24. Pirmapradis „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ etiketas
Pirmapradis literatūrinis kūrinio etiketas oficialiai remiasi Vaišvilko, kaip ktitoriaus, tai yra – vienuolyno įkūrėjo statusu.
Ktitoriumi senovės graikų kalba (κτίζω – statau, sukuriu) Bizantijoje vadindavo žmogų, kuris savo lėšomis pastatydavo arba išpuošdavo šventovę. Graikų ortodoksinė bažnyčia perėmė ir išlaikė graikišką terminą, o Vakaruose katalikai bažnyčių bei vienuolynų įsteigėjus ėmė vadinti lotyniškos kilmės žodžiu donatorius (donator – dovanotojas).
Ktitoriaus asmenybę savaime apgaubdavo visuotinės pagarbos aureolė, o jis pats tarsi įgydavo sakralinę sąsają su jo rankomis arba lėšomis pastatytu vienuolynu arba šventove.
Viduramžių Bizantijos, Balkanų, Rusios, Kaukazo bažnytiniame mene ktitorių atvaizdus neretai nutapydavo jų pastatytos šventovės freskose pagal tradicinį kanoną: žmogus su miniatiūriniu bažnyčios ar cerkvės modeliu rankose. Bizantišką tradiciją tapyti ktitorių atvaizdus katedrų ar bažnyčių erdvėje vėliau perėmė ir Europos viduramžių bei Renesanso dailininkai.
Dviejose seniausiose krikščionių valstybėse, anksčiausiai pasaulyje priėmusiose krikščionybę valstybiniu mastu, Armėnijoje (305 m.) ir Gruzijoje (320 m.) iki šiol galima matyti bizantiškos tradicijos skulptūrinius ir goreljefinius ktitorių atvaizdus ant išorinių vienuolyno sienų, reljefinius atvaizdus bažnyčios fasade.
Visai galimas dalykas, kad ir Vaišvilko įkurtame vienuolyne buvo kanoniškas ktitoriaus atvaizdas, nes Vaišvilko įkurtas vienuolynas, žinomas Laurušavo vienuolyno vardu, buvo statomas įspūdingai ir negailint lėšų. Senosios rusų architektūros specialistai teigia, kad kunigaikščio Vaišvilko pastatytas vienuolynas „tarp Lietuvos ir Naugarduko“ buvo akmens statinys. Naujausiame Sankt Peterburgo universiteto paskelbtame senųjų architektūros paminklų kataloge „Senoji Rusios architektūra antroje XIII amžiaus pusėje – pirmajame XIV a. trečdalyje“ sudarytojas I. Antipovas, pasak jo, „atsižvelgęs į visas šiuo metu turimas publikacijas“, Vaišvilko vienuolyną įtraukia į spėjamų akmens statinių sąrašą.[1]
Ktitoriaus bareljefo gal ir nebuvo (ne Rusios tradicija), tačiau sakralizuotas įkūrėjo portretas galėjo egzistuoti, nes Kijevo Rusioje ikonų tapymas kiekviename vienuolyne buvo toks pat paplitęs tradicinis vienuolių užsiėmimas, kaip ir knygų perrašinėjimas. Galime spėti, kad ir mūsų aptartos Laurušavo evangelijos viršelio bronzinis medalionas, išlikęs iki mūsų laikų, buvo padarytas XIV a. pradžioje pagal pirminį ktitoriaus atvaizdą, egzistavusį Vaišvilko įsteigtame vienuolyne.
Kitas dalykas, kad jokio Vaišvilko atvaizdo vienuolyno erdvėse neišliko, vėlesniais neramiais laikais sugriovus vienuolyną. XX a., Rimanto Jaso žodžiais tariant, „vienuolyno vietoj buvo tik pustomo smėlio kalnelis“ [2].
Taigi mūrai smėliu pavirto, o rašytinis „atvaizdas“, kaip matome, išliko: pastačius vienuolyną buvo parašyta ir mūsų dienas pasiekė ktitoriaus hagiobiografija.
25. „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ atribucija – vienuolynas prie Naugarduko
Kas galėjo parašyti pradinį ktitoriaus gyvenimo tekstą?
Klausimas svarbus, bet nėra labai reikšmingas.
Svarbiausia, kad baigus vienuolyno statybą ir jį pašventinus bažnytinis kanonas reikalavo parašyti ktitoriaus hagiobiografiją ne tik vardan pagarbos, bet ir nuolatinėms bažnytinėms apeigoms, ir tai buvo padaryta. Naujo vienuolyno steigėjo hagiobiografijos nuorašai taip pat privalomai turėjo būti išsiuntinėti į graikų tikėjimo vienuolynus visoje Kijevo Rusios metropolijoje.
Vaišvilko įsteigtas vienuolynas negalėjo išsiskirti iš Bizantijos vienuolynų tradicijos, nes pati Kijevo metropolija priklausė Konstantinopolio patriarcho žiniai. Visos Rusios metropolitus, visados graikus, skirdavo Konstantinopolio patriarchas, tad ir vienuolynų gyvenimas Rusioje derinosi prie bizantiškų vienuolynų įstatų. Bizantiškųjų ktitoriaus instituto ir teisių tyrinėtojai sutaria, kad vienuolyno steigėjo teisės juridiškai prilygo nuosavybės savininko teisėms, nors pati nuosavybė skirta bažnyčiai naudoti.
Ankstyvuoju laikotarpiu iki IV visuotinio sinodo (451 m.) vienuolynus galėjo steigti kiekvienas išgalintis žmogus pagal savo projektą, ir vienuolynai buvo nuo nieko nepriklausomi. Tačiau Vaišvilko laikais ėmė rastis vienuolynų priklausomybė nuo bažnytinės valdžios, ir tik karališkieji vienuolynai, o toks ir turėjo būti lietuvio kunigaikščio įsteigtas vienuolynas, liko visiškai autonomiški, nemokėjo mokesčių. Paties ktitoriaus įtaka jo įsteigtam vienuolynui buvo daugiau išorinė, jis negalėjo kištis į vienuolyno vidaus reikalus, nors kartais turėjo teisę skirti vyresnįjį arba ūkvedį[3].
Mums svarbu pabrėžti, kad ktitoriaus ir vienuolyno abipusis ryšys nesibaigdavo vienuolyno pastatymu ir išlaikymo garantijomis, priskiriant žemes ir kaimus. Kol gyvas, jis rūpindavosi savo vienuolynu, o vienuoliai savo ruožtu kasdienėse maldose turėdavo minėti įkūrėją, bažnyčioje turėjo būti jo atvaizdas ir jam skirta vieta, jei dalyvaudavo pamaldose. Be paminėjimo kasdienėse maldose, ktitorių privalėjo laidoti bažnyčioje, atliekant gedulingas pamaldas, taigi ir jo gyvenimo aprašas skaitomas ar primenamas liturginiame kalendoriuje numatyta tvarka.
Išskirtiniais atvejais ktitorius dalyvaudavo rengiant vienuolyno įstatus. Ryškiausias pavyzdys – Serbijos valdovo Simeono, suvienijusio serbų žemes ir įkūrusio XII a. pabaigoje Serbijos valstybę, jauniausias sūnus Sava (1174/1175–1236). Jaunystėje Sava, jau turėjęs tėvo jam paskirtas valdyti žemes, nieko nesakęs tėvams iškeliavo į Atoso kalną, ten vienuolyne priėmė vienuolio įžadus, o vėliau, susitaikęs su tėvu – Serbijos didžiuoju županu (didžiuoju kunigaikščiu) – įkūrė Atoso kalne vienuolyną (anksčiau sugriautojo vietoje) ir pats, būdamas ktitoriumi, parašė, remdamasis bizantiškais pavyzdžiais, vienuolyno topikoną (įstatus).
Nesakau, kad Vaišvilkas parengė įstatus savo vienuolynui, bet, kita vertus, negalima atmesti galimybės, kad jis dalyvavo sudarant topikoną. Juk pagal tradiciją topikono įžangoje turėjo būti nupasakojama vienuolyno įsteigimo istorija ir paties ktitoriaus gyvenimas.
Vaišvilko atvejis kaip tik ir buvo ypatingas viduramžių laikais, nes ktitorius šiuo atveju buvo ne tik pasaulietiniame gyvenime didžiai įtakingas žmogus, Lietuvos valdovo sūnus, kunigaikštis, bet ir pats priklausė vienuolių brolijai, davė vienuolio įžadus. Tai retas atvejis, ir, kaip matysime, atsiranda istorikų, abejojančių net tokia galimybe, atseit, viduramžiais joks karališko kraujo valdovas savo noru neidavo į vienuolyną, tad ir Vaišvilko vienuolystė – neva vėlesnis metraštininkų pramanas.
Tuo tarpu istoriniai duomenys liudija, jog vienuolyno steigėjo biografija būdavo pagarbiai, aukštu hagiografiniu stiliumi surašoma, kad vienuolynas galėtų iš karto po steigimo veikti pagal statutą. Pradinį vienuolyno steigėjo biografijos tekstą turėjo parašyti žmogus, kuris iš savo asmeninės patirties ar iš paties Vaišvilko pasakojimų žinojo vienuolyno kūrėjo gyvenimą nuo vaikystės ar jaunystės.
Antraip jis nebūtų galėjęs mums pasakoti apie tėvo Mindaugo ir sūnaus Vaišvilko lemtingus pokalbius, vykusius, ko gero, akis į akį, be jokių nereikalingų liudininkų, nes vyriausiojo sūnaus Vaišvilko vienuolystė Mindaugui buvo jau ne šeimyninė, o valstybinė problema. Joks literatūros kanonas tokių dalykų negali padiktuoti.
Taigi tekstą turėjo parašyti Vaišvilkui artimas žmogus, galbūt jaunystės bičiulis dar nuo Vaišvilko viešpatavimo Naugarduko mieste laikų, galbūt lietuvis, ėjęs Vaišvilko pėdomis ir apsigyvenęs jo pastatytame vienuolyne. Tekstą galėjo parašyti ir Vaišvilko specialiai atsikviestas iš senųjų Rusios vienuolynų raštininkas, būtinas asmuo viduramžių vienuolynui lygiai kaip ktitoriaus paskirtas igumenas, vyresnysis, ėjęs dvasinio vadovo ir neretai ūkvedžio pareigas. Mes jau aptarėme, kas galėjo būti igumenu Vaišvilko įsteigtame vienuolyne po to, kai Vaišvilkas galutinai atsisakė karališkos valdžios, o kol kas konstatuokime, kad vienuolyno ktitoriui Vaišvilkui pašvęsta hagiobiografija galėjo būti parašyta tik jo pastatytame vienuolyne, iš kurio vėliau nuorašais pradėjo savo kelionę į kitus Rusios vienuolynus.
Iš čia ir apytikrė teksto parašymo data: jis galėjo būti parašytas tik po vienuolyno pastatymo bei pašventinimo ir dar esant gyvam vienuolyno steigėjui Vaišvilkui, galbūt – tarp 1257 m. ir 1262 m.[4]
[1] Древнерусская архитектура второй половины XIII – первой трети XIV в. Каталог памятниковю. CПб, 2000.
[2] Rimantas Jasas, išvertęs į lietuvių kalbą Lietuvos metraštį Bychovco kronika (Vilnius, 1971), komentaruose dėl Vaišvilko įkurto vienuolyno rašo: „Kalbama apie vienuolyno įsteigimą Lavriševo vietovėje (apie 25 km į šiaurės rytus nuo Naugarduko). Vienuolynas buvo ne pačiame Lavriševo kaime, o už kelių km priešingame, dešiniajame, Nemuno krante, priešais Gnesičių kaimą. Seniausiojišiovienuolynoistorijaneištirta. NeabejotinaijisegzistavojauXIVa. pirmajameketvirtyje“. Irpridedacituotą beveikšiuolaikinioliudininkoįspūdį apiepustomosmėliokalnelį Vaišvilkovienuolynovietoje(p. 216).
[3] Троицки С. Ктиторское право у Византији и неманичкој Србији. Београд, 1935, p. 81–84.
[4] Nurodomą datą reikėtų koreguoti, o tai nėra lengva disponuojant esamais rašytiniais šaltiniais. Anksčiau, remdamasis metropolito Makarijaus teigimu apie vienuolyno įsteigimą 1262 m., savo knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ (2008) esu minėjęs siauriau apibrėžtą parašymo datą. Ten rašiau, kad tekstas galėjo būti parašytas „tarp 1262 ir 1268 metų“, tačiau pridūriau pastabą: „datos tikslinimas – atskiras darbas“ (p. 77). Nepretenduoju į galutinį datos nusakymą ir dabar.
Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012.