52. Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose (IX)

16. Tėvynės kodo paradoksas 

Baltijos kraštų  krikšto laikais XIII a. germanų kronikose aiškiai galime pamatyti dvejopą santykį su krašto žmonėmis ir jų tėvonijomis, tėviškėmis, tėvynėmis.

Viena vertus, galingųjų atėjūnų germanų bendraminčiai, vietiniai kolaborantai herojiškai stengiasi užslopinti savo meilę tėvonijai ir gimtajai žemei, mėgina nutraukti savo šaknis su gimtine ir Tėvyne, bando išsiugdyti „virštautinio“ kosmopolitizmo atsparumą „tautiniams sentimentams“, puoselėja universalius idealus ir nuoširdžiai talkina gražios utopijos statybai ant savo tėvynainių kaulų.

Tas pasakytina ne tik apie mūsų minėtą lyvių kunigaikštį Kaupo ir į jį panašius, bet ir apie Livonijos kronikos autorių, jei žinoma, tikėsime, kad jis buvo latvių kilmės žmogus, perauklėtas Vokietijoje.

Kita vertus, paradoksalu, tačiau Livonijos nukariautojai atėjūnai kronikoje elgiasi visiškai priešingai – germanai ir danai itin atkakliai stengiasi įvairiausiais būdais pasisavinti vietinių gyventojų teises į žemę, visaip mėgina įrodyti savo gilius etninius ryšius su norima nukariauti ir jau nukariauta „svetima žeme“.

Pamėginkime šį principinį teritorinį ir dvasinį paradoksą panagrinėti nuodugniau.

Ne Šiaurės, o Pietų ketvirto kryžiaus žygio ( 1202-1204) dalyvis iš Prancūzijos garsusis riteris Robertas Klarietis (Robert de Clari) savo prisiminimuose apie Jėzaus žemės ir bizantiškojo Konstantinopolio užkariavimą pateikia labai įdomų epizodą, kur susitinka draugiškam pokalbiui garsus Vakarų riteris ir bulgarų valdovas. Neužmirškim, kad tuomet Didžioji Bulgarija su įtarimu žiūrėjo į kaimynystėje, Bizantijos teritorijoje, įsisteigusią katalikų karalystę (lot. Regnum Hierosolimitanum). Apsikeitę komplimentais, pagyrę svečio žirgą, pakalbėję apie šį bei tą, bulgarai

pagaliau pasakė jam: „Senjore, mus labai stebina, kad jūs ieškote grobio šioje šalyje, jūs, kuris esate kilęs iš tokio tolimo krašto, mus stebina, kad jūs atvykote čia užkariauti naująją žemę. Argi ten pas jus, jūsų krašte, nėra žemių, iš kurių jūs galėtumėte prasimaitinti?“

Klausimas tik išoriškai naivus ir paprastas, nes potekstėje iš anksto tarsi atmetamas Jėzaus žemės atkariavimo argumentas. Ir bulgarai, ir frankų riteris žino, kad naujoji katalikų valstybė (ar kolonija) buvo įkurta krikščioniškos Bizantijos teritorijoje. Negi aiškinsi, kad krikščionys iš krikščionių atėmė žemę? Juo labiau kad pokalbio dalyviai bulgarai – taip pat krikščionys, tik ne lotynų, o graikų apeigų.

Riterio padėtis kebli. Tačiau, atrodo, ir senovės frankai jau turėjo prancūzams būdingą guvų protą su gero sąmojaus priedu. Štai kaip išsisuko garbingasis riteris:

„O lia lia! – tarė jis.– Nejaugi jūs nesate girdėję, kaip buvo sugriauta didžioji Troja?“ – „Ką jūs! Žinoma, – atsakė bulgarai, – mes daug girdėjome apie tai, bet juk tai buvo taip seniai!“

 – „Suprantama, – atsakė ponas Pjeras, – tačiau Troja priklausė mūsų protėviams, o tie, kurie išliko gyvi, jie atėjo iš ten ir apsigyveno toje šalyje, iš kurios mes dabar atėjome. Ir kadangi Troja priklausė mūsų protėviams, mes todėl ir atvykome čia, kad užkariautume žemę“ [1]

Nežinia, kaip patiko bulgarams pono Pjero argumentas, kronika nutyli apie jų reakciją, tačiau, regis, frankai vis dėlto buvo patyrę šiokį tokį sąžinės graužimą ir jau XIII a. turėjo susikūrę gražią teoriją apie savo kilmę iš senovės graikų legendinio miesto Trojos.

Beje, R. Klarietis kitoje vietoje prisimena ir kitonišką, ne propagandai sukurtą, o savitarpyje tarp riterių naudotą „teisinį“ argumentą krikščionių žemėms Bizantijoje užgrobti. Kilmingieji kryžiaus žygio dalyviai, išgirdę apie vidinius nesutarimus ir nuožmią kovą Bizantijos valdovų šeimoje, ilgai svarstė padėtį, o paskui „tvirtai pareiškė, kad tokie žmonės neturi teisės valdyti žemės, jeigu jie taip bjauriai išduoda vienas kitą“.

Čia turime reikalo su atėjūnų psichikos kuriamu modeliu, kuris skirtingais amžiais šiek tiek keitėsi, bet visais laikais nuo priešistorės iki mūsų dienų išsaugojo savo funkciją: nuslėpti tikruosius svetimų žemių nukariavimo tikslus ir kaip nors – Jėzaus ar Marijos žemės gynybos arba krikščionybės sklaidos pretekstu, arba legendinių protėvių žemės teise, arba tiesiog vietinių valdovų nedorybėmis (diktatorių savivale, demokratinių žmogaus teisių nepaisymu ir pan.) pateisinti savo atsiradimą svetimame krašte ir nukariauto krašto brutalų užvaldymą.

Įdomu, kad germanai saksai, matyt, seniai jau mėgino panašia legenda pateisinti ir pagrįsti savo veržimąsi į Prūsiją. XII a. pradžioje lotyniškai parašytoje nežinomos kilmės (tik ne lenko) autoriaus, vadinamojo Galo Anonimo (Gallus Anonymus; † po 1116 m.) veikale „Lenkų kunigaikščių arba princų kronikos ir poelgiai“ (Cronicae et gesta ducum sive principum Polonorum) man krito į akis nedidukas autoriaus nukrypimas nuo pagrindinės pasakojimo gijos.

Užsiminęs apie savo svarbiausio herojaus kataliko Boleslovo Kreivaburnio žygį į Prūsiją, kurią tas „užpuolė ir, mėgindamas rasti priežastį karui, bet neradęs, grįžo iš ten su dideliu grobiu, viską sudeginęs ir parsivaręs daug belaisvių“, Galas Anonimas prisimena seną saksų legendą, esą Prūsija nuo seno esanti ne kieno kito, o germanų saksų žemė. Matyt, jis buvo ją girdėjęs jau anksčiau, nes vadina ją „protėvių pasakojimu“:

Būtent Karolio Didžiojo laikais, kai Saksonija buvo dar maištinga jo atžvilgiu ir nepriėmė nei jo valdžios jungo, nei krikščioniškos tikybos, šios šalies žmonės išplaukė laivais iš Saksonijos ir užėmė šią sritį, ir gavo šios srities[tai yra – Prūsijos]vardą. Taip jie ten ir gyvena iki šiolei be karaliaus ir be Įstatymo [šventojo], ir neužmiršta savo buvusios neištikimybės ir barbarystės.

Taigi net germanai saksai, tie, kurie nepakluso germanų frankų karaliui, nepriėmė krikšto ir pasivadino prūsais, tėra teisėto krikščionių lenkų užpuolimo, deginimo ir niokojimo objektas, „klastinga ir laukinė“ gentis. Per daug nesigilindamas į senovės prūsų (atseit, saksų) krašto galybę ir nenugalimą pasipriešinimą katalikams lenkams Galas Anonimas pasitenkina mūsų jau aptartu tradiciniu paaiškinimu, esą

tas kraštas yra taip apsaugotas raistų ir ežerų, kaip nebūtų jo apsaugojusios pilys nei miestai, todėl niekas ir negali to krašto nukariauti, nes niekas negali su kariuomene pereiti tiek raistų ir ežerų.^[2]

Po gero šimtmečio rašytoje H. Latvio kronikoje apie lyvių ir estų žemių nukariavimą girdime beveik tą patį tikrųjų vietinių „Marijos žemės“ šeimininkų klausimą nekviestiems atėjūnams germanams, kokį anksčiau mūsų minėti senovės bulgarai buvo uždavę frankų atėjūnams „Jėzaus žemėje“. Susitikę su atsibasčiusiais vokiečių dvasininkais vietiniai Baltijos pajūrio gyventojai buvo įsitikinę, kad vokiečių pirklius atlydėję vokiečių dvasininkai su savo padėjėjais ir ginkluotais gynėjais riteriais atėjo į svetimą žemę todėl, kad juos, H. Latvio žodžiais tariant, atvarė skurdas: tikrąja vienuolio Bertoldo „atvykimo priežastimi jie laikė jo neturtą“ .

Žinoma, neilgai trukus germanų nukariauti Baltijos pakrančių senbuviai sužinojo, esą jie patys gyvena ne savo protėvių ir tėvų, o „Marijos žemėje“. Kai kurie pabaltijiečiai ir šiandien mėgsta tai patvirtinti…

Atėjūnų logika akivaizdi: reikia pirmiausiai išnaikinti vietinių žmonių meilę savo Tėvynei, paversti juos „globalinio pasaulio piliečiais“ be tautinės atminties, o tuomet savo ainiams rašomuose memuaruose ir istorijos vadovėliuose jau galima vadinti užkariautas žemes savo teisėta „Tėvyne“… Tačiau kur ir kokia vietinių žmonių logika, kuomet jie paklusniai ir net išdidžiai kartoja pigius atėjūnų pramanus?

Laimei yra dar tikroji, transcendentinė Tėvynės istorija, kurios pažinimas ir sąmoninga tąsa atneša ir atskiram žmogui, ir visai tautai dvasinę stiprybę, pavydėtiną solidarumą, asmeninį saugumą ir valstybinę galią.