktai 1430 m. galima jį pirmą kartą užfiksuoti”[20].

Retrospektyvinis istoriografijos miražas:

Lietuvos didžioji kunigaikštystė (1263 – 1386)

Valstybinės teisės žinovas J.Adamus ne tik konstatavo   vėlyvą termino „Wielkie Księstwo“ atsiradimo istoriniuose šaltiniose faktą, bet ir padarė konkrečias išvadas apie tradicinės istoriografijos, ignoruojačios istorinį faktą , kokybę. Jo žodžiais tariant, „Titulo „Wielkie Księstwo” tais laikais iš viso neaptinkame. Todėl akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie” (”Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę”) anais laikais. Tuo tarpu šis titulas buvo taip dažnai vartojamas literatūroje, kad, pvz., įžymus [lenkų- lietuvių] unijos istorikas Haleckis naudoja kaip argumentą Lietuvos inkorporacijai į Lenkiją įrodinėjimui sekantį pamąstymą: „Kad atskira lietuvių valstybė turėjo paprasčiausiai nustoti egzistuoti, galima matyti iš to, kad  [Krėvos sutartyje]  vietoje to, kad būtų šnekama apie W.Ksęstwo („Didžiąją kunigaikštystę”),  šnekėta tiktai apie jos dvi sudėtines dalis – apie Lietuvą ir Rusią”. Akivaizdu, kad šis argumantas yra neteisingas viso to, kas mano pasakyta aukščiau, šviesoje ” (ten pat, p.318).

Savo straipsniu J.Adamus iš esmės,  nesižvelgdamas į jokius anuometinio mokslo autoritetus, atskleidė naują puslapį Lietuvos istoriografijoje.

Pirmiausia, viduramžių teisės istorikas konkrečiai nurodė titulo „Lietuvos didžioji Kunigaikštystė“ atsiradimo laiką ir evoliuciją, pabrėždamas, kad „Lietuvos valstybės ir Lietuvos valdovo titulas išsirutulioja nuo Jogailos viešpatavimo pradžios ir tęsiasi per visus ilgus jo valdžios metus ir dargi po jo mirties, maždaug iki 1450 m. Tos ilgos evoliucijos pabaigoje valstybės titulas nusistovi toks: Magnus Dukatus Lithuaniae, Wielkie Księstwo Litewskie, o Lietuvos valdovo titulas tampa toks: magnus dux Lithuaniae et heres Russiae“ ( ten pat, p. 313).

Kita svarbi lenkų istoriko išvada atskleidžia paradoksalią titulo evoliuciją vėlesnių laikų kronikose: „Lietuviškos kronikos ir Dlugošo kronika, atsiradusios jau po šių titulų įtvirtinimo, maždaug tos evoliucijos gale, perkelia juos atbuline tvarką į praeitį, nieko nežinodamos apie tą evoliuciją. Tas kronikas savo ruožtu pasekė istorinė literatūra, kuri anachronistiškai susiedama evoliucijos metu sutinkamą titulą „wielki księc Litwy“ ( Lietuvos didysis kunigaikštis) su tuo prasminiu turiniu, kuris buvo įtvirtintas tiktai evoliucijos eigoje ir jos pabaigoje“ (ten pat).

Galima numanyti, koks iššūkis buvo mestas visiems tuolaikiniams lenkų istorikams, mūru stovėjusiems už Dlugošo laikų Tradiciją, pagrįstą teiginiu apie „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ inkorporavimą į Lenkijos karalystę jau 1386 m., tai yra tada, kada dar nebuvo net paties titulo „Magnus Dukatus Lithuaniae, Wielkie Księstwo Litewskie“…

Palyginti jaunas istorikas, tik įkopęs į savo ketvirtą dešimtmetį , nepasitenkino abstrakčiu iššūkiu. Savo straipsnyje J.Adamus labai korektiškai nuvainikuoja savo kolegos, vyresnės kartos istoriko O.Haleckio pamąstymo logiką. Paprasčiau vertinant, galima būtų kalbėti apie paradoksalų, bet tipišką panašaus samprotavimo „užburtą ratą: garsus istorikas O.Haleckis daro išvadą apie savarankiškos lietuvių valstybės išnykimą dėl Krėvos sutarties sudarymo, remdamasis tuo,  kad sutartyje nešnekama apie Wielkie Księstwo, tačiau nežino, kad Wielkie Księstwo pavadinimas, kaip valstybės titulas, anuomet iš principo negalėjo atsirasti 1385 m. garsiajame  Krėvos akto tekste dėl tos paprasčiausios priežasties, kad šitoks titulas atsirado tik 1430 m. diplomatikos praktikoje.

Logikos požiūriu  toks O.Haleckio pamąstymas būtų tik abejotinas sprendimas, paremtas neteisinga prielaida.

O juk nežinant arba sąmoningai nutylint faktą, kad titulas  „Wielkie Księstwo” pirmą kartą dokumentaliai užfiksuotas, J.Adamus nuomone,  tiktai 1430 m., lenkų istoriografijoje buvo sukurtas ištisas geopolitinis mitas, šimtmečiais gyvavęs iki O.Haleckio ir net po jo, ęsą Lietuva, kaip savarankiška „Lietuvos didžioji kunigaikštystė“, nustojo juridiškai egzistuoti po Krėvos sutarties pasirašytomo ir patvirtinimo keturių Algirdaičių (Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio) ir vieno Kęstutaičio ( Vytauto) atspaudais.

Prisipažinsiu, man asmeniškai buvo labai įdomu sužinoti, kaip reagavo lenkų istorikai į J. Adamus publikacijas, vertusias aukštyn kojom tradicinius lenkų istoriografijos teiginius apie Krėvos akto padarinius Lietuvos valstybės (jų pačių atbuline data pavadintos „Wielkie Księstwo”) tariamam juridiniam išnykimui.

Juk tradicinis istoriografijos sukurtas miražas „Wielkie Księstwo litewskie” (”Didžiioji  Lietuvos kunigaikštystė”, neva egzistavęs iki pirmosios 1385 m.  personalinės unijos su Lenkija, pasirodė esąs tik istorografinis anachronizmas…

Klasikinė istorikų polemikos kultūra

Senesnioji  istorikų karta, netgi tie, kurie buvo gimę ir išaugę Austrijai 1772 m. atitekusioje Abiejų Tautų Respublikos dalyje, buvo jau pasitraukusi iš aktyvios mokslinės veiklos.

Tarkim , Anatolis Lewicki ( 1841 – 1899), buvęs gimnazijos  mokytojas,  vėliau tapęs Krokuvos universiteto Austrijos  istorijos katedros profesoriumi, atkakliai gynęs ir propagavęs , galima sakyti, Dlugošo kronikos laikų ( XV a.) teiginius apie visišką Lietuvos inkorporaciją į Lenkijos karalystę, buvo jau pasitraukęs iš gyvenimo. Bet neužmirškim, kad jo  parašytas vadovėlis „Lenkijos ir su ja sujungtų rusiškų žemių istorijos apybraiža“ (Zarys historyi Polski i krajów ruskich z nią połączonych ) , išleistas 1884 m., buvo nuolat perleidžiamas ir rekomenduotas mokykloms bei liaudies bibliotekoms, o 1895 m. net išverstas į ukrainiečių kalbą. XIX a. – XX a. sandūroje lenkų skaitytojams nuo mažens buvo kalama į galvas Dlugošo primygtinai diegta mintis, esą Krėvos sutartis buvo ne šiaip sau piršlybų sutartis, kurioje žadėta Lietuvą „prišlieti“ („applicare“) prie Lenkjos. Vienintelį daugiareikšmį lotynišką žodį „applicare“ Dlugošas savo kronikoje pavertė ištisu sakiniu, kuris skamba būtent taip, kad idealiai pritiktų prie Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę koncepcijos. Štai tas Dlugošo „perteiktas“ Krėvos akto sakinys: Jogaila „pavaldžias jam Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios žemes, kuriose turėjo pagal paveldėtą titulą ir įgytą teisę pilną ir teisėtą valdžią, užrašė visiems laikams Lenkijos Karalystei, inkorporavo jas į ją [Lenkijos karalystę], prijungė ir surišo į vieną visumą“.[21] ( op. cit. 1386 m.) Kaip matome, vienas sutarties  žodis „applicare“ pavirto Dlugošo atpasakojime ištisa politine programa „visiems laikams“.

Ir štai J.Adamus faktiškai pakirto tradicinio mito šaknį, kuri kelis šimtus metų maitino romantišką lenkų patriotinės istoriografijos teiginį apie „tamsios“(suprask – pagoniškos“)  „Lietuvių Didžiosios Kunigaikštystės“ inkorporavimą į „šlovingą“ ( slawne) ir „šviesią“ (suprask – katalikišką) Lenkijos karalystę…

Keliais savo straipsniais[22]  J.Adamus ne kartą įrodė tokių nuolat kartojamų teiginių nepagrįstumą, ir senoji istorikų karta jau negalėjo arba nepajėgė su juo kiek rimčiau polemizuoti.

Kitas dalykas O. Haleckis (Oskar Halecki; 1891 – 1973) jo kartos istorikai.

Juk J.Adamus, savo revoliucinių  publikacijų metais (1930) viso labo buvo tik Lvovo universiteto vyresnysis asistentas Senosios lenkų teisės katedroje, o jo sukritikuotas O.Haleckis tuo metu jau buvo persikraustęs į Varšuvą, kur padarė įspūdingą mokslinę ir visuomeninę tarptautinio masto karjerą,  vadovavo Rytų Rytų Europos istorijos katedrai universitete, dalyvavo Tarptautinio Intelektualio bendradarbiavimo instituto Paryžiuje darbuose,  vis plačiau reiškėsi katalikiškoje veikloje, buvo Katalikų tarptautinių tyrimų sąjungos Fryburge narys, pagarsėjo I Eucharistiniame Kongrese savo  radikaliu pranešimu „Eucharistija ir pasaulio atsinaujinimas“ ir t.t.

Šiuolaikinio lietuviško mokslinio gyvenimo papročiais matuojant vieša asistento ir tarptautinės universitetinės garsenybės polemika mokslo klausimais tiesiog sunkiai įsivaizduojama, o jeigu ir atsirastų koks naujos kartos drąsuolis, išdrįsęs pavadinti anachronizmu garsaus autoriteto dėstomą koncepciją, manau, susilauktų kitokio likimo nei mažylis Dovydas stojęs  į kovą su milžinu Galijotu… Būtų sumurkdytas ne tik paties Galijoto, bet ir jo šefuojamos mokslinės „grupės draugų“…

Laimei, Oskaras Haleckis buvo ne tik mokslo žmogus, bet ir dvasios aristokratas. Išaugęs austrų kariuomenės feldmaršalo šeimoje laikėsi nerašyto garbės kodekso ir mokslinės diskusijos taisyklių. 1930 metų pabaigoje Varšuvoje vykusiame V Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime O.Haleckis skaitė referatą apie lietuvių valdovą Vytautą, kurį visai teisėtai vadino paties Vytauto XV a. pradžioje prisiimtu titulu „Wielki Księžęta“ (Didysis kunigaikštis). Pranešimas buvo skirtas Jogailos ir Vytauto santykiams aiškinti, kas ir buvo O.Haleckio padaryta originaliai bei novatoriškai, nors istorikas, be abejo, negalėjo viešai ir galutinai atsisakyti inkorporacinės Krėvos akto interpretacijos, kuriai, beje, buvo anksčiau paskyręs ne vieną solidžią publikaciją[23]. Ir vis dėlto visuotiniame istorikų suvažiavime mokslininkas matė reikalą viešai pabrėžti, kad tradicinė inkorporacijos koncepcija kelia daug abejonių, o „šviežiausi pastebėjimai, nors mums dar nežinomi savo pilna, galutine forma, kuriuos iškėlė Adamus, dar  akivaizdžiau liudytų tai, kad netgi pirmaisiais keliolika lenkų-lietuvių santykių visas tas Didžiosios Kunigaikštystės inkorporavimas į lenkų Karūną anaiptol nebuvo toks visiškas, kaip iki šiolei dažnai būdavo įsivaizduojama“[24]

Kaip matoma, O.Haleckis, nors ir su daugeliu stilistinių apsidraudimų bei dalykinių tradicinių išlygų, vis dėlto pripažino, kad J.Adamus rimtai paklibino tradicinius patriotinio lenkų mito pamatus, padėtus dar Dlugošo ir jo globėjo bei idėjinio vadovo kardinolo Olesnickio laikais.

XX a. antroje pusėje minėto mito pamatai toliau  iro naujų istorinių faktų bei tyrimų šviesoje, nepaisant vis dar pasikartojančių reanimacijos ar rekonstrukcijos pastangų, kurios daugiausiai pasireiškia jau ne mokslinėje aplinkoje, o Lenkijos masinės informacijos priemonių produkcijoje bei švietimo sistemoje.

Gajus anachronizmas…

„Vytautas … sukūrė  didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“

XXI a. galime jau  labai aiškiai formuluoti Lietuvos valstybės bei jos valdovų titulatūrą iki tų amžiais mistifikuotų 1386 metų.

Ypač nuodugniai ištyrusi Lietuvos valdovų titulų naudojimą XIV a. pab. – XV a. viduryje,  istorikė Loreta Skurvydaitė  padarė nedviprasmišką išvadą, jog būtent XV a. Vytautas, kovodamas su Lenkijos karalystės imperiniais interesais, sukūrė ir ėmė primygtinai skleisti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sąvoką savo diplomatikos raštuose.

Istorikė konstatuoja, kad  „Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“[25]. L.Skurvydaitės teigimu, istorinių dokumentų analizė rodo, jog būtent „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“.

Lietuvos istorikė, dalykiškai koreguodama atskirus J.Adamuso teiginius, primena lenko istoriko išvadas, reziumuodama, kad  “ būtent toks Lietuvos valdovo titulas suformuotas Vytauto valdymo pabaigoje. Prieš tai titulą „didysis kunigaikštis“  vartojo ne vienas kunigaikštis. Tačiau tai esą nebuvo politinės valdžios deklaracija ar oficialus valdovo titulas. 1413 m. Horodlės sutartyje Jogaila suteikia Vytautui, kaip didžiajam kunigaikščiui, įpėdinystės teises LDK ir Vytautas šioje sutartyje jau tituluojamas Allexander alias Wytowdus magnus dux Littwaniae necnon terrarum Russiae dominus et haeres etc. Abu valdovai – Vytautas ir Jogaila – prie šios sutarties prikabina savo majestotinius antspaudus. Toliau šis Vytauto titulas iš esmės nesikeičia“.( ten pat).

Istorikės nuomone, „šio titulo vartojimas raštuose, skirtuose įvairiems subjektams, leidžia manyti, jog didžiojo kunigaikščio titulas buvo Vytauto politinės programos, kurios kvintesencija turėjo tapti karaliaus karūna, dalis“ (ten pat). Vytauto karūnavimo ceremoniją, kaip žinome,  sąmoningai sužlugdė Lenkijos vyskupo Olesnickis ir jo intensyvios 1430 m. intrigos. Po Vytauto mirties abi sąvokos tampa tradicija: „Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“.  Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae.“ .

Galutinė istorikės išvada dėl Lietuvos didžiosios kunigaikštystės titulo atsiradimo ir tolimesnio chronologinio vartojimo istoriškai konkreti ir aiški: „Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą. Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis, turėję (paveldėję) šį jau sukurtą titulą, siekė vienas susigrąžinti, o kitas sustiprinti savo valdžią Lietuvoje. Vytauto turėta valdžia leido jam įtvirtinti titulą. Žygimantas Kęstutaitis, remdamasis titulu, deklaravo valdžią Lietuvoje.

Galėtume teigti, jog didžiojo kunigaikščio titulas, be abejo, tampa Lietuvos politinio gyvenimo suvokta realija ir valdovai juo naudojasi kaip politikos priemone“ (ten pat) .

Mūsų tyrimas atvedė mus prie istoriškai konkretaus klausimo: jeigu iki XIV a. pabaigos neegzistavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės titulas, kaip turėtume ir privalėtume vertinti mūsų laikais vis dar puoselėjamą ir masiškai platinamą teiginį apie „Lietuvos didžiąją kunigaikštystę“,  neva egzistavusią nuo seniausių laikų ?

Tradicijos gynėjai atkakliai laikosi istoriografinio anachronizmo ir, manau, atkakliai jo laikysis, nekreipdami dėmesio į realią Lietuvos valdovų titulų evoliuciją, atseit, „nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas nevartojo epiteto „didysis‘, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ ir pan. Turime ir tokių istorikų, kurie atkakliai gina tradicinės istoriografijos įtvirtintą „didžiojo kunigaikščio“ titulo taikymą XIII –  XIV a. Lietuvos valdovams, nors, atrodo, jau pripažįsta, kad „ikikrikščioniškos Lietuvos valdovams retrospektyviai prigijo didžiojo kunigaikščio vardas“[26].

Atrodytų, kad pats metas istoriškai patyrinėti, kokiais keliais ir tikslais „retrospektyviai prigijo didžiojo kunigaikščio vardas“ senovės Lietuvos valdovams.  Deja, Tradicinis istorikas linkęs, tiktai kartoti ankstesnių istorikų išpopuliarintą mitą.

Analogiškai samprotaujant,  šiuolaikiniams istorikams tektų  ir šiandien atkakliai ginti seniai nuvainikuotą legendą apie lietuvių kilmę iš senovės romėnų. Graži legenda taip pat buvo nuo Dlugošo laikų (XV a.) „retrospektyviai prigijusi“ ir kelis šimtmečius kartojama istorikų bei poetų, aprašinėjusių savas Lietuvos istorijos vizijas. Ar tai pateisintų mus, jeigu mes ir šiandien,   „nepaisydami visų nesusipratimų“,  ir toliau vadintume  senovės  Lietuvos  valdovus kilmingų senovės romėnų palikuonimis?…

Daugiaprasmis žodis „retrospektyviai“ čia negali padėti, nes analogiška „retrospektyva“ ( lot. retro + spenio – atgal žiūriu) šiuo atveju nepagrįstai  primeta  Lietuvos praeičiai tokius reiškinius ir titulus,  kokių nepateikia  tuolaikiniai istoriniai šaltiniai.

Laimei, šiuolaikinis literatūros mokslas leidžia  atskirti istorinių reiškinių literatūrines reprezentacijas nuo pačių istorinių reiškinių, kuriuos liudija ne tik istoriografija, bet ir vienos ar kitos epochos diplomatika, senieji valstybiniai dokumentai, sutarčių tekstai, tarptautinės epochos korespondencija ir kt.

Neįsivaizduoju, kaip galima visa tai ignoruoti XXI a., kuomet vis plačiau atsiveria įvairių šalių istoriniai archyvai, kurie, beje, dažnais atvejais  nebuvo prieinami ankstesniems istorikams ir skatino jus kurti savas hipotezes apie paslaptingą senovės Lietuvą, tarp jų – hipotezes apie senovės Lietuvos titulą ir lietuvių valdovų titulus iki XV a. pradžios.

Senųjų istorikų garbei dera pripažinti, kad ne viena  hipotezė jų talento ir iškalbos dėka ilgam „prigijo“ Lietuvos istoriografijoje. Tačiau mums lieka klausimas:  ar verta amžinai puoselėti ir reanimuoti hipotezes, kurias jau akivaizdžiai paneigia naujai paskelbti istoriniai šaltiniai ir pačių istorikų nauji tyrimai?

C. Išvados

Mes apžvelgėme nemaža  akademiškai parengtų bei paskelbtų istorinių XIV-XV a.  tekstų lotynų bei vokiečių kalbomis –  nuo finansinių skolų knygos įrašų  iki Romos popiežiaus laiškų ir Vokiečių ordino sutarčių bei kronikų. Apžvelgėme kelias dešimtys (citatų skaičių nesunku papildyti)  Gedimino valdymo koresondencijos bei diplomatikos dokumentų, kurie buvo rašomi ir paties Gedimino raštinėje, ir kaimyninių kraštų bei miestų kanceliarijose, magistratuose, vokiečių vienuolynuose, Livonijos dvasininkų centruose,  teutonų (vokiečių) ordino pilyse, vokiečių ordino  skriptoriumuose ne vienus metus, o gero pusšimtmečio laikotarpiu  ir galime reziumuoti, kad beveik visuose juose Lietuva vadinama karalyste (regnum), lietuviai vadinami  Lietuvos karalystės gyventojais, o  Gediminas, lygiai kaip jo pirmtakai ir palikuonys,  tituluojamas karaliumi, taikant  lotynišką titulą rex ir vokiško köning tarminius variantus, pridedant neretai ir karališko kreipinio titulus.

Aptarėme ir tradicinės istoriografijos iki šiolei oficialiai įtvirtintą interpretaciją, esą lietuviai niekados neturėjo kitų karalių, išskyrus vienintelį Mindaugą, o Lietuvos valstybė  tiek iki Mindaugo karalystės, tiek  po Mindaugo žūties, buvo ir liko vadinama „Didžiąja kunigaikštyste“, kurią iki  XV a. pradžios valdė „didieji kunigaikščiai“.

Pastaroji hipotezė iki šiolei palaikoma nemažos lietuvių istorikos dalies, nors, kaip matėme, jau senokai  istorikų įrodyta, jog tiktai XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas, „būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ ir į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“[27].

Kita vertus, mes negalime apsiriboti tiktai vokiškais ir lotyniškais epochos šaltiniais.

Greta  lotynų bei vokiečių kalbomis rašytų istorinių šaltinių kanonų egzistuoja ir slaviškasis kanonas, sukurtas Rusioje ir Lenkijoje. Lygiai taip, kaip istoriniai šaltiniai, nevienalytė buvo ir istoriografinė tradicija. Viena vertus, įsitikinome, kad lotyniškai ir vokiškai rašyti šaltiniai ir kronikos  tituluoja lietuvių valdovus karaliais , o Lietuvos valstybę – karalyste.

Tuo tarpu, kita vertus,  rusinų metraščių kūrėjai  nuo XIII a. vadino lietuvių valdovus „kniaziais“, o lenkų kronikos – „księciais“, pridedant atskirais atvejais epitetą „Velikiji“ arba „Wielki“.

Taigi,  neturime jokios teisės atmesti be nuodugnesnės kritinės analizės jokių koncepcijų ar tradicijų. Juk visai galimas dalykas, kad būtent slaviškos kilmės tradiciniai titulai „Lietuvos didžioji kunigaikštystė“ ir „Lietuvos didysis kunigaikštis“, netgi būdami anachronistiški pagal savo vėlesnį atsiradimą, vis dėlto yra pakankamai tikslūs XIII – XIV a. Lietuvos valstybės politinės struktūros atžvilgiu.

Galbūt slaviškos kilmės titulai labiau atitinka senovės Lietuvos statusui ir  valdžios hierarchinei sandarai?

Galbūt jie naudotini ir šiandien , kaip tinkamiausi senosios Lietuvos santvarkai nusakyti ir tituluoti tiek valstybę, tiek jos valdovus?

Taigi mūsų tyrimui būtina atidžiai peržiūrėti pirmiausia seniausius Rusios metraščius, o po to ir ir lenkų valdovų titulatūros tradicijas, kad įsitikintume, ar jų kraštų valdovų titulatūros tradicijos  gali būti pritaikomos  Lietuvos valstybei ir jos valdovams iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Vytautas suteikė ir įtvirtino  Lietuvai naują titulinį statusą ir jos valdovo titulą.

---

[1] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. Lietuvos TSR mokslų akademija.Istorijos institutas. Leid-la Mintis, Vilnius, 1966, p.8.

[2] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003; Čia ir toliau nurodomas cituojamo dokumento numeris pagal leidinio numeraciją.  cit. pagal – http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4

[3] S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Iš anglų k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 34.

[4] Mečislovas Jučas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Istorijos bruožai. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2010, p. 43.

[5] Rokas Varakauskas. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII – XVI a. – Mokslas, Vilnius, 1982, p. 251.

[6] Vulfstano pranešimo tekstą žr.: Wulfstano pasakojimas. – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai.T I, Vilnius, 1996, p. 164 – 169.

[7] Rokas Varakauskas. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII – XVI a. – Mokslas, Vilnius, 1982, p. 251

[8] Jakštas J. Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu – Senovė, t.2, p. 5 – 32

[9] S.Rowello leidinyje lotyniškas tekstas  (dok. 48) išverstas į lietuvių kalbą gana nevykusiai. Labiausiai rėžia klausą negrabus vertinys „plaukuotas vyras, sėdintis soste“ .Lietuvių kalba pakankamai turtinga nusakyti ilgaplaukį arba  barzdotą vyrą, jei kalbamą apie žmogaus galvą ir veidą. Tuo tarpu žodis „plaukuotas“ dažniau taikomas ne žmogui (pvz.,  gyvuolys plaukuotas, o kiaulykštis šeriuotas; plaukuotasis uosis; Kur tave plaukuotasis ( nelabasis) neša?) O jeigu taikomas žmogui, tai tik nusakant neįprastai plaukais apaugusias ar apkritusias kitas žmogaus kūno dalis ( Mergučė gimė plaukuota kaip apuokas; kad rankos ir kojos plaukuotos, būsi turtingas; kur bėgi nuo manęs, aš ne  plaukuotas ( ne koks keturkojis) !  ir pan. (žr. „Lietuvių kalbos žodynas, t.X, p. 105). Taigi lotyniškąjį „ymaginem viri capillati“ derėtų išversti kaip „ ilgaplaukio vyro atvaizdą“ ( palyg. Senekos posakį : Barbum ac capillum summittere – barzdą ir ilgus plaukus užsiauginti). Kita vertus, įsidėmėtina, kad XIX a. lenkų istorikas, Lietuvos senosios teisės žinovas, dėstęs A.Mickevičiaus studijų laikais Vilniaus universitete,  Ign. Danilowicz ( 1787 – 1843), sudarė diplomatinių dokumentų, „pasitarnausiančių kritiškam išsiaiškinimui Lietuvos, Lietuviškos Rusios ir kaimyninių kraštų istorijai“, rinkinį ( išleistą 1860 m. Vilniuje dviem tomais – Skarbiec diplomatów papiezkich, cesarskich, krolewskich, książęcych; uchwał narodowych, postanowień różnych władz i urzędów posługujących do krytycznego wyjaśnienia dziejów Litwy, Rusi Litewskiéj i ościennych im krajów.Wilno, t I-II, 1860 – 1862). Savo komentaruose šaltiniui jis  dar kitaip išvertė į lenkų kalbą  soste sėdinčio valdovo atvaizdo aprašą, atseit,  „ymagem viri capillati residentis in cathedra“ yra atvaizdas „soste sėdintčio vyro su kunigaikščio mitra ant galvos“ ( mającego na glowie mitrę ksiąžęcą). Lenkų istoriko ir karšto patrioto, norinčio matyti Lietuvos soste ne „rex“, o „księc“,  temperamentas, atrodo, privertė  net tuščioje vietoje įžiūrėti „mitrę ksiąžęcą“… Visas antspaudo aprašas lotyniškai: Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.

[10] Stakauskas Juozas. Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje.- Kaunas, 1934; perspaudas – Vilnius, 2004, p. 50

[11] Lukšaitė I. Prūsijos kunigaikštystė. Teokratinės Ordino valstybės virtimas pasaulietine monarchija. – In: Lietuvos istorija. V t. – Lietuvos istorijos institutas,  2013, p. 96

[12] Leidinio elektroninėje publikacijoje įsivėlė vertimo į lietuvių kalbą  klaida per neapsižiūrėjimą: „cum rege Bohemie, conplice guerre nostre“ vertime virto „su Vengrijos karaliumi, mūsų karo sąjungininku“ ( dok. 64).

[13] S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Iš anglų k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 71.

[14] Eiliuotoji Livonijos kronika. Iš senosios vokiečių kalbos išvertė kanauninkas Pranciškus Žadeikis. Vertimą patikslino, suredagavo ir paaiškino Rimvydas Petrauskas. – Mindaugo knyga, 2004; p. 191-365.

[15] Plačiau žr. R.Petrausko įžangą ir komentarus –  Mindaugo knyga,

[16] Krakowska Szkoła Historyczna cz I – http://andruszkiewicz.salon24.pl/97001,krakowska-szkola-historyczna-cz-i

[17] Žygimantas III Vaza (1566 – 1632) – Vazų dinastijos pradininkas Lietuvoje ir Lenkijoje. Gimė Gripsholmo pilyje (Švedija), kur tuo metu buvo įkalinti jo tėvai Suomijos kunigaikštis Jonas III ir Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė. Išrinktas 1587 m. karaliumi; titulas  lotyniškai – Sigismundus Tertius Dei gratia rex Poloniæ, magnus dux Lithuaniæ, Russiæ, Prussiæ, Masoviæ, Samogitiæ, Livoniæque, necnon Suecorum, Gothorum Vandalorumque hæreditarius rex. lenkiškai –  Z Bożej łaski król Polski, wielki książę litewski, ruski, pruski, mazowiecki, żmudzki, inflancki, a także dziedziczny król Szwedów, Gotów i Wenedów ; liet. Lenkijos karalius, didysis kunigaikštis Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Livonijos, o taip pat paveldėtojas švedų, gotų ir venedų karaliaus sosto.

[18] [18]Stanisław Kutrzeba – Wartości historyczne Polski ; cit. pagal –   http://www.ihul.fora.pl/historia-iii-rok,31/stanislaw-kutrzeba-wartosci-historyczne-polski,500.html

[19] Nedera užmiršti, kad būtent Krokuvos ir Lvovo mokyklų istorikai bene daugiausia nusipelno Lietuvos istoriografijai iki Pirmojo pasaulinio karo paskelbę fundamentalius veikalus. Anuomet, pasak K.Chodynickio, „svarbiausieji  židiniai , kuriose koncentavosi Lietuvos istorijos tyrimai, buvo pirmiausia Krokuva ir Lvovas. Palaikydami Smolkos tradiciją, kuris savo neskaitlingais, bet tiesiog puikiais senosios Lietuvos tyrimais pradėjo darbą šia kryptimi, Krokuvos mokslininkai niekados neapleido šio baro. Paskutiniaisiais metais prieš karą  savo veikalais prof. Czermak, o ypač kun. Fijalek, prof. Kutrzeba, dir. Papeeg, dir.Kolankowski ir prof. Haleckis žymiai praturtino mūsų žinojimą apie Lietuvą.  Lvove greta ilgamečio nenuilstamo Lietuvos istorijos tyrėjo dr. Prochaskos pasirodė vertingi profesorių Abraham, Balzer, Dąbkowski, Semkowicz ir Zakrzewski darbai, o pastarasis šalia nuosavų studijinių darbų sugebėjo sudominti Lietuvos praeitimi naują istorikų kartą, tarp kurių ne vienas jau šiandien yra savarankiškas ir solidus tyrėjas ( dr. Zajączkowski). Varšuvoje Lietuvos praeities studijoms buvo pasišventę: prieš laiką miręs a. at..Ignacy Baranowski, o vėliau Jan Jakubowski ir Witold Kamieniecki“. Plačiau žr.: K.Chodynski. Przegląd badan nad dziejami Litwy. – Kwartalnik Historyczny. Rocznik XLIV. T.I. Z.3, p 273 – 300.

[20] Adamus J. O tytule panującego i państwa litewskiego parę spostrzeźeń // Kwartalnik Historyczny. Lwów, 1930. Rocznik XLIV. T. 1. Zeszyt 3. p.332

[21] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 71. Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos .

[22] Žr. ne tik cituotą straipsnį apie titulus, bet ir konceptualią lenkų istoriografijos apie Krėvos aktą apžvalgą: Adamus J. Najnowsza literatura o akcie krewskim; in: Wiadomości studium historii prawa litewskiego. T. 1. Wilno, 1938. S. 273–316. Čia išdiskutuotos ne tik Lewickio ir Haleckio, bet ir kitų lenkų istorikų (Balzer, Lowmianski, Kutrzeba, Koneczny, Paszkiewicz, Kolankowski, Zajączkowski ir kt.) Krėvos akto ir tuometinės Lietuvos valstybės statuso interpretacijos.
[23] Žr.O.Haleckio tekstus :  Wcielenie i wznowienie państwa litewskiego 1386–1401. In:  Przeglqd historyczny. 1917-1918, p. 51-71; Dzieje Unii Jagiellońskiej, t.1-2, Kraków, 1919-1920; O Unji Jagielońskiej, Warszawa,  1920, ir kt.
[24]  Pamiętnik V Powszechnego zjazdu historykow polskich w Warszawie 28 listopada do 4 grudnia 1930 r. I. Referaty, Lwow, 1930, p. 164.

[25] [25]  Skurvydaitė L.  Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).

[26] Lietuvos istorija. T III. XIII a. 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų.  Darius Baronas .Artūras Dubonis. Rimvydas Petrauskas. – Baltos lankos, Vilnius, 2011, p. 316

[27] [27]  Skurvydaitė L.  Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).